Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmasis mūšis

Štai kaip susiklostė: rytoj tikrai bus puolamas Groznas. Greičiausiai auštant…

Kad karas neišvengiamas – senokai supratau. Gyvendamas Čečėnijos sostinėje nuolat jaučiau, kaip virš Šiaurės Kaukazo tvenkiasi kraujo praliejimą pranašaujanti įtampa. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad susigaudyčiau, jog ruošiamasi blogiausiam. Tereikėjo žvilgtelėti į gyvenamuosius kvartalus – kiek daug čečėnų išvažiavo į kalnus pas gimines, o ir tie, kurie vis dar liko mieste, artimiausiu metu ketino į aūlus išgabenti bent vaikus. Paskutinėmis savaitėmis Groznas pastebimai ištuštėjo.

Bet kad tai nutiks jau rytoj, buvo netikėta. Lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip, tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!

Daugiau – jokių tikslesnių žinių, nė menkiausios smulkmenos.

Džocharo Dudajevo knyga

Išeidami iš buto, kuriame buvau apsistojęs, čečėnų kariai drąsino: jei rusai prasiverš, jie būtinai atskubės manęs paimti. Išvež į saugesnę vietą. Todėl protingiausia laukti mūšio pabaigos Dagestano gatvėje. Čečėnams būtina žinoti, kur mane galėtų surast, iškilus pavojui.

Generolo Dudajevo apsaugos vyrais pasitikėjau. Jei tikino, kad nepaliks bėdoje, vadinasi – taip ir bus. Atsisveikindami dar linksmai pamojavo: „nebijok, mes – nenugalimi“. Gatvėje išgirdau šūktelėjant Oschabą: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. O jo bičiulis, taip pat iš apsaugos būrio, linksmai pridūrė: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“.

Čečėnų drąsa žavėjo. Būtent taip privalo elgtis tikri vyrai. Bet kodėl jie šventai tiki pergale? Iš kur jie gali numanyti, kaip pakryps rytdienos puolimas? Jie tikriausiai žino kur kas daugiau nei sako. Galbūt čečėnai, su kuriais ką tik atsisveikinau, tiesiog negali atvirai papasakoti, kiek daug ginklų sukaupę, kokios gausios savanorių pajėgos, kiek daug kalnuose įrengta neįveikiamų stovyklų?

Dagestano gatvė, kurioje gyvenau paskutiniuosius trejetą mėnesių, – strategiškai palankioje vietoje. Nei per daug arti Dudajevo rūmų, kurie rusų kariaunai pats svarbiausias trofėjus, ir ne sostinės priemiesčiuose, kur, tikėtina, užvirs žiauriausi mūšiai. Tikimybė, jog man skirtas dviejų kambarių butas taptų taikiniu, – nedidelė.

Nebent nukristų sviedinys paklydėlis, prašvilptų atsitiktinė kulka. Kokia tikimybė, kad bomba driokstels tiesiai po langais, plytų ir betono nuolaužomis užversdama duris, išardydama laiptinę… O kaip elgtis, jei rusai į Grozną pasiųstų itin gausias tankų kolonas, ir čečėnai nepajėgtų atremti puolimo, nespėtų atvažiuoti į Dagestano gatvę?

Kai juodųjų minčių susikaupdavo nepakeliamai daug, jas, žinoma, vydavau šalin. Nesiruošiau pasiduoti panikai. Deja, pesimistiniai variantai atrodė įtikinamesni. Tada vėl bandydavau atsikratyti apėmusio nerimo. Kaliau sau į galvą: vėlu svarstyti, ar derėjo užsibūti Čečėnijoje, kai Kremlius svaidėsi griežtais ultimatumais. Vis tiek nieko nepakeisiu. Net ir norėdamas iš Grozno jau nebeišvažiuosiu. Troškau kuo ilgiau išsilaikyti Grozne, kad parskridęs į Vilnių nepritrūkčiau medžiagos išsamiems straipsniams? Tad kodėl, po perkūnais, nesidžiaugiu sulaukęs puikios progos – bent akies krašteliu pamatyti tikrą mūšį? Jei ir galiu šiąnakt ką nors prasmingo nuveikti – tai neprarasti vilties, jog likimas bus palankus.

Dar nebuvo nė vidurnakčio. Turėjau galimybę keletą valandėlių numigti. Bet nujaučiau: kamuojant įtampai nepavyks net pasnūduriuoti. Tik be reikalo vartyčiausi lovoje. Tad slapmpinėjau iš vieno kampo į kitą. Karts nuo karto klausdavau savęs, ar viskas – po ranka. Lyg ir taip. Kelionės krepšyje senų seniausiai sudėti visi svarbiausi daiktai. Jis – koridoriuje. Tik čiupk ir bėk pro duris. Vilniuje rezidavusio Čečėnijos atstovo rekomendacinis laiškas, kad čečėnai man visur ir visada padėtų, – suplėšytas. O va žurnalisto pažymėjimą išsaugojau. Įsikišau į vidinę striukės kišenę, šalia paso. Jei rusai užimtų Grozną, – šitaip gal būsią saugiau. Korespondentams gal bus draugiškesni…

Nesugalvojau, kuo dar galėčiau užsiimti. Nebent – vėl šliaužėti iš kampo į kampą? Bet kiek gi galima? Nežinomybė – varginantis, sekinantis jausmas. Kad bent truputį prasiblaškyčiau, išsiviriau kavos, prisikepiau bulvių. Užkandžiaudamas atidžiai klausiausi, gal jau kur nors toli toli dunda? Ne, tylu, tik nakties tamsos apgaubta gatve retsykiais nuvažiuodavo mašina. Keletą sykių atrodė, kad jau prasideda, bet paskui paaiškėdavo, jog kažkur toli burzgdami pralėkė sunkvežimiai.

Čečėnai buvo teisūs: pirmuosius duslius driokstelėjimus išgirdau brėkštant vėsiam, drėgnam lapkričio rytui. Iš pradžių – labai tolimus. Net nustebau apsidžiaugęs: „greičiau prasidės, greičiau baigsis“. Ūžesys artėjo lėtai. Bet vis tik grėsmingai artinosi. Dundėjo vis garsiau, skardžiau, pikčiau. Iš pradžių – tik iš vienos pusės. Paskui – ir kitose. Buvo akivaizdu, kad į Grozną veržiamasi keliomis kryptimis. Netrukus pradėjau skirti, kada rusai lupa iš tankų, o kada šaudo čečėnai iš granatsvaidžių, patrankų, kada kalena kulkosvaidžiai. Įsitempęs klausiausi, ar visus tankų šūvius palydi granatsvaidžių bumbtelėjimai. Gal man tik atrodė, kad skiriu, kas ir kada šaudo.

Virš Grozno keletą sykių kaukdami prašvilpė naikintuvai. Be abejo, tai buvo rusų karo mašinos. Čečėnai tuo metu naikintuvų jau neturėjo. Jų naikintuvai stovėjo sudaužyti Grozo oro uoste. Jei rusai ne tik šturmuos, bet ir bombarduos miestą, bus visiškai liūdna.

Po kelių valandų švito. Pro buto langą mačiau tuščią gatvę. Anksčiau ji nebuvo tokia nyki – tai „žiguliukai“ per duobes šokinėdavo, tai per purvo balas brisdavo praeiviai. Dabar – nieko. Tarsi fantastiniame filme apie išmirusį miestą. Bet ne. Štai bėga keli granatsvaidžiais ginkluoti čečėnai. Akivaizdu, kur skuba – pasitikti neprašytų „svečių“. Paskui – dar keletas karių skubiu žingsniu patraukė priemiesčių link. Paskui – dar vienas būrys.

Ir vėl – nė gyvos dvasios. Tik dusliai trinksi sprogstantys sviediniai. Trankosi labai dažnai. Kartais atrodo, kad jau čia pat, beveik po langais. Bet pro langą nematau nei ugnies, nei dūmų. Neištvėręs išeinu į gatvę pasižvalgyti. Centrinėje gatvėje, į kurią atsiremia manoji, vėl išdygsta nežinia iš kur pasirodžiusių čečėnų būrys. Žiūriu į juos, ir stebiuosi, kokie jie vis tik ramūs, susitvardę. Tarsi žaistų karą. O juk kautynės – tikros. Šiandien – pirmasis kartas, kai po keliolikos ligoto, prasigėrusio Boriso Jelcino ultimatumų nuspręsta Čečėniją tramdyti jėga. Šiandien bus pralietas pirmasis kraujas. Kažkas iš jų negrįš. Tačiau čečėnų karių veiduose – nė trupinėlio baimės. Jie bėga pasitikti rusų tankų tarsi sportininkai, susiruošę į … sporto varžybas.

Stoviu prisišliejęs prie namo kampo ir mąstau: sapnuoju ar vis tik tikrai stoviu rusų puolamame Grozne už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Įdomu, ką šį rytą veikia kolegos redakcijoje Vilniuje, ką apie šios dienos įvykius praneša lietuviškos televizijos? Gal dar nieko nežino? Dirstelnu į laikrodį. Teprabėgo kelios valandos, o atrodo, kad 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytas tęsiasi ištisą amžinybę. Laikas tarsi sustojęs.

Vėl iš kažkur paslaptingai išnyra grupelė čečėnų. Jie mato, kad aš – šviesiaplaukis, vadinasi, atvykėlis. Draugiškai pataria grįžti į slėptuvę. Taip būsią saugiau. Rodo pergalės ženklą. Skuba šaligatviu nesislapstydami. Pastebėjau: kai sudunda sprogimai, nė vienas iš jų nekrūptelna, nepasilenkia prie žemės. Lyg driokstelėjimai tebūtų naujametinis fejerverkas.

Grįžtu į butą. Vėl ta pati kankynė – nežinau ko griebtis. Gal skaičiuoti, kiek kartų per mintutę sprogsta sviedinių? Triukšmas tampa nebepakeliamas. Rusų tankai bus pralaužę čečėnų gynybą – ne kitaip.

———————————

Kažkodėl prisimenu, kai plaukdamas Nemunu su tėvais pakliuvau į vasarišką audrą. Dangus netikėtai apniuko, sutemo taip, tarsi būtų gūdi naktis, debesys prakiuro – pradėjo pliaupti tarsi džiunglėse. Kaip sakydavo močiutė, dangus maišėsi su žeme, o žemė – su dangumi.

Bet baisiausia, kad be perstojo žaibavo ir griaudėjo. Kai blyksteldavo žaibas, viskas kelioms sekundėms nušvisdavo, paskui – vėl tamsa. Tada – kurtinantis griausmas, lyg kažkur netoliese byrėtų didžiausias kalnas. Atrodė, kad mus visus užmuš. Žaibų buvo tiek daug, jie taip dažnai blykščiojo iš visų pusių, jog buvau įsitikinęs: išlikti gyvam – neįmanoma. Anksčiau ar vėliau pataikys. Iškepsime kaip bulvės žarijose.

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisišvartavome prie kranto. Išlipome. Kur slėptis? Aplink – vien bruzgynai, kiek toliau – tamsi miško siena. Kiaurai sušlapome. Sulijo baidarėje buvusi palapinė ir miegmaišiai. Mama verkė. Ji labai bijojo griaustinio. Man buvo gaila mamos. Užjaučiau ir nežinantį ko griebtis tėvą. Tuomet mane vadino paaugliu ligašiumi, persirgusiu plaučių uždegimu, ir tėveliai, be abejo, baiminosi, kad vėl neperšalčiau. Bet ar tėvas kaltas, kad netikėtai užklupo vasariška audra? Juk iki audros išvyka buvo labai graži pramoga.

Kelionė Nemunu baigta. Ties Vidzgiriu. Slaptai.lt nuotr.

Kelionė Nemunu baigėsi sėkmingai. Išgelbėjo … karvės. Stovinčius po medžiu ir nežinančius ko griebtis mus apsupo paklaikusios karvės. Nežinia iš kur atsiradusios jos ėmė prie mūsų glaustytis. Tėvas ramino: vargšelės bijo audros, ieško žmogiškos šilumos. Kaip tik tuomet tėvui toptėlėjo išganinga mintis: jei čia – nuo grandinių nutrūkę gyvuliai, vadinasi, netoliese – sodyba. Tikrai: po pusvalandžio sugrįžęs tėvas pradžiugino aptikęs girininko namą. Miškininkų šeima mus priglaus. Šeimininkas atvažiavo arkliu kinkytu vežimu, padėjo įkelti baidarę, sukrovė mantą ir vingiuotu girios keliuku atvežė į savo sodybą, leido išsimiegoti ne tvarte ant šieno, o gražioje, jaukioje svetainėje.

Virš Nemuno siautėjusi audra tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau. Bet jausmas, kad esu bejėgis, nes mano likimas priklauso nuo Perkūno malonės, nuo žaibo taiklumo, atminty išliko. Tarp audros prie Nemuno ir mūšio čečėnų sostinėje mačiau panašumų. Kaip ir prie vaizdingo Nemuno vingio, taip ir čia, musulmoniškame Grozne, mano gyvybės siūlas buvo kitų rankose…

—————————————

Apie pietus, kai, regis, dundėjo visuose Grozne priemiesčiuose, išgirdau cypsint durų skambutį. Netekau žado. Neabejojau: rusų tankai vis tik bus prasiveržę ir manęs atėjo pasiimti. Bet tarpdury stovėjo ne kariai, o kaimynas iš gretimo buto. Su Dagestano gatvės gyventojais sutariau puikiai. Dar nebuvo tokio vakaro, kad kas nors iš jų neateitų į svečius, nepasiterautų, ar man ko nors netrūksta. Aplankydavo ne tuščiomis rankomis – tai arbūzą atnešdavo, tai čečėniško sūrio.

