Ilgametis JAV prezidento Donaldo Trumpo patikėtinis Rogeris Stone‘as vadinamajame Rusijos skandale pripažintas kaltu pagal kelis kaltinamuosius punktus.
 
Prisiekusieji penktadienį Vašingtone po dvi dienas trukusių konsultacijų priėjo prie išvados, kad 67-erių R. Stone‘as, be kita ko, pateikė melagingus liudijimus ir trukdė teisingumui, skelbia amerikiečių žiniasklaida.
 
Vasarį turėtų paaiškėti bausmės dydis. R. Stone‘as visus kaltinimus neigė.
 
D. Trumpas tviteryje komentavo, kad ir prieš kitus, pavyzdžiui, demokratų kandidatę 2016 metų rinkimuose Hillary Clinton turėtų būti atliekamas tyrimas dėl galimo melagingo liudijimo. „Ar jūs nemelavote? – rašė D. Trumpas. – Dviguba moralė, kaip niekad iki šiol mūsų šalies istorijoje?“
 
R. Stone‘as sausį buvo sulaikytas Floridoje ir vėliau paleistas su sąlygomis.
 
Ši byla susijusi su specialiojo tyrėjo Roberto Muellerio tyrimu – jis aiškinosi, ar per 2016 metų rinkimų kampaniją būta susitarimų tarp D. Trumpo stovyklos ir Rusijos atstovų. R. Stone‘as 2015-aisiais dirbo su D. Trumpu – ruošiantis 2016-ųjų prezidento rinkimų kampanijai. Jie ir po to palaikė glaudų kontaktą.
 
Kaltinimai R. Stone‘ui susiję su programišių ataka prieš demokratus per 2016-ųjų rinkimų kampaniją. Tada buvo nutekinti elektroniniai laiškai iš H. Clinton aplinkos.
 
R. Muellerio komanda kaltina R. Stone‘ą melagingai liudijus Kongresui apie tai, ką jis žinojo apie kibernetines atakas ir su kuo apie tai kalbėjo. Be to, jis spaudęs kitus liudytojus pateikti neteisingus parodymus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.16; 07:20

Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pavadino Rusijos užsienio reikalų ministeriją (URM) melagiais dėl įrašo jų tviterio paskyroje anglų kalba, kuriame teigiama, neva Baltijos šalims nepavyko tapti demokratinėmis ir teisinėmis valstybėmis, skelbia Latvijos visuomeninis transliuotojas LSM.
 
„90-ųjų pradžioje Baltijos šalys gavo nacionalinę nepriklausomybę. Šis įvykis leido viltis, kad Baltijos Sovietinės Respublikos taps šiuolaikiškomis, demokratinėmis ir teisinėmis valstybėmis, šios viltys, deja, taip ir neišsipildė“, – sakoma oficialioje Rusijos URM tviterio paskyroje anglų kalba.
 
E. Rinkevičius į tokius Rusijos URM pareiškimus sureagavo itin griežtai.
 
„Jokių Baltijos Sovietinių Respublikų niekada nebuvo. Baltijos šalys buvo okupuotos Sovietų Sąjungos pagal Hitlerio ir Stalino paktą. Latvija, Lietuva ir Estija atkūrė nepriklausomybę ir dabar yra šiuolaikiškos, demokratinės ir teisinės valstybės. Yra melas, didelis melas ir Rusijos URM tvytai“, – atsakė E. Rinkevičius.
Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
E. Rinkevičius rugpjūčio pradžioje jau buvo įsivėlęs į žodžių karą su Rusijos ambasada Latvijoje. Tuo metu Latvijos ministras pareiškė, kad Latvija, kitaip nei Rusija, „diplomatiniu chamiškumu nepasižymi“, taip pat netrukdo vykti taikioms demonstracijoms ir demokratiniams rinkimams.
 
„Latvijoje netrukdoma rengti demokratinius rinkimus ir taikias demonstracijas, nebandoma atimti vaikų iš jų tėvų dėl dalyvavimo protestuoti, rusai nėra mušami, žmogaus teisių aktyvistai nėra žudomi, diplomatiniu chamiškumu mes nepasižymime, kitaip nei Rusija“, – sakė E. Rinkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.30; 08:40

Prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis. Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, kad kandidato į prezidentus Naglio Puteikio interviu Eltai išsakyti teiginiai yra melagingi. Jam nesuprantama, kodėl į institutą buvo nukreipta tokia ataka. Esą prieš keletą metų pats N. Puteikis išreiškė mintį, kad norėtų matyti Ž. Šilėną savo komandoje. 

Anot Ž. Šilėno, N. Puteikio išsakyta mintis, esą LLRI turi milijoninį biudžetą, kurį „suneša turtingiausios korporacijos ir turtingiausi žmonės“, yra melas. Anot prezidento, institutas praėjusiais metais valdė 0,6 mln. eurų biudžetą, trečdalis jo – iš įmonių. 

„Labiausiai žeidžia mintis, neva mums verslas suneša milijonus, už kuriuos paskui perkame žiniasklaidą. Tai, suprask, esame tiek negudrūs ir taip aš nemoku rašyti, kad už savo straipsnius moku žiniasklaidai. Didžiausias faktinis melas. Priminsiu, kad LLRI biudžetas 2018 m. buvo 615 tūkst., iš įmonių – 217 tūkst. eurų“, – sakė Ž. Šilėnas. 

Jo teigimu, institutas esą niekada nemokėjo žiniasklaidai ir to nedaro, „nes tai prieštarauja įsitikinimams“. Ž. Šilėnas taip pat sureagavo į N. Puteikio teiginį, esą institutas „pradėjo slėpti rėmėjus“ – anot Ž. Šilėno, sąrašas yra viešas „jau daugelį metų“. 

Kalbėdamas apie LLRI N. Puteikis tvirtino, kad tai yra lobistinė organizacija, kurios tikslas – „kuo mažesni mokesčiai turtingiesiems ir mažesnės algos negu pas kaimynus“. Reaguodamas į šiuos komentarus Ž. Šilėnas tikina, kad institutas yra už didesnes algas ir prieš mažesnius mokesčius visiems, be išimčių. Jis taip pat teigia, kad LLRI savęs lobistais nevadina, nebent „idėjos“. 

„Ekonominė gerovė yra vienas iš dalykų, kurių mes siekiame. Esame pasisakę prieš minimalios algos neapgalvotą didinimą, bet visada turime argumentų, dėl ko. Dėl mokesčių – pasisakome už mažus mokesčius visiems. Nerasite nė vieno nei pasisakymo, nei straipsnio, kur būtų pasakyta, kad turtingieji turėtų mokėti mažesnius mokesčius. Buvome vieninteliai ar vieni iš nedaugelio, kurie pasisakė prieš „Sodros“ grindų įvedimą. 

Mes tikrai nelaikome savęs nei lobistais, nei lobistine organizacija. Mes atstovaujame laisvos rinkos idėjoms, bet neginame vienos įmonės ar įmonių grupių, ar grupių interesus, nebent mokesčių mokėtojus galima apibrėžti kaip interesų grupę. Tuomet taip, giname juos. Bet jei pastebėsite, visi mūsų siūlymai yra labai platūs. Jei sakome už mokesčių, PVM mažinimą – tai visiems, o ne išskirtinėms verslo grupėms. Galbūt idėjos lobistai, bet ne lobistinė organizacija“, – teigė Ž. Šilėnas. 

Jam taip pat nuostabą kėlė mintis, kad LLRI esą pasisako prieš tarėjų grąžinimą arba nuoroda, neva prezidentas yra tik užsienio reikalams. Ž. Šilėno teigimu, institutas fokusuojasi į ekonominius, o ne teisės klausimus, o dėl prezidentės esą galbūt kolegos yra išsakę minčių, bet institutas, jo teigimu, nedaro nei analizių, nei statistinių siūlymų, kuo turėtų užsiimti prezidentas. 

Ž. Šilėnas tikina, kad yra nusivylęs tokiais N. Puteikio pareiškimais – esą anksčiau buvo netgi nuskambėjusi mintis, kad N. Puteikis norėtų matyti jį savo aplinkoje. 

„Vienoje laidoje esu buvęs ir (N. Puteikis. – ELTA) yra sakęs, kad norėtų matyti mane savo komandoje. (…) Esu nusivylęs. Ilgą laiką galvojau, kad galbūt N. Puteikis tikrai nori kovoti su neteisybėmis, bet tokie išprovokuoti pareiškimai „iš dangaus“ man yra visiškai nesuprantami“, – teigė Ž. Šilėnas patikindamas, kad į teismą kreiptis nesiruošia.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.30; 02:00

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas (centre). vitalidrobishev.livejournal.com

Spektaklis po spetaklio. Dėmesio: scenoje pasirodo tarakonai.

Atsiradęs pradingėlis niekuo nesiskundė

Naktį į spalio 25-ąją Sankt Peterburgo internetinis leidinys „Fontanka“ pranešė: „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka. Ten jis, dalyvaujant jo advokatui, pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. „Fontanka“ priminė, kad dėl informatoriaus dingimo į policiją kreipėsi žurnalistas Denisas Korotkovas. Ir trumpai papasakojo apie jį bei išpuolius prieš jį. Žurnalisto darbo ėmėsi 2011 metais, dar neseniai dirbo „Fontankoje“. Anksčiau tarnavo teisėsaugos organuose, didelės kompanijos saugumo tarnyboje. „Informacinė ataka“ prieš jį prasidėjo dar gerokai prieš Amelčenkos dingimą, o itin sustiprėjo jo tyrimo paskelbimo „Novaja gazeta“ išvakarėse. Dešimtys internetinių šaltinių jį apšaukė „tėvynės išdaviku“. Iš tikrųjų jam dirbant „Fontankoje“ leidinys neatskleidė nei vieno Sirijoje žuvusio Gynybos ministerijai pavaldaus asmens duomenų – išskyrus tuos, kuriuos ši žinyba pati paskelbė.

Iš ryto žurnalistai ėmė skambinti į Vidaus reikalų ministerijos ir Tyrimų komiteto miesto padalinius: ar tikrai atsirado? Ten nuo komentarų atsisakė. Dar tą pačią naktį internete „išniro“ (kaip parašė vienas leidinys) Amelčenkos „pareiškimas policijos skyriaus viršininkui“ dėl jo paieškos nutraukimo – aštuoni su puse puslapio, prirašyti palyginti smulkiomis raidėmis. Jame pasakojama, kaip pareiškėjas susipažino su žurnalistu, kaip šis jam duodavo tekstus, kuriuos jis turėdavęs išmokti ir paskui atpasakoti (žurnalistas greičiausiai tai įrašinėjo), kiek šimtų tūkstančių rublių už tai gavęs ir kiek buvo pažadėta ateityje.

