Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Antanas Slučka – Šarūnas – sėdi antras iš kairės. 1949 metai. LGGRTC nuotr.

Spalio dangum plaukė šėmi ir sunkūs debesys. Stiprus vakaris vėjas nešiojo siauromis Troškūnų gatvelėmis nukritusius medžių lapus. Baltamūrės bažnyčios bokšte sugaudė varpas, kviesdamas į vakarines pamaldas. Viktorija Slučkienė apsivilko jau gerokai nudėvėtu palteliu, galvą pridengė šiltesne languotine skara ir išėjo į bažnyčią.

Šiandien spalio 28 – oji, jos Antanėlio – partizanų vado Šarūno žūties diena. Melsis už sūnų. Mylėjo vienodai visus devynis savo vaikus, bet Antanėlis buvo arčiausiai širdies. Džiaugdavosi ji, mama, kai jis dar mažas patarnaudavo mišiose. Kur buvęs nebuvęs vis bėgdavo pas Troškūnų vienuolius pranciškonus. Priklausė visoms jų įsteigtoms organizacijoms – ir skautams, ir ateitininkams. Abu gimdytojai, ji ir tėvas, tikėjosi, kad jų Antanas taps kunigu, bet gyvenimas pasuko kiton pusėn. Paūgėjęs kartu su tėvu ir broliais statė namus, dailidžiavo, dirbo ir prie Andrioniškyje statomos bažnyčios.

Sulaukęs 18 metų Antanas išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, ten greitai užsitarnavo puskarininkio ir viršilos karinius laipsnius. Džiaugdavosi motinos širdis, kai pamatydavo Antanėlį parvažiavusį namo, vilkintį taip jam tinkančia kareiviška uniforma. Gražiai nuaugęs, rimtas, pasitempęs. Galima ir didžiuotis tokiu sūnumi. Paskui Antanas įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus kuriamą rinktinę, ten užsitarnavo leitenanto laipsnį.

Lietuvišką kareivišką uniformą jis vilkėjo ir partizanaudamas. Visi Antano Slučkos rinktinės partizanai buvo uniformuoti. Su Lietuvos šaulių ženklu ant rankovių. Kartą mama Antanėlio paklausė: kas, vaikeli, tau parašyta ant rankovės?

Čia, mamyt, mūsų šūkis „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“.

Tada jis pademonstravo, kaip moka pamėgdžioti miško žvėrių ir paukščių balsus. Šitas sugebėjimas jam pravertė partizanaujant.

Retai, labai retai motina pamatydavo sūnų antrosios rusų okupacijos metais. Pavojinga jam buvo užeiti į namus, nuo kurių stribai nenuleisdavo akių. Tikėjosi, kad penki partizanai sūnūs neiškęs neaplankę motinos ir tada juos bus galima sučiupti. Gal dėl šitos priežasties jos neišvežė į Sibirą.

Tą 1945 metų sausį visus troškūniečius nustebino Antano Slučkos suburtų partizanų paradas miestelyje. Po susirinkimo miške snieguotomis Troškūnų gatvėmis pražygiavo apie pora šimtų partizanų. Jie ne juokais išgąsdino  stribus, tie bėgo slėptis į bažnyčios rūsius.

Motinai ir šįvakar prieš akis iškilo tasai vaizdas – darniai žygiuojanti  partizanų rikiuotė. Visi jie jauni, gražūs, vilkintys Lietuvos kariuomenės apranga. Tarp jų ne tik Antanas, jų vadas, bet ir kiti jos sūnūs:

Antanas Slučka – Šarūnas. LGGRTC nuotr.

Vladas, Stasys, Bronius, Jonas. Žiūrėjo ji tada į juos, ir nepagalvojo, kad dvidešimt ketverių metų savo Jonelį mato paskutinį kartą. Jis žuvo pirmasis tais pačiais 1945 metais susirėmime su enkavedistais.

