JAV prezidentas Donaldas Trumpas siūlo valstybės sekretoriaus pirmojo pavaduotojo Johno Sullivano kandidatūrą į Amerikos ambasadoriaus Rusijoje postą. Tai penktadienį pranešė Baltieji rūmai.
Informacija apie J. Sullivaną figūruoja dokumente, kuriame išvardyti žmonės, prezidento siūlomi į vienas ar kitas pareigas.
J. Sullivanas taps Amerikos ambasadoriumi Maskvoje, jeigu jo kandidatūrą patvirtins JAV Kongreso Senatas.
Šiuo metu jis yra antras pagal svarbą Valstybės departamento pareigūnas. Jis pavaldus tik valstybės sekretoriui Mike`ui Pompeo.
Anksčiau šį mėnesį JAV ambasadorius Rusijoje Jonas Huntsmanas patvirtino baigiąs misiją Maskvoje.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje nestinga kritikos „Tėvynės Sąjungos“ (TS) partijai, esą tai jos kaltė, kad būdama valdžioje nestabdė Astravo atominės elektrinės (AE) statybos pradinėje stadijoje, bent jau neparodė jokių pastangų.
O štai dabar, kai AE jau pastatyta, TS kaltina dabartinę valdžią pasyvumu kovojant už baltarusiškos elektros energijos eksporto į ES blokavimą per Baltijos valstybes, Lenkiją ir Suomiją. Kaip drįsta!
Pridursiu, kad suinteresuoti politologai, analitikai, taip pat. Tačiau visą tiesą atskleidžia chronologija.
LEO LT ir Astravo AE
2007 m. Gedimino Kirkilo vyriausybei paskelbus naujosios Ignalinos atominės elektrinės projekto modelį,
Seimui ir visuomenei LEO LT projektas pristatytas 2007 m. gruodžio 19 d.
2008 m. įsteigta nacionalinė elektros energetikos bendrovė LEO LT (Lietuvos elektros organizacija).
O 2008 m. gruodį Baltarusijos valdžia tik pradėjo kalbėti apie Astravo AE statybą.
Po 2008 metų Seimo rinkimų Tėvynės Sąjunga TS Seime iš 140 vietų turėjo 46. Iki 2009 m. rugsėjo 15 d. Seimo pirmininku buvo Arūnas Valinskas, po jo – Irena Degutienė. Vyriausybėje, kuriai vadovavo Andrius Kubilius, iš 14 ministrų 7 sąlyginai atstovavo TS. Tad vadinti Vyriausybę „Kubiline“ ne visai korektiška.
Vyriausybė paveldėjo jau suformuotą bendrovę LEO LT ir svarstė, ką su ja daryti. Prireikė laiko įsigilinti į bendrovės reikalus, kol viską išsiaiškinus 2009 m. rugsėjo 4 d. naujojo Seimo dauguma Vyriausybės siūlymu balsavo už, kaip paaiškėjo – skandalingos, LEO LT bendrovės likvidavimą ir veltui sugaištą laiką naujos AE statybos vizijai.
Referendumas dėl AE Lietuvoje ir Astravo AE
2012 m. spalio 14 d. kartu su Seimo rinkimais įvyko referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine, kurį iniciavo TS. 34,09 % dalyvavusių pritarė atominės elektrinės statybai, 62,68 % − nepritarė. Po Seimo rinkimų TS atsidūrė opozicijoje.
Kaip tik tada Maskvai galutinai tapo aišku, kad AE Lietuvoje nebus statoma. Referendumo rezultatus ji, greičiausiai, numatė iš anksto, nes, matyt, gerokai parėmė agitatorius prieš AE. Tačiau nors gruntiniai darbai Astrave pradėti 2011 metų pabaigoje, tik 2013 metų lapkričio 2 d. prezidentas Aleksandras Lukašenka pasirašė Įsaką Nr. 499 “Apie Baltarusijos atominės elektrinės statybą”, po kurio Rusijos rangovas UAB “Atomstrojeksport” pagaliau pradėjo statyti elektrinę.
Bet kuris sveiko proto žmogus supranta, kad Maskvą galima perkalbėti gražiuoju…
Mano jau minėtas kritikas rašo: „gerai parašė Gediminas Kirkilas, primindamas problemos ištakas: „Bet kuris sveiko proto žmogus supranta, jog sustabdyti statybas ar bent ženkliau paveikti statybos vietos pasirinkimą buvo galima tik pačioje AE statybų pradžioje, t. y. 2008–2010, gal dar 2011 m., o ne tuo metu, kai elektrinė beveik pastatyta. Tačiau tuometinė Kubiliaus vyriausybė ne tik nieko nedarė, bet, ko gero, ir pati buvo paskendusi iliuzijose, jog Astravo AE nebus pastatyta.“
Tik kas, jei ne G. Kirkilo vyriausybė ir Kremliaus penktoji kolona sugriovė tas iliuzijas su LEO LT afera ir agitacija referendume prieš AE statybą Visagine, galutinai palaidoję viltį, kad Maskva, nors ir nenorėdama, turės pripažinti, kad, nutarus pastatyti Lietuvoje AE, Astrave statyti elektrinę ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai neapsimokėtų. Iki tol ji lūkuriavo.
Ir tik naivus skaitytojas galėtų patikėti, kad sykį jau Kremlius parinko AE vietą kuo toliau nuo Maskvos ir kuo arčiau Vilniaus, jį dar būtų galima gražiais žodžiais perkalbėti.
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Viskas, ką dabar galima bandyti daryti, tai – suvienyti Lietuvos pastangas blokuojant Astravo AE elektros energijos eksporto į ES galimybes su Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos pastangomis, kurios dar, deja, nėra vienareikšmiškos, veikti Briuselyje ir Vašingtone. Ir čia, mano nuomone, TS teisi.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Kremliaus atstovai penktadienį teigė, kad Ukrainos taikos procesui aptarti skirtas Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų susitikimas galėtų įvykti kitą mėnesį.
„Vyksta aktyvus pasiruošimas, o kai paaiškės rezultatai, kuriuos galės patvirtinti vadovai, tada susitarsime dėl datos, – spaudos atstovams sakė Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Jurijus Ušakovas. – Jei darbas bus sėkmingas, kodėl gi nesurengus vadovų susitikimo spalį?“. J. Ušakovo komentarus citavo TASS žiniasklaidos agentūra.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareikalavo, kad susitikimas būtų rengiamas dar šį mėnesį. Tik prieš keturis mėnesius prisaikdintas prezidentas V. Zelenskis yra pasiryžęs nutraukti konfliktą Rytų Ukrainoje. Tai prezidentas laiko darbo prioritetu.