Štai kas, anot pareiškėjo, įvyko paskutinio jo susitikimo su žurnalistu metu ir vėliau. Korotkovas jam esą pasakęs: tau reikia išvažiuoti iš miesto kelioms savaitėms, daugiausia mėnesiui. Grįžęs papasakota patvirtinsi vaizdo įraše, atlygis – 20 000 eurų. Jis sutikęs. Tada žurnalistas pasakęs: prie tavo gyvenamo namo lauks du mano žmonės, kurie nuveš tave į saugią vietą; palik namie telefonus, kad pagal juos tavęs negalėtų rasti. Pareiškėjui atsiradus prie namo, prisistatę du vyrukai: mes nuo Korotkovo, eik namo reikalingų daiktų ir dokumentų, būtinai paimk antrą porą avalynės ir išnešk telefonus. Jam tai padarius, vyrukai paprašę paskambinti Korotkovui ir sunerimusiu balsu pranešti, kad jį seka. Po to pareiškėjas atidavęs jiems telefonus ir persiavęs. Korotkovo žmonės išvežė jį už miesto (automobilio spalva ir markė).

Pirmą naktį pareiškėjas praleido miške, palapinėje, kurią vairuotojas ištraukė iš automobilio bagažinės. Kai pasiskundė rytą atvažiavusiam Korotkovo žmogui sušalęs, vakarop apgyvendino name artimiausioje gyvenvietėje. Ten jam kartą per dvi dienas atveždavo vandens, maisto, cigarečių. Spalio 23 d. atvažiavo dviese (tie patys, kurie buvo prie jo daugiabučio Peterburge) ir paklojo ant stalo laikraštį „Novaja gazeta“: viskas,  Korotkovui tu daugiau nereikalingas, gali daryti ką nori. Ir išvažiavo. Atvertęs laikraštį rado 200 tūkstančių rublių. Pamatė Korotkovo straipsnį ir viską suprato. Praleido naktį toje pačioje vietoje, o rytą nusprendė grįžti namo. Pasitaikė taksistas ir parvežė į miestą. Namie sužinojo, kad paskelbta jo paieška ir kad policijai apie dingimą pranešęs pats Korotkovas. Paskambino pažįstamam teisininkui ir pasikonsultavo… „Prašau nutraukti paiešką, jeigu informacija apie tai atitinka tikrovę.“

Atsargiai – melas

Vyriausybinis docentas: karas!

Jevgenijui Prigožinui priklausančio „medijų fabriko“ leidiniai puolė ant „Novaja gazeta“ ir žurnalisto Deniso Korotkovo it nuo grandinės nutrūkę (ar kieno siundomi?). „Ekonomika segodnia“ lapkričio 26 d. parašė informatorių papasakojus žurnalistams „apie darbą kažin kokiose struktūrose, kur jam pavesdavo užduotis, susijusias su žalos padarymu užsakovui nepatinkantiems žmonėms“. Šis leidinys pavartojo ir „jeigu“, tai yra pripažino pareiškėjo žodžius dar nesant įrodytus. „Kol tyrimas nebaigtas, viską tamsioje istorijoje su „Novaja gazeta“ ir jos informatoriumi reikia svarstyti su žodeliu „jeigu“, – pasakė leidiniui politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas Leonidas Krutakovas. „Jeigu žurnalistas tikrai mokėjo už paties išgalvotus parodymus ir kruopščiai planavo žmogaus „pagrobimą“ atgarsiui visuomenėje sukelti, – tęsė docentas, – tai šio įvykio kitaip, nei ideologine provokacija, nepavadinsi. Tai suplanuota akcija paveikti Rusijos gyventojus ir visuomenės nuomonę.“

Toliau docentas pamiršta nekaltumo prezumpciją ir rėžia iš peties. Su tokiais dalykais, girdi, jau teko susidurti. Prieš kelerius metus Vokietijoje sukūrė filmą su kažin kokiu Donbase kariavusiu separatistu, kuris pasirodė esąs aktorius iš Kaliningrado. Arba „baltieji šalmai“ Sirijoje. Incidentas su „Novaja gazeta“ parodė, kad tokie inscenizavimai jau daromi Rusijoje. Panaudojami klasikiniai propagandinio karo metodai. Tačiau vienas dalykas, kai tai daro užsienio žiniasklaida – BBC ar „Laisvės radijas“. Šiuo atveju taip daro Rusijoje įregistruotas leidinys  – tai iš tikrųjų netelpa galvoje, tai tiesiog ideologinė diversija. „Aš pats ilgai dirbau žurnalistu ir mačiau visko, tačiau ši istorija tokia pasibaisėtina (настолько чудовищна), kad net negali ja tikėti, – piktinasi docentas. – Kad taip įžūliai, atvirai rengtum provokaciją – reikia būti arba idiotu, arba gauti už tokią operaciją labai didelius pinigus (слишком большие деньги). Operacijos rengėjai, suprantama, turėjo ne šimtus tūkstančių rublių, kuriuos pamėtėjo „informatoriui“, o nepalyginti didesnes sumas. O pinigų „Novaja gazeta“ gauna iš įvairių šaltinių nemažai.“

Dar ne viskas. „Nenustebsiu, – varė toliau šis docentas, – jeigu žurnalistas, kuris vykdė ideologines diversijas Rusijoje, dabar dar ir bus ginamas Vakarų bendrijoje Olego Sencovo pavyzdžiu.“ Esą iš šio nuteistojo už terorizmą Vakarai lipdo kovotoją dėl žmogaus teisių, o iš provokacijas rengiančio žurnalisto padarys kovotoją už teisybę. Rusijos viduje jau vyksta propagandinis karas, tai reikia pripažinti ir atitinkamai atsikirsti. Dar kartą „jeigu“: net jeigu žurnalistas apgavo „Novaja gazeta“ vadovybę, tai leidinys vis viena turi atsakyti. Redakcija privalo tikrinti ir pertikrinti informaciją. Šis leidinys jau ne kartą buvo įtartas šališkumu. Kad ir kaip būtų, laikraščio reputacija suglamžyta ir išmesta į išvietę (практически спущена в нужник). Tai – galas, net neįmanoma įsivaizduoti atsitinkant dar blogiau. Tai reiškia visiems skaitytojams pasakyti: galite užmiršti, kad leidiniu galima bent kiek pasitikėti. „Istorija pasibaisėtina ir ciniška iki kraštutinumo“ (История чудовищна и цинична до крайности).

Greičiau, greičiau į teismą!

Daugelis žurnalistą užsipuolusių leidinių (ne tik „patriotinio medijų fabriko“) nė neprasižiojo apie tai, ką tas parašė, – suprask, informatoriaus „pareiškimas“ liudija žurnalistą viską paėmus iš lubų. „Federalinei naujienų tarnybai“ vienas apžvalgininkas pasakė, jog „Novaja gazeta“ turi žinoti ribas – leidinio po viso šito negalima palikti nenubausto, tačiau uždaryti jo neverta. Esą išsaugokime jį kaip „goblinų draustinį“ (goblinais anglų pasakų kūrėjas Džordžas Makdonaldas pavadino daugelį amžių po žemėmis lindėjusių žmonių bendruomenę). Antai žmonės vaikšto į serpentariumus nuodingųjų gyvačių pažiūrėti. „Žmonės turi matyti, kokia būna liberalioji spauda, kaip jai viskas leidžiama.“ Geriausia agitacija prieš liberalus esą pačių liberalų veiksmai, kai jiems leidžiama laisvai veikti. Denisas Korotkovas tikrai bus patrauktas atsakomybėn už sukčiavimą ir šmeižtą.

Tas apžvalgininkas yra tinklarašys Romanas Nosikovas, kuriam, kaip jį apibūdina bendražygiai, „artima rusiškojo nacionalizmo idėja“, išgarsėjo kadaise įskundęs prokuratūrai „rusofobą“ Borisą Stomachiną – šį vėliau nuteisė už ekstremizmą; rašinėja į internetinį leidinį „PolitRussia“, kuris, kaip jį apibūdina šalininkai, „linksta į patriotinį toną ir tematiką“. Spalio 31 d. kaip tik „PolitRussia“ kreipėsi į Sankt Peterburgo prokuratūrą: tokie visuomeninio-politinio leidinio „Novaja gazeta“ žurnalisto Deniso Korotkovo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį „Žinomai melagingas pranešimas“ (bausmė priklauso nuo nusikaltimo sunkumo laipsnio, didžiausia – iki 6 metų nelaisvės). Apie tai pranešusi naujienų tarnyba „Rex“ pridūrė: „Leidinio „PolitRussia“ įkūrėjas Ruslanas Ostaška įrašytame video smarkiai pakedeno Korotkovą, „kuriam pinigai svarbiau už asmeninę garbę ir orumą“. 40-ties dar nesulaukęs Ostaška – iš tų, kurie Rusijos TV propagandinėse laidose „Rusijos nacionalinių interesų idėją“ gina ir kumščiais.

Melagingos žinios (fake news)

Randame ir dar pikčiau pasakyta. Trokšdamas šlovės ir, gali būti, dar vienos premijos iš Vakarų, „žurnalistas“ sufabrikavo ne tik tyrimą, bet inscenizavo ir pagrobimą. Ši detektyvinė istorija geriausiai atskleidžia būdus, kuriais veikia Denisas Korotkovas. Po to, kas išaiškėjo paskelbus Amelčenkos pareiškimą, galima drąsiai manyti, kad gedulo vainiką prie „Novaja gazeta“ redakcijos Korotkovas atnešė pats arba jo pasamdyti kokie išsigimėliai (отморозки). Šiam leidiniui, ir šiaip žvaigždžių neraškančiam, reikėtų atidžiau pasidomėti savo „tyrėjais“. Juk jeigu Korotkovas įstengė sufabrikuoti tokią istoriją ir išdrįso pranešti policijai apie dingimą, tai kas gali būti tikras, kad kitą kartą jis dėl  pagarsėjimo nesurengs dar kruvinesnės, negu avino galva, provokacijos?

Tai parašė internetinis leidinys „Gosnovosti“ („Журналист – расследователь Денис Коротков придумал расследование, подкупил информатора и обманул «Новую газету»). Šis leidinys, kaip jis pats prisistato, „tai Rusijos ir kitų šalių valstybinės naujienos, svarbiausia apie Rusiją ir apie viską, kas reikšminga mūsų Tėvynei, tai svarbiausios regioninių ir federalinių valdžios organų naujienos“. Šis leidinys nepainiotinas su kita panašiai pavadinta svetaine (госновости.рф), kuri skelbia oficialias Rusijos federacijos valstybės organų, valstybinių įstaigų, žinybų, korporacijų, kompanijų ir projektų naujienas ir publikacijas. Šis yra Specialiųjų tyrimų centro informacinė tarnyba, įkurta informacijai tarp Rusijos valstybinės valdžios visų šakų organų ir žiniasklaidos keistis. Kiekvienoje Rusijos federalinėje apygardoje valdininkas atsiverčia savo regiono naujienas ir (negali būti kitaip) pasidomi, kuo gyvas prezidentas, ir iš viso, kokios svarbiausios šalies ir pasaulio naujienos – o čia ir „Novaja gazeta“, Korotkovas, provokacija.

