matulevičius

SkaitomiausiosŽvalgyba

Copy of matulevic_2
Dr. Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Gan nelauktai į viešumą išėjusi buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė prabilo kaip karo šauklys. Daug kam kilo klausimas, kaip reikėtų vertinti jos žodžius – kaip provokaciją ar tik kaip pasiruošimą neteisėtai trečiajai Prezidento kadencijai? Nepriklausomai nuo to, koks variantas būtų teisingas, šioje kraujo apokalipsėje tai būtų vis tiek ciniška. Nes net didžiausiems karjeristams šiandien ne tai turėtų rūpėti. Manykime, kad ponia suprato pasikarščiavusi, o tautiečiai savo ruožtu tai teisingai įvertins.

Deja, turime didesnių bėdų, susijusių su mūsų šalies nacionaliniu saugumu. Paminėsiu vieną kitą iš jų.

Prieš kelias dienas kilo triukšmas dėl darbo partijos atstovo, Seimo nario Mindaugo Puidoko viešai išsakytų minčių. Pacituosiu jas. „Ukrainai ir jos žmonėms buvo suteikti apgaulingi pažadai apie greitą NATO ir ES narystę, bet jokių realių saugumo garantijų, – rašo M.Puidokas. Ir tęsia: – Visi, kas supranta geopolitiką, žinojo, kad Rusija sutinka tik su neutraliu Ukrainos statusu, o bet koks judėjimas link NATO bus sustabdytas bet kokiomis priemonėmis. Išglebę Vakarai nenorėjo girdėti, kas sakoma. Donaldas Trumpas atvirai sakė, kad prie jo toks karas būtų neįmanomas ir jis visada rasdavo būdų susitarti su Vladimiru Putinu. J. Baidenas to negeba ir yra silpniausias prezidentas JAV istorijoje.“ (Citatos pabaiga – A.M.) Kilus triukšmui, darbo partija nuo M.Puidoko lyg ir atsiribojo, kas baigėsi pastarojo išėjimu iš partijos ir jos frakcijos Seime. Bet tai ir buvo viskas, nors už šio atvejo slypėjo nepalyginamai didesnė problema, kurios niekas nesiima spręsti.

Omenyje, be abejo, turiu odiozinę darbo partijos įkūrėjo bei jos dabartinio vadovo figūrą. Viktoras Uspaskichas labai sumaniai reklamuoja agurkus ar mistišką vandenį, tačiau visa jo gražbylystė išsenka, kai reikia pasmerkti agresorių V.Putiną. Apie Rusijos įsiveržimą į suverenią Ukrainos valstybę jis ligi šiol taip ir nepasisakė – apsiribota bendromis frazėmis grįstu partijos pranešimu spaudai. Jis kritiškai neįvertino ir labiau nei abejotinų M.Puidoko geopolitinių „įžvalgų“, nors šiaip jau nuolat skelbia apmokamus straipsnius ir su didžiausiu malonumu kritikuoja kitus. Akivaizdu, kad V.Uspaskichas apie Rusiją gali kalbėti tik arba gerai, arba – nieko, bet visai ne todėl, kad jis pats – rusas. Šiandien yra nemažai žinomų Rusijos piliečių, kurie taip pat yra rusai, tačiau ryžtingai pasisako prieš kruviną Putino karą Ukrainoje, bet V.Uspaskichas – tyli. Manau, tyli dėl tam tikros savo priklausomybės, apie kurią dar 2006 metais buvo viešai prabilęs tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Jis aiškiai pasakė, kad mūsų VSD jį ne kartą informavo apie V.Uspaskicho ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis – nei daugiau, nei mažiau. Esu tikras, kad ne vienas televizijos kanalas šį Seimo pirmininko pasisakymą ligi šiol tebesaugo savo archyvuose – kaip ir visą epopėją neskaidrių V.Uspaskicho verslo ryšių su Rusija, kurie irgi veda prie A.Paulausko paminėtų tarnybų.

Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Kas galėtų paneigti prielaidą, kad kai V.Uspaskichas tiekė į Lietuvą gamtines dujas, jas gauti jam padėjo asmenys būtent iš tų pačių jau paminėtų tarnybų? Bent taip teigė aukšti ,,Gazpromo“ pareigūnai Kovo 11-osios Akto signatarui ir buvusiam ,,Achemos“ savininkui Bronislovui Lubiui. Nes V.Upaskichas, iš ,,Gazpromo“ gavęs dujų kvotas mainais į lietuviškas kiaules (tuo metu valstybė už dujas mokėjo doleriais, kurių jai labai trūko), pasiūlė žymiai pigesnių dujų B.Lubiui. Šis nustebęs pats nuvyko į Maskvą ir pareiškė irgi galintis atsiskaityti lietuviškais produktais už rusiškas gamtines dujas. Tai ,,Gazpromo“ pareigūnai neva prisivedę jį prie lango ir parodę į ,,Lubianką“ (taip vadinamas buvęs KGB, o dabar FST pastatas) ir pasakę, kad mes tai galėsime padaryti tik tuo atveju, jei iš ten ateis „komanda“ – įsakymas. Taip kad B.Lubiui nebeliko kito pasirinkimo, kaip pirkti dujas iš V.Uspaskicho.

Rusijos spec. tarnybų pėdsakas šioje istorijoje ir beveik visoje V.Uspaskicho veikloje buvo patvirtintas ir 2006-2007 m.m. Seimo NSGK atliktame parlamentiniame tyrime, kuriam man kaip šio komiteto pirmininkui teko vadovauti. Tai tapo ypač akivaizdu po jo organizuoto 15 Seimo narių iš darbo partijos demaršo į Maskvą, į V.Uspaskicho spaudos konferenciją, kurioje buvo pilamos pamazgos ant Lietuvos valstybės ir šaipomasi iš jos teisėsaugos institucijų. Tolimesni įvykiai parodė, kad mes su savo išvadomis neklydome.

Bet V.Uspaskichas nebūtų V.Uspaskichas, jeigu nesugebėtų eilinį kartą prikabinti „makaronų“ ant ausų žurnalistams ir, suprantama, mūsų tautiečiams. Prieš kelis mėnesius apie jo verslo aferas jau būnant Seimo nariu (o Seimo nariui griežtai draudžiama užsiimti bet kokia kita veikla) viešai prabilo influenceris Skirmantas Malinauskas. Jis pabandė panagrinėti jo apgaulingą veiklą per ofšorinę kompaniją ,,Jangila“, registruotą Didžiosios Britanijos jurisdikcijoje esančiose lengvatinio apmokestinimo Mergelių salose. Tačiau veikla buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje, nors neregistruotoms Lietuvoje įmonėms tokia veikla užsiimti neleidžia įstatymas. Jeigu jos vis dėlto tuo užsiima, turtas privalo būti konfiskuotas valstybės – juo labiau kad ,,Jangila“ dujas pardavinėjo būtent Lietuvoje. Tačiau iškalbinga tai, kad po paminėto S.Malinausko reportažo Delfi TV buvo suorganizuotas tikras V.Uspaskicho benefisas, kurio metu jis, iškraipydamas faktus, juos traktuodamas taip, kaip jam naudinga, tiek įsijautė, jog net pareiškė, kad už tą nesąžiningą, o gal ir nusikalstamą veiklą jam priklauso Lietuvos valstybės apdovanojimas! Tačiau, kaip pas mus įprasta, giliau šių dalykų niekas nenagrinėjo – kaip ir jo buvusios kompanijos ,,Vikonda“ prekybinio tinklo pardavimo už simbolinį 1$. Irgi – per ofšorinę kompaniją, nors pirkėjas buvo Lietuvos įmonė. O tyliai buvo kalbama, kad neva parduota už 30 milijonų litų, tačiau tai patvirtinti arba paneigti galėtų tiktai teisėsauga. Bet negi ji ims vargintis ir vėl trikdyti ramybę V.Uspaskichui?

Skaitytojui čia gali kilti klausimas: o ką gi bendra ekonominė veikla, paskui kurią driekiasi įtarimų šešėlis, gali turėti su politika, juo labiau su dabartine geopolitine situacija? Atsakysiu: bendrumo čia yra net daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl, kad Rusijos specialiosios tarnybos labai aktyviai panaudoja verslą, per kurį daroma didžiulė įtaka, realizuojant jų tikslus. Ir todėl labai gaila, kad didžiulis mūsų VSD karininkų darbas išaiškinant V.Uspaskicho siekį užgrobti Lietuvos politinę valdžią, tam panaudojant neaiškios kilmės lėšas, nuėjo perniek. Be abejo, turiu galvoje garsiąją darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylą, kurioje figūravo net 24 milijonai litų (tik įrodytų) nelegalių lėšų (faktas, kad ne lietuviškų) ir kurią teisėsauga ,,tempė“ virš dešimt metų ir realiai taip ir nieko nenuteisė. Nors net ir ne teisininkui buvo aišku, kad viskas baltais siūlais siūta. Tačiau ne be reikalo V.Upsaskichas pabėgo iš Lietuvos ir net pusantrų metų slapstėsi Rusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos. Ko bėgo? Bijojosi. Tiesa, dabar jis sukūrė naują versiją – kad nebėgo. Bėgo ir jau pabėgęs parašė atsistatydinimo pareiškimus iš ūkio ministro ir Seimo nario pareigų! Čia nežinantiems tų įvykių reikia paaiškinti, kad jei ne Algirdas Brazauskas, kurio autoriteto V.Uspaskichas privengė, šis visai realiai galėjo tapti Lietuvos Vyriausybės vadovu. Man tuo metu teko bendrauti su padoriais Rusijos Dūmos deputatais ir raudonuoti, kai jie klausdavo, o kodėl gi mes, lietuviai, šį Rusijos spec. tarnybų ,,draugą“ taip aukštai iškėlėme. Į tai aš net nežinojau, ką ir atsakyti.

VSD – svarbi įstaiga. Slaptai.lt nuotr.

O V. Uspaskichas, po savanoriškos ,,tremties“ grįžęs į Lietuvą, gana greitai atgavo buvusią įtaką ir dabar ir vėl taikosi į ministro pirmininko pareigas. Ne Rusijos – Lietuvos. Tačiau jo ryšiai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis taip ir liko nepaneigti. Po mano tiesmukiško klausimo vienoje televizijos laidoje – o kodėl gi jis nepadavė į teismą Artūro Paulausko, jeigu šis sakė netiesą – V.Uspaskichas išsisuko teigdamas, kad jis nieko į teismą neduoda. O tai yra visiškas melas, nes už principingas laidas, demaskuojančias jo aferas, mano brolis žinomas žurnalistas Vytautas buvo V.Uspaskicho tampomas po teismus ir net prarado darbą.

Buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas prieš pusantrų metų interviu interneto portalui Lrt.lt aiškiai pasakė, kad V.Uspaskichas nuolat iš Maskvos gaudavo  didžiules piniginių lėšų sumas. Ir kad jas naudojo pirmiausia žiniasklaidai papirkti – kad save kuo labiau išsireklamuotų bei kitai jam nežinomai veiklai. Apie tai yra viešai prasitarusi ir žurnalistė Indrė Makaraitytė – kad ji mačiusi, kaip V.Uspaskichas vaikščiodavo su lagaminu, pilnu pinigų, ir siūlydavo tuos pinigus jos kolegoms.

Tačiau nemaža dalis žurnalistų, politikų, politologų vis dar privengia įvardyti daiktus ar reiškinius jų tikraisiais vardais. Tuo tarpu nereikia būti išminčiumi, kad suprastum, jog šio pono darbai labai jau primena tai, ką VSD karininkai įprastai apibūdina kaip įtakos agento veiklą. Bet gal čia tik man susidaro toks įspūdis ir aš klystu? Juk su juo visi elgiasi išskirtinai pagarbiai, jam kaip kitiems neklijuojamos etiketės ir net teisėsauga, ir ta jo akivaizdžiai privengia. Štai jis pernai finansavo mitingą, po kurio įvyko riaušės prie Seimo, bet ligi šiol net nėra apklaustas policijos. Kiti apklausti, o jis – ne. Lyg gyventų pagal kitus įstatymus.

Jis pats yra viešai sakęs, kad vysto platų verslą Rusijoje ir su Rusija. Įdomu, kokia ofšorine kompanija ar kokiu žmogumi jis šį sykį prisidengė? Tačiau pradžioje bent jau reikėtų iš jo išgauti atsakymą į klausimą, kaip jis vertina kruviną ir beprasmišką V.Putino agresiją prieš taikius Ukrainos piliečius. Priversti duoti atsakymą aš negaliu – tai gali padaryti tik žurnalistai. Jis yra parlamentinės darbo partijos pirmininkas bei Lietuvą atstovaujantis Europos parlamento narys, ir mūsų piliečiai, kaip tokiais atvejais sakoma, turi teisę žinoti. Kaip ir apie jo uodegas, kurių yra ne viena. Pateiksiu dar vieną pavyzdį.

Rankas šalin nuo Ukrainos. Slaptai.lt foto

Kaip 2014 metų gegužę rašė Delfi.lt, V.Uspaskichas, komentuodamas situaciją Ukrainoje ir Kryme, buvo itin atsargus: ,,Tiesos vienos nėra. Kitas dalykas, jei kalbėtume apie Rusijos padalinį ( Juodosios jūros Rusijos laivyną), tai jis ten egzistuoja jau daugiau nei 150 metų, – teigė V. Uapaskichas.(???) Kitas dalykas, tai aš galvoju, kad reikia pagal visus tarptautinius susitarimus, chartijas, tarptautinę teisę ir taip toliau leisti žmonėms – ne kariškiams – o patiems žmonėms apsispręsti, kokios jie valdžios nori. <(Kalba kaip Putinas – A.M.)>  Krymas tai ką padarysi… Istorinis dalykas, istorinis faktas, kad ten gyvena daug rusų. <…> Krymas buvo perduotas administruoti, o Sevastopolis niekada nebuvo perduotas<( Štai tau boba ir devintinės, ką čia daugiau be pridursi)> nors tame pačiame pusiasalyje yra. Sunku pasakyti. Aišku, niekas tuo metu neklausė gyventojų, ar nori, kad juos perduotų, ar ne. Ir perdavė ne tik žemę, bet ir žmones. Tie žmonės gyvi ir dabar, nes ten 1954 m. perdavė. O niekas neklausė – perdavė ir viskas, sėdėkit ir tylėkit – svarstė Darbo partijos atstovas.<…> V. Uspaskichas aiškina, kad Krymo žmonės esą patys nori apsispręsti, su kuo jiems pakeliui. „Aš galvoju, kad čia teisingas dalykas“, – teigia politikas.

Štai visa jo mąstymo esmė ir atsikleidė. Buvo jo viešų pasamprotavimų, kad Donecke žmonės irgi lai apsisprendžia, nes rusus ukrainiečiai skriaudžia. Ir nuo 2014 metų jis nė sykio nepasmerkė Putino karinės invazijos į suverenią Ukrainą.

Kyla ne retorinis o labai konkretus klausimas: ar jis taip pat tylėtų, jei agresija būtų nukreipta prieš Lietuvą? Atsakymo nežinau. Bet greičiausiai ir vėl prisimintų istoriją – jog mes net 123 metus priklausėme carinei Rusijos imperijai ir kitus panašius dalykus.

Solidarumo su Ukraina akcija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tai, ką čia parašiau, tėra tik vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kaip mūsų valstybė ir visuomenė laiko testą dėl grėsmių nacionaliniam saugumui. Bet tokių pavyzdžių, ir ne mažiau iškalbingų, yra ir daugiau. Paminėtina plačiai nuskambėjusi UAB ,,Dujotekana“, kurios įkūrimui Lietuvoje buvo net priimtas Rusijos Vyriausybės nutarimas, pasirašytas tuomečio premjero V.Putino. Ir nors VSD karininkai buvo surinkę pakankamai medžiagos, kad ją pripažinti Rusijos spec. tarnybų priedangos organizacija, to padaryti neleido tuometė ir vėlesnį VSD vadovybė. Šiandien ji jau likviduota, bet jos šeimininkai iš Lietuvos niekur nedingę. O kas gali paneigti, kad už uždirbtus  milijonus (nes ji veikė apie 20 metų) pumpuojant ,,Gazpromo“ dujas, nereikės ,,atidirbti“ šeimininkams. Kaip po paslapties skraiste iki dabar slypi  Jurijui Borisovui šalia Trakų priklausančio sklypo su sraigtasparnių aerodromu bei karinio lygio šaudykla likimas. Apie kurio egzistavimą tapo žinoma tik per jo skyrybas dalijantis turtą.  Tokių pavyzdžių sąrašą galime tęsti ir tęsti. Tik norisi šios realios grėsmės  akivaizdoje paklausti, garbingais save laikančių, teisėsaugos, politikos bei žiniasklaidos atstovų, ar  ir toliau galime apsimesti, kad nematome ir nesuprantame, kas už viso to stovi. To nebepripažinti jau tampa per didelė prabanga.

Daktaras Algimantas Matulevičius – Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ir Seimo narys

2022.03.08; 10:33

Politinės intrigosSkaitomiausios

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Kokią didžiulę galią, net jėgą turi Lietuvos Respublikos prezidentai, kuria, deja, nė vienas iš jų nepasinaudojo!

Tautos tiesiogiai išrinktas, Prezidentas savo doruose ir išmintinguose darbuose mūsų valstybės labui ne tik gali, bet ir privalo remtis Tauta. To buvę Prezidentai – kaip ir šiuo metu valdantis – nedarė dėl vienos paprastos priežasties: jie save ne tapatino su Tauta, o laikė aukštesniais ir tarsi iš kažkur atsiųstais pateptaisiais. Be to, jie visi savo vidumi buvo biurokratinio valstybės valdymo apologetai – Prezidento vaidmenį valstybėje jie suprato ir tebesupranta tik kaip protokolinių funkcijų vykdymą. Tai labai ryškiai matosi, panagrinėjus jų kalbas, kuriose visa, kas valstybėje vyksta negero, nepatenka į jų atsakomybės ribas ir todėl tai privalo sutvarkyti kažkas kitas, bet ne tas, kuris kalba.

Gaila, bet ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda serga šia negalia. Be platesnio stateginio požiūrio į valstybės raidą, jos gerovės kūrimą niekas savaime neįvyks. Būtina suvokta ir įsisamoninta lyderystė, kurią reikėtų suprasti ne vien kaip atstovavimą bei kalbų sakymą, bet ir kaip kasdienį kruopštų darbą telkiant bendraminčių daugumą esminėms permainoms, kurios turi įvykti šioje valstybėje.

O pirminis šių dienų uždavinys – uždegti ir sutelkti Tautą, jos sveiką branduolį (o ne viskuo pertekusius miesčionis) per daug įsisiautėjusių nesantaikos ir patyčių kurstytojų sutramdymui.

Pastaroji Sausio 13-osios aukų pagerbimo ceremonija atskleidė net tris dešimtmečius kastą prarąją tarp dviejų Lietuvų. Mums pirmoji Lietuva – tai ta, kuri sėja grūdus, kepa duoną, augina vaikus, remdamasi senolių tradicijomis, ir ne supermarketuose, o savo sieloje švenčia didžiausias metų šventes ir dar išlaiko ne visai žlugusį lietuvišką kaimą bei mūsų miestelius.

Antroji gi Lietuva yra ta, kuri iš aukšto žvelgia į pirmąją ir ne tik nevertina pastarosios, bet ir iš jos tyčiojasi ir visaip menkina. Būtent ta, antroji, atsitvėrusi metalinėmis tvorimis, ir bandė, kaip jau daugelį metų buvo įpratusi, ne nuoširdžiai, o formaliai pažymėti šią skausmingą visiems mums datą. Pamiršę pirmąjį Sąjūdžio įpareigojimą, kad valdžia privalo atsisakyti bet kokių privilegijų, jie apsistatė gausiais apsaugos daliniais ir lyg kokie turkų sultonai susėdo sau po baldakimu. Ir aukų pagerbimo ceremonijoje neleido pasisakyti nė vienam pirmosios Lietuvos atstovui!

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.

Štai tada, nebežinodami, kaip elgtis ir ką daryti, nes jų negirdi, pirmosios Lietuvos atstovai nusprendė atkreipti į save dėmesį ir nušvilpti dabartinės valdžios atstovų kalbas ar net jas užgožti triukšmu. Tiesa, negalime atmesti ir tokios galimybės, kad tarp pirmosios Lietuvos atstovų, kurių į oficialų renginį valdžia neįsleido (štai jums ir demokratija!), buvo ir specialiai pasiųstų provokatorių, kurie triukšmaudami perlenkė lazdą. Kad ir kaip ten būtų nutikę, objektyviai vertinant, neteisūs nei vieni, nei kiti: per tokias ceremonijas – kad tik jos būtų nuoširdžios! – triukšmauti nedera. Tam ne vieta ir ne laikas. Tik tada kyla neišvengiamas klausimas – kas ir kokiais sumetimais vadovaudamasis leido šalia vienas kito organizuoti du renginius, ir dar tuo pačiu metu? Juk ne vienam renginiui Vilniaus miesto valdžia nebuvo davusi sutikimo, o šį – palaimino. Ar tik nebuvo piktdžiugiškai siekiama būtent to apgailėtino rezultato, kurį ir matėme?

Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tačiau labiausiai neteisi valdžia ir dalis jai tarnaujančios žiniasklaidos, iš karto užsipuolusios protestuotojus. Manau, kad pradžioje vis dėlto reikėjo pasigilinti į žmonių nepasitenkinimo motyvus, juo labiau kad jie patys skundžiasi, jog valdžia ir žiniasklaida jų neišklauso, o pateiktus siūlymus tiesiog išmeta į šiukšlyną. Ir dar išsišaipo. Deja, tai tiesa. Pateiksiu tik du faktus. Praeitų metų pavasarį taip vadinamo ,,Šeimų maršo“ atstovai pasiprašė į priėmimą pas Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nilsen. Ji juos  „priėmė“ kur? Kieme. O po kelių dienų ta pati Viktorija Čmilytė-Nilsen priėmė LGBT atstovus – jau savo kabinete. Kaip sakoma, komentarai nereikalingi. Rudenį Seime vyko diskusija apie žmogaus teises, apie kurias labai garsiai pasisako Laisvės partijos atstovai. Ir toje diskusijoje kalbant Advokatų Tarybos pirmininkui, teisės profesoriui Ignui Vėgėlei, valdantieji demonstratyviai išėjo iš salės.

Panašių faktų faktelių galima pririnkti labai daug. To pačio „Šeimų maršo“ pirmasis mitingas buvo viešai „ištepliotas“ purvais, o dalyviai paversti marginalais. Nors po kelių dešitmečių ir pagal savo dalyvių sudėtį, ir pagal tvarką bei turinį jis priminė Sąjudžio mitingus. Kam buvo naudinga iš taikaus ir tauraus Lietuvos žmonių sambūrio išsityčioti? Taip kad atsakymas į klausimą, kas gi pirmieji iškasė nesantaikos kirvį, kaip liaudyje sakoma, ir durniui aiškus.

Neaiškus Lietuvos politikų ir teisėsaugos pareigūnų elgesys kitu atveju. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesio 10 d. mitingas, po kurio įvyko riaušės prie Seimo, buvo bent dalinai finansuotas Viktoro Uspaskicho. Be to, tame mitinge jis ir pats dalyvavo. Tačiau jokios atsakomybės už riaušes jam niekas neinkriminavo, net moralinės. Ir jokių etikečių niekas jam neklijuoja – klijuoja tik savo tautiečiams. Kodėl jis toks privilegijuotas ir nebaudžiamas, daugeliui tebelieka klaustukas.

