Edvardas Čiuldė. Naujosios nomenklatūros formavimo principai (1)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sovietinių laikų nomenklatūrą buvo partinio tipo, valdančiąją totalitarinės visuomenės klasę formavo Komunistų partija, pasivadinusi epochos protu, garbe ar sąžine.  

Komunistų partija ypatinga dėmesį skyrė savo kadrų politikai, siekdama į aukščiausius postus iškelti ištikimus komunistinei idėjai ir okupaciniam režimui asmenis, tačiau, norite tikėkite, norite ne, net tarp sovietinių valdininkų Lietuvoje pasitaikydavo vienas kitas žmogelis, kuris daugiau ar mažiau paslapčiomis puoselėjo kažką panašaus į tautiškumo sentimentą, arba kalbant to meto ideologiniu žargonu, nebuvo iki galo atsikratęs nacionalistinių prietarų.

Savo ruožtu dabar be tuščio laiko gaišinimo, iškart dėl sugretinimo akivaizdumo pastebėsiu, kad, kaip atrodo bent man, šiandieninės Lietuvos nomenklatūros formavimosi svarbiausiu atskaitos tašku yra aiškiai išreikštas antilietuviškumas, totalinis „nacionalistinių prietarų“ atsikratymas.

Kas be ko, bėgant laikui, istorijos pervartose keitėsi, įvairavo taip pat ir vadinamosios nomenklatūros struktūrinė sudėtis: svarbiu sovietinės nomenklatūros padaliniu buvo ūkiniai veikėjai, stambiųjų gamyklų direktoriai, vadinamieji socialistinės ekonomikos flagmanai, kai dabartinėje mūsų visuomenėje net stambiausių verslininkų niekaip nepavyktų pavadinti nomenklatūros atstovais, nes laisvosios rinkos žaidėjai visų pirma patys atsako už save, taigi jie nesiduoda įspraudžiami į „sąrašinių“ užvardijimą. Kaip atrodo bent man, dabartinė Lietuvos nomenklatūra visų pirma yra tie žmonės, kuriems išpuolė pareiga sukurti ir palaikyti viešąjį Lietuvos veidą, užimti ištuštėjusią, bet dar neišsivadėjusią ideologinių veikėjų vietą, taigi pagal profesiją jie yra įvairiausi humanitarinių institutų direktoriai, įtakingų kultūrinių leidinių redaktoriai, vienas kitas akademinio pasaulio atstovas, keli ypatingo statuso žurnalistai, kiti užimantis privilegijuotą padėtį viešosios nuomonės formuotojai. Tai išties yra labai marga minia, tačiau juos vienija, kaip stipriausi klijai suriša baisi alergija bet kokiam tautos reikalui.

Pasakų herojus. Slaptai.lt fotografija

Klausiate – ar šių eilučių autorius nesutirština spalvų, nes, žinia, valstybinės šventės pas mus tradiciškai yra švenčiamos, iškeliant visas vėliavas, vėl ir vėl yra minimas Lietuvos vardas, pasakomos kalbos iš tribūnų? Tačiau nerašyta taisykle tokių tautos išsilaisvinimo kelio datų minėjime jau yra tapusi kraštutinė formalizacija, forsuotas turinio nususinimas, kai bet kokia prasisunkus netyčia čia gyva emocija naujosios nomenklatūros iškart yra atpažįstama kaip  bjaurus nesusipratimas, gerojo tono išniekinimas, pasibaisėtinas netaktas. Tokia naujosios nomenklatūros atstovų negatyvi reakcija į gyvo žmogaus saviraišką jiems yra jų tarpusavio atpažinimo kodas, įgalinantis telktis ir stoti vieningu frontu.

Sovietinė valdžia draudė svarbių tautai datų minėjimą, už trispalvės iškėlimą tautiečiai buvo sodinama į kalėjimą, tačiau net ir labiausiai aršūs to meto politrukai lietuviškos trispalvės pagerbimo nelaisvės sąlygomis nevadino fašistinės ideologijos simbolių pagarbinimu. Tačiau štai dabartinės Lietuvos naujosios nomenklatūros vienas iš vėliavnešių, o būtent toks Bernardas Gailius skelbia, kad lietuviškoji trispalvė ir Gedimino stulpai yra fašistiniai arba, geriausiu atveju, beveik fašistiniai simboliai. Taigi jau ši atskira ištara man leidžia tvirtinti, kad naujosios Lietuvos nomenklatūros užgimimo pagrindas yra kraštutiniojo laipsnio šizofrenija.

Raguotasis. Slaptai.lt nuotr.

Kas atsitiko, kokia sąmonės griūtis prasidėjo, kas čia iš tiesų vyksta, kai tokius niekus pradeda pliaukšti iš pažiūros tarsi ir visiškai normalūs arba net labai respektabiliai atrodantys vyrai. Kaip dingojasi bent man, Europos sąjungos faktoriumi to nepaaiškinti, apskritai bandymas dėti lygybės ženklą tarp Sovietų sąjungos ir truputėlį niekinančiai vadinamojo Eurosąjūzo greičiau užtemdo reikalo esmę nei padeda ieškoti atsakymų https://www.alfa.lt/straipsnis/50203630/apie-analogiju-nepakankamuma. Europos sąjunga galėjo tapti palankiu faktoriumi mūsų tautos kultūriniam pasistūmėjimui į priekį, tačiau mums pritrūko vaizduotės tinkamai priimti naujus iššūkius.

Kad ir kaip ten būtų, naujoji Lietuvos nomenklatūra atsiranda ne kaip Europos sąjungos užkratas, o kyla iš lietuviškos populiacijos gelmių, yra vidinės žmogiškosios prigimties degradacijos pasekmė, klaikaus nuosmukio rezultatas, pulsuojantis lietuviškoje padangėje taršos židinys.

(Bus daugiau)

2019.12.20; 16:20

print

3 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.