Spalio 29 d. nežinomi asmenys prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, paliko tris narvus su trimis avimis kiekviename. Ant avių buvo užmautos liemenės su užrašais „Press“ ir „Novaja gazeta“… Iš tikrųjų – tai, kas parašyta Amelčenkos „pareiškime“, perša išvadą, kad jį kalbinęs žurnalistas yra „kvailas, kaip avies galva“. Tikras „idiotas“ (kas juo dabar pasitikės) arba „už labai didelius pinigus“, kaip pasakė politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas. Tikra gėda žmogui, kuris sakosi „didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį išdirbęs kriminalinėje paieškoje“. O „pareiškime“ atsakoma į visus galinčius kilti klausimus: skambutis apie sekimą, pamesti telefonai ir batas… Viską darė savo valia… Tiesą sakant, pareiškėjas apie tai, kad yra ieškomas, galėjo sužinoti iš laikraščio, kurį jam paliko žurnalisto parankiniai, tačiau ką mes žinome – gal nebuvo pasiėmęs akinių. Dar įdomiau: kodėl rašo, kad „tuo metu aš nustojau bendravęs su Michailovu, todėl nežinau ar jis bendradarbiavo su Korotkovu, ar ne“?

Peterburgo tarakonai Samarai

Lapkričio 8 d. Denisas Korotkovas vėl iššovė – leidinyje „Novaja gazeta“ pasirodė jo pokalbis su Andrejumi Michailovu. Su tuo pačiu, apie kurį savo „Pareiškime“ pasakoja Valerijus Amelčenka ir kuris 2012–2013 metais vykdė kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos užduotis. Jo paslaugų atsisakė kilus užsakovų ir vykdytojų piniginiams nesutarimams. 2017 metų pavasarį „trolių fabriko“ kūrėjas kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad kažin kokie vyrai nuvežę jį į mišką, sumušę ir privertę pasirašyti 3 milijonų rublių skolos raštelį bei atsisakymą nuo akcijų. Pagrobėjams vadovavęs žmogus, kurį jis „Prigožino struktūrose“ pažinojo kaip teisininką. Pokalbio pabaigoje jis paaiškina, kodėl sutiko papasakoti apie „Konkord“ saugumo tarnybos vykdytas provokacijas ir kita: jo skriaudikai neturi likti nenubausti. Michailovas nenori spėlioti, ko dabar imsis Prigožinas, tačiau patirtis rodanti: „tyliai sėdėti po kelmu – blogiausias gynybos būdas“.

Daugelis Michailovo papasakotų dalykų nėra naujiena, tačiau dar plačiau praskleidžia „Prigožino struktūrų“ veiklos užkulisius. Pavyzdžiui, daugiau sužinome apie tai, kaip buvo dorojamasi su „Konkord“ konkurentais. 2012 metų vasaros pradžioje kai kuriuose Perterburgo lediniuose pasirdodė pranešimų apie tai, kad mieste vykusios verslininkų konferencijos metu šeši asmenys apsinuodijo maistu, o jį patiekė tokia ir tokia kompanija. Dabar sužinome, kad visa tai nuo pradžios iki pabaigos buvo „Konkord“ saugumiečių sumanytas spektaklis. Šiuo būdu „Prigožino struktūros“ pakišo koją kompanijai, kuri irgi pretendavo būti netrukus įvyksiančio Tarptautinio ekonomikos forumo dalyvių maitintoja…

Kitą kartą reikėjo, kad kontraktas ligoniams maitinti tektų „Prigožino struktūroms“, ir iš Peterburgo į Samaros miestą vežė… tarakonus – pasamdyti mitinguotojai piktinosi blogu maitinimu ir nešvara miesto ligoninėse. Rašė plakatus apie badaujančius ligonius, rinko tokia netvarka pasipiktinusių piliečių parašus, prie miesto administracijos pastato atgabeno ligonių likimą simbolizuojantį karstą… Visa tai filmavo ir nešė Prigožinui, o šis rodė kam reikia. (Kaip žinoma, „Konkord“ iki 2012 metų tiekė maistą Rusijos kariuomenei kartu su kita kompanija, priklausančia Samaros verslininkui. 2013-aisiais Peterburgo kompanija nustūmė konkurentus ir tapo, galima sakyti, monopoliste šioje rinkoje.)

Dar. Esą viena ponia priešinosi Prigožino sumanymui dėl restorano ar dėl kažin kokio panašaus dalyko. Netrukus po jos automobiliu pateko pėsčiasis ir moteris turėjo nemalonumų. Avarija buvo irgi „Konkord“ saugumo tarnybos inscenizacija: surado žmogų, kuris sutiko tapti nukentėjusiuoju, sekė verslininkės automobilį… Filmavo ataskaitai – vaizdo įrašė matyti ir skubantis „partrenktajam“ padėti Valerijus Amelčenka…

Milijonas iš Jevgenijaus Viktorovičiaus seifo

Michailovas papasakojo žurnalistui, jog su su pačiu Prigožinu buvo susitikęs „tris ar keturis kartus, gali būti, penkis“. Pirmą kartą jį nuvedė „pas mūsų vadovą Jevgenijų Viktorovičių“ tam, kad pristatytų „Laikraščio apie laikraščius“ projektą. „Reikėjo, kad leidiniai spausdintų iš piršto laužtus pranešimus ir paimtų už tai grynaisiais.“ Prigožinui projektas labai patiko ir jis „tuoj pat davė iš seifo pinigus keturiems numeriams – apie pusantro milijono rublių“. Vėliau kelis kartus teikė premijas ir kalbėjo apie naujas užduotis. „Nestandartinių akcijų“ scenarijai būdavo nešami Prigožinui ir šis pats duodavo reikiamus pinigus arba dėdavo ant sąmatos spaudą “Suderinta“ ir pinigus išduodavo buhalterija.  Michailovo tvirtinimu, „trolių fabrikas“ – paties Prigožino sumanymas, jis ir pastatą pats parinko – pakeliui į savo apartamentus „Šiaurės Venecijos“ rajone.

Kiek sveria milijonas JAV dolerių?

Michailovas siuntė savo parankinius su išgalvotas pranešimais (išvedė naują šunų veislę ir panašiai) ir į valstybinę naujienų tarnybą „Novosti“ – jam tada susidarė įspūdis Prigožiną norint parodyti, kad didžiausia naujienų tarnyba netikrina gaunamų žinių ir skelbia jas už pinigus. Tai liudijančius slapta darytus vaizdo įrašus saugumo tarnybos viršininkas nešdavo Prigožinui. Ką šis darydavo su jais, nežinia, tačiau atsistatydino 2013-ųjų pabaigoje „Novosti“ vyriausioji redaktorė Svetlana Mironiuk vėliau neteko pareigų, ko ir siekė, Michailovo galva, Prigožinas… (Putino įsaku vietoj likviduotos naujienų tarnybos „Novosti“ buvo įkurta „Rosija segodnia“. Jos generaliniu direktoriumi tapo dabar gerai žinomas Dmitrijus Kiseliovas, savo ruožtu vyriausiąja redaktore paskyręs Margaritą Simonian – irgi pagarsėjusią Kremliaus propagandistę. Pirmo susitikimo su žurnalistais metu Kiseliovas pasakė žiniasklaidą negalint likti nuošalyje nuo valstybės interesų: „Rusijai reikia meilės, o ne objektyvumo“.)

Michailovas pokalbyje su žurnalistu  patvirtino atvedęs į „Konkord“ saugumo tarnybą Valerijų Amelčenką. „Reikalas tas, kad Jevgenijų Viktorovičių nuolat supykdydavo kokie nors žmonės ir su šiais žmonėmis buvo pavedama kaip nors išsiaiškinti. O Valera – tai žmogus, kuris pirmo susitikimo metu pasakė: aš pasirengęs viskam, tik mokėkite man pinigus.“ Amelčenka su bendrininku vyko į Sočį, kur per nagus gavo (tiesiogine prasme – geležiniu strypu) vietinis tiklarašys, itin skaudžiai įgėlęs prezidentui Putinui (jau buvo sekami internete neigiami atsiliepimai).  Šį „klientą“ nurodęs pats Prigožinas ir buvo prisakyta griežtai su juo pasikalbėti – kad daugiau to nedarytų. Ir vyrukas iš tikrųjų liovėsi rašinėjęs.

Amelčenka tikrai buvojo Ukrainoje 2013 metų pabaigoje. Vienas iš Michailovui žinomų jo darbų ten – išmokėti pinigus prieš „Euromaidaną“ einančių mitingų organizatoriams ir kalbėtojams. Tada Ukrainoje buvo įsteigta tuzinas nekomercinių organizacijų, tačiau ką jos veikė – Michailovui nežinoma. (Pats Amelčenka žurnalistui sakė, kad jų buvojimo Ukrainoje metu Luhanske, devynaukščio namo laiptinėje, buvo nušautas „svarbus veikėjas“. Žurnalistas spėjo: gal tai „respublikos vadovo“ Plotnickio padėjėjas, kurio kūną su šautinėmis žaizdomis rado būtent laiptinėje 2016 metų pavasarį.)

Aferistas su dokumentais

Lapkričio 9 d. pasirodė atsiliepimai į naują Deniso Korotkovo publikaciją „Novaja gazeta“. Vėl „Gosnovosti“(«Стань соучастником лжи»: «Новая газета» раздает деньги читателей мошенникам и маргиналам) – tiesa, su nuoroda į keturiomis valandomis anksčiau parašyta Rusijos naujienų agentūros „Novyj den“(„Новая Газета“ штампует материалы, приглашая мошенников и фриков“). Spalio mėnesį Denisas Korotkovas už 300 tūkstančius rublių redakcijos pinigų papirko „informatorių“ Valerijų Amelčenką, tačiau šis pensininkas išsigando pasekmių ir vėliau kreipėsi į policiją. Dabar skandalingajam žurnalistui redakcija skyrė 2 milijonus iš rėmėjų ir skaitytojų suaukotų pinigų, kurie galiausiai atiteko Peterburge žinomam aferistui Amdrejui Michailovui. „Keistu“ sutapimu Michailovas rimtiems žmonėms buvo skolingas kaip tik du milijonus rublių. Apie tai papasakojo buvęs aferisto pažįstamas, pridūręs, kad tvirti vyrukai jau ne kartą lankėsi jo namuose.