Gal dėl to, kad Lietuvoje egzistuoja neliečiamųjų kasta, niekas viešai nepasmerkė ir sovietinio profesoriaus Vytauto Landsbergio, kuris be jokių sukrupulų, jam būdinga stačiokiška maniera apšaukė protesuotojus fašistais ir jedinstvenininkais… Koks didžiulis šuolis per 30 metų! Kadaise jis išvadino tautiečius šunauja – jau nekalbant apie tai, kad po to ėjo kurdupeliai, šūdmalos, runkeliai, kremliniai ir kiti panašūs ir vis riebesni epitetai. Dauguma prieš šį poną drebina kinkas ir nesiryžta sutramdyti į senatvę galutinai suįžūlėjusio, bet vis Prezidento titulo siekiančio veikėjo. Veikėjo, kuris taip įsijautė į Tautos mokytojo ir skirstytojo į tuos, kurie blogi ir kurie geri, vaidmenį, kad jau net nebesugeba suvokti, ką šneka. Juk jo konkurentas Vladimras Putinas mus irgi fašistais vadina.

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Tai kas čia vyksta? Ir kas jam suteikė teisę taip niekinti Lietuvos žmones? Kodėl jam nebuvo gėda, kai jis anūką „prakišo“ į Europos   parlamentą, o po to ir į partijos pirmininkus – paskutinį kartą net be rinkimų? Kodėl jis, klijuodamas etiketes kitiems ir visus moralizuodamas, nepaaiškina Lietuvai, kaip jo anūko šeima sugebėjo per kelerius metus sukaupti nei daug, nei mažai – 16,5 milijono eurų turto? Ir dar iš tokio specifiško verslo kaip vaikų darželiai ir mokyklos, kurios dotuojamos mūsų valstybės?.. Juk praktiškai dalis biudžeto pinigų iš valstybės subyrėjo į Gabrieliaus ir Austėjos šeimos kišenę, bet apie tai ponas V.Landsbergis nekalba ir nieko šia tema nemoralizuoja. Matyt, taip pagal jį ir turi elgtis Lietuvos (jų ?) žmonės. Suprantama, jam šiuose reikaluose pritaria ir buvusi „Lietuvos Dalia“ – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, sužinojusi, kad tuometis FNTT direktorius Vitalijus Gailius, tarnaudamas Lietuvai, nuosavo namo nepasistatė, išreiškė didžiulį nusistebėjimą. Štai kaip „jų Lietuvoje“ viskas vertinama. Gal ir nereikia stebėtis, kad jie taip nutolo nuo tos pirmos Lietuvos, jog ne tik išgirsti, bet ir suprasti jos nebesugeba. Ir jau, matyt, nebesugebės.

Daugelis net nežino, kad minėtus epitetus Lietuvos žmonėms „sukabino“ ne kas kitas, o Nacionalinės kultūros premijos laureatas Vytautas Landsbergis. Įdomus faktas, ar ne? Ir verčiantis susimąstyti? Beje, už kultūrą jį pagerbdavo ir sovietų valdžia, kuri 50-ojo jubiliejaus proga suteikė Vytautui Landsbergiui „LTRS nusipelniusio kultūros veikėjo vardą“. Tailyg ir kultūringas žmogus turėtų būti, bet iš žodžių ar elgesio taip nepasakysi. O gal tie apdovanojimai visai ne už kultūringą elgesį?

Po tokių profesoriaus akibrokštų turbūt net neverta stebėtis, kad Algis Ramanauskas tiesiog rusišku „matu“ socialiniuose tinkluose lietuvaičius koneveikia. Nuo jo neatsilieka Andrius Užkalnis ir Rimvydas Valatka, rafinuočiau tautiečius suskirsto į savus ir priešus Andrius Tapinas ir jam talkinanti Rita Miliūtė bei nemenka dalis kitų oficiozinės žiniasklaidos atstovų. Jų elgesys ir moralė toli gražu neblizga, tačiau koneveikti ir mokinti kitus jie pirmi.

Šiame patyčių ir neapykantos liūne sunku išlikti neutraliam, nors būtent taip ir bandė elgtis ekscelencija Gitanas Nausėda. Nieko, gerbiamas Prezidente, nebus, teks po šį purvyną ir Jums pasivaikščioti. Matote, Prezidento pareigos ne vien rožėmis puoštos, reikia šias Augijo arklides kažkam bent pradėti mėžti. O kas turi padaryti pradžią, jei ne Tautos išrinktas Prezidentas?

Jūs turite du pasirinkimus. Pirmas – dar du su puse metų nieko realiai neveikti (nes protokoliniai veiksmai nėra darbas) ir dingti į atsargą. Suprantama, konservatoriai labai jau nori suregzti Jums apkaltą, bet čia jų rankos per trumpos. O jei nenorite Tautos atmintyje išlikti tik kaip simpatiškas, 1,92m ūgio vyriškis, privalote bent jau pabandyti tapti Tautos lyderiu – tada jau pats laikas pradėti dirbti. Ir pirmas Jūsų veiksmas, mūsų supratimu, turėtų būti kreipimasis į Tautą. Ir ne šiaip sau Kreipimasis, o kvietimas tautiečiams išminėtos pirmosios Lietuvos surinkti 300 000 piliečių parašų Tautos Referendumui surengti. Jei tam ryšitės, patikėkite,bus surinktane 300 tūkstančių, o pusė milijono parašų.

O klausimai privalomam referendumui būtų šie:

  1. Ar Jūs pritariate tam, kad šis Seimas būtų paleistas ir dviejų mėnesių bėgyje įvyktų nauji Seimo rinkimai?
  2. Ar Jūs pritariate Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimui, pagal kurį referendumuisušaukti reikėtų ne 300 tūkstančių, o 100 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų?

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Suprantama, tai būtų tik gera pradžia. Jūsų ekscelencija ir be jokio referendumo privalote pats susigrąžinti užsienio politikos vairą į savo rankas ir tvirtai jį laikyti, kol bus atstatytas Konstitucijos ir visų politikų priesaikos reikalavimas ,,…tarnauti Lietuvos žmonių gerovei“. Nes jau akivaizdu, kad yra keletas pretendentų į apkaltą, galimai sulaužiusių priesaiką ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją. Čia vėlgi, nors tai nėra malonu, Jūs, Prezidente, privalote inicijuoti jiems apkaltą. Suprantama, to labai nesinori, bet be Jūsų to nepadarys niekas kitas. Priešingu atveju jie po kurio laiko tai atsuks prieš Jus ir Jus apkaltins tuo pačiu. Ir žinokite, ranka jiems tikrai nesudrebės. Juk jums fašistai nešvilpė. Greitai bus Jūsų paklausta: KODĖL?

Ekscelencija, nebijokite ir nedelskite. Ir Vasario 16-ąją, užuot surengęs baliuką, sukvieskite Tautą į Permainų ir Santarvės mitingą. Taip bus įveiktas Rubikonas. O po to jau tik į priekį – su pirmąja Lietuva. Patikėkite, antrojoje gero nedaug. Tiesa, dar gali kilti problema ir gan kebli, kai iš jos labai greitai kai kas pabandys perbėgti į pirmąją. Bet, kaip sakoma, problemas geriausia spręsti joms iškilus. Svarbiausia ryžtis ir pradėti.

Daktaras Algimantas Matulevičius,  Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės prezidentas

2022.01.17; 09:01

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Nenorėjau rašyti šių eilučių, tikrai nenorėjau. Išporvokavo. Išprovokavo vakaryščiai TV reportažai dėl 346 000 piliečių parašų. Ne tiek savarbu dėl ko jie. Svarbu, kaip į juos sureaguota. Iš karto prispažįstu, kad esu tradicinės orientacijos, bet nesu homofobas. Nors gal kai kuriems amoraliai besielgiantiems ir esu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Netoleruoju melo ir apgaulės bei arogantiškų narcizų. Kaip gali būti tolerantiškas tokiam elgesiui, kai grasinimas nužudyti lenkų tautybės Lietuvos pilietį Voldemarą Tomaševskį, ką viešai padarė tūlas Arūnas Valinskas. Bet, pasirodo, jiems galima. O mane gali apšaukti homofobu, kad juos kritikuoju.

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labiausiai mane sujaudino ir net supykdė etatinio žiniasklaidos Konstitucijos aiškintojo pono  Vytauto Sinkevičiaus vakarykštis komentaras TV. Jis iš aukšto tarė: …kelių šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių parašus galima išmesti į šiukšlių dėžę… Ir taip viešai kalba buvęs Konstitucinio teismo teisėjas. Kaip su tokiu savo tautiečių vertinimu išvis galima buvo būti KT. Žinote, kad galima. Nes ten moralė – ne jų pasaulio dimensija. Jie ją sutrypė, kai 2001 metais sau pasikėlė algas, kurios buvo sumažintos dar premjero G.Vagnoriaus siekiant sušvelninti 1998 m. Rusijos krizės pasekmes. Nuo tada moraliniai kriterijei šiai insititucijai sunkiai suvokiami. Politikų paskendusių tarpusavio intrigose dėka Konstitucinis teismas pats peržengė jam nubrėžtas LR Konstitucijos ribas, pradėjo ją ignoruoti bei savaip traktuoti ir net perrašinėti. Be to, ten gimė ir sunkiai sveiku protu suvokiama samprata – Konstitucijos dvasios. Kad nemažos dalies teisininkų požiūris į mus, plebėjus, yra niekinantis, manau, mažai ką stebina. Ponas V.Sinkevičius pasakydamas, kad piliečių parašai verti tik šiukšliadėžės, praktiškai išreiškė aiškią nuomonę, kur yra vieta tuos parašus padėjusių. Štai tokiems dalykams tikrai esu homofobiškas.

Tarp kitko, nemokamas patarimas mūsų žiniasklaidos atstovams. Būkite truputį gudresni ir nebekvieskite į savo, ypač žinių laidas, vis tų pačių komentatorių. Mes, jūsų žiūrovai iš anksto žinome, ką tas etatinis kalbėtojas pasakys. Pakalbinkite ir kitus, kad ir Konstitucinio teismo buvusius teisėjus, pavyzdžiui, Egidijų Šileikį, Augustiną Normantą ir kitus.

Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl piliečių peticijos. Negalima taip atsainiai ją atmesti kaip niekinę. Ją vertinti demokratinėje valstybėje privalome ne tik formaliais teisiniais aspektais. Tai didelės dalies valstybės piliečių pozicija ir visų pirma ją reikia gerbti. Manau, kad Seimas pirmiausia turi ne išsakinėti  išankstines nuostatas, kad tai šiukšlės. Seimas privalo: 1) Priėmęs tuos parašus sudaryti atskirą arba pavesti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri 2) Objektyviai išnagrinėtų priežastis, kodėl tokia peticija išvis gimė 3) Tai paskelbtų viešai, o dar geriau, kad organizuotų diskusiją, kur abi pusės po lygiai galėtų pateikti savus argumentus. Svarbiausia sąlyga, kaip laimėjus rinkimus žadėjo premjerė, Seimo narė Ingrida Šimonytė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Lansbergis, o jiems pritarė ponios Viktorija Čmilytė-Nelsien ir Aušrinė Armonaitė, kad Seimas elgtųsi pagarbiai su valstybės piliečiais, sugebėtų išklausyti visas puses ir gerbti nuomonių įvairovę. Net jei nebus patenkintas piliečių prašymas, tai turi būti padaryta kantriai ir solidžiai viską viešai paaiškinant.

O gerbiamam pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui – irgi nemokamas patarimas. Jūsų niekas neskriaudžia dėl jūsų lytinės orientacijos. Kaip norite, taip gyvenkite. Tai jūsų asmeninis gyvenimas. Bet nepamirškite, jog jūs, būdamas Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku, atstovaujate ne tik savo homoseksualų bendruomenės teises, bet mūsų visų. Ir būkite malonus, gerbkite ir mūsų jausmus. Man Seimas – tai mūsų kovos už Nepriklausomybę simbolis. Ten mes buvome 1990 m.kovo 11 ir 1991 m. sausio 13. Mes jį buvome pasiruošę apginti savo gyvybės kaina. Tai būkite mandagesnis savo pasisakymuose ir savo dabartiniame darbe pastoviai neviešinkite, kartais keistomis išraiškos formomis, savo intymaus asmeninio gyvenimo. Juk mes to nedarome. Norėdami, kad mus gerbtų ir toleruotų. Pirmiausia privalome taip elgtis patys. Nestumkite „buldozeriu“ partnerystės įstatymo. Patikėkite, pralošite. Geriau ir naudingiau neskubant, organizuoti geranoriškas diskusijas, leidžiant pasisakyti visoms suintresuotoms pusėms. Be to, manau, kad jūsų komitetas negali nusišalinti nuo man baisaus skaičiaus, kai apie 600 000 Lietuvos piliečių gyvena skurde. Kas tai – ne žmogaus teisių pažeidimas? Arba darbas net ne už pilną mininamlią algą. O kiek Lietuvoje kainuoja teisingumas? Problemų su žmogaus teisėmis plačiają prasme valstybėje apstu. Todėl negalima spręsti tik daliai visuomenės aktualių problemų, paverčiant jas esminėmis.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Tik prieš kelias diena paskelbta visuomenės nuomonės apklausa. Tai jūsų nuomonei pritaria tik 8% apklaustųjų. O nuosaikesniam teisinių probelmų sureguliavimui gyvenančių ir vedančių bendrą namų ūkį net 42 %. Tai apie kokią homofobiją kalbame. Gal nereikia įsikibti tik į vieną variantą. Manau, naudingiausias kelias, tai kompromisų kelias.

Visiškai nesuprantamas ir Laisvės partijos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos per LRT radiją išsakyti ketinimai, kad ji lyg tai ruošia pataisas, kai netinkamai pasakytas ar parašytas žodis homoseksualų atžvilgiu bus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas. Pasirodo, narkotikų prekybą – dekriminalizuosime, o už netyčia išsprūdusį žodį – sodinsime. Gal į tą naują kalėjimą, kurį jūs ruošiatės pastatyti?

Vaivorykštės spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gaila, bet dar tik 100 dienų veikiančiame Seime jau visa tirada patyčių savo rinkėjų atžvilgiu iš jo plūstančių. Net nesmagu rašyti apie mano Universiteto buvusio rektoriaus Artūro Žukausko akibrokštą. Jis arogantiškai nusprendžia, ką jis leis dalyvauti Švietimo komiteto posėdyje, o ką ne. Mat jam kai kurie žmones … žviegia… ir jis žviegiančių neįleis. Įdomu, kaip ponas profesorius ruošiasi iš anksto nustatyti, kurie „žviegia“, o kurie tik „kriuksi“. Manau, tokiais viešais pasisakymais atsiskleidžia mūsų politinio elito atstovų susireikšminimas ir prasčiokiškas elgesys. Tačiau po tuo slypi ir kai kas giliau. Štai aš koks galingas viršininkas, o kas jūs man – prastuomenė. Ar ne iš čia ir gimė nebesuvaldoma patyčių kultūra. Ir jeigu tai vertinsime atsainiai, ji dar labiau subujos, kol taps gyvenimo norma. Baisoka būtų gyventi tokioje visuomenėje. Net iškilų dvasinką Toliatą užsipulė už jo nuomonę. Tai ką – jau gyvename vienos tiesos ir vienos nuomonės karalystėje, o dar rusus ir baltarusius mokome. Gal ir patiems laikas susiimti ir susimastyti, į kokius klystkelius nuėjome…

Mūsų beliko tik 2,8 milijono. Gyvename labai Gražioje savo Tėvynėje. Kas gi mums atsitiko, kad per 31 atkurtos Nepriklausomos valstybės metus sugebėjome taip susvetimėti, taip susipriešinti. Nebegirdime vienas kito. Brukame tik savo tiesas. Nepamirškime – mes šioje Žemėje tik svečiai. Tai gal neeikvokime, mums suteiktos galimybės pasidžiaugti Gyvenimo pilnatve, mus iš vidaus naikinatiems pykčiams ir vaidams. Sustokime ir susimastykime, o gal vis tik naudingiau pabandyti tartis.

Daktaras Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo narys, komiteto pirmininkas, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas

2021.02.24; 15:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Laikotarpis tarp šv. Kalėdų ir Naujų Metų visada būdavo lyg nesibaigianti šventė. Šv.Kalėdos, bent  Lietuvoje, daugiau Šeimos šventė, o Naujieji tai linksmybės su draugais. Ir dar netikėkite mitu, kad sovietiniais metais nešvęsdavome šv.Kalėdų. Bent jau mano jaunystėje visi švęsdavome. Tiesa, tai nebuvo oficiali šventė.

Deja, šiais metais jas švenčiame ne taip, kaip visada. Daug Šeimų negalėjo susirinkti prie tradicinio, beje, tik pas lietuvius ir lenkus tokio Kūčių stalo. Mūsų ilgamažią tradiciją pakoregavo net akimi nematomas, virusas. Jis neleis per daug linksmintis ir per Naujuosius. Liūdna, kad taip nutiko. Gaila tų, kurie mus paliko. O mus į neviltį varo nežinia, kada tai baigsis.

Vilties žiburėlis, nors silpnas, bet sužibo. Pirmoji vakcina pasiekė Lietuvą. Tačiau kasdieną skelbiamos ligos ir mirčių suvestinės lyg iš karo fronto, deja, optimizmo nesuteikia. Nesuteikia optimizmo ir tai, kad masinis vakcinavimas galimai Lietuvą pasieks tik ankstyvą pavasarį. Pesimistas sakys, kaip vėlai, optimistas atsidusęs tars, vis tik geriau nei nieko. Tikrai labai gera šventinė dovana ta vakcina. Niekas nežinome, kiek ji padės, bet mums, Žmonėms, šiais ilgais vakarais, reikia nors turuptėlio Vilties. Jeigu pasiseks, o aš tuo tikiu, tai bus ne tik didžiulis džiaugsmas, bet ir žmonijos mokslo triumfas, kad tai padaryta per tokį neįmanomai trumpą laiką. Tai pativirtins nuostatą, kad žmonės nuoširdžiai ir pasiaukojamai kartu veikdami vis tik daug gali pasiekti.

Suprantama, bet koks dirbtinas žmogaus veiklos suvaržymas mus suerzina. Kai reikia dirbti, veikti, mes dažnai skundžiamės, kad pavargstame, jau atsibodo. Bet tik reikia nebedirbti (arba padaryti ilgesnę pauzę), o ypač dar ir bendrauti tik, kaip vienas pažįstamas taikliai pavadino… tolimuoju būdu… prasideda iš visų pakampių lysti įvairios blogos mintys ir depresinių ligų padaugėja. Dar žiemos nei šiokios nei tokios. Akyvaizdžiai klimatas kinta. Ir matomai, ne be mūsų pačių neapgalvotos ir savanaudiškos veiklos. Vis tik taip norisi baltų švenčių. Baltų ne tik Gamtoje, mūsų gyvenimuose, bet ir daugiau pozityvo bei geranoriškumo mūsų bendrystėje.

Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kviečiu visus, kurie mane skaitys, susimastyti dėl tokio akyvaizdaus ir paprasto dalyko. O kaip mes turėdami tokią grąžią Tėvynę, su jos nuostabia Gamta (žalia, nei per šalta, nei per šilta, o kiek ežarų…), gan darbsčiais ir išradingais žmonėmis galime prasmingai ir laimingai gyventi. Bet taip nesugebame. O juk trūksta tik kelių esminių dalykų: pirma norėti ir pabandyti tartis, o antra, prie dabartinių mokslo ir aukštųjų technologijų suteikiamų galimybių, pradėti palaipsniu keisti labai žmonėms trukdantį charakterio bruožą – gobšumą. Juk ateiname į šį pasaulį nuogi ir taip pat iš jo išeiname. Juk visos problemos prasideda būtent nuo šių dviejų esminių dalykų. Ir jeigu dėl antro yra sunkus ir ilgas kelias, nors ne beviltiškas. Tai susitarimas ne tik įmanomas, bet ir išbandytas.

Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neminėsiu daug valstybių, bet tai visu pilnumu veikia Šveicarijoje. Kai man tarptautinėje konferencijoje teko paklausti jų atstovo… o kaip jums pasisekė pasiekti, kad Šveicarija daugelyje sričių pirmauja? Jis atsakė labai lakoniškai … mums pasisekė – SUSITARTI! Štai sėkmės receptas. Bet negi mums, lietuviams, tai misija neįmanoma? Tikrai tikiu, kad galime. Reikia tik tam pasiryžti, gal net kai kam pasiaukoti, ne pinigais, o arogancija, kai kam ją apmažinti arba bent suvaldyti. Imkime, kad ir rinkimus. Juose dalyvauja daug žmonių. Savaime aišku, kad juos laimės tik dalis. Tai gal nereikia laimėtojams tyčiotis iš pralaimėjusių, nes kitą kartą jūs būsite jų vietoje. Tarp kitko, toje pačioje Šveicarijoje, parlamente nėra pozicijos ir opozicijos, visas parlamentas darniai dirba valstybei, kaip ir dažni ten vykstantys referendumai. Tarp kitko, prieš šimtą metų joje gyveno tik 3 milijonai gyventojų, kaip dabar Lietuvoje ir šalis buvo gan atsilikusi. Šiandien jų yra 8 milijonai ir, duok Dieve, mums tokio pragyvenimo lygio.

Nors nenoriu nieko blogo rašyti apie apie dabartinę valdančiąją daugumą. To pasistengsiu nedaryti. Pateiksiu jiems tik kelis nieko nekainuojančius patarimus. Pirmas gal pavėluotas, bet vis tik reikalingas ateičiai. Mane gan sujaudino ir ne tik sujaudino, bet net suglumino pats valdžios perdavimas. Tiesiai pasakysiu – jis buvo piktas. Piktas iš abiejų pusių. Vieni įsižeidė, kad pralaimėjo rinkimus, o kiti gan nesolidžiai visas pandemijos bėdas bandė ir dar kartais bando suversti buvusiems. Nepadarė šio, nepadarė ano ir pan… Buvusi valdžia darė ir padarė daug naudingo, ką buvo galima padaryti tokioje nežinomoje situacijoje. Lietuva pasirodė nei blogiau, nei geriau kaip ženkliai turtingesnės ir didesnės valstybės. Be to, būkim teisingi, dabartinė dauguma būdama opozicijoje be kritikos ir trukdymo nelabai prisidėjo prie situacijos suvaldymo. Išvis manau, kad blogas tonas – rinktis politinius dividendus, kai žmonės ne tik masiškai serga, bet ir miršta. Čia privalome pamiršti pozicijas, opozicijas ir prisiminti, kad esame tik žmones. Ir kad bet kuriuo momentu galime tapti tais pačiais ligoniais. Lai tai bus rimta pamoka mums visiems. Gal nors ją įsisavinsime.

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat negaliu nepasidalinti su platesnia auditorija mintimi, kuri mano supratimu yra ne tiek politinė, kiek egzistencinė. Norint susitarti, reikia kažkam pradėti tartis. Atėjusi valdančioji dauguma, bent pradžioje garsiai pareiškė, kad ji ves tik skaidrią ir moralią politiką. Deja, pasakė ir pamiršo. Per patį pandemijos įkarštį, skubos tvarka, Seime pradedami prastuminėti, mano supratimu, net korupcija atsiduodantys įstatymai. Negi šiandien Lietuvoje tokia gera aplinka, kas liečia narkomaniją ir ypač narkotikų platinimą, kad tokiu sunkiu visai šaliai metu Seimas skuba spręsti šią, jų supratimu, pačią svarbiausią valstybei problemą. Kitos išpręstos liko, tik ši. Tačiau ar ši problema, kaip bandoma ją pateikti tokia nekalta.

Kalėdinis traukinukas. Prieš penkerius metus. Vytauto Visocko nuotr.

