Paklausti lengva. Atsakyti – sunkiau. Aš į šį klausimą neatsakysiu, nes tai per daug sudėtinga. Kol kas man pakanka žinojimo/įsitikinimo, kad tiesa egzistuoja, ir kad kiekvieno kalbančio, rašančio, veikiančio, kuriančio uždavinys yra artėti prie tiesos, ją surasti, ją liudyti ar bent nuo jos nenutolti…
Lengva pasakyti, bet nelengva padaryti, nes kelią į tiesos pažinimą/suradimą užstoja daugybė kliūčių. Vienos – tokios, kaip žinių stoka, – yra gana lengvai įveikiamos, jei tik einantysis suvokia savo žinojimo ar nežinojimo ribas ir žino būdus, kaip žinių bagažą papildyti.
Bet yra kliūčių, kurių įveikimas priklauso ne nuo einančiojo pastangų, o nuo kelio kokybės, t. y., nuo bendro visuomenės kultūros lygio. Ir jei tas lygis žemas, jei stokojama įgūdžių skaityti ir suprasti, klausytis ir girdėti, jei stokojama paprasčiausio nusiteikimo išklausyti ir įsiklausyti į kito mintis, žodžius, tai būk tu nors pati įsikūnijusi tiesa, tavęs neišgirs. Nes kai klausomasi tik savęs, kito žodžiuose išgirstamas tik savų minčių aidas, o ne kalbančiojo mintis…
Prieš daug metų, minint Tado Kosciuškos sukilimo dušimtąsias metines, ta proga viename Sankt Peterburgo laikraštyje paskelbiau straipsnį. Nebeprisimenu jo pavadinimo. Nerašiau sukilimo istorijos ar komentarų apie jį. Man rūpėjo nutiesti giją nuo to sukilimo iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo XX amžiuje. Ta gija vedė nuo T. Kosciuškos bendražygio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus prie jo palikuonių, kurių vienas, irgi Mykolas Oginskis, Plungėje įkūrė muzikos mokyklą, kurioje mokėsi M. K. Čiurlionis. Nuo Čiurlionio gija nusitiesė prie žymiausio jo kūrybinio palikimo tyrinėtojo profesoriaus Vytauto Landsbergio, o jau nuo Landsbergio – prie „Sąjūdžio“ ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Maniau pateikusi kultūrinę visiems žinomų (teisingų) faktų interpretaciją, ir dauguma skaitytojų tą interpretaciją priėmė palankiai. Išskyrus kai kuriuos Peterburgo lenkus. Jiems, pasirodo, nepriimtina buvo tai, kad iš mano interpretacijos galėjęs susidaryti įspūdis, jog polonezo autorius buvęs lietuvis, kai jis, pačių lenkų įsitikinimu, buvo lenkas.
Pradėsime tiesos paieškas? O ko čia ieškoti? Aš savo straipsnyje nė vienu žodžiu neužsiminiau nei apie Kosciuškos su Oginskiu, nei apie Čiurlionio ar Landsbergio tautybę. Man rūpėjo ne jų tautybė, o visai kas kita: kultūrinės – muzikinės paralelės, kurios liudijo, kad tiek tarp Abiejų tautų respublikos sukilimo prieš Rusijos imperiją vadų, tiek ir tarp lietuvių išsivaduojamojo judėjimo iš SSSR priespaudos lyderių buvo muzikai! O sujungė juos M. K. Čiurlionio genijus.
Ar mano interpretacija prasilenkė su tiesa, ar artino prie jos? Spręskite patys. Tačiau kai kuriems lenkams, matyt, visada, kai tik analizuojamas koks nors mūsų bendros istorijos puslapis, rūpi ne autoriaus pozicijos atitikimas istorinei tiesai, ne faktų teisingumas, bet lenkų ir lenkiškumo viršenybė – visur ir visame.
2017.12.22; 06:13