„Gosnovosti“ rašo: ar verta tikėti tokio „informatoriaus“ žodžiais – retorinis klausimas. Kiaurai prasiskolinęs Michailovas lengva ranka galėjo sutikti dalyvauti Korotkovo aferoje, kaip anksčiau padarė kitas lengvų pinigų mėgėjas, Amelčenka. Tuo tarpu „Novaja“ visiškai nesibjaurėdama bruka masėms kliedesį mieste žinomų neadekvačių žmonių, kuriems vieta beprotnamyje“ („Новая“ нисколько не брезгует продвижением в массы бредаизвестных в городе неадекватов, место которым в психушке“)…

Šį kartą – „kaip pasakė vienas pažįstamas“… O apie tai, kad Michailovas turi skolų, jau kadaise parašė jo provokacijas tyrę žurnalistai. Jiems seniai žinoma, kas tai per paukštis. 2013-ųjų vasaros pradžioje NTV laidoje dalyvavęs Andrejus Michailovas prisipažino išsiuntinėjęs keturioms dešimtims leidinių suklastotą pasakojimą apie verslininką tam, kad įrodytų „žiniasklaidos parsidavėliškumą“. Kai vėliau „Laikraščio apie laikraščius“ sukviestoje konferencijoje „Fontanka“ korespondentas Denisas Korotkovas paklausė jo apie Prigožiną, „Rusijos pilietis“ (taip jis prisistatė žurnalistams) atsakė: „Pavardę, kuria jūs pasakėte – Jevgenijus Prigožinas – girdžiu tik dabar iš jūsų“. O pinigus leidiniams apmokėti jis ėmęs iš kreditų. („Laikraštis apie laikraščius tebegyvuoja internete ir toliau skelbia leidinių „nepasitikėjimo reitingą“.)

Novaja gazeta

Tą pačią dieną su Denisas Korotkovas radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistei pasakė Michailovą stovėjus prie pačių „trolių fabriko“ ištakų. Jau tada žurnalistai išsiaiškino, kad provokacijos prieš leidinius „Novaja gazeta“, „Fontanka“, „Argumenty i fakty“ ir kitus, tą pačią „Echo Moskvy“ buvo vykdomos jam dalyvaujant, o gal – ir vadovaujant. „Jis yra žmogus, kuris turi dokumentus, – pasakė Korotkovas. – Tai ne tik raštai su spaudais – tai ir nuotraukos, vaizdo įrašai, iš kurių aiškiai matyti, kaip jis visa tai darė.“ Pasak žurnalisto, Valerijaus Amelčenkos atveju ne visa jo papasakota galima tiesiogiai patvirtinti, o dėl Andrejaus Michailovo abejonių nekyla. Žmogaus pasakojimu galima netikėti, o dokumentinių liudijimų – nepaneigsi.

Tą pačią dieną „Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svartė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus?

(Bus tęsinys)

2018.11.22; 06:00

JAV prezidentas Donaldas Trumpas užsipuolė „Watergate“ skandalą atskleidusį reporterį Carlą Bernsteiną ir apkaltino jį „išgalvojant“ istorijas. „Apsileidėlis Carlas Bernsteinas – žmogus, gyvenantis praeityje ir mąstantis kaip degeneratas idiotas, prasimano vieną istoriją po kitos. Iš jo juokiasi visa šalis“, – rašė D. Trumpas trečiadienio vakarą tviteryje.

Reporterių C. Bernsteino ir Bobo Woodwardo tyrimas dėl vadinamosios „Watergate“ aferos 1974 metais privertė atsistatydinti tuometinį prezidentą Richardą Nixoną. C. Bernsteinas pastaruoju metu buvo vienas CNN reportažo apie D. Trumpo patikėtinių susitikimą su rusų advokate per 2016 metų rinkimų kampaniją autorių.

Šiame reportaže cituojami šaltiniai, anot kurių, buvęs D. Trumpo advokatas Michaelis Cohenas sakė, kad D. Trumpas iš anksto žinojo apie susitikimą. CNN reportažu vėliau buvo suabejota, kai vienas šaltinis atsiėmė savo žodžius. Tačiau stotis laikosi reportaže išsakytų teiginių. D. Trumpas dabar jau ir tiesiogiai kaltina CNN „paskleidus melą“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.31; 06:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai buvau dar visiškas pyplys, anais sovietiniais laikais, paskaitęs laikraštyje, kad jau pradeda dygti grybai, vidurvasario metą, berods buvo birželio pabaiga, įsiruošiau į netoliese dunksnojantį mišką su pintine ir aš paieškoti laimikio. Einantį keliu sustabdė kaimynas, klausdamas „Kur žingsniuoji, vaikeli, nejaugi į mišką?“ Į mano paaiškinimą, kad „Tiesa“ rašė, kad jau prasidėjo grybų sezonas, palingavęs galvą kaimynas liūdnai tarstelėjo: „Žinok, kad visa tai, ką skelbia „Tiesa“, yra grynasis melas!“

Žinia, sovietiniais laikais visi svarbiausieji propagandos ruporai, klaikaus žmonių kvailinimo vadinamieji spaudos organai buvo vadinami tiesomis. G.Orwellas šį fenomeną aptaria savo antiutopijoje „84-tieji“, aprašydamas žiaurios minties policijos, kuri čia vadinama Tiesos ministerija, veiklą, toli pavyzdžio neieškant. G.Orwellas aprašo fenomeną, kai visišką pozityvios tikrovės nebuvimą pridengia pavadinimai tarsi savotiškos pomirtinės kaukės. Tokių pavadinimų dauginimas sovietijoje prikišamai rodė baisų tikrovės trūkumą, kai tikroviškos tiesos nebuvimą privalėjo užtikrinti tiesos ministerija, melo ruporas buvo vadinamas „Tiesa“, o totalitariniai režimai, pasivadinę liaudies demokratijomis, buvo įpareigoti kontroliuoti vadinamąją liaudį taip, kad joks demokratijos daigelis nesudygtų net mintyse.

Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip nesmagų būtų sakyti, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad ši diametraliai priešingų tikrovei pavadinimų praktika iš kapų yra prikeliama šiandien mūsų lietuviškoje aplinkoje, kai didžiausio rusiškų trąšų importuotojo, trąšų barono partija be didesnio konfūzo ima ir pasivadina žaliaisiais. Kaip atrodo, mėgstantis be perstojo pliaukšti apie Tiesą, Gėrį ir Grožį Ramūnas Karbauskis yra įsitikinęs, kad žodžiams neskauda. Tačiau prievartaujami žodžiai dejuoja, todėl dėl būtinybės įvardinti daiktus savo vardais, dėl žodžių sveikatos leiskite pastebėti, kad žaliaisiais trąšų barono partija gali vadintis nebent tik dėl to, jog siaubo filmuose prisikėlę negyvėliai paprastai vaizduojami kaip žalios veido odos būtybės.

Nepatikėčiau, jeigu kažkas sakytų, kad R.Karbauskio bendrovės vis dar prekiauja glifosatais, transportuoja šiuos vėžį sukeliančius nuodus į Lietuvą. Tai būtų pernelyg didelis žmonių papiktinimas, kai ant kortos yra pastatoma vado politinė karjera. Kaip yra žinoma, Tarptautinė  vėžio agentūra laboratorinėmis sąlygomis, bandymuose su gyvūnėliais nustatė, kad ši medžiaga neabejotinai sukelia vėžį. Oponentas turi teisę pareikšti, kad bandymų su laboratorijos žiurkėmis rezultatai negali būti tiesmukai perkelti į žmogaus tikrovę, vertinant žmogui kylančias rizikas dėl žemės ūkio nesutramdomo chemizavimo. Tačiau pastarosiomis dienomis žaliųjų vyriausybės priimtas nutarimas nuo kitų metų padidinti miškų iškirtimo normą 6% rodo valdžios nusiteikimą gyventojus laikyti laboratorijos žiurkėmis, bandant nustatyti populiacijos kantrybės ribas, išbandyti – kokią melo dozę gali pakelti Lietuvos žmogus?

Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplinkos ministerijos pavadinimas Lietuvoje dengia aplinkos naikinimo vajų. Kad ir kaip būtų liūdna, tokia yra nesmagi dalykų padėtis. Urėdijų naikinimo reformos metu ne vienas žmogus, tarp jų ir šių eilučių autorius liūdnai pranašavo, kad tokios permainos yra užmanytos savo godumą nesugebėjusių suvaldyti žmonių galvose, užsimojant prieš Lietuvos miško tvarumą. Sunku buvo nepastebėti čia styrančių medienos apdirbimo pramonės ir užsienio baldininkų lobistų ausų ir uodegų. Neatsitiktinai sulaukėme net kai kurių tarptautinių lobistų raginimų spartinti reformas ta linkme.

Išties, nepaslėpsi, reforma pakrypo ta linkme, kad buvo siekiama išsižadėti pasaulyje sėkmingiausiai su miškais besitvarkančios šalies (tai skelbė oficialiai įteiktas sertifikatas, dokumentuotas Lietuvos pasaulinis pripažinimas) statuso, pereinant prie Latvijos, kuri yra tituluojama kaip blogiausiai miškų tvarumą užtikrinanti šalis pasaulyje, pavyzdžio. Toks yra naujosios konfigūracijos žaliųjų minties šuolis. Moraliniu Černobyliu susiklosčiusi dalykų padėtis gali būti vadinama dar ir dėl to, jog į tokią aferą su dideliu entuziazmu įsitraukė ir konservatoriai.

Išsivysčiusios šalys paprastai jau nekerta savo miškų, reikalingus medienos išteklius supirkdamos iš žemesnio kultūrinio išsivystymo pakraščių, kur lengviau yra prasukti korupcines ar pusiau korupcines schemas. Kyla įspūdis, kad Aplinkos ministerija siekia nublokšti Lietuvą į antrojo tipo šalių rangą.

