Jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs


Print

Kokie bebūtų antrojo turo rezultatai, jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs. Tarsi būčiau bandęs patekti į Seimą ir negavęs nė vieno balso. Nes iš tų, kurie pateko, pateks į Seimą, nieko gero nesitikiu, o tų, į kuriuos dėjau šiokias tokias viltis – Seime nebus ir šį kartą. 2008-ųjų – 2012-ųjų Seime vienas kitas dar buvo, dabar ir tų neliko. Kodėl?

Kodėl susirinkimai Mokslų Akademijos salėje, mitingai prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, eitynės Gedimino prospektu ir Laisvės alėja buvo bevaisiai? Tik Garliava šį tą laimėjo. Gal kas išsamiai atsakys į šiuos klausimus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio paprasti. Aš bandau atsakyti pats sau, nepretenduodamas į išminčius, kurie viską žino ir viską supranta.

Taip, finansinės galimybės valdžios partijų ir tų mitinginių – nepalyginamos. Man buvo gaila mesti į šiukšlių dėžę ant labai gero popieriaus surašytus melagingus pažadus tų, kurie mus taip nustekeno. Buvo gaila popieriaus, miško, elektros energijos, kuri ir taip labai brangi ir brangsta. Taip, televizijos, didieji laikraščiai ir internetiniai portalai tas mitingines partijas ignoravo, iš jų šaipėsi. Ir, tiesą sakant, buvo iš ko. Pamatėme, kokie primityvūs, kokie dvasios ubagai kai kurie pasipūtę milijonieriai.

Bet aš ne apie juos. Aš apie tuos, kurie nieko neturi, išskyrus meilę Lietuvių tautai, Lietuvai Tėvynei, kuriems rūpi jos likimas, pakibęs ant plauko. Aš apie tuos, kurie siekia tiesos ir teisingumo, taip brutaliai paminto valdžios kabinetuose.

Kodėl jų tauta nepastebėjo? Turbūt iš dalies dėl to, kad jų vedliai – jau buvę. Buvę ministrai, buvę premjerai, buvę Seimo nariai… Ar dabar jie nuoširdūs, ar iš tiesų siekia to, apie ką kalba? O gal tik prisidengę kilniomis idėjomis braunasi prie savanaudiško lovio, stengiasi susigrąžinti prarastą valdžią, šlovę?

Manau, tokius klausimus galėjo sau kelti ne vienas minėtų susirinkimų, mitingų, eitynių dalyvis. Aš irgi pasitikėjau ne visais oratoriais ir organizatoriais. Mačiau jų pasipūtimą, nepakantumą geranoriškai kritikai. Menkiausia pastaba – ir tu jau ne su mumis, vos ne priešas, tavo paslaugų mums nereikia, mes geriau žinom, ką daryti, ką sakyti, kaip veikti.

Jeigu visos tos mitinginės jėgos būtų susivienijusios, įveikusios vadukų ambicijas, ignoravusios kai kuriuos neesminius skirtumus, šiandien Seime turėtume ne kelis, o keliolika Seimo narių, pasiryžusių dirbti Tautos labui. Atleiskite, kad skambiai, nemadingai pasakyta, bet kad man, matant, kaip Tauta pamažu miršta, tai svarbiausia.

Nežinau, kodėl tą Krylovo vežimą Kuolys tempė į vieną pusę, Songaila, Ozolas, Akstinavičius, Medalinskas, Matulevičius – į kitą, Venckienė, Patackas, Gylys – į trečią, Panka – į ketvirtą. Gal jie patys gerai nesuprato, kodėl tas vežimas – nė iš vietos? Gal koks nematomas vadeliotojas iš VSD nenorėjo niekur važiuoti? Gal todėl?

Nemanau, kad valdžia visai nebijojo ir nekreipė dėmesio į tuos triukšmadarius prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros. Šiek tiek bijojo ir užtat skaldė. Kaip dabar matome, skaldė sėkmingai. Ne malkas skaldė, ir ne malkų priskaldė.