V.Zelenskis – naujasis Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
V. Zelenskio kabinetas kiek anksčiau pranešė, kad šeštadienį šalių vadovai telefonu aptarė susitikimo galimybę ir susitarė „artimiausioje ateityje aptarti datą, kada galėtų įgyvendinti Normandijos formato susitikimą“, į kurį būtų įtrauktos ir Prancūzija bei Vokietija.
Nuo to laiko, kai balandį Ukrainos prezidentu buvo išrinktas V. Zelenskis, įtampai tarp Maskvos ir Kijevo mažinti dedama vis daugiau pastangų. Ši mėnesį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino surengti Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų susitikimą taikos Ukrainoje klausimu.
Tūkstančiai žmonių sekmadienį Rusijos sostinėje Maskvoje vėl dalyvavo demonstracijoje už laisvus rinkimus. Likus savaitei iki vietos valdžios rinkimų jie į nesankcionuotą protestą susirinko miesto centre.
Reporteriai protesto pradžioje pasakojo apie taikią atmosferą. Pirmiausiai moksleiviai ir studentai atsiliepė į kvietimą dalyvauti pasivaikščiojimu pavadintoje akcijoje. Demonstrantai skandavo „Tai mūsų miestas“. Kol kas sulaikymų nebuvo.
Institucijos pastaruoju metu neišdavė leidimo virtinei opozicijos demonstracijų. Leista rengti tik vieną mitingą už miesto centro ribų. Opozicija su tuo nesutiko ir kreipėsi į teismą, tačiau nesėkmingai.
Per nesankcionuotas akcijas policija nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio sulaikė tūkstančius demonstrantų. Tai sukėlė užsienio kritiką. Ir kituose miestuose žmonės, solidarizuodamiesi su Maskvos opozicija, išėjo į gatves.
Opozicija siekia, kad visiems kandidatams būtų leidžiama dalyvauti rugsėjo 8-ąją vyksiančiuose Maskvos valdžios rinkimuose. Vyriausybės kritikai dėl tariamų formalių klaidų nebuvo registruoti. Tarp jų be L. Sobol yra žinomi Kremliaus kritikai Ilja Jašinas ir Dmitrijus Gudkovas. Protestuose demonstrantai reiškia pasipiktinimą ir dėl policijos smurto prieš taikius demonstrantus.
Įtakingiems opozicionieriams buvo skirtos arešto bausmės. Teisėsauga kaltinama taip siekianti neleisti opozicijai prieš rinkimus mobilizuoti dar daugiau žmonių. Rugpjūčio viduryje į nesankcionuotą mitingą Maskvoje susirinko per 50 000 žmonių.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kiek suskaičiuotume Armėnijos istorikų, filosofų, politologų, tvirtinančių, jog nesantaika tarp armėnų ir azerbaidžaniečių įsiplieskė tik 19 amžiaus pabaigoje – 20-ojo pradžioje? Daug – jų dešimtys. Ką jie dėl to labiausiai kaltina? Jų duomenimis, priekaištauti būtina specialiai tautas kiršinusiai carinei Rusijai.
Kremliaus nuodėmės
Be abejo, Kremlius – nuodėmingas. Kas gi negirdėjo apie Baku skerdynes 1905-aisiais, kada armėnų smogikai, radę bendrą kalbą su Rusijos revoliucionieriais – bolševikais, masiškai žudė šio miesto musulmonus, arba apie 1918-ųjų intrigas, kai Maskva azerbaidžaniečių žemėse armėnams sukūrė sovietinę respubliką, arba apie 1992-aisiais Chodžaly miestą ištikusią nelaimę, kai armėnų teroristai, padedami reguliaraus rusų kariuomenės pulko, išžudė (kitus – išvijo arba paėmė į nelaisvę) beveik visus šio azerbaidžanietiško miesto gyventojus.
Ir vis tik Maskva kalta ne dėl visų nuodėmių.
Chodžaly aukoms atminti
Armėnų priešiškumas musulmonams pastebimas žymiai anksčiau, nei 1905-ieji ar 1918-ieji. Pirmieji neapykantos ženklai užfiksuoti dar viduramžiais, kai Rusija nebuvo tokia stipri ir įtakinga, kad būtų pajėgusi prie Kaspijos jūros kurpti sau palankius politinius procesus. Antiazerbaidžanietiškos armėnų nuotaikos pastebimos jau Sefevidų valdomoje valstybėje.
Kas toji Sefevidų valstybė, užtektinai trumpai, tačiau suprantamai paaiškinta lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Sefevidų dinastija pradedama kurti 1501 metais. Ją vienijo tokios skatlingos, gyvybingos, įtakingos azerbaidžaniečių gentys kaip kadžarai, afšary, ustadžlu, šamlu, tekeli. Šioms gentims anuomet vadovavo azerbaidžaniečių šachas Ismailas (1487-1524).
Beje, centralizuotos azerbaidžaniečių valstybės anuomet prisibijojo net tuometinė Osmanų imperija. Sefevidų dinastijos valdovų nuomonės paisė ir Vakarų Europa. O apie tuometinę Maskvą neverta net užsiminti – Kremlius tada dar net svajoti nedrįsdavo apie galimybę kada nors ją užkariauti.
Priviligijuota tauta
Įdomiausia, kad armėnų – azerbaidžaniečių nesantaikai kilti nebuvo jokių priežasčių. Sefevidų chanų valdomoje musulmoniškoje valstybėje armėnų niekas neskriaudė. Galima tvirtinti itin kategoriškai: tais laikais armėnai buvo priviligijuota tauta. Chanai atleido juos nuo daugelio mokesčių, jiems suteikė išskirtinę teisę imtis pelningo verslo – prekiauti šilku, bei turėti savo autonominius (armėniškus) teismus.
Kokie šaltiniai leidžia manyti, jog Sefevidų valstybėje armėnai gyveno nematydami nei vargo, nei priešiškumo? Apie tai byloja Vatikane saugomi senoviniai rankraščiai, be to, daug kur prasitarę patys armėnų vienuoliai, armėnų metraštininkai, prancūzų, britų, rusų keliautojai. Juos ginčyti būtų kvaila, nes liudijimai surašyti autentiškuose Europos archyvų dokumentuose. Tik apie juos iki šiol mažai kas žino. Jie nenaudingi šiandieninei Armėnijai. Todėl oficialusis Jerevanas tebededa milžiniškas pastangas, bandydamas juos nutylėti, paslėpti.
Bet visko paslėpti neįmanoma. Šiame straipsnyje, pasakodami, kaip anuomet azerbaidžaniečiai žvelgė į krikščionis, specialiai remsimės vien europietiškais bei armėniškais šaltiniais. Kad nebūtume kaltinami tendencingumu – girdi, aklai pasitikime azerbaidžaniečių bei turkų dokumentais.