Apie paskutines sūnaus Antano Slučkos, pasivadinusio Šarūno slapyvardžiu, gyvenimo minutes motina sužinojo visai  neseniai. Šiais, 1956 metais, grįžo iš tremties Intos lageriuose Bronė Jovaišaitė ir, kai susitiko Slučkienę, papasakojo apie Antano mirtį. Dabar motina vis galvoja ir galvoja, tiesiog regi tas paskutines sūnaus gyvenimo akimirkas, vėlei išgyvena jo žūtį.

Bažnyčioje per mišias stengėsi susikaupti maldai. Bet kai kunigas pradėjo garsiai kalbėti rožančių ir perskaitė pirmąją skausmingąją paslaptį: „Meldėsi Jėzus, krauju prakaitavo, kančią ir mirtį regėdamas savo. Karčiausią taurę rengėsi gerti – už mus numirti“, Viktorija  apsipylė ašaromis. Gal šventvagiška taip manyti, bet tą patį būtų galima pasakyti  ir apie jos sūnų Antaną.

Maždaug už kilometro nuo Andrioniškio, už kapinių, prie Jovaišų sodybos  iškastame bunkeryje buvo įrengta Algimanto apygardos, o vėliau Šiaurės Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo būstinė. Atsirado išdavikų, kurie neatlaikė kankinimų ir pasakė, kur yra slėptuvė… Tą rudens dieną enkavedistai apsupo bunkerį, kur slėpėsi Šarūnas, jo žmona Joana ir  sodybos šeimininkų Jovaišų sūnus  Juozas – Lokys. Dvidešimtmetei Bronei Jovaišaitei buvo liepta lįsti į bunkerį  ir pasakyti partizanams, kad jie pasiduotų, jei nori likti gyvi. Bunkerio viduje Bronė pamatė Šarūną, atsisveikinantį su jos broliu Juozu ir savo žmona Joana – Neringa. Atsisveikino jis ir su Brone. Nuo Šarūno upeliais tekėjo šaltas prakaitas, net visi jo drabužiai buvo permirkę.

Prisiminusi Jovaišų Bronės, mačiusios Antaną prieš mirtį, pasakojimą, Viktorija Slučkienė jau nebegalėjo melstis. Ją užvaldė mintys apie sūnų. Viešpatie, kaip sunku buvo ir Antanėliui atsisveikinti su gyvenimu, su ištikimais bendražygiais. Spėjo jis dar sunaikinti ir dokumentus, kad nepatektų nuožmiam priešui. Padėkojo Bronės šeimai už vargus, paramą išlaikant bunkerį.

Kai Bronė perdavė enkavedistų įsakymą pasiduoti, Šarūnas atsakė: „Aš esu davęs priesaiką ir esu pasiryžęs žūti už Tėvynę. Aš nė per žingsnį  nesitrauksiu, gyvas nepasiduosiu. Nusprendė nepasiduoti ir Joana, ir tavo brolis. Atsisveikink su juo. Ir kuo greičiau palik mus“.

Taip pareiškęs Šarūnas paėmė į rankas prieštankinę granatą.

Vos spėjo Bronė išsikabaroti iš bunkerio, žemę sudrebino galingas sprogimas. Kai jo aidas nusirito pušų viršūnėmis, enkavedistai prapliupo keiktis, partizanai nepasidavė, išsprūdo iš jų nagų.

Kaip kunigaikštis Margiris ir jo pilėniškiai, nepanorę vergauti užkariautojams, taip ir partizanų vadas Šarūnas kartu su abiem bendražygiais pasirinko mirtį. Mirtį vietoj pavergėjų kankinimų, patyčių, pažeminimų, kalėjimų ir lagerių. Jie į Amžinybę išėjo laisvi, kaip laisvos Lietuvos piliečiai.  

Papasakojusi apie partizanų mirtį Bronė prisipažino, kad kalėjime, lageriuose patyrusi prievartą, badą, šaltį, jėgas išsunkiantį pragarišką darbą, ji pagalvodavo, kad geriau jinai tada būtų neišlindusi iš bunkerio, žuvusi kartu su broliu, Slučkų Antanu ir Joana.