Iš karto prisipažinsiu, esu už kanapių legalizavimą medicininiams tikslams. Man net keista, kodėl to nepadarė ,,valstiečiai“. Tačiau po ne visiems suprantamu terminu „mažų narkotikų kiekio dekriminalizavimu“ slypi daug viešai neatskleistų dalykų. Visų pirma kalbama apie visus narkotikus. Man specialistai yra aiškinę, kad ypač jauname amžiuje panaudojus sintetinių narkotikų pora dozių jau galima tapti nuo jų priklausomu. Ponia „Laisvės“ partijos pirmininkė, Seimo narė ir ministrė Aušrinė Armonaitė viešai pareiškė, kad narkomanus reikia gydyti, o ne į kalėjimus sodinti. Gan įdomi mintis. Tai gal paprasčiau jiems tiesiog leisti pasirinkti. Jeigu naudoja narkotikus – lai miršta, o jei mirti nenori, lai nenaudoja. Sakysite, nehumaniška, bet ar humaniška tai, kas siūloma. Juk ši įstatymo pataisa ne tiek liečia narkomanus, kiek prekeivius. Jie prekiaudami nesinešioja po kilogramą, o būtent tarp jaunimo platina mažas dozes. Ir jiems ta 100€ bauda, jų nuo šio labai pelningo verslo, neatbaidys. Be to, garantuotai prasidės spekuliacija, o kas yra mažos dozės (kiekiai). Tačiau čia jau detalės, į kurias turi būti paruošti atsakymai prieš keičiant įstatymą. Deja, to padaryta nebuvo, bent viešai.

Prieš keičiant, ne šiaip sau dėl malonumo priimtą įsatymą, pradžioje matomai būtina, kaip minimum:

1) Pasitarti su specialistais, taip pat su NVO, kaip asociacija „Tėvai prieš narkotikus“ ir pan; To padaryta nebuvo.

2) Organizuoti Seime, kad ir nuotoliniu būdu diskusiją su visuomene „už“ ir ,,prieš“. Taip pat, kiek žinau, nebuvo.

3) Numatyti alternatyvius valstybės insitucijų veiksmus, o kas bus daroma, kad narkomanija mažėtų. Žinoma, jeigu autoriai sąžingai siekia šio tikslo. Dabartinis jų elgesys kelia pagrįstas abejones.

4) Būtinai turėti teigiamą teisėsaugos institucijų tokios iniciatyvos vertinimą ir viešai jį paskelbti.

5) Viešai turi būti paskebtas antikorupcinis šios iniciatyvos vertinimas, nes kievienam teisės aktui jis būtinas.

Narkotikai

Manau, ženkliai prasmingiau pasielgtų „Laisvės“ partijos frakcija Seime ir jai pritariantys, jeigu rimtai užsiimtų narkotikų naudojimo mažinimo kompleksinių priemonių rengimu ir jų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimu. Tai daryti būtina, nes narkomanija Lietuvoje ne mažėja. Ir abejotina, kad ji sumažėtų palengvinus jų įsigijimo kelius.

Tai tik vienas pavyzdys, kaip nepasiruošus ir neišdiskutavus galima sugadinti gal ir sąžiningą iniciatyvą. Nors abejotina, kad būtent taip yra. Nes dabartinis elgesys ir nepamatuotas skubotumas mums šnabžda visai ką kita. Siekiant tikrai vykdyti moralią ir skaidrią politiką vien lozungų negana, tam reikia ir adekvačių veiksmų. Ir taip visame kame. Jeigu taip darysime, gal nors po truputį ir pradėtume elgtis civilizuotai bei pagarbiai visos bendruomenės atžvilgiu. Nauji dalykai, kaip ir naujas elgesys neatsiranda savaime. Tai turi kažkas pradėti daryti. O kas jei ne jaunimas. Jie juk dar nesugadinti!?

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.12.28; 21:45

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš gerą trečdalį amžiaus ištrūkus iš sovietinės „tautų brolijos“ mes nelabai susimastę ėmėmės viską keisti. Dažnai tas keitimas buvo varvariškas griovimas. Kai kas stebisi, kodėl dabar žmones nesidomi Sąjudžio idėjomis. Atsakymas žiaurus, bet paprastas. Dauguma jaučiasi apgauti dalies Sąjudžio lyderių.

Pamenu, pirmiausia, kas buvo pažadėta, tai, kad gyvensime ženkliai geriau nei prie sovietų. Ir tai nebuvo melas. Tai buvo tiesa. Taip galėjo ir turėjo nutikti. Deja, įvyko, kaip toje patarlėje… norėjome kaip geriau, o gavosi kaip visada. Juk virš 1 milijonų praktiškai pabėgusių arba priverstų pabėgti iš Tėviškės ir pusė miljono gyvenančių žemiau skurdo ribos. Kas tai – laimėjimas? Ar baisi GĖDA? Suprantu, kad tie kurie gyvena kaip Rojuje, nes turi pigius tarnus, kuriems mokant trupinius galima buvo per dešitmetį susikrauti ne, ne vieną miljoną, o šimtus, o kai kas ir milijardą.

Deja, tai ne tie, kurie garsina savo išradimais Lietuvą pasaulyje, o atvirkščiai. Tačiau jų negali per daug, išskyrus tuos kurie realiai pasivogė, apkaltinti, nes taip buvo leista. Tokia buvo sukurta sistema. Sistema, dėl kurios Tautos nebuvo atsiklausta, ar ji jai pritaria. Mes beveik visi buvome už Nepriklausomybę, bet ne už savų nesąžingą ir nedorą elgesį. Ir didžiausia problema yra tame, kad ta sistema ne tik buvo, bet ji yra ir toliau plečiasi ir bei bujoja. Suprantama, žmonėms, prispaustiems kasdienių rūpesčių, sudėtinga perprasti šių problemų gilumines priežastis. Jie pakeiksnoja valdžią ir vėl leidžia tai sitemai egzistuoti. O objektyviai vertinant – parazituoti. Nes tai ne dora, kurianti, skaidri ir visiems teisinga sistema. O iškraipytų ideologinių dogmų mišrainė, kurios esmė prisidengiant lyg tai modernumu, pateisinti gobšumą, naudos siekimą bet kokia kaina ir su purvais sumaišyti tuos, kurie pabando šiai sitemai paprieštarauti. Tai iškreipta demokratija.

Mūsuose tai gyvuoja dėl to, kad žmonės, išėję iš totolitarizmo, bijosi paprieštarauti vyraujančiai viešajai nuomonei, nes bus užsipulti ir suniekinti. O jaunesni nelabai žino kitų alternatyvų nei jiems viešai įperšama. Be to, mūsų švietimo sistema ir didžiulią įtaką formuojant viešąją nuomonę turinti žiniasklaida, dėl ne visiškai suprantamų motyvų, vengia platesnių diskusijų ir neskatina nuomonių įvairovės. Per daug viešame gyvenime patyčių ir neapykantos kurstymo. Gyvename skandalų kasdienybėje. Gražaus gyvenimo siekį pakeitėme erzacu. Tikras tūktanmečiais patikrintas vertybes kaip Gėris, Atjauta, Solidarumas, Nuoširdumas, pasiaukojantis darbas – iškeitėme į aukso veršio garbinimą.

Kyla logiškas klausimas, ar tai iš vis gali pasikeiti. Manau, kad sunkiai, bet gali. Ir tai nepakeis jokie rinkimai. Tai pakeisti gali tik plataus masto geranoriška diskusija. Bet prieš ją prededant privalome susitarti ir suprasti, kad tų šalių, kurios klesti kaip Šveicarija, Norvegija, Švedija, Danija, Vokietija ir daugelis kitų esminė šio gerbūvio sąlyga buvo ir yra tai, kad jos sugeba susitarti dėl pagrindinių dalykų, vertybių ir veiksmų.

Realybė ar fantastika. Slaptai.lt nuotr.

Manau, mūsuose visiškai apleistas ir net nenagrinėjamas klausimas apie bendruomenės ir individo santykius. Apie bendrą ir asmeninį gerbūvį. Mes šiuos fundamentalius dalykus tiek sumenkiname ir suvulgariname, kad susidaro įspūdis, jog ne čia gyvenantys žmonės patys yra atsakingi  už pasirinktą gyvenimo būdą, o kažkokie ateiviai. Dar kaltinama seniai išnykusi sovietinė sistema ir neegzistuojanti valstybė. Nors jos neigiama įtaka dalinai egzistuoja, bet rafinuočiau. Tai vykdoma per buvusių ir naujų slaptųjų tarnybų mums infiltruotus asmenis, bet tai atskira tema. Apie ją – kitą kartą.

Nors esame susipriešinę ir specialiai pjudomi, tikiu, kad vis tik galima susitarti dėl kelių svarbių dalykų. Pirma, tai dėl bendro gėrio ir valstybės galimybių tą gėrį puoselėti, saugoti ir didinti. Antra, dėl benruomeniškumo prioriteto prieš atgyvenusį individualizmą. Juk pasiklausius kai kurių šių mano teiginių apologetų tai reikėtų valstybę kaip tokią sunaikinti ir tada visi laimingai gyventų.

Sutinku su jais. Tik viena svarbi pastaba, ką jie nutyli. Gyvensime ne XXI amžiuje, o pirmykštėje bendruomninėje santvarkoje. Manau, tikrai 99% Lietuvos piliečių to netrokšta. Tada susitarkime, o kokia turi būti ta mūsų valstybė. Prašau nepainioti su valdžia ir jos institutais. Valstybė – tai mes. O jos reikalų tvarkymui, t.y. mūsų bendro gyvenimo reikalų tvarkymui ir sukuriamos tos valstybės institucijos. Tik problema, kad jos pamiršta, kad tuos reikalus tvarko ne sau, o mums visiems ir privalo juos tvarkyti dorai, skaidriai ir visiems naudingai.

Pirma išvada, kad reikalinga vieša diskusija apie tai, kaip efektyviau tvarkyti bendrus mūsų reikalus, kad būtų patogu, naudinga ir teisinga mums visiems. Reikalinga ne tik diskusija, bet jos pasėkoje labai rimti veiksmai, kurie leistų sutvarkyti mūsų valstybės – bendruomenės gyvenimą šiuolaikiškai moderniai ir svabiausia bent daugumai suprantamai. Nebegalime aklai kopijuoti, kas buvo kažkada sukurta kitur. Ten yra ir gerų, o taip pat ir nevykusių pavyzdžių. Sutinku, kad gerąją patirtį tikrai galime ir turėtume pasinaudoti. Tačiau ir patys turime pasirinkti būdus ir priemones, kaip išlikti šiame audrų blaškomame pasaulyje.

Problemų daug, bet manau raktinės yra mūsų požiūris į privačią ir valstybinę nusavybę. Neginčiju privačios nuosavybės, bet ir nelaikau jos kokia tai šventenybe. Manau, kad tokias pat teises naudingai tarnauti bendram gėriui turi ir valstybinė nuosavybė. Esu už mišrią ekonomiką. Pažangios Skandinavijos valstybės įrodė valstybinių įmonių naudą, kuriant bendrą gėrį. Kaip ir skaidri, dora socialinė partnersytė tarp privataus verslo ir valstybės valdymo institucijų. Pavyzdžiui, Danijoje miestų centralinio šildymo tinklas yra pelno nesiekianti sritis, o tik paslaugą gyventojams teikiančios įmonės. Matome, kaip galingiausioje pasaulio valstybėje JAV subiuško mitas apie privačios medicinos visagalybę. Tuo tarpu Kanadoje valstybinė sveikatos sitema pasirodė kur kas geriau. Yra masė pavyzdžių, kur valstybinės įmonės ir pati valstybė gali padėti išjudinti eilę ypač inovatyvių veiklos sričių, kur privatininkas, nebūdamas garantuotas greita nauda, nieko nenori daryti.

Dviratis, papuoštas gėlėmis. Slaptai.lt nuotr.

Atskiro dailogo reikalauja ne tik mokesčių sistema, bet ir pasenęs požiūris į atlygį už darbą. Juk prie šiandienos aukštųjų technologijų sukuriama nauja vertė jau yra ne tik davusio pinigus šį verslą pradėti nuosavybė. Tai – kolektyvinis intelektualinis produktas, nes be išmanių, gabių žmonių tos vertės sukurta nebūtų. Išvada – reikia nors dalinai pereiti prie naujos vertės sąžiningesnio paskirstymo. O ką jau bekalbėti, kad  švietimo bei medicinos sferos darbuotojai taip pat kuria naują ir labai svarbią vertę, kurią ekonomistai dar neišmoko teisingai įvertinti.

Ir pabaigai – vienas klausimas. O koks mokestis pats neteisingiausias? Atsakymas akivaizdus – PVM. Jis sumokamas vartotojo. Ir tuos 21% vienodai moka ir tūlas miljonierius, ir pensininkas. Taip, kad iš tų valstybės duotų 200€. Praktiškai valstybei grįžo po 42€, taip, kad realiai gavome ne 200, o 158€. Taip, kad susimastyti yra apie ką. Tik, norint susitarti, mums prireiks milžiniškos kantrybės ir gabių moderatorių. O susitarti privalome, nes to reikalauja laikmetis.

Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas

2020.09.03; 15:00

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

(Atsakymas ponui Zbignievui Jedinskiui)

Galima ginčytis apie kiekvienos tautos apsisprendimo teisę ir apie demokratijos eksporto nekorektiškumą. Kas tolygu kišimuisi į kitų valstybių vidaus reikalus. Jeigu ne vienas BET!

Apie tai „atsipūtę” galime diskutuoti iki begalybės, kas prie kavos puodelio, o kas prie alaus bokalo. Tik ne tada, kai diktatoriai su jų vasalais pradeda atvirą ne tik psichologinį, bet ir fizinį karą prieš savo tautiečius. Kai jie vykdo brutalų terorą, žudo, muša, luošina žmones. Tada ne laikas bet kokiems išvedžiojimams. Tada tylėti negalima. Tylėti arba tai pateisinti gali tik patys amoraliais kriterijais besivadovajantys asmenys, pamiršę, kad gėris ir dora yra aukščiau už bet kokią valdžią.

Manau, reikia būti visišku ciniku, jeigu nepasakius griežčiau, kad bandyti postringauti, jog Aliaksandras Lukašenka elgiasi pagal Baltarusijos Konstituciją. Nemažai esu skaitęs ir domėjęsis įvairiais valstybių valdymo modeliais, bet neteko matyti, kad nekaltų civilių žmonių barbariškas mušimas ir luošinimas būtų jose įteisintas.

Zbignevas Jedinskis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Būtent čia eina ta skiraimoji linija, kurios nesuprato ponas Zbignevas Jedinskis. Taip, mūsų konservatoriai daug kur neteisūs. Neteisūs jie buvo ir naudodami ašarines dujas ir gumines kulkas 2009 m. taikiame mitinge. Bet juk kalbame ne apie konservatorius ar jų atskirų lyderių arogantiškumą.

Gyvenime, o ypač tam tikrais istoriniais momentais, politikas privalo suprasti, kad vietinės savo kiemo rietenos nublanksta prieš masines represijas ir tas kančias, kuriomis pasmerkė savo tautą kaimyninės valstybės diktatorius. Jis net nepakliūna į politiko apibudinimą, nes vardant nepasotinamo noro amžinai išsilaikyti valdžioje, peržengė elementrias žmogiško padorumo ribas. Negi mūsų ponai, bandantys tai pateisinti, nematė sumaitotų, sumuštų, suluošintų ir net nuždutytų žmonių. Galų gale jau peržengtos visos ribos. A.Lukašenka pastoviai meluoja. Jo didžiausias melas apie tai, kad jis kovoja už Baltarusijos valstybės nepriklausomybę. Deja, čia pat jis skambina Rusijos prezidentui V.Putinui prašydamas apginti jį, net panaudojant svetimos valstybės karines pajėgas. O tai ne kas kita, kaip savos valstybės išdavystė.

Galima manyti, kad anksčiau įvairios jėgos iš šalies, o ypač iš Rusijos, bandė inspiruoti tam tikrus jiems naudingus procesus. Tai netoleruotina ir jeigu pas poną diktatorių yra asmeninė gvardija ir jam ištikimas KGB, laiku reikėjo pateikti to įrodymus. Deja, jis pasirinko keistą kelią. Vietoj rimto argumentuoto dialogo su savo oponentais jis jau gerokai iki rinkimų nuėjo banditizmo iš patiltės keliu – ėmė suiminėti kitaip mastančius ir juos sukišo į kalėjimus. Mes net nežinome, kiek jų nužudyta arba suluošinta. Manau, jau tada jis pasirinko žiauraus kruvinojo diktatoriaus kelią. O tai akligatvis. Jis veda tik į pralaimėjimą.

A.Lukašenkos pavyzdys labai gera pamoka visiems, siekiantiems valdžios ir manantiems, kad jie yra neklystantys ir tik jų tiesa turi teisę gyvuoti. Tokie žmonės užsižaidžia valdžia ir save sutapatina su valstybe. Jie kaip ir kruvinasis Stalinas arba Hitleris mano, kad valstybė – tai jie patys. Ir net paranojiškai įtiki, kad tik jie gali tai valstybei vadovauti, o žmones neburnodami dėkoti už suteiktą teisę į tokį gyvenimą, kurio jie net neprašė.

Baltarusiai protestuoja. EPA-ELTA nuotr.

Diktatoriai, manipuliuodami dalimi savo tautiečių, kartais sulaukia jų pritarimo ir net palaikymo dėl kelių priežasčių: pirma, dėl iškreiptos propogandos, kurios su dalimi tiesos, o didžiausia dalimi melagienos išpilama ant jų galvų; antra, dėl sąlyginio minimalaus pragyvenimo lygio, kurį jie turi lyg malonę iš diktatoriaus, bent jiems taip aiškinama; trečia, dalis žmonių tieisog nežino, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Ne idealus, su žmogiškais trūkumais ir nukrypimais, bet ženkliai įvairesnis ir, svarbiausia, padoresnis nei suteikia savo tautiečiams susireikšminę ir suįžulėję diktatoriai.

Man labai liūdna ir gaila, kad taip vyksta šalia mūsų. Gražioje ir kūrybingoje baltarusių tautoje. Kur dideliai daliai jos piliečių tenka kentėti tokias nežmoniškas fizines ir dvasines kančias. Man liūdna ir dėl dalies mano Tėvynainių spekuliacijų, kurie naudojasi šia situacija savo politinei įtakai pagerinti.

Bet man taip pat džiugu, kai matau šimtatūkstantinius mintingus ir eisenas, kurios primena mūsų Sąjūdį ir byloja, kad Baltarusijos Tauta yra gyva ir ji padarys viską, kad išsaugoti savo valstybę. Mes ne tik galime, bet ir privalome šią sunkią ir labai svarbią istorinę akimirką būti vieningi su kaimynais, o svarbiausia – atidėti į šalį savo menkus tarpusavio ginčus. Tik veikdami kartu padėsime kaimynams.

Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijoje sprendžiasi ne tik jų valstybės likimas. Ten sprendžiasi ir Lietuvos nacionalinio saugumo didelė dedamoji. Turiu mintyse galimą Rusijos karinį įsikišimą į šią situaciją. Manau, kad ženkliai daugiau privalome nuveikti ir mes patys, burdami Vakarų sąjungininkų Vienybę šioje sudėtingoje situacijoje. Ši vienybė kol kas primena aptingusio katino bandymą pagauti pelę. Tik operatyviai, griežtai ir kartu veikdami galime žengti didelį žingsnį įtvirtinant bendražmogiškasias vertybes šiame audringame pasaulyje. Tai ne ta situacija, kai Vakarai gali sau leisti iš lėto diskutuoti – ką gi daryti. Ne kalbomis o bendru solidarumu galima įveikti blogį.

Juo labiau tai liečia ir mūsų pačių politikus, ne laikas ir ne vieta postringauti apie A.Lukašenkos veiksmų teisėtumą. Net ne politikui aišku, jis peržengė bet kokias moralės ribas ir pats stojosi į nuskaltėlių, bei savo valstybės išdavystės kelią. Kai mes vis vienodai tai traktuosime tikrai prisidėsime prie pagalbos toms masinėms aukoms kurie siekia tik normalaus žmogiško gyveinimo sau ir savo vaikams.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.08.17; 19:41

Politinės intrigos

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Gyvename ne tik pandemijos, bet ir socialinį mūsų visuomenės kūną pastoviai naikinančio korupcijos vėžio būsenoje. Skandalas veja, skandalą, dažnai net nebesuprantame, kas vyksta.Taip plinta nepasitikėjimas ir nusivylimas.

Ne taip seniai stebėjome teisėjus įeinančius, tiesa, ir greitai išeinančius iš Lukiškių kalėjimo. Jau net pamiršome, kuo viskas baigėsi. O kiek prisiskaitėme ir prisiklausėme apie Elgijaus Masiulio „šnapso dėžutę” su kyšio pinigais. Čia ir be „tulpių” pašto neapsieita.

Kiek vilčių ir pažadų buvo po garsios VSD pažymos apie MG Baltik išviešinimą. O baigėsi šnipštu… Galima vardyti ir vardyt. Tačiau manau, kad visi su manimi sutiks, kad esminio lūžio kovoje su korupcija nesugebėjo pasiekti nė viena valdžia. Suima, žiniasklaida patriukšmauja, o paskui viskas nutyla iki sekančio karto. Štai ir dabartinis skambus STT ir prokuratūros, gan žinomų ir įtakingų verslo pasaulio atstovų suėmimas. Ir ką, garbūs ponai dabar beaiškintų, o žala jau padaryta. Ir taip Lietuvoje verslininkus įprasta laikyti „vagimis”. Tai po šio skandalo bus dar blogiau, kaip jis bepasibaigtų. O juk yra daug dorų ir sąžiningai, bei skaidriai dirbančių verslo atstovų. Deja, šaukštas deguto ir bačką medaus pagadina.

Mokslo pažanga ir aukštosios technologijos drąsiai braunasi į mūsų gyvenimus ir juos keičia. Bet eksponentiškai besivystantiems technikos ir technologijų pokyčiams, netinka vėžlio žingsniui prilygstanti, žmonių socialinių santykių kaita. Nemaža dalis homo sapiens atstovų savo intelektualiniu išprusimu, o ypač moralinėmis – dorovinėmis nuostatomis, nelabai skiriasi nuo feodalinio – baudžiavinio bendruomenės santykių įsivaizdavimo, jų interpretavimo bei taikymo praktikoje.

Neseniai, vienoje diskusijoje, manęs paklausė: kodėl žmonės tokie gobšūs? Tai svarbus klausimas. Galima būtų teigti, kad viskas slypi žmogaus prigimtyje. Juk mumyse yra du pradai: angelo ir žvėries. Gyvojoje gamtoje retai sutiksi plėšrūną, kuris žudytų savo gentainį be priežasties. Taip atsitinka tik tada, jei vienam iš jų gręsia nustipti iš bado. O žmogus labai dažnai žudo be priežasties, dažnai vien tik iš gobšumo. Antra vertus, kartais, tas pats žmogus gali būti labai atidus ir net padėti savo artimui, kurį prieš tai nuskriaudė.

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Garsus XX a. dramaturgas ir mąstytojas Moemas Samersetas taikliai apibendrinio išsikerojusį  miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį – labdaros ar paramos dalybas: „Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“ Viduramžiais žmonės žudė ir plėšė, o šioms nuodėmėms atpirkti, statė bažnyčias. Šiuolaikinis lupikautojas (su nedilelėmis išimtimis) taip pat elgiasi panašiai, tik ženkliai rafinuočiau.

Mes esame socialinės būtybės, vieni nuo kitų, daugiau ar mažiau priklausomi. Todėl ir turime elgtis socialiai – bendruomeniškai. Gyvendami matyti ne tik savo asmeninį interesą, bet ir bendrus siekius bei tikslus. Mes manome, kad pastaruoju metu, visuomenėje vyraujantis psichologinis klimatas, paremtas skandalų kultūra, yra neperspektyvus ir vedantis šalį į aklavietę. Būtent ši problema yra lemianti ir didelėje emigracijoje, vedančioje prie Lietuvos išsivaikščiojimo. Svarbiausia ko mums trūksta – tai atviro, skaidraus bendravimo. Atviro pokalbio apie problemas ir geranoriškos diskusijos apie būdus, kaip spręsti kylančias problemas.

Man teko dirbti su skandinavais prie verslo skaidrumo problemų. Sukaupęs patirtį, paruošiau Skaidrumo sistemos koncepciją, kurios pagrindu būtų tikslinga parengti Skaidrumo sistemos kodeksą. O tai taptų tuo pamatu, ant kurio galima būtų kurti skaidrią teisingą valstybę. Šią idėją dar prieš trejus metus pristačiau Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui. Išklausęs jis net suplojo rankomis ir pažadėjo visokeriopą paramą. Pažadėjo, bet netesėjo – net nepajudino piršto. O jei jis būtų šią idėją stūmęs taip atkakliai, kaip tvirtai laikosi savo kėdės, jau visa Lietuva apie tai žinotų.