Tolerantiškumą demonstravę Safevidų valdovai
Taigi šiandieniniai armėnų istorikai atkakliai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą armėnams nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai. Pavyzdžiui, Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 amžiuje armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.
Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefvidų valdovų pritarimo. Tais laikais Sefevidams vadovavo Džachanas – šachas (1436-1467). Ar jis trukdė armėnų religinei organizacijai įsikurti jam pavaldžiose musulmoniškose teritorijose? Ne tik netrukdė, bet svetingai priėmė.
Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė, šių laikų terminais tariant, prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.
Sefevidų valdovai. Iš Algimanto Liekio veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje”. Slaptai.lt nuotr.
Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašo, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Šiuos žodžius galima rasti Vatikanui priklausančiuose archyvuose.
Europietiškuose archyvuose taip pat užfiksuota, kad, gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o jie patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo kartais net daugiau teisių nei musulmonai?
Kas nutylėta dėl trėmimų iš Džulfos miesto?
Armėnų propaganda dažnai naudoja argumentą – pasakojimą, kaip tuometinis šachas Abbasas iš senojo Džulfy miesto į naująją Džulfy ištrėmė visus armėnus. Suprask, tremiamų armėnų vilktsinė turėjo įveikti apie 1000 kilometrų, virtinė nelaimėlių buvo nusidriekusi 40 kilometrų į priekį ir 15 kilometrų į plotį. Bet armėnų propagandistai nutyli, kodėl taip pasielgė Abbasas. Šachas panoro kai kurias teritorijas paversti dykromis, kad apsunkintų galimą Osmanų imperijos karių įsiveržimą. Šacho sumanymas buvo logiškas – pasienyje kai kurias teritorijas paversti negyvenamomis dykromis be žmonių, maisto ir vandens. Šachui reikėjo bevaisės dykumos kairiąjame Arakso upės krante, kad osmanų kariai negalėtų lengvai prisiartinti prie jo valstybės sienų. Taigi trėmimas buvo surengtas ne religiniais, ne tautiniais, o tik kariniais sumetimais.
Bet ir tai – ne pats svarbiausias argumentas, prieštaraujantis armėnų propagandistų pasakoms apie žiaurųjį šachą. Pasirodo, šis šachas trėmė visus gyventojus nežiūrėdamas nei jų tautybės, nei jų religijos. Kentėjo visi – ir azerbaidžaniečiai, kurių, be kita ko, buvo žymiai daugiau nei armėnų. Tad tie, kurie šacho elgesį įvardina kaip priešiškumą armėnams, elgiasi nesąžiningai, nes sąmoningai nutyli, jog kartu su armėnais tremtinio duonos paragavo ir azerbaidžaniečiai.
Be to, tiek armėnus, tiek azerbaidžaniečius iš Džulfos perkėlęs į vadinamąją Naująją Džulfą šachas visiems padėjo įsikurti. Ir pinigais parėmė, ir šilko prekyba užsiimti leido. Būtent šio šacho valdymo metais armėnai tapo, vaizdžiai tariant, turtingais oligarchais. Ir tai patvirtina, pavyzdžiui, prancūzų keliautojo Ž.Šardeno, 1665-1667-aisiais metais keliavusio į Iraną, užrašai. Jo sąsiuviniuose užsimenama, kad armėnų prikliai buvo turtingi ir įtakingi, savo prekybos namų turėjo Indijoje, Irake, Sirijoje, Pancūzijoje…
Patys turtingiausi pirkliai
Kad Sefevidų valdomame Azerbaidžane armėnų pirkliai buvo vieni iš turtingiausių, kad Sefevidų valstybėje nuskurusių, užguitų armėnų nebuvo, byloja ir XX amžiaus prancūzų istoriko Fernano Brodelio (1902-1985) užrašai. Prancūzo nuomone, armėnų pirklius lydėjo sėkmė todėl, kad juos globojo Sefevidų valdovai, ypač Abbasas I.
Tolerantiškas, palankus, supratingas armėnams buvo ne tik šachas Abbasas, bet ir tie, kurie jį vėliau pakeitė. Patys armėnų šaltiniai (aptikti ir Vatikano archyvuose) skelbia, kad ir šachas Abbasas II (1642-1666) rėmė armėnus. Jo amžininkas metraštininkas armėnas Z.Kanakerci pabrėžia, jog to meto azerbaidžaniečių valdovai buvo palankūs visiems krikščionims.
Vėliau Sefevidų valstybę valdęs Tachmasika, Sefi I taip pat akivaizdžiausiai rėmė armėnus. Jų laikais armėnai turėjo net savų mokyklų bei spaustuvę.
Štai ką rašo armėnas S.T.Eremianas knygoje „Armėnija 17 amžiuje“. Nesąmonė, kad Sefevidų valstybėje buvo skriaudžiami armėnai. Armėnai tais laikais turėjo net specialius teismus. Armėnus teisė ne musulmonai, o jų pačių paskirti teisėjai armėnai. Ten visi gyveno pagal savas taisykles. Žinomi net to meto armėnų teisėjų vardai. Didžiausia netiesa, kad jei ginčas kildavo tarp azerbaidžaniečio ir armėno, teismas visuomet palaikydavo musulmoną.
Temidė
Ne tik Vatikano archyvuose užfiksuota pranešimų, kad teismai Sefevidų laikais buvo itin teisingi. Net jei armėnas – eilinis pirklys, o azerbaidžanietis – įtakinga persona, teismai ieškodavo teisybės, o ne priklasomybės religijai.
Štai azerbaidžanietis Galandar-bekas Ustadžalu įsimylėjo armėnų pirklio žmoną. Armėnų pirklį turtingo azerbaidžaniečio sargyba prievarta pririšo prie medžio, tuo tarpu musulmonas glamonėjo pažeminto armėno žmoną.
Išsilaisvinęs armėnas pasiskundė šachui Abbasui. Kaip pasielgė, jūsų manymu, musulmonų valdovas, išgirdęs armėno skundą? Ogi liepė prie armėnų žmonos priekabiavusiam azerbaidžaniečiui nupjauti liežuvį bei išdurti akis. Kad daugiau nebegalėti svetimoteriauti.
Kaip Sefevidų valstybėje teisdavo armėnus?
Tokių pavyzdžių Sefevidų valdymo metais – daug. Pavyzdžiui, armėnams buvo leista Ardebilio mieste išplėsti savo armėnišką rajoną. Musulmonai šiitai liko nepatenkinti armėnų pastangomis praplėsti valdas – sugriovė armėnų namus, o pačius primušę išvijo. Armėnai pasiskundė Sefevidų valdovams. Šie įsakė šiitams už savas lėšas atstatyti armėnų pastatus ir viešai atsiprašyti armėnų.