Motina atsitokėjo, liovėsi galvojusi apie sūnaus žūtį, kai pamatė, kad jau beveik visi žmonės išėjo iš bažnyčios. Išslinko į rudens vakaro tamsą ir jinai. Bet liūdnos mintys neatstojo ir einant namo. Nėra nei Antanėlio, nei marčios Joanos, nei Jovaišų Juozulio kapų. Jų palaikus enkavedistai išvežė į Kauną ir nežinia kur užkasė. Jos Antaną gal dar mena Troškūnų gatvelės, bažnyčia. Koks laimingas jis buvo, kai 1943 metais eksternu išlaikė ketvirtos gimnazijos klasės egzaminus ir įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Norėjo būti daktaru. Bet tesuspėjo užbaigti tik du kursus.

Motiną yra pasiekę pasakojimai, kad jos Antanui labai pravertusios medicinos žinios. Jis išgydęs ne vieną sužeistą partizaną, sugebėjęs išoperuoti kūne įstrigusias kulkas. Ir pats buvęs sužeistas. Pirmą kartą 1941 metais per sukilimą prieš bolševikus. Vos nežuvo patekęs į enkavedistų agento Juozo Markulio – Erelio paspęstas pinkles. Per stebuklą pavyko pabėgti. Po to paaiškėjo, koks paukštis tasai partizanu apsimetinėjęs „erelis“.

Juozas Markulis, sovietų agentas, vienas iš didžiausių lietuvių tautos niekšų – išdavikų.

Grįžo namo Viktorija susigraudinusi, nebenorėjo nei vakarienės. Atsigulė į lovą, bet užmigti negalėjo. Ėmė galvoti, vėl prisiminė ir kitus savo sūnus. Kiekvieno jų likimas buvo kaip skausmo kalavijas įsmigęs į motinos širdį. Kentėjo, kai po Jono žūties tais pačiais 1945 metais buvo suimtas sūnus Vladas, nuteistas dvidešimt penkeriems metams ir išvežtas kažkur į Mordovijos lagerius. Motina jį apraudojo jau kaip mirusį, bet štai šiemet po ilgos tylos atėjo Vlado laiškas, rašo, kad žada jį paleisti. Labai nudžiugino šita žinia motiną. Vladas tarsi būtų prisikėlęs iš numirusių…

Po metų, 1946 – taisiais, žuvo dvidešimt septynerių metų sūnus, užvadėlis visuose darbuose, partizanas Bronius Slučka- Lakūnas. Gerai, kad jos vyrui Pranciškui, Troškūnų bažnyčios zakristijonui, neteko patirti tų netekčių skausmo, jis mirė dar nematęs okupantų. Apraudojo motina ir savo jaunėlį sūnų devyniolikametį Liudviką, jis paliko šį pasaulį 1943 metais. Ir jis būtų tapęs partizanu. Skauda širdį ir dėl dukterų Liudos ir Elenos likimo. Už tai, kad buvo partizanų ryšininkės, jos buvo persekiojamos, kankinamos.

Nenorėdamos skaudinti motinos, jos nepasakojo, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, bet motinos širdis tai jautė. Liuda, nepakėlusi kankinimų, susirgo sunkia liga. Dar liko nesuimtas sūnus, buvęs partizanas Stasys Slučka – Bistrūnas. 1948 metais jis legalizavosi ir dingo iš savo krašto. Neaišku, kur jis dabar gyvena, bijo, kad kas jo nepažintų ir neįduotų. Ir nebe reikalo slapstosi. Jau ne kartą buvo pas Slučkienę užgriuvę stribai.

Banditų močia, sakyk, kur tavo dar vienas sūnus, banditas Stasys? – klausinėjo ir ieškojo jo pėdsakų.

Ji aiškino, kad nieko apie jį nežinanti, ir meldė Dievą, kad tik galvažudžiai nesurastų jos  Stasio. Bet po devynerių metų jis bus surastas, atsidurs Permės lageryje ir sugrįš iš ten jau tada, kai motina gulės kapeliuose.