Kiek vėliau tai pristačiau premjerui S. Skverneliui. Iš pradžių jam irgi patiko, bet toliau pavedė rūpintis savo klerkams (kitaip jų negaliu pavadinti). Pas premjerą jų ten gausybė ir visi labai susireikšminę.Kuo tai baigėsi? Ogi kaip visada, viskas pas juos dėl korupcijos tvarkoje ir nieko nauja daryti nereikia. Tai pareiškė ne kas kitas, o ponas Skirmantas Malinauskas. Kuo tada stebėtis teisingumo ministru E.Jankevičium, kurio pozicija buvo irgi tokia pati. Gerai, šaunu, bet dar geriau nieko nedaryti.

Politinė korupcija

Beliko dar J.E.LR Prezidentas, o gal gi jis pagelbės, tik ar jo aplinka leis. Pas mus susiklostė tokios įdomios tradicijos, kad iki aukšto vadovo taip paprastai neprasibrausi. Pirmiausia tave išegzaminuoja jo patarėjų bei padėjėjų armija ir jei jiems patinki, tada gal ir prileis. Tai irgi viena iš terpių bujoti korupcijai, nes tas, kas sugeba „privesti” prie sprendimus lemiančio asmens, tampa labai reikšmingas ir reikalingas. Taip matosi buvo ir su dabar STT sulaikytaisiais.

Išvada labai paprasta – tik visų santykių verslo bei politikos skaidrinimas ir plataus spektro šešėlinės ekonomikos užkardinimas, yra viena iš svarbių misijų išvalant šalį nuo korupcijos vėžio. Kartu būtinas – atviras geranoriškas dialogas bei visaapimanti visuomenės švietimo Programa „Mokomės gyventi išmanioje ir skaidrioje bendruomenėje“, įgyvendinimas. Manome, kad žinių plėtra apie ateinančias ar jau esančias naujoves bei atviras pokalbis apie skaidrių, nuoširdžių santykių svarbą dabartinėje ir ateities visuomenėje, pasitarnaus pačios visuomenės brandai irjo ssusitelkimui bendram daugumos tikslui – Gerovės valstybės kūrimui.

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.06.05; 09:13

Politinės intrigosSkaitomiausios

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Visas pasaulis suparalyžiuotas, Europa, kurios dalis esame, nukentėjusi gal net labiau, nei kiti kraštai. Naujos informacijos laukiame kaip iš karo zonos. Kada, kada gi pradės rimti? Deja, žinios, bent kol kas, nedžiugina. Valstybės atsitvėrė sienomis. ES valdžios viršūnės, bent jau kokias dvi  savaites, buvo išvis dingusios. Visur trūksta apsaugos priemonių ir kitų būtiniausių dalykų. Gerai, kad Lietuvoje kol kas užtenka maisto. Gal neblogai, kad turime tūkstantmetines ūkininkavimo tradicijas.

Bet prieš virusą visi tapome beėjėgiai. Ir ši apokalipsė vyksta ne Viduramžiais, o XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Dešimtmetyje, kai žmonija pasiekusi tokias mokslo ir aukštųjų technologijų aukštumas, apie kurias dar prieš 50 metų rašė tik fantastai. Ir štai prieš kažkokį, pasirodo, net žinomą virusą nesugebame nieko konkretaus priešpastatyti. Kodėl taip atsitiko?

Galima būtų išvardyti daug smulkių priežasčių, apkaltinti valdžioje esančius. Bet tada vienodai reikėtų kaltinti ko gero visas valstybių valdžias, tarp jų – ir geru pavyzdžiu mums tarnaujančias Vokietiją bei JAV. O kaip čia girti komunistinę Kiniją, kuri pirmoji ir bene geriausiai susitvarkė su virusu? Kai Seimo narys Žygimantas Pavilionis išvis ragina su ja reikalų neturėti? Ko gero, jis bijosi, kad ši šalis kartu su labdara mums padovanos ir komunizmo virusą. Turbūt jis neužtikrintas dėl savo tautiečių ir netiki, kad mes ir be skiepų jam atsparesni, nei koronai. Ir ką gi jis patars ES valstybių vadovams ir sveikatos apsaugos specialistams, kurie dabar šluote šluoja „pasaulio gamyklos“ komunistinius sandėlius ir vienas per kitą, net nesiderėdami dėl kainos, vežasi viską, ką tik jie sugeba įsigyti?

Manau, sunkiausia suvokti, kad šiandien net stipriausia ES valstybė Vokietija iškilusių problemų sprendime yra priklausoma nuo komunistinės Kinijos. Čia – tik pastaba kritikams, aš nesvarstau, gerai tai ar blogai, kad Kinija – komunistinė. Aš tik konstantuoju du realius faktus: a) ji geriausiai, bent kol kas, suvaldė koronavirusą; b) visi, ištiesę ranką, prašome Kinijos parduoti mums taip reikalingas apsaugos priemones, kurių patys operatyviai pasigaminti nesugebame.

Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

Kur dingo tą laisvąją rinką taip liaupsinę neoliberalai, visų pirma – Laisvosios  rinkos istituto „ekspertai“? Šiandien jie visi, pabrukę uodegas, tyli… Kodėl jie neranda savyje drąsos pripažinti, kad, deja, rinka nesuveikė ir nepateikė taip reikalingų elementarių priemonių – tokių, kaip dezinfekantai, respiratoriai, apsauginės veido kaukės (pastarųjų gamyba tikrai nesudėtinga), viekartinė medikų apranga, ir pan. Juk tai ne kosminės technologijos, o lengvai pagaminama produkcija. Tačiau rinka tesugebėjo taip iškelti būtiniausių priemonių kainas, kad tai jau tapo ne tik amoralu, bet ir nusikalstama.

Taigi, pirmoji karšta išvada: laisvoji rinka išvis netinka, nes nesugeba staigiai persiorientuoti į iškilusias nenumatytas grėsmes. Ji, susidūrusi su šiomis grėsmėmis, tiesiog išsigimsta ir tampa spekluliantų, besinaudojančių skaudžia likusios visuomenės dalies padėtimi, pasiplenijimo šaltiniu. Taip kad norime to ar ne, bet pirmiausias darbas, kurį privalėsime atlikti pandemijai pasibaigus, tai kritiškai įvertinti rinkos galimybes ir, pripažinus jos ribotumą, surasti veiksmingesnes alternatyvas. O jų tikrai yra.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau dabar būtina įvardinti, kas gi pirmieji, iškilus realiai pandemijos grėsmei Lietuvoje, puolė kritikuoti valdžią, kad ji – nepasiruošusi. Ogi patys uoliausi laisvosios rinkos apologetai ir valstybinio sektoriaus niekintojai bei valdžios galių mažinimo šalininkai! Pirmųjų aršių kritikų gretose mes visu gražumu pamatėme buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri be viso kito dar ir pademonstarvo ir savo gan žemą kultūros lygį, sulygindama ministrą su gyvyliu. Taip pat manau, kad kas turi atmintį, tas prisimena ir ne vieną jos viešą pasisakymą – kad reikia naikinti ekonomiškai neefektyvias ligonines ir mažinti per didelį lovų skaičių jose. Jos kritika tų, kurie stengėsi išlaikyti valstybinį sektorių gyvybingą ir stiprų, atžvilgiu buvo nuožmi ir negailestinga. Net būdavo keista, kad, didesnę pusę aktyvaus gyvenimo paaukojusi sovietinio socializmo dogmų liaupsinimui, po to ji tapo tokia aršia neoliberalzimo ir socialiai neatsakingos rinkos šalininke. Jai antrino, kaip jau įprasta, visa TS-LKD gvardija, pradedant tautos patriarchu Vytautu Landsbergiu bei jo anūku Gabrielium ir baigiant Laurynu Kasčiūnu ir Arvydu Anušausku bei jiems talkinančiais liberalais (ypač aršiai pasisakančia Aušrine Armonaite ir kitais).

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Čia labai norisi pacituoti į būsimos premjerės postą taikančios Ingridos Šimonytės iškalbingą citatą: „Veryga pripažino, kad (…) medikams išlaidos augti nebegali. Kam jūs ruošiatės, kad dedate į rezeravą 200 milijonų eurų? Koks yra tas scenarijus, kad reikia rezerve įšaldyti tokią milžinišką sumą, kurią būtų galima naudoti?“ Tai buvo pasakyta 2019 m. pabaigoje, svarstant 2020-ųjų valstybės biudžetą Seime. Jau tada buvo pirmieji signalai dėl koronaviruso. Suprantama, niekas, net ponia I.Šimonytė ir visa Seimo opozicija į tai rimtai nežiūrėjo. Į tai rimtai nepažvelgė net tada, kai „valstiečių‘‘ lyderis Ramūnas Karbauskis kartu su LSDDP pirmininku Gediminu Kirkilu pasiūlė bendrą partijų susitarimą dėl koronaviruso. Iš šios, kaip dabar matosi, labai reikalingos iniciatyvos buvo tiesiog išsišaipyta.

Tai kokią moralinę teisę tie ponai dabar turi nuolat reikštis jiems palankioje žiniasklaidoje ir skleisti paniką (nes dalykiškai kalbėti jie paprasčiausiai nemoka)? Iki kokių moralinių žemumų reikia kristi, kad, stebėdamas vis didėjantį chaosą ir didžiumą pasaulio apimančią paniką, ne kviestum žmones vienytis, ne stengtumeisi padėti, kuo sugebi, ir be to sudėtingomis sąlygomis veikiančiai vyriausybei, o mąstytum tik apie ateinančius Seimo rinkimus ir per patyčiais, per kabinėjimąsi save reklamuotumei? Nesistebiu, kad tai daro konservatoriai su liberalais – jų tokia prigimtis, jiems atjauta ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Bet kuo paaiškinti, kad šiame chore girdime lyg ir už žmonių bėdas turinčius kovoti socdemus Julių Sabatauską, Juozą Oleką, Dovilę Šakalienę ir net arogantiškąjį jų lyderį Gintautą Palucką? Kokie jie po to žmonių gynėjai? Ar žmonės šiems ponams – tik balsuotojai? Bet jei taip yra iš tikrųjų, tai jau ciniškumo viršūnė.

Atskiro įvertinimo ir gilesnės analizės reikalauja šalies savivaldybės ir jų merai. Visi matėme, kaip ponai Remigijus Šimašius ir Vytautas Grubliauskas vietoj to, kad daryti jiems priklausančius konkrečius darbus, tik kritikavo valdžią. Juk gryžusių apgyvendinimo chaosas kilo tik dėl jų nesugebėjimo organizuoti šią veiklą. Štai ir lenda yla iš maišo, kad neturime realių teritorijų šeimininkų, galinčių sunkią valandą sutelkti ir padėti žmonėms. Turime tik savimi besipuikuojančius arogantikus žiniasklaidos „produktus“, sugebančius tik plepėti.

Deja, šie pavyzdžiai byloja apie giluminę mūsų taip vadinamo „elito“ krizę, jo moralinį fiasko. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių, medikų, savanorių, prekybos drabuotojų, policijos ir pasienio tarnybos pareigūnų bei prekių vežėjų kasdien rizikuoja savo gyvybėmis tikrąja to žodžio prasme, dalis „elito“ atstovų su jiems talkinančiomis žiniasklaidos priemonėmis toliau sėja nesantaiką, kursto nepasitikėjimą bei didina įtampą ir taip sunkioje situacijoje. Tai antroji išvada, kuri akivaizdžiai įrodo, kad nepažabota konkurencija veda iki antagonizmo, visuomenės susiskaldymo, bet kada galinčio peraugti į neapykantą. O tai kenksminga normaliai norinčiai gyventi bendruomenei.

Trečiasis, per 30 atkurtos nepriklausomybės metų plačiau nediskutuotas postulatas būtų valstybinės valdžios autoritetas. Deja, jis menkinimas ne tik tuomet, kai tam yra pagrindo, bet ir nuolat keliant visuomenės informavimo priemonėse pramanytus skandalus. Ar dažnai matome, kad būtų objektyviai įvertintas vieno ar kito vadovo ar pareigūno veiklos efektyvumas, pasverti visi jų veiklos minusai ir pliusai? Ne, užuot viską įvertinus objektyviai, arba sukeliami skandalai, arba skelbiamos nepagrįstos liaupsės, kurios be visa kita dar ir neretai būna apmokėtos neaiškios kilmės pinigais. Valdžios autoritetas taip pat labai nukenčia, renkant į atstovaujamą politinę valdžią visiškai tam netinkamus – nei dalykiškai, nei moraliai – asmenis.

Koronaviruso aukų skaičius didėja. EPA-ELTA nuotr.

Arba – valstybės valdyme vis labiau įsigalint biurokratizmui, korupcijai, o teisėsaugos sitemai akyvaizdžiai degraduojant. Taip sukuriama dviprasmybė. Silpnos politinės valdžios žmonės nemėgsta. Savo ruožtu, ją gali ignoruoti ir stiprūs biurokartai bei korumpuota teisėsauga, nesugebanti ar tiesiog nenorinti pasinaudoti iki aukštumų išaugusiomis savo galiomis valstybės labui. Bet už viską vis tiek atsako politinė valdžia. Taip įgyjame nevykusį valstybinių reikalų tvarkymo modelį, kuris neveikia. Kiek ministrų bekeisime, kiek juos bekritikuosime, niekas nepakis, kol nebus iš pagrindų pertvarkyta pati SISTEMA. Juk kas įdomu? Kai pradėjo trūkti dezifekcinio skysčio, ką puolėme kritikuoti pirmiausia? Ogi  Sveikatos apsaugos ministeriją su ministru priešakyje. Bet juk nei ministerija, nei ministras juo neprekiauja – tai laisvos rinkos priedermė. Tas pats – dėl medikų apsaugos priemonių. Ne ministerija jas perka, o ligoninės. Čia ministro Aurelijaus Verygos klaida, kad jis artikuliuotai nesugebėjo to paaiškinti šalies gyventojams. Įdomu būtų buvę pamatyti jo oponetų pasipiktinimą, jeigu jis centralizuotai būtų pradėjęs tas priemones pirkti, pavyzdžiui, sausio – vasario mėnesiais…

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo valdančioji dauguma ir vyriausybė kaltos už tai, kad, vos tik gavusios valdžią, taip ir nesugebėjo išaiškinti žmonėms to, apie ką rašau, ir nesiėmė iš pagrindų keisti ir reformuoti sistemos. Dabar jau tikriausiai ir kvailiui aišku, kad be stiprios, greitus sprendimus sugebančios priimti valdžios ir be lankstaus, kūrybiškai veikiančio, o ne biurokratiškai tik raštus rašinėjančio valstybės aparato, mes niekada nebūsime pasiruošę bet kokiai rimtesnei nelaimei atremti. Suprantama, prie to, kas pasakyta, dar būtinas stiprus valstybinis sektorius su efektyvia Valstybės rezervo sistema. Valstybė bus stipri, tik turėdama mišrią ekonomiką: stiprią, gerai funkcionuojančią valstybinę ir atsakingai veikiančią privačią ekonomiką. Bet apie tai – jau kitą kartą.

Teksto autorius – Daktaras  Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.03.30; 16:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Sako, patys netikėčiausi dalykai nutinka jų nelaukiant. Tokie jau mes esame, kad, būdami maži, neklausome tėvų patarimų nežaisti su ugnimi, bet tai suprantame tik nusideginę. Kartais pamąstau, kokių aukštumų žmonės pasiektų, jeigu mokytųsi kad ir ne iš kitų, bet bent jau savo klaidų. Deja… O susitelkimas ir vienybė gyvenimo siųstų išbandymų akimirkomis – išvis net ne galimybė, o būtinybė.

Juk ir didžiausias negandas išgyvendavo tik tos tautos, kurios susitelkdavo ir veikdavo išvien.

Čia absoliučiai netinka neoliberalų visur peršama individualistų ideologija. Veiksmingas yra tik bendruomeniškumas, solidarumas, veikimas kartu.

Tai itin svarbu įsisąmoninti šiuo metu, kai atslinko nematomas priešas lyg ir gražiu vardu – koronavirusas. Filosofiškai žvelgiant, jis eilinį kartą mums priminė, kokie mes, žmonės, esame pažeidžiami. Bet jis taip pat akivaizdžiai mums demonstruoja ir kitą esminį dalyką – kad tik organizuota, sutelkta galia gali šiems įššūkiams pasipriešinti.

Tokia galia gerąja šio žodžio prasme demokratinėse valstybėse yra sutelkta vyriausybių rankose.

Politika. Vytauto Visocko nuotr.

Ir kaip veidmainiškai šiandien skamba ankstesni ponų liberalų pareiškimai, kad vyriausybės funkcijas reikia privatizuoti, jos galias visaip mažinti. O dabar, pamiršę, už ką agitavo, patys pirmieji puolė kritikuoti, kad vyriausybė to ar ano nepadarė arba padarė blogai.

Vienareikšmiai privalome pripažinti, kad būtent ši Vyriausybė kartu su Seimu pademonstravo gan aukštą organizuotumą ir sugebėjimą priimti optimalius sprendimus tokios visiškai, bent pradžioje, nežinomos grėsmės akivaizdoje. Suprantama, mokantiems tik kritikuoti, o ne dirbti, labai tai nepatinka. Nes būtent ši jau kelerius metus visų opozicionierių, politologų, žurnalistų ir šiaip mėgėjų parėkauti mušta valdančioji koalicija kartu su Vyriausybe bent iki dabar veikia visiškai skirtingai, nei 2009 m. veikė TS-LKD su liberalais.

Yra aiškiai ir artikuliuotai viešai paaiškinama, ko mes galime tikėtis ir ką reikia daryti. Jie nesigiria, kad viskas eina, kaip sviestu patepta, pasako, kad yra ir daug nežinomybės, kad sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ir kokie iššūkiai mūsų laukia. Ir, kas įdomu, nors jie ir klupma, klysta, bet eina ir daro, o svarbiausia – neieško kaltų, nors tai ir yra labai mėgstamas kai kurių visažinių ir viską išmanančių veikėjų užsiėmimas.

Sutinku, tikrai daug kągalima padaryt igeriau. Užpirkti daugiau reagentų tyrimams atlikti, turėti didesnes asmens apsaugos priemonių atsargas, kurias galima buvo sukaupti šalies krašto apsaugos ministerijos sistemoje, panaudojant jiems pastaruoju metu skirtas didžiules lėšas. Galima daug dalykų padaryti geriau ir efektyviau, bet negalima paneigti ir to objetyvaus fakto, kad su turimais resursais ir esama sistema padaryta tikrai daug ir, tikuosi, ateityje bus daroma dar geriau.

Politikuojame. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau užt ai, kad ne viskas padaryta taip, kaip norėtųsi, atsakinga ne viendabartinė politinė valdžia – atsakingos ir buvusios. Ir ko gero – visos be išimties. O ypač ponai konservatoriai, kurie valdydami Lietuvą 1996-2000 m.m., panaikino, sukritikavę kaip sovietinę, taip vadinamą valstybinio rezervo sistemą. Trumpai tai buvo materiali sandėlių su įvairiomis atsargomis, tarp jų – ir medicininių prepratų bei priemonių sistema, bet ją panaikino. O panaikino todėl, kad stengėsi būti labai moderniais ir vadovavosil iberalų principu, kad už pinigus viską nusipirksi.

Panaikinti panaikino, bet gyvenimas aiškiai įrodo, kad reikėjo ne panaikinti, o modernizuoti – ką grįžęs į aktyvią politiką (2000 m.) ir siūliau daryti. Deja, nebuvau išgirstas. Pasirodo, griauti mokame, pamokyti kitus – irgi. Tačiau, kai ateina nelaukta, nekviesta nelaimė, susigriebiame, kad reikia dirbti, o ne postringauti. Būtent tie ponai ir ponios, kurie šiandien kritikuoja, per konservatorių 2009 m. įvykdytą taipvadinamą naktinę reformą ir sudavė triuškinantį smūgį patiems pažeidžiamiausiems šalies gyventojams, atimdami pensijas ir padidindami mokesčius. Leido A.Kubiliaus vyriausybės finansų ministrei I.Šimonytei ne tik padidinti valstybės skolą dvigubai, bet ir, kas svarbiausia, pasiskolinti ne už 1,5 proc., kaip buvogalima, o už 9,5 proc. Taip buvopadaryta žala valstybei už 1,9 milijardo, bet niekas už tai nenubaustas, net viešai oficiliai nepasakyta, kad taip elgtis suvalstybės finansais negalima.

Dabartinė valdančioji koalicija pasielgė išmintingai, pandemijos akivaizdoje paremdama vyriausybės operatyviai parengtas priemones ateinančiai ūkio krizei sušvelninti. Pagirtina, kad jų esmė – kuo didesnis darbo vietų išsaugojimas. Suprantama, kad niekas šiandien nežino, kaip toliau viskas vyks ir kokių dar priemonių reikės imtis, bet, kaip liaudyje sakoma, pirmas blynas tikrai neprisvilęs.

Deja, kraujas užverda, matant tyčines priekabes ir kliauzes, kuriomis siekiama vienintelio tikslo – ne pagerinti situaciją, o tik pademonstruoti save, kliudant vyriausybei ir pareigūnams dirbti tokiomis įtemptomis sąlygomis. Turiu mintyje Seimo narių G. Landsbergio ir J. Sabatausko priekabes, kad vyriausybė viršijo įgaliojimus, paskelbdama karantiną. Matote, nesuorganizavo ilgalaikio niekam nereiklaingo diskusijų maratono su šiais ponais. O toliau dargražiau. G.Lansbergis su A.Anušausku dabar paleido naują plokštelę – reikalauja įvesti karinę padėtį.

Kitaip nei pigiu siekiu pasireklamuoti ir atkreipti į save dėmesį tokių iniciatyvų nepavadinsi. O ir pati idėja yra nesavalaikė ir tik kelianti papildomą paniką bei sėjanti neužtikrintumo jausmą. Tiesa, su sarkazmu galima pasakyti, kad vienas naudingas elementas šiame pasiūlyme yra. Karinės padėties įvedimas numato ir žiniasklaidos cenzūros įvedimą, tad išnyktų kai kurių politikų kaprizingos publikacijos spaudoje. Bet ar to reikia? Mano supratimu – NE!

Politikuojame. Vytauto Visocko nuotr.

Dabar būtina pamiršti susikirstymą į pozicijas ir opozicijas ir atsisakyti tuščios kritikos, o tiksliau sakant – trukdančiam sklandžiai veikti kabinėjimuisi tarti griežtą STOP! Reikia pakilti aukščiau savo asmeninių ir partinių ambicijų, tapti VALSTYBININKAIS (prašau nepainioti su „valstybininkų” klanu) gerąją ir kilnia šio žodžio prasme. Mums kaip niekada reikia susitelkimo, gražių iniciatyvų – kaip kad daro Lietuvos pramonininkų konfederacija, vietoj verkšlenimo paraginusi verslo bendruomenę solidarizuotis ir padėti medikams, ar kaip elgiasi tūkstančiai savanorių, jau ėmęsi konkrečių darbų. Dabar ne apie reitingus ir būsimus Seimo rinkimus reikia mąstyti, o susitelkti ir bendromis pastangomis įveikti nematomą, bet labai pavojingą priešą.

Mes privalome iš šios negandos išeiti su kuomažesniais nuostoliais ir išmoktomis pamokomis ateičiai. O pasimokyti tikrai yra ko. Reikia būtinai atkurti mano jau minėtą valstybinio rezervo sistemą, kuri buvo sunaikinta, stiprinti vyriausybės galias ir didinti institucijų gebėjimus, permąstyti krašto apsaugos sistemos integravimo į bendrą veikimą galimybes, reaguojant ir į panašias grėsmes.