Panašiai nutiko ir armėnų šventikui Akopui Džugaeciui (1655-1680), kurį bandė engti tuometinis Irevano valdovas Sefi-chanas. Iš armėnų bažnyčios atstovo azerbaidžaniečiai norėjo neteisėtai atimti vaizdingą, žuvų pilną ežeriuką. Bet krikščionių šventikui užteko pasiskųsti musulmonų valdovui, ir teisybė buvo atkurta. Ežerą pasisavinti gviešęsis musulmonas pasodintas į kalėjimą, o jo turtas perduotas aukai.
Tiesa, jei prasižengdavo armėnai, jie irgi buvo griežtai baudžiami. Štai 1656 metais šachas Abbasas II išleido įsakymą, draudžiantį vartoti alkoholį. Bet armėnai vis tiek slapta prekiavo vynu. Tada tas armėnų kvartalas, kur neleistinai liejosi vynas, panaikintas, o vynu prekiavę armėnai – nubausti. Bet jie juk nubausti ne todėl, kad armėnai, o todėl, kad, neturėdami leidimo, prekiavo alkoholiniais gėrimais.
Žinoma ir tai, kad Sefi I valdovas buvo išleidęs įsaką, draudžiantį rūkyti. Armėnų pirkliai nusprendė ignoruoti šį potvarkį ir buvo žiauriai nubausti – ne todė, kad jie krikščionys, ne todėl, kad jie armėnai, o todėl, kad rūkė tabaką, nors įstatymas draudė tai daryti.
Arba štai kad ir toks neišgalvotas, Vakarų archyvuose užfiksuotas pasakojimas: šachas Abbasas I paskolino armėnų bendruomenei pinigų, kad šie galėtų patogiai įsikurti naujojoje Džulfoje. Bet skola sutartu laiku negrąžinta. Be to, armėnai dar puolė įrodinėti, jog nėra skolingi. Tada jiems teko patirti šacho pyktį.
Europoje saugomi arcyvai užfiksavę ir žinių apie liūdną šacho numylėtinio laikrodininko vokiečio Rudolfo Štiljerio likimą. Šis amatininkas nesilaikė šariato įstatymų ir, nepaisant šacho palankumo, buvo žiauriai nubaustas.
Prancūzų filosofas ir švietėjas Šarlis Lui Monteskje (1689 – 1755) savo veikale „Persiški laiškai“ rašo, kad šachui Abbasui Didžiąjam jo aplinkos žmonės siūlė visus šalies nemusulmonus priverst priimti islamo tikėjimą. Šachas atsisakė, nes tai, jo įsitikinimu, būtų buvę neteisinga. Sefevidų valdovai gerbė kitų tikėjimų žmones, jie manė, kad per prievarta primestas tikėjimas – tai šventvagystė.
Tad iš kur armėnų bendruomenės neapykanta ją globojusiems Azerbaidžano valdovams?
Tikrieji tikslai
Armėnai jau tada kurpė planus turėti valstybę. Jie karštligiškai svarstė, kur ją būtų geriausia įkurti ir kokios užsienio jėgos jiems galėtų padėti tai įgyvendinti.
Klausiate, kokie įrodymai byloja apie slaptuosius to meto armėnų bažnyčios ir armėnų pirklių tikslus? 1547 metais Ečmiadzine (čia armėnų šventikai be trukdžių įsikūrė nuo XV amžiaus vidurio) buvo sušauktas uždaras pasitarimas, ar musulmonų gyvenamuose regionuose įmanoma sukurti Didžiąją Armėniją. Šiam nuo pašalinių akių slėptam susirinkimui vadovavo kadaise Lenkijoje gyvenęs armėnų bažnyčios šventikas Stepananosas.
Slaptojo susirikimo nariai nusprendė jį komandiruoti į Europą svarbiai misijai – jis turėjo prašyti Vatikano paramos musulmonų žemėse įkuriant Armėnijos valstybę. Tai – iš knygos „Armėnų tautos istorija“, kurią parašė armėnai B.N. Arakelianas ir A.R. Inosianas (Jerevanas, 1951 metai).
Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.
O štai dar vienas iškalbingas pavyzdys. 1660 – 1670 metais turtingi armėnų prekybininkai iš Irano ne sykį svečiavosi Maskvoje. Su Rusijos carais jie derėjosi ne tik dėl prekybos sąlygų. Jie prašė karinės-politinės carų pagalbos kuriant Armėnijos valstybę azerbaidžaniečių žemėse. Kur šis faktas užfiksuotas? Ogi A.Ter-Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai).
Kad armėnai norėjo turėti savo valstybę, – nieko blogo. Pats svarbiausias klausimas – kur ir kaip? Atidžiau pasižvalgius po Europos archyvus išryškėja sensacinga, mažai dar tyrinėta tema – kaip armėnų bažnyčia ir armėnų pirkliai slapta kenkė Sefevidų valdomai valstybei.
Pasirodo, jie talkino ne tik Vatikanui, kuris į šį regioną siuntė savanaudiškų, egoistinių tikslų turėjusius krikščionių misionierius. Jie padėjo ir Maskvai, kuri ilgainiui siekė užkariauti visą Kaukazą.
Armėnai anuomet atliko unikalią šnipinėjimo operaciją – naudodamiesi Sefevidų suteiktomis privilegijomis visomis išgalėmis talkino Azerbaidžaną griovusioms jėgoms tiek Vakaruose, tiek Rytuose.
Maskvos miesto teismas iš kalėjimo paleido prancūzų bankininką Philippe’ą Delpalą. Jam taikomas namų areštas.
Vienas investicijų bendrovės „Baring Vostok“ vadovų, Ph. Delpalas buvo sulaikytas vasarį kartu su bendrovės vadovu Michaelu Calvey’iu ir kitais vadovais. Šių bankininkų sulaikymas sukėlė užsienio investuotojų Rusijoje nerimą.
Maskvos teismo teisėjas Anatolijus Koroliovas patenkino Ph. Delpalo skundą ir atšaukė liepą priimtą nutarimą pratęsti jo suėmimą dar 3 mėnesiams.
Pasak naujienų agentūros AFP korespondento, Ph. Delpalas buvo paleistas teismo salėje.
Netikėtas teismo nuosprendis paskelbta prieš pat prezidentų Vladimiro Putino ir Emmanuelio Macrono pirmadienį vyksiantį susitikimą Prancūzijos pietuose.
Prokurorai kaltina M. Calvey’į, Ph. Delpalą ir kitus „Baring Vostok“ vadovus sukčiavimu ir 2,5 mlrd. rublių (33 mln. eurų) pasisavinimu iš banko „Vostočnyj“.
Pats Ph. Delpalas atmetė kaltinimus ir žadėjo nebėgti iš Rusijos.