Mirė Viktorija Slučkienė 1976 – aisiais, sulaukusi gilios senatvės, eidama 91 – uosius savo gyvenimo metus, visus savo skausmo kalavijus aukodama Dievui. Penkių sūnų – Lietuvos partizanų,  dukterų, partizanų ryšininkių motina sovietų valdžios buvo niekinama, užgauliojama. Ji nebesulaukė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, dėl kurios ji paaukojo savo sūnus, savo širdies skausmą.

Antanas Starkus – Montė ir apygardos vadas Antanas Slučka – Šarūnas. LGGRTC nuotr.

Neliko pamirštas Antanas Slučka – Šarūnas. 1998 – aisiais, praėjus pusšimčiui metų po mirties, jis apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, jam suteiktas partizanų pulkininko karinis laipsnis. Viktorija Slučkienė, kaip ir daugelis kitų partizanų motinų, neapdovanota nei ordinais, nei medaliais, nusinešė Anapilin tik širdin įsmigusius skausmo kalavijus.

Kažkuriame partizanų leidinyje, gal „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, leistuose Antano Slučkos – Šarūno kartu su šių laikraštėlių redaktoriumi partizanu Jurgiu Urbonu – Lakštučiu (1929 – 1948), buvusiu Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo  išspausdintas štai toks Lakštučio posmas, adresuotas į laisvos Lietuvos ateitį:

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,

Giedos himnus laisvei.

Tik saugok juose, Viešpatie,

Tai, ką krauju mes laistėm.

Tebūna šie partizanų dainiaus žodžiai mums kaip priesakas.

2019.07.19; 08:40

Jurgis Urbonas – Lakstutis, rankose – maldaknygė

O  KOKĮ,   KOKĮ  TRUPINĖLĮ  TAU, GIMTINE,  IR  AŠ  ATNEŠIU?

Jis būtų tapęs talentingu rašytoju, talentingu poetu. Tik lemtis pagailėjo laiko. Rusiškieji okupantai privertė plunksnakotį pakeisti ginklu ir partizanų gretose kovoti už Lietuvos laisvę. Jurgis Urbonas dirbo Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Jo talentą liudija išlikęs didelio formato jaunatviškos kūrybos sąsiuvinis, kur jis, būdamas aštuoniolikametis jaunuolis, 1942 metais užrašė kelis apsakymėlius ir pluoštą eilėraščių. Biliūnišku žvilgsniu per mažos mergaitės Onutės išgyvenimus autorius piešia šeimos tragediją. Girtuoklis smurtaujantis tėvas verčia drebėti vaikus, muša jam vergaujančią vaikų motiną. Realistiški vaizdeliai perteikiami per pradinukės mergaitės vidinį pasaulį, jos sielvartą, baimę, bejėgiškumą ką nors pakeisti.

Gimtajame Stakių kaime parašytame  apsakyme „Leonardas ir Liucija“ pasakojama apie vos dvidešimtosios žiemos sulaukusį jaunuolį, sergantį nepagydoma džiova. „Ir kodėl gi jam, dar nemačiusiam gyvenimo, reikia kaip seneliui sėdėti prie maldaknygės, analizuojant sąžinės sąskaitą, laukti kunigo ir …  – Mirties! Mirties…“ Jis rašo atsisveikinimo laišką mylimajai Liucijai, kuri žada atvažiuoti per Kalėdas. „Per Kalėdas… Ji tegalės atvažiuoti, kai jau lengvas sniegas bus paskutines pėdas prie mano kapo apdengęs…“

„Visas gyvenimas, jėgos ir kilnūs begaliniai norai nuaidėjo su galingu varpo aidu į tolius, padanges ir į … praeitį“, – mąsto Laurynas apsakyme “Varpininkas Laurynas“, sulaukęs septyniasdešimt aštuntojo rudens. Visuose apsakymėliuose autorius žvelgia į žmogaus dvasinį pasaulį, jo kančią, savigraužą dėl nenuveiktų darbų su biliūniška atjauta, supratimu ir meile. Sunku įsivaizduoti aštuoniolikametį, devyniolikametį, kuris nesvajotų apie draugystę, meilę. Minėtame sąsiuvinyje yra rašinių, skirtų ir šiai temai. Tačiau labiausiai autorius atsiskleidžia eilėraščiuose.