Man labai nemalonu buvo matyti netiesioginį Venckienės ir Medalinsko tampymąsi paskutiniame priešrinkiminiame mitinge prie Seimo. Kas tada ten dalyvavo, žino, apie ką kalbu. Turiu nuotraukų. Man gaila buvo vienišo Juliaus Pankos, Žirmūnuose stovinčio prie palapinės, ir rašytojo Liudviko Jakimavičiaus, Kuolio nukelto nuo visai šalia esančio paminklo postamento. Ten kažkada stovėjo rankas į saulę iškėlęs vaikas. Nesmagiai jautėsi ir tas rašytojas, kurio kaltai nuleistą galvą, slepiamą po kepure, buvo sunku nufotografuoti, nesmagiai jautėsi ir Kuolys, droviai besišypsantis su būsimuoju parlamentaru sodinant medelius, kurie ten niekada neužaugs.

Gal iš tiesų reikėjo paisyti Aloyzo Sakalo patarimo? – Demonstratyviai pasitraukti iš nesąžiningos, nelygių galimybių rinkiminės kampanijos, neturint jokios vilties laimėti. Dabar akivaizdu, kad “Lietuva Lietuvoje” neturėjo pergalei būtino užnugario, apie ką toje pačioje konferencijoje Seime kalbėjo Vytautas Radžvilas. Jis žinojo, kad to užnugario nėra, o partijų vadai nežinojo?

Ar užteks jėgų viską pradėti iš naujo? Ar įmanoma? Juk lietuvių tautai pavojai nė kiek nesumažėjo – tik padidėjo. Kodėl mes kaip paskutiniai bailiai bėgam iš Tėvynės, užuot iš jos viję mūsų prakaitu pralobusius įvairiausio plauko nusikaltėlius? Kodėl mes valstybės vairą patikėjome vokelių dalintojui, prieglobsčio Rusijoje ieškojusiam įtariamajam, iš teismų ir televizijų neišeinančiam, lietuvių kalbos nemokančiam politiniam chuliganui, kuriam jau seniai vieta už grotų?

Arba socialdemokratams, kurie iš tiesų, pasak buvusio jų užsienio reikalų ministro Povilo Gylio, visai ne socialdemokratai, o tikrų tikriausi liberalai, turtingiausi žmonės valstybėje, turtingųjų gynėjai, kaip ir Andrius Kubilius su savo partija. Tik Eligijus Masiulis neslepia savo tapatybės. Rodos jis numirtų iš bado, jeigu per mėnesį uždirbtų vos penkis tūkstančius litų?

Šitos politinės jėgos dabar tęs Steponavičiaus pradėtus mokyklos nutautinimo, lenkų tautinės mažumos stiprinimo, lietuviško raidyno keitimo, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos niekinimo, istorijos klastojimo ir kitokius Lietuvai žalingus ir pražūtingus darbus.

Kai sakau pražūtingus, omenyje turiu pirmiausia energetiką, patariamąjį referendumą, kuiame dalyvavo tik koks trečdalis Lietuvos piliečių. Sutinku su tais, kurie sako, kad referendumą laimėjo Rusija, o ne tie bėdžiai, kurie, kaip ir aš, nieko neišmano apie labai sudėtingus fizikos, ekonomikos dalykus. Bet svarbiausia – jie nežino, gali tik spėlioti, kodėl kubiliai stato atominę, o butkevičiai nestato, kitaip sakant, kur čia šuo pakastas? Per dvidešimt melavimo metų mes jau niekuo netikime, viskuo abejojame.

Neabejojame gal tik tuo, kad mus išgelbės Viktoras Uspaskichas. Prisimenate Petro Cvirkos apsakymą?: “Nesisielokite, broliai, jus priglaus motina Rusija”. Tikriausiai šio apsakymo dabar mokyklose mokiniai neskaito. O be reikalo.

Pasak politologo Mindaugo Jurkyno, kai kurie tarptautiniai politologai mano, kad mūsų (taip pat latvių, estų) nepriklausomybė, atsiskyrimas nuo Rusijos – tiesiog laikinas nesusipratimas. M.Jurkynas taip nemano, aš irgi nenorėčiau tuo patikėti. Bet juk Vytenis Andriukaitis tikriausiai padarys viską, kad Rusija už dyką atpigintų dujas, grąžintų neteisėtai pasisavintus penkis milijardus, atnaujintų “Družbą”, Karaliaučiuje ir Baltarusijoje pastatytų dvi atomines, o Lietuva nepastatytų, kad išsipildytų to P.Cvirkos apsakymo kario pranašiški žodžiai. Tokios mintys kilo klausantis jo diskusijos su Kęstučiu Masiuliu.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2012.10.18   


Prisijunkite prie diskusijos