„Aš nesu susijęs su šiuo tariamu nusikaltimu. Mano gyvenimas yra Maskvoje, bėgti – ne išeitis, nes tada atrodytų, lyg aš pripažįstu esąs kaltas“, – teismo posėdyje sakė bankininkas.
Ph. Delpalas kartu su žmona ir dviem vaikais Rusijoje gyvena jau 15 metų.
Jo žmona jau ilgą laiką ragino pakeisti Ph. Delpalui kardomąją priemonę į namų areštą. Ji tam tikslui netgi nupirko butą Maskvoje.
E. Macronas G20 susitikimo metu birželį ragino V. Putiną paleisti Ph. Delpalą, tuo metu teigė Prancūzijos prezidento patarėjas.
Diabetu sergantis rusas, kuriam po sulaikymo dėl prodemokratinių protestų Maskvoje nebuvo suleista insulino, šiuo metu yra ligoninėje, jo būklė sunki. Apie tai skelbia Rusijos žiniasklaida.
43-ejų televizijos režisierius Dmitrijus Vasiljevas sulaikytas per neseniai Rusijos sostinėje vykusius „masinius neramumus“. Anot valstybinės naujienų agentūros „RIA Novosti“, jo būklė šiuo metu yra sunki, vyras paguldytas intensyvios terapijos skyriuje.
D. Vasiljevas – 13-as įvardytas įtariamasis, susijęs su tariamais masiniais neramumais per nesankcionuotą gyventojų protestą, įvykusį liepos 27 d.
Per demonstraciją, kurios dalyviai pasmerkė prezidento Vladimiro Putino režimo vykdomą demokratinių laisvių suvaržymą, suimta beveik 1,4 tūkst. protestuotojų.
Paprastai protestuotojams taikomos trumpo įkalinimo bausmės, bet D. Vasiljevas ir dar 12 kitų sulaikytųjų, tarp kurių yra ir universitetų studentų, kaltinami kriminaliniu nusikaltimu, dėl kurio gresia ilgas įkalinimas.
JAV ambasada Maskvoje patvirtino, kad JAV ambasadorius Rusijoje Jonas Huntsmanas atsistatydins iš šių pareigų.
Remiantis J. Huntsmano atsistatydinimo pareiškimu, kurį ambasadorius nusiuntė JAV prezidentui Donaldui Trumpui, jis oficialiai atsistatydins spalio 3 d.
J. Hunstmanas JAV ambasadoriumi Rusijoje tapo 2017 metų spalį. Anksčiau – 1992-1993 metais – politikas ėjo JAV ambasadoriaus Singapūre pareigas, 2005-2009 metais J. Huntsmanas užėmė Jutos valstijos gubernatoriaus pareigas, o 2009-2011 metais buvo JAV prezidento pasiuntinys Kinijoje.
Apie ambasadoriaus sprendimą atsistatydinti pranešama, kai Rusijos ir JAV santykiai yra itin sudėtingi. Sudėtingi dvišaliai santykiai kliudė J. Huntsmanui pasiekti rezultatų.
J. Huntsmano kadenciją ambasadoriaus poste žymi sankcijos viena kitos (JAV ir Rusijos) atžvilgiu, diplomatinių atstovybių darbuotojų išsiuntimai. J. Huntsmano kadencijos metu JAV taip pat kovojo su Kremliaus agresija kibernetinėje erdvėje ir vaidmeniu sprendžiant kitus tarptautinius reikalus.
„Ambasadorius J. Huntsmanas pareigas Rusijoje ėjo labai sudėtingu, nuviliančiu laikotarpiu“, – sakė buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas.
Rusijos opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos opozicija žadėjo surengti dar vieną masinį protestą šį šeštadienį, nepaisydama augančio valdžios spaudimo.
Per praėjusią savaitę vykusią demonstraciją buvo sulaikyta 1 400 žmonių ir pradėtas kriminalinis tyrimas, praneša naujienų agentūra AFP.
Eitynės Maskvos bulvaruose bus vienas iš daugelio protestų po to, kai valdžia neleido populiariems opozicijos kandidatams dalyvauti rugsėjį vyksiančiuose Maskvos savivaldybės tarybos rinkimuose.
Draudimas sukėlė vieną didžiausių politinių konfliktų pastaraisiais metais – protestuose dalyvauja iki 22 000 žmonių, o policija prieš juos naudoja jėgą.
Feisbuke 6 000 žmonių pareiškė ketinimą dalyvauti šeštadienio eitynėse Maskvos „bulvarų žiede“, kad „grąžintų rinkimų teisę“.
Valdžios atstovai aiškina, kad kandidatai buvo pašalinti, nes padirbo renkamus žmonių parašus, kad galėtų dalyvauti rinkimuose.
Tačiau kandidatai, įskaitant vieno žinomiausių Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno bendražygius, teigia, kad jų surinkti parašai buvo atmesti savavališkai, o visas tikrinimo procesas buvo nukreiptas prieš juos.
Daug Maskvos gyventojų mano, kad jų parašai už opozicijos kandidatus buvo paskelbti negaliojantys be jokios priežasties.
Opozicijos protestuoja Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Žmonių, areštuotų per demonstracijas dėl įtariamų pažeidimų rengiantis vietos rinkimams Rusijos sostinėje Maskvoje, skaičius išaugo iki 1 300, sekmadienį pranešė vietos aktyvistai.
Rusijos aktyvistai šeštadienį protestavo, šaukdami: „jūs esate Rusijos gėda“, po to, kai keli opozicijos kandidatai buvo pašalinti iš balsavimo artėjančiuose miesto tarybos rinkimuose.
Internetiniame pilietinių teisių tinklaraštyje „OWD-Info“ buvo pranešta apie 1370 areštų.
Policija anksčiau buvo įspėjusi apie susidorojimą per mitingą, kurio miesto valdžia nebuvo leidusi. Policijos duomenimis, proteste dalyvavo apie 3500 žmonių.
Maskva: opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.
Valdančioji partija pastaruoju metu smuktelėjo apklausose, nes ji laikoma atsakinga už vangią ekonomiką, o atlyginimai ir pragyvenimo lygis yra žemi.
Praėjusį savaitgalį tūkstančiai demonstrantų, įskaitant protesto lyderį Aleksejų Navalną, dalyvavo panašiame mitinge Maskvos centre.
Maskvoje suimtų protestuotojų skaičius auga, jų jau daugiau kaip 300. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos policija šeštadienį sostinėje Maskvoje areštavo daugiau kaip 300 žmonių, susirinkusių į nesankcionuotą mitingą reikalauti laisvų ir sąžiningų rinkimų.
