Prigožino fizionomija. Youtube.com
Maskva, birželio 22 d. (dpa-ELTA). Rusų samdinių grupuotės „Vagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas apkaltino Rusijos karinę vadovybę meluojant ir nutylint faktus apie padėtį fronte Ukrainoje.
Gynybos ministras Sergejus Šoigu ir Generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas pasakoja prezidentui Vladimirui Putinuo „nesąmones“, sakė J. Prigožinas ketvirtadienį „Telegram“ kanale paskelbtoje garso žinutėje. Tai esą daroma tikint, jog „melas“ turi būti pakankamai baisus, kad V. Putinas juo patikėtų. Ukrainos ginkluotosios pajėgos, pasak J. Prigožino, jau pasiekė reikšmingų laimėjimų.
„Mes praradome dideles teritorijas“, – kalbėjo J. Prigožinas. Dideli esą ir nuostoliai rusų gretose. Yra „milžiniškų problemų“, kurios slepiamos. Tuo tarpu rusų kariuomenės vadovybė, nepateikdama įrodymų, praneša apie tariamai masines žūtis ir sunaikintą techniką Ukrainos pusėje, kritikavo J. Prigožinas.
„Vagner“ vadovas vis kaltina S. Šoigu ir V. Gerasimovą nekompetencija. Jis dar kartą pareikalavo mobilizacijos, kad būtų užkirstas kelias Rusijos pralaimėjimui. Rusija prieš 16 mėnesių užpuolė Ukrainą.
Tuo tarpu S. Šoigu susitikime su V. Putinu vėl pasakojo apie nuostolius Ukrainos pusėje. Be kita ko, ukrainiečiai esą prarado daug tankų. Kyjivo kontrpuolimo tempas po 16 dienų sulėtėjo, sakė S. Šoigu, kurį cituoja agentūra „Interfax“. Tačiau pajėgos esą ir toliau turi daug potencialo. Prieš tai ir Kyjivas pripažino, kad puolimo pažanga yra lėtesnės nei tikėjosi kai kurie stebėtojai.
V. Putinui pasiteiravus apie rizikas rusų pajėgoms dėl Vakarų Ukrainai tiekiamų ginklų, S. Šoigu sakė: „Mes čia nematome kažkokios grėsmės – be kita ko, todėl, kad šiuo metu formuojame rezervą“. Anot jo, iki mėnesio pabaigos bus sudaryta „rezervinė armija“ su 3 000 kovinės technikos vienetų. Detalių ministras nepateikė.
Petras Pavelas – ketvirtasis Čekijos prezidentas. EPA-ELTA nuotr.
Praha, birželio 2 d. (ELTA). Prieš antrąjį Čekijos prezidento rinkimų ratą internete pasirodžiusi dezinformacija, kad esą mirė kandidatas į valstybės vadovo postą Petras Pavelas, buvo išplatinta iš Rusijos.
Tai penktadienį „Twitter“ paskyroje paskelbė Čekijos policija, rašo portalas „eurointegration“.
Konkretaus piktadario nustatyti nepavyko, todėl byla buvo nutraukta, pažymėjo pareigūnai.
„Prahos policijos Kovos su ekstremizmu ir terorizmu skyriaus kriminalistai nustatė, kad dezinformacijos pėdsakai veda į Rusiją. Tačiau konkretaus kaltininko nustatyti nepavyko, todėl byla buvo nutraukta”, – pareiškė policijos atstovai.
Dezinformacija apie P. Pavelo mirtį pradėjo sklisti 2023 metų sausio pabaigoje prieš antrąjį rinkimų ratą, kuriame jo oponentas buvo buvęs Čekijos premjeras Andrejus Babišas.
Tai nebuvo vienintelis P. Pavelui priešiškų Rusijos pastangų atvejis.
Čekijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, suklastotą vaizdo įrašą, kuriame P. Pavelas tariamai teigia, kad Praha turi stoti į karą su Maskva, taip pat sukūrė ir išplatino Rusija.
Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai
Kyjivas, balandžio 7 d. (Ukrinform-ELTA). Tariamų dokumentų apie Ukrainos kontrpuolimą paskelbimas yra rusų blefas, miglos pūtimas į akis. Tokia publikacija – priešo operatyvinio informacinio žaidimo įrodymas.
Tai penktadienį pareiškė Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Mychailas Podoliakas, praneša „Ukrinform“.
„Jei turite veikiantį kanalą žvalgybos duomenims iš Pentagono gauti – jūs jo nenaikinsite dėl vienos dienos informacinio triukšmo. Jei turite informacijos apie priešininko rėmimo lygį ir jo karinius planus – apsimesite, kad jūs to neturite. Jei mėginate sukurti vaizdą, kad žinote, vadinasi, jūs nieko nežinote. Tai blefas, miglos pūtimas į akis. Jūs neturite duomenų, o tik bandote destabilizuoti situaciją, informaciniu ir psichologiniu požiūriu paveikti sprendimus priimančius asmenis“, – parašė „Telegram“ kanale M. Podoliakas.
Anot jo, Rusija stengiasi trūks plyš perimti informacinę iniciatyvą, paveikti Ukrainos kontrpuolimo planų rengimą, sukelti abejonių, sukompromituoti ankstesnes idėjas, išgąsdinti savo „informuotumu“. „Bet tai tik įprastiniai Rusijos žvalgybos operatyvinio žaidimo elementai – ir nieko daugiau. Tai neturi nieko bendra su tikraisiais Ukrainos planais”, – patikino pareigūnas.
Stopfake.org – prieš rusišką melą
„Be abejo, bet koks karas yra susijęs su nuolatiniais priešo žvalgybos mėginimais gauti prieigą prie Generalinio štabo planų. Ir jei Rusija tikrai gautų realių dokumentų, vargu ar ji juos viešintų. Juk kur kas naudingiau parengti spąstus, dedantis, kad nieko nežinai apie priešo planus. Todėl šiandieninė publikacija – akivaizdus Rusijos operatyvinio informacinio žaidimo įrodymas“, – pabrėžė M. Podoliakas.
Kartu jis pažymėjo, kad Rusijos kareiviai pirmieji „susipažins“ su tikraisiais Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo planais, gal net „labai greitai“.
Anksčiau leidinys „The New York Times“ paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad Pentagonas tiria tariamai slaptų dokumentų, susijusių su JAV ir NATO planais dėl Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimo, nutekinimą.
Atsargiai – melas
Kyjivas, gruodžio 9 d. (ELTA). Laiškai su pasiūlymu už piniginį atlygį prisijungti prie Tarptautinio legiono Ukrainoje, kurie siuntinėjami Vokietijos piliečiams Ukrainos generalinės konsulės Diuseldorfe Irynos Šum vardu, yra melagienos.
Tai sakoma Ukrainos URM spaudos sekretoriaus Oleho Nikolenkos pranešime „Facebook“ paskyroje, kuriuo remiasi „Ukrinform“.
„Šie laiškai yra suklastoti. Tokių pranešimų Ukrainos konsulinė įstaiga nesiuntė“, – pabrėžė URM atstovas.
Anot O. Nikolenkos, Ukrainos pareigūnai jau kreipėsi į Vokietijos policiją, prašydami atlikti tyrimą.
„Mes laikome melagingų laiškų siuntinėjimą dalimi priešo varomos dezinformacijos kampanijos, kuria siekiama diskredituoti Ukrainos diplomatiją, žlugdyti Vokietijos ir jos piliečių paramą Ukrainai“, – pažymėjo jis.
Kaip jau buvo pranešta, iki gruodžio 7 d. Ukrainos diplomatai 15-oje šalių gavo 31 įtartiną paketą.
Anksčiau Ukrainos URM vadovas Dmytro Kuleba pareiškė, kad šalies diplomatinėms atstovybėms adresuotų paketų su iškrypėliškais grasinimais – išplėštomis gyvūnų akimis – rasta Vengrijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje, Kroatijoje, Italijoje, Austrijoje, Čekijoje, Vatikane, Prancūzijoje.
Melagis
Premjerė Ingrida Šimonytė Baltarusijos pasieniečių išplatintą žinią apie neva mirusį irakietį laiko melaginga. Ministrė pirmininkė atkreipia dėmesį, kad panašaus pobūdžio melagingos žinutės jau ne kartą buvo naudotos propagandiniuose karuose.
„Man nėra žinoma jokia informacija apie jokius ekscesus, kurie būtų įvykę Lietuvos Respublikoje arba ant Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sienos, o už tai, kas vyksta Baltarusijos Respublikoje, yra atsakinga Baltarusijos Respublikos valdžia“, – Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje teigė I. Šimonytė.
„Ir mes puikiai žinome istorijas, kurios jau buvo ne kartą propagandiniuose karuose naudotos. Mes žinome istoriją apie nukryžiuotą berniuką Ukrainoje ir visus panašius melus, kurie tokioje situacijoje yra naudojami. Manau, kad tai yra dalykas, kurio galima tikėtis, nes melo jau girdėjome ir anksčiau: apie nėščias moteris, kurias kažkas mušė teleskopine lazda, ir apie visus kitus panašius kaltinimus mūsų pareigūnams“, – pridūrė ji.
Ministrė pirmininkė akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos pareigūnai, vykdydami savo pareigas, laikosi tiek Lietuvos valstybės, tiek ir tarptautinių įsipareigojimų.
„O už tai, kas ir kur buvo rasta Baltarusijos teritorijoje, Baltarusijos valdžia atsako pati“, – sakė I. Šimonytė.
ELTA primena, kad Baltarusijos valstybinis pasienio komitetas pranešė neva apie jauno ne slaviškos išvaizdos migranto žūtį. Šią informaciją paskelbė Baltarusijos naujienų agentūra BelTA. Pasak jos, incidentas įvyko Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, Benekainių gyvenvietės rajone.
Baltarusijos pasieniečiai esą rado sunkios būklės irakietį ir mėgino suteikti jam pirmąją pagalbą, bet vyras mirė.
Pavojus. Slaptai.lt nuotr.
Šiemet rugpjūtį nustatytas žymiai didesnis nei įprastai neigiamos informacinės veiklos atvejų skaičius. Nuolatinę informacinės erdvės stebėseną vykdantys Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai vien praėjusį mėnesį Lietuvos valstybei priešiškoje žiniasklaidoje identifikavo daugiau nei 200 svarbiausių klaidinamos informacijos atvejų, kurių dauguma sietini su oficialia mūsų šalies ir jos aukščiausių vadovų pozicija situacijos Baltarusijoje atžvilgiu.
Taip pat rugpjūčio 14 d. buvo fiksuotas ir neutralizuotas hibridinis kibernetinis-informacinis išpuolis prieš krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį, kuriuo buvo siekiama Lenkijos žiniasklaidoje paskleisti melagingą informaciją su išgalvotais ministro teiginiais apie bendradarbiavimą su JAV ir supriešinti Lietuvą su Lenkija.
Rugpjūčio pabaigoje, toliau kylant įtampai Baltarusijos viduje, informacinėje erdvėje atsivėrė naujos konfrontacijos, kuriomis siekta eskaluoti Lietuvos, kaip šalies, prarandančios Baltarusijos ir Rusijos krovinių tranzitą, naratyvą. Teigiama, kad mūsų valstybės ekonomika yra rusofobijos auka, o Lietuva, netekusi baltarusių krovinių, susidurs su liūdnais padariniais.