Matome visišką minties nususimo atvejį, kai vadinamieji medienos ištekliai yra prilyginami iš žemės gelmės semiamoms naudingosioms iškasenoms. Iškasama geležies rūda, varis, auksas, pumpuojama nafta jokiu būdu nenaikina aplinkos, neužtraukia pavojaus, kad šalis nugarmės į atsivėrusias kiaurymes, savo ruožtu suintensyvėjęs miškų kirtimas atveria kiaurymes šalies landšafte, didina fizinės ir metafizinės dykynės įsivyravimo pavojų. Tokie kirtimai yra vaizdi mūsų sąžinės  kiaurymių demonstracija.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna dėl to, kad vyriausybės posėdyje buvo bandoma pridengti Aplinkos ministerijos, pastaruoju metu sulaukiančios daug kritikos, veiklą, skelbiant, kad didinti kertamų miškų plotus pasiūlė kitos ministerijos. Tačiau kažin ar tokiais paaiškinimais kažkas patikėjo…

Ką toliau daryti? Neturiu teisės kviesti versti valdžią, kurią man išrinko tautiečiai. To neleidžia Konstitucija ir kiti įstatymas. Todėl mano pasiūlymas bus paprastesnis: jeigu vyriausybė neišgirs mūsų protestų ir neatšaus priimto nutarimo ženkliai padidinti Lietuvos miškų kirtimus, protesto ženklan R.Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir Aplinkos ministro adresais supakuokime iš išsiųskime bent po vieną nešvarių kojinių porą. Klausiate – koks loginis ryšys tarp nemotyvuoto miškų kirtimo ir nešvarių kojinių? Kai šitaip kertami Lietuvos miškai, normalių refleksų žmogui dėl nervinimosi padidėja pėdų prakaitavimas. Jeigu nieko daugiau padaryti negalime, tai duokime žinią valdžios vyrams bent apie tai. 

2018.08.21; 15:40

Buvęs „Facebook“ duomenų skandalo epicentre atsidūrusios bendrovės „Cambridge Analytica“ generalinis direktorius Alexanderis Nixas atsisakė antrą kartą pasirodyti britų parlamente bei liudyti prieš šalies įstatymų leidėjus.

Buvęs įmonės vadovas prieš parlamento kultūros, žiniasklaidos ir sporto komitetą turėjo pasirodyti trečiadienį. Parlamentarai norėjo apklausti A. Nixą dėl prieštaringų pareiškimų, išsakytų komitetui vasario 27 dieną vykusio liudijimo metu.

Bet A. Nixas pareiškė negalįs pasirodyti prieš parlamentą dėl šiuo metu Jungtinės Karalystės informacijos komisarės Elizabeth Denham vykdomo tyrimo dėl įtarimų, kad „Cambridge Analytica“ galimai neteisėtai gavo ir panaudojo „Facebook“ naudotojų privačius duomenis.

„Mes nepriimame pono Nixo pasiteisinimo dėl nepasirodymo prieš komitetą. Šiuo metu jam nėra pateikti jokie baudžiamieji kaltinimai bei prieš jį nevyksta jokios teisinės procedūros, todėl planuojame šį klausimą kitą savaitę iškelti susitikimo su informacijos komisare metu“, – sakė komiteto pirmininkas Damianas Collinsas.

„Nėra jokių teisinių priežasčių, dėl kurių ponas Nixas negalėtų liudyti. Komitetas žada jį į parlamentą formaliai išsikviesti artimiausiu metu. Papildomą pranešimą šiuo klausimu paskelbsime kitą savaitę“, – teigė jis.

„Cambridge Analytica“ 42 metų A. Nixą suspendavo kovo 20 d., į viešumą iškilus įrašams, kuriuose jis giriasi suvaidinęs svarbų vaidmenį JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos metu 2016-aisiais.

Televizijos kanalo „Channel 4“ publikuotame įraše taip pat galima matyti, kaip A. Nixas giriasi dėl to, kaip jo įmonė apgaudinėja politikus bei per įvairias šešėlines kompanijas paslapčia veikia rinkimuose visame pasaulyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.18; 00:30

Teisininkas Alexas Van Der Zwaanas. EPA – ELTA nuotr.

Tyrimui dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus įgaunant pagreitį, specialusis prokuroras Robertas Muelleris antradienį paskelbė pareiškęs kaltinimus teisininkui, siejamam su buvusiu prezidento Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos bendražygiu.

R. Muellerio tyrėjų komanda apkaltino teisininką Alexą Van Der Zwaaną sąmoningai melavus apie savo bendravimą su buvusiu aukštu D. Trumpo rinkimų kampanijos pareigūnu Richardu Gatesu. Pastarajam, be kita ko, yra pareikšti kaltinimai pinigų plovimu ir su mokesčių mokėjimu susijusiais nusikaltimais, įvykdytais jam dirbant Ukrainoje.

Londone gyvenantis ir tarptautiniame advokatų kontorų tinkle „Skadden Arps“ dirbantis A. Van Der Zwaanas taip pat kaltinamas melavęs apie savo ryšius su dar vienu neįvardijamu asmeniu, teigiama kaltinimų tekste.

Informacijos apie tai, kaip konkrečiai šis teisininkas susijęs su D. Trumpo rinkimų kampanija, beveik nepateikiama, tačiau yra žinoma, kad jis atstovavo savo advokatų kontorą šiai dirbant su Ukrainos vyriausybe 2012-aisiais vykusiame buvusios premjerės Julijos Tymošenko bylos nagrinėjime.

Tuo metu R. Gatesas ir buvęs D. Trumpo kampanijos vadovas Paulas Manafortas dirbo prorusiškam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, kuris buvo nuverstas per 2014-ųjų Maidano revoliuciją.

Remiantis Ukrainos vyriausybės įrašais, R. Gatesas ir P. Manafortas už darbą V. Janukovyčiui gavo milijonus dolerių, tačiau apie tai tuo metu nebuvo skelbiama.

R. Muelleris, tiriantis, ar D. Trumpo rinkimų komanda prisidėjo prie Rusijos kišimosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus, praėjusį penktadienį taip pat netikėtai pareiškė kaltinimus 13-ai Rusijos piliečių, kaip įtariama, besikišusių į JAV politiką.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.21; 04:00

Buvęs Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų kampanijos patarėjas užsienio politikos klausimais prisipažino pateikęs klaidingą informaciją FTB – jis atskleidė melavęs apie savo ryšius su Rusijos valdžiai artimais užsienio pareigūnais. Tai – kol kas aiškiausia D. Trampo rinkimų komandos sąsaja su Rusijos bandymais kištis į 2016 metų prezidento rinkimus, praneša CNN.

Pirmadienį paviešintuose teismo įrašuose FTB teigia, kad Džordžas Papadopulas (George Papadopoulos) „klaidingai apibūdino savo bendravimą su tam tikru kontaktu iš užsienio, kuris norėjo aptarti „šį tą nešvaraus“ apie elektroninius laiškus“, susijusius su demokratų kandidate į prezidentus Hilari Klinton (Hillary Clinton). Įrašuose taip pat užsimenama apie elektroninį D. Trampo rinkimų komandos pareigūnų susirašinėjimą, kuriame, atrodo, jie svarsto galimybę priimti Rusijos kvietimus vykti į šią šalį.

Be to, buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas Polas Manafortas (Paul Manafort) ir buvęs šios kampanijos pareigūnas Rikas Geitsas (Rick Gates) pirmadienį pasidavė Teisingumo departamento specialiajam prokurorui Robertui Miuleriui (Robert Mueller).

Tai, kad aukščiausio rango D. Trampo rinkimų kampanijos pareigūnams pareikšti kaltinimai, rodo, jog R. Miulerio plataus masto tyrimas dėl galimo Rusijos valdžios ir D. Trampo komandos narių suokalbio bei įtariamo trukdymo vykdyti teisingumą ir finansinių nusikaltimų perėjo į kitą, dramatiškesnę, fazę.

Dž. Papadopulo prisipažinimas R. Miulerio tyrimui leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą, kas vyko 2016 metų prezidento rinkimų kampanijos metu. Tuo tarpu P. Manafortui ir R. Geitsui pareikšti kaltinimai su rinkimų kampanija nesusiję. Tačiau tikėtina, kad specialusis prokuroras jiems gali pateikti papildomų kaltinimų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.01; 18:00

Baltieji rūmai Vašingtone

Nepaisant ankstesnių priešingų užuominų, Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pareiškė, neva per pokalbius su buvusiu Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriumi Džeimsu Komiu (James Comey) nedarė jokių slaptų įrašų. Apie tai informuoja BBC.

Socialiniame tinkle „Twitter“ JAV lyderis rašė „nedaręs ir neturįs jokių tokių įrašų“. Prieš dieną iš D. Trampo buvo reikalaujama pateikti Kongresui pokalbių su Dž. Komiu įrašus.

Spekuliacijas apie galimai turimus įrašus pasėjo D. Trampo pranešimas tviteryje, paskelbtas praėjus kelioms dienoms po Dž. Komio atleidimo. Tada JAV lyderis rašė: „Geriau Dž. Komis viltųsi, kad nėra jokių mūsų pokalbių įrašų“.

D. Trampo žinutė tviteryje lėmė spekuliacijų ir kaltinimų bangą, neva Dž. Komis buvo atleistas, siekiant trukdyti FTB vykdomam tyrimui dėl tariamo Rusijos kišimosi į pernai metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir galimų slaptų susitarimų tarp D. Trampo kampanijos ir Maskvos.

Nepaisant to, ko D. Trampas siekė tuo įrašu, galiausiai buvo paskirta speciali tyrimą perėmusi taryba.

Žodžiu, pasak slaptai.lt, jei D. Trampo negalima apkaltinti akivaizdžiai melavus, tai vis dėlto galima tvirtinti, kad jo žodžiai neverti aklo pasitikėjimo. Galimi skirtingi niuansai ir manipuliacijos. Kiekvienas žodis ar įrašas tviteryje, – nebūtinai absoliuti tiesa. Ko vertas D.Trampo perspėjimas Dž.Komiui, kad jis turi norėti, jog nebūtų jokių įrašų? Akivaizdi užuomina, kad D. Trampas turi įrašus, bylojančius, esą buvęs FTB vadovas sako netiesą arba kalba ne itin tiksliai. Bet paskui prezidentui tenka pačiam prisipažinti neturint įrašų ir negalint įrodyti, ką ne taip liudijo buvęs TB vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.23; 10:58

Seimo Kultūros komitetas trečiadienį ketina aiškintis dėl Žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskaitės – Tiumenevienės inicijuotų Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, kuriose siūloma uždrausti skelbti juridinio asmens dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją.

Jau du kartus planuotas Visuomenės informavimo įstatymo pataisų pateikimas Seime atidėtas. Įstatymo pataisos, kuriose siūloma nustatyti draudimą skelbti juridinių asmenų dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, išbrauktos iš Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkės. 

Praėjusią savaitę Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis žurnalistams sakė, kad bus aiškinamasi, ar siūloma įstatymo nuostata yra perteklinė.