Taip pat reikėtų pagalvoti apie aktyvesnį valstybės dalyvavimą, vystant šalies ūkį, ypač tokiose gyvybiškai svarbiose sferose, kaip žmonių sveikatos apsaugos priemonių ir prietaisų gamyba, ir pan. Manau, reikės irdiskusijos dėl konkretaus reglamento, numatančio atsakomybę už melagingų naujienų platinimą, ir ne tik panašios grėsmėsakivaizdoje, bet ir įprastomis sąlygomis. Mūsų Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad yra draudžiama kurstyti nesantaiką, tik ši norma nežinia kodėl ignoruojama. Manau, ją būtina prisiminti, ir tai būtų ypač aktualu dabartinėmis sąlygomis.

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas

2020.03.20; 06:00

Politinės intrigos

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Kai buvę įvairūs valdžios atstovai, įtakingi asmenys ir šiaip visokio plauko veikėjai, pasitraukę ar patraukti žmonių nuo lovio, staiga praregi ir ima pilstyti visus ir viską kaltinančius pareiškimus, gali suabejoti, kas jiems daro įtaką ir ko jie tuo siekia. Nemanau, kad taip norima apjuodinti Kovo 11-osios – šiemet jubiliejinės valstybės datos – iškovojimus ir to meto vedlius.

Mano žemietis ir šiaip draugiškas žmogus dr. Algimantas Matulevičius bėdoja (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-tyrimas-sudrebines-klana/), kad VSD, STT, kitos valstybės institucijos nėra kontroliuojamos, o tik įtakojamos politikų, valstybės vadovų. Be abejo, tokie ketinimai pastebimi, ir jiems jokio pateisinimo būti negali. Nors kita vertus, ar šalies vadovas negali prašyti VSD patikrinti vieną ar kitą jo komandos narį, siekiant užsitikrinti, kad Prezidento patarėjai būtų skaidrūs, patikimi ir dori? Manau, logiška, kad toks prašymas teisėtas ir teisingas. Kita vertus, G. Nausėda paneigė, kad yra prašęs įvertinti savo komandos narius. Jis su šypsena sakė, kad aptariamuoju laikotarpiu, 2018 m. vasarą, jis buvo SEB banko ekonomistas, paskui bedarbis, nes dalyvavo rinkimų į prezidentus kampanijoje.

Atvira VSD ar STT veikla neatneštų naudos valstybei nei kovojant su korupcija, nei piktnaudžiaujant valdžia, nei kovojant su išoriniais bei vidiniais priešais. Tai, manau, puikiai supranta ir A. Matulevičius. Bet jis vis tiek reikalauja „visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės“, kad jos taptų „pereinamu kiemu“ ir visuomenei atskleistų savo veiklos metodus. Būdamas NSGK pirmininku (gal dėl to jis solidarizuojasi su savo įpėdiniu, taip pat pasitraukusiu iš šių pareigų ir dabar liejančiu „demaskuojančią“ informaciją apie VSD, Vytautu Baku), ekonomikos daktaras tautą perspėjęs, kad „valstybė išsigims, jei nebus tų tarnybų kontrolės“. Jis net buvo parengęs atitinkamus įstatymų projektus, bet kažkodėl jų neapgynė.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O šiaip, jo nuomone (ir ne tik jo), dėl visko kaltas – kaip manote kas? – ogi Vytautas Landsbergis. Pasirodo, jis abejingai išklausęs R. Ozolo nuogąstavimus, kad jį esą seka karinė žvalgyba. V. Landsbergio pėdsakas neva ryškus ir V. Pociūno žūties Gardine byloje. Profesorius dalyvavęs ir specialiojo tos žūties tyrimo komisijoje, bet V. Matulevičius per NSGK narę R. Juknevičienę bandęs aną atkalbėti, bet šis sakęs „labai norįs“.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir kas iš to išėjo, toliau vysto temą ekonomistas. V. Pociūnas buvo pašalintas, nes turėjo rimtos informacijos apie iš JAV per lietuvius perduotus 40 mln. dolerių Baltarusijos opozicijai remti. Tie pinigėliai kažkur išgaravo, o juos „išgarino“ ne baltarusiai, įtaria A. Matulevičius. Šalia šių suveltų į vieną kamuolį įtarimų šmėkščioja V. Landsbergio pavardė, tad suprask: galbūt jis čia taip pat įmerkęs uodegą… Juk ne šiaip sau jis bičiuliaujasi su D. Jauniškiu…

Nors autorius remiasi nesena „Lietuvos ryto“ publikacija, kurios autorius V. Bruveris supina irgi nesupinamus dalykus (pavyzdžiui, kad 1993-1994 m. D. Jauniškis dirbo AT apsaugos skyriuje), A. Matulevičiaus variacijos apie nuo profesoriaus kylantį pavojų valstybei – teneužsigauna jų autorius – dvelkia nomenklatūriniu naftalinu…

Toks nemalonus kvapelis paleistas būtent sutinkant Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.

2020.03.09; 20:51

Verslas

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Pratęsiant ankstesniojo straispnio mintis, reikėtų pridurti, kad be Skaidraus verslo registro Lietuvoje būtina įkurti Nacionalinę skaitmenizuotą legalaus darbo apskaitos sistemą, kuri apimtų:

  • darbuotojo legalumo atvykstant į darbovietę (darbo leidimo) patvirtinimą;
  • darbuotojo visą darbo laiko apskaitą;
  • darbuotojo būtinas ir turimas kompetencijas, fiksuojant jų pasikeitimus;
  • darbuotojo galimybę dirbti ir naudotis tam tikrais instrumentais ir įrengimais;
  • įrengimų bei instrumentų darbo laiko (panaudojimo) apskaitą.

Sąlyginai šią sistemą būtų galima pavadinti ID20LT, ji būtų privaloma visose verslo ir kitose įvairių nuosavybės formų įmonėse/organizacijose.

Lietuvoje būtų sukurta ID20LT sistema su nacionaline duomenų baze, kuri savo ruožtu sąveikautų su įmonių bazėmis, o ateityje – ir su kitų valstybių bei tarpnacionalinėmis ES sistemomis. Turi būt susitarta, kas bus ir kaip vyks:

  1. Nacionalinis ID20LT skaitmenizuotos sistemos (duomenų bazės) valdytojas.
  2. ID20LT duomenų kaupimo ir apdorojimo sistemos operatorius.
  3. Nuolatiniai duomenų mainai tarp ID20LT ir kitų vartotojų – tokių, kaip SODRA, VMI ir kitos institucijos.
  4. Individualių kortelių ar mobiliųjų programėlių užsakovai – įmonės/organizacijos.
  5.  Individualių kortelių duomenų nuskaitytojai, t.y. konkrečios darbovietės, statybų aikštelės ir pan.
  6. Duomenų kaupimas ir jų judėjimas.
  7. Individualių kortelių savo dirbantiesiems užsakovai/įmonėspateikiančio konkrečius prašymus.

Vystant šį projektą, taip pat būtų numatytos galimybės papildomoms funkcijoms:

  • darbuotojų atlyginimo skaitmenizuotai apskaitai;
  • ID206 elektroninė kortelė ar/ir mobiliojo telefono programėlė galėtų tarnauti mokėjimo, atsiskaitymo priemone – pradžioje uždaroje sistemoje, o ateityje ir atviroje;
  • ateityje būtų galimybė papildomas funkcijas plėsti pagal poreikį ir IT galimybių augimą.

ID20LT kortelės/ mobiliosios programėlės turinys:

  1. Darbuotojo vardas, pavardė, asmens kodas.
  2. Darbovietės pavadinimas, pareigos.
  3. Darbo sutarties forma – pastovi, terminuota ar kita.
  4. Kortelės galiojimo terminas ir pan.
  5. Darbuotojo kompetencijos: turimos pastovios, kintančios, kurias reikia atnaujinti.
  6. Leidimai pagal būtinybę pakliūti į atitinkamas darbo ar logistikos zonas.
  7. Galimybė dirbti su atitinkamais įrengimais arba naudotis atitinkamais įrankiais.

ID20LT išduodanti organizacija atsakinga:

  1. Už kokybišką kortelės pagaminimą ir į ją įvestų duomenų tikslumą.
  2. Už ID20 LT nuskaitymo įrenginių tiekėją, užtikrinantį jų patikimumą ir įrengimą reikiamose darbo vietose.
  3. Už davinių surinkimą skaitmenizuotu būdu:
  4. a) iš kortelių išdavėjų;
  5. b) iš nuskaitymo įrenginių panaudojus korteles.

Nacionalinis ID20LT duomenų valdytojas:

  1. Sukurs visą bazinę skaitmenizuotą platformą, kad ji galėtų veikti su:
  2. a) kitomis sistemomis tiek įmonių, tiek valstybės;
  3. b) suteiks licenziją gaminti ir išduoti korteles tuo užsiimančiomis įmonėms;
  4. c) rinks duomenis į duomenų banką ir pagal poreikius juos panaudos;
  5. d) vykdys šios sistemos naudingumo ir efektyvumo pastovų monitoringą ir užtikrins nenutrūkstamą jos grandžių sąveiką.

Nacionalinės ID20LT sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas taps organiška ir esmine sudėtine Skaidrumo sistemos dalimi. Problema, kad, ją įgyvendinant, reikia LR Seimo įstatymo!

Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.

Eksponentiškai besivystančios aukštosios technologijos suteikia mums iki šiol neregėtas galimybes pereiti prie skaidrių santykių įvairiose gyvenimo srityse. Tačiau jos ne tik suteikia mums tokius instrumentus – jau pats jų taikymas ir raida savaime jau reikalauja skaidrumo, kad tai būtų naudojama gausinti gėrį, o ne blogį.

Iš atliktos šešėlinės ekonomikos analizės, jos metodologinio pagrindimo mokslininkų darbuose ir praktinių veiksmų ją užkardant galima drąsiai daryti išvadą, kad be plataus visuomenės įsitraukimo su šia problema nesusidoroti. Realybė yra tokia, kad visuomenė labai silpnai informuota apie šešėlinės ekonomikos mastus, jos suaugimą su korupcija ir daromą didžiulę tiek ekonominę, tiek moralinę žalą visam sociumui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Dar blogiau, kad susiformavusi klaidinga nuomonė, jog tuo užsiima ir tai toleruoja visi verslininkai ir politikai. Užsienio mokslininkų darbai ir atliktos užsieniečių bei mūsų visuomenės nuomonės apklausos atskleidė visiškai iškreiptą atskirų socialinių grupių sampratą apie šešėlinės ekonomikos daromą žalą. Tačiau, kita vertus, iš tų davinių gimė supratimas, kad laikmetis jau reikalauja ne vien tik kalbėti apie „šešėlį“, jį koneveikti ar su juo nesėkmingai kovoti. Mes supratome, jog reikia visiškai pakeisti mąstymą, t.y. atsisukti į pozityvą, atsisakant negatyvo. Juk negatyvas jau pats savaime mus verčia būti piktais, niūriais, o pozityvas suteikia emocinį pradą naujovėms, gerosioms permainoms. O tokios permainos galimos, bet tam reikia ryžtis.

Gal ne visi žino, kad ir mūsų šalies vyriausybėje yra įsteigta komisija kovai su šešėline ekonomika. Atrodytų, kas jau kas, o ji tai jau tikrai turėtų būti suinteresuota Skaidrumo sistemos sukūrimu ir jos įgyvendinimuvisose valstybės veiklos srityse, tačiau padėtis tokia, kad ir ši komisija apie siūlomą Sistemą nieko nenori girdėti. Tokį požiūrį tikrai nelengva suprasti. Juk tik visiškas skaidrumas mus gali išgelbėti nuo baisios neteisybės, kurią gimdo korupcija politikoje, versle, teisėsaugoje ir visame mūsų neteisingame gyvenime. Juk būtent per tai 10 proc. Lietuvos piliečių čia gyvena kaip rojuje, o likę nuolat balansuoja ties skurdo ir skolų, kurių niekada nepadengs, bedugne.

Esminė problema, su kuria sunku susidoroti – tai visų lygių valdžių abejingumas, o gal ir nenoras, kad būtų pradėta įgyvendinti Skaidrumo sistema. Jau esu rašęs, kad siūliau ją dar šios kadencijos pradžioje LR Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui. Jis patapšnojo per petį, kad tai šaunu, bet toliau nepajudino nė piršto. O juk norint, kad tai veiktų, vien verslo norų neužtenka – būtina priimti įstatymą. Štai čia ratas ir užsidaro.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Šiuose straipsniuose visų pirma nagrinėju skaidrumą versle, tačiau, jei norime, kad būtų sukurta skaidri valstybė, ši sistema, tegul ir etapais, turi būti įgyvendinta valstybės mastu. Tam siūliau kurti darbo grupę vyriausybėje ir, pasinaudojant mano Skaidrumo sistemos koncepcija, paruošti Skaidrumo sistemos kodeksą. Tai siūliau asmeniškai premjerui Sauliui Skverneliui, net kelis kartus šį, nesigėdinu pasakyti, mokslinio lygio idėją/sumanymą, pristačiau jo patarėjų korpusui. Tačiau, deja, tenka konstantuoti, kad nei premjerui asmeniškai, nei kam nors kitam to nereikia. Teisybės dėlei pridursiu, kad mano iniciatyvą palaiko tik Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas ir LSDDP frakcija Seime. Tačiau jų vienų palaikymo nepakanka.

Yra dar viena viltis – LR Prezidentas Gitanas Nausėda. Jis, kiek suprantu, pasisako už naujoves, nori keisti padėtį valstybėje – gal tai jis ir galėtų „prastumti“ Skaidrumo sistemos koncepciją per išsikerojusį abejingumo ir korupcijos liūną? Ir taip padėtų mums visiems pereiti nuo lozungų prie konkrečių darbų? Rašau tai su klaustuku, nes kol kas Prezidentas atrodo sunkiai pasiekiamas.

Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tam taip pat labai padėtų pozityvus pažangių ir aktyvių piliečių palaikymas ir jų įsitraukimas ją populiarinant ir jai pritariant. Žmonės turi pradėti suprasti, kad būtent skaidrumas būtų tas universalus priešnuodis korupcijai, šešėliniai ekonomikai, skandalų kultūrai ir baisios neteisybės liūnui į kurį toliau grimsta mūsų Tėvynė Lietuva.

Teksto autorius – daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Verslo ir politikos ekspertas

2020.02.27; 17:00

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Didysis mastytojas Moemas Samersetas nuostabiai įvertino išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį labdaros ar paramos dalybas… Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“

Sutinkame Atkurtos valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Net nežinant švenčių programos galima atspėti, kad valdiškose kalbose, valdiški žmones postringaus, kokia graži Lietuva ir kaip gera joje gyventi. Jie bus teisūs. Taip, Lietuva unikliai gražus kraštas, ir jei klimato kaita jo nepagadins, turintis visus žmogui tinkančius privalumus čia ramiai gyventi. Tik tai ne valdžios, o Kūrėjo nuopelnas. O dėl gyvenimo, jau ne kartą sakiau, kad, čia Rojus žemėje ne daugiau 10% šios šalies gyventojų.

Tačiau prieš akis iškyla du baisūs skaičiai: virš 1 000 000 emigravusių ir iš likusių apie 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Praktiškai kas 5 tautietis. Suprantama, šventinėse kalbose apie tai nekalbės. Negi tepsi šventę „paprastų žmogelių” purvinais vargais. O be to, turtuoliai ir juos aptarnaujantys, o tokių nemaža armija susidaro, rėž be jokios gėdos. Jei blogai gyveni – pats kaltas. Arba kitas gelžbetoninis argumentas – jūs tik mokate atimti ir padalinti. Mes taip sunkiai dirbome, kad net nepastebėjome, kaip tapome milijardieriais.

Mane gali koneveikti kai kurie mano kolegos, su kuriais kūrėme Lietuvos pramonininkų konfederaciją, kad užsistoju tinginius, norinčius gyventi iš pašalpų. Atmetu bet kokias spekuliacijas. Visų pirma, šią organizaciją, kurios idėją pagimdžiau pats asmeniškai, kūrėme dar sovietiniais laikais nuo 1987 m. o įteisinome 1989 m. Ji gan aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir naujos ekonomikos pagrindų klojimo demontuojant sovietinę administracinę – komandinę ekonominę sistemą. Peržiūrėdamas savo tuometinius pasisakymus ir straipsnius, kurių buvo apstu, nes buvau jaunas mokslų daktaras ir šios organizacijos vadovas, neturiu pagrindo raudonuoti, arba teisintis. Taip, pasisakiau ir dabar pasisakau už privačią iniciatyvą ir prieš nereikalingą biurokratinę naštą.

Gal tik dėl vieno apmaudu, mes naiviai tikėjome Vakarais. Deja, jie labia greitai atsiskleidė, kad jie čia matę tik galimybę greitai pralobti. Ir tuo pasinaudojo, kol mes žioplinėjome. Tačiau nemaža mūsų dalis, kaip ir „Sajūdžio” žmonės, o dauguma buvome ir ten, ir ten, net nesapnavome, kad nauja atkurta valstybė bus tik turtuoliams, o teisingiau – tik gobšuoliams ir prisitaikėliams. Mes ne tik įsivaizdavome, bet dauguma iš mūsų aktyviai to ir siekė bei siekia, kad nauja valstybė būtų teisingesnė, gerbtų bet kokio socialinio sluoksnio žmogų su sąlyga, jeigu jis darbštus ir padoriai elgesi, o nesitengia pralobti ar gyventi kitų sąskaita.

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Deja, gyvenime atsitiko viskas atvirkčiai. Išmintingi ir dori, o tai dažniausiai ir kuklūs, buvo nustumti. Į jų vietą tiek versle, tiek į valstybės valdymą prasibrovė gruobuonys su gan vidutinias gabumais. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, jie buvo gabūs tam tikrose srityse. Gabūs bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, dažnai net kriminalinėmis, lobti kitų sąskaita. Aplink juos netruko susiformuoti ne tokių gabių, bet mėgstančių gerai gyventi patarnautojų armija. Būtent jie patys arba pirmųjų padedami ir prasibrovė į valstybinės valdžios reikalų tvarkymą. Patvarkė taip, kad gobšuoliai taip suįžulėjo, kad dalį net reikėjo stabdyti pasinaudojant valstybės jėgos struktūras, kitaip galėjo įsižiebti pilietinis karas, ne politiniu, o turto dalybų pagrindu.

Per šį brutalų buvusio bendro valstybinio turto išvogimą, o dalies sunaikinimą, valdžios iškilmingai vadinamo privatizavimu, o liaudies taikliai „prichvatizavimu”, buvo sukurta pirmoji prielaida dabartiniam skurdui ir masinei emigracijai. Brutaliai naikinant pramonės įmones ir griaunant infrastuktūrą bei sukeliant chaosą kaime su neapgalvotu diktatorišku kolūkių panaikinimu per vieną dieną, vietoj jų nieko neįkuriant, buvo dirbtinai sukeltas masinis nedarbas. Taip vadinama šoko terapija, kuria naivuoliai iš valdžios labia gyrėsi, leido valstybės ekonomikoje ne tik įsišaknyti kriminalui, bet ir sukurti masinį nedarbą. Tai buvo antras Lietuvos žmonių nuskurdinimo faktorius.

Suprantama prie to prisidėjo ir žmonių indėlių dirbtinis nuvertinimas, ką įtakojo per naktį paleistos kainos bei „dekretinių pinigų” įvedimas. Realiai popirėlių, tautos taikliai pramintų „vagnorkėmis”, pagal tuomečio premjero, G.Vagnoriaus pavardę. Prie to dar nevykęs čekinis privatizavimas ir kiti faktoriai. Išvada labai akyvaizdi – dabartinio didelės dalies žmonių skurdo ir milžiniškos emigracijos priežastys slypi nusikalstamoje, nemokšikoje privatizacijoje ir dirbtinio nedarbo sukėlime bei žmonių santaupų nuvertinime.

Masinio nedarbo pasėkoje susidarė galimybė susikurti naujai dirbančiųjų išnaudojimo formai, masinio mažų atlyginimo mokėjimo bumui, kuris tęsiasi per visą 30-metį. Ką bekalbėtų pseudo instituto, pseudo laisvos rinkos apologetai iš taip vadinamo Laisvos rinkos instituto, beje, remiamo turtuolių ir „pinigų žiniasklaidos”, jie begėdiškai jums meluoja, kad darbo užmokestį teisingai nustato rinka. Teisybė slypi tame, kad rinka moka daug maž realų atlyginimą tik tuo atveju jei nėra bedarbystės. Deja, per visus šiuos 30 metų, šalyje beveik visada buvo  gana didelė bedarbystė. Darbsčių, bet ne apsukrių, o padorių žmonių dalią dar pablogino ne tik ribotas darbo vietų skaičius, bet ir beveik 15-17 m.m. (iš 30 metų) atimta galimybė legaliai emigruoti į užsienį.

Suprantama, jei tokia galimybė būtų buvusi, emigracijos mastas būtų dar didesnis. Žmones bėgo į užsienį ne laimės ieškoti, o prispausti vargo ir negalėdami net savo vaikų normaliai pamaitinti. Prie nedarbo problemų prisidėjo ir minimalaus atlyginimų užšaldymas, trukęs virš  dešimtmečio. Paradoksas, kad šio amoralaus veiksmo vykdytojos buvo tautos  mylimos tuometė finansų ministrė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socialinio aprūpinimo ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Taip pat ilgus metus buvo nedidinamos senatvės pensijos. O žmonėms, kurių pagrindinis darbo stažas buvo uždirbtas sovietmečiu, per pinigų keitimus ir suktas metodikas, pensijos išvis tapo ubagiškos.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Taip, kad dar vienas dabartinio skurdo faktorius yra nuskalstamai sumažintos ar nusavintos dabartinių pensininkų pensijos. Ir tai vyko tada, kai šalyje kaip ant mielių augo milijonieriai ir net milijardieriai, kas noramaliose šalyse įvykdavo per kelias kartas, Lietuvoje per kelis metus.

Neteisūs tie verslininkai bei neoliberalai, kurie aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per dideli, o valdžia tik nori atimti ir padalinti tinginiams. Ponai, mandagiai pasakysiu – jūs sakote ne tiesą.

Ne mokesčiai per dideli, bet neteisinga mūsų mokesčių sistema. O valdžios visos be išimties kaltos, kad tos sitemos nesutvarko bei dažnai paskubomis tam nepasiruošę įveda vieną ar kitą neapmastytą mokestinį pakeitimą, kurio nauda būna dažniausia abejotina.

Be to, niekas Lietuvoje nekalba, kad pats neteisingiausias mokestis yra PVM. Jį moka vienodai turtuolis ir vargšas, nes jis surenkamas perkant prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, jei pensininkas gauna 350€ pensiją, jis realiai susimoka 73,5€ PVM, taip jo reali pensija tampa tik 276,5€. O PVM sudaro net 2/3 Lietuvos biudžeto. Įdomi detalė – šį mokestį kažkada įvedė Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Lietuvoje jį išaugino iki 21% TS-LKD (konservatoriai) naktinės reformos metu.

Kad mūsų politinė sistema ir politikai aptarnauja turtuolius, akyvaizdžiai įrodo ir skirtumo nebuvimas tarp didžiųjų verslų ir mažųjų šalies verslininkų. Praktiškai ar milijonines apyvartas turintis verslas, ar nedidelis šeimos verslas moka tuos pačius mokesčius. Tai kas padaryta dabar dėl mažųjų – vėl gi daugiau imitacija, o ne naudinga realybė. Visos mokestinės lengvatos Lietuvoje daugiausia būdavo pritaikomos bankiniam arba didžiajam kapitalui. O jis savo ruožtu už tai ne tik mažiausias algas ES moka, bet dar ir dergia gamtą su „grigeo” vamzdžiais arba Alytaus padangomis. Būtent ši iškreipta sistema, kai gobšuoliams leidžiama daryti su valstybe ir jos žmonėmis, ką jie nori, jokiu būdu negali vadintis socialiai teisinga bei teisine. Tai daugiau XXI amžiaus rafinuota vergovės forma.