Atsižvelgdami į dominuojamas tendencijas informacinėje erdvėje, Lietuvos kariuomenės analitikai įspėja, kad dezinformacijos srautas išlieka didelis ir kviečia žmones išlikti budrius vertinant naujienas, atidžiai tikrinti šaltinius, remtis pagrindinių žiniasklaidos priemonių ir oficialia valstybių teikiama informacija.
Pasak Lietuvos kariuomenės pranešimo, didžiausias neigiamos informacinės veiklos suaktyvėjimas buvo užfiksuotas rugpjūčio 9–11 dienomis ir rugpjūčio 23–28 dienomis. Šiems pakilimams daugiausiai įtakos turėjo rugpjūčio 9 d. įvykę Baltarusijos prezidento rinkimai ir po jų kilusios protesto akcijos šalyje, rugpjūčio 10 d. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų raginimas Baltarusijos valdžiai nenaudoti jėgos prieš taikius protestuotojus, kiti mūsų valstybės vadovo pareiškimai, rugpjūčio 23 d. Lietuvos organizuotas renginys „Laisvės kelias“ ir rugpjūčio 17–25 dienomis vykusios karinės pratybos prie Gardino (Gožos poligone) Baltarusijoje.
Rugpjūčio 1–31 dienomis ypač eskaluojami buvo gynybos (39 proc.), užsienio politikos (27 proc.), ekonomikos ir energetikos (17 proc.) klausimai. Pagrindiniai dezinformacijos ir klaidinamos informacijos taikiniai buvo Lietuvos narystė NATO, mūsų šalies užsienio politika ir istorija. NATO pajėgumų stiprinimo regione, Lietuvos narystės NATO, Lietuvos kariuomenės, užsienio politikos temų eskalavimu buvo siekiama daryti poveikį Lietuvos visuomenei, silpninti piliečių pasitikėjimą Aljansu ir Lietuvos Respublikos Prezidento institucija, mažinti jų lojalumą valstybei.
Įvykiai Baltarusijoje formavo ir visiškai naują priešišką naratyvą, kad Lietuva neva kišasi į Baltarusijos vidaus reikalus ir kelia grėsmę šalies saugumui. Mūsų valstybei priešiški portalai publikavo straipsnius, teigiančius, kad Lietuva su Lenkija yra neva pagrindinės neramumų Baltarusijoje iniciatorės ir nurodymus vykdyti „kruvinąją revoliuciją“ šioje šalyje gauna tiesiogiai iš JAV. Buvo spekuliuojama, kad Lietuva ir Lenkija tariamai siekia atsiimti joms istoriškai priklausiusias žemes „nuo jūros iki jūros“.
Lietuvos pozicija dėl situacijos Baltarusijoje rugpjūtį stipriai padidino dezinformacijos srautą. Lietuvos kariuomenės nuotr.
Panaudojant „supaprastinto priešo“ manipuliacijos techniką buvo aštrinama NATO kaip „grėsmės Rusijos ir Baltarusijos“ saugumui tema. Šiaurės Atlanto sutarties organizacija įvardinta kaip grėsmingas ir agresyvus aljansas, kuris kėsinasi praplėsti savo teritorijas. Teigiama, kad Lietuva su NATO neva telkia karinius pajėgumus prie Baltarusijos sienos ir ruošiasi ją užpulti, o Pabradėje su JAV pagalba atidarytame naujame mokymo centre esą apmokomi protestų Baltarusijoje organizatoriai.
Rugpjūčio 23 d. „Laisvės kelio“ pilietinė akcija Lietuvoje, jos metu Baltarusijos įvykdytas mūsų šalies oro erdvės pažeidimas ir nepilotuojamų oro balionėlių skrydis paskatino itin dideles priešiškos žiniasklaidos informacines spekuliacijas, kuriomis buvo tikslingai siekiama klaidinti interneto skaitytojus pabrėžiant, kad oro balionėliai neva buvo zondas karinėms pratyboms Baltarusijoje stebėti.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Kalbėdamas sekmadienio vidudienio „Viešpaties Angelo“ maldą Vatikane, Šv. Petro aikštėje, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad apkalbos ir plepalai yra siaubingesnis „maras“ nei COVID-19 liga.
„Kai pamatome, kad mūsų brolis ar sesuo padarė klaidą ar turi kokią nors ydą, pirmiausia puolame apie tai pasakoti kitiems. Skleidžiame apkalbas“, – kalbėjo aukščiausias Katalikų bažnyčios vadovas.
Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad apkalbos žaloja bažnyčios bendruomenę, o paskalas palygino su melagiu velniu, „trokštančiu suskaldyti bažnyčią“.
Anot Vatikano naujienų portalo „Vatican News“, jis paragino tikinčiuosius dėti pastangas ir vengti apkalbų. Pasak popiežiaus, užuot laidę paskalas, žmonės turėtų vadovautis bažnyčios gairėmis, kaip broliškai ir diskretiškai pataisyti klystančiuosius ar darančius ką nors neteisinga.
Melania Trump. EPA – ELTA nuotr.
JAV pirmoji ponia Melania Trump penktadienį ėmėsi ginti savo vyrą Donaldą Trumpą, žiniasklaidoje pasirodžius pranešimų, esą jis šalies jūrų pėstininkus, palaidotus amerikiečių kapinėse netoli Paryžiaus, pavadino „nevykėliais“.
Retame viešame pranešime pirmoji šalies ponia šiuos kaltinimus, jos vyrui pateiktus žurnalo „The Atlantic“ straipsnyje, atmetė kaip „netikrus“.
„Įžengiame į labai pavojingus laikus, kai anoniminiais šaltiniais tikima labiau, nei bet kuo kitu ir niekas nežino jų tikrųjų užmojų. Tai ne žurnalistika, tai – aktyvizmas. Ir tai smarkiai kenkia mūsų didžios tautos žmonėms“, – tviteryje rašė ji.
Ketvirtadienį „The Atlantic“ paskelbė straipsnį, kuriame cituojami keturi anoniminiai šaltiniai, teigę turintys iš pirmų lūpų gautos informacijos, esą prezidentas D. Trumpas šalies jūrų pėstininkus, palaidotus amerikiečių kapinėse netoli Paryžiaus, pavadino „nevykėliais“.
Melania Trump ir Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
2018 metų spalį lankydamasis Prancūzijoje, šaliai minint šimtąsias Didžiojo karo pabaigos metines, D. Trumpas, kaip buvo planuojama anksčiau, nenuvyko į netoli Paryžiaus esančias kapines – oficialioje įvykių versijoje pateikiama, esą kelionė nevyko dėl prastų oro sąlygų, sutrukdžiusių prezidento skrydį sraigtasparniu.
Tačiau žurnale ši įvykių versija buvo paneigta.
Neigiamų reakcijų į straipsnį sulaukta greitai, o pats D. Trumpas tviteryje ilgai netrukus ėmėsi save ginti.
„The Atlantic“ žurnalas miršta, kaip ir dauguma žurnalų, tad jie nusprendė sukurti netikrą istoriją tam, kad galėtų gauti šiek tiek dėmesio“, – rašė prezidentas, vėliau Baltuosiuose rūmuose spaudos konferencijos metu straipsnį dar pavadinęs „gėdingu“.
Artėja eiliniai rinkimai, tuo pačiu prasideda taip vadinama priešrinkiminė “agitacija”, kurios kitaip kaip melagių lenktynėmis negalima pavadint. Niekada kandidatai neturėjo minties vykdyt tai, ką melagių lenktynėse pažadėjo, niekada to ir nevykdė. Kiekviena prie lovio besiveržianti partija samdo viešųjų ryšių bendroves, kurios pagal esamą ekonominę padėtį, žmonių požiūrius, nuotaikas ir viltis sukuria priešrinkiminę pasaką, kurią kandidatai pagal savo sugebėjimus, geriau ar blogiau išmokę, seka rinkėjams.
Meluoti ir pūsti miglą į akis taip pat reikia sugebėjimų. Todėl pripulti prie lovio daugiau galimybių turi įžūliau meluojantys, bet saldesni pasakoriai. Maži vaikai vakare renkasi, močiutė, senelis ar mama seks pasaką ir dar paprašo kokią. Prieš rinkimus viskas vyksta lygiai taip pat, tik su suaugusiais žmonėmis. Rinkėjai pasirenka kokios ir kieno sekamos nori pasakos. Patikliems geraširdžiams skirti skiedalai po pergalės iš karto užmirštami. Tada prasideda tikras darbas ir atstovavimas tiems, kurie padėjo pakliūti į valdžią ir tiems, iš kurių yra naudos. Eilinis rinkėjas su savo lūkesčiais į šį sarąšą nepakliūna, nes jis savo misiją eilinį kartą atliko ir iki kitų rinkimų nebereikalingas.
Būtų pusė bėdos, jeigu melagiai, pakliuvę į valdžią, turėtų kokią nors atsakomybę prieš apgautuosius, privalėtų pateikt savo darbų ataskaitą ar išvardyt, ką iš pažadų įvykdė. Tai į porinkimines pareigas nebeįeina. Negana to, dauguma į seimą pakliūna pagal partijų sąrašus ir savo niekšybes pridengia partijos ar frakcijos vardu. Asmeninės atsakomybės nėra. Partijos – tai visokiausių patamsių gaivalų, slidžių bestuburių, norinčių būti matomais, įtakingais, reikšmingais, turtingais, užuovėjos. Pažiūrėjus, kaip vyksta balsavimai seime, matyti, kad vietoj viso seimo užtektų kelių partijos sekretorių, ir rezultatas būtų tas pats. Eilinis partietis savo nuomonės negali turėt. Už jį galvoja kiti. Kada ranką kelt, kada ne, kada šaukt, kada tylėt ir kokią pasaką sekt, irgi sprendžia ne jis pats. Eilinio nario pareigos – elgtis taip, kaip liepta. Jeigu partietis žengs nors žingsnį į šalį nuo partijos linijos, bus išspirtas iš šlovingų gretų, o jo vietą užims lojalesnis veikėjas. Partija ir asmenybė – nesuderinami dalykai. Tad aplamai ar reikalinga ta bespalvė 141 vieneto masė, kai viską sprendžia keli partijos vadai ir juos valdantys, bet nesireklamuojantys turtuoliai?
Garsiakalbis. Slaptai.lt nuotrauka
Lengvų pinigų ištroškę garbėtroškos prieš rinkimus seka pasakas ir, padedami jėgų, turinčių įtaką žiniasklaidoje, niekšiškai manipuliuoja žmonėmis. Komunistų vartota frazė “liaudies masių valdymas” šiandienai tinka kaip niekad. Kryptingos informacijos pagalba rinkėjai paverčiami lengvai stumdoma mase ir patys rinkimai tapo viešų ryšių bendrovių šachmatų partija, kurioje, darant vieną ėjimą, galvojama apie tris į priekį.