„Pasikviesime tuos ekspertus, kurie teigia, kad šita įstatymo nuostata yra perteklinė, kad jau yra įstatymuose. Mes kviesime Žurnalistikos etikos inspektorę, kuri inicijavo šitą pataisą. Ir jeigu yra taip, kaip teigia ekspertai, tai tokiu atveju mes įspėsime inspektorę, kad reikia vadovautis kitais teisės aktais ir šito tiesiog nebepriiminėti dėl to, kad jau galioja tam tikras aktas. Mes, kaip komitetas, norime dabar išsiaiškinti, ar nedarome to darbo perteklinio“, – praėjusią savaitę yra sakęs R. Karbauskis.

Šiuo metu Visuomenės informavimo įstatyme nėra draudžiama platinti informaciją, pažeidžiančią juridinių asmenų dalykinę reputaciją. Galiojantis teisinis reguliavimas įtvirtina draudimą skelbti tik fizinį asmenį šmeižiančią, įžeidžiančią, žeminančią jo garbę ir orumą informaciją. Įstatymas numato, kad „draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.17; 06:42

Simptomiška, kad balandžio 4-ąją į Lietuvą atvykę Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadas generolas Tomas Middendorpas nemažą dalį susitikimo su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku skyrė dezinformacijos klausimui. 

Ar įmanoma susigaudyti, kas šiandien dedasi internete? Slaptai.lt nuotr.

Nyderlandų gynybos ministrė itin domėjosi, kaip Lietuva pasirengusi atremti informacines atakas. Krašto apsaugos ministras pristatė svečiams suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO batalioną. Anot ministro, ypač aktyvi propagandos skleidėja Lietuvoje yra Rusija, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į jų dekonstravimą įsitraukia žiniasklaida.

Išeitų, Lietuvoje oficialios struktūrose tikimasi, jog kibernetinio saugumo, „melagingų žinių” (fakenews) problemos išsispręs daugiausia sąmoningos visuomenės ir žiniasklaidos pastangomis, valsybei dalyvaujant „pagal galimybes“.

Bet jei tikslus pernai fiksuotas 5 kartus padidėjęs kibernetinio šnipinėjimo prieš Lietuvą aktyvumas ir kad tuo pat metu maždaug trečdalis įstaigų vadovų nemato reikalo susipažinti su kibernetinio saugumo reikalavimais, apie ką kovo pabaigoje pirmą kartą pristatant kibernetinio saugumo ataskaitą užsiminė Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza, – tai gana lengvabūdiškas lūkestis.

21 amžiaus geopolitikoje šis reiškinys išvešėjęs tiek, kad kone geometrine progresija gausėja valstybių, formuojančių kibernetinį saugumą turinčias užtikrinti specialias struktūras. Grėsmės keliasi į virtualią erdvę, žinios apie mėginimus laužtis į kitų šalių kompiuterines sistemas ir  prieiti prie slaptų dokumentų tapo įprasta rutina. Tų pačių Nyderlandų Žvalgybos ir saugumo valdybos direktorius Robas Bertholee kovo 2-ąją informavo, kad Rusijos, Kinijos ir Irano interneto įsilaužėliai per paskutinius 6 mėnesius surengė šimtus kibernetinių atakų prieš vyriausybės interneto puslapį. Interviu Nyderlandų televizijai žvalgybos vadas pareiškę vertinąs atakas kaip grėsmę jo demokratijai.

Žvalgyba taip pat nurodė, kad kibernetinių atakų taikiniais buvo ne tik Nyderlandų valdžia, bet ir valstybinės šios šalies kompanijos.

Tiesą sakant, ar kas naujo? Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministras Michaelis Fallonas kalbėdamas seniausiame Škotijos St. Andrews universitete apkaltino rusų interneto įsilaužėlius atakomis prieš demokratiją Jungtinėse Valstijose bei Europoje, nuo 2015-ųjų balandžio veikiant pagal nusistovėjusį, reguliariai taikomą dezinformacijos bei reguliaraus melo algoritmą. Pasak pareigūno, Maskva vykdo tikslinę Vakarų destabilizavimo programą ir griauna visuotinai priimtinomis taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl už melagingas žinias reikia siekti patraukti atsakomybėn tokias rusų žiniasklaidos priemones kaip „Rusia Today“ ir „Sputnik“.

M.Fallonas neabejoja, kad rusai mėgins kištis į rugsėjį vyksiančius Vokietijos bundestago rinkimus, nes tinkamai „parepetavo“ per parlamento rinkimus Juodkalnijoje 2016 metų spalį ir per Nyderlandų referendumą dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES tų pačių metų balandį.

Kad Kremlius interneto įsilaužėlių ir dezinformacijos priemonėmis mėgins masyviai paveikti rinkimus Vokietijoje, neabejoja ir Čekijoje veikiančio analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, rusų propagandos Europoje ekspertas Jakubas Janda. Interviu vokiečių „Bild“ (12 09) jis pareiškė, jog prezidentas Vladimiras Putinas mėgins sutrukdyti  Angelai Merkel būti perrinktai Vokietijos kanclere. Iš rusų dera laukti 2 rūšių puolimo – įprastų kibernetinių atakų, kurių tikslas sėti tarp vokiečių nuotaikas, esą vyriausybė nepajėgi jų apginti, taip pat tikslinių atakų prieš žmones, pasisakančius prieš Kremliaus agresyvumą. Todėl tikėtini mėginimai laužtis į dabartinės Vokietijos kanclerės vadovaujamos „Krikščionių demokratų sąjungos“ narių bei jų artimųjų asmeninius interneto adresus, tuo pat metu skleidžiant melagingas žinias apie juos. Svarbiausias tikslas – pristatyti A.Merkel kaip karo kurstytoją ir Amerikos, o ne Vokietijos interesams atstovaujančią politikę.

Kad Vokietijoje visuomenės nuomonė bent pradiniame etape gali būti ypač jautri dezinformacijai, 2015 metais parodė „mergaitės Lizos byla“: žinia apie tariamą pabėgėlių įvykdytą išprievartavimą iš pradžių sukėlė neramumus, ypač Berlyno rusakalbių bendruomenėje. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad melas būtų demaskuotas.

Nekeista, kad tokių grėsmių akivaizdoje Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen balandžio pradžioje Bonoje prezentavo pirmą Vokietijoje 260 specializuotą informatikos ekspertų sukarintą padalinį, papildysiantį jau esamas kibernetinio saugumo pajėgas. Bundesverui jau tenka kasdien atremti gausybę kibernetinių atakų, pasak gynybos ministerijos valstybės sekretorės Katrin Suder, per pirmus 2 šių metų mėnesius jų būta 284 tūkstančiai. Taigi kibernetiniai karai – jokia mokslinė fantastika, o „karšta“ geopolitinė realija. Vienas jos skiriamųjų bruožų yra „hibridinis“ pobūdis – atakuojančiuosius dažniausiai sudėtinga identifikuoti, įtarimų Rusijai netrūksta, bet nepavyksta pateikti akivaizdžių įrodymų. Kažkas panašaus į Krymo aneksiją – visam pasauliui aišku, kas tą padarė, o Maskva ciniškai kartoja, pateikit neginčijamus įrodymus.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinės žvalgybos vadas Jamesas Clapperis kalbėdamas JAV senato komitete dar sausio 10-ąją perspėjo, kad Maskva mėgino veikti rinkimų rezultatus dviejose dešimtyse valstybių. „Financial Times“ (01 09) skelbia, jog pernai Europos Komisijos serveriai atakuoti 110 kartų, tai yra 20 proc. dažniau negu 2015 metais. Interneto socialiniai tinklai yra labai įtakingas šiuolaikinio pasaulio gyvenimo faktorius, pasak „PewResearch“, prieš 4-eris metus pagrindiniu žinių šaltiniu jie buvo 49 proc. amerikiečių, dabar šis rodiklis siekia 62 proc.

Kažkada vis tiek bus įrodyta, kad rusų interneto įsilaužėliai „tikrino“ Amerikos prezidento rinkimų sistemą, kai Maskva nusprendė, jog su Donaldu Trumpu (mat verslininkas) bus lengvaiu turėti reikalų. Tiesa, dabar, JAV prezidentui tolstant nuo rusų politinės klasės taip geistos laikysenos Maskvos atžvilgiu, internete jau klajoja atvira pašaipa Kremliaus atžvilgiu: esą Maskvoje perskaičiavo Amerikos prezidento rinkimų balsus, patikslintais duomenimis, rinkimus laimėjo Hillary Clinton.

Tokia yra pastarųjų metų  ir realija, ir tendencija, būtų keista, jei ypač agresyvių valstybių žvalgybos tą ignoruotų. Interneto įsilaužimai tapo tokia įprasta praktika, kad jau kalbama apie įvairių šalių interneto įsilaužėlių „stiliaus“ skirtumus. Pasak žurnalisto, knygos „Kova už internetą“ autoriaus Andrejaus Soldatovo, kinai specializuojasi pramoniniame šnipinėjime, čia jų veikla ypač energinga ir regima, kita vertus, gana nupėjamas yra jų taikinių sąrašas ir tikslai – kokios informacijos ieškoma ir kaip ruošiamasi ją panaudoti.

Kas kita – Kremliaus politinėms ambicijos subordinuoti rusų interneto įsilaužėliai, angažuoti visuomenės nuomonės „performatavimui“. Nuo 2004 metų „dirbanti“ grupė „Fancy Bear, žinoma dar „Sednit“, APT28, „Tsar Team“, „Sofacy“ ir„Pawn Storm“ pavadinimais, yra atakavusi pusantros dešimties valstybių diplomatines atstovybes, Turkijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Vokietijos gynybos ministerijų interneto puslapius ar internetinę korespondenciją, jų atakų objektais buvo NATO pareigūnai, rytų Europos žurnalistai, Prancūzijos televizijos kanalas  TV5.

Vertinant iš dabartinės perspektyvos, viskas prasidėjo gana romantiškai. Pirmi interneto politinio „hakingo“ atvejai fiksuoti apie 1999 metus, kai rusų spec. tarnybos niekaip neįstengė susidoroti su čečėnų interneto puslapiais per 2-ą Čečėnijos karą. Rusijos užsienio reikalų ministerija be jokių pasekmių siuntinėjo notas valstybėms, kur buvo čečėnų puslapių serveriai. Bet atsirado grupė Tomsko universitete studijavusių „idealistų“, pasiryžusių „laužti“ tuos puslapius visuomeniniais pagrindais. Rusų FSB taip apsidžiaugė, kad iškart paskelbė specialų palaikymo pareiškimą, jog „laužėjams“ negresia joks teisinis persekiojimas.

Į ką „iniciatyva“ išvirto – regime. Jau rengiamos studijos, kas geriausiai pasirengęs kibernetiniam karui, kompanijos „Zecurion Analytics“ kibernetinių armijų išlaidų reitinge pirmos yra JAV, Kinija, JK, Pietų Korėja, Rusija. Amerika šiam reikalui skiria 7 milijardus dolerių, užtat kinų kiberkariuomenė įspūdingiausia – 20 tūkstančių žmonių (palyginimui, Prancūzijoje tik 800).

2017.04.14; 06:27

Pasaulyje prasidėjo netiesos politikos era… Politika niekada nebuvo tiesos sinonimas… Žmogui nėra natūralu siekti tiesos; žmogus jos vengia… Netiesos politikos strategija pasiteisina, nes leidžia žmonėms apsieiti be kritinio mąstymo ir džiaugtis skambia „tiesa“ patvirtintais jausmais… Dabar apsimoka šokiruoti, o ne sakyti teisybę… Sunku rasti drąsos išviešinti ir sugėdinti chroniškus melagius ir nebesuteikti jiems tribūnos… 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šios kelios citatos – iš žurnale IQ paskelbto (2016-ųjų spalio mėnuo) straipsnio „Meluočiau ir neraudonuočiau“, kurį visiems politika besidomintiems vertėtų atidžiai perskaityti. Perskaityti derėtų ne dėl to, kad publikacijoje būtų gausu nežinomų faktų. Viskas, kas ten sudėta, jau ne sykį įvairiausiomis progomis girdėta, skaityta, matyta.

Ir vis dėlto tekstas vertingas savo apibendrinimais. O apibendrinimuose – mažai paguodžiančių išvadų. Nepaneigiama tik tai, kad nuo šiol prisikasti iki tikrosios tiesos vis sunkiau bei kebliau, kad ir kaip daug laiko praleistumėme analizuodami įvairiausius šaltinius. Dabar internetinėje erdvėje tiek įvairiausių leidinių, įskaitant pačių keisčiausių pakraipų socialinius tinklus, kad beieškodamas objektyvių faktų greičiau pateksi į profesionalių dezinformatorių, propagandistų bei melagių pinkles nei į tiesos ir teisybės oazę.

Internetinė erdvė dažnusyk konstruojama dar ir taip, kad „atimtų iš žmonių galimybę aptikti priešingų požiūrių“. Persisotinimas informacija taip pat tampa naująja cenzūros priemone – skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas tiesiog nebenori arba neturi jėgų bei laiko „suvirškinti“ alternatyvias nuomones.

Ir vis dėlto gyventi reikia čia ir šiandien. Ir sprendimus, pavyzdžiui, už ką balsuoti, tenka primti būtent dabar, o ne kada nors ateityje. Ir susigaudyti, kokius politinius ėjimus 2016-ųjų rudenį kurpia į Seimą patenkančios jėgos, būtina būtent dabar, o ne po 50-ies metų. Ir dar būtina suvokti, jog lengviau ir paprasčiau nebus … niekad niekada.

Portale delfi.lt  dr. Karolis Jovaišas parašė straipsnį „Lietuvos valstybė – žlugęs projektas?“, kuriame tarsi nori pasakyti, kad mūsų šalyje – ne viskas taip blogai susiklostė, kaip kartais skalambija mūsų pesimistai ar mums nepilnavertiškumo kompleksus įpiršti siekiantys priešai. Tikiu, kad prasti emigracijos, gimstamumo ir girtuokliavimo rodikliai dar nesako, kad lietuviai būtinai ištirps. Dar ne iš tokių pavojingų situacijų išsikapanodavo lietuvių tauta. Pakildavo kaip Feniksas iš pačių beviltiškiausių karų, marų, tremčių.

Ir vis dėlto raminti save ir saviškius vertėtų skūpiai. Geriau jau sutirštinti juodąsias spalvas, nei jas atskiesti baltaisiais dažais. Bandymas tvirtinti, esą ne viskas klostosi pagal Juodąjį scenarijų, neskatina kuo greičiau imtis rimtų gelbėjimosi priemonių. Čia kažkodėl prisiminiau garsiojo politikos eksperto, filosofo Džordžo Frydmano posakį: „Kiekvienas karas – rizika, bet nekariauti irgi rizikinga“ („Geopolitical futures“). Žodžiu, vienodai pavojinga tiek pervertinti savo potencialą, tiek jo neįvertinti.

Patiko dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtas Jūratės Laučiūtės straipsnis „Istorijos ir papūgos“. Autorė pabrėžė, kokia kvaila esanti lopšinė, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kone tobulas religinės ir tautinės tolerancijos įsikūnijimas, sektinas pavyzdys šiandieninei Lietuvai, kuri neva nebemoka kurti gerų santykių su kaimyninėmis tautomis, o pirmiausia – su lenkais.

Puiki J.Laučiūtės pastaba: LDK gera gyventi buvo visiems, išskyrus … lietuvius. Nes lietuvių ten nebuvo nei matyti, nei girdėti. Ypač po unijos su Lenkija. O kodėl nebuvo nei matyti, nei girdėti? Kalta per didelė lietuviška tolerancija. Mūsų kaimynai į mūsų tolerantiškumą niekad neatsakė tuo pačiu. Greičiau atsakydavo klasta ir savanaudiškumu.

Deja, mes ir šiandien darome tą pačią klaidą, kurią LDK laikais padarė mūsų protėviai. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas kai kurias sostinės gatves puošti rusiškais ir lenkiškais užrašais byloja, kad mes ir vėl persistengiame.

Beje, užrašų lenkų, rusų kalbomis kabinimas Vilniaus gatvėse – klastingas Trojos arklys. Dvi didžiosios mūsų kaimynės linkusios konstruoti savąją politiką taip, kad Lietuvoje nejučiom ir nepastebimai įsitvirtintų dvikalbystė. Todėl net ir viena gatvės pavadinimą skelbianti lentelė rusų ar lenkų kalba – tai tarsi pretekstas, kad tokių nelietuviškų užrašų galėtų būti ir daugiau. Liberalo R.Šimašiaus tvirtinimai, esą viena kita lentelė ne lietuviškais rašmenimis tėra miesto puošmena, – klastinga  demagogija.

Net jeigu žvelgtume į šią neva „mažytę“ problemėlę pragmatiškai, Vilniaus mero R.Šimašiaus bandymas ne lietuvių kalba gatvių pavadinimus skelbiančius užrašus vadinti gražumo atributais tėra panašus į besaikio pataikavimo ir nusižeminimo gestą. Jei islandiški, angliški ir karaimiški užrašai neturi blogojo konteksto, nes mes niekad nekariavome nei su Islandija, nei su JAV, juolab šioms šalims esame dėkingi už paramą, be to, niekad neturėjome įtemptų santykių su karaimais, todėl angliški, islandiški, karaimiški užrašai tikrai galimi, tai Rusijai ir Lenkijai vis tik privalėtume taikyti kur kas griežtesnius reikalavimus. Rusiški ir lenkiški gatvių užrašai Vilniuje galėtų atsirasti nebent tuo atveju, jei Maskvoje ir Varšuvoje atsirastų … dešimtys lietuviškų gatvių pavadinimų lietuviškais rašmenimis. Bet nei Lenkija, nei Rusija į tokią R.Šimašiaus toleranciją neskuba atsakyti tuo pačiu geranoriškumu.

Dar įsiminė „The Economist“ politikos apžvalgininko Edvardo Lukaso publikacija „Amerikos taikos amžius baigiasi“ (BNS agentūra), kuriame jis išvardina JAV klaidas. Viena vertus, ten „akivaizdus laisvosios rinkos kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų godumo“. Antra, „Amerika vis labau vengia daryti lemiamą įtaką, kad būtų apginti Amerikos arba jos sąjungininkų interesai“. O tai reiškia, kad „Rusija mato Ameriką atsitraukiančią, kvailoką ir bailią“. Ši tendencija dar byloja, kad, silpstant Amerikos lyderystei, prarasime galimybę gyventi pasaulyje, kuriame laikomasi malonių, liberalių europietiškų taisyklių.

2016.10.18; 10:08

Nil Makfarkuar / The New York Times

Audringų tarpnacionalinių debatų fone dėl to, ar vertėtų Švedijai tapti NATO aljanso nare, oficialioji Stokholmo valdžia netikėtai susidūrė su pavojinga problema.

„Toji problema – socialiniuose tinkluose padaugėjo iškraipytos ir net atvirai melagingos informacijos, kuri visuomenėje sukelia painiavą“. Taip rašo „The New York Times“ korespondentas Nilas Makfarkuaras antrąjame straipsnyje iš serijos „Tamsūs menai: konfliktas, kurį Rusija veda kariauja tylomis“. 

Nuotraukoje - švediški laikraščiai ir žurnalai.
Nuotraukoje – švediški laikraščiai ir žurnalai.

Socialiniuose tinkluose ne sykį buvo tvirtinama, kad jeigu susitarimas bus pasirašytas, NATO ims saugoti Švedijos teritorijoje slaptus atominius ginklus ir galės be švedų vyriausybės sutikimo atakuoti Rusiją iš Švedijos teritorijos, o NATO kariai būtinai prievartaus švedes, nebijodami būti apkaltinti seksualiniais nusikaltimais.

Pasak straipsnio autoriaus, visi šitie teiginiai buvo melagingi. „Bet dezinformacija ėmė sunktis į tradicinius visuomenės informavimo priemones, ir, kada gynybos ministras Chulkvist važinėjo po šalį, savo kalbose ir susitikimuose merijose propaguodamas susitarimą, jį vėl kamantinėdavo dėl minėtų apgaulių“, – rašoma straipsnyje.

Švedijos valdžia taip ir nesugebėjo nustatyti melagingų pranešimų šaltinio. „Bet Švedijos vyriausybė, taip pat Amerikos ir Europos žvalgybų analitikai pagrindine įtariamąja laiko Rusiją. Jie pažymi, kad NATO plėtimosi stabdymas – vienas iš pagrindinių uždavinių prezidento Vladimiro Putino užsienio politikoje, kai 2008 metais Rusijos armija įsiveržė į Gruziją, siekdama bet kokia kaina sutrukdyti Tbilisiui įsilieti į NATO aljansą“, – pabrėžiama straipsnyje.

Kryme, Rytų Ukrainoje, o dabar ir Sirijoje Kremliaus vadovas V.Putinas pateikia parodai modernizuotas ir sustiprėjusias savo ginkluotąsias pajėgas. Bet jo ekonominės ir bendrosios galios neužtenka atvirai užpulti NATO, ES arba JAV. Todėl jis skiria dideles išlaidas informacijos programai, „paverstai galingu ginklu“, kad paskleistų abejones ir paskatintų skilimą. Užduotis – susilpninti valstybių – NATO narių susitelkimą, pasėti nesantaiką jų vidaus politikoje ir prislopinti įtarumą dėl Rusijos“, – rašo autorius.