Protestus stebinti organizacija „OVD Info“ skelbė, kad per pirmąją protesto valandą areštuota 317 žmonių. Tuo metu miesto policijos departamentas teigė, kad sulaikytųjų skaičius siekia 295.
Žmonės susirinko protestuoti dėl rinkimų institucijų sprendimo į Maskvos miesto tarybos rinkimus neregistruoti kelių opozicijos ir nepriklausomų kandidatų.
Maskvos miesto taryba turi 45 vietas. Rinkimai į Maskvos miesto tarybą vyks rugsėjo 8 dieną.
Kitą savaitę ambasadorius Remigijus Motuzas grįžta vadovauti Lietuvos ambasadai Rusijos Federacijoje.
Užsienio reikalų ministerijos komisija nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad R. Motuzas išreiškė prioritetą privatiems interesams ir vadovavosi ne Europos Sąjungos Vizų kodekso tiksliais ir siekiais.
Komisijos išvada – R. Motuzas nepadarė tarnybinio nusižengimo.
R. ir T. Nasyrovų pateikti prašymai Šengeno vizai gauti buvo išnagrinėti laikantis visų Vizų kodekse numatytų procedūrų ir reikalavimų, vizos jiems išduotos teisėtai.
Išrinktasis Latvijos prezidentas Egilas Levitas nevažiuotų į Maskvą švęsti gegužės 9-osios, jei gautų tokį kvietimą. Jis tai pareiškė ketvirtadienį interviu Latvijos radijui.
„Į tokio formato gegužės 9-osios iškilmes, koks egzistuoja dabar – ne. Mes turime savo pagrįstą poziciją“, – sakė E. Levitas, paklaustas, ar vyktų į gegužės 9-osios renginius Rusijos sostinėje, jeigu būtų pakviestas.
Savo pirmuosius oficialius užsienio vizitus išrinktasis prezidentas ketina surengti į kaimynines šalis – Estiją ir Lietuvą. Anot jo, tokia tvarka jau tradicinė. „Visada Estija buvo pirma, o Lietuva – antra“, – pažymėjo jis.
E. Levitas pabrėžė, kad Latvija suinteresuota palaikyti gerus santykius su Rusija. „Bet tai priklauso ir nuo kitos šalies, ne tik nuo mūsų“, – pridūrė jis. Išrinktojo prezidento nuomone, Latvijos santykiai su Rusija turi būti bendros ES užsienio politikos dalis.
Trečiadienį Latvijos Saeima (parlamentas) šrinko naująjį šalies prezidentą – juo tapo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) teisėjas E. Levitas. Jo kandidatūrą per atvirą balsavimą parėmė 61 parlamentaras.
Dabartinio Latvijos prezidento Raimondo Vėjuonio įgaliojimai baigiasi šių metų liepos mėnesį. Anksčiau jis pranešė, kad nesieks antros kadencijos.
Gegužės 1-ąją per tradicinį Rusijos profsąjungų organizuotą paradą dešimtys tūkstančių žmonių Maskvoje žygiavo per Raudonąją aikštę. Kolonos priešakyje ėjo sostinės meras Sergejus Sobianinas.
Oratoriai reikalavo gerų algų ir pakankamai darbo vietų jauniems žmonėms bei vyresnio amžiaus darbuotojams. Policijos ir profsąjungų duomenimis, eitynėse dalyvavo daugiau kaip 100 000 žmonių.
Tarptautinę darbo dieną demonstracijos vyko visoje šalyje. Per jas iki vidudienio sulaikyta per 70 žmonių, pranešė radijo stotis „Echo Moskvy“. Be kita ko, žmonės sulaikyti Sankt Peterburge.
Apie organizuotas demonstracijas su tūkstančiais dalyvių pranešta ir iš Rytų Ukrainos. Sostinėje Kijeve, žiniasklaidos teigimu, tik kelios dešimtys žmonių atsiliepė į profsąjungų kvietimą išeiti į gatves ir reikalauti didesnių algų.
V. Putinas susitikimo su separatistinių Gruzijos respublikų vadovais metu. EPA-ELTA nuotr.
Šito ir reikėjo laukti. Kremliaus klikai atėjo palankus laikas padaryti tai, ko nedrįso penkerius metus – galutinai sugriauti Ukrainos valstybingumo pamatus.
Jau po 2014-ųjų Ukrainos bei daugelio Vakarų valstybių ekspertai prognozavo, kad Kremlius, aneksavęs Krymą ir sukėlęs karą Donbase (nors jį neigia ir vadina tai pilietiniu karu), konfliktą tiesiog įšaldys.
Taip ir atsitiko.
Beje, reikia prisiminti, jog Krymo aneksija ir karas Donbase prasidėjo tarpuvaldžiu – tuometinis galutinai susikompromitavęs ir todėl priverstas sprukti į Rusiją Viktoras Janukovyčius jau buvo praradęs legitimumą, o naujasis Petro Porošenka dar nebuvo išrinktas.
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
Sukandęs dantis Kremlius kantriai laukė, nors per tuos penkerius metus ir žuvo žmonės. Abiejose pusėse. Tačiau, kaip žinia, Putinui negaila nei savų, nei, juolab, svetimų.
Kremlius prezidentinių rinkimų Ukrainoje metu karštligiškai tikėjo, jog, prognozuojant pergalę komikui Volodymyrui Zelenskiui, šis taps Maskvos marionete. Net kai kurie mūsų politikos ekspertai spėliojo, jog Zelenskio aplinkoje galbūt esti Rusijos GRU slaptųjų agentų ir jie darys Kremliaus lūkesčius atitinkančią įtaką.
Regis, tokios spėlionės nepasitvirtina. Antraip, būtų sulaukta kitokių V. Zelenskio pasisakymų viešojoje erdvėje. O V. Zelenskis rėžia iš peties – jokios amnestijos Rytų Ukrainos banditams, jokių derybų su Putinu iš pastarojo jėgos pozicijų, kol nebus grąžintas Krymas ir neišvesti Rusijos samdiniai iš karo draskomos Rytų Ukrainos.
Ir štai vėl – tarpuvaldis. P. Porošenkos galios susilpnėję, o V. Zelenskis išrinktas, bet dar neinauguruotas.
Pats laikas klastai.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Putinas paskelbia įsaką suteikti pilietybę visiems norintiems separatistinės Rytų Ukrainos gyventojams, mat, anot jo, „jų teisė į žodžio laisvę ir savųjų tradicijų išsaugojimą šiurkščiai pakertama”.