Didžiausia viešųjų ryšių apgaulė įvykdyta per Visagino – Astravo referendumą. Apsisprendimo esmė buvo tokia: kas teritorijoje, kur uždarius seną elektrinę yra energijos deficitas, prekiaus elektra. Variantai tik du. Mes statom (už svetimus pinigus) Visagine AE, jeigu ne, rusai Astrave stato savo ir pardavinėja mums elektrą. Referendumo klausimas turėjo skambėt “už kurią elektrinę pasisakote…” ir duoti abu variantai. Visaginas ir Astravas. Bet viskas buvo suvelta taip, kad žmonės patys apiplėšė savo šalį, milijoninius pelnus, gerai apmokamas darbo vietas ir energetinę nepriklausomybę perleido kaimynams. O “žalieji” veikėjai agitacijoje pasitelkę antiatominę kortą ir žadėję Lietuvos energetinę nepriklausomybę išgelbėti šiaudais kūrenamomis jėgainėmis, po referendumo savo žalumą ir šiaudus pamiršo. Prieš atominę energetiką nusistačiusiems “žaliesiems” baisus buvo tik Visagino atomas. Sužlugdžius tautinį projektą, jie labai susirūpino Astravo elektrinės pelnais ir per pastaruosius metus nuo Visagino į Baltarusiją nutiesė naujas elektros linijas, Utenoje ir Visagine pastatė naujas transformatorines, suremontavo ir atnaujino Kruonio HAE (visa tai už mūsų pinigus), o dabar laukia Astravo starto. Paskutinis įsimintinas ir daug juoko sukėlęs manipuliacijų “liaudies masėmis” pavyzdys buvo Prezidento rinkimuose. Turėjau keletą pažįstamų, kurie melo kampanijos pradžioje pravardžiavo, šaipėsi iš Nausėdos. Bet viešų ryšių partija buvo sudėliota taip, kad visi mano pažįstami Nausėdos priešininkai patys nubalsavo už nekenčiamą bankininką.
Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Eidamas į rinkimus žmogelis tiki, kad jo balsas labai reikšmingas ir kažką lemia. Tai saviapgaulė. Rinkėjas reikalingas kaip dalyvavęs vienetas, o kas bus su jo balsu, ar bus suskaičiuotas, kam priskirtas, tik velniai težino. Lietuvoje aukštuose sluoksniuose klesti korupcija, kyšininkų nebaudžiamumas, “savų” dangstymas bet kokiais būdais. Turtuoliai įtakoja partijas, seimą ir teisėsaugą. Paviešintas atvejis, kai oligarcho pavaldinys lyg girtą vežiką vejojo aukščiausio teismo teisėją. Ir esant tokiai padėčiai, tikėti kad būtent rinkimų komisijose viskas skaidru, kad rinkimai sąžiningi ir teisingai skaičiuojami balsai, būtų naiviau negu naivu. Kokios yra “nepriklausomos” balsų skaičiavimo komisijos, pamačiau kai Utenoje kandidatavo Pinskuvienė. Įsibėgėjus melagių lenktynėms, visas miestas nusidažė raudonai. Šimtai jei ne tūkstančiai pinskuvienių su raudona kamizelka plevesavo ant stulpų ir karojo ant tvorų. O atėjus rinkimams, atvažiavus į savo apylinkę Vyžuonose balsuoti, visa “nepriklausoma” rinkimų komisija surinkta vien iš moterų, nuo galvos iki kojų buvo apsirėdžiusios raudonai. Sutapimas? Atsitiktinumas? Baikit, nemanau. Jeigu komisijos narės apsirengė taip, kaip buvo liepta, kas gali paneigti, kad balsų neskaičiavo taip “kaip reikia”.
Dar viena neleidžianti tikėti sąžiningais rinkimais aplinkybė – tai karas dėl vyriausiosios rinkimų komisijos vadovo kėdės. Kodėl partijos nagais ragais draskėsi, kad prastumtų savo kandidatą? Kuo būtent jų atstovai geresni už kitus? Partiniai kandidai buvo sąžiningiausi ir nuo nieko nepriklausomi? Abejoju. Žinant Lietuvos valdžios sugedimo laipsnį, vienintelė logiška išvada, kad ši vertinga kėdė leidžia įtakoti rinkimų baigtį.
Grimasos. Slaptai.lt nuotr.
Matant visa tai ir susiduriant su kitais, nepaminėtais manipuliavimo rinkėjais ir jų balsais faktais, vienintelis teisingas sprendimas – nebalsuot. Parodyt, kad gaujos pralobusių privatizuotojų ir juos aptarnaujančių partijų sukurta tik jiems patiems naudinga sistema, mūsų netenkina. Eiti į rinkimus – tai įdėtos pastangos ir sugaištas laikas. O čia, nieko nedarydami, galime pasiekti teigiamą rezultatą. Įspirti į sėdimają apkerpėjusiems politikams. Atkreipkit dėmesį dėl ko loviniai, nesvarbu kokios partinės priklausomybės, labiausiai susirūpinę – kad tik žmonės ateitų į rinkimus. Jeigu bus balsuotojų, toliau jie patys susitvarkys kaip reikia.
Tautiečiai, neikit į rinkimus. Nes eidami į rinkmus jūs pritariate esamai, per ilgai užsismirdėjusiai, tų pačių partinių gaujų valdymo sistemai. Boikuotuokim šitą besikartojantį ir mums jokios naudos neatnešantį cirką. Tik ignoravimu parodžius, kad tokie “išrinktieji” mums nereikalingi, galime priversti keistis užpelkėjusį seimą ir pasiekti teigiamų pokyčių.
Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.
Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?
Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk
Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.
N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.
Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.
BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.
O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.
N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.
HARDtalk – sunkus pokalbis
Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.
Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?
Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…
Aušrinė Armonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė praėjusią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą ir išsiaiškinti, kas skleidžia šmeižtą ir melagingą informaciją, neva politikė yra kaip nors susijusi su buvusiu KGB karininku. A. Armonaitė jokių giminystės ryšių su minimu asmeniu neturi, ir papildomai apie tai informavo Valstybės saugumo departamentą.
„Jaučiu, kad pastaruosius pusę metų prieš mane aktyviai organizuojama melo ir šmeižto ataka socialiniuose tinkluose bei interneto komentaruose, minint, jog neva tai mano senelis buvo KGB karininkas. Tai kenkia mano reputacijai, tai kenkia mano politinei veiklai, o pagaliau tai juodina mano vienintelį senelį, kuris dar yra su mumis, kuris vardu Kazimieras, ir nėra nieko bendro turėjęs su KGB“, – teigė A. Armonaitė.
Kreipimesi į prokuratūrą ir VSD A. Armonaitė pažymi, kad melaginga informacija aktyviai dalinamasi internetinių portalų komentaruose, ji skleidžiama įvairiose feisbuko socialinės platformos grupėse, komentaruose, įrašuose. Pastaraisiais mėnesiais, artėjant Seimo rinkimams, šmeižimo mastas akivaizdžiai padidėjęs.
„Manau, jog toks laikas pasirinktas sąmoningai, norint sukelti kuo didesnę žalą mano asmeniui. Esu tolerantiška kritikai, suprantu, kad galiu patikti ne visiems, mano veiklą galima kritikuoti ir tai kiekvieno teisė. Tačiau sąmoningas melo skleidimas prieš asmenį yra nusikaltimas, ir už jį tai organizuojantys asmenys turi atsakyti. Nacionalinio saugumo požiūriu, tai yra fake news ataka prieš Seimo narį, pakertanti ne tik asmens reputaciją, bet ir pasitikėjimą demokratinėmis šalies institucijomis“, – sakė A. Armonaitė.
Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai praėjusią savaitę, gegužės 22-28 dienomis, fiksavo kompleksinę, kelių stadijų priešišką melagingos informacijos operaciją, kuria siekta diskredituoti Lietuvos strateginės sąjungininkės – Jungtinių Amerikos Valstijų – karines pajėgas Europoje, praneša Krašto apsaugos ministerija. Didžiosios Britanijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kariuomenės atstovai informuoja, kad priešiška informacinė operacija prasidėjo iš karto po to, kai 2020 m. gegužės 13 d. JAV armijos Europoje vadavietė paskelbė pranešimą spaudai apie dalyje Europos šalių, taip pat ir Lenkijoje, atnaujinamas „DEFENDER EUROPE 20 plus” tarptautines pratybas.
Operacija buvo vykdoma dviem etapais. Pirmojo etapo metu, gegužės 13 ir 27 dienomis, buvo sukurti ir išplatinti du melagingi straipsniai apie JAV kariuomenės Europoje vado gen. ltn. Christopher’io G. Cavoli’io ir JAV armijos 2-ojo ABCT vado plk. Patrick’o O’Neal’o „nuomonę” teigiančia, kad neva Lenkija ir Baltijos šalys yra nepajėgios dalyvauti šiose tarptautinėse pratybose.
Antrasis etapas buvo pradėtas gegužės 27 d. žiniasklaidai, kitoms valstybėms ir tarptautinėms organizacijoms išplatinant naujienų agentūrą ir Lenkijos krašto apsaugos ministrą imituojančius netikrus laiškus su nuorodomis į melagingus straipsnius bei neva neigiama reakciją į gen. ltn. Christopher’io G. Cavoli’io „pareiškimus”. Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kariuomenės analitikai taip pat atkreipia dėmesį, kad situacijai dėl COVID-19 pandemijos normalizuojantis išlieka bandymų ja pasinaudoti dezinformacijos platinimui ir žmonių klaidinimui.
Per praėjusią savaite fiksuoti 58 informaciniai incidentai, iš kurių daugiau nei 60 proc. buvo rusų kalba. Nuo vasario 1 d. iki gegužės 28 d. imtinai nustatyta apie 1335 skirtingų tipų informacinių incidentų, skleidžiamų elektroninėje aplinkoje lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis, kurie yra susiję su COVID-19.
Toliau skleidžiamos įvairios sąmokslo teorijos, kad neva buvęs „Microsoft” vadovas Bill’as Gates’as finansavo COVID-19 viruso sukūrimą ir suplanavo pasaulinę pandemiją, prieš Lietuvos valstybės institucijas kurstomos nesankcionuotos protesto akcijos, kurių organizatoriai teigia, kad koronavirusas neva yra finansinė, pasaulinio masto afera, o karantino metu vyksta pasiruošimas įdiegti 5G ryšį, kuris bus skirtas masiniam žmonių sekimui ir kontrolei. Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Dezinformacijos taikiniais ir toliau išlieka krašto gynyba, NATO ir Lietuvos sąjungininkai. Jos skleidėjai siekia paskatinti neigiamas Lietuvos piliečių nuotaikas kariuomenės ir gynybos finansavimo klausimais. Taip pat kaltina Europos Sąjungą bandymais „sukurstyti” pilietinius neramumus Baltarusijoje, o pati Bendrija neva stokoja solidarumo, negeba susidoroti su koronoviruso pandemijos padiktuotas iššūkiais ir yra ant kracho bei visiško subyrėjimo slenksčio.
Taip pat toliau kaltinama Amerikos ir Vakarų Europos žiniasklaida kaip „platinanti” dezinformaciją apie COVID-19 padėtį Rusijoje.