„Maskva supranta pasaulio politiką kaip specialiųjų operacijų sistemą ir labai nuoširdžiai laiko save Vakarų specialiųjų atakų taikiniu“, – teigia Glebas Pavlovskij, kuris iki 2008 metų padėjo kurti Kremliaus „informacinę mašiną“. – Aš įsitikinęs, kad yra daug centrų, kai kurie iš jų susiję su valdžia, jie aktyviai dalyvauja kuriant ir platinant melagingus pranešimus“.

Leidinio duomenimis, šiandien dezinformacija yra svarbus Rusijos karinės doktrinos aspektas ir naudojamas daug plačiau ir masiškiau, negu buvusios Sovietų Sąjungos laikais.

NATO ir ES sukūrė specialias žinybas dezinformacijos išaiškinimui ir paneigimui. Oficialūs JAV asmenys Rusijos žvalgybą vadina tikėtina elektroninių laiškų nutekėjimo priežastimi iš Demokratų partijos nacionalinio komiteto.

Kremlius naudoja kaip įprastas žiniasklaidos priemones (informacinę agentūrą „Sputnik“ ir telekompaniją RT), taip ir slaptus kanalus (pavyzdžiui, Švedijoje), kurių beveik neįmanoma atsekti, – pabrėžiama straipsnyje.

Pasak ekspertų, pagrindinis dezinformacijos uždavinys – pakirsti tikėjimą oficialia įvykių versija ir paskleisti idėją, kad egzistuoja kita, būtent teisingoji įvykių versija. Kitas tikslas – išprovokuoti kažką panašaus į politinio gyvenimo paralyžių.

Maskva kategoriškai neigia naudojanti dezinformaciją, įtakojančią Vakarų visuomenės nuomonę, primena laikraštis.

Kaip tai bebūtų, švedų ir kiti NATO bei ES ekspertai pastebėjo ir atskleidė kai kuriuos dėsningumus.

Tam tikras tvirtinimas „atsiranda kažkur Rusijoje, valstybiniuose rusiškuose tinkluose leidiniuose arba internetiniuose rusiškuose tinklalapiuose. Štai tokia būna pradžia, štai toks kontekstas“. Taip teigia švedų žurnalistas ir juristas Anders Lindberg. „Tuomet netikras dokumentas tampa naujienų straipsnio šaltiniu, kuris platinamas ultrakairiųjų arba ultradešiniųjų tinklalapiuose. Tie, kurie semiasi žinių minėtuose tinklalapiuose, platina nuorodą šiam straipsniui, ir būtent tokiu būdu jis plinta. Niekas negali nustatyti, iš kur atsiranda šie tvirtinimai, tačiau jie tampa pagrindiniais dalykais, lydinčiais politinius nutarimus saugumo srityje“, – pažymi jis.

Pasak švedų žurnalisto Patriko Oksaneno, esminė mintis, kuri yra propaguojama, – tai idėja, kad „liberalioji demokratija korumpuota, neefektyvi, chaotiška, ir, galiausiai, nėra demokratinė“.

„Kita idėja, kuri retai atvirai deklaruojama, – kaltinimai Europos vyriausybėms nekompetentingumu, o taip pat užuominos, kad oficialūs Europos asmenys – JAV marionetės. ORT ir „Sputnik“ demonstruoja save kaip nepriklausomus, alternatyvinius balsus,“ – primena laikraštis.

Pasak The New York Times leidinio, RT ir „Sputnik“ medžiagoje Vakarai pateikiami kaip niūrūs, svetimi, žiaurūs, pūvantys, nestabilūs, knibždantys kraujo ištroškusiais imigrantais.

Iš savo pusės, pagrindinė RT redaktorė Margarita Simonian pareiškė, kad jos telekompaniją ypač išskiria laikant ją grėsminga tik todėl, esą jos įvykių versija skiriasi nuo „britų ir amerikiečių žiniasklaidos politinės vadovybės“ versijos. RT, pareiškė ji, nori pateikti „požiūrį, kurio nėra pagrindinėje spaudoje.

Autorius atkreipia dėmesį į situaciją Švedijoje. Pasak jo, paskutiniuoju metu atsirado „serija keistų melagingų laiškų ir naujienų apie NATO ten, kur esama jungčių su Rusija.

„Vienoje klastotėje, parašytoje ant gynybos ministerijos blanko su padirbtu gynybos ministro Chulkvisto parašu, teigiama, kad vieną stambią švedų firmą skatino pardavinėti artileriją Ukrainoje (toks žingsnis šiuo metu Švedijoje būtų neteisėtas)“, – teigiama straipsnyje.

Laikraštis taip pat mano, jog Rusija mažų mažiausiai vieną sykį mėgino įtakoti debatus Švedijoje.

Informacijos šaltinis – „The New York Times“.

2016.08.30; 06:14

Atradimas, kad Rusijos specialiosios tarnybos įsilaužė į Hilari Klinton prezidentinio štabo kompiuterines sistemas bandant susilpninti jos pozicijas rinkimuose Donaldo Trampo naudai, gali pasirodyti konspirologine teorija. Bet neskubėkime į šią žinią žiūrėti skeptiškai.

Buvęs Estijos žvalgybos vadovas Eerikas Niiles Krossas. Eero Vabamagi nuotr.
Buvęs Estijos žvalgybos vadovas Eerikas Niiles Krossas. Eero Vabamagi nuotr.

Taip leidinyje „Politico“ rašo Estijos parlamento narys Eerik Niiles Kross.

Kodėl svarbi šio Estijos parlamentaro nuomonė? Jis – buvęs Estijos žvalgybos vadovas. Taigi buvęs Estijos slaptųjų tarnybų vadovas mano, kad tikra tiesa yra žymiai pavojingesnė. Rusijos veiksmai – ne slapto suokalbio dalis, bet atvirai paskelbta doktrina, bylojanti apie sovietinio stiliaus politinio karo atgimimą. Šio karo metu specialiosios tarnybos siekia sustiprinti skilimą savo priešų tarpe, susilpninti Vakarų frontą, skatinant nuomonių išsiskyrimą ir kitamintiškumą visur, kur tik yra galimybė.

„Šaltojo karo laikų politinė kova sugrįžo atnaujintu pavidalu, pavojingesniais ir šiuolaikiškesniais instrumentais, įskaitant galingą valstybinę imperiją, kalbančią vakarietiškomis kalbomis, naudojančią chakerius – programišius, slaptuosius seklius, agentus, sumaniai pasinaudojančią naudingais idiotais, tėvynainių grupėmis ir internetinių trolių ordomis“, – tvirtina autorius.

Internetinių įsilaužimų taikiniu buvo ne tik H.Klinton. Maskva nėra itin suinteresuota palaikyti D.Trampą (kokiu mielai naudingu idiotu jis beūtų). Rusai nusitaikė į patį demokratinį amerikietiškos visuomenės audinį ir vakarietiškų liberalių vertybių visumą. Tokia Eerik – Niiles Kross nuomonė.

„Rusija faktiškai išnaudoja mūsų demokratijos ir mūsų sistemos įstatymų viršenybę prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterinis virusas, – teigiama straipsnyje. – Jie įmeta melo, šmeižto, padirbinėjimų, neteisėtai gautų asmeninio pokalbio įrašų, tiksliau tariant, bet kokią kompromato formą į mūsų spaudą, rungtyniaujančią dėl reitingų ir reklaminio pelno, o tada mes patys pradedame ardyti ir griauti save – iš vidaus.“ 

Rusijos dezinformacijos gausa.
Rusijos dezinformacijos gausa.

„Šitie didelį efektą turintys bandymai, siekiant išprovokuoti politinius neramumus, – tęsia E.N.Kross, – sujungia dvi bendras gijas. Pirmiausia, jie smogia Vakarų šalims ir lyderiams, siekiant sukurti nesutarimus jų viduje ir tarp jų pačių. Antra, Vakarai delsia apginti šitų destrukcinių veiksmų aukas ir nubausti kaltuosius. Ir už viso to dažniausiai stovi per daug nesislapstydama Rusija“. Tokia buvusio Estijos žvalgybos vadovo nuomonė.

„Po dviejų Rusijos sukeltų karų prieš šalis, kurios tikisi tapti Vakarų dalimi, vakariečiai bando žengti pirmus atsargius žingsnius, siekiant sulaikyti Rusijos agresiją. Bet sulaikymo neužtenka, ir dabar mes matome, kodėl neužtenka: putiniškas karas greitai smogė į amerikietiškos demokratijos centrą. Jungtinėms Valstijoms pasisekė būti labai toli nuo rusiškojo fronto. Tačiau informacinis karas neturi geografinių ribų, taigi Amerika irgi įtraukta į šį karą. Labai rimtai įtraukta.

Todėl galima drąsiai sakyti: „Amerika, sveika, atvykusi į karą“, – reziumuoja E.N.Kross.

Informacijos šaltinis: leidinys „Politico“.

2016.08.06; 06:24

 

Dar prieš šešerius metus pastebėjau po mūsų žiniasklaidoje skelbiamais straipsniais labai daug neigiamų komentarų. Ypatingai jų būna daug po straipsniais apie Laisvės kovotojus – partizanus arba mūsų valstybei nusipelniusius žmones.

Taip pat nuolat niekinama mūsų prezidentė. Būdavo taip, kad po vienu tokiu straipsniu komentarų skaičius siekdavo nuo 1,5-3 tūkstančių. Tik labai maža dalis būdavo teigiamų.

Continue reading „Štai koks kartais būna informacinis karas“

Per savo ne visai trumpą gyvenimą teko sutikti daug įdomių žmonių, kurie turėjo visiškai priešingą nuomonę negu mėgino liaudžiai įdiegti išradingi melo meistrai. Gal sužinoję, kad aš lietuvis, todėl ir nebijodavo su manimi kalbėti taip atvirai.

Ypatingai atvirai su manimi kalbėdavo senyvo amžiaus žmonės, kurie dar gerai prisiminė iki revoliucinius laikus, kaip jie dirbo fabrikuose ir t.t. Taip pat frontininkai labai atvirai kalbėdavo apie savo patirtį.

Continue reading „Mums dėl to labai neramu!“

Seimo vicepirmininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos rinkimų štabo vadovas Algirdas Sysas atsiuntė atsakymą į parlamentarės Rasos Juknevičienės klausimus jam dėl jo šmeižikiškų pasisakymų Vytauto Landsbergio adresu LRT laidoje „Panorama“ (2015 11 24).

Pasak R. Juknevičienės, „iš jo atsakymų, tiksliau, neatsakymų, yra aišku, kad A. Sysas melavo“.

Continue reading „Rasa Juknevičienė: „Socialdemokratas A. Sysas melavo““