Šį sykį buvo kitaip. Pagyvenęs Aslambekas teiravosi, gal žinąs, kuo visa tai baigsis? „Tu juk bendravai su aukščiausiais vadais, ką jie tau sakė?“, – abejonėmis dalinosi žmoną ir dvi mažametes mergaites turintis vyras. Jei atvirai, tai aš norėjau jo klausti, ar sveiki gyvi sulauksime vakaro? Tačiau apsimečiau esąs ramus. Pabrėžiau, kad nieko blogo nelaukiu…

Nežinau, ar jis patikėjo. Jis pakvietė nusileisti į rūsį, kur susirinko visi likę namo gyventojai. Tad ir man atsirasią vietos. Apsidžiaugiau, kad nereikės būti vienam. Prieš nulipdamas į rūsį ant durų prikabinau lapelį su užrašu, kad aš – apačioje, jei ieškotų. Rūsyje buvo įsikūrusios kelios čečėnų šeimos. Suaugusieji sėdėjo ant atsineštų kėdžių, ant patiestų patalų gulėjo vaikai. Viduryje – virdulys, po juo – nedidelė ugnelė. Jei būčiau norėjęs arbatos, būtų pavaišinę. Bet nuo įtampos sustojo skrandis. Nenuryčiau nė grurkšnelio.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Čečėnų vaikai smalsiai spoksojo. Tėvai juos net subarė, girdi, nemandagu taip ilgai žiūrėti į suaugusį žmogų. Čečėnų mažyliai buvo labai gražūs – judrūs, juodaplaukiai, juodomis tyromis akutėmis. Gailėjausi, kad kišenėje neturiu nė mažyčio lietuviško šokolado. Apgailestavau ir dėl to, kad neturėjau lietuviškų centų, kuriuose pavaizduotas raitelis – Vytis. Čečėnų berniukams būtų patikę.

Besėdint rūsyje dundėjimas kiek aprimo. Nuotaika pasitaisė. Nutarėme trumpam išsiskirstyti. Po valandos sugrįšime, atsinešime valgio, draugiškai pasidalinsime lauknešėliais. Nes vaikai juk alkani. Jiems nusispjaut, kad į Grozną atėjo karas, ir turgavietė bei parduotuvės – uždarytos.

Vos tik grįžęs į butą vėl išgirdau cypiant skambutį. Dabar jau tikrai nusiteikiau išgirsti blogą žinią. Bet tarpduryje ir šį sykį stovėjo ne Dudajevo apsaugos kariai, nelaimės valandą turėję mane išgabenti tikriausiai kažkur į kalnus. Tarpduryje išvydau tris granatsvaidžiais apsikarsčiusius, ne sykį matytus, bet vis tik beveik nepažįstamus čečėnų karius. Jie paklausė, ar neleisčiau jiems truputį sušilti. Prašom. Kuo baigsis mūšis – neklausinėjau. Jie patys prasitarė – „duodam į kaulus taip, kad daugiau nebenorės lįsti“. Jų žodžiais nepatikėjau.

Netrukus suburbuliavo vieno kario racija, ir jie, nespėję nieko paaiškinti, išlėkė laukan. Po kelių minučių gretimoje gatvėje trinktelėjo du kartus taip skambiai, kad, regis, net šiek tiek apkurtau. Atrodė, kad visu kūnu iki skausmo pajutau, kaip į gabalus draskomas plienas. Tada užlipęs laiptais vienas iš trijų čečėnų pakvietė išeiti į gatvę. Sakė parodysiąs tai, ko dar nesu regėjęs. Taip, tokio vaizdo dar nebuvau matęs savo akimis. Tik filmuose apie karą. Ties Dagestano ir Laisvės prospketo sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspeistų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai. Jų jau laukė iš Dž.Dudajevo rūmų atskubėję automatininkai. Užuodžiau aitrų degančio benzino ir parako kvapą. Į dangų kamuoliais veržėsi ne tik liepsnos, bet ir tiršti, tamsūs dūmai. Pirmasis tankas riogsojo be bokštelio. Tanko kepurė rūko nusviesta už keliolikos metrų į šoną. Prie tanko voliojosi keli sumaitoti tankistų kūnai.

Tik vėliau sužinojau, kad tankų kolonas čečėnai specialiai įsileido į miestą, kad jas be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus gliaudo specialiomis replėmis. Tankas miesto gatvėse be pėstininkų – puikus taikinys. Šaudyk iš už kampo, pro langą, nuo stogo. Tu puikiai matai jį, o tankistas nežino, kur tu pasislėpęs, nemato tavęs, nežino, kur šaudyti. Tą 1994-ųjų lapkričio dieną tankai veržėsi į miestą būtent be pėstininkų paramos. Čečėnai įviliojo juos į spąstus. O paskui sumalė į miltus. Todėl man nuolat vaidenosi, kad Grozne jau knibždėte knibžda rusų tankų. Beje, čečėnai elgėsi protingai: visų nepleškino. Juk šarvuotosios mašinos, kurių ekipažus pavykdavo nuginkluoti taikiomis priemonėmis, likdavo Dž.Dudajevo kariams.

Penkių tankų koloną per keletą minučių be vargo sustabdę čečėnai vėl atėjo į svečius – ramiai baigė gurkšnoti arbatą. Lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.

Gerokai po pietų dundesys nurimo. Apie 17 valandą jau buvo visiškai ramu. Iš gyvenamųjų namų į gatvę sugužėjo vyrai, moterys, vaikai. Visi džiaugėsi pergale.

Aš privalėjau bėgti į Dž.Dudajevo rūmus, iš kur tikėjausi paskambinsiąs į Vilnių. Skubėjau pranešti svarbią žinią: Grozne švenčiama pergalė. Laimė, ryšys nebuvo prapuolęs. Bet tėvas iš pradžių nepatikėjo. Tikrai rusų ataka atremta? Tikrai Dž.Dudajevas sėdi savo darbo kabinete? Tėvui net keletą kartų turėjau kartoti, jog manęs niekas neverčia taip šnekėti, jog aš – saugus, nepaimtas nelaisvėn.

Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.

Tėvas paaiškino, jog Lietuvos televizijos ką tik perpasakojo rusiškų televizijų ir agentūrų pranešimus „apie kritusį Grozną“. Šią informaciją pakartojo ir visos lietuviškosios. Todėl jis ir nepatikėjo mano žodžiais. Bet dabar nedelsiant skambinsiąs į LRT – perduos, ką aš jam ką tik papasakojau.

Tą vakarą tėvui pavyko Lietuvos televizijai perduoti mano pasakojimą apie mūšį. Televizijos žinių redaktorė perskaitytė jį kaip priklauso: nurodyta pavardė, vardas, papasakota, iš kur aš pranešu… Tiesa, LRT buvo atsargi: mano informaciją pateikė po to, kai perpasakojo „Vremia“ paskelbtą versiją. Bet kitą dieną mano pranešimai jau buvo perduodami pirmiau. „Vremia“ liko antroji. Juolab kad šios televizijos diktorei netrukus teko pripažinti, jog žinia „Groznas krito“ – ne visiškai tiksli.

————————————–

Mano pasakojimai, kuriuos tąsyk pacitavo Lietuvos televizija, – smulkmena. Juolab kad aš jų niekam negaliu parodyti kaip giriamasi straipsnių kopijomis ar knygomis. Be to, šiandien susiklosčiusi visai kitokia padėtis. Groznas vis tik krito, o Dž. Dudajevą – nužudė. Tačiau tos per televiziją 1994-aisiais rudenį perskaitytos kelios žinutės man labai brangios. Juk aš buvau pirmasis, kuris Lietuvai pranešė, kaip šauniai Groznas atrėmė pirmąjį rusų tankų šturmą.

Groznui aš už daug ką skolingas. Būtent Grozne sužinojau, kas yra tikroji drąsa, tikrasis garbės žodis, tikroji pagarba svečiui.

Ačiū Groznui ir už tai, kad išmokė atpažinti klastingiausias rusiškas dezinformacijas. Čečėnijos sostinėje 1994-aisiais buvo galima matyti keletą rusiškų programų. Viena iš jų – „Vremia“. Gyvendamas Grozne regėjau, kaip rusiškų televizijų diktorės kryptingai, ciniškai, begėdiškai meluodavo, viską apversdamos aukštyn kojomis.

Suprantu, kiekviena pusė trokšta kuo gražiau atrodyti. Smulkučiai pagražinimai, mažyčiai pasiteisinimai – neišvengiami. Tačiau taip meluoti, kaip 1994-aisiais melavo Rusija, – vis tik negalima. „Vremia“ pasakoja, kad Grozne – labai blogai, o aš, vaikščiodamas miesto gatvėmis, mačiau visai kitką.

Sykį į Grozną suvažiavo svečių iš Suomijos. Gal penkiolikos asmenų delegacija įskaičiuojant žurnalistus. Išėjusiems iš Dž.Dudajevo rūmų užsieniečiams apsaugos kariai pasiūlė pramogą: pašaudyti į orą iš jų asmeninių automatų. Ne kur nors Grozno pakraštyje, o centrinėje Grozno aikštėje. Suomių delegacija, kurioje būta daug moterų, – neatsisakė. Į orą keletą minučių pleškino gal iš trisdešimties automatų. Kartu su rūmų apsauga. Štai koks neįprastas paprotys – leist garbingam svečiui pašaudyti iš ginklo! O vakarinėse žiniose rusų televizija išdidžiai raportavo, esą prie Dž. Dudajevo rūmų ir vėl įvyko susišaudymas, esą Kremliui palankiai opozicijai užimti pastato nepavyko tik mažyčio atsitiktinumo dėka. Suprask, kitą kartą opozicijai tikrai pavyksią nuversti D.Dudajevą.

Čečėnijos kalnuose

Arba prisiminkime, ką po žlugusio tankų mūšio kalbėjo su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėję rusų žurnalistai. Viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms. Čečėnų sargybinis neiškentė: „pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“. Ir nedelsdamas parodė, ką jie aptiko keliuose į nelaisvę patekusiuose tankuose – degtinės bei prezervatyvų. Tankistams buvo pažadėta, kad čečėnai, vos tik išvydę rusiškus tankus, bailiai spruks, kur akys mato, o jie, šaunuoliai – išvaduotojai, turės progų paišdygauti su čečėnėmis, kurios labai gražios ir karštos.

Rusijos televizijos šio čečėniško komentaro, žinoma, neparodė – tik suko ir suko siužetą, kaip žurnalistė verksmingu balseliu klausia sutrikusio tankisto, kokią žinią perduoti jo antrąjai pusei.  

Tokių rusiškų melų, nutylėjimų, iškraipymų anuomet pasipylė labai daug. Visų neprisiminsi, visų nesurašysi.


Tą lapkričio vakarą Dagestano gatvėje čečėnai kepė šašlykus. Dalyvavau jų vaišėse. Jas visuomet prisimenu su graudžiu džiugesiu – kaip trumpos, tačiau labai tikros, nuoširdžios, prasmingos laimės akimirkas. 

2020.05.30; 19:51

Dezinformacijos taikiniai – NATO veiksmai, siekiant suvaldyti situaciją dėl COVID–19. I Budzeikaitės nuotr.

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas (LK SKD) praėjusią savaitę, balandžio 17–23 dienomis, užfiksavo 96 informacinius incidentus, susijusius su COVID-19. Tai 16 daugiau nei per tą patį praėjusios savaitės laikotarpį.
 
Iš viso nuo vasario 1 d. iki balandžio 23 d. nustatyta apie 869 skirtingų tipų informacinių incidentų, skleidžiamų elektroninėje aplinkoje lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, kurie susiję su COVID-19, sakoma pranešime.
 
NATO ir sąjungininkų kariai mūsų šalyje lieka pagrindiniu dezinformacijos ir klaidinamos informacijos taikiniu, o skleidžiant netikras naujienas fiksuojami koordinuoti veiksmai ir sąmoningai kurstomos piliečių nuotaikos, informuoja nuolatinę dezinformacijos ir klaidinamos informacijos sklaidos elektroninėje erdvėje stebėseną vykdantys LK SKD analitikai.
 
Šią savaitę fiksuota koordinuota priešiška operacija, kurios tema – NATO dėl COVID-19 išveda pajėgas iš mūsų šalies. Šio incidento fragmentas buvo nušviestas šalies žiniasklaidoje, tačiau pažymėtina, kad šio informacinio incidento metu buvo taikyti skirtingi sklaidos būdai ir naudotos įvairios priemonės – suklastotas blogas, netikri laiškai, pasisakymai socialinėje erdvėje, tam tikrų vizualinių produktų kūrimas.
 
Kelias dienas eskaluota dezinformacija fiksuota beveik dviejose dešimtyse šaltinių įvairiose šalyse. Paminėti veiksmai bei paraleliai eskaluojamos nepasitikėjimo valstybės institucijomis temos atitinka hibridinio karo požymius.
 
Dezinformacijos skleidėjai siekia pasinaudoti viruso COVID-19 pandemija baimei ir įtampai visuomenėje sukurstyti, šalies žmones neigiamai nuteikti prieš sąjungininkų karius Lietuvoje.
 
Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, melagingų naujienų, dezinformacijos ir klaidinamos informacijos pagrindiniai taikiniai buvo Lietuvos valstybės atsakingų institucijų sprendimai ir veiksmai, siekiant suvaldyti su COVID-19 susijusią situaciją. Per savaitę pastebimas ir sąmoningas piliečių kurstymas veikti prieš valdžios institucijų sprendimus – net du kartus organizuotos tokios pat protesto akcijos prieš karantino apribojimus.
 
LK SKD analitikai išskiria kelias grupes dominuojamų naratyvų. Viena jų teigia, kad COVID-19 – sąmokslo teorija. Pavyzdžiui, pateikiamos versijos, kad skiepai nuo viruso skirti žmonių skaitmenizavimui (čipavimui) ir kontrolei, ar sakoma, kad tai valdžios ir žiniasklaidos kartu sukurtas panikos burbulas. Taip pat išlieka populiari versija, kad COVID-19 plinta per 5G tinklą.
Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai.
 