Teigiama, kad neva Vakarai vykdo informacinį puolimą prieš Rusiją ir koronoviruso pandemiją išnaudoja šios šalies bei Kinijos tarptautiniam diskreditavimui.
Štai kaip susiklostė: rytoj tikrai bus puolamas Groznas. Greičiausiai auštant…
Kad karas neišvengiamas – senokai supratau. Gyvendamas Čečėnijos sostinėje nuolat jaučiau, kaip virš Šiaurės Kaukazo tvenkiasi kraujo praliejimą pranašaujanti įtampa. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad susigaudyčiau, jog ruošiamasi blogiausiam. Tereikėjo žvilgtelėti į gyvenamuosius kvartalus – kiek daug čečėnų išvažiavo į kalnus pas gimines, o ir tie, kurie vis dar liko mieste, artimiausiu metu ketino į aūlus išgabenti bent vaikus. Paskutinėmis savaitėmis Groznas pastebimai ištuštėjo.
Bet kad tai nutiks jau rytoj, buvo netikėta. Lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip, tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!
Daugiau – jokių tikslesnių žinių, nė menkiausios smulkmenos.
Džocharo Dudajevo knyga
Išeidami iš buto, kuriame buvau apsistojęs, čečėnų kariai drąsino: jei rusai prasiverš, jie būtinai atskubės manęs paimti. Išvež į saugesnę vietą. Todėl protingiausia laukti mūšio pabaigos Dagestano gatvėje. Čečėnams būtina žinoti, kur mane galėtų surast, iškilus pavojui.
Generolo Dudajevo apsaugos vyrais pasitikėjau. Jei tikino, kad nepaliks bėdoje, vadinasi – taip ir bus. Atsisveikindami dar linksmai pamojavo: „nebijok, mes – nenugalimi“. Gatvėje išgirdau šūktelėjant Oschabą: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. O jo bičiulis, taip pat iš apsaugos būrio, linksmai pridūrė: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“.
Čečėnų drąsa žavėjo. Būtent taip privalo elgtis tikri vyrai. Bet kodėl jie šventai tiki pergale? Iš kur jie gali numanyti, kaip pakryps rytdienos puolimas? Jie tikriausiai žino kur kas daugiau nei sako. Galbūt čečėnai, su kuriais ką tik atsisveikinau, tiesiog negali atvirai papasakoti, kiek daug ginklų sukaupę, kokios gausios savanorių pajėgos, kiek daug kalnuose įrengta neįveikiamų stovyklų?
Dagestano gatvė, kurioje gyvenau paskutiniuosius trejetą mėnesių, – strategiškai palankioje vietoje. Nei per daug arti Dudajevo rūmų, kurie rusų kariaunai pats svarbiausias trofėjus, ir ne sostinės priemiesčiuose, kur, tikėtina, užvirs žiauriausi mūšiai. Tikimybė, jog man skirtas dviejų kambarių butas taptų taikiniu, – nedidelė.
Nebent nukristų sviedinys paklydėlis, prašvilptų atsitiktinė kulka. Kokia tikimybė, kad bomba driokstels tiesiai po langais, plytų ir betono nuolaužomis užversdama duris, išardydama laiptinę… O kaip elgtis, jei rusai į Grozną pasiųstų itin gausias tankų kolonas, ir čečėnai nepajėgtų atremti puolimo, nespėtų atvažiuoti į Dagestano gatvę?
Kai juodųjų minčių susikaupdavo nepakeliamai daug, jas, žinoma, vydavau šalin. Nesiruošiau pasiduoti panikai. Deja, pesimistiniai variantai atrodė įtikinamesni. Tada vėl bandydavau atsikratyti apėmusio nerimo. Kaliau sau į galvą: vėlu svarstyti, ar derėjo užsibūti Čečėnijoje, kai Kremlius svaidėsi griežtais ultimatumais. Vis tiek nieko nepakeisiu. Net ir norėdamas iš Grozno jau nebeišvažiuosiu. Troškau kuo ilgiau išsilaikyti Grozne, kad parskridęs į Vilnių nepritrūkčiau medžiagos išsamiems straipsniams? Tad kodėl, po perkūnais, nesidžiaugiu sulaukęs puikios progos – bent akies krašteliu pamatyti tikrą mūšį? Jei ir galiu šiąnakt ką nors prasmingo nuveikti – tai neprarasti vilties, jog likimas bus palankus.
Dar nebuvo nė vidurnakčio. Turėjau galimybę keletą valandėlių numigti. Bet nujaučiau: kamuojant įtampai nepavyks net pasnūduriuoti. Tik be reikalo vartyčiausi lovoje. Tad slapmpinėjau iš vieno kampo į kitą. Karts nuo karto klausdavau savęs, ar viskas – po ranka. Lyg ir taip. Kelionės krepšyje senų seniausiai sudėti visi svarbiausi daiktai. Jis – koridoriuje. Tik čiupk ir bėk pro duris. Vilniuje rezidavusio Čečėnijos atstovo rekomendacinis laiškas, kad čečėnai man visur ir visada padėtų, – suplėšytas. O va žurnalisto pažymėjimą išsaugojau. Įsikišau į vidinę striukės kišenę, šalia paso. Jei rusai užimtų Grozną, – šitaip gal būsią saugiau. Korespondentams gal bus draugiškesni…
Nesugalvojau, kuo dar galėčiau užsiimti. Nebent – vėl šliaužėti iš kampo į kampą? Bet kiek gi galima? Nežinomybė – varginantis, sekinantis jausmas. Kad bent truputį prasiblaškyčiau, išsiviriau kavos, prisikepiau bulvių. Užkandžiaudamas atidžiai klausiausi, gal jau kur nors toli toli dunda? Ne, tylu, tik nakties tamsos apgaubta gatve retsykiais nuvažiuodavo mašina. Keletą sykių atrodė, kad jau prasideda, bet paskui paaiškėdavo, jog kažkur toli burzgdami pralėkė sunkvežimiai.
Čečėnai buvo teisūs: pirmuosius duslius driokstelėjimus išgirdau brėkštant vėsiam, drėgnam lapkričio rytui. Iš pradžių – labai tolimus. Net nustebau apsidžiaugęs: „greičiau prasidės, greičiau baigsis“. Ūžesys artėjo lėtai. Bet vis tik grėsmingai artinosi. Dundėjo vis garsiau, skardžiau, pikčiau. Iš pradžių – tik iš vienos pusės. Paskui – ir kitose. Buvo akivaizdu, kad į Grozną veržiamasi keliomis kryptimis. Netrukus pradėjau skirti, kada rusai lupa iš tankų, o kada šaudo čečėnai iš granatsvaidžių, patrankų, kada kalena kulkosvaidžiai. Įsitempęs klausiausi, ar visus tankų šūvius palydi granatsvaidžių bumbtelėjimai. Gal man tik atrodė, kad skiriu, kas ir kada šaudo.
Virš Grozno keletą sykių kaukdami prašvilpė naikintuvai. Be abejo, tai buvo rusų karo mašinos. Čečėnai tuo metu naikintuvų jau neturėjo. Jų naikintuvai stovėjo sudaužyti Grozo oro uoste. Jei rusai ne tik šturmuos, bet ir bombarduos miestą, bus visiškai liūdna.
Po kelių valandų švito. Pro buto langą mačiau tuščią gatvę. Anksčiau ji nebuvo tokia nyki – tai „žiguliukai“ per duobes šokinėdavo, tai per purvo balas brisdavo praeiviai. Dabar – nieko. Tarsi fantastiniame filme apie išmirusį miestą. Bet ne. Štai bėga keli granatsvaidžiais ginkluoti čečėnai. Akivaizdu, kur skuba – pasitikti neprašytų „svečių“. Paskui – dar keletas karių skubiu žingsniu patraukė priemiesčių link. Paskui – dar vienas būrys.
Ir vėl – nė gyvos dvasios. Tik dusliai trinksi sprogstantys sviediniai. Trankosi labai dažnai. Kartais atrodo, kad jau čia pat, beveik po langais. Bet pro langą nematau nei ugnies, nei dūmų. Neištvėręs išeinu į gatvę pasižvalgyti. Centrinėje gatvėje, į kurią atsiremia manoji, vėl išdygsta nežinia iš kur pasirodžiusių čečėnų būrys. Žiūriu į juos, ir stebiuosi, kokie jie vis tik ramūs, susitvardę. Tarsi žaistų karą. O juk kautynės – tikros. Šiandien – pirmasis kartas, kai po keliolikos ligoto, prasigėrusio Boriso Jelcino ultimatumų nuspręsta Čečėniją tramdyti jėga. Šiandien bus pralietas pirmasis kraujas. Kažkas iš jų negrįš. Tačiau čečėnų karių veiduose – nė trupinėlio baimės. Jie bėga pasitikti rusų tankų tarsi sportininkai, susiruošę į … sporto varžybas.
Stoviu prisišliejęs prie namo kampo ir mąstau: sapnuoju ar vis tik tikrai stoviu rusų puolamame Grozne už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Įdomu, ką šį rytą veikia kolegos redakcijoje Vilniuje, ką apie šios dienos įvykius praneša lietuviškos televizijos? Gal dar nieko nežino? Dirstelnu į laikrodį. Teprabėgo kelios valandos, o atrodo, kad 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytas tęsiasi ištisą amžinybę. Laikas tarsi sustojęs.
Vėl iš kažkur paslaptingai išnyra grupelė čečėnų. Jie mato, kad aš – šviesiaplaukis, vadinasi, atvykėlis. Draugiškai pataria grįžti į slėptuvę. Taip būsią saugiau. Rodo pergalės ženklą. Skuba šaligatviu nesislapstydami. Pastebėjau: kai sudunda sprogimai, nė vienas iš jų nekrūptelna, nepasilenkia prie žemės. Lyg driokstelėjimai tebūtų naujametinis fejerverkas.
Grįžtu į butą. Vėl ta pati kankynė – nežinau ko griebtis. Gal skaičiuoti, kiek kartų per mintutę sprogsta sviedinių? Triukšmas tampa nebepakeliamas. Rusų tankai bus pralaužę čečėnų gynybą – ne kitaip.
———————————
Kažkodėl prisimenu, kai plaukdamas Nemunu su tėvais pakliuvau į vasarišką audrą. Dangus netikėtai apniuko, sutemo taip, tarsi būtų gūdi naktis, debesys prakiuro – pradėjo pliaupti tarsi džiunglėse. Kaip sakydavo močiutė, dangus maišėsi su žeme, o žemė – su dangumi.
Bet baisiausia, kad be perstojo žaibavo ir griaudėjo. Kai blyksteldavo žaibas, viskas kelioms sekundėms nušvisdavo, paskui – vėl tamsa. Tada – kurtinantis griausmas, lyg kažkur netoliese byrėtų didžiausias kalnas. Atrodė, kad mus visus užmuš. Žaibų buvo tiek daug, jie taip dažnai blykščiojo iš visų pusių, jog buvau įsitikinęs: išlikti gyvam – neįmanoma. Anksčiau ar vėliau pataikys. Iškepsime kaip bulvės žarijose.
Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prisišvartavome prie kranto. Išlipome. Kur slėptis? Aplink – vien bruzgynai, kiek toliau – tamsi miško siena. Kiaurai sušlapome. Sulijo baidarėje buvusi palapinė ir miegmaišiai. Mama verkė. Ji labai bijojo griaustinio. Man buvo gaila mamos. Užjaučiau ir nežinantį ko griebtis tėvą. Tuomet mane vadino paaugliu ligašiumi, persirgusiu plaučių uždegimu, ir tėveliai, be abejo, baiminosi, kad vėl neperšalčiau. Bet ar tėvas kaltas, kad netikėtai užklupo vasariška audra? Juk iki audros išvyka buvo labai graži pramoga.
Kelionė Nemunu baigta. Ties Vidzgiriu. Slaptai.lt nuotr.
Kelionė Nemunu baigėsi sėkmingai. Išgelbėjo … karvės. Stovinčius po medžiu ir nežinančius ko griebtis mus apsupo paklaikusios karvės. Nežinia iš kur atsiradusios jos ėmė prie mūsų glaustytis. Tėvas ramino: vargšelės bijo audros, ieško žmogiškos šilumos. Kaip tik tuomet tėvui toptėlėjo išganinga mintis: jei čia – nuo grandinių nutrūkę gyvuliai, vadinasi, netoliese – sodyba. Tikrai: po pusvalandžio sugrįžęs tėvas pradžiugino aptikęs girininko namą. Miškininkų šeima mus priglaus. Šeimininkas atvažiavo arkliu kinkytu vežimu, padėjo įkelti baidarę, sukrovė mantą ir vingiuotu girios keliuku atvežė į savo sodybą, leido išsimiegoti ne tvarte ant šieno, o gražioje, jaukioje svetainėje.
Virš Nemuno siautėjusi audra tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau. Bet jausmas, kad esu bejėgis, nes mano likimas priklauso nuo Perkūno malonės, nuo žaibo taiklumo, atminty išliko. Tarp audros prie Nemuno ir mūšio čečėnų sostinėje mačiau panašumų. Kaip ir prie vaizdingo Nemuno vingio, taip ir čia, musulmoniškame Grozne, mano gyvybės siūlas buvo kitų rankose…
—————————————
Apie pietus, kai, regis, dundėjo visuose Grozne priemiesčiuose, išgirdau cypsint durų skambutį. Netekau žado. Neabejojau: rusų tankai vis tik bus prasiveržę ir manęs atėjo pasiimti. Bet tarpdury stovėjo ne kariai, o kaimynas iš gretimo buto. Su Dagestano gatvės gyventojais sutariau puikiai. Dar nebuvo tokio vakaro, kad kas nors iš jų neateitų į svečius, nepasiterautų, ar man ko nors netrūksta. Aplankydavo ne tuščiomis rankomis – tai arbūzą atnešdavo, tai čečėniško sūrio.
Šį sykį buvo kitaip. Pagyvenęs Aslambekas teiravosi, gal žinąs, kuo visa tai baigsis? „Tu juk bendravai su aukščiausiais vadais, ką jie tau sakė?“, – abejonėmis dalinosi žmoną ir dvi mažametes mergaites turintis vyras. Jei atvirai, tai aš norėjau jo klausti, ar sveiki gyvi sulauksime vakaro? Tačiau apsimečiau esąs ramus. Pabrėžiau, kad nieko blogo nelaukiu…
Nežinau, ar jis patikėjo. Jis pakvietė nusileisti į rūsį, kur susirinko visi likę namo gyventojai. Tad ir man atsirasią vietos. Apsidžiaugiau, kad nereikės būti vienam. Prieš nulipdamas į rūsį ant durų prikabinau lapelį su užrašu, kad aš – apačioje, jei ieškotų. Rūsyje buvo įsikūrusios kelios čečėnų šeimos. Suaugusieji sėdėjo ant atsineštų kėdžių, ant patiestų patalų gulėjo vaikai. Viduryje – virdulys, po juo – nedidelė ugnelė. Jei būčiau norėjęs arbatos, būtų pavaišinę. Bet nuo įtampos sustojo skrandis. Nenuryčiau nė grurkšnelio.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Čečėnų vaikai smalsiai spoksojo. Tėvai juos net subarė, girdi, nemandagu taip ilgai žiūrėti į suaugusį žmogų. Čečėnų mažyliai buvo labai gražūs – judrūs, juodaplaukiai, juodomis tyromis akutėmis. Gailėjausi, kad kišenėje neturiu nė mažyčio lietuviško šokolado. Apgailestavau ir dėl to, kad neturėjau lietuviškų centų, kuriuose pavaizduotas raitelis – Vytis. Čečėnų berniukams būtų patikę.
Besėdint rūsyje dundėjimas kiek aprimo. Nuotaika pasitaisė. Nutarėme trumpam išsiskirstyti. Po valandos sugrįšime, atsinešime valgio, draugiškai pasidalinsime lauknešėliais. Nes vaikai juk alkani. Jiems nusispjaut, kad į Grozną atėjo karas, ir turgavietė bei parduotuvės – uždarytos.
Vos tik grįžęs į butą vėl išgirdau cypiant skambutį. Dabar jau tikrai nusiteikiau išgirsti blogą žinią. Bet tarpduryje ir šį sykį stovėjo ne Dudajevo apsaugos kariai, nelaimės valandą turėję mane išgabenti tikriausiai kažkur į kalnus. Tarpduryje išvydau tris granatsvaidžiais apsikarsčiusius, ne sykį matytus, bet vis tik beveik nepažįstamus čečėnų karius. Jie paklausė, ar neleisčiau jiems truputį sušilti. Prašom. Kuo baigsis mūšis – neklausinėjau. Jie patys prasitarė – „duodam į kaulus taip, kad daugiau nebenorės lįsti“. Jų žodžiais nepatikėjau.
Netrukus suburbuliavo vieno kario racija, ir jie, nespėję nieko paaiškinti, išlėkė laukan. Po kelių minučių gretimoje gatvėje trinktelėjo du kartus taip skambiai, kad, regis, net šiek tiek apkurtau. Atrodė, kad visu kūnu iki skausmo pajutau, kaip į gabalus draskomas plienas. Tada užlipęs laiptais vienas iš trijų čečėnų pakvietė išeiti į gatvę. Sakė parodysiąs tai, ko dar nesu regėjęs. Taip, tokio vaizdo dar nebuvau matęs savo akimis. Tik filmuose apie karą. Ties Dagestano ir Laisvės prospketo sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspeistų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai. Jų jau laukė iš Dž.Dudajevo rūmų atskubėję automatininkai. Užuodžiau aitrų degančio benzino ir parako kvapą. Į dangų kamuoliais veržėsi ne tik liepsnos, bet ir tiršti, tamsūs dūmai. Pirmasis tankas riogsojo be bokštelio. Tanko kepurė rūko nusviesta už keliolikos metrų į šoną. Prie tanko voliojosi keli sumaitoti tankistų kūnai.
Tik vėliau sužinojau, kad tankų kolonas čečėnai specialiai įsileido į miestą, kad jas be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus gliaudo specialiomis replėmis. Tankas miesto gatvėse be pėstininkų – puikus taikinys. Šaudyk iš už kampo, pro langą, nuo stogo. Tu puikiai matai jį, o tankistas nežino, kur tu pasislėpęs, nemato tavęs, nežino, kur šaudyti. Tą 1994-ųjų lapkričio dieną tankai veržėsi į miestą būtent be pėstininkų paramos. Čečėnai įviliojo juos į spąstus. O paskui sumalė į miltus. Todėl man nuolat vaidenosi, kad Grozne jau knibždėte knibžda rusų tankų. Beje, čečėnai elgėsi protingai: visų nepleškino. Juk šarvuotosios mašinos, kurių ekipažus pavykdavo nuginkluoti taikiomis priemonėmis, likdavo Dž.Dudajevo kariams.
Penkių tankų koloną per keletą minučių be vargo sustabdę čečėnai vėl atėjo į svečius – ramiai baigė gurkšnoti arbatą. Lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.
Gerokai po pietų dundesys nurimo. Apie 17 valandą jau buvo visiškai ramu. Iš gyvenamųjų namų į gatvę sugužėjo vyrai, moterys, vaikai. Visi džiaugėsi pergale.
Aš privalėjau bėgti į Dž.Dudajevo rūmus, iš kur tikėjausi paskambinsiąs į Vilnių. Skubėjau pranešti svarbią žinią: Grozne švenčiama pergalė. Laimė, ryšys nebuvo prapuolęs. Bet tėvas iš pradžių nepatikėjo. Tikrai rusų ataka atremta? Tikrai Dž.Dudajevas sėdi savo darbo kabinete? Tėvui net keletą kartų turėjau kartoti, jog manęs niekas neverčia taip šnekėti, jog aš – saugus, nepaimtas nelaisvėn.
Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.
Tėvas paaiškino, jog Lietuvos televizijos ką tik perpasakojo rusiškų televizijų ir agentūrų pranešimus „apie kritusį Grozną“. Šią informaciją pakartojo ir visos lietuviškosios. Todėl jis ir nepatikėjo mano žodžiais. Bet dabar nedelsiant skambinsiąs į LRT – perduos, ką aš jam ką tik papasakojau.
Tą vakarą tėvui pavyko Lietuvos televizijai perduoti mano pasakojimą apie mūšį. Televizijos žinių redaktorė perskaitytė jį kaip priklauso: nurodyta pavardė, vardas, papasakota, iš kur aš pranešu… Tiesa, LRT buvo atsargi: mano informaciją pateikė po to, kai perpasakojo „Vremia“ paskelbtą versiją. Bet kitą dieną mano pranešimai jau buvo perduodami pirmiau. „Vremia“ liko antroji. Juolab kad šios televizijos diktorei netrukus teko pripažinti, jog žinia „Groznas krito“ – ne visiškai tiksli.
————————————–
Mano pasakojimai, kuriuos tąsyk pacitavo Lietuvos televizija, – smulkmena. Juolab kad aš jų niekam negaliu parodyti kaip giriamasi straipsnių kopijomis ar knygomis. Be to, šiandien susiklosčiusi visai kitokia padėtis. Groznas vis tik krito, o Dž. Dudajevą – nužudė. Tačiau tos per televiziją 1994-aisiais rudenį perskaitytos kelios žinutės man labai brangios. Juk aš buvau pirmasis, kuris Lietuvai pranešė, kaip šauniai Groznas atrėmė pirmąjį rusų tankų šturmą.
Groznui aš už daug ką skolingas. Būtent Grozne sužinojau, kas yra tikroji drąsa, tikrasis garbės žodis, tikroji pagarba svečiui.
Ačiū Groznui ir už tai, kad išmokė atpažinti klastingiausias rusiškas dezinformacijas. Čečėnijos sostinėje 1994-aisiais buvo galima matyti keletą rusiškų programų. Viena iš jų – „Vremia“. Gyvendamas Grozne regėjau, kaip rusiškų televizijų diktorės kryptingai, ciniškai, begėdiškai meluodavo, viską apversdamos aukštyn kojomis.
