Sekmadienį Medininkuose, prie memorialo, paminėtos Medininkų tragedijos metinės.
Liepos 31-ąją sukako 31-eri metai nuo tragiškų įvykių, kai 1991 m. ankstų vidurvasario rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje per omonininkų išpuolį buvo nušauti septyni muitinės, policijos ir pasienio pareigūnai.
Medininkų pasienio poste sovietų omonininkai iš pasalų užpuolė ir nužudė Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių, Ričardą Rabavičių (dėl šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2 d.). Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.
Tragiškai žuvusieji sekmadienį, šių baisių įvykių sukakties dieną, prie Medininkų memorialo pagerbti tylos minute, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos karių salvėmis. Memorialo papėdėje buvo padėta gėlių nuo prezidento, premjerės, Seimo, Nepriklausomybės akto signatarų, ministerijų, diplomatinio korpuso, Muitinės ir Policijos departamentų, VSAT. Atminimo žvakutes uždegė nužudytų pareigūnų artimieji.
„Kai prieš 31 metus įvyko ši tragedija, visi buvo priblokšti buko žiaurumo, tiesiog nežmoniško žiaurumo, nesuvokiamo elgesio su žmonėmis, kurie vykdo savo pareigą“, – tragiškas to meto akimirkas prisiminė minėjime kalbėjusi premjerė Ingrida Šimonytė. Pasak jos, tuomet atrodė, kad galbūt tai yra sovietinės imperijos paskutinės konvulsijos – labai baisios, labai tragiškos, labai skaudžios, bet paskutinės.
„Visgi nebuvome teisūs ir matome, kad sovietinė imperija tose konvulsijose tamposi iki šiol, kiekvieną dieną ir dar visiškai neseniai – lygiai taip pat žiauriai, beprasmiškai, ciniškai ir sadistiškai. Šiandien kiekvieną dieną Ukrainoje žūsta žmonės – civiliai, kariškiai, pareigūnai, lygiai taip pat atliekantys savo pareigą Tėvynei. Ir visiškai nesvarbu, ar tai vienženklis skaičius, ar tai dviženklis skaičius, ar tai trižeklinis skaičius, nes mažų tragedijų tiesiog nebūna. Kiekvienas žuvęs žmogus yra žaizda, kuri kažkada užsitraukia randu, tačiau visada primena, kad tokie dalykai negali likti be atsako“, – kalbėjo ministrė pirmininkė.
Čia dirbę pareigūnai, pasak jos, tiesiog vykdė savo pareigą, jie gynė naujai atgavusios savo nepriklausomybę valstybės esminius parametrus – sieną, patį valstybingumą ir todėl jie buvo nužudyti. Jų žygdarbį mes atsimename ir ta kova tęsiasi, kai šiandien mes remiame Ukrainą ir jos kovą už valstybingumą, už savo sienas, už savo žmones, kalbėjo I. Šimonytė.
„Tikiu, kad čia žuvę pareigūnai, stebėdami mūsų darbus iš aukštai, juos laimina ir supranta tai kaip savo darbų tąsą. Manau, kad dar reikės palaukti, kol išsikvėps paskutinis sovietinės imperijos atodūsis. Tačiau neabejoju, kad taip atsitiks“, – sakė premjerė ir dėkojo visiems, kurie prie to kasdien prisideda.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje, kurią minėjime perskaitė patarėjas Darius Urbonas, Medininkų tragedijos metinių proga pakvietė visus Lietuvos žmones vienytis, telkti jėgas ir semtis stiprybės iš šalies pareigūnų, kurie Nepriklausomybės aušroje rizikavo savo gyvybėmis, kad įtvirtintų valstybės sienas ir jas apsaugotų.
Pasak šalies vadovo, Medininkų žudynės, kurias išgyveno vienintelis muitininkas Tomas Šernas, buvo sumanytos kaip teroro priemonė, turėjusi įbauginti Lietuvos žmones, tačiau juos tik dar labiau sutelkė. Kolektyviai patirtas skausmas, gailestis ir užuojauta nužudytųjų artimiesiems įkvėpė Nepriklausomybę atgavusios šalies gyventojus atlaikyti visus iššūkius ir nugalėti.
„Šiandien mes esame nugalėtojai – laisvos ir nepriklausomos demokratinės valstybės piliečiai. Tapę Europos Sąjungos ir NATO nariais, liekame ištikimi principams, kurie mums padėjo išsivaduoti. Ir dabar, kai mūsų pagalbos reikia Ukrainai, aiškiai suvokiame savo atsakomybę – ir atitinkamai elgiamės“, – tokius žodžius Prezidentas perdavė prie memorialo Medininkų žudynių aukoms vykusio minėjimo dalyviams.
Šalies vadovas kvietė semtis stiprybės iš Lietuvos sienų gynėjų, visus šalies žmones branginti didžiosios Medininkų aukos atminimą ir perduoti iš kartos į kartą, kad Lietuva visada išliktų nenugalima laisvės tvirtovė.
„Medininkuose vyko sienų karas tarp sovietijos, melo ir smurto imperijos, ir Lietuvos, kuri atmetė melą ir smurtą, kuri pasakė: aš esu laisva šalis, mes gyvensim kaip laisvi žmonės, mes kursime teisingą šalį“, – minėjime kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis. Už tokią Lietuvos nuostatą, pasak jo, ji buvo nubausta taip, kaip šiandien žiauriai negailestingai baudžiama Ukraina. Tai, anot V. Landsbergio, buvo „daugybinis nusikaltimas“, visus tuos 1991 metus Lietuvos pareigūnai buvo puldinėjami, žalojami, žeminami, bauginami.
„Šiandien toks daugybinis nusikaltimas, užpuolimas ir niokojimas, ir žudymai kiekvieną dieną ne tiktai pareigūnų – paprastų žmonių, motinų, vaikų, kūdikių – tai tęsiasi visai netoli nuo mūsų“, – kalbėjo V. Landsbergis, pavadindamas Medininkais visą šiandieninę užpultą Ukrainą.
Minėjime kalbėjęs Ukrainos ambasadorius Petro Bešta pabrėžė, kad taika ir stabilumas negali būti kažkieno padovanoti, turime ginti savo vertybes. Lietuva, išgyvenusi skausmą, junta Ukrainos skausmą kaip savo, sakė ambasadorius, palinkėjęs Lietuvos nepriklausomybę gynusiems pareigūnams amžinos šlovės.
Vienintelis tragediją išgyvenęs muitinės pareigūnas Tomas Šernas kvietė branginti laisvę, nepavargti daryti gerus darbus ir palaikyti savo kaimynus Ukrainoje ir Baltarusijoje.
2022.08.01; 05:03