Pasirašęs įsaką dėl supaprastintos pilietybės išdavimo tvarkos vadinamųjų „Donecko ir Luhansko liaudies respublikų“ gyventojams, jis nurodė, jog minėtų tariamų „respublikų“ gyventojų prašymai dėl pilietybės suteikimo turėtų būti svarstomi ne ilgiau nei tris mėnesius. Kitų šalių piliečiams šis terminas gerokai ilgesnis – nuo trijų iki šešių mėnesių ir daugiau. Dokumente teigiama, kad V. Putinas įsaką pasirašė „gindamas žmogaus ir piliečio teises ir laisves, o vadovaujasi jis visuotiniai priimtais principais ir tarptautinės teisės normomis“.
Remiantis šiuo metu galiojančiais įstatymais, Rusijos pilietybę gauti norintis asmuo bendrąja tvarka privalo būti Rusijoje išgyvenęs mažiausiai penkerius metus be pertraukos, turėti pakankamai pajamų, atsisakyti kitos šalies pilietybės ir išlaikyti rusų kalbos egzaminą. Įsake dėl Rusijos pilietybės vadinamųjų „Luhansko ir Donecko liaudies respublikų“ gyventojams tokie reikalavimai nepateikiami.
Vladimirą Putiną demaskuojantys leidiniai
Minėtas įsakas buvo pasirašytas praėjus vos kelioms dienoms po Volodymyro Zelenskio pergalės Ukrainos prezidento rinkimuose.
Šiomis dienomis Putinas žengė dar toliau pareiškęs, jo rusiškus pasus reikia išduoti visiems Ukrainos gyventojams, kurie tik jo panorės. O tai jau tikro hibridinio karo paskelbimas, nesislapstant už daugiaveidės retorikos.
Jeigu šis karas nesusilauks įtikinamos pergalės, Maskva pamėgins daryti kiek įmanoma didesnę įtaką spalį Ukrainoje vyksiančių parlamento rinkimų rezultatams. Maskvos užduotimi taps visokeriopai padėti į Aukščiausiąją Radą patekti kaip įmanoma daugiau korumpuotų, nelojalių Ukrainai žmonių.
V. Zelenskis pareiškė, kad viena svarbiausių jo užduočių bus užbaigti jau daugiau nei 15 tūkst. gyvybių pareikalavusį karą Rytų Ukrainoje. Tačiau toks V. Putino žingsnis dar labiau sustiprina įtampą konflikte su Kijevu.
V. Putinas, regis, kartoja taktiką, naudotą nuo Gruzijos atplėšus Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus. Daugybė žmonių iš abiejų teritorijų turėjo Rusijos pasus dar iki 2008 metų karo tarp Gruzijos ir Rusijos, kuri teisino savo karinę intervenciją, neva siekianti apginti savo piliečius, „kuriuos nuolat šaudo gruzinai“.
Tą patį jie padarė ir Moldovoje, okupuodami Padniestrę ir taip pat dalindami rusiškus pasus.
Kas toliau?
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Neseniai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas atkreipė dėmesį į nuolat blogėjančią rusakalbių mažumos Baltijos valstybėse gyventojų padėtį. Joks sutapimas, kai iškart po šio ministro pareiškimo kaip širšės pavasarį supuolė Kremliaus propagandistai – esą ir Baltijos šalyse gyvenantiems rusams reikia be jokių varžymų dalinti Rusijos pilietybę. Patys aršiausieji žengė dar toliau: Rusijos tikslas, kad joje vėl gyventų 300 milijonų jos piliečių. Kaip Sovietų Sąjungos laikais. Kaip tai padaryti, propagandistai recepto neišduoda, tačiau užuomina aiški – tai padaryti galima tik susigrąžinus okupuotas ir prarastas Sovietų Sąjungos teritorijas.
Rusijos propagandistai nė žingsnio nežengia be Kremliaus žinios. Po kelių dienų pats Vladimiras Putinas pažadėjo naudotis visais mechanizmais, leidžiančiais „ginti tautiečių teises užsienyje“. „Ryžtingai ginsime jūsų teises ir interesus, tam pasitelkdami visus dvišalius ir tarptautinius mechanizmus“, – pareiškė V. Putinas, sakydamas kalbą Pasauliniame Rusijos tėvynainių kongrese. Savo kalboje V. Putinas pabrėžė, kad pasaulyje esą klostosi sudėtinga padėtis, didėja įtampa ir nenuspėjamumas, pakertami tarptautinės teisės pagrindai, „pasitelkiama rusofobija ir kitos kraštutinio agresyvaus nacionalizmo formos“, ypač Ukrainoje, Baltijos šalyse ir daugelyje kitų valstybių. „Perrašoma istorija, kovojama su paminklais, rusų kalba. Žmonės įbauginami ir tiesiog terorizuojami. Kiekvieno žmogaus natūralus siekis išsaugoti savo nacionalines šaknis vadinamų ir valdomų kandidatų. Akivaizdu, kad didžiausios pastangos bus susijusios su Viktoro Medvedčiuko partija, kurio vaiko krikštatėvis yra pats Putinas.
Jam reikia chaoso Ukrainoje, tam net pasitelkiant kraštutinius nacionalistus.
Vladimiras Putinas – susiraukęs
Kremliui reikia kaip įmanoma labiau paralyžiuoti tiek šalies vykdomosios, tiek įstatymų leidžiamosios valdžios darbą. Juk jis penkerius metus skleidė akivaizdų melą, esą Ukraina yra neįvykusi valstybė, o jos žmonės – fašistai ir banderininkai. Ši propaganda, savaime suprantama, skirta Rusijos gyventojams. Juk reikia ir toliau įtikinėti rusus, jog jiems geriau su Putinu, o ne „taip, kaip fašistinėje Ukrainoje“.
Prisiminkime, tikrasis fašizmas po Europą laisvai bastėsi būtent tada, kai Europa jam nuolaidžiavo ketvirtojo praėjusio amžiaus pabaigoje.
Nejaugi ir dabar ji ramiai miegos ir sapnuos savo hedonistinius sapnus, kai savo nasrus atvirai šiepia rusiškasis fašizmas?
Rusija ketvirtadienį įvedė finansines sankcijas šimtams Ukrainos piliečių ir dešimtims bendrovių bei apibūdino jas kaip atsakomąsias priemones į Kijevo veiksmus prieš Maskvą.
Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas pasirašė Vyriausybės spaudos tarnybos paskelbtą dokumentą, kuriuo reikalaujama įšaldyti 322 Ukrainos piliečių ir 68 įmonių turtą.
Sąraše yra buvusi Ukrainos premjerė Julija Tymošenko ir Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas. Taip pat įtrauktos kelios cheminių medžiagų gamybos ir kasybos įmonės.
Maskva teigia, kad sankcijos susijusios su „nedraugiškais Ukrainos veiksmais Rusijos piliečių ir juridinių asmenų atžvilgiu“.
Rusija ir Ukraina stipriai nesutaria nuo Krymo aneksijos 2014 metais. Jungtinės Valstijos ir Europa jau pritaikė Maskvai kelis sankcijų etapus dėl veiksmų Ukrainoje.
Rusijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį iškvies Nyderlandų ambasadorę, kurios bus paprašyta pasiaiškinti dėl savo šalies teiginių, esą ji užkirtusi kelią Rusijos piliečių rengtai kibernetinei atakai, praneša valstybinės naujienų agentūros.
„Dėl Hagoje įvykdytos dezinformacijos kampanijos pirmadienį į užsienio reikalų ministeriją bus iškviesta Nyderlandų ambasadorė“, – naujienų agentūrą RIA Novosti informavo šaltinis Rusijos URM.
Nyderlandų institucijos ketvirtadienį informavo balandį išsiuntusios keturis Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) agentus, įtariamus mėginus įsilaužti į Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos (OPCW) kompiuterių tinklus.
Nyderlandų teigimu, tuo metu, kai mėginta įvykdyti šią ataką, OPCW tyrė kovą Anglijoje įvykdytą pasikėsinimą nunuodyti buvusį Rusijos šnipą Sergejų Skripalį ir jo dukterį.
Be to, tuo pat metu organizacija tyrė ir įtarimų, kad Maskvos remiamas Sirijos režimas prieš savo piliečius panaudojo cheminį ginklą, pagrįstumą.
Spėjami GRU agentai į Nyderlandus atvyko su rusiškais diplomatiniais pasais.
Paskutinį kartą Nyderlandų ambasadorė Renee Jones-Bos į Rusijos URM buvo iškviesta rugsėjį. Tuomet ji ir Šveicarijos ambasadorius Maskvoje turėjo pasiaiškinti dėl esą „nepagrįstų kaltinimų“, kad Rusijos šnipai mėgino įsilaužti į kelis objektus Šveicarijoje.
Rusija kaltinimus, esą ji dirigavo virtinei kibernetinių atakų, vadina „šnipų manijos“ rezultatu.
JAV senatoriai respublikonai reto vizito Maskvoje metu susitiko su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Vizitas rengiamas artėjant JAV ir Rusijos prezidentų susitikimui Helsinkyje.
JAV delegacija lankysis Rusijoje iki ketvirtadienio.
JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas vyks liepos 16 dieną, tarp Rusijos ir Vakarų tvyrant didelei įtampai.
„Esame konkurentai, bet nebūtinai turime būti priešai“, – sakė senatorius respublikonas iš Alabamos Richardas Shelby’is.
Tuo tarpu angliškai kalbėjęs S. Lavrovas sakė besiviliantis, kad JAV senatorių vizitas „simbolizuos santykių tarp JAV ir Rusijos parlamentų atnaujinimą“.
Rusijos užsienio reikalų ministras taip pat pasveikino delegaciją su artėjančia JAV Nepriklausomybės diena bei palinkėjo sėkmės ruošiantis 2026 metų Pasaulio futbolo čempionatui. Šiemet čempionatas vyksta Rusijoje.
Kiek vėliau senatoriai susitiko su žemesniųjų Rusijos parlamento rūmų – Dūmos – atstovais.
„Esu čia ne tam, kad kuo nors apkaltinčiau Rusiją, esu čia, kad rasčiau būdų gerinti santykius“, – Rusijos įstatymų leidėjams sakė R. Shelby’is.
Savo ruožtu Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas pasveikino senatorius atvykus ir padėkojo JAV ambasadoriui Rusijoje Jonui Huntsmanui „už tarpparlamentinio dialogo iniciatyvą“.
Vėliau antradienį JAV senatoriai turi susitikti su aukštesniųjų Rusijos parlamento rūmų atstovais.
Kremliaus atstovo Dmitrijaus Peskovo teigimu, senatorių susitikimas su Rusijos prezidentu V. Putinu nebuvo numatytas. Tačiau atstovas pridūrė, kad Kremlius „labai džiaugiasi“ senatorių apsilankymu Rusijoje.
Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas šeštadienį buvo sulaikytas Maskvos centre per nesankcionuotą mitingą, surengtą likus dviem dienoms iki Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijos ketvirtajai kadencijai šiame poste, informuoja AFP.
41 m. A. Navalnas buvo sulaikytas drauge su kai kuriais savo rėmėjais sausakimšoje aikštėje Maskvos centre, kai protestavo prieš pirmadienį įvyksiančią V. Putino prisaikdinimo ceremoniją.
Kai policija griebė A. Navalną, dalis jo rėmėjų ėmė ukrainiečių kalba šaukti „gėda“. Šis šūkis išpopuliarėjo per neramumus Kijeve, po kurių 2014 m. iš prezidento posto buvo nuverstas Kremliaus statytinis Viktoras Janukovičius.
Tarp A. Navalno rėmėjų ir Kremliui palankių aktyvistų Maskvos Puškino aikštėje kilo susistumdymai, kurie, manoma, turėjo pakenkti opozicijos demonstracijai. Policija įspėjo naudosianti jėgą ir specialiąsias priemones, kad išvaikytų minią.
Pasak AFP korespondentų, protestuotojai skandavo „ketvirtoji kadencija kalėjime“ ir „mums jau bloga nuo tavęs“.
Dar viena demonstracija, į kurią susirinko keli tūkstančiai žmonių, vyko ir Sankt Peterburge. Ten girdėjosi skanduotės „Rusija bus laisva“ ir „šalin carą“. Kai kurie žmonės laikė plakatus su užrašais „dar šeši metai degradacijos“ ir „už interneto laisvę“.
Nepriklausomų stebėtojų grupė OVD-Info ir AFP korespondentai pranešė, kad visoje Rusijoje per opozicijos protestus šeštadienį suimta mažiausiai 350 žmonių. Maskvoje buvo panaudotos ir ašarinės dujos. Ten buvo sulaikytas ne tik A. Navalnas, bet ir Nikolajus Liaskinas, ir daug jų rėmėjų.
Tūkstančiai žmonių Maskvoje mitingavo protestuodami prieš neseniai įvestus interneto laisvės apribojimus po to, kai Rusijos institucijos užblokavo prieigą į populiarią susirašinėjimo programėlę „Telegram“.
Opozicijos politikas Aleksejus Navalnas buvo vienas iš tūkstančio proteste dalyvavusių žmonių. Savanorių judėjimas teigė, kad mitinge dalyvavo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. Tuo tarpu policija skelbė, kad dalyvių skaičius siekė 7 tūkst. 500.
Pirmadienį protestuotojai plūdo į centrinę gatvę Maskvoje.
Anksčiau šį mėnesį teismas priėmė sprendimą užblokuoti Rusijoje šią susirašinėjimo programėlę, kai „Telegram“ atsisakė perduoti valstybės saugumo tarnyboms žinučių šifravimo kodus.