Suprantu, kiekviena pusė trokšta kuo gražiau atrodyti. Smulkučiai pagražinimai, mažyčiai pasiteisinimai – neišvengiami. Tačiau taip meluoti, kaip 1994-aisiais melavo Rusija, – vis tik negalima. „Vremia“ pasakoja, kad Grozne – labai blogai, o aš, vaikščiodamas miesto gatvėmis, mačiau visai kitką.
Sykį į Grozną suvažiavo svečių iš Suomijos. Gal penkiolikos asmenų delegacija įskaičiuojant žurnalistus. Išėjusiems iš Dž.Dudajevo rūmų užsieniečiams apsaugos kariai pasiūlė pramogą: pašaudyti į orą iš jų asmeninių automatų. Ne kur nors Grozno pakraštyje, o centrinėje Grozno aikštėje. Suomių delegacija, kurioje būta daug moterų, – neatsisakė. Į orą keletą minučių pleškino gal iš trisdešimties automatų. Kartu su rūmų apsauga. Štai koks neįprastas paprotys – leist garbingam svečiui pašaudyti iš ginklo! O vakarinėse žiniose rusų televizija išdidžiai raportavo, esą prie Dž. Dudajevo rūmų ir vėl įvyko susišaudymas, esą Kremliui palankiai opozicijai užimti pastato nepavyko tik mažyčio atsitiktinumo dėka. Suprask, kitą kartą opozicijai tikrai pavyksią nuversti D.Dudajevą.
Čečėnijos kalnuose
Arba prisiminkime, ką po žlugusio tankų mūšio kalbėjo su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėję rusų žurnalistai. Viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms. Čečėnų sargybinis neiškentė: „pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“. Ir nedelsdamas parodė, ką jie aptiko keliuose į nelaisvę patekusiuose tankuose – degtinės bei prezervatyvų. Tankistams buvo pažadėta, kad čečėnai, vos tik išvydę rusiškus tankus, bailiai spruks, kur akys mato, o jie, šaunuoliai – išvaduotojai, turės progų paišdygauti su čečėnėmis, kurios labai gražios ir karštos.
Rusijos televizijos šio čečėniško komentaro, žinoma, neparodė – tik suko ir suko siužetą, kaip žurnalistė verksmingu balseliu klausia sutrikusio tankisto, kokią žinią perduoti jo antrąjai pusei.
Tokių rusiškų melų, nutylėjimų, iškraipymų anuomet pasipylė labai daug. Visų neprisiminsi, visų nesurašysi.
Tą lapkričio vakarą Dagestano gatvėje čečėnai kepė šašlykus. Dalyvavau jų vaišėse. Jas visuomet prisimenu su graudžiu džiugesiu – kaip trumpos, tačiau labai tikros, nuoširdžios, prasmingos laimės akimirkas.
Dezinformacijos taikiniai – NATO veiksmai, siekiant suvaldyti situaciją dėl COVID–19. I Budzeikaitės nuotr.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas (LK SKD) praėjusią savaitę, balandžio 17–23 dienomis, užfiksavo 96 informacinius incidentus, susijusius su COVID-19. Tai 16 daugiau nei per tą patį praėjusios savaitės laikotarpį.
Iš viso nuo vasario 1 d. iki balandžio 23 d. nustatyta apie 869 skirtingų tipų informacinių incidentų, skleidžiamų elektroninėje aplinkoje lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, kurie susiję su COVID-19, sakoma pranešime.
NATO ir sąjungininkų kariai mūsų šalyje lieka pagrindiniu dezinformacijos ir klaidinamos informacijos taikiniu, o skleidžiant netikras naujienas fiksuojami koordinuoti veiksmai ir sąmoningai kurstomos piliečių nuotaikos, informuoja nuolatinę dezinformacijos ir klaidinamos informacijos sklaidos elektroninėje erdvėje stebėseną vykdantys LK SKD analitikai.
Šią savaitę fiksuota koordinuota priešiška operacija, kurios tema – NATO dėl COVID-19 išveda pajėgas iš mūsų šalies. Šio incidento fragmentas buvo nušviestas šalies žiniasklaidoje, tačiau pažymėtina, kad šio informacinio incidento metu buvo taikyti skirtingi sklaidos būdai ir naudotos įvairios priemonės – suklastotas blogas, netikri laiškai, pasisakymai socialinėje erdvėje, tam tikrų vizualinių produktų kūrimas.
Kelias dienas eskaluota dezinformacija fiksuota beveik dviejose dešimtyse šaltinių įvairiose šalyse. Paminėti veiksmai bei paraleliai eskaluojamos nepasitikėjimo valstybės institucijomis temos atitinka hibridinio karo požymius.
Dezinformacijos skleidėjai siekia pasinaudoti viruso COVID-19 pandemija baimei ir įtampai visuomenėje sukurstyti, šalies žmones neigiamai nuteikti prieš sąjungininkų karius Lietuvoje.
Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, melagingų naujienų, dezinformacijos ir klaidinamos informacijos pagrindiniai taikiniai buvo Lietuvos valstybės atsakingų institucijų sprendimai ir veiksmai, siekiant suvaldyti su COVID-19 susijusią situaciją. Per savaitę pastebimas ir sąmoningas piliečių kurstymas veikti prieš valdžios institucijų sprendimus – net du kartus organizuotos tokios pat protesto akcijos prieš karantino apribojimus.
LK SKD analitikai išskiria kelias grupes dominuojamų naratyvų. Viena jų teigia, kad COVID-19 – sąmokslo teorija. Pavyzdžiui, pateikiamos versijos, kad skiepai nuo viruso skirti žmonių skaitmenizavimui (čipavimui) ir kontrolei, ar sakoma, kad tai valdžios ir žiniasklaidos kartu sukurtas panikos burbulas. Taip pat išlieka populiari versija, kad COVID-19 plinta per 5G tinklą. Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai.
Kitas populiarus naratyvas – NATO egzistavimo klausimas, kuris neva pandemijos metu kelia grėsmę pačioms narėms. Pavyzdžiui, kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad NATO ne tik neatšaukia karinių pratybų, bet prisidengdami krize pumpuoja raumenis.
Europos Sąjungos (ES) ateitis ir mūsų šalies institucijų gebėjimai lieka populiariu eskaluojamu naratyvu. Pavyzdžiui, formuojama neigiama nuomonė dėl ES ateities, o šalies institucijos kritikuojamos dėl neva atimtos galimybės verslui užsidirbti ar neva priverstinio gydymo, kuris net vadinamas medicininiu fašizmu.
Pasak LK SKD analitikų, melo, dezinformacijos ir klaidinamos informacijos sklaida, manipuliacijomis siekiama neutralizuoti visuomenės kritinį mąstymą, didinti atskirtį tarp valstybės ir jos piliečių, mažinti šalies bendradarbiavimą su NATO, kurstyti Lietuvos žmonių nepasitikėjimą ES, stabdyti technologinę pažangą, komunikacijų infrastruktūros plėtojimą šalyje.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Diskusijos dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kritikos Vyriausybei ir toliau nerimsta. Konservatoriai teigia, kad premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas sąmoningai ar nesąmoningai savo pasisakymais skleidžia melą. TS-LKD komunikacijos vadovė Vytautė Šmaižytė akcentuoja, kad premjeras Saulius Skvernelis ne tik atmetė konservatorių lyderio prašymą suorganizuoti Vyriausybės valandą, bet, pasak jos, neatvyko ir į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
„Norime priminti, kad Lietuvoje tebegalioja Konstitucija ir jos straipsniai, numatantys Seimo pareigą prižiūrėti Vyriausybės veiklą, vykdyti parlamentinę kontrolę bei Vyriausybės atskaitomybę Seimui. Pastaruoju metu nevyko Vyriausybės valandos. Tenka apgailestauti, kad premjero patarėjas yra taip blogai informuotas, jog nesąmoningai ar sąmoningai skleidžia melą“, – Eltai atsiųstame pranešime teigia TS-LKD komunikacijos vadovė V. Šmaižytė.
Konservatorių atstovė spaudai V. Šmaižytė primena, kad S. Skvernelis atmetė G. Landsbergio prašymą surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. V. Šmaižytė taip pat atkreipia dėmesį, kad premjeras neatvyko į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
„Šią savaitę per Seimo pirmininką premjerui buvo perduotas TS-LKD pirmininko ir Seimo opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio prašymas surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. Prašymas buvo atmestas“, – teigė V. Šmaižytė. Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Taip pat premjerui nepavyko atvykti į G. Landsbergio pasiūlytą, paties premjero iš pradžių palaikytą ir net organizuotą ir kviestą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams, kuriame dalyvavo Ingrida Šimonytė ir Irena Degutienė, o premjeras jame taip ir nepasirodė“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad premjero atstovas spaudai T. Beržinskas penktadienį pranešė, kad Vyriausybės vadovas apgailestauja dėl kritiką Vyriausybei žeriančio opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio viešojoje erdvėje išsakytų pareiškimų. Pasak premjero atstovo spaudai, priešingai nei deklaruoja konservatorių pirmininkas, S. Skvernelis yra atviras visų pasiūlymams, o G. Landsbergio pareiškimai, esą Ministrų Kabinetas nėra linkęs opozicijos klausytis, yra arba melas, arba tiesiog veidmainiavimas.
Ketvirtadienį G. Landsbergis kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo valdybos narius, ragindamas atkurti reguliarų Seimo darbą, visas parlamentinės kontrolės formas bei kartu su ekspertais ieškoti būdų, kaip visos demokratinės procedūros turėtų būti užtikrinamos gyvenimo su virusu sąlygomis.
Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.
XXI amžius informacinių technologijų, žinių amžius. Tiek pat teisinga pasakyti – melo ir gandų amžius. Gandai tapo paveikia priemone, kurią naudoja geltonoji, bulvarinė ir panašia įvardinama žiniasklaida. Melo ir prasimanymų pilna internete.
Tyrinėti gandai irgi ne kartą. Psichologas Gordon Willard Allport pasiūlė gandų įvertinimo formulę, pagal kurią gandas gali būti aprašytas kaip įvykio reikšmingumas padaugintas iš jo dviprasmiškumo ir neaiškumo. Akivaizdu, kad koronavirusas, karantinas mums visiems svarbus įvykis. Taip pat akivaizdu, kad ir jį tiriantys mokslininkai dar daug ko apie šį virusą nežino.
Gandų ir pasakojimams pagrindas bendras. Tai dėmesys visuomenės nestabilumui ar nepatenkintiems poreikiams. Antai, žmogus – voras, Robinas Hudas, Tadas Blinda kovoja už socialinį teisingumą, baudžia tuos, kurių neįstengia nubausti valstybinės institucijos. Gandai ir pasakojimai patvirtina žinojimo bei galios pakeisti padėtį stoką. Jie apibendrina atskirą atvejį, turintį klausytojams platesnę prasmę, atitinkantį jų vaizdinius apie pasaulį. Todėl vieniems žmonėms tas pat gandas yra nieko nereiškianti nesąmonė, o kitiems jų įsitikinimų patvirtinimas. Gando esmė – demaskuoti blogį ir apsimetėlius, slepiančius tiesą.
Gandas yra efektyvi informacijos skleidimo priemonė, kuri remiasi žmonių baimėmis ir norais. Taigi, yra visos prielaidos gandams apie koranavirusą sklisti. O juos skleidžiantys gana retai nori mums gero.
Europos išorės veiksmų tarnyba (EEAS) paskelbė pranešimą apie dezinformaciją, kuri skleidžiama apie koronavirusą. Svarbiausia šio pranešimo žinia – gausėja melagingų žinių, Ją kryptingai skleidžia Kremliui pavaldi ar artima žiniasklaida. Nemažai melagingų žinių paskelbia socialinių tinklų dalyviai
EEAS pateikė daug dezinformacijos pavyzdžių. Iš jų labiausiai paplitę:
Koronavirusas yra biologinis ginklas, kurį naudoja Kinija ar JAV.
Koronavirusas neatsirado Uhane. Ji sukūrė JAV kariškiai.
Centralizuota valstybė, tokia kaip Kinija, geba įveikti koronavirusą, o demokratinės valstybės – ne.
Europa turėtų būti dėkinga Kinijai už koronaviruso plitimo sustabdymą. ES turi atsiprašyti Kinijos dėl dokumentų, kuriuose Kinija įvardinta kaip grėsmė.
Kremlius
Pandemiją sukėlė migrantai, kurie koronavirusą platina Europoje.
Koronavirusas yra susijęs su 5G internetu. Uhanas yra 5G bandymo vieta.
ES nėra pasirengusi skubiai teikti paramą savo valstybėms narėms – vietoj to jos turi pasitikėti išorės parama (pvz., iš Kinijos).
Šengeno sutartis nebeegzistuoja. Europiečiai yra karantine, tačiau migrantai gali laisvai judėti po Europą.
Koronavirusas yra apgaulė, jo nėra.koronavirusas
Koronavirusui išgydyti yra natūralių priemonių.
Naudodamasi koronaviruso sukeltomis problemomis, rusiška propaganda tęsia jai įprastų idėjų, kuriomis siekiama susiskaldyti visuomenę, pasėti nepasitikėjimą, kelti sumaištį platinimą. Pastebimi rusiškos dezinformacijos skirtumai, jei žinios platinamos vidaus ar tarptautinėse auditorijose.
Rusijos auditorijai skirtuose pranešimuose koronavirusas apibūdinamas kaip užsienio agresijos būdas, teigiama, kad jis sukurtas slaptose JAV ar Vakarų šalių laboratorijose, pabrėžiama, kadkoronaviruso iššūkiui Europa nepasirengusi, o Rusija sėkmingai su juo kovoja.
Pranešimuose, skirtuose tarptautinei auditorijai (skelbiamuose anglų, vokiečių, italų ar lietuvių kalbomis), daugiausia dėmesio skiriama sąmokslo teorijoms, susijusioms su „pasauliniu elitu“, biologinio ginklo bandymu. Jomis siekiama sukelti nepasitikėjimą nacionalinėmis ir ES institucijomis, sveikatos apsaugos sistemomis ir mokslo ekspertais. Pavyzdžiui, Rusijos okupuotame Kryme įkurtas tinklalapis „Naujienų frontas“ paskelbė straipsnį „Lietuviai pradėjo užsikrėtusių koronavisuru tautiečių „medžioklę“. Užtenka perskaityti vien pavadinimą – komentuoti nereikia. Tinklalapis „Sputnik“ paskelbė medžiagą, kurioje išsakyta prielaida, kad koronavirusas sukurtas Latvijoje, nes šioje šalyje daug talentingų mokslininkų ir farmacininkų, o pandemija naudinga valdžiai. Gal kam ir patiks „pagyrimas“ talentingiems latviams?
Internete apie Covid-19 – gausybė įvairiausių pranešimų. Slaptai.lt nuotr.
Gandams nebūdingas logiškumas ir nuoseklumas. Jis nebūdingas ir dezinformacijai, kuria siekiama įbauginti ir sujaukti mąstymą. Todėl ta pati dezinformacijos priemonė vieną dieną gali skelbti žinią, kad pandemija tėra prasimanymas, o kitą – pranašauti pasaulio pabaigą. Tačiau išlieka pagrindinis teiginys – Vakarai blogis, Putino režimas geris.
Šiuolaikinio rusiško imperializmo ideologas A. Duginas rašo, kad pandemija „išvalys pasaulį“. O kaip atrodys „švarus pasauli“? Jame neliks demokratijos, bus įvesta griežta karinė diktatūra. Taigi, dar kartą bandoma įteigti, kad Putino Rusija – gerovės ir laisvės šalis. Deja, vis atsiranda besmegenių, kurie tuo patiki.
Jei bent dalis žmonių patikės dezinformacija – ją skleidžiančių tikslas bus pasiektas. Todėl turime likti budrūs, turime mąstyti ir nepasikliauti gandais, turime rinktis patikimus informacijos šaltinius, nes nekenčiantys Lietuvos dirba savo juodą darbą.
Interviu autorius – Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
JAV Atstovų Rūmų pirmininkė demokratė Nancy Pelosi gynė provokacinį savo elgesį prezidentui Donaldui Trumpui Kongrese skaitant metinį pranešimą ir dar kartą jį užsipuolė.
„Aš suplėšiau melo manifestą“, – sakė N. Pelosi ketvirtadienį Vašingtone. Esą reikėjo atkreipti amerikiečių dėmesį, kad visa tai netiesa. „Tai buvo visiškai tinkamas veiksmas“, – kalbėjo demokratų lyderė. Ji pridūrė, kad jai nereikalingi pamokymai apie orumą, ypač – iš D. Trumpo lūpų.
Prezidentas savo kalboje skleidė melą, kalbėjo N. Pelosi. Jis esą Kongresą pavertė „realybės šou scena“.
N. Pelosi teigė, kad parodė pagarbą D. Trumpui ir jam prieš skaitant metinį pranešimą ištiesė ranką. Tačiau jis esą nenorėjo atsakyti tuo pačiu. „Jis atrodė lyg šiek tiek paveiktas raminamųjų“, – sakė Atstovų Rūmų pirmininkė. Tačiau neištiesta ranka esą nebuvo priežastis to, kad ji vėliau suplėšė kalbos tekstą.
N. Pelosi antradienio vakarą po D. Trumpo kalbos demonstratyviai suplėšė kalbos tekstą. Baltieji rūmai ir D. Trumpas tokį elgesį pasmerkė, o demokratai negailėjo pagyrų.
JAV Senatas, kuriame D. Trumpo respublikonai turi daugumą, trečiadienį išteisino prezidentą nuo visų apkaltos proceso kaltinimų.
Putino valdomas Rusijos režimas plečia savo puolimą visais įmanomais frontais, tam pasitelkdamas atvirą melą. Jeigu anksčiau Kremlius dar stengdavosi tokį melą bent kiek pridengti tariamais „faktais“, tai pastaruoju metu ir dėl jų nesivargina. Ir tai akivaizdžiai rodo, jog melaginga informacija skleidžiama išskirtinai vidaus rinkai, menkai išprususiai visuomenės daliai, siekiant mobilizuoti rusų tautą: žiūrėkit, dėl visko, kas vyko arba vyksta dabar pasaulyje, kalti Vakarai; mes – taikos balandžiai.
Pirmasis melas, paskleistas paties Putino, buvo tas, jog dėl Antrojo pasaulinio karo įžiebimo kalta pati Lenkija. Tai sukėlė audringą reakciją pačioje Lenkijoje. Putinas leido sau chamiškai lenkus išvadinti antisemitinėmis kiaulėmis ir padugnėmis, teigdamas, jog šie, karo priešaušryje, Lenkijos pasiuntinio Berlyne lūpomis, žadėję pastatyti Varšuvoje paminklą Hitleriui, jeigu šis visus Lenkijos žydus deportuotų į Madakaskarą.
Putinas žengė dar toliau – pažadėjo pats parašyti straipsnį, su „naujais“ faktais, kad Lenkija iš tikrųjų pradėjo antrąjį pasaulinį karą, nes pati, dar pasirašant Ribentropo-Molotovo paktą, bičiuliavosi su Hitleriu ir dalyvavo užgrobiant Čekoslovakiją.
Vladimiras Putinas – susiraukęsVladimirui Putinui skirta kritika
Putinas, matyt, dar teberašo straipsnį, o jo samdiniai, armija kremlinių propagandistų, žengia dar toliau. Po to, kai kalbą Aušvico mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių proga Lenkijoje pasakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, jie puolė jį su didžiuliu pykčiu bei įniršiu. Esą jis pataikauja savo šalies nacionalistams, išduoda žydų tautą, kadangi pats yra žydas, o taip pat ir savo senelį, kuris raudonosios armijos gretose vadovavo Ukrainą nuo nacių. Nesirenkant žodžių, pereita net prie šlykščių įžeidinėjimų. Vienas laidos „ 60 minučių“ dalyvių leido sau studijoje pasakyti, jog Zelenskio senelis, jeigu prisikeltų, savo anūkui, dabartiniam Ukrainos prezidentui, kai ką nupjautų, ir jis būtų teisus, nes anūkas tapo padugne.
Ką tokio blogo minėjime, stovėdamas šalia Lenkijos prezidento A. Dūdos, pasakė V. Zelenskis? Jis pasakė, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo du tuometiniai totalitariniai režimai, vienas kurių buvo nacistinis. Savo, sakyčiau, net perdėm švelnioje kalboje Zelenskis nepasakė, kad tas kitas totalitarinis režimas buvo Sovietų Sąjunga. Dar Ukrainos prezidentas pridūrė, jog Aušvico stovyklos vartus sugriovė ukrainietis tankistas, o likusius kalinius išvadavo 100-oji Lvovo divizija.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Ir prezidentas nieko nemelavo.
Tačiau Kremliaus propagandistus tai labiausiai ir įsiutino. Esą kodėl Zelenskis pasakė, kad kalinius išvadavo kažkokia tai divizija, o ne šlovingoji raudonoji armija? Ir kas tas buvo antrasis totalitarinis režimas, kuris kartu su Hitleriu pradėjo karą? Nejaugi Sovietų Sąjunga, – vienintelė visos pavergtos Europos išvaduotoja?
Žvelgiant į pastarųjų savaičių ir dienų politinį kontekstą, tokia agresyvi Rusijos reakcija gana lengvai paaiškinama. Šešerius metus, kai Rytų Ukrainoje vyksta Putino remiamas separatistų karas su Kijevu, propagandinė Kremliaus mašina visokeriopai stengiasi supjudyti lenkus su ukrainiečiais. Visos Rusijos valdžios kontroliuojamos televizijos nuolat bando įkalti pleištą tarp šių dviejų tautų, vis primindamos, kaip kadais ukrainiečiai „skerdė“ lenkus.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Ir štai dabar abiejų kaimyninių šalių prezidentai stovi vienas šalia kito, ir abu smerkia Holokaustą, teigdami, jog tik bendromis pastangomis galima pasiekti, kad šie baisumai niekada nepasikartotų; ir kad Putinas nebandytų perrašinėti istorijos Rusijoje atgimstančio stalinizmo fone.
