caplikas_algis

Liberalų ir centro sąjunga ir jos deleguotas vidaus reikalų ministras valdo Valstybės saugumo departamentą (VSD), Antrąjį operatyvių tarnybų departamentą prie Krašto apsaugos ministerijos ir Generalinę prokuratūrą. Maža to, Liberalų ir centro sąjungos įtaka prasiskverbė net iki Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės ir konservatorių partijos patriarcho, profesoriaus Vytauto Landsbergio!

Gerbiamieji, jei tai pasakyčiau garsiai, tikriausiai pasukiotumėte pirštą ties smilkiniu. Deja, šiomis pasakomis grupė iš anksto susitarusių asmenų Lietuvą maitina jau keletą savaičių, o Liberalų ir centro sąjungos žmonės kasdien prašomi tas pasakas komentuoti, patvirtinti arba paneigti. Manau, kad paneiginėti tai, kas sukurpta „puspročių“ ir „ligonių“ – bergždžias užsiėmimas, verčiau atkreipsiu dėmesį į tai, kam naudinga, kad Liberalų ir centro sąjunga būtų sulyginti su žeme, o jos politikai suterštos garbės nenusiplautų niekada?

Continue reading „Pilant purvą ant partijos ir ministro, nepaaiškės, kaip buvo apvogta valstybė ir kas tai padarė”

puteikis_naglis

Iš savo administracinio (20 metų valdiškose įstaigose nuo viceministro iki vidutinės gamyklos direktoriaus ir atgal, vidutiniškai ne mažiau, kaip 200 pavaldinių) patyrimo pasakysiu: kreipimosi į teismus per savaitę būna vienetai net milžiniškose ministerijose, o Teisingumo ministerija tokia nėra.

Kreipimosi į teismą dėl SEB banko, kuris neduoda duomenų apie asmens sąskaitą apskritai, manau, nebuvo Lietuvos istorijoje, o jei buvo, tai – vienetai. Todėl negali būti, kad ministras būtų toks naivus ir nesugebantis vadovauti, kad nesigilintų. Tokio Laisvos rinkos institutas nebūtų samdęs. Galų gale ne piemuo juk jis – suaugęs, turintis gyvenimo patyrimą, teisininkas, kad ir kokius blogus dalykus jis būtų mokęsis, bet organizuotumo, susikaupimo ir įsigilinimo tai tikrai visi teisininkai turi daugiau nei pakankamai, tiesiog toks atrankos dėsnis.

Continue reading „Dvigubi Lietuvos teisingumo standartai praktikoje”

zurnalistai_1

Sovietmečiu žinojome, kad visi laikraščiai skelbė partijos tiesas. Ir “Tiesa” buvo partijos tiesa, ir “Komjaunimo tiesa” buvo partijos tiesa. Viena partija – viena tiesa.

Tik mintyse galėjai turėti savo tiesą. Dar virtuvėje, dar artimų žmonių draugijoje. Dar ausį prikišęs prie “Amerikos balso”. Buvo viskas aišku. Dabar žymiai sudėtingiau. Kieno tiesą skelbia, pavyzdžiui, “Lietuvos rytas”, “Respublika”, “Lietuvos žinios”? LNK, Tele 3, BTV?…

Buvome naivūs, kai, siekdami laisvės, ją laimėję tikėjomės skaityti, sakyti tik tikrą tiesą. Ketinome perrašyti viską, kas sumeluota, iškreipta, nutylėta. Nebus draudžiamų temų, laisvai reikšime savo nuomonę, nerizikuodami nukentėti, netekti darbo.

Continue reading „Žiniasklaidos paslaptys”