Daugelis mane kritikuos, kad rašau apie praeitį, kuri jau parėjo. Tačiau norint kurti ateitį, pirmiausia privalome išsiaškinti priežastis, kodėl taip įvyko. Ką mes šiuo trumpu ekskursu ir padarėme. Mes aiškiai matome, kad dabartinių turtuolių turtai, deja, ne vien jų prakaitu uždirbti, o pasinaudojant valdžios apsileidimu, daugelių atvejų apvagiant savo įmonių dirbančiuosius, t.y. nesumokant jiems adekvačių atlyginimų. O kur dar dalis ir gan ženkli nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu naudojantis sau ir savo verslui bendravalstybės infrastruktūra daugeliu atvejų veltui arba už nežymų mokestį.

Išvada peršasi pati savaime – Lietuvoje norint sumažinti socialinę atskirtį, ką mano kolegos spausdamos vyriausybę po truputį pradėjo daryti jau šiame Seime, vis tik turime ryžtis esminei pertvarkai. Pirmiausia sutvarkyti mokesčių sistemą, kuri mažą, šeimos verslą visai atleistų nuo mokesčių, išskyrus įmokas pensijoms. Vidutiniam įvesti objektyvius mokesčius suderinant juos su atlyginimais ir pelno marža. O didžiajam verslui juos padaryti optimaliai didesnius ir ypač nekuriančiam, o perskirstančiam verslui,  kaip, pvz., bankams. Antra, būtina drąstiškai padidinti minimalų atlyginimą. Arba jeigu didieji verslininkai ir toliau siekia dirbančiųjų sąskaita pirktis malūnsparnius, jachtas ir dvarus, lai tada valstybė didžiuosius verslus skelbia monolopininkais ir įveda ypatingą jų veiklos kontrolę. Nors tai jau neišvengiamai reikia daryti, nes taip, kaip elgesi dalis mūsų didžiųjų prekybos tinklų ne tik su darbuotojais, bet net su produkcijos tiekėjais, yra laukiniai vakarai ir tai netoleruotina.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia būtina apsispręsti, ar mūsų valstybė yra tik nedidelės gyventojų dalies – turtingųjų, aptarnavimo įstaiga. Ar vis tik demokratinė laisvų žmonių bendrija, gerbianti vienas kito teises, tame tarpe į orų gyvenimą ir senatvę, nepriklausomai nuo turtinio cenzo. Jeigu tauta nusprendžia, kad nori būtent tokios valstybės, kas tarp kitko ir surašyta veikiančioje LR Konstitucijoje, tada būtina  atsisakyti laisvos rinkos garbinimo, kaip apvagiančio ir nuskurdinančio dirbančius žmones. Įteisinti mišrią privačią ir valstybinę ekonominę sistemą. Sustiprinti valstybės institucijų organizacinį, inicaityvinį vaidmenį buriant visuomenę, atsisakant individualizmo, o puoselėjant bendruomeniškumą ir bendrą gėrį. Valstybės galias nukreipti į efektyvesnį 4.0 promonės revoliucijos suteikiamų galimybių panaudojimą gerovės visiems kūrimui ir socialinės atskirties mažinimui.

Nors svarbiausia ko siekiu  šiuo straipsniu tai atviro dialogo išsiaiškinant mūsų atsilikimo priežastis ir bendro veikimo susitariant, kad tai būtina keisti ir kaip tai daryti.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.02.05; 03:00

Politinės intrigos

Algimantas Matulevičius (centre). Foto iš asmeninio archyvo

Artėja didžiulė šventė – 30 metų atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei! Labai didžiuojuosi, kad ir man teko nors ir dalinai prisiliesti prie tų istorinių įvykių, ir ne tik būnant pasyviu stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu.

Labai apgailestavau, kad Kovo 11-osios nesulaukė mano mylimas tėtis, kuris mums, vaikams, ir perdavė tą meilę Lietuvai, kurią išreikšti žodžiais gali tik tokio talento žmonės, kaip Justinas Marcinkevičius. Ir kas besisavintų meilės Tėvynei monopolį, man ji visuomet išliks pačia brangiausia šalimi pasaulyje. Gali mane keiksnoti ir koneveikti, kad, gyvendamas Tarybų Lietuvoje, buvau tuo, kuo buvau, bet mylėti Tėvynės ir puoselėti senolių tradicijų (vaikai buvo pakrikštyti laiku!), man tai netrukdė.

Man tai nesutrukdė ir nusivežti visą šeimą į Baltijos kelią – kaip ir, atvykus Michailui Gorbačiovui į Vilnių, tuomečiuose Spaudos rūmuose jam viešai pasakyti, kad Lietuva turi išeiti iš SSRS. Šio susitikimo tiesioginės transliacijos per Lietuvos ar tuometę „centrinę” televiziją nebuvo, bet vėliau buvo parodyti įrašai, ir visi tai matė savo akimis. Po to iš įvairių SSRS miestų sulaukiau daugybės palaikančių skambučių, bet buvo ir dviprasmiškų klausimų, ar jau spėjau prisiruošti džiuvėsių – suprask, ar dar neuždarė į belangę. Tačiau iš to nedarau fetišo ar juo labiau nesigiriu – apie tai rašau todėl, kad Sąjūdis buvo visos Tautos judėjimas, ir mane piktina, kai yra meluojama apie šiuos dar ir ne itin senus, bet jau tapusius istorija įvykius. Visi kaip mokėjome, kaip sugebėjome, taip ir artinome tą istorinę Kovo 11-ąją ir svarbiausia – nors šiandien to ir nesuvokia jaunoji karta – mes juk nežinojome, kuo viskas baigsis. Baigės gerai, o juk galėjo pakrypti ir į priešingą pusę.

Pagaliau, jei jau norime būti teisingi istorijos atžvilgiu, tai turime pripažinti, kad ne Lietuva sugriovė SSRS, o Michailo Gorbačiovo pradėta taip vadinama „pertestrojka“(liet. – pertvarka) ir ,,galsnot“(viešumas). Visa tai prasidėjo iš viršaus. Labai gerai prisimenu, kaip, nuvažiavus į Maskvą (o man kaip didelės įmonės vadovui ten tekdavo lankytis dažnai) matydavai, kaip ten viskas juda, kaip kyla įvairūs judėjimai, kaip atsiranda naujoviškos drąsios laidos televizijoje ir kaip, grįžus į Lietuvą, net pikta darydavosi, kad čia – visiškas štilius ir užkerpėjimas.

Pailiustruosiu konkrečiu pavyzdžiu. Miršta tuometis LTSR vadovas, Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius P. Griškevičius ir į jo vietą išrenkamas/paskiriamas dar inertiškesnis ir visiškai pilkas žmogelis R. Songaila – man kaip tik teko grįžti iš komadiruotės, kai tai įvyko. Gėda prisipažinti, bet, kalbėdamasis apie tai su kolegomis, aš net keikiausiu rusiškais „matais“. Ir ką jūs manote, gal kas dėl R. Songailos paskyrimo pareiškė viešą protestą, pasipiktino? Ogi niekas – tvyrojo kapų tyla, nors, priminsiu, tai jau buvo vėlyvas 1987-ųjų ruduo, treti „perestrojkos“ metai, kai Maskvoje jau visi virė.

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Tik vėliau, kai estai parodė mums pavyzdį, pakeisdami tarybinės Konstitucijos (SSRS respublikos turėjo savas formalias konstitucijas) keturis labai svarbius punktus, prasidėjo aktyvus judėjimas ir Lietuvoje, kuris virto Sąjūdžiu. Taip kad, būnant objektyviais, reikia pripažinti istorinę tiesą: atkurti Nepriklausomybę mums suteikė galimybę M. Gorbačiovo 1986 metais pradėta ,,perestrojka“ ir didžiulės daugumos – ir ne tik Lietuvos gyventojų – siekis sugriauti SSRS ir išsivaduoti iš tautų tironijos.

Be to, žmonės tikėjo, kad po Nepriklausomybės paskelbimo jie ne tik galės laisvai emigruoti – ieškoti laimės svetur, bet ir kurti savo gerovę bei laimę čia, Lietuvoje, valdomoje savos teisingesnės valdžios. Kitaip tariant, visi buvo tikri, kad gyvensime nepalyginamai geriau, nei gyvenome prie sovietų. Štai čia ir slypi paradoksas, kad būtent taip ir nutiko, bet tik, deja, labai nedideliai daliai žmonių. Manau, ne daugiau nei 10 proc. mūsų piliečių čia tikrai gyvena kaip rojuje, bet užtat daugiau nei trečdalis – skursta. Ir skaudžiausia, kad iš šitų skurstančiųjų dar ir tyčiojamasi, jie vadinami „vatnikais“, „runkeliais“ ir kitais paniekinančiais žodžiais.

Taigi, kai mūsų laisvė kabojo ant plauko ir niekas nebuvo tikras dėl Lietuvos ateities, tada valdžia šaukėsi, kad žmonės ją gintų. Ir žmonės ėjo, gynė ir žuvo. Bet po to dalis iš jų buvo išvadinti „šunauja” ir virto atstumtaisiais savo pačių valstybėje. Deja, pirmasis faktinis šalies vadovas Vytautas Landsbergis ne tik kad nieko nenuveikė, kad mūsų nedidelė tauta nebūtų suskaldyta, bet ir pats prie to prisidėjo. O juk būtent jis buvo raginamas mūsų iškilaus dvasininko kardinolo Vincento Sladkevičiaus daryti viską, kad tauta būtų suvienyta. Net ir man, tuo metu būnant Lietuvos pramoninkų konfederacijos vadovu (tai buvo vienas pirmųjų savarankiškų sambūrių Lietuvoje), teko gan dažnai bendrauti su profesorium V. Lansbergiu ir agituoti, kad jis savo autoritetu vienytų tautą, nes susiskaldymas buvo naudingas tik priešams.

Deja, profesorius ir jo bendražygiai nuėjo konfrontacijos gilinimo keliu. Atsirado epitetai „šunauja“, „raudonieji vadovai“, tokios sąvokos kaip „KGB voratinklis“, ir pan. – kas nė iš tolo nepriminė vienybės ir geranoriškumo. Tad neverta stebėtis, kad ilgainiui faktų iškraipymas ar net atviras melas virto mūsų valstybės gyvenimo norma. Nežinau, kokiu būdu tai atlikta, bet, jei pasiteirausite kompanijos „Google“ paieškoje apie Sąjudį, tai gausite atsakymą, kad šį judėjimą vienasmeniškai įkūrė V. Lansbergis. O juk dauguma iš mūsų prisimena istorinę tiesą, kad Sąjūdžio inciatyvinė grupė (ir gan gausi) buvo įkurta 1998 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, kurioje vyko susitikimas su akademikais R. Rajecku, E. Vilku, V. Bulavu dėl LTSR konstitucijos tobulinimo.

O kai meluojama net apie tokius įvykius, kurie yra neatskiriama mūsų istorijos dalis, tai ką jau bekalbėti apie kokias nors politinės kovos peripetijas. Jau esu rašęs, kad pritariu toli gražu ne visiems dabartinės valdančiosios daugumos sprendimams. Tačiau vieno labai akivaizdaus ir įsimintino fakto neįmanoma nepripažinti: spaudžiama koalicijos partnerių iš LSDDP, ši Vyriausybė pirmoji žengė realų žingsnį, atitaisydama konservatorių padarytas skriaudas šalies pensininkams. Negano to, dabartinė valdžia ne tik grąžino tai, ką A.Kubiliaus vyriausybė buvo atėmusi, bet dar ir pridėjo.

Štai konkrečių žmonių liudijimai mano „Facebook” paskyroje (kalba netaisyta): Gražina Talušienė. Niekas pensijų nepadidins.Pensininkas yra nugyventas, isgreztas zmogus, ir jau nenaudingas valstybei. Kokia dar jam pensija?! Ziurekit kad tik tos pacios neatimtu…

Monika Runtaitė-Čeberekienė Gražina Talušienė Pensijas padidino. As gavau 45 eurus (mokejo sausio 10 d) Jeigu rinkimus laimes konservatoriai zinoma atims. Kai Kubiliaus valdzia sumazino pensijas, atlyginimus. Man dar ne viska grazino

Sigute Va Gražina Talušienė Mano mama irgi šį mėnesį gavo 30 eurų daugiau ir yra labai patenkinta.

Tai taip kalba žmonės. O kur dar gerokai padidinti vaiko pinigai, išmokos neįgaliesiems. Ši valdžia pasiekė esminį lūžį, atkurdama socialinį teisingumą, pagerindama skurdžiausiai gyvenančių tautiečių padėtį. Už tai ji tikrai nusipelnė bent jau pritarimo ir teisingo vertinimo.

Jeigu būtų laikomasi elementarių moralės normų, jau seniai būtų atsiprašyta tautiečių už TS-LKD valdymo laikotarpiu finansų ministrės I. Šimonytės padarytą milžinišką nuostolį valstybei. Sumoje jis siekia 1,9 milijardo, nes buvo skolinamasi už 9,5 proc., užuot skolinusis už 1,5, tačiau ir toliau išsisukinėjama ir meluojama, kad kitaip nebuvo įmanoma. Bet toks tvirtinimas – melagingas, ir tai jau specialistų įrodytas faktas. Kiek už šių lėšų slepiasi nepadidintų medikų, pedagogų atlyginimų ar tų pačių pensijų, palieku spręsti jums.

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Tokį konservatorių elgesį, jų melagingas kalbas galima paaiškinti tik vienu logišku argumentu: jie atstovavo, atstovauja ir toliau atstovaus turtuolius bei oligarchus, kuriems svarbu bet kokia kaina pasipelnyti. O moralė, etika, soildarumas – ne jų pasaulio dimensijos. Gal čia nieko
baisaus ir nebūtų, juk pasaulyje konservatoriai tradiciškai ir atstovauja turtinguosius. Tik jei jau taip, šį faktą derėtų pripažinti viešai.

Matyt, ne šiaip sau dabartiniam jų lyderiui, patriarcho anūkui, išsprūdo prisipažinimas, kad, kai jie atgaus valdžią, viską, ką šie padarė, panaikins. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad vėl atims pensijas, panaikins vaiko pinigus, pablogins neįgaliųjų žmonių dalią. Ir dar, norėdami užganėdinti savo dosnius rėmėjus – žinomus ir numanomus – išparduos gerai funkcionuojančias valstybės įmones – tokias, kaip energetikos įmonės, geležinkliai, ir pan.

Suprantama, kainos bus „sutartinės”. Tai įvertinus, darosi suprantamiau, kodėl keliama tokia isterika dėl minėtų socialiai jautrių darbų, nuveiktų šios valdžios žmonėms. Juk Gabrielius Lansbergis ir Co taip ir nieko konkretaus nepasiūlo, nors šneka kasdien. Būtų galima jiems atiduoti valdžią, tik bėda, kad po jų valdymo Lietuva bent dešimtmetį turi laižytis padarytas žaizdas.

Komentaro autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekpsertas, LPK Garbės Prezidentas, LSDDP Tarybos narys.

2020.01.15; 20:22

Politinės intrigosSkaitomiausios

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Jau už lango didžiosios metų šventės. Man šv. Kalėdos nuo vaikystės buvo paslapties, stebuklo laukimo dienos. Sakoma, kad su metais mes ne tik įgyjame patirties, bet ir vėl tampame panašiais į vaikus, kurie dar tiki stebuklais. Ir žinote, nematau čia jokios prieštaros ar nusikalbėjimo.

Tikime į pomirtinį gyvenimą ar kitokią sielos energetinę būseną, kurios egzistavimas jau lyg ir neprieštarauja kvantinės fizikos dėsniams. Arba – netikime, nors šiaip jau turbūt kiekvienas žmogus, ruošdamasis susitikti su Nežinomybe ar Amžinybe, vis dėlto nori kažkuo tikėti ar dėl kažko viltis.

Todėl, belaukiant šventų Kalėdų, man norisi pasvajoti, kad ir mūsų Tėvynėje gali įvykti stebuklų. Visų pirma, kad mes pradėtume įgyvendinti patį svarbiausią ir esminį mūsų kaip valstybę atkūrusios Tautos ir bendruomenės užduotį – išmoktume susitarti ir būti vieningais siekiant svarbiausių tikslų. Ar bent jau pradžiai pradėtume civilizuotai, be įžeidžiančių epitetų, be neapykantos kitaip manančiam, diskutuoti.

Būtent sugebėjimas susitarti dėl bendrų dalykų, dėl bendros veiklos ir buvo pirmoji tokių valstybių, kaip Šveicarija, Skandinavijos šalys, Singapūras, Naujoji Zelandija, Australija, Kanada, suklestėjimo sąlyga. Būtent todėl, kad sugebėjo susišnekėti, susitarti, šios šalys ir tapo solidariomis klestinčiomis bendruomenėmis. Patikėkite, tokia gali tapti ir Lietuva, tik tam be jau paminėtos esminės prielaidos – susišnekėjimo – būtina kantriai, kartais gal net taip, kaip tėvai aiškina savo vaikams, susitarti dėl kelių fundamentalių principinių nuostatų.

Tos nuostatos būtų šios:

1) Atsisakyti patyčių ir tai pirmiausia padaryti žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Patyčios turėtų būti prilygintos nesantaikos kurstymui, už jas derėtų bausti, jas viešai smerkti.

2) Vagys ir kyšininkai turi tapti ne tik teisėsaugos institucijų persekiojimo ir labai griežto baudimo objektais, bet ir smerkiami bendruomenėje kaip nevisaverčiai jos nariai. Nė vienas atvejis negali būti paliktas neištirtas ir nesulaukti adekvataus įvertinimo – kaip ir viešo pasmerkimo.

3) Vengimas dirbti ir siekis gyventi kitų sąskaita turi būti netoleruojamas ir smerkiamas. Bet kokia naudinga veikla – gerbiama ir vertinama tiek finansiškai, tiek moraliai.

4) Visa sąmoninga, naudinga veikla ne tik versle, bet ir švietime, moksle, kultūroje, sveikatos ir socialinės apsaugos sferose yra vertintina kaip kūrybinė, nešanti bendruomenei materialinę bei dvasinę naudą ir kurianti pridėtinę vertę.

5) Visi darbinės veiklos dalyviai, o ne vien kapitalo investicijos, yra vertinami ir traktuojami kaip naujos pridėtinės vertės kūrėjai (nes kapitalas pats savaime nieko nesukuria!) ir pagal asmeninį indėlį turi teisę gauti dalį tos sukurtos vertės.

6) Neleidžiamas bendruomenės narių žeminimas dėl įgimtų mažesnių gabumų, mokant jiems žemesnį atlygį, neatitinkantį jų atliekamo darbo. Tai vertintina kaip darbuotojų išnaudojimas ir griežtai draudžiama.

7) Visas viešas žmonių gyvenimas, įskaitant ir darbinę veiklą, privalo būti skaidrus ir skaidriai viešinamas.

8) Bendrų valstybės reikalų tvarkymas (kas įvardijama kaip politinė veikla) vykdomas realios valstybės piliečių daugumos konsensuso (sutarimo) pagrindu, laikantis priimtų taisyklių ir jas vienodai taikant visiems piliečiams. Galioja nuostata – ne tik visi lygūs prieš įstatymą, bet ir visi privalo elgtis moraliai.

9) Užtikrinant skaidrų valstybės reikalų tvarkymą visų pirma:

a) įteisinamas privalomas visų piliečių dalyvavimas demokratiniuose rinkimuose ir referendumuose;

b) įtvirtinama nuostata, kad į politinę valdžią gali būt renkami tik nepriekaištingos reputacijos, savo gyvenimu ir prasminga bei naudinga veikla nusipelnę valstybės piliečiai. Šie reikalavimai įteisinami kandidatams ir taikomi visiems politikams, valstybės tarnautojams, pareigūnams, žiniasklaidos atstovams ir verslininkams;

c) rinkimuose leidžiama naudoti tik labai ribotus skaidrius finansinius resursus. O skaidrų ir visiems vienodą viešumą užtikrina valstybė.

10) Laisvas žodis nesuderinamas su privačia, naudos siekiančia žiniasklaida. Šalia komercinės žiniasklaidos egzistuoja valstybės finansuojamos atviros bei skaidrios žiniasklaidos priemonės, kurios užsiima ne bulvaru ir skandalais, o bendruomenės švietimu bei informavimu.

Laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Susitarus dėl išvardintų principų, galima žengti praktinius tų principų įgyvendinimo žingsnius. Suprantama, jų būtų labai daug ir įvairių, paminėsiu tik kelis, kurie tiktų šventiniam apmastymui, kai mūsų visų širdys, nežiūrint ideologinių nuostatų, linksta prie to, kas gera, prasminga.

Manau, kad būtų galima tartis ir imtis pirmųjų svarbių sprendimų jau šiuo metu. Tam reikėtų:

  • Mano sukurtos Skaidrumo sistemos koncepcijos pagrindu ateinančiais metais paruošti Skaidrumo sistemos kodeksą. Pastaba: tai leistų, atėjus rinkimų metams, ne tuščiai plepėti ir dalinti melagingus pažadus, o rimtai padiskutuoti, kaip Lietuvoje pereiti prie visiško skaidrumo visose gyvenimo ir veiklos srityse.
  • Įgyvendinant pirmą pasiūlymą, neišvengiamai būtų paliestas visos politinės sistemos, o lietuviškai – valstybės reikalų tvarkymo – segmentas. Jis didžiulis, bet yra keli esminiai dalykai:
  1. a) ateina laikas apsispręsti, kas bendruomenei geriau – nežabota konkurencija visose gyvenimo sferose, jau daug kur peraugusi į antagonizmą, neapykantą (gal iš čia auga ir patyčių bei skandalų „kultūra“), ar visdėlto – bendradarbiavimas, kurį mums diktuoja eksponentiškai augantis mokslo ir technologijų potencialas;
  2. b) pinigų, ypač nelegalių, naudojimas rinkimuose ir iki jų, net paperkant žurnalistus, kad šie kviestų į laidas, arba reitingų auginimas, už tai susimokant agentūroms;
  3. c) ne darbo, ne veiklos rezultatai, lemiantys populiarumą, o viešųjų ryšių specialistų manipuliacijos, populiarinant net negerus darbus atliekančius;
  4. d) teisingumo atkūrimas ir visos teisinės sistemos išvalymas nuo korupcijos ir apgaulės liūno;
  5. e) valstybės raidos tęstinumo uždavinys, besikeičiant valdantiesiems, ir jos reikalų tvarkymo profesionalumo lygio kėlimas;
  6. f) socialinio dialogo sistemos sukūrimas ir jos pastovus tobulinimas, ir t.t. ir pan.
  • Tiesioginės demokratijos taikymas, kuriam reikia:
  1. a) privalomo visų piliečių dalyvavimo rinkimuose;
  2. b) dažnesnio referendumų rengimo;
  3. c) visuotino visuomenės narių švietimo – mokymo būti piliečiais, kurie turi teises ir pareigas ir nuo kurių priklauso, kokia valstybė bus.
  • Pažangių, anksčiau paminėtų šalių patirties studijavimas ir jos panaudojimas mūsų sąlygomis. Kaip pavyzdys galėtų būti ir pas mus nutylimas Šveicarijos atvejis, kai parlamente nėra opozicijos: visi tautos išrinktieji sutelktai dirba savo šaliai, kuri klesti. Kodėl to nepanagrinėjus įdėmiau?
    Iki šv. Kalėdų likus vos kelioms dienoms. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuos šventinius pamąstymus dar būtų galima tęsti ir tęsti, bet taip ir šventes praleistume. Be to, po švenčių, net ir pačių gražiausių, visuomet neišvengiamai prasideda kasdienybė, o ji gerokai skiriasi nuo svajonių. Tačiau nepraraskim vilties ir tvirtai žinokim, ko norim ir ko siekiam kaip tauta bei valstybė, ir tai išsipildys. Išsipildys taip, kaip ne sykį išsipildė mūsų slapčiausi prašymai Kalėdų Seneliui. Tegul jis atnešaį mūsų šalį Vienybės metus. O jei bus vienybė, tai mes sugebėsime susitarti ir dėl pačių svarbiausių tikslų. Su šventomis Kalėdomis, brangūs tėvynainiai!