Kitas populiarus naratyvas – NATO egzistavimo klausimas, kuris neva pandemijos metu kelia grėsmę pačioms narėms. Pavyzdžiui, kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad NATO ne tik neatšaukia karinių pratybų, bet prisidengdami krize pumpuoja raumenis.
 
Europos Sąjungos (ES) ateitis ir mūsų šalies institucijų gebėjimai lieka populiariu eskaluojamu naratyvu. Pavyzdžiui, formuojama neigiama nuomonė dėl ES ateities, o šalies institucijos kritikuojamos dėl neva atimtos galimybės verslui užsidirbti ar neva priverstinio gydymo, kuris net vadinamas medicininiu fašizmu. 
 
Pasak LK SKD analitikų, melo, dezinformacijos ir klaidinamos informacijos sklaida, manipuliacijomis siekiama neutralizuoti visuomenės kritinį mąstymą, didinti atskirtį tarp valstybės ir jos piliečių, mažinti šalies bendradarbiavimą su NATO, kurstyti Lietuvos žmonių nepasitikėjimą ES, stabdyti technologinę pažangą, komunikacijų infrastruktūros plėtojimą šalyje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 03:00

Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Diskusijos dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kritikos Vyriausybei ir toliau nerimsta. Konservatoriai teigia, kad premjero atstovas spaudai Tomas Beržinskas sąmoningai ar nesąmoningai savo pasisakymais skleidžia melą. TS-LKD komunikacijos vadovė Vytautė Šmaižytė akcentuoja, kad premjeras Saulius Skvernelis ne tik atmetė konservatorių lyderio prašymą suorganizuoti Vyriausybės valandą, bet, pasak jos, neatvyko ir į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
 
„Norime priminti, kad Lietuvoje tebegalioja Konstitucija ir jos straipsniai, numatantys Seimo pareigą prižiūrėti Vyriausybės veiklą, vykdyti parlamentinę kontrolę bei Vyriausybės atskaitomybę Seimui. Pastaruoju metu nevyko Vyriausybės valandos. Tenka apgailestauti, kad premjero patarėjas yra taip blogai informuotas, jog nesąmoningai ar sąmoningai skleidžia melą“, – Eltai atsiųstame pranešime teigia TS-LKD komunikacijos vadovė V. Šmaižytė.
 
Konservatorių atstovė spaudai V. Šmaižytė primena, kad S. Skvernelis atmetė G. Landsbergio prašymą surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. V. Šmaižytė taip pat atkreipia dėmesį, kad premjeras neatvyko į savo paties organizuotą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams.
 
„Šią savaitę per Seimo pirmininką premjerui buvo perduotas TS-LKD pirmininko ir Seimo opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio prašymas surengti Vyriausybės valandą nuotoliniu būdu. Prašymas buvo atmestas“, – teigė V. Šmaižytė.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Taip pat premjerui nepavyko atvykti į G. Landsbergio pasiūlytą, paties premjero iš pradžių palaikytą ir net organizuotą ir kviestą susitikimą Vyriausybėje dėl atlyginimų medikams, kuriame dalyvavo Ingrida Šimonytė ir Irena Degutienė, o premjeras jame taip ir nepasirodė“, – pridūrė ji.
 
ELTA primena, kad premjero atstovas spaudai T. Beržinskas penktadienį pranešė, kad Vyriausybės vadovas apgailestauja dėl kritiką Vyriausybei žeriančio opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio viešojoje erdvėje išsakytų pareiškimų. Pasak premjero atstovo spaudai, priešingai nei deklaruoja konservatorių pirmininkas, S. Skvernelis yra atviras visų pasiūlymams, o G. Landsbergio pareiškimai, esą Ministrų Kabinetas nėra linkęs opozicijos klausytis, yra arba melas, arba tiesiog veidmainiavimas.
 
Ketvirtadienį G. Landsbergis kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir Seimo valdybos narius, ragindamas atkurti reguliarų Seimo darbą, visas parlamentinės kontrolės formas bei kartu su ekspertais ieškoti būdų, kaip visos demokratinės procedūros turėtų būti užtikrinamos gyvenimo su virusu sąlygomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.18; 08:35

Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

XXI amžius informacinių technologijų, žinių amžius. Tiek pat teisinga pasakyti – melo ir gandų amžius. Gandai tapo paveikia priemone, kurią naudoja geltonoji, bulvarinė ir panašia įvardinama žiniasklaida. Melo ir prasimanymų pilna internete.

Tyrinėti gandai irgi ne kartą. Psichologas Gordon Willard Allport pasiūlė gandų įvertinimo formulę, pagal kurią gandas gali būti aprašytas kaip įvykio reikšmingumas padaugintas iš jo dviprasmiškumo ir neaiškumo. Akivaizdu, kad koronavirusas, karantinas mums visiems svarbus įvykis. Taip pat akivaizdu, kad ir jį tiriantys mokslininkai dar daug ko apie šį virusą nežino.

Gandų ir pasakojimams pagrindas bendras. Tai dėmesys visuomenės nestabilumui ar nepatenkintiems poreikiams. Antai, žmogus – voras, Robinas Hudas, Tadas Blinda kovoja už socialinį teisingumą, baudžia tuos, kurių neįstengia nubausti valstybinės institucijos. Gandai ir pasakojimai patvirtina žinojimo bei galios pakeisti padėtį stoką. Jie apibendrina atskirą atvejį, turintį klausytojams platesnę prasmę, atitinkantį jų vaizdinius apie pasaulį. Todėl vieniems žmonėms tas pat gandas yra nieko nereiškianti nesąmonė, o kitiems jų įsitikinimų patvirtinimas. Gando esmė – demaskuoti blogį ir apsimetėlius, slepiančius tiesą.

Gandas yra efektyvi informacijos skleidimo priemonė, kuri remiasi žmonių baimėmis ir norais. Taigi, yra visos prielaidos gandams apie koranavirusą sklisti. O juos skleidžiantys gana retai nori mums gero.

Europos išorės veiksmų tarnyba (EEAS) paskelbė pranešimą apie dezinformaciją, kuri skleidžiama apie koronavirusą. Svarbiausia šio pranešimo žinia – gausėja melagingų žinių, Ją kryptingai skleidžia Kremliui pavaldi ar artima žiniasklaida. Nemažai melagingų žinių paskelbia socialinių tinklų dalyviai

EEAS pateikė daug dezinformacijos pavyzdžių. Iš jų labiausiai paplitę:

Koronavirusas yra biologinis ginklas, kurį naudoja Kinija ar JAV.

Koronavirusas neatsirado Uhane. Ji sukūrė JAV kariškiai.

Centralizuota valstybė, tokia kaip Kinija, geba įveikti koronavirusą, o demokratinės valstybės – ne.

Europa turėtų būti dėkinga Kinijai už koronaviruso plitimo sustabdymą. ES turi atsiprašyti Kinijos dėl dokumentų, kuriuose Kinija įvardinta kaip grėsmė.

Kremlius

Pandemiją sukėlė migrantai, kurie koronavirusą platina Europoje.

Koronavirusas yra susijęs su 5G internetu. Uhanas yra 5G bandymo vieta.

ES nėra pasirengusi skubiai teikti paramą savo valstybėms narėms – vietoj to jos turi pasitikėti išorės parama (pvz., iš Kinijos).

Šengeno sutartis nebeegzistuoja. Europiečiai yra karantine, tačiau migrantai gali laisvai judėti po Europą.

Koronavirusas yra apgaulė, jo nėra.koronavirusas

Koronavirusui išgydyti yra natūralių priemonių.

Naudodamasi koronaviruso sukeltomis problemomis, rusiška propaganda tęsia jai įprastų idėjų, kuriomis siekiama susiskaldyti visuomenę, pasėti nepasitikėjimą, kelti sumaištį platinimą. Pastebimi rusiškos dezinformacijos skirtumai, jei žinios platinamos vidaus ar tarptautinėse auditorijose.

Rusijos auditorijai skirtuose pranešimuose koronavirusas apibūdinamas kaip užsienio agresijos būdas, teigiama, kad jis sukurtas slaptose JAV ar Vakarų šalių laboratorijose, pabrėžiama, kadkoronaviruso iššūkiui Europa nepasirengusi, o Rusija sėkmingai su juo kovoja.

Pranešimuose, skirtuose tarptautinei auditorijai (skelbiamuose anglų, vokiečių, italų ar lietuvių kalbomis), daugiausia dėmesio skiriama sąmokslo teorijoms, susijusioms su „pasauliniu elitu“, biologinio ginklo bandymu. Jomis siekiama sukelti nepasitikėjimą nacionalinėmis ir ES institucijomis, sveikatos apsaugos sistemomis ir mokslo ekspertais. Pavyzdžiui, Rusijos okupuotame Kryme įkurtas tinklalapis „Naujienų frontas“ paskelbė straipsnį „Lietuviai pradėjo užsikrėtusių koronavisuru tautiečių „medžioklę“. Užtenka perskaityti vien pavadinimą – komentuoti nereikia. Tinklalapis „Sputnik“ paskelbė medžiagą, kurioje išsakyta prielaida, kad koronavirusas sukurtas Latvijoje, nes šioje šalyje daug talentingų mokslininkų ir farmacininkų, o pandemija naudinga valdžiai. Gal kam ir patiks „pagyrimas“ talentingiems latviams?

Internete apie Covid-19 – gausybė įvairiausių pranešimų. Slaptai.lt nuotr.

Gandams nebūdingas logiškumas ir nuoseklumas. Jis nebūdingas ir dezinformacijai, kuria siekiama įbauginti ir sujaukti mąstymą. Todėl ta pati dezinformacijos priemonė vieną dieną gali skelbti žinią, kad pandemija tėra prasimanymas, o kitą – pranašauti pasaulio pabaigą. Tačiau išlieka pagrindinis teiginys – Vakarai blogis, Putino režimas geris.

Šiuolaikinio rusiško imperializmo ideologas A. Duginas rašo, kad pandemija „išvalys pasaulį“. O kaip atrodys „švarus pasauli“? Jame neliks demokratijos, bus įvesta griežta karinė diktatūra. Taigi, dar kartą bandoma įteigti, kad Putino Rusija – gerovės ir laisvės šalis. Deja, vis atsiranda besmegenių, kurie tuo patiki.

Jei bent dalis žmonių patikės dezinformacija – ją skleidžiančių tikslas bus pasiektas. Todėl turime likti budrūs, turime mąstyti ir nepasikliauti gandais, turime rinktis patikimus informacijos šaltinius, nes nekenčiantys Lietuvos dirba savo juodą darbą.

Interviu autorius – Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

2020.03.28; 10:25

JAV Atstovų Rūmų pirmininkė demokratė Nancy Pelosi gynė provokacinį savo elgesį prezidentui Donaldui Trumpui Kongrese skaitant metinį pranešimą ir dar kartą jį užsipuolė.
 
„Aš suplėšiau melo manifestą“, – sakė N. Pelosi ketvirtadienį Vašingtone. Esą reikėjo atkreipti amerikiečių dėmesį, kad visa tai netiesa. „Tai buvo visiškai tinkamas veiksmas“, – kalbėjo demokratų lyderė. Ji pridūrė, kad jai nereikalingi pamokymai apie orumą, ypač – iš D. Trumpo lūpų.
 
Prezidentas savo kalboje skleidė melą, kalbėjo N. Pelosi. Jis esą Kongresą pavertė „realybės šou scena“.
 
N. Pelosi teigė, kad parodė pagarbą D. Trumpui ir jam prieš skaitant metinį pranešimą ištiesė ranką. Tačiau jis esą nenorėjo atsakyti tuo pačiu. „Jis atrodė lyg šiek tiek paveiktas raminamųjų“, – sakė Atstovų Rūmų pirmininkė. Tačiau neištiesta ranka esą nebuvo priežastis to, kad ji vėliau suplėšė kalbos tekstą.
 
N. Pelosi antradienio vakarą po D. Trumpo kalbos demonstratyviai suplėšė kalbos tekstą. Baltieji rūmai ir D. Trumpas tokį elgesį pasmerkė, o demokratai negailėjo pagyrų.
 
JAV Senatas, kuriame D. Trumpo respublikonai turi daugumą, trečiadienį išteisino prezidentą nuo visų apkaltos proceso kaltinimų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.07; 05:00

Putinas senatvėje. Foto montažas

Putino valdomas Rusijos režimas plečia savo puolimą visais įmanomais frontais, tam pasitelkdamas atvirą melą. Jeigu anksčiau Kremlius dar stengdavosi tokį melą bent kiek pridengti tariamais „faktais“, tai pastaruoju metu ir dėl jų nesivargina. Ir tai akivaizdžiai rodo, jog melaginga informacija skleidžiama išskirtinai vidaus rinkai, menkai išprususiai visuomenės daliai, siekiant mobilizuoti rusų tautą: žiūrėkit, dėl visko, kas vyko arba vyksta dabar pasaulyje, kalti Vakarai; mes – taikos balandžiai.

Pirmasis melas, paskleistas paties Putino, buvo tas, jog dėl Antrojo pasaulinio karo įžiebimo kalta pati Lenkija. Tai sukėlė audringą reakciją pačioje Lenkijoje. Putinas leido sau chamiškai lenkus išvadinti antisemitinėmis kiaulėmis ir padugnėmis, teigdamas, jog šie, karo priešaušryje, Lenkijos pasiuntinio Berlyne lūpomis, žadėję pastatyti Varšuvoje paminklą Hitleriui, jeigu šis visus Lenkijos žydus deportuotų į Madakaskarą.

Putinas žengė dar toliau – pažadėjo pats parašyti straipsnį, su „naujais“ faktais, kad Lenkija iš tikrųjų pradėjo antrąjį pasaulinį karą, nes pati, dar pasirašant Ribentropo-Molotovo paktą, bičiuliavosi su Hitleriu ir dalyvavo užgrobiant Čekoslovakiją.

Vladimiras Putinas – susiraukęs
Vladimirui Putinui skirta kritika

Putinas, matyt, dar teberašo straipsnį, o jo samdiniai, armija kremlinių propagandistų, žengia dar toliau. Po to, kai kalbą Aušvico mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių proga Lenkijoje pasakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, jie puolė jį su didžiuliu pykčiu bei įniršiu. Esą jis pataikauja savo šalies nacionalistams, išduoda žydų tautą, kadangi pats yra žydas, o taip pat ir savo senelį, kuris raudonosios armijos gretose vadovavo Ukrainą nuo nacių. Nesirenkant žodžių, pereita net prie šlykščių įžeidinėjimų. Vienas laidos „ 60 minučių“ dalyvių leido sau studijoje pasakyti, jog Zelenskio senelis, jeigu prisikeltų, savo anūkui, dabartiniam Ukrainos prezidentui, kai ką nupjautų, ir jis būtų teisus, nes anūkas tapo padugne.

Ką tokio blogo minėjime, stovėdamas šalia Lenkijos prezidento A. Dūdos, pasakė V. Zelenskis? Jis pasakė, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo du tuometiniai totalitariniai režimai, vienas kurių buvo nacistinis. Savo, sakyčiau, net perdėm švelnioje kalboje Zelenskis nepasakė, kad tas kitas totalitarinis režimas buvo Sovietų Sąjunga. Dar Ukrainos prezidentas pridūrė, jog Aušvico stovyklos vartus sugriovė ukrainietis tankistas, o likusius kalinius išvadavo 100-oji Lvovo divizija.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Ir prezidentas nieko nemelavo.

Tačiau Kremliaus propagandistus tai labiausiai ir įsiutino. Esą kodėl Zelenskis pasakė, kad kalinius išvadavo kažkokia tai divizija, o ne šlovingoji raudonoji armija? Ir kas tas buvo antrasis totalitarinis režimas, kuris kartu su Hitleriu pradėjo karą? Nejaugi Sovietų Sąjunga, – vienintelė visos pavergtos Europos išvaduotoja?

Žvelgiant į pastarųjų savaičių ir dienų politinį kontekstą, tokia agresyvi Rusijos reakcija gana lengvai paaiškinama. Šešerius metus, kai Rytų Ukrainoje vyksta Putino remiamas separatistų karas su Kijevu, propagandinė Kremliaus mašina visokeriopai stengiasi supjudyti lenkus su ukrainiečiais. Visos Rusijos valdžios kontroliuojamos televizijos nuolat bando įkalti pleištą tarp šių dviejų tautų, vis primindamos, kaip kadais ukrainiečiai „skerdė“ lenkus.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Ir štai dabar abiejų kaimyninių šalių prezidentai stovi vienas šalia kito, ir abu smerkia Holokaustą, teigdami, jog tik bendromis pastangomis galima pasiekti, kad šie baisumai niekada nepasikartotų; ir kad Putinas nebandytų perrašinėti istorijos Rusijoje atgimstančio stalinizmo fone.

Pasaulio  neapgausi, jis juk prisimena, kaip Hitleris su Stalinu pasidalijo Lenkiją, kaip rengė bendrą karinį paradą; kaip Katynėje NKVD išžudė tūkstančius lenkų karininkų, o Kremlius ligi šiol išsisukinėja, esą tai ne jų nusikaltimas, o nacių.

Beje, tiems, kas abejoja ar nežino, reikia priminti, jog „herojiški“ sovietų mitai nusveria realybę. Pūkuotasis Josifas Visarijonavičius, prieš Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, užėmė nemažai teritorijų, kuriose gyveno daug žydų – Lietuvą ir dalį Lenkijos. Taigi Putino Aušvico mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių proga Jeruzalėje pasakyta propagandinė kalba, esą 45 proc. Holokausto aukų buvo „Sovietų Sąjungos piliečiai“ yra paprastas melas. Kaip kad yra dešimtmečius kartojamas melas, jog Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija – į Sovietų Sąjungą įstojo savanoriškai.

Kuomet Putinas Jeruzalės memoriale „Yad Vashem“ pabrėžė, jog karo metais Lietuvoje buvo išnaikinta 95 proc. žydų, „didžiajam istorikui“ reikia priminti, jog tuo metų Lietuva savo valstybės jau nebeturėjo: 1940-aisiais ją okupavo sovietai, o po metų – naciai.

Edward Lucas (Edvardas Lukasas). Belsat.eu nuotr.

„Suprantama, kodėl V. Putinas skleidžia sovietinius mitus apie istoriją. Pasiskolintas heroizmas stiprina patriotiškus jausmus savo paties susitraukusioje, sustingusioje valstybėje. Kelerius metus iškart po karo, kai trauma buvo tikra, sovietų valdžia karą menkino. Veteranų, ypač neįgaliųjų, buvo gėdijamasi. Tik prisiminimams išblėsus, nostalgijos mašina pradėjo veikti. Nekreipkite dėmesio, kad nevykdomi pažadai pasiekti geresnį rytojų – tiesiog pasinerkite į praeityje sudėtų aukų šlovę. V. Putinas taip pat naudojasi kiekviena proga apkaltinti besipriešinusius sovietų valdymui buvus nacių  „talkintojais“, – neseniai rašė Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edvardas Lukasas.

„Kaltink kitus, kas nors vis tiek patikės“- matyt toks yra Rusiją valdančio režimo credo.

Tie patys Kremliaus propagandistai, draskomi paranojinių konvulsijų, griebiasi visko, kas papuola po ranka. Šiomis dienomis, Kinijoje progresuojant koronavirusui, jie iškėlė mintį – ar nebus tai Vakarų biologinio ginklo panaudojimo prieš komunistinę Kiniją pasekmė? Sako, tokia prielaida taip pat turi teisę gyvuoti…

Šizofrenija, deja, taip pat.

2020.01.28; 15:26

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Neseniai teko perskaityti Lietuvių kalbos instituto knygą „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, V., 2017. Knygoje aprašomi įdomūs Lietuvoje gyvenančių tautų sociologiniai tyrimai ir kalbų kontaktai. Tikrai, kas domisi didžiųjų Lietuvos tautinių mažumų gyvenimu, gali papildyti savo turimas žinias.

Perskaičius knygą užkliuvo vienas straipsnis, parašytas rusų mokslininkės Nadieždos Afanasjevnos Morozovos. Šis straipsnis „Kompaktiškos Lietuvos sentikių gyvenvietės praeityje ir dabar“ 744 – 759 psl. atspausdintas rusų kalba ir jau prieš tai buvo išspausdintas Rusijos moksliniuose leidiniuose.

Straipsnyje yra teiginys, kad dauguma sentikių kaimų, buvusių Utenos rajone, buvo 1940 -1950 metų pradžioje sudeginti Lietuvos partizanų.

Aš nieko ik tol nebuvau girdėjęs, nes sovietinė propaganda būtų ilgai trimitavusi apie tai, kad lietuviai naikino rusų kaimus. Todėl aš parašiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centrą užklausimą. Pasirodo, nieko to nebuvo.

Mums reikia būti labai budriems, rusų propaganda gali pasigauti tokius dalykus ir ištrimituoti visam pasauliui apie blogus ir niekšus lietuvius.

Prie šių eilučių pridedu savo užklausimą minėtam centrui ir atsakymą į jį. Manau, skaitytojams bus įdomu.

Užklausimas:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui „Dėl teiginių apie sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone“

2017 m. Lietuvių kalbos institutas išleido įdomią Valerijaus Čekmono knygą „Kalbų kontaktai ir sociallingvistika“. Joje aprašoma kalbų sąveika Rytų Lietuvoje, taip pat ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse. Kadangi Čekmonas buvo didelis savo srities žinovas, tai ten yra ir jo mokinių bei kitų tos lingvistikos mokslų šakos straipsniai. Straipsniai publikuojami originalo kalbomis: lietuviškai, lenkiškai bei rusiškai.

Viena iš straipsnio autorė yra Nadežda Afanasjevna Morozova. Jos paskelbtas straipsnis „Староверы Литвы: места компактного проживания в прошлом и настоящем“. Šiame straipsnyje aptariamos sentikių gyvenamos vietos Lietuvoje. Man labai užkliuvo viena detalė, kur rašoma kad Lietuvos partizanai sudegino sentikių kaimus. Kad būtų tiksliau, pacituosiu vertimą į lietuvių kalbą iš knygos 751 puslapio:

„XX amžiaus pradžioje A. Stankevič duomenimis patys didžiausi (sentikių) kaimai (Utenos areale) buvo Stolneniškių km. (53 žmonės) ir Černovščiznos km. (33 žmonės). Dauguma sentikių kaimų Utenos rajono teritorijoje buvo lietuvių partizanų sudeginti 1940- ųjų pabaigoje ir 1950 metų pradžioje, todėl tie kaimai jau neminimi 1959 m. surašymo duomenų bazėje“ (paryškita mano).

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Be to, šis straipsnis yra atspausdintas ir vienoje Sankt-Peterburge išleistoje knygoje 2011 metais.

Aš nemažai skaitęs tiek dabartinių knygų apie partizanus, tiek sovietiniais laikais išleistos literatūros apie „klasių kovą“ Lietuvoje pokario metais, bet tokių faktų neteko užtikti. Žinoma, kad Lietuvoje buvo faktų, kad rusai labai mėgo būti stribais, dalyvauti žmonių vežimuose į Sibirą, tad jų kaimų sudeginimas nebūtų labai smerktinas faktas, atsižvelgiant į tai, kokias skriaudas Lietuva ir lietuviai sulaukė iš didžiojo kaimyno pusės. Bet mane labai domina pats faktas, ar tokie reiškiniai buvo Lietuvoje iš viso, ar čia tik paskleistas melas, kuriuo siekiama pripaišyti lietuvių tautai ir Lietuvos partizanams nebūtas nuodėmes. (Žinome, kad kai kada galėjo būti padegtos stribų ar kitų sovietinių aktyvistų sodybos, bet kad būtų deginami rusų kaimai, – negirdėjau).

Kiek suprantu, straipsnio autorė yra gyvenanti Rusijoje, tad iš kur ji galėjo surinkti tokius duomenis, arba kas buvo jos informatoriai Lietuvoje. Būtų labai malonu sulaukti atsakymų į mano klausimą.

Gintautas Šapoka, Alytaus rajonas, Talokių kaimas

Atsakymas:

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

DĖL SENTIKIŲ KAIMŲ

Atsakydami į Jūsų paklausimą apie Stalnioniškio (Utenos rajonas) ir Černaučiznos (buvusi kaimo vieta yra Anykščių r.) kaimus informuojame Jus, kad Stalnioniškio kaimas, pagal 2001 m. Lietuvos respublikos administracinį suskirstymą, priklauso Vyžuonų seniūnijai. Leidinio „Vyžuonos –kraštas ir žmonės“ sudarytojas Algirdas Vyžintas teigia, kad Stalnioniškių kaime yra sentikių bendruomenė, veikia 1742 m. įkurta sentikių cerkvė. Аrchyvinių duomenų, kad kaimą pokario laikotarpiu bandė sudeginti partizanai, neturime.

Černaučiznos kaimas yra negyvenamas ir 2001 m. buvo išregistruotas iš gyvenamųjų vietovių registro. Kaimas sunyko natūraliai.

Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.

Jūsų minima autorė, rašydama apie partizanų tariamai sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone pateikia iškraipytą ir netikslią informaciją. Lietuvos ypatingajame archyve saugomose MGB-MVD Anykščių r. sk. operatyvinėse bylose apie kovą su partizanais rašoma, kad 1951 m. gegužės 5 d. „Aro“ būrio partizanai „Gaidelis“ ir „Viesulas“ Černaučiznos kaime nušovė dar 1945 m. užverbuotą MGB agentą „Vyžūną“ – Joną Damauską, Jurgio, g. 1891 m. Užpaliuose, gyv. Anykščių r. Černaučiznos k. bei jo žmoną Valeriją Damauskienę, Jurgio, g. 1895 m. Užpaliuose, gyv. Černaučiznos k. Nušautųjų kūnus partizanai nunešė į sodybos daržinę, o pastarąją padegė. Kitų archyvinių duomenų apie Černaučiznos kaimo sodybų padeginėjimą neturime. Šį atvejį galima laikyti vienetiniu ir niekaip nesusijusiu su partizanų požiūriu ar elgesiu Utenos krašto sentikių atžvilgiu.

PAGRINDAS. LYA, f. K-19, ap. 1, b. 100, l. 191-192; f. K-41, ap. 1, b. 382, l. 265;

Vyžuonos – kraštas ir žmonės, (sudarytojas Algirdas Vyžintas), Utena, 2006, p. 258 – 259.

Pasirašė – LGGRTC Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė

2020.01.20; 06:32

Rokas Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis sureagvo į „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio teiginius, kad jis, būdamas ministru, apvogė valstybę. Kaip skelbia LRT radijas, R. Masiulis dėl šių teiginių neatmeta galimybės kreiptis į teismą.
 
R. Masiulis LRT radijui teigė, kad pinigai buvo ne tik panaudojami, bet ir sutaupomi.
 
„Ponas Karbauskis žodžių kažkaip nevertina nei faktine, nei teismine prasme. Kaltinti žmogų tuo, ko jis nepadarė, mūsų valstybėje negalima. Įsisavinimas lėšų, kaip ir kiekvienais metais, vyksta dėsningai ir planuotai. Metų gale 30 mln. eurų persikels į kitus metus, ir čia, kas yra svarbu, nė vienas centas neprapuls. Neteisybė, kad nepanaudota. Visos tos lėšos, kurios liečia 2017–2018 metus, yra panaudotos, nė vienas centas neprapuolė, tik sumokamos sąskaitos ne visada iki kalendorinių metų galo, bet pinigai neprapuls, pinigai jau yra kontraktuoti“, – LRT radijo laidoje „Svarbus pokalbis“ sakė R. Masiulis.
 
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis trečiadienį tvirtino, kad buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis apvogė valstybę. Pasak politiko, eksministrui nesugebant tinkamai eiti savo pareigų dirbant Vyriausybėje, susidarė 160 mln. eurų nepanaudotų lėšų suma, skirta kelių tvarkymui. Savo ruožtu R. Masiulis tvirtina, kad tokie teiginiai yra tiesiog melas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.19; 09:00

Trečiadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas apkaltino demokratus „siaubingu melu“ ir Jungtinių Valstijų bei Respublikonų partijos puolimu.
 
„Toks siaubingas nieko nedarančių demokratų melas. Tai Amerikos puolimas, tai Respublikonų partijos puolimas!“ – parašė D. Trumpas tviteryje vien tik didžiosiomis raidėmis. Įrašas pasirodė netrukus po to, kai Atstovų Rūmuose prasidėjo šešių valandų debatai dėl apkaltos, kuriems pasibaigus įstatymų leidėjai turės balsuoti dėl dviejų kaltinimų JAV prezidentui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.19; 00:05

Ilgametis JAV prezidento Donaldo Trumpo patikėtinis Rogeris Stone‘as vadinamajame Rusijos skandale pripažintas kaltu pagal kelis kaltinamuosius punktus.
 
Prisiekusieji penktadienį Vašingtone po dvi dienas trukusių konsultacijų priėjo prie išvados, kad 67-erių R. Stone‘as, be kita ko, pateikė melagingus liudijimus ir trukdė teisingumui, skelbia amerikiečių žiniasklaida.
 
Vasarį turėtų paaiškėti bausmės dydis. R. Stone‘as visus kaltinimus neigė.
 
D. Trumpas tviteryje komentavo, kad ir prieš kitus, pavyzdžiui, demokratų kandidatę 2016 metų rinkimuose Hillary Clinton turėtų būti atliekamas tyrimas dėl galimo melagingo liudijimo. „Ar jūs nemelavote? – rašė D. Trumpas. – Dviguba moralė, kaip niekad iki šiol mūsų šalies istorijoje?“
 
R. Stone‘as sausį buvo sulaikytas Floridoje ir vėliau paleistas su sąlygomis.
 
Ši byla susijusi su specialiojo tyrėjo Roberto Muellerio tyrimu – jis aiškinosi, ar per 2016 metų rinkimų kampaniją būta susitarimų tarp D. Trumpo stovyklos ir Rusijos atstovų. R. Stone‘as 2015-aisiais dirbo su D. Trumpu – ruošiantis 2016-ųjų prezidento rinkimų kampanijai. Jie ir po to palaikė glaudų kontaktą.
 
Kaltinimai R. Stone‘ui susiję su programišių ataka prieš demokratus per 2016-ųjų rinkimų kampaniją. Tada buvo nutekinti elektroniniai laiškai iš H. Clinton aplinkos.
 
R. Muellerio komanda kaltina R. Stone‘ą melagingai liudijus Kongresui apie tai, ką jis žinojo apie kibernetines atakas ir su kuo apie tai kalbėjo. Be to, jis spaudęs kitus liudytojus pateikti neteisingus parodymus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.16; 07:20

Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pavadino Rusijos užsienio reikalų ministeriją (URM) melagiais dėl įrašo jų tviterio paskyroje anglų kalba, kuriame teigiama, neva Baltijos šalims nepavyko tapti demokratinėmis ir teisinėmis valstybėmis, skelbia Latvijos visuomeninis transliuotojas LSM.
 
„90-ųjų pradžioje Baltijos šalys gavo nacionalinę nepriklausomybę. Šis įvykis leido viltis, kad Baltijos Sovietinės Respublikos taps šiuolaikiškomis, demokratinėmis ir teisinėmis valstybėmis, šios viltys, deja, taip ir neišsipildė“, – sakoma oficialioje Rusijos URM tviterio paskyroje anglų kalba.
 
E. Rinkevičius į tokius Rusijos URM pareiškimus sureagavo itin griežtai.
 
„Jokių Baltijos Sovietinių Respublikų niekada nebuvo. Baltijos šalys buvo okupuotos Sovietų Sąjungos pagal Hitlerio ir Stalino paktą. Latvija, Lietuva ir Estija atkūrė nepriklausomybę ir dabar yra šiuolaikiškos, demokratinės ir teisinės valstybės. Yra melas, didelis melas ir Rusijos URM tvytai“, – atsakė E. Rinkevičius.
Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
E. Rinkevičius rugpjūčio pradžioje jau buvo įsivėlęs į žodžių karą su Rusijos ambasada Latvijoje. Tuo metu Latvijos ministras pareiškė, kad Latvija, kitaip nei Rusija, „diplomatiniu chamiškumu nepasižymi“, taip pat netrukdo vykti taikioms demonstracijoms ir demokratiniams rinkimams.
 
„Latvijoje netrukdoma rengti demokratinius rinkimus ir taikias demonstracijas, nebandoma atimti vaikų iš jų tėvų dėl dalyvavimo protestuoti, rusai nėra mušami, žmogaus teisių aktyvistai nėra žudomi, diplomatiniu chamiškumu mes nepasižymime, kitaip nei Rusija“, – sakė E. Rinkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.30; 08:40

Prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis. Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas teigia, kad kandidato į prezidentus Naglio Puteikio interviu Eltai išsakyti teiginiai yra melagingi. Jam nesuprantama, kodėl į institutą buvo nukreipta tokia ataka. Esą prieš keletą metų pats N. Puteikis išreiškė mintį, kad norėtų matyti Ž. Šilėną savo komandoje. 

Anot Ž. Šilėno, N. Puteikio išsakyta mintis, esą LLRI turi milijoninį biudžetą, kurį „suneša turtingiausios korporacijos ir turtingiausi žmonės“, yra melas. Anot prezidento, institutas praėjusiais metais valdė 0,6 mln. eurų biudžetą, trečdalis jo – iš įmonių. 

„Labiausiai žeidžia mintis, neva mums verslas suneša milijonus, už kuriuos paskui perkame žiniasklaidą. Tai, suprask, esame tiek negudrūs ir taip aš nemoku rašyti, kad už savo straipsnius moku žiniasklaidai. Didžiausias faktinis melas. Priminsiu, kad LLRI biudžetas 2018 m. buvo 615 tūkst., iš įmonių – 217 tūkst. eurų“, – sakė Ž. Šilėnas. 

Jo teigimu, institutas esą niekada nemokėjo žiniasklaidai ir to nedaro, „nes tai prieštarauja įsitikinimams“. Ž. Šilėnas taip pat sureagavo į N. Puteikio teiginį, esą institutas „pradėjo slėpti rėmėjus“ – anot Ž. Šilėno, sąrašas yra viešas „jau daugelį metų“. 

Kalbėdamas apie LLRI N. Puteikis tvirtino, kad tai yra lobistinė organizacija, kurios tikslas – „kuo mažesni mokesčiai turtingiesiems ir mažesnės algos negu pas kaimynus“. Reaguodamas į šiuos komentarus Ž. Šilėnas tikina, kad institutas yra už didesnes algas ir prieš mažesnius mokesčius visiems, be išimčių. Jis taip pat teigia, kad LLRI savęs lobistais nevadina, nebent „idėjos“. 

„Ekonominė gerovė yra vienas iš dalykų, kurių mes siekiame. Esame pasisakę prieš minimalios algos neapgalvotą didinimą, bet visada turime argumentų, dėl ko. Dėl mokesčių – pasisakome už mažus mokesčius visiems. Nerasite nė vieno nei pasisakymo, nei straipsnio, kur būtų pasakyta, kad turtingieji turėtų mokėti mažesnius mokesčius. Buvome vieninteliai ar vieni iš nedaugelio, kurie pasisakė prieš „Sodros“ grindų įvedimą. 

Mes tikrai nelaikome savęs nei lobistais, nei lobistine organizacija. Mes atstovaujame laisvos rinkos idėjoms, bet neginame vienos įmonės ar įmonių grupių, ar grupių interesus, nebent mokesčių mokėtojus galima apibrėžti kaip interesų grupę. Tuomet taip, giname juos. Bet jei pastebėsite, visi mūsų siūlymai yra labai platūs. Jei sakome už mokesčių, PVM mažinimą – tai visiems, o ne išskirtinėms verslo grupėms. Galbūt idėjos lobistai, bet ne lobistinė organizacija“, – teigė Ž. Šilėnas. 

Jam taip pat nuostabą kėlė mintis, kad LLRI esą pasisako prieš tarėjų grąžinimą arba nuoroda, neva prezidentas yra tik užsienio reikalams. Ž. Šilėno teigimu, institutas fokusuojasi į ekonominius, o ne teisės klausimus, o dėl prezidentės esą galbūt kolegos yra išsakę minčių, bet institutas, jo teigimu, nedaro nei analizių, nei statistinių siūlymų, kuo turėtų užsiimti prezidentas. 

Ž. Šilėnas tikina, kad yra nusivylęs tokiais N. Puteikio pareiškimais – esą anksčiau buvo netgi nuskambėjusi mintis, kad N. Puteikis norėtų matyti jį savo aplinkoje. 

„Vienoje laidoje esu buvęs ir (N. Puteikis. – ELTA) yra sakęs, kad norėtų matyti mane savo komandoje. (…) Esu nusivylęs. Ilgą laiką galvojau, kad galbūt N. Puteikis tikrai nori kovoti su neteisybėmis, bet tokie išprovokuoti pareiškimai „iš dangaus“ man yra visiškai nesuprantami“, – teigė Ž. Šilėnas patikindamas, kad į teismą kreiptis nesiruošia.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.30; 02:00

Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas (centre). vitalidrobishev.livejournal.com

Spektaklis po spetaklio. Dėmesio: scenoje pasirodo tarakonai.

Atsiradęs pradingėlis niekuo nesiskundė

Naktį į spalio 25-ąją Sankt Peterburgo internetinis leidinys „Fontanka“ pranešė: „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka. Ten jis, dalyvaujant jo advokatui, pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. „Fontanka“ priminė, kad dėl informatoriaus dingimo į policiją kreipėsi žurnalistas Denisas Korotkovas. Ir trumpai papasakojo apie jį bei išpuolius prieš jį. Žurnalisto darbo ėmėsi 2011 metais, dar neseniai dirbo „Fontankoje“. Anksčiau tarnavo teisėsaugos organuose, didelės kompanijos saugumo tarnyboje. „Informacinė ataka“ prieš jį prasidėjo dar gerokai prieš Amelčenkos dingimą, o itin sustiprėjo jo tyrimo paskelbimo „Novaja gazeta“ išvakarėse. Dešimtys internetinių šaltinių jį apšaukė „tėvynės išdaviku“. Iš tikrųjų jam dirbant „Fontankoje“ leidinys neatskleidė nei vieno Sirijoje žuvusio Gynybos ministerijai pavaldaus asmens duomenų – išskyrus tuos, kuriuos ši žinyba pati paskelbė.

Iš ryto žurnalistai ėmė skambinti į Vidaus reikalų ministerijos ir Tyrimų komiteto miesto padalinius: ar tikrai atsirado? Ten nuo komentarų atsisakė. Dar tą pačią naktį internete „išniro“ (kaip parašė vienas leidinys) Amelčenkos „pareiškimas policijos skyriaus viršininkui“ dėl jo paieškos nutraukimo – aštuoni su puse puslapio, prirašyti palyginti smulkiomis raidėmis. Jame pasakojama, kaip pareiškėjas susipažino su žurnalistu, kaip šis jam duodavo tekstus, kuriuos jis turėdavęs išmokti ir paskui atpasakoti (žurnalistas greičiausiai tai įrašinėjo), kiek šimtų tūkstančių rublių už tai gavęs ir kiek buvo pažadėta ateityje.

Štai kas, anot pareiškėjo, įvyko paskutinio jo susitikimo su žurnalistu metu ir vėliau. Korotkovas jam esą pasakęs: tau reikia išvažiuoti iš miesto kelioms savaitėms, daugiausia mėnesiui. Grįžęs papasakota patvirtinsi vaizdo įraše, atlygis – 20 000 eurų. Jis sutikęs. Tada žurnalistas pasakęs: prie tavo gyvenamo namo lauks du mano žmonės, kurie nuveš tave į saugią vietą; palik namie telefonus, kad pagal juos tavęs negalėtų rasti. Pareiškėjui atsiradus prie namo, prisistatę du vyrukai: mes nuo Korotkovo, eik namo reikalingų daiktų ir dokumentų, būtinai paimk antrą porą avalynės ir išnešk telefonus. Jam tai padarius, vyrukai paprašę paskambinti Korotkovui ir sunerimusiu balsu pranešti, kad jį seka. Po to pareiškėjas atidavęs jiems telefonus ir persiavęs. Korotkovo žmonės išvežė jį už miesto (automobilio spalva ir markė).

Pirmą naktį pareiškėjas praleido miške, palapinėje, kurią vairuotojas ištraukė iš automobilio bagažinės. Kai pasiskundė rytą atvažiavusiam Korotkovo žmogui sušalęs, vakarop apgyvendino name artimiausioje gyvenvietėje. Ten jam kartą per dvi dienas atveždavo vandens, maisto, cigarečių. Spalio 23 d. atvažiavo dviese (tie patys, kurie buvo prie jo daugiabučio Peterburge) ir paklojo ant stalo laikraštį „Novaja gazeta“: viskas,  Korotkovui tu daugiau nereikalingas, gali daryti ką nori. Ir išvažiavo. Atvertęs laikraštį rado 200 tūkstančių rublių. Pamatė Korotkovo straipsnį ir viską suprato. Praleido naktį toje pačioje vietoje, o rytą nusprendė grįžti namo. Pasitaikė taksistas ir parvežė į miestą. Namie sužinojo, kad paskelbta jo paieška ir kad policijai apie dingimą pranešęs pats Korotkovas. Paskambino pažįstamam teisininkui ir pasikonsultavo… „Prašau nutraukti paiešką, jeigu informacija apie tai atitinka tikrovę.“

Atsargiai – melas

Vyriausybinis docentas: karas!

Jevgenijui Prigožinui priklausančio „medijų fabriko“ leidiniai puolė ant „Novaja gazeta“ ir žurnalisto Deniso Korotkovo it nuo grandinės nutrūkę (ar kieno siundomi?). „Ekonomika segodnia“ lapkričio 26 d. parašė informatorių papasakojus žurnalistams „apie darbą kažin kokiose struktūrose, kur jam pavesdavo užduotis, susijusias su žalos padarymu užsakovui nepatinkantiems žmonėms“. Šis leidinys pavartojo ir „jeigu“, tai yra pripažino pareiškėjo žodžius dar nesant įrodytus. „Kol tyrimas nebaigtas, viską tamsioje istorijoje su „Novaja gazeta“ ir jos informatoriumi reikia svarstyti su žodeliu „jeigu“, – pasakė leidiniui politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas Leonidas Krutakovas. „Jeigu žurnalistas tikrai mokėjo už paties išgalvotus parodymus ir kruopščiai planavo žmogaus „pagrobimą“ atgarsiui visuomenėje sukelti, – tęsė docentas, – tai šio įvykio kitaip, nei ideologine provokacija, nepavadinsi. Tai suplanuota akcija paveikti Rusijos gyventojus ir visuomenės nuomonę.“

Toliau docentas pamiršta nekaltumo prezumpciją ir rėžia iš peties. Su tokiais dalykais, girdi, jau teko susidurti. Prieš kelerius metus Vokietijoje sukūrė filmą su kažin kokiu Donbase kariavusiu separatistu, kuris pasirodė esąs aktorius iš Kaliningrado. Arba „baltieji šalmai“ Sirijoje. Incidentas su „Novaja gazeta“ parodė, kad tokie inscenizavimai jau daromi Rusijoje. Panaudojami klasikiniai propagandinio karo metodai. Tačiau vienas dalykas, kai tai daro užsienio žiniasklaida – BBC ar „Laisvės radijas“. Šiuo atveju taip daro Rusijoje įregistruotas leidinys  – tai iš tikrųjų netelpa galvoje, tai tiesiog ideologinė diversija. „Aš pats ilgai dirbau žurnalistu ir mačiau visko, tačiau ši istorija tokia pasibaisėtina (настолько чудовищна), kad net negali ja tikėti, – piktinasi docentas. – Kad taip įžūliai, atvirai rengtum provokaciją – reikia būti arba idiotu, arba gauti už tokią operaciją labai didelius pinigus (слишком большие деньги). Operacijos rengėjai, suprantama, turėjo ne šimtus tūkstančių rublių, kuriuos pamėtėjo „informatoriui“, o nepalyginti didesnes sumas. O pinigų „Novaja gazeta“ gauna iš įvairių šaltinių nemažai.“

Dar ne viskas. „Nenustebsiu, – varė toliau šis docentas, – jeigu žurnalistas, kuris vykdė ideologines diversijas Rusijoje, dabar dar ir bus ginamas Vakarų bendrijoje Olego Sencovo pavyzdžiu.“ Esą iš šio nuteistojo už terorizmą Vakarai lipdo kovotoją dėl žmogaus teisių, o iš provokacijas rengiančio žurnalisto padarys kovotoją už teisybę. Rusijos viduje jau vyksta propagandinis karas, tai reikia pripažinti ir atitinkamai atsikirsti. Dar kartą „jeigu“: net jeigu žurnalistas apgavo „Novaja gazeta“ vadovybę, tai leidinys vis viena turi atsakyti. Redakcija privalo tikrinti ir pertikrinti informaciją. Šis leidinys jau ne kartą buvo įtartas šališkumu. Kad ir kaip būtų, laikraščio reputacija suglamžyta ir išmesta į išvietę (практически спущена в нужник). Tai – galas, net neįmanoma įsivaizduoti atsitinkant dar blogiau. Tai reiškia visiems skaitytojams pasakyti: galite užmiršti, kad leidiniu galima bent kiek pasitikėti. „Istorija pasibaisėtina ir ciniška iki kraštutinumo“ (История чудовищна и цинична до крайности).

Greičiau, greičiau į teismą!

Daugelis žurnalistą užsipuolusių leidinių (ne tik „patriotinio medijų fabriko“) nė neprasižiojo apie tai, ką tas parašė, – suprask, informatoriaus „pareiškimas“ liudija žurnalistą viską paėmus iš lubų. „Federalinei naujienų tarnybai“ vienas apžvalgininkas pasakė, jog „Novaja gazeta“ turi žinoti ribas – leidinio po viso šito negalima palikti nenubausto, tačiau uždaryti jo neverta. Esą išsaugokime jį kaip „goblinų draustinį“ (goblinais anglų pasakų kūrėjas Džordžas Makdonaldas pavadino daugelį amžių po žemėmis lindėjusių žmonių bendruomenę). Antai žmonės vaikšto į serpentariumus nuodingųjų gyvačių pažiūrėti. „Žmonės turi matyti, kokia būna liberalioji spauda, kaip jai viskas leidžiama.“ Geriausia agitacija prieš liberalus esą pačių liberalų veiksmai, kai jiems leidžiama laisvai veikti. Denisas Korotkovas tikrai bus patrauktas atsakomybėn už sukčiavimą ir šmeižtą.

Tas apžvalgininkas yra tinklarašys Romanas Nosikovas, kuriam, kaip jį apibūdina bendražygiai, „artima rusiškojo nacionalizmo idėja“, išgarsėjo kadaise įskundęs prokuratūrai „rusofobą“ Borisą Stomachiną – šį vėliau nuteisė už ekstremizmą; rašinėja į internetinį leidinį „PolitRussia“, kuris, kaip jį apibūdina šalininkai, „linksta į patriotinį toną ir tematiką“. Spalio 31 d. kaip tik „PolitRussia“ kreipėsi į Sankt Peterburgo prokuratūrą: tokie visuomeninio-politinio leidinio „Novaja gazeta“ žurnalisto Deniso Korotkovo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį „Žinomai melagingas pranešimas“ (bausmė priklauso nuo nusikaltimo sunkumo laipsnio, didžiausia – iki 6 metų nelaisvės). Apie tai pranešusi naujienų tarnyba „Rex“ pridūrė: „Leidinio „PolitRussia“ įkūrėjas Ruslanas Ostaška įrašytame video smarkiai pakedeno Korotkovą, „kuriam pinigai svarbiau už asmeninę garbę ir orumą“. 40-ties dar nesulaukęs Ostaška – iš tų, kurie Rusijos TV propagandinėse laidose „Rusijos nacionalinių interesų idėją“ gina ir kumščiais.

Melagingos žinios (fake news)

Randame ir dar pikčiau pasakyta. Trokšdamas šlovės ir, gali būti, dar vienos premijos iš Vakarų, „žurnalistas“ sufabrikavo ne tik tyrimą, bet inscenizavo ir pagrobimą. Ši detektyvinė istorija geriausiai atskleidžia būdus, kuriais veikia Denisas Korotkovas. Po to, kas išaiškėjo paskelbus Amelčenkos pareiškimą, galima drąsiai manyti, kad gedulo vainiką prie „Novaja gazeta“ redakcijos Korotkovas atnešė pats arba jo pasamdyti kokie išsigimėliai (отморозки). Šiam leidiniui, ir šiaip žvaigždžių neraškančiam, reikėtų atidžiau pasidomėti savo „tyrėjais“. Juk jeigu Korotkovas įstengė sufabrikuoti tokią istoriją ir išdrįso pranešti policijai apie dingimą, tai kas gali būti tikras, kad kitą kartą jis dėl  pagarsėjimo nesurengs dar kruvinesnės, negu avino galva, provokacijos?

Tai parašė internetinis leidinys „Gosnovosti“ („Журналист – расследователь Денис Коротков придумал расследование, подкупил информатора и обманул «Новую газету»). Šis leidinys, kaip jis pats prisistato, „tai Rusijos ir kitų šalių valstybinės naujienos, svarbiausia apie Rusiją ir apie viską, kas reikšminga mūsų Tėvynei, tai svarbiausios regioninių ir federalinių valdžios organų naujienos“. Šis leidinys nepainiotinas su kita panašiai pavadinta svetaine (госновости.рф), kuri skelbia oficialias Rusijos federacijos valstybės organų, valstybinių įstaigų, žinybų, korporacijų, kompanijų ir projektų naujienas ir publikacijas. Šis yra Specialiųjų tyrimų centro informacinė tarnyba, įkurta informacijai tarp Rusijos valstybinės valdžios visų šakų organų ir žiniasklaidos keistis. Kiekvienoje Rusijos federalinėje apygardoje valdininkas atsiverčia savo regiono naujienas ir (negali būti kitaip) pasidomi, kuo gyvas prezidentas, ir iš viso, kokios svarbiausios šalies ir pasaulio naujienos – o čia ir „Novaja gazeta“, Korotkovas, provokacija.

Spalio 29 d. nežinomi asmenys prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, paliko tris narvus su trimis avimis kiekviename. Ant avių buvo užmautos liemenės su užrašais „Press“ ir „Novaja gazeta“… Iš tikrųjų – tai, kas parašyta Amelčenkos „pareiškime“, perša išvadą, kad jį kalbinęs žurnalistas yra „kvailas, kaip avies galva“. Tikras „idiotas“ (kas juo dabar pasitikės) arba „už labai didelius pinigus“, kaip pasakė politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas. Tikra gėda žmogui, kuris sakosi „didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį išdirbęs kriminalinėje paieškoje“. O „pareiškime“ atsakoma į visus galinčius kilti klausimus: skambutis apie sekimą, pamesti telefonai ir batas… Viską darė savo valia… Tiesą sakant, pareiškėjas apie tai, kad yra ieškomas, galėjo sužinoti iš laikraščio, kurį jam paliko žurnalisto parankiniai, tačiau ką mes žinome – gal nebuvo pasiėmęs akinių. Dar įdomiau: kodėl rašo, kad „tuo metu aš nustojau bendravęs su Michailovu, todėl nežinau ar jis bendradarbiavo su Korotkovu, ar ne“?

Peterburgo tarakonai Samarai

Lapkričio 8 d. Denisas Korotkovas vėl iššovė – leidinyje „Novaja gazeta“ pasirodė jo pokalbis su Andrejumi Michailovu. Su tuo pačiu, apie kurį savo „Pareiškime“ pasakoja Valerijus Amelčenka ir kuris 2012–2013 metais vykdė kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos užduotis. Jo paslaugų atsisakė kilus užsakovų ir vykdytojų piniginiams nesutarimams. 2017 metų pavasarį „trolių fabriko“ kūrėjas kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad kažin kokie vyrai nuvežę jį į mišką, sumušę ir privertę pasirašyti 3 milijonų rublių skolos raštelį bei atsisakymą nuo akcijų. Pagrobėjams vadovavęs žmogus, kurį jis „Prigožino struktūrose“ pažinojo kaip teisininką. Pokalbio pabaigoje jis paaiškina, kodėl sutiko papasakoti apie „Konkord“ saugumo tarnybos vykdytas provokacijas ir kita: jo skriaudikai neturi likti nenubausti. Michailovas nenori spėlioti, ko dabar imsis Prigožinas, tačiau patirtis rodanti: „tyliai sėdėti po kelmu – blogiausias gynybos būdas“.

Daugelis Michailovo papasakotų dalykų nėra naujiena, tačiau dar plačiau praskleidžia „Prigožino struktūrų“ veiklos užkulisius. Pavyzdžiui, daugiau sužinome apie tai, kaip buvo dorojamasi su „Konkord“ konkurentais. 2012 metų vasaros pradžioje kai kuriuose Perterburgo lediniuose pasirdodė pranešimų apie tai, kad mieste vykusios verslininkų konferencijos metu šeši asmenys apsinuodijo maistu, o jį patiekė tokia ir tokia kompanija. Dabar sužinome, kad visa tai nuo pradžios iki pabaigos buvo „Konkord“ saugumiečių sumanytas spektaklis. Šiuo būdu „Prigožino struktūros“ pakišo koją kompanijai, kuri irgi pretendavo būti netrukus įvyksiančio Tarptautinio ekonomikos forumo dalyvių maitintoja…

Kitą kartą reikėjo, kad kontraktas ligoniams maitinti tektų „Prigožino struktūroms“, ir iš Peterburgo į Samaros miestą vežė… tarakonus – pasamdyti mitinguotojai piktinosi blogu maitinimu ir nešvara miesto ligoninėse. Rašė plakatus apie badaujančius ligonius, rinko tokia netvarka pasipiktinusių piliečių parašus, prie miesto administracijos pastato atgabeno ligonių likimą simbolizuojantį karstą… Visa tai filmavo ir nešė Prigožinui, o šis rodė kam reikia. (Kaip žinoma, „Konkord“ iki 2012 metų tiekė maistą Rusijos kariuomenei kartu su kita kompanija, priklausančia Samaros verslininkui. 2013-aisiais Peterburgo kompanija nustūmė konkurentus ir tapo, galima sakyti, monopoliste šioje rinkoje.)

Dar. Esą viena ponia priešinosi Prigožino sumanymui dėl restorano ar dėl kažin kokio panašaus dalyko. Netrukus po jos automobiliu pateko pėsčiasis ir moteris turėjo nemalonumų. Avarija buvo irgi „Konkord“ saugumo tarnybos inscenizacija: surado žmogų, kuris sutiko tapti nukentėjusiuoju, sekė verslininkės automobilį… Filmavo ataskaitai – vaizdo įrašė matyti ir skubantis „partrenktajam“ padėti Valerijus Amelčenka…

Milijonas iš Jevgenijaus Viktorovičiaus seifo

Michailovas papasakojo žurnalistui, jog su su pačiu Prigožinu buvo susitikęs „tris ar keturis kartus, gali būti, penkis“. Pirmą kartą jį nuvedė „pas mūsų vadovą Jevgenijų Viktorovičių“ tam, kad pristatytų „Laikraščio apie laikraščius“ projektą. „Reikėjo, kad leidiniai spausdintų iš piršto laužtus pranešimus ir paimtų už tai grynaisiais.“ Prigožinui projektas labai patiko ir jis „tuoj pat davė iš seifo pinigus keturiems numeriams – apie pusantro milijono rublių“. Vėliau kelis kartus teikė premijas ir kalbėjo apie naujas užduotis. „Nestandartinių akcijų“ scenarijai būdavo nešami Prigožinui ir šis pats duodavo reikiamus pinigus arba dėdavo ant sąmatos spaudą “Suderinta“ ir pinigus išduodavo buhalterija.  Michailovo tvirtinimu, „trolių fabrikas“ – paties Prigožino sumanymas, jis ir pastatą pats parinko – pakeliui į savo apartamentus „Šiaurės Venecijos“ rajone.

Kiek sveria milijonas JAV dolerių?

Michailovas siuntė savo parankinius su išgalvotas pranešimais (išvedė naują šunų veislę ir panašiai) ir į valstybinę naujienų tarnybą „Novosti“ – jam tada susidarė įspūdis Prigožiną norint parodyti, kad didžiausia naujienų tarnyba netikrina gaunamų žinių ir skelbia jas už pinigus. Tai liudijančius slapta darytus vaizdo įrašus saugumo tarnybos viršininkas nešdavo Prigožinui. Ką šis darydavo su jais, nežinia, tačiau atsistatydino 2013-ųjų pabaigoje „Novosti“ vyriausioji redaktorė Svetlana Mironiuk vėliau neteko pareigų, ko ir siekė, Michailovo galva, Prigožinas… (Putino įsaku vietoj likviduotos naujienų tarnybos „Novosti“ buvo įkurta „Rosija segodnia“. Jos generaliniu direktoriumi tapo dabar gerai žinomas Dmitrijus Kiseliovas, savo ruožtu vyriausiąja redaktore paskyręs Margaritą Simonian – irgi pagarsėjusią Kremliaus propagandistę. Pirmo susitikimo su žurnalistais metu Kiseliovas pasakė žiniasklaidą negalint likti nuošalyje nuo valstybės interesų: „Rusijai reikia meilės, o ne objektyvumo“.)

Michailovas pokalbyje su žurnalistu  patvirtino atvedęs į „Konkord“ saugumo tarnybą Valerijų Amelčenką. „Reikalas tas, kad Jevgenijų Viktorovičių nuolat supykdydavo kokie nors žmonės ir su šiais žmonėmis buvo pavedama kaip nors išsiaiškinti. O Valera – tai žmogus, kuris pirmo susitikimo metu pasakė: aš pasirengęs viskam, tik mokėkite man pinigus.“ Amelčenka su bendrininku vyko į Sočį, kur per nagus gavo (tiesiogine prasme – geležiniu strypu) vietinis tiklarašys, itin skaudžiai įgėlęs prezidentui Putinui (jau buvo sekami internete neigiami atsiliepimai).  Šį „klientą“ nurodęs pats Prigožinas ir buvo prisakyta griežtai su juo pasikalbėti – kad daugiau to nedarytų. Ir vyrukas iš tikrųjų liovėsi rašinėjęs.

Amelčenka tikrai buvojo Ukrainoje 2013 metų pabaigoje. Vienas iš Michailovui žinomų jo darbų ten – išmokėti pinigus prieš „Euromaidaną“ einančių mitingų organizatoriams ir kalbėtojams. Tada Ukrainoje buvo įsteigta tuzinas nekomercinių organizacijų, tačiau ką jos veikė – Michailovui nežinoma. (Pats Amelčenka žurnalistui sakė, kad jų buvojimo Ukrainoje metu Luhanske, devynaukščio namo laiptinėje, buvo nušautas „svarbus veikėjas“. Žurnalistas spėjo: gal tai „respublikos vadovo“ Plotnickio padėjėjas, kurio kūną su šautinėmis žaizdomis rado būtent laiptinėje 2016 metų pavasarį.)

Aferistas su dokumentais

Lapkričio 9 d. pasirodė atsiliepimai į naują Deniso Korotkovo publikaciją „Novaja gazeta“. Vėl „Gosnovosti“(«Стань соучастником лжи»: «Новая газета» раздает деньги читателей мошенникам и маргиналам) – tiesa, su nuoroda į keturiomis valandomis anksčiau parašyta Rusijos naujienų agentūros „Novyj den“(„Новая Газета“ штампует материалы, приглашая мошенников и фриков“). Spalio mėnesį Denisas Korotkovas už 300 tūkstančius rublių redakcijos pinigų papirko „informatorių“ Valerijų Amelčenką, tačiau šis pensininkas išsigando pasekmių ir vėliau kreipėsi į policiją. Dabar skandalingajam žurnalistui redakcija skyrė 2 milijonus iš rėmėjų ir skaitytojų suaukotų pinigų, kurie galiausiai atiteko Peterburge žinomam aferistui Amdrejui Michailovui. „Keistu“ sutapimu Michailovas rimtiems žmonėms buvo skolingas kaip tik du milijonus rublių. Apie tai papasakojo buvęs aferisto pažįstamas, pridūręs, kad tvirti vyrukai jau ne kartą lankėsi jo namuose.

„Gosnovosti“ rašo: ar verta tikėti tokio „informatoriaus“ žodžiais – retorinis klausimas. Kiaurai prasiskolinęs Michailovas lengva ranka galėjo sutikti dalyvauti Korotkovo aferoje, kaip anksčiau padarė kitas lengvų pinigų mėgėjas, Amelčenka. Tuo tarpu „Novaja“ visiškai nesibjaurėdama bruka masėms kliedesį mieste žinomų neadekvačių žmonių, kuriems vieta beprotnamyje“ („Новая“ нисколько не брезгует продвижением в массы бредаизвестных в городе неадекватов, место которым в психушке“)…

Šį kartą – „kaip pasakė vienas pažįstamas“… O apie tai, kad Michailovas turi skolų, jau kadaise parašė jo provokacijas tyrę žurnalistai. Jiems seniai žinoma, kas tai per paukštis. 2013-ųjų vasaros pradžioje NTV laidoje dalyvavęs Andrejus Michailovas prisipažino išsiuntinėjęs keturioms dešimtims leidinių suklastotą pasakojimą apie verslininką tam, kad įrodytų „žiniasklaidos parsidavėliškumą“. Kai vėliau „Laikraščio apie laikraščius“ sukviestoje konferencijoje „Fontanka“ korespondentas Denisas Korotkovas paklausė jo apie Prigožiną, „Rusijos pilietis“ (taip jis prisistatė žurnalistams) atsakė: „Pavardę, kuria jūs pasakėte – Jevgenijus Prigožinas – girdžiu tik dabar iš jūsų“. O pinigus leidiniams apmokėti jis ėmęs iš kreditų. („Laikraštis apie laikraščius tebegyvuoja internete ir toliau skelbia leidinių „nepasitikėjimo reitingą“.)

Novaja gazeta

Tą pačią dieną su Denisas Korotkovas radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistei pasakė Michailovą stovėjus prie pačių „trolių fabriko“ ištakų. Jau tada žurnalistai išsiaiškino, kad provokacijos prieš leidinius „Novaja gazeta“, „Fontanka“, „Argumenty i fakty“ ir kitus, tą pačią „Echo Moskvy“ buvo vykdomos jam dalyvaujant, o gal – ir vadovaujant. „Jis yra žmogus, kuris turi dokumentus, – pasakė Korotkovas. – Tai ne tik raštai su spaudais – tai ir nuotraukos, vaizdo įrašai, iš kurių aiškiai matyti, kaip jis visa tai darė.“ Pasak žurnalisto, Valerijaus Amelčenkos atveju ne visa jo papasakota galima tiesiogiai patvirtinti, o dėl Andrejaus Michailovo abejonių nekyla. Žmogaus pasakojimu galima netikėti, o dokumentinių liudijimų – nepaneigsi.

Tą pačią dieną „Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svartė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus?

(Bus tęsinys)

2018.11.22; 06:00

JAV prezidentas Donaldas Trumpas užsipuolė „Watergate“ skandalą atskleidusį reporterį Carlą Bernsteiną ir apkaltino jį „išgalvojant“ istorijas. „Apsileidėlis Carlas Bernsteinas – žmogus, gyvenantis praeityje ir mąstantis kaip degeneratas idiotas, prasimano vieną istoriją po kitos. Iš jo juokiasi visa šalis“, – rašė D. Trumpas trečiadienio vakarą tviteryje.

Reporterių C. Bernsteino ir Bobo Woodwardo tyrimas dėl vadinamosios „Watergate“ aferos 1974 metais privertė atsistatydinti tuometinį prezidentą Richardą Nixoną. C. Bernsteinas pastaruoju metu buvo vienas CNN reportažo apie D. Trumpo patikėtinių susitikimą su rusų advokate per 2016 metų rinkimų kampaniją autorių.

Šiame reportaže cituojami šaltiniai, anot kurių, buvęs D. Trumpo advokatas Michaelis Cohenas sakė, kad D. Trumpas iš anksto žinojo apie susitikimą. CNN reportažu vėliau buvo suabejota, kai vienas šaltinis atsiėmė savo žodžius. Tačiau stotis laikosi reportaže išsakytų teiginių. D. Trumpas dabar jau ir tiesiogiai kaltina CNN „paskleidus melą“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.31; 06:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai buvau dar visiškas pyplys, anais sovietiniais laikais, paskaitęs laikraštyje, kad jau pradeda dygti grybai, vidurvasario metą, berods buvo birželio pabaiga, įsiruošiau į netoliese dunksnojantį mišką su pintine ir aš paieškoti laimikio. Einantį keliu sustabdė kaimynas, klausdamas „Kur žingsniuoji, vaikeli, nejaugi į mišką?“ Į mano paaiškinimą, kad „Tiesa“ rašė, kad jau prasidėjo grybų sezonas, palingavęs galvą kaimynas liūdnai tarstelėjo: „Žinok, kad visa tai, ką skelbia „Tiesa“, yra grynasis melas!“

Žinia, sovietiniais laikais visi svarbiausieji propagandos ruporai, klaikaus žmonių kvailinimo vadinamieji spaudos organai buvo vadinami tiesomis. G.Orwellas šį fenomeną aptaria savo antiutopijoje „84-tieji“, aprašydamas žiaurios minties policijos, kuri čia vadinama Tiesos ministerija, veiklą, toli pavyzdžio neieškant. G.Orwellas aprašo fenomeną, kai visišką pozityvios tikrovės nebuvimą pridengia pavadinimai tarsi savotiškos pomirtinės kaukės. Tokių pavadinimų dauginimas sovietijoje prikišamai rodė baisų tikrovės trūkumą, kai tikroviškos tiesos nebuvimą privalėjo užtikrinti tiesos ministerija, melo ruporas buvo vadinamas „Tiesa“, o totalitariniai režimai, pasivadinę liaudies demokratijomis, buvo įpareigoti kontroliuoti vadinamąją liaudį taip, kad joks demokratijos daigelis nesudygtų net mintyse.

Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip nesmagų būtų sakyti, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad ši diametraliai priešingų tikrovei pavadinimų praktika iš kapų yra prikeliama šiandien mūsų lietuviškoje aplinkoje, kai didžiausio rusiškų trąšų importuotojo, trąšų barono partija be didesnio konfūzo ima ir pasivadina žaliaisiais. Kaip atrodo, mėgstantis be perstojo pliaukšti apie Tiesą, Gėrį ir Grožį Ramūnas Karbauskis yra įsitikinęs, kad žodžiams neskauda. Tačiau prievartaujami žodžiai dejuoja, todėl dėl būtinybės įvardinti daiktus savo vardais, dėl žodžių sveikatos leiskite pastebėti, kad žaliaisiais trąšų barono partija gali vadintis nebent tik dėl to, jog siaubo filmuose prisikėlę negyvėliai paprastai vaizduojami kaip žalios veido odos būtybės.

Nepatikėčiau, jeigu kažkas sakytų, kad R.Karbauskio bendrovės vis dar prekiauja glifosatais, transportuoja šiuos vėžį sukeliančius nuodus į Lietuvą. Tai būtų pernelyg didelis žmonių papiktinimas, kai ant kortos yra pastatoma vado politinė karjera. Kaip yra žinoma, Tarptautinė  vėžio agentūra laboratorinėmis sąlygomis, bandymuose su gyvūnėliais nustatė, kad ši medžiaga neabejotinai sukelia vėžį. Oponentas turi teisę pareikšti, kad bandymų su laboratorijos žiurkėmis rezultatai negali būti tiesmukai perkelti į žmogaus tikrovę, vertinant žmogui kylančias rizikas dėl žemės ūkio nesutramdomo chemizavimo. Tačiau pastarosiomis dienomis žaliųjų vyriausybės priimtas nutarimas nuo kitų metų padidinti miškų iškirtimo normą 6% rodo valdžios nusiteikimą gyventojus laikyti laboratorijos žiurkėmis, bandant nustatyti populiacijos kantrybės ribas, išbandyti – kokią melo dozę gali pakelti Lietuvos žmogus?

Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplinkos ministerijos pavadinimas Lietuvoje dengia aplinkos naikinimo vajų. Kad ir kaip būtų liūdna, tokia yra nesmagi dalykų padėtis. Urėdijų naikinimo reformos metu ne vienas žmogus, tarp jų ir šių eilučių autorius liūdnai pranašavo, kad tokios permainos yra užmanytos savo godumą nesugebėjusių suvaldyti žmonių galvose, užsimojant prieš Lietuvos miško tvarumą. Sunku buvo nepastebėti čia styrančių medienos apdirbimo pramonės ir užsienio baldininkų lobistų ausų ir uodegų. Neatsitiktinai sulaukėme net kai kurių tarptautinių lobistų raginimų spartinti reformas ta linkme.

Išties, nepaslėpsi, reforma pakrypo ta linkme, kad buvo siekiama išsižadėti pasaulyje sėkmingiausiai su miškais besitvarkančios šalies (tai skelbė oficialiai įteiktas sertifikatas, dokumentuotas Lietuvos pasaulinis pripažinimas) statuso, pereinant prie Latvijos, kuri yra tituluojama kaip blogiausiai miškų tvarumą užtikrinanti šalis pasaulyje, pavyzdžio. Toks yra naujosios konfigūracijos žaliųjų minties šuolis. Moraliniu Černobyliu susiklosčiusi dalykų padėtis gali būti vadinama dar ir dėl to, jog į tokią aferą su dideliu entuziazmu įsitraukė ir konservatoriai.

Išsivysčiusios šalys paprastai jau nekerta savo miškų, reikalingus medienos išteklius supirkdamos iš žemesnio kultūrinio išsivystymo pakraščių, kur lengviau yra prasukti korupcines ar pusiau korupcines schemas. Kyla įspūdis, kad Aplinkos ministerija siekia nublokšti Lietuvą į antrojo tipo šalių rangą.

Matome visišką minties nususimo atvejį, kai vadinamieji medienos ištekliai yra prilyginami iš žemės gelmės semiamoms naudingosioms iškasenoms. Iškasama geležies rūda, varis, auksas, pumpuojama nafta jokiu būdu nenaikina aplinkos, neužtraukia pavojaus, kad šalis nugarmės į atsivėrusias kiaurymes, savo ruožtu suintensyvėjęs miškų kirtimas atveria kiaurymes šalies landšafte, didina fizinės ir metafizinės dykynės įsivyravimo pavojų. Tokie kirtimai yra vaizdi mūsų sąžinės  kiaurymių demonstracija.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna dėl to, kad vyriausybės posėdyje buvo bandoma pridengti Aplinkos ministerijos, pastaruoju metu sulaukiančios daug kritikos, veiklą, skelbiant, kad didinti kertamų miškų plotus pasiūlė kitos ministerijos. Tačiau kažin ar tokiais paaiškinimais kažkas patikėjo…

Ką toliau daryti? Neturiu teisės kviesti versti valdžią, kurią man išrinko tautiečiai. To neleidžia Konstitucija ir kiti įstatymas. Todėl mano pasiūlymas bus paprastesnis: jeigu vyriausybė neišgirs mūsų protestų ir neatšaus priimto nutarimo ženkliai padidinti Lietuvos miškų kirtimus, protesto ženklan R.Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir Aplinkos ministro adresais supakuokime iš išsiųskime bent po vieną nešvarių kojinių porą. Klausiate – koks loginis ryšys tarp nemotyvuoto miškų kirtimo ir nešvarių kojinių? Kai šitaip kertami Lietuvos miškai, normalių refleksų žmogui dėl nervinimosi padidėja pėdų prakaitavimas. Jeigu nieko daugiau padaryti negalime, tai duokime žinią valdžios vyrams bent apie tai. 

2018.08.21; 15:40

Buvęs „Facebook“ duomenų skandalo epicentre atsidūrusios bendrovės „Cambridge Analytica“ generalinis direktorius Alexanderis Nixas atsisakė antrą kartą pasirodyti britų parlamente bei liudyti prieš šalies įstatymų leidėjus.

Buvęs įmonės vadovas prieš parlamento kultūros, žiniasklaidos ir sporto komitetą turėjo pasirodyti trečiadienį. Parlamentarai norėjo apklausti A. Nixą dėl prieštaringų pareiškimų, išsakytų komitetui vasario 27 dieną vykusio liudijimo metu.

Bet A. Nixas pareiškė negalįs pasirodyti prieš parlamentą dėl šiuo metu Jungtinės Karalystės informacijos komisarės Elizabeth Denham vykdomo tyrimo dėl įtarimų, kad „Cambridge Analytica“ galimai neteisėtai gavo ir panaudojo „Facebook“ naudotojų privačius duomenis.

„Mes nepriimame pono Nixo pasiteisinimo dėl nepasirodymo prieš komitetą. Šiuo metu jam nėra pateikti jokie baudžiamieji kaltinimai bei prieš jį nevyksta jokios teisinės procedūros, todėl planuojame šį klausimą kitą savaitę iškelti susitikimo su informacijos komisare metu“, – sakė komiteto pirmininkas Damianas Collinsas.

„Nėra jokių teisinių priežasčių, dėl kurių ponas Nixas negalėtų liudyti. Komitetas žada jį į parlamentą formaliai išsikviesti artimiausiu metu. Papildomą pranešimą šiuo klausimu paskelbsime kitą savaitę“, – teigė jis.

„Cambridge Analytica“ 42 metų A. Nixą suspendavo kovo 20 d., į viešumą iškilus įrašams, kuriuose jis giriasi suvaidinęs svarbų vaidmenį JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos metu 2016-aisiais.

Televizijos kanalo „Channel 4“ publikuotame įraše taip pat galima matyti, kaip A. Nixas giriasi dėl to, kaip jo įmonė apgaudinėja politikus bei per įvairias šešėlines kompanijas paslapčia veikia rinkimuose visame pasaulyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.18; 00:30

Teisininkas Alexas Van Der Zwaanas. EPA – ELTA nuotr.

Tyrimui dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus įgaunant pagreitį, specialusis prokuroras Robertas Muelleris antradienį paskelbė pareiškęs kaltinimus teisininkui, siejamam su buvusiu prezidento Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos bendražygiu.

R. Muellerio tyrėjų komanda apkaltino teisininką Alexą Van Der Zwaaną sąmoningai melavus apie savo bendravimą su buvusiu aukštu D. Trumpo rinkimų kampanijos pareigūnu Richardu Gatesu. Pastarajam, be kita ko, yra pareikšti kaltinimai pinigų plovimu ir su mokesčių mokėjimu susijusiais nusikaltimais, įvykdytais jam dirbant Ukrainoje.

Londone gyvenantis ir tarptautiniame advokatų kontorų tinkle „Skadden Arps“ dirbantis A. Van Der Zwaanas taip pat kaltinamas melavęs apie savo ryšius su dar vienu neįvardijamu asmeniu, teigiama kaltinimų tekste.

Informacijos apie tai, kaip konkrečiai šis teisininkas susijęs su D. Trumpo rinkimų kampanija, beveik nepateikiama, tačiau yra žinoma, kad jis atstovavo savo advokatų kontorą šiai dirbant su Ukrainos vyriausybe 2012-aisiais vykusiame buvusios premjerės Julijos Tymošenko bylos nagrinėjime.

Tuo metu R. Gatesas ir buvęs D. Trumpo kampanijos vadovas Paulas Manafortas dirbo prorusiškam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, kuris buvo nuverstas per 2014-ųjų Maidano revoliuciją.

Remiantis Ukrainos vyriausybės įrašais, R. Gatesas ir P. Manafortas už darbą V. Janukovyčiui gavo milijonus dolerių, tačiau apie tai tuo metu nebuvo skelbiama.

R. Muelleris, tiriantis, ar D. Trumpo rinkimų komanda prisidėjo prie Rusijos kišimosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus, praėjusį penktadienį taip pat netikėtai pareiškė kaltinimus 13-ai Rusijos piliečių, kaip įtariama, besikišusių į JAV politiką.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.21; 04:00

Buvęs Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų kampanijos patarėjas užsienio politikos klausimais prisipažino pateikęs klaidingą informaciją FTB – jis atskleidė melavęs apie savo ryšius su Rusijos valdžiai artimais užsienio pareigūnais. Tai – kol kas aiškiausia D. Trampo rinkimų komandos sąsaja su Rusijos bandymais kištis į 2016 metų prezidento rinkimus, praneša CNN.

Pirmadienį paviešintuose teismo įrašuose FTB teigia, kad Džordžas Papadopulas (George Papadopoulos) „klaidingai apibūdino savo bendravimą su tam tikru kontaktu iš užsienio, kuris norėjo aptarti „šį tą nešvaraus“ apie elektroninius laiškus“, susijusius su demokratų kandidate į prezidentus Hilari Klinton (Hillary Clinton). Įrašuose taip pat užsimenama apie elektroninį D. Trampo rinkimų komandos pareigūnų susirašinėjimą, kuriame, atrodo, jie svarsto galimybę priimti Rusijos kvietimus vykti į šią šalį.

Be to, buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas Polas Manafortas (Paul Manafort) ir buvęs šios kampanijos pareigūnas Rikas Geitsas (Rick Gates) pirmadienį pasidavė Teisingumo departamento specialiajam prokurorui Robertui Miuleriui (Robert Mueller).

Tai, kad aukščiausio rango D. Trampo rinkimų kampanijos pareigūnams pareikšti kaltinimai, rodo, jog R. Miulerio plataus masto tyrimas dėl galimo Rusijos valdžios ir D. Trampo komandos narių suokalbio bei įtariamo trukdymo vykdyti teisingumą ir finansinių nusikaltimų perėjo į kitą, dramatiškesnę, fazę.

Dž. Papadopulo prisipažinimas R. Miulerio tyrimui leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą, kas vyko 2016 metų prezidento rinkimų kampanijos metu. Tuo tarpu P. Manafortui ir R. Geitsui pareikšti kaltinimai su rinkimų kampanija nesusiję. Tačiau tikėtina, kad specialusis prokuroras jiems gali pateikti papildomų kaltinimų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.01; 18:00

Baltieji rūmai Vašingtone

Nepaisant ankstesnių priešingų užuominų, Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pareiškė, neva per pokalbius su buvusiu Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriumi Džeimsu Komiu (James Comey) nedarė jokių slaptų įrašų. Apie tai informuoja BBC.

Socialiniame tinkle „Twitter“ JAV lyderis rašė „nedaręs ir neturįs jokių tokių įrašų“. Prieš dieną iš D. Trampo buvo reikalaujama pateikti Kongresui pokalbių su Dž. Komiu įrašus.

Spekuliacijas apie galimai turimus įrašus pasėjo D. Trampo pranešimas tviteryje, paskelbtas praėjus kelioms dienoms po Dž. Komio atleidimo. Tada JAV lyderis rašė: „Geriau Dž. Komis viltųsi, kad nėra jokių mūsų pokalbių įrašų“.

D. Trampo žinutė tviteryje lėmė spekuliacijų ir kaltinimų bangą, neva Dž. Komis buvo atleistas, siekiant trukdyti FTB vykdomam tyrimui dėl tariamo Rusijos kišimosi į pernai metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir galimų slaptų susitarimų tarp D. Trampo kampanijos ir Maskvos.

Nepaisant to, ko D. Trampas siekė tuo įrašu, galiausiai buvo paskirta speciali tyrimą perėmusi taryba.

Žodžiu, pasak slaptai.lt, jei D. Trampo negalima apkaltinti akivaizdžiai melavus, tai vis dėlto galima tvirtinti, kad jo žodžiai neverti aklo pasitikėjimo. Galimi skirtingi niuansai ir manipuliacijos. Kiekvienas žodis ar įrašas tviteryje, – nebūtinai absoliuti tiesa. Ko vertas D.Trampo perspėjimas Dž.Komiui, kad jis turi norėti, jog nebūtų jokių įrašų? Akivaizdi užuomina, kad D. Trampas turi įrašus, bylojančius, esą buvęs FTB vadovas sako netiesą arba kalba ne itin tiksliai. Bet paskui prezidentui tenka pačiam prisipažinti neturint įrašų ir negalint įrodyti, ką ne taip liudijo buvęs TB vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.23; 10:58

Seimo Kultūros komitetas trečiadienį ketina aiškintis dėl Žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskaitės – Tiumenevienės inicijuotų Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, kuriose siūloma uždrausti skelbti juridinio asmens dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją.

Jau du kartus planuotas Visuomenės informavimo įstatymo pataisų pateikimas Seime atidėtas. Įstatymo pataisos, kuriose siūloma nustatyti draudimą skelbti juridinių asmenų dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, išbrauktos iš Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkės. 

Praėjusią savaitę Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis žurnalistams sakė, kad bus aiškinamasi, ar siūloma įstatymo nuostata yra perteklinė.

„Pasikviesime tuos ekspertus, kurie teigia, kad šita įstatymo nuostata yra perteklinė, kad jau yra įstatymuose. Mes kviesime Žurnalistikos etikos inspektorę, kuri inicijavo šitą pataisą. Ir jeigu yra taip, kaip teigia ekspertai, tai tokiu atveju mes įspėsime inspektorę, kad reikia vadovautis kitais teisės aktais ir šito tiesiog nebepriiminėti dėl to, kad jau galioja tam tikras aktas. Mes, kaip komitetas, norime dabar išsiaiškinti, ar nedarome to darbo perteklinio“, – praėjusią savaitę yra sakęs R. Karbauskis.

Šiuo metu Visuomenės informavimo įstatyme nėra draudžiama platinti informaciją, pažeidžiančią juridinių asmenų dalykinę reputaciją. Galiojantis teisinis reguliavimas įtvirtina draudimą skelbti tik fizinį asmenį šmeižiančią, įžeidžiančią, žeminančią jo garbę ir orumą informaciją. Įstatymas numato, kad „draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.17; 06:42