Ei, jaunyste, tu gražioji,

Su juoku, džiaugsmu tyru!

Kaip plaštakė praskrajojai

Tu, jaunyste, tu gražioji…

Paviliojai, nuplasnojai

Į klaikias šalis tyrų.

Ei, jaunyste, tu gražioji,

Su juoku, džiaugsmu tyru!

               („Jaunystei“)

Jauna širdis trokšta džiaugtis, skrajoti kaip plaštakė, sugrįžtantis pavasaris užlieja ją džiaugsmo bangomis. Kaip gera tikėti:

Upeliai vėl pradės čiurlenti,

Žibučių lankos sužydės.

Kaip linksma, gera bus gyventi,

Laisva daina plauks iš širdies.

           („Tėvynės pavasario laukiant“)

Tačiau tas svajones drumsčia 1941-ųjų metų prisiminimai, kai taikūs, niekuo nenusikaltę Lietuvos gyventojai gyvuliniuose vagonuose buvo tremiami į Sibirą.

Čionai motutė varstė rožančių,

Sūnui už maldą gyvybę pirko,

Kai Tėviškėlei uždėjo pančius

Ir vaikus trėmė iš gimtų pirkių.

 

Grakšti mergaitė alpo prie kryžiaus

Ir išgiedojo graudžią noveną,

Kai jos bernelis nebesugrįžo,

Palikęs laimę, palikęs vieną…

                   („Palinkęs kryžius“)

Kokia dalia skirta jam? Ką jis gali nuveikti dėl Tėvynės, kuri brangi kaip motutė? Bręsta kovos už laisvę idėja, nes to meto jaunimas augo meilės Tėvynei dvasioje, patriotizmą suprato kaip šventą pareigą.

Kiek posmų ir odžių prirašė

Tavo dainiai, poetai visi?..

O ką duosiu, Tėvyne, Tau ašei?

Juk ir man taip brangi Tu esi!

 

Už Tave, o miela Tėviškėle,

Krito daugel Girėnų, Lukšių…

O kokį, kokį trupinėlį

Tau, gimtine, ir aš atnešiu?..

                        („Tėviškėlei“)

Šį eilėraštį posmavo Jurgis Urbonas gimtajame Stakių kaime 1943 metų vasario šešioliktąją dieną. Mąstydamas apie auką Tėvynei, tada jis dar nenujautė, kad ir pačiam teks paaukoti jai patį brangiausią turtą – savo gyvybę.

Prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir kruvini susidorojimai su dorais lietuviais. Okupantai paskelbė mobilizaciją į sovietinę armiją. Vyresnieji Jurgio broliai Justinas ir Antanas nenorėjo tarnauti okupantams, jie tapo partizanais, bet netrukus, 1945 metais, buvo pakirsti stribų kulkų. Jurgis skaudžiai išgyveno brolių žūtį. Jis taip pat buvo partizanas, priklausė brolio Antano Urbono – Dragūno būriui. Žuvus broliui Jurgis stojo į jo vietą, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei, o 1946 metais sukūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės, Jovaro kuopos Perkūno būrį ir jam vadovavo. Subūrė partizanų ryšininkus ir rėmėjus, rūpinosi spauda, žmonių švietimu. Kvietė užrašyti bolševikmetį atspindinčią tautosaką:  partizanų dainas, anekdotus, posakius, pasakojimus apie okupacinę valdžią, pasipriešinimą jai.

Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis

Gintaras Vaičiūnas „Žuvusiųjų Anykščių krašto partizanų žinyne“, išėjusiame  2019 metais, pasakoja, kad Andrioniškio parapijoje, Plotų vienkiemyje, Juozo Kriaučiūno sodyboje įrengtame bunkeryje 1947 – 1948 metais veikė Algimanto apygardos leidinių spaustuvė, partizanų vadinta „Birštonu“. Bunkeryje slapstėsi apygardos štabo nariai Antanas Kisielius – Sakalas ir Algimanto apygardos vado adjutantas ir štabo leidinių redaktorius Jurgis Urbonas – Lakštutis. Bunkeryje buvo dvi rašomosios mašinėlės ir šapirografas. Čia buvo spausdinami apygardos štabo leidiniai, kai kurie iš jų netgi periodiniai. Jurgis Urbonas – Lakštutis redagavo Algimanto apygardos periodinį leidinį „Partizanų kova“ ir tos pačios apygardos  Šarūno rinktinės štabo periodinį leidinį „Pragiedruliai“. Taip pat ruošė spaudai, redagavo neperiodinius leidinius: „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, „Pavergtos Šventosios kloniais“, „Aukštaičių žodis“ ir Šarūno rinktinės satyrinį poezijos ir prozos žurnalą „Istrebiteljada“. Išėjo trys numeriai. Mokytojas Jurgis Urbonas  – Lakštutis ir būdamas partizanas nepadėjo plunksnos.

O Lietuvoj vėl priešų gaujos

Terioja žemę ir namus.

Ir mūsų pražūčiai iš naujo

Atvėrė Sibiras nasrus.

            („Dievas mums padės“)

Drėgname bunkeryje ar valandėlei miške prisėdęs ant stuobrio rašė eilėraščius, aistringus straipsnius, kūrė būsimos nepriklausomos valstybės viziją. Lakštučiui ir kovos draugams nebuvo laiko savo eilėraščius, straipsnius išnešioti, dailinti, gludinti. Jie gimė pirmu prisėdimu degant spingsulei ar žvakei bunkeryje. Stiprino dvasią svajonės apie Lietuvos laisvę, laimingą ateitį be bolševikų ir stribų. Apie tai ir Lakštučio sukurta Šarūno rinktinės daina:

Nuo Nevėžio lig Šventosios

Suaidės gojai, šilai,

Kai dėl šalies mylimosios

Pakils vyrai milžinai!

 

Truks vergijos kieti pančiai,

Vysim lauk bolševikus!

Praeityje vargas, kančios

Kaip sapne šiurpiam paliks.

——————————–

Nuskaidrės mergelių akys,

Mamos ašaros nudžius,

Kai gyvenimas lyg plaštakė

Laisvėj sumirgės gražus.

 

Antano Baranausko poemos  „Kelionė Petaburkan“ posmo eilutė „Neįveiksi, sūnau šiaurės“ labai tiko partizanų leidžiamos knygelės pavadinimui. A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus fotografuotame šios knygelės leidinyje įvadinio teksto autorė Rasa Bražėnaitė rašo, kad rotaprintu spausdinto ir šimtu egzempliorių tiražu 1947 metais išleisto dvidešimties puslapėlių leidinio iki mūsų dienų išliko tik dvi knygelės. Vieną „išsaugojo“ enkavedistai, leidinėlis buvo eksponuotas jų šlovės muziejuje. Dabar jis saugomas Genocido aukų muziejaus fonduose.

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Kitą knygelę išslapstė Jovaro kuopos partizanų ryšininkė Birutė Biliūnaitė, gyvenanti Anykščiuose. Šiame leidinyje išspausdinta, nenurodant autoriaus pavardės, Vinco Mykolaičio – Putino poema „Vivosplango, mortuosvoco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“). Poema partizanams buvo kaip pasipriešinimo šauksmas, atitiko to meto nuotaikas, rezistencijos siekius. Rinkinėlio autoriai: Šarūnas – Antanas Slučka, Algimanto apygardos partizanų vadas, Vygūnė  – Panevėžio mergaičių gimnazijos dailės ir braižybos mokytoja Vanda Pozukaitė, ji savo piešiniais apipavidalindavo visus leidinius, rašė eiles. Ir Lakštutis – Jurgis Urbonas. Kiti: Rožikė, Rafaelis, Pakalnutė, pasislėpę už slapyvardžių, jie nežinomi, bevardžiai didvyriai.