Daktaras Algimantas Matulevičius yra Politikos ir verslo ekspertas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės Prezidentas, LSDDP Tarybos narys.

2019.12.19; 15:00

 

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Jau teko viešai užsiminti, kad nepriskiriu savęs prie itin didžiulių ar juo labiau aklų dabartinės valdžios gerbėjų. Tai ypač pasakytina apie didžiąją Seimo frakciją. Ji padarė nemažai klaidų ir, atrodo, nežada jų išvengti ir ateityje.

Ko vertas vien kadrilius apie LRT veiklos tyrimą! Atrodytų, pradėjo labai gerai, užsimojo patikrinti, kaip visuomeninis transliuotojas naudoja jam skiriamus 40 milijonų eurų valstybės biudžeto lėšų. Prižiūrėti, kam ir kaip leidžiami iš visų mokesčių mokėtojų surenkami pinigai – šventa parlamento pareiga, taigi, iš karto atmeskime tuomet pasigirdusias spekuliacijas, kad LRT neva esanti kažkokia išimtis iš taisyklių ir Seimas jų tikrint neturi teisės. Priešingai, ne tik turi, bet net privalo tikrinti, nes tie 40 milijonų yra mūsų visų sunešti pinigėliai. 

Tačiau ką mes išgirstame iš pat pradžių, vos pradėjus dirbti Seimo komisijai? Ogi tai, kad šiuos dokumentus duosime, o anų – jokiu būdu, nes tie neva esą slapti – lyg kokioj karinėj įstaigoj! Ir tai – visuomenine vadinamoje žiniasklaidos įstaigoj, kuri pirmoji privalėtų rodyti atviros ir skaidrios veiklos pavyzdį…

Edmundas Jakilaitis. Dekonstrukcijos. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar gražiau. Paaiškėjus, kad Edmundas Jakilaitis ir kompanija, uzurpavę eterį, tiesiog „įsisavina“ valdiškas lėšas ir kraunasi sau į kišenę neregėtas sumas, visi staiga pradeda choru klykti, kad kėsinamasi į laisvąją spaudą. Tuomet paaiškėja ir tai, kad pinigai buvo „įsisavinami“ net per vaikams skirtas laidas – kas savaime yra cinizmo viršūnė. Ir kaip šiomis aplinkybėmis pasielgia LR Seimas ir valdančioji dauguma? Užuot viską išsiaiškinę ligi galo ir pateikę visuomenei ataskaitą apie valstybės lėšų panaudojimo skaidrumą LRT, pradeda kažką nerišliai vapėti apie LRT valdymo modelio pakeitimą ir galiausiai viską užmiršta – įskaitant iš biudžeto išplautus milijonus! Tai gali būti klasikinis pavyzdys, kaip iš gero ir teisingo sumanymo gavosi šnipštas.

O kadangi – šnipštas, tai niekas nesiaiškino ir dar vieno esminio dalyko – kodėl, matydamos, kaip iš biudžeto plaunamos lėšos, šitiek metų tylėjo Valstybės kontrolė, FNTT, Generalinė prokuratūra ir kitos valstybės institucijos, privalančios skaičiuoti kiekvieną valstybinį centą. Visi, įskaitant Seimo narius, išsigando, kad LRT juos pradės ėsti? Bet jei taip, tai tuomet reikėtų kelti klausimą, ar tokia veikla suderinama su visuomeninio transliuotojo paskirtimi.

Antroji rimta šios valdžios klaida – tai nesąmonė su vadinama profesionalų vyriausybe. Šiandien jau visiškai akivaizdu, kad daug nesusipratimų būtų išvengta, o ir mažiau peno suteikta nerišliai opozicijos kritikai, jeigu nuo pat pradžių vyriausybė būtų formuojama susiderinus su koalicijos partneriais ir su aiškia atsakomybe. Nieko čia nauja nesugalvosi – nebent sistema būtų keičiama iš pagrindų, bet apie tai net nemąstyta. Kažkam į galvą trenkė graži frazė – profesionalų vyriausybė, ir ją paleido skraidyti. Štai per tokius dalykus ir klupinėjama visą kadenciją. Nes nemažai daliai ministrų – labai toli iki profesionalų, o ne vienas jų, dar ir pajutęs, kad galima nesiskaityti ir su Seimu, priskaldė malkų. Išvada labai paprasta – arba reikia keisti sistemą iš pagrindų,  arba geriau jos nejudinti.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečia ir, manau, rimčiausia klaida – tai nesupratimas, kad mūsų demokratinėje sistemoje Seimas yra ne žemesnis už Prezidentą/ę. Problema ta, kad mūsų politikai neatidžiai skaito LR Konstituciją, o dar blogiau, kad jos nesilaiko. Tik pats Seimas ir jo vadovybė kalti, kad buvo leista Prezidentei D. Grybauskaitei tiesiogine šio žodžio prasme iš Seimo tyčiotis. Taip elgtis ji įgudo dar prie konservatorių, o premjeru esant Algirdui Butkevičiui, išvis įsismagino ir taip elgėsi ligi kadencijos pabaigos. Buvo peržengtos ne tik teisinės, bet ir etinės normos. Tikros ar išgalvotos slaptosios pažymos, nematyta arogancija ir savų pareigų nevykdymas, visų pirma, įvedant tvarką visiškai susikompromitavusioje teisėsaugoje – tai keli pavyzdžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą.

Prie to dar pridėčiau vienos politinės jėgos – ne, net ne jėgos, o greičiau vienos šeimos protegavimą ir akivaizdų neskaidrių pastarosios veiksmų toleravimą, kitų atžvilgiu demonstruojant  parodomąjį principingumą. Seimas privalėjo tai pagarbiai, bet griežtai sustabdyti, nes būtent jis pirmas turi vadovautis taisykle, kad prieš įstatymą visi lygūs. Tačiau kas atsakys į klausimą, koks asmuo „leido“ Seimui, net dėl to nebalsavus, netirti ,,tulpių“ pašto istorijos? Juk ji būtinai turėjo būti tiriama! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo likę metai iki Prezidentės kadencijos pabaigos. Juk šioje istorijoje, dar net jos nuodugniau nepanagrinėjus, jau akivaizdžiai kyšo galimo prekybos poveikiu ausys. O kas tai yra, jei ne prekyba poveikiu, kai per įtakingą politiką (dabar teisiamą už korupciją) verslininkams perduodami prašymai, siekiant sau naudos? Gal tokie prašymai tą politiką tik dar labiau įklampino, bet už tai niekas neatsakys.

O kiek tokių prašymų, ir ne tik „gerai“ rodyti per televiziją, dar galėjo būti adresuota kitiems? Pavyzdžiui, kas šiandien galėtų paneigti, kad ir sprendimai garsiojoje Darbo partijos byloje, kurioje figūravo beveik 25 milijonai litų nelegalių lėšų, skirtų mūsų politinei sistemai užvaldyti, nebuvo paveikti tokiu pačiu būdu? Juk V.Uspaskichas Vilniaus apygardos teismo jau buvo nuteistas realia 4 metų laisvės atėmimo bausme, bet staiga viskas apsivertė, ir jis išlipo iš balos sausas. Čia nenorom prisimeni jam itin palankius ir tiesiog juokingus Apeliacinio teismo motyvus, taip pat jo ligi šiol nepaneigtus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, apie kuriuos viešai šnekėjo A. Paulauskas.

Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Pridėkite prie viso šito gan riebias D. Grybauskaitės biografijos juodąsias skyles, kurių turinio ligi šiol niekas neatskleidė, ir gausite dar išsamesnį kontekstą. Tad netenka stebėtis, kad V.Uspaskichas ir vėl lyg niekur nieko puikuojasi pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose ir TV ekranuose ir atvirai ruošiasi tapti Lietuvos premjeru. O tai jau nebe juokai, o rimta grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Čia atsakomybę jau turėtų pasidalinti ne tik valdančioji dauguma, bet ir naujasis Prezidentas G. Nausėda. Išlikti korektiškam ir neutraliam nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau ši uždelsto veikimo bomba neišvengiamai sprogs ir visus aptaškys – oi bus smarvės…

Dar būtų galima pajuokauti, kad prie valdančiųjų klaidų prisidėjo ir nesugebėjimas įvertinti garsaus kareivio Šveiko patarimo, kad ta valdžia, kuri brangina alų, ilgai neišsilaiko… Tačiau gali būti ir taip, kad garsiojo humoristo taisyklė nėra universali ar bent jau ne visai tinka Lietuvai, nes dabartinė valdžia, nors ir braškėdama, atrodo, vis dėlto išsilaikys iki kadencijos pabaigos.

To priežastis – geri darbai, kuriuos ši valdžia sugebėjo atlikti ar bent jau stengėsi padaryti. Ir vis dėlto patį svarbiausią pliusą aš jiems dėčiau už tai, kad jie puolami sugebėjo atsilaikyti. Juk prisiminkite, puolimas prasidėjo kone nuo pirmos darbo dienos – iš Prezidentės, pagrindinės žiniasklaidos pusės, praktiškai visų politologų ir argumentų nesugebančios suformuluoti taip vadinamos opozicijos. Skaudu, kad jie buvo puolami ne už blogus darbus, o už tai, kad ne tuos išrinko, ne tie gavo valdžią. Ir buvo puolama bei tyčiojamasi visą kadenciją. Kokiais metodais buvo veikiama, geriausiai pailiustruoja paskutinis A. Tapino išsityčiojimas iš premjero S.Skvernelio ligos. Ir mes dar stebimės, kad mūsų visuomenėje plinta patyčių kultūra! Kaip ji neplis, jei net vienas pagrindinių LRT veidų tuo užsiima? Apie žurnalisto etikos kodeksą, asmeninį orumą, garbę nebešnekėsiu. Tik priminsiu, kad anksčiau ar vėliau žmogui viskas sugrįžta – ir jo geri darbai, ir tie, kurie kelia pasibaisėjimą.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O tie, kas žvelgia į pasaulį šiek tiek kitokiu žvilgsniu, manau, su manim sutiks, kad ši valdžia, nors ir veikdama prieš ją nukreipto karo sąlygomis, vis dėlto sugebėjo padaryti labai daug. Tai, ką konservatoriai atėmė iš pensininkų ir vaikučių, ji ne tik sugrąžino, bet dar ir pridėjo. Ir taip pradėjo realiai mažinti žiaurią socialinę atskirtį, į kurią Lietuvą įstūmė ankstesnės valdžios. Buvo iš pagrindų pradėta perorientuoti valstybės gyvenimą į socialiai atsakingą, ir tai yra išskirtinai svarbu. Nors tai neretai ignoruojama ar pašiepiama, bet turime pripažinti, kad būtent ši valdžia pirmoji atsisuko į labiausiai skurstantį Lietuvos žmonių sluoksnį. Iki jos bene visos valdžios meldėsi ir tarnavo tik turtingiesiems. O ši suprato, kad reikia ryžtis ir keisti – net ne keisti o gelbėti didelę dalį Lietuvos žmonių, gyvenančių skurde arba balansuojančių ant jo ribos.

Visa tai neturi nieko bendra su kai kurių arogantiškų ponų pasakymais, kad neva viso labo iš vienų atimama, o kitiems – duodama. Ne, ponai, viskas yra gerokai sudėtingiau – tiesiog mes toliau nebegalime toleruoti valstybės su 7 procentais išskirtinai turtingų ir daugiau nei trečdaliu skurstančiųjų. Juk už lango – jau XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaiga, o ne laukinio kapitalizmo laikai. Ir pagarba valdantiesiems, kad jie, nors ir klupdami, nors kai ką ir kreivai darydami, vis dėlto svarbiausiąjį proveržį valstybėje atliko – atitolino Lietuvą nuo nugarmėjimo į gilaus skurdo duobę, iš kurios jau ko gero nebepakiltume.

Faktai kalba patys už save: trečdaliu išaugusi vidutinė alga, daugiau nei trečdaliu padidės pensijos (o jos jau ir taip didėjo, be to, išmokėtos konservatorių nusavintos pensijos dalys), didėja išmokos vaikams, neįgaliesiems, ir pan. Galima įvairiai kalbėti, bet šito, deja, dar nebuvo padariusi nė viena valdžia. Todėl, nežiūrint mano paminėtų klaidų, privalome pripažinti, kad bent jau socialinėje sferoje lūžis įvyko. Suprantama, kai kam tai – lyg krislas akyje, nes tai padarė ne jie, o tie, kuriuos visi puolė.

Viešosios politikos analizė. TSPMI stendas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau valdžia, manau, turėtų suprasti, kad, norint iš esmės pakeisti padėtį valstybėje, jau nebeužtenka tų metodų, kurie buvo taikomi ligi šiol. Ateina laikmetis, kai daug ką būtina keisti iš esmės. Naujosios technologijos, 4.0 pramonės revoliucija nesustabdomai keičia ir socialinius žmonių santykius, taip pat patį gyvenimo būdą. Norime to ar ne, bet vartotojiška visuomenė jau tampa atgyvena – kaip ir ją pagimdęs kapitalizmas. Ir jeigu vien kartosime seną ir mūsų neoliberalų taip mėgstamą mantrą apie laisvąją rinką ir privačią nuosavybę, vieną dieną atsidursime prie suskilusios geldos. Privalome ruoštis globaliems pokyčiams – mokytis gyventi pokapitalistinėje santvarkoje. O kad tam pasiruoštume, pirmiausia turime pradėti apie tai kalbėti atvirai. Kalbėti apie mišrią (valstybinę ir privačią) ekonomiką, apie bendruomenės interesų prioritetą prieš individualistinius; apie gobšumą, praturtėjimą bet kokia kaina – kaip blogį, o apie pasidalinimą ir bendrą kūrybą – kaip gėrį; apie turto funkcionalumą, o ne jo šventumą; apie bendradarbiavimą, o ne antagonistinę, iki absurdo privedančią konkurenciją.

O pirmiausia ir visų svarbiausia apie ką turime kalbėti ir susikalbėti – tai apie visų mūsų bendrą švietimą ir mokymąsi naujoviškai bendrauti, atsisakant patyčių ir skandalų kultūros. Turime sugebėti pažvelgti globaliau į savo, savo atžalų gyvenimo, savo valstybės raidos perspektyvas iš šiuolaikiškos, mums mokslo ir technologijų teikiamų galimybių pozicijos. Ir susitelkti didžiam tikslui – sukurti modernią klestinčią Lietuvą, kurioje nebebūtų skurstančiųjų. Patikėkite, laikmetis mums suteikia tokią galimybę – reikia sugebėti ja pasinaudoti.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys

2019.12.10; 04:30

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Nesinori nieko ginti ar stoti kieno nors pusėje. Tiesiog taip jau nutiko, kad dar tėvai įdiegė šiais laikais ne itin populiarų teisybės jausmą. Visą gyvenimą žinojau, kad meluoti ir vogti yra blogai ir gėdinga, tačiau dabar jau nebesuprantu, kas vyksta.

Nesu didelis N. Venckienės, o juo labiau A. Paleckio šalininkas, bet akivaizdžiai matau neadekvatų teisėsaugos institucijų elgesį. Vienus be aiškaus kaltinimo arba išvis be reikalo laiko įkalinę (prokurorai patys paskelbė, kad A.Venckienės byla baigta), o štai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejamo V.Uspaskicho (apie tai A.Paulauskas dar 2006 m. viešai pareiškė per televiziją ir to nepaneigė) niekas neliečia. Jokia problema ir 24 milijonai litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užgrobti – praktiškai už tai išteisintam V.Uspaskichui ir vėl leidžiama dalyvauti politikoje.

Arba – E.Masiulio atvejis, kurį, pagavę už rankos su didžiuliu kyšiu, laiko laisvėje – kaip laisvėje vaikšto ir teismų korupcijos skandalo veikėjai. Bet apie juos bent jau informavo žiniasklaida. O štai apie „tulpių“ pašto heroję, buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, abi kadencijas melavusią dėl savo biografijos, žurnalistai lyg prisisėmę vandens į burną tyli. Išeitų, kad čia viskas gerai. Tačiau kas galėtų paneigti, kad ši ponia oligarchų prašė ne tik gražiai ją rodyti per televiziją, bet ir kokių nors kitų paslaugų? Juk jei prašai vieno, tai labai įmanoma, kad gali paprašyti ir kito. Ar kas į tai gilinosi ir bandė išsiaiškinti tiesą? Bent aš negirdėjau.

Valstybė buvo valdoma slaptomis pažymomis, o žurnalistai prisijaukinami ordinais – nežinia už kokius nuopelnus Lietuvai. Todėl dabar ir puolamas naujasis Prezidentas G. Nausėda, nors jis dar net nespėjo nei gera, nei bloga nuveikti. O kaip ta pati žiniasklaida saugo nuo bet kokio skaidrumo akivaizdžiai neskaidrų Gabrieliaus ir Austėjos Landsbergių verslą – kaip jie tarpsta vaikų ir valstybės sąskaita. Sakykite, koks gi tai privatus verslas, jeigu jis iš valstybės kasmet gauna apie 70 milijonų eurų – už nieką? Štai kur mokytojų atlyginimai! Juk tai vagystė vidury baltos dienos.

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Suprantama, tai smulkmena palyginus su tuo, kiek pavagiama per viešuosius pirkimus. Skaičiuoja STT, skaičiuoja FNTT, skaičiuoja VMI – jau ne vienas vadas pasikeitė, bet kaip buvo kalbama, kad nugvelbiamas mažiausiai milijardas eurų, taip kalbama ir toliau. Ir šis skaičius nė kiek nemažėja. O prie šio milijardo pridėkime dar beveik 2 milijardus eurų, kuriuos ištaškė su tos pačios D.Grybauskaitės palaiminimu nežinia už ką jos labai mylima buvusi finansų ministrė I.Šimonytė, kuri per krizę skolinosi beveik už 9,5 proc. palūkanų, nors buvo galima skolintis už 1,5, ir gausime minimum 3 000 000 000eurų. Štai nemokamos bakalauro studijos, didesnės pensijos, pašalpos neįgaliesiems, didesni mokytojų, gydytojų, kultūros ir socialinės sferos darbuotojų atlyginimai. Kai eisite į mitingus ar rengsite politizuotus streikus, tai bent jau paminėkite tikruosius kaltininkus – kas prašvilpė ar nušvilpė jūsų atlyginimus.

Bet viską pasako tai, kad už šiuos nusikaltimus prieš valstybę niekas nesusilaukė atpildo. Niekas net nebuvo sugėdintas, perspėtas, kad nevalia šitaip elgtis su mūsų visų pinigais, kad tai – amoralu ir juo labiau nėra nuopelnas, kuriuo reikia didžiuotis. Deja, mūsų politikoje gėdos jausmo seniai nebeliko, meluoti ir vogti tapo kone gyvenimo norma. Ko verta vien tai, kas vyksta dabar, prieš tvirtinant ateinančių metų biudžetą! Šalia biudžeto iš visų pakampių lenda kreivi šleivi, ne tik kad neišdiskutuoti, bet ir visiškai neparuošti mokestiniai pasiūlymai – pasiūlymai, kurie realaus prieaugio biudžetui neduos.

Sutinku, kad reikia apmokestinti turtuolius, ypač pabėgusius iš Lietuvos ir mokesčius Tėvynei nemokančius. Tačiau tai reikia paruošti ir solidžiai pateikti, kad visuomenė suprastų, apie ką kalbama. Įvesime bankų mokestį, surinksime, pavyzdžiui, du šimtus milijonų, dar tiek pat – iš didelių prekybos tinklų bei naftos produktais prekiaujančiųjų. Ir tada šie pinigai leis padidinti atlyginimus tiek ir tiek – kad visiems būtų aišku. O svarbiausia, ką padarysime kartu su nauju Prezidentu – tai išvalysime teisėsaugą, paskirsime švarius, skaidrius teisėjus. Būtent jie  sutramdys kyšininkus ir padės iš nelegalaus verslo atimti papildomą milijardą. Nes, realiai pasodinus vieną kitą, kiti išsigąs ir pradės mokėti valstybei. Štai tada tauta tokiais patikės ir tokius ir rinks, nors lengva, neabejoju, nebus. Čia turėtų pasikeisti ir mūsų žiniasklaidos požiūris – kad ji nuolat neliaupsintų tų, kurie vagia, ar, kaip anksčiau sakydavo – „kombinuoja“. Deja, šiandien apstu pavyzdžių, kaip iš neaiškios veiklos turtus susikrovę asmenys nuolat garbinami žiniasklaidoje ir pateikiami visuomenei kaip sektini pavyzdžiai. O jei sektini, tai, atėjus rinkimams, žmonės už juos ir balsuoja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Man teko dirbti su skandinavais dėl verslo skaidrumo problemų. Sukaupęs patirtį, paruošiau Skaidrumo sistemos koncepciją, kurios pagrindu būtų tikslinga parengti Skaidrumo sistemos kodeksą. O tai taptų tuo pamatu, ant kurio galima būtų kurti skaidrią teisingą valstybę. Šią idėją dar prieš trejus metus pristačiau Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui. Išklausęs jis net suplojo rankomis ir pažadėjo visokeriopą paramą. Pažadėjo, bet netesėjo – net nepajudino piršto. O jei jis būtų šią idėją stūmęs taip atkakliai, kaip tvirtai laikosi savo kėdės, jau visa Lietuva apie tai žinotų.

Kiek vėliau tai pristačiau premjerui S. Skverneliui. Iš pradžių jam irgi patiko, bet toliau pavedė rūpintis savo klerkams (kitaip jų negaliu pavadinti). Pas premjerą jų ten gausybė ir visi labai susireikšminę (manau, jog jis ir rinkimus dėl šito prapylė, kad jais tikėjo). Ir kuo tai baigėsi? Ogi kaip visada, viskas pas juos dėl korupcijos tvarkoje ir nieko nauja daryti nereikia. Kuo tada stebėtis teisingumo ministru E. Jankevičium, kurio pozicija buvo irgi tokia pati.

Vienu žodžiu, šioje valstybėje niekam nieko nauja, kas galėtų įvesti bent kiek tvarkos, nereikia. Jiems gerai ir taip, kaip yra, nes juos domina tik pareigos ir galimybė iš to pasipelnyti.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad šią idėją labai nuoširdžiai remia Seimo pirmininko pavaduotojas G. Kirkilas (nors jį kažkodėl oligarchų žiniasklaida puola). Jis net įkalbinėjo premjerą, bet nesėkmingai. Tai tik nedidelis pavyzdys, kaip abejingai tvarkomi valstybės reikalai. O kaip juos gali gerai tvarkyti žmonės, kurie net nesugeba sumažinti 60 000 biurokratų armijos? Juk jos sumažinimas priklauso nuo asmeninio premjero supratimo ir jo konkretaus darbo.

Šiame poste neužtenka vien vadovauti, reikia dar kai ką daryti pačiam. Deja, net iš naujų partijų vadų, kurie jau matuojasi premjero kėdę, nesigirdi nors kiek įdomesnės, laikmetį atitinkančios idėjos. Idėjos, kuri ištemptų Lietuvą iš korupcijos, neteisingumo, skurdo ir neteisybės liūno.

Žinokite, tokių idėjų ir gan konkrečių, esama. Tik klausimas, ar jų reikia Lietuvai.

Teksto autorius yra Dr. Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys

2019.11.19; 17:05

Politinės intrigos

Mokslas ir gyvenimas akivaizdžiai įrodė, kad šešėlinė ekonomika kaip vėžys ėda valstybės socialinį kūną, ardantis kuriamus moralius ir naudingus visuomenei tvarius ryšius ir gerovės valstybės ekonomiką.

Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Be to aišku, kad šešėlinė ekonomika eina kartu su korupcija ir oligarchų grupių atsiradimu, nes nelegalus verslas suauga su nesąžiningais politikais ir valstybės pareigūnais, jis paveikia ir daro amoralia teisėsaugos sistemą. O tai jau tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Juk korumpuoti, nesąžiningi politikai ir ypač teisėsaugos pareigūnai, tampa tiesioginiu kitų nedraugiškų valstybių specialiųjų tarnybų lengvu taikiniu.

Gelbėdamiesi jie lengvai gali tapti valstybės išdavikais. Ir nuo šito maro mūsų neapgins jokie tankai ar pėstininkų mašinos.

Galų gale ir ne NATO sąjungininkų reikalas, kaip mums išsivalyti nuo kyšininkų teisėjų, politikų, biurokratų. Šias mėšlinas arklides privalome iškopti patys.

Šie žodžiai įrašyti jau seniau mano sukurtoje Skaidrumo sistemos koncepcijoje, kurios pristatymą visuomenei (vasario mėnesį LR Seime), deja, praignoravo, save įvardinantys elitiniais, žiniasklaidos atstovai. Suprantama, jų pačių reikalas apie ką rašyti. Tik kažkodėl visi puolė stebėtis, kai nugriaudėjo teisėjų kyšininkavimo skandalas. Tai tik patvirtina mano seniai išsakytą teiginį, kad gyvename ,,skandalų kultūroje“. O šią kultūrą maitina ne kas kitas, o šešėlinė ekonomika ir jos sesė dvynė – korupcija. Mano sukurta sistema leistų su šiais itin pavojingais reiškiniais realiai kovoti, juos užkardyti, o ateityje išvis juos išgyvendinti.

Šių eilučių autorius išnagrinėjęs aukšto pragyvenimo, bendruomeniškumo ir aukštos bendros gyvenimo kultūros valstybių patirtį pastebėjo keletą bendrų tendencijų, iš kurių ir gimė, mano įsitikinimu, fundamentalus pasiūlymas Lietuvai, t.y. Skaidrumo sistemos koncepcija. Ši idėja gimė ir išsirutuliojo iš pastebėtos bendros klaidingos prielaidos. Vertinant šešėlinę ir ją lydinčią iš jos kylančią korupcinę ekonomiką, jau tampančią mūsų gyvenimo būdo dalimi, daroma esminė klaidinga prielaida. Pripažįstamas šių abiejų reiškinių – šešėlinės ekonomikos ir korupcijos – neišvengiamumas. Dėl to dažniausiai su šiomis negerovėmis kovojama daugiau deklaratyviai nei realiai tikint, kad galima šių reiškinių ilgainiui atsikratyti. O esminė priežastis – nėra sukurtas sisteminis problemos sprendimo būdas.

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvename 4.0 pramonės revoliucijos laikotarpyje. Eksponentiškai vystosi ir mūsų gyvenimą keičia aukštosios technologijos. Tačiau žmonijos pažangą  stabdo vangiai besikeičiantys mūsų tarpusavio socialiniai santykiai. Norime mes to ar ne, pats mūsų gyvenimas verčia juos permastyti ir sąmoningai keisti. Keisti geranoriškai, kantriai aiškinantis, kas mums trukdo visiems, ar bent to norinčiai daugumai, geriau ir prasmingiau gyventi. Autorius apmastęs ir apibendrinęs eilės šalių, ypač skandinavų patirtį ir išnagrinėjęs nemažai rašytinių šaltinių priėjo išvados, kad gan didelį postūmį šioje didžiulėje problemoje gali suteikti visaapimanti skaidrumo sistema.

Ji privalo apimti ne tik verslą, ji turi tapti mūsų naujo gyvenimo būdo rišamąją medžiaga. Turime pradėti atvirai kalbėti, diskutuoti, be pykčio, kaip galima geriau ir išmintingiau tvarkyti visų mūsų bendrus reikalus, jeigu išmoksime tai daryti skaidriai. Koncepcija – tai tik mūsų vedlys, tai ne statiška visam laikui sukurta dogma, tai dinamiškas besivystantis mūsų pačių kuriamas projektas. Galime tai vadinti šiuolaikiškai – platforma, kurios esminiai privalumai keli: a) tai pozityvas b) tai švietėjiškas visų norinčių permainų projektas c) tai pradinių principų – vertinimo kriterijų sistema, kurie kaip naujo kelio žymenys padės mums susitarti dėl atskaitos taškų.

Pati koncepcija toliau dirbant įvairioms socialinėms grupėms kartu padės sukurti Skaidrumo sistemos kodeksą. Jis taptų baziniu dokumentu, įteisinančiu pirminius principus, reguliuojančius santykius tarp įvairių socialinių grupių ir politikų, bei apibrėžiantys naujus kriterijus tiems, kuriems visuomenė suteikia teisę kalbėti jos vardu: pirmiausia – tai politikai ir žiniasklaidos atstovai. Mūsų socialiniai santykiai privalo būti vieši, o viešumas turi būti skaidrus. Kiekvienas, norintis gauti teisių, pirmiausia privalo prisiimti ir atsakomybę, nes teisė be atsakomybės – tai chaosas visuomeniniame gyvenime. Atėjo laikas kelti didesnius skaidrumo, reputacijos reikalavimus kaip politikams, taip ir žiniasklaidos atstovams, nes abi šios profesijos tampa atsakingos už visuomenės ir mūsų valstybės ateities formavimą.

Būtent jos formuoja viešąją nuomonę ir mūsų požiūrį į bendrąjį gėrį. O ypač skaidrūs privalo būti žmonės, kurie valstybės t.y. mūsų vardu vykdo teisingumą. Juk jos Seimo narys negali jūsų įkalinti, o teisėjas vienintelis turi šią didžiulę privilegiją. Tai negi jis gali ją pardavinėti? Pasirodo – gali. Manau, kad būtent jiems už tokius nusikaltimus turi būtų taikomi ženkliai griežtesni reputacijos reikalavimai ir griežčiausios bausmės tokius nusikaltimus įvykdžius.

Koncepcija dalinai šiuos kriterijus aptaria ir numato eigą, kaip toliau elgtis ruošiant teisinius bei savivaldos, verslo ar kitų asocijuotų struktūrų konkrečias iniciatyvas šia kryptimi. Tai tik pirmas viešas pateikimas. Apie tai turėsime kalbėti daug ir įvairiuose formatuose, nes vienas iš numatomų darbų – tai plati visuomenės švietimo Programa apie skaidrumo ir skaidraus viešumo naudą ir neišvengiamumą ateities bendruomenėje, kuri turi išsivaduoti iš uždaro savanaudiško individualizmo kuo daugiau tampant bendruomeniška ir kurianti bei puoselėjanti bendrąjį gėrį žmonių bendrija.

Politinė korupcija

LSDDP nariai kaip tik tame ir mato naujos tikrai žmoniškos socialdemokratijos ateitį. Ir kas svarbiausia – kyšininkavimo ir šešėlinės ekonomikos netoleravimo atmosferos sukūrimo, bei ,,skandalų kultūros“ kulto atsisakymo viešo proceso pradžią. Manau, paskutinis skandalas su tik nedidele dalimi teisingumą pardavinėjančių teisėjų ir advokatų (o jų yra ženkliai daugiau) turi tapti ta raudona linija, nuo kurios prasidės tikrasis, o ne lozunginis apsivalymas.

Pirmiausia, ką galime padaryti – tai kuo plačiau pasmerkti visus tuos apgailėtinus kyšininkavimo, apgaudinėjimo, nesąžiningo pralobimo atvejus ir imtis bendro rimto veiksmo sukuriant tam pasipriešinančią, netoleravimo Skaidrumo sistemą.

2019.02.22; 06:00

Politinės intrigos

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, buvęs savarankiškos LKP CK narys, LSDDP, NSK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip Ažubalis su Kasčiūnu ženklina komunistus

Karštis Lietuvoje. Tikrai klimatas keičiasi. Matyt, tokia neįprasta vasara kai kuriem trenkė per galvas. Turiu mintyse ponų A.Ažubalio ir L.Kasčiūno pasiūlymą dėl LKP paskelbimo nusikalstama organizacija, o LKP narius, suprantama, – nusikaltėliais. Ir negana to juos kaip gyvuliukus, prieš rinkimus ,,sučipuoti“, t.y. specialiai paženklinti. O ką – nebloga iniciatyva. Tikrai verta dėmesio. Ypač suženklinimas.

Manau, autoriams reikėtų kuo greičiau šį naujadarą užpatentuoti, nes atsipeikėję rinkėjai išmes juos kaip „muses iš barščių“. O ir mano galva perkaito, ne iš barščių, o dėl LR Seimo. Tai sakau, nors pinigėlių galės užsidirbti pardavinėdami kokiems diktatoriams savo išradimą. Juokas juoku, bet šį „čipavimą“ tikrai galime panaudoti geriems dalykams. Pavyzdžiui, paženklinti vieną iš šios iniciatyvos autorių L.Kasčiūną, kaip turintį polinkį į korupciją. O tai žinokite – labai užkrečiama liga, ji plinta kaip epidemija po visą TS–KD kaip prasidėjo nuo M. Adomėno,  partijos vadų buvusio A.Kubiliaus ir esamo G.Lansbergio akivaizdžių ryšių su superkorupcionieriais „MG Baltik“ tai tikrai dar nesibaigė su ponu L.Kasčiūnu. Ir tikrai suženklinimas komunistų jų nuo šios dėmės neišgelbės.

Manau, tai tik paryškina šio pono (L.K.) akiplėšiškumą bei amoralumą. Vos prieš keletą mėnesių už įtartinus ir aiškiai korupcinius ryšius su minėtu koncernu vos neišlėkusiam iš konservatorių partijos, atrodytų, būtų tinkamas laikas patylėti ir suvesti asmeninę sąžinės sąskaitą. Deja, jis nusprendžia prisidengti nuvalkiota tema ir pradėti buvusių komunistų medžioklę. Kažkas panašaus buvo apie 1950 metus JAV, bet gan greitai išblėso. Nesitiki, kad per žioplumą, matomai sąmoningai autoriai meluoja ir klaidina visuomenę. Jie įvardija ne TSKP Lietuvos padalinį. Jie nepasmerkia ypač kenkusios Lietuvos Nepriklausomybės siekiui taip vadinamos burokevičininkų – platformininkų (pagal jų vado M.Burokevičiaus pavardę ir likusių ištikimų Maskvai ant TSKP platformos), kurios gretose buvo dabar jų labai remiamų aukštų valstybės vadovų. Čia tai juos paremčiau, jeigu jie siūlytų juos „sučipuoti“. Ne, jie specialiai įvardija LKP – savarankišką Lietuvos komunistų partiją. O tai ta partija, kuri pirmoji ir vienintelė SSRS atsiskyrė nuo Maskvos TSKP ir taip labai daug prisidėjo prie 1990 m.kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimo.

Nebuvau aukštas TSKP veikėjas, bet tikrai didžiuojuosi, kad buvau (nors trumpai) savarankiškos LKP Centro komiteto narys. Negano to aktyviai prisidėjau prie to, kad taip įvyktų. Iniciatyva, kad vietoj stagnatoriaus TSKP Lietuvos CK I sekretoriaus A.Songailos į tas pareigas būtų paskirtas patriotiškai nusiteikęs Algirdas Brazauskas, kilo iš mano vadovaujamo gamybinio susivienijimo „Neringa“ partinės organizacijos, kuri, mano asmeniniu siūlymu, pirmoji oficialiai pasiūlė keisti pirmąjį sekretorių ir svarstyti klausimą dėl LKP atsiskyrimo nuo Maskvos (tai yra archyvuose). Mes kaip mokėjome, taip artinome savo Tėvynės Nepriklausomybę ir žmonės tai suprato. Jie mus palaikė. Nepamiršiu dešimtatūkstantinio mitingo Katedros aikštėje po LKP suvažiavimo. Taip pat nesigirdamas priminsiu, kad atvykus, po šio Maskvai labai „skaudaus“ įvykio, į Vilnių M.Gorbačiovui drąsiai jam pasakiau, iš Spaudos rūmų tribūnos, kad Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.

Bepigu dabar apie tai kalbėti tokiems ponams kasčiūnams, bet tada niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Bent aš asmeniškai buvau aiškiai apsisprendęs, kurioje barikadų pusėje esu, o jeigu ponas A.Ažubalis buvote pasiklydęs – tai jūsų problema… Ne jums savintis mūsų visų Tėvynę Lietuvą ir ne jums skaldyti po beveik trisdešimties metų bebaigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą. Patikėkite, tokie jūsų postringavimai tarp dorų žmonių reitingų nepridės. O mums ne draugiškų valstybių specialių tarnybų karininkai gali sau prisirašyti pliusiuką ir gauti papildomą žvaigždutę už sėkmingą operaciją eilinį kartą supriešinant ir taip nykstančią mūsų tautą.

Jau pasakiau, interviu Info TV, kad jeigu Lietuvai bus geriau, jei nors pusė milijono sugrįš, jūsų nemokšiško valdymo dėka priverstinai emigravusių, lai naikina tuos komunistus. Bent aš vardan tos Lietuvos pasirengęs – NUMIRTI! Labai abejoju, ar jūs abu taip pat. Tarp kitko, labai įdomi ir ta aplinkybė, kad jums abiems (A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui) Info TV priklausanti garsiajam „MG Baltik“ koncernui, pademonstravo išskirtinį  dėmesį. Tai matėsi iš rugpjūčio 1 dienos reportažų, kai skyrė jums daug eterio laiko, o tokius kaip aš pašiepė ir paimtus interviu iškarpė palikdami tik nuotrupas, kad žmonės nieko nesuprastų. Manau, STT galėtų pasakyti, kad čia kvepia jūsų protegavimu ir darymu poveikio rinkėjams už tai nesusimokėjus. O mane jie persekioja už mano straipsnius.

Todėl man labai patinka jūsų pasiūlymas dėl suženklinimo. Juk žinokite, galime tai pritaikyti ne tik komunistams. Pirmiausia, tai būtų naudinga Lietuvai, suženklinti visus korumpuotus – kyšininkus. Tame tarpe „MG Baltik“, UAB „Dujotekanos“, V.Uspaskicho, „Rosatom –Nukem“ ir Co aferų energetikoje „draugus“. Be to, tokių koncernų, turinčių žiniasklaidos priemones ir suteikiančių nemokamai eterį savom erezijoms skleisti, veikėjus. Po to atskirai – tautos skaldytojus. Būtinai suženklinti tuos politikus, kurie nieko doro nesugebėdami nuveikti už valstybės pinigus trina kėdes LR Seime. O pabaigai reikėtų nepamiršti paženklinti tų, kurie rimtu veidu siūlo kvailystes. Nors kaip sako tautos išmintis, žmonių kvailybei kaip ir puikybei ribų nėra.

Manau, šis poros vyrukų akibrokštas ar kerštas, kad mes, būdami partijos nariai, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, liks nemaloniu išsišokimu. Tik gaila, kad tokių išsišokimų mūsuose nemažėja. Be to, jie tikrai nesutelkia ir nestiprina Lietuvos. O priešams tai patinka, jie trina rankas, kad mes tokie silpni ir sugebame tik skandalyti ir bartis. Kažkodėl tikiu, kad anksčiau ar vėliai sveikas protas nugalės. Geriau, kad tai įvyktų anksčiau.

2018.08.04; 06:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Copy of matulevic_2
Dr. Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kai kurios mintys po triukšmo dėl Plungės vaikų kelionės į Rusiją

Dar neataušo įkarštis ir nenudžiuvo plunksnos apie valstybės užvaldymą. Tik prieš kelias dienas vienas interneto portalas dar parašė, kad MG Baltik savininkas Darius Mockus artimai veikė ir su tūlu Dzekanidze. Tačiau jau aišku, kad šis triukšmas, kaip ir kiti panašūs į jį (nors tikrai tikiu, kad NSGK tyrimas, nors buvo selektyvus, bet atskleidė daug tiesos) jau nueina užmarštin. O kas geriausia padeda užmiršti. Tai naujas tikras ar sukurtas skandalas.

Ir štai Plungės vaikai eilinį kartą nuvyko į Rusiją. O tai problema. Čia žymiai baisiau už aukščiausius valstybės valdžios sluoksnius užvaldžiusius veikėjus (juk buvo ne tik MG Baltik ir ne tik šis tyrimas). Vaikų kelionė pas kaimynus taip juos paveikė ar paveiks, kad jie taps, o gal jau tapo Putino idėjų laidininkai ir propaguotojai Lietuvoje. Ir tai didžiulė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

(Ne)gerbiami ponai viršininkai ir norintys jiems įtikti rašantys, susimastykite. Ar ne didžiausias pavojus slypi mūsų viduje. Pirmiausia, ypač tų, kurie labai garsiai rėkia … rusai ateina, rusai jau puola…!?, nieko neveikimas, kad būtų seniai panaikinta tokia dar mano vadovautame (2006 m.) parlamentiniame tyrime išaiškinta korupcinė tarptautinė grandinė, kokią VSD įvardijo UAB „Dujotekaną”. Dėl kurios veiklos – rusiškų dujų importo į Lietuvą buvo priimtas atskiras Rusijos Fedrecijos Vyraiusybės nutarimas, pasirašytas tuomečio premjero V. Putino. Tik pagalvokite dėl lietuviško UABo – tokio lygio valstybinis sprendimas. Ne ką prastesnė po verslo skraiste paslėpta didžiulė svetimos valstybės įtaka (apie tikslus galima tik numanyti, ne tik komerciniai) įvairioms partijoms priklausantis ir lietuviška, o po to rusiška elektra prekiaujantis Garbaravičių klanas, per tai susikrovęs šimtus milijonų.

Su šiuo atveju tampriai siejamas ir iki šiol neištirtas nusikalstams sandoris perleidžiant „Gazpromui“ Kauno termofikacinę elektrinę. Kodėl nė piršto nepajudino atsakingi politikai ir pareigūnai, kad būtų konfiskuota sostinės pašonėje nežinia kokiais tikslais didžiulėje uždaroje teritorijoje pagal aukščiausius karybos standartus įrengta visiems žinomama J.Borisovui priklausanti šaudykla ir malūnsparnių aikštelė. Beja, šiam ponui net du kartus atimta Lietuvos pilietybė ir visi žino, kad jis dirba su Rusijos kariniu – pramoniniu kompleksu, o čia šeimininkauja kaip pas save namuose.

Kas leido pabėgti žinomam avantiūristui ir aferistui V. Romanovui. Kada pagaliau iš Ignalinos AE uždarymo bus išvyta Rosatomui priklausanti ir broko pridariusi kompanija „Nukem“. Apie tai karts nuo karto parašo, o viskas kaip buvo taip ir lieka. Ką jau bekalbėti apie „brangakmenį“ mūsų nacionalinio nesaugumo karūnoje poną V.Uspakichą. Kad jo nepasodino į tamsiąją už 24 milijonų litų panaudojimą politinės sistemos užvaldymui jau visi žinome. Tik manau niekas nežino, kodėl visi nuo aukščiausių iki žurnalistų kaip baudžiauninkai jam keleklupsčiauja pareiškus, kad jis grįžta ne kur nors, o Lietuvos premjeru. Ponai ir ponios, tai turėjo būti kaip pats rimčiausias Lietuvos Valstybės įžeidimas ir atkirtis tokiam šio veikėjo akibrokštui turėjo būti adekvatus. Ką jau bekalbėti apie V.Putino tankus, jeigu jo tarnybų žmogus ruošiasi legaliai tapti mūsų premjeru. Ir tai nebejuokai, nes iš karto po šio žurnalistų brolijos nuolankiai išviešinto ir ištransliuoto pranešimo pono Viktoro reitingai pradėjo augti kaip Dzūkijos grybai po lietaus. Visi tyli. Paklausite – kodėl? Todėl, kad bijosi. Jie bijojo jį nuteisti, nors jis turėjo sėdėti ne mažiau nei M. Burokevičius. Jis net pats prasitarė TV, kad kai prie rusiškos taržinybinės betvarkės, Maskvos milicija, pagal Lietuvos Generalinės prokuratūros prašymą, buvo jį areštavusi ir pasodinusi į areštinę. Kas jį išleido? Ogi Rusijos specialiosios tarnybos.

Sąrašą kas būdamas čia Lietuvoje kenkia arba gali pakenkti valstybei, galima tęsti, bet tokio ilgo niekas nespausdins. Trumpai visi didesni kyšininkai ir mūsų išaiškinto, persigrupavusio, bet neišardyto „valstybininkų“ klano figūrantai yra po Rusijos ir ne tik specialiųjų tarnybų priežiūra. Kol mūsų teisėsauga miega, jie nesnaudžia. Viskas nufilmuota, viskas suprotokoluota, kas, kam, kiek ir kada. Tai penktoji kolona, kurią tankais ir haubicomis nepaims. Nepaims ir todėl, kad ji veikia ir gyvena tarp mūsų.

O mūsų ministerijos ir politikai labiausia bijo ne mano, tik mažos dalies, pavardintų grėsmių ir jų nepadarytų namų darbų, o vaikų kelionės pas kaimynus. Tarp kitko, kas pasakė, kad į Rusiją negalima važiuoti. Nuo kada su kaimynais mes norime tik bartis ir kariauti (pagal kai kurių veikėjų retoriką). Kas įvardijo, kad visa rusų tauta yra blogiečiai. Ponai, paskaitykite mūsų pačių Konstituciją, kurioje aiškiai parašyta, kad draudžiamas tautinės nesantaikos kurstymas. Nematau jokios tragedijos, kad mes važiuojame į Rusiją. Kita problema, jeigu mes nepasitikime mūsų žmonių patriotiškumu ir sugebėjimu paaiškinti viską teisingai. Manau mūsų pedagogai, lydintys vaikus, yra pakankmai atsparūs bet kokiai propogandai. Mes turime pasirinkimą arba užsidarome nuo kaimynų sienomis ir užsikišame ausis, vaidiname patriotus. Visiems aiškiname, kokie rusai blogiečiai. Arba pirmiausia apsivalome savo kieme. O su kaimynais bandome kiek įmanoma draugauti ir vieni kitiems rodytis bei kalbėtis bent paprastų žmonių lygmenyje, nes politikai bijosi.

Tačiau gal reikia bijoti vykti ir į NATO narę Turkiją, kur buvo be jokio paaiškinimo susodinti į kalėjimus dešimtys tūkstančių R. Erdoganui neįtikusių mokytojų, teisėjų ir šiaip sau civilių. Be to, autoritarinių režimų yra žymiai daugiau ne viena Rusija, tai gal uždrauskime mūsiškiams vykti į Baltarusiją, Iraną, Kiniją ir t.t. ir pan.

O gal geriau apsidairykime, kad nebe 1917 metai ir pas mus, Lietuvoje, dėkui Dievui – ne bolševikai valdžioje, o XXI amžius ir pasaulis tarpusavyje bendrauja. Dažnai nesutaria, yra daug  skirtumų, bet bendrauja ir stengiasi vieni kitus suprasti.

Didžiausias darbas, kurį privalo mūsų valdžia padaryti – tai bent apmažinti vis augančią penktąją koloną viduje Lietuvos. Tuo reikia rūpintis kasdieną.

2018.07.31; 06:02

v.visockas_slaptai.lt
Aktualijos

Kokie bebūtų antrojo turo rezultatai, jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs. Tarsi būčiau bandęs patekti į Seimą ir negavęs nė vieno balso. Nes iš tų, kurie pateko, pateks į Seimą, nieko gero nesitikiu, o tų, į kuriuos dėjau šiokias tokias viltis – Seime nebus ir šį kartą. 2008-ųjų – 2012-ųjų Seime vienas kitas dar buvo, dabar ir tų neliko. Kodėl?

Kodėl susirinkimai Mokslų Akademijos salėje, mitingai prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, eitynės Gedimino prospektu ir Laisvės alėja buvo bevaisiai? Tik Garliava šį tą laimėjo. Gal kas išsamiai atsakys į šiuos klausimus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio paprasti. Aš bandau atsakyti pats sau, nepretenduodamas į išminčius, kurie viską žino ir viską supranta.

Continue reading „Jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs” →