Pasaulio neapgausi, jis juk prisimena, kaip Hitleris su Stalinu pasidalijo Lenkiją, kaip rengė bendrą karinį paradą; kaip Katynėje NKVD išžudė tūkstančius lenkų karininkų, o Kremlius ligi šiol išsisukinėja, esą tai ne jų nusikaltimas, o nacių.
Beje, tiems, kas abejoja ar nežino, reikia priminti, jog „herojiški“ sovietų mitai nusveria realybę. Pūkuotasis Josifas Visarijonavičius, prieš Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, užėmė nemažai teritorijų, kuriose gyveno daug žydų – Lietuvą ir dalį Lenkijos. Taigi Putino Aušvico mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių proga Jeruzalėje pasakyta propagandinė kalba, esą 45 proc. Holokausto aukų buvo „Sovietų Sąjungos piliečiai“ yra paprastas melas. Kaip kad yra dešimtmečius kartojamas melas, jog Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija – į Sovietų Sąjungą įstojo savanoriškai.
Kuomet Putinas Jeruzalės memoriale „Yad Vashem“ pabrėžė, jog karo metais Lietuvoje buvo išnaikinta 95 proc. žydų, „didžiajam istorikui“ reikia priminti, jog tuo metų Lietuva savo valstybės jau nebeturėjo: 1940-aisiais ją okupavo sovietai, o po metų – naciai.
Edward Lucas (Edvardas Lukasas). Belsat.eu nuotr.
„Suprantama, kodėl V. Putinas skleidžia sovietinius mitus apie istoriją. Pasiskolintas heroizmas stiprina patriotiškus jausmus savo paties susitraukusioje, sustingusioje valstybėje. Kelerius metus iškart po karo, kai trauma buvo tikra, sovietų valdžia karą menkino. Veteranų, ypač neįgaliųjų, buvo gėdijamasi. Tik prisiminimams išblėsus, nostalgijos mašina pradėjo veikti. Nekreipkite dėmesio, kad nevykdomi pažadai pasiekti geresnį rytojų – tiesiog pasinerkite į praeityje sudėtų aukų šlovę. V. Putinas taip pat naudojasi kiekviena proga apkaltinti besipriešinusius sovietų valdymui buvus nacių „talkintojais“, – neseniai rašė Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edvardas Lukasas.
„Kaltink kitus, kas nors vis tiek patikės“- matyt toks yra Rusiją valdančio režimo credo.
Tie patys Kremliaus propagandistai, draskomi paranojinių konvulsijų, griebiasi visko, kas papuola po ranka. Šiomis dienomis, Kinijoje progresuojant koronavirusui, jie iškėlė mintį – ar nebus tai Vakarų biologinio ginklo panaudojimo prieš komunistinę Kiniją pasekmė? Sako, tokia prielaida taip pat turi teisę gyvuoti…
Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Neseniai teko perskaityti Lietuvių kalbos instituto knygą „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, V., 2017. Knygoje aprašomi įdomūs Lietuvoje gyvenančių tautų sociologiniai tyrimai ir kalbų kontaktai. Tikrai, kas domisi didžiųjų Lietuvos tautinių mažumų gyvenimu, gali papildyti savo turimas žinias.
Perskaičius knygą užkliuvo vienas straipsnis, parašytas rusų mokslininkės Nadieždos Afanasjevnos Morozovos. Šis straipsnis „Kompaktiškos Lietuvos sentikių gyvenvietės praeityje ir dabar“ 744 – 759 psl. atspausdintas rusų kalba ir jau prieš tai buvo išspausdintas Rusijos moksliniuose leidiniuose.
Straipsnyje yra teiginys, kad dauguma sentikių kaimų, buvusių Utenos rajone, buvo 1940 -1950 metų pradžioje sudeginti Lietuvos partizanų.
Aš nieko ik tol nebuvau girdėjęs, nes sovietinė propaganda būtų ilgai trimitavusi apie tai, kad lietuviai naikino rusų kaimus. Todėl aš parašiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centrą užklausimą. Pasirodo, nieko to nebuvo.
Mums reikia būti labai budriems, rusų propaganda gali pasigauti tokius dalykus ir ištrimituoti visam pasauliui apie blogus ir niekšus lietuvius.
Prie šių eilučių pridedu savo užklausimą minėtam centrui ir atsakymą į jį. Manau, skaitytojams bus įdomu.
Užklausimas:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui „Dėl teiginių apie sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone”
2017 m. Lietuvių kalbos institutas išleido įdomią Valerijaus Čekmono knygą „Kalbų kontaktai ir sociallingvistika“. Joje aprašoma kalbų sąveika Rytų Lietuvoje, taip pat ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse. Kadangi Čekmonas buvo didelis savo srities žinovas, tai ten yra ir jo mokinių bei kitų tos lingvistikos mokslų šakos straipsniai. Straipsniai publikuojami originalo kalbomis: lietuviškai, lenkiškai bei rusiškai.
Viena iš straipsnio autorė yra Nadežda Afanasjevna Morozova. Jos paskelbtas straipsnis „Староверы Литвы: места компактного проживания в прошлом и настоящем“. Šiame straipsnyje aptariamos sentikių gyvenamos vietos Lietuvoje. Man labai užkliuvo viena detalė, kur rašoma kad Lietuvos partizanai sudegino sentikių kaimus. Kad būtų tiksliau, pacituosiu vertimą į lietuvių kalbą iš knygos 751 puslapio:
„XX amžiaus pradžioje A. Stankevič duomenimis patys didžiausi (sentikių) kaimai (Utenos areale) buvo Stolneniškių km. (53 žmonės) ir Černovščiznos km. (33 žmonės). Dauguma sentikių kaimų Utenos rajono teritorijoje buvo lietuvių partizanų sudeginti 1940- ųjų pabaigoje ir 1950 metų pradžioje, todėl tie kaimai jau neminimi 1959 m. surašymo duomenų bazėje“ (paryškita mano).
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Be to, šis straipsnis yra atspausdintas ir vienoje Sankt-Peterburge išleistoje knygoje 2011 metais.
Aš nemažai skaitęs tiek dabartinių knygų apie partizanus, tiek sovietiniais laikais išleistos literatūros apie „klasių kovą“ Lietuvoje pokario metais, bet tokių faktų neteko užtikti. Žinoma, kad Lietuvoje buvo faktų, kad rusai labai mėgo būti stribais, dalyvauti žmonių vežimuose į Sibirą, tad jų kaimų sudeginimas nebūtų labai smerktinas faktas, atsižvelgiant į tai, kokias skriaudas Lietuva ir lietuviai sulaukė iš didžiojo kaimyno pusės. Bet mane labai domina pats faktas, ar tokie reiškiniai buvo Lietuvoje iš viso, ar čia tik paskleistas melas, kuriuo siekiama pripaišyti lietuvių tautai ir Lietuvos partizanams nebūtas nuodėmes. (Žinome, kad kai kada galėjo būti padegtos stribų ar kitų sovietinių aktyvistų sodybos, bet kad būtų deginami rusų kaimai, – negirdėjau).
Kiek suprantu, straipsnio autorė yra gyvenanti Rusijoje, tad iš kur ji galėjo surinkti tokius duomenis, arba kas buvo jos informatoriai Lietuvoje. Būtų labai malonu sulaukti atsakymų į mano klausimą.
Gintautas Šapoka, Alytaus rajonas, Talokių kaimas
Atsakymas:
LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS
DĖL SENTIKIŲ KAIMŲ
Atsakydami į Jūsų paklausimą apie Stalnioniškio (Utenos rajonas) ir Černaučiznos (buvusi kaimo vieta yra Anykščių r.) kaimus informuojame Jus, kad Stalnioniškio kaimas, pagal 2001 m. Lietuvos respublikos administracinį suskirstymą, priklauso Vyžuonų seniūnijai. Leidinio „Vyžuonos –kraštas ir žmonės“ sudarytojas Algirdas Vyžintas teigia, kad Stalnioniškių kaime yra sentikių bendruomenė, veikia 1742 m. įkurta sentikių cerkvė. Аrchyvinių duomenų, kad kaimą pokario laikotarpiu bandė sudeginti partizanai, neturime.
Černaučiznos kaimas yra negyvenamas ir 2001 m. buvo išregistruotas iš gyvenamųjų vietovių registro. Kaimas sunyko natūraliai.
Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.
Jūsų minima autorė, rašydama apie partizanų tariamai sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone pateikia iškraipytą ir netikslią informaciją. Lietuvos ypatingajame archyve saugomose MGB-MVD Anykščių r. sk. operatyvinėse bylose apie kovą su partizanais rašoma, kad 1951 m. gegužės 5 d. „Aro“ būrio partizanai „Gaidelis“ ir „Viesulas“ Černaučiznos kaime nušovė dar 1945 m. užverbuotą MGB agentą „Vyžūną“ – Joną Damauską, Jurgio, g. 1891 m. Užpaliuose, gyv. Anykščių r. Černaučiznos k. bei jo žmoną Valeriją Damauskienę, Jurgio, g. 1895 m. Užpaliuose, gyv. Černaučiznos k. Nušautųjų kūnus partizanai nunešė į sodybos daržinę, o pastarąją padegė. Kitų archyvinių duomenų apie Černaučiznos kaimo sodybų padeginėjimą neturime. Šį atvejį galima laikyti vienetiniu ir niekaip nesusijusiu su partizanų požiūriu ar elgesiu Utenos krašto sentikių atžvilgiu.
PAGRINDAS. LYA, f. K-19, ap. 1, b. 100, l. 191-192; f. K-41, ap. 1, b. 382, l. 265;
Vyžuonos – kraštas ir žmonės, (sudarytojas Algirdas Vyžintas), Utena, 2006, p. 258 – 259.
Pasirašė – LGGRTC Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė
Rokas Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis sureagvo į „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teiginius, kad jis, būdamas ministru, apvogė valstybę. Kaip skelbia LRT radijas, R. Masiulis dėl šių teiginių neatmeta galimybės kreiptis į teismą.
R. Masiulis LRT radijui teigė, kad pinigai buvo ne tik panaudojami, bet ir sutaupomi.
„Ponas Karbauskis žodžių kažkaip nevertina nei faktine, nei teismine prasme. Kaltinti žmogų tuo, ko jis nepadarė, mūsų valstybėje negalima. Įsisavinimas lėšų, kaip ir kiekvienais metais, vyksta dėsningai ir planuotai. Metų gale 30 mln. eurų persikels į kitus metus, ir čia, kas yra svarbu, nė vienas centas neprapuls. Neteisybė, kad nepanaudota. Visos tos lėšos, kurios liečia 2017–2018 metus, yra panaudotos, nė vienas centas neprapuolė, tik sumokamos sąskaitos ne visada iki kalendorinių metų galo, bet pinigai neprapuls, pinigai jau yra kontraktuoti“, – LRT radijo laidoje „Svarbus pokalbis“ sakė R. Masiulis.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis trečiadienį tvirtino, kad buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis apvogė valstybę. Pasak politiko, eksministrui nesugebant tinkamai eiti savo pareigų dirbant Vyriausybėje, susidarė 160 mln. eurų nepanaudotų lėšų suma, skirta kelių tvarkymui. Savo ruožtu R. Masiulis tvirtina, kad tokie teiginiai yra tiesiog melas.