„Taip, jau tris kartus nužydėjo alyvomis pasidabinęs gegužis, tris kartus nužaliavo birželis ir jau tretįjį kartą į saulę stiepiasi jaunutis atolas – kaip šitos žemės vaikas, vaikas, kuris meilę juodajam arimui, gimtajam žodžiui ir lietuviškai širdžiai iškėlė virš savo gyvybės, ir jam priklausančios jaunystės, kuris raudonojo huno ir po jo kojomis vergiškai klūpančio lietuviško Judo liko išguitas iš namų ir pasmerktas mirčiai…“ – rašė Jurgis Urbonas – Lakštutis, apžvelgdamas tris partizanų kovos ir partizanų spaudos leidimo metus.

Spauda padėjo partizanams palaikyti ryšius su visuomene, buvo rašoma apie okupantų žiaurumą, trėmimus į Sibirą. Tremties neišvengė ir Lakštučio sesuo – partizanų ryšininkė Žuvelė – Emilija Urbonaitė–Stakienė, su šeima ištremta į Krasnojarsko kraštą. Partizanų sukurti eilėraščiai pasklido žmonėse, virto dainomis. Leidiniai kėlė viltį, tikėjimą, kad pagaliau išauš laisvė. Partizanams jie teikė pasitikėjimą savo jėgomis, pasididžiavimą ištverme, ryžtu, tikslo kilnumu.

„Lietuviškasis Prometėjau – Partizane! Tavo keliai – karžygių keliai, Tavo kova – šventa! Tu kaip mitas įaugai mūsų dainose ir legendose, Tavo vardą taria visa Lietuva, Tave išvydę krūpčioja priešai, ir Tavo žygių garsą nugirdęs stebisi pasaulis“, – tokiais žodžiais įvertino partizanų kovą taurieji tautiečiai. Lakštutis svajojo, kad taip apie partizanus kalbės ir ateities kartos, tikėjo, kad visi suvoks Laisvės kainos didybę. Jurgis Urbonas – Lakštutis ir jo bendražygiai giliai suprato savo aukos Tėvynei prasmę.

Nuo 1947-ųjų, kai jis rašė šiuos žodžius, prabėgo nemažai metų. Pagaliau partizano Jurgio viltys išsipildė. Lietuva tapo  laisva. Tik ar visi tautiečiai įsisąmonino, kokia didelė Laisvės kaina? Ar visi ją brangina?

Seime surengta paroda „Karas po karo“. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jurgis Urbonas  – Lakštutis žuvo savo gimtadienį – 1948 metų vasario antrą dieną. Jam sukako dvidešimt ketveri metai. Paandrioniškio kaime, prie Duobulės miško jį apsupo priešai. Partizanas, nenorėdamas jiems pakliūti gyvas, nusišovė. Jo kūną enkavedistai išniekindami numetė Anykščių turgaus aikštėje. Tačiau skrebai naktį nebuvo budrūs. Lakštučio kūną artimieji vogčiomis paėmė ir palaidojo Inkūnų kapinėse.

Stovėjau prie jo kapo. Inkūnuose tvyrojo rudeniška tyla. Tik ošė pušys. Kažkur tolumoj sausuolį kalė genelis. Į atmintį sugrįžo jo eilėraštis „Fariziejams“, kuris buvo išspausdintas leidinyje „Neįveiksi, sūnau šiaurės“:

Ne mums vosilkos mėlynos,

Ne mums gėlės pražysta,

Kai rytas brėkšti vėlinas,

Bevogdamas jaunystę.

 

Ne mums saulėtos vasaros,

Ne mums vakarai rausta;

Pakeičia juoką ašaros,

O tamsios naktys  – aušrą.

 

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,

Dainuos vėl himnus laisvei…

Tik saugok juose, Viešpatie,

Tai, ką krauju mes laistėm!

Nepamirškim, kad už Lietuvos laisvę paaukota partizanų jaunystė, už ją pralietas karštų jaunatviškų širdžių kraujas. Kartu su gyvybe Lakštutis paaukojo ir rašytojo, poeto talentą, kuriam išsiskleisti  nebuvo nei laiko, nei sąlygų.

2019.06.23; 07:15

rackaiciai_0

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė“