Milda Telksnytė. Slėptuvė paskutiniam Lietuvos partizanui


Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis

Vieną vakarą kažkas pabeldė į mano tėvų virtuvės langą, Tėtis išėjo į priebutį atidaryti durų. Stovėjo jaunas vyriškis, vilkintis Lietuvos karininko uniforma.

      –   Aš esu Antanas Kraujelis, partizanas. Norėjau prašyti, kad leistumėte man keletą parų pagyventi jūsų namo salkoje.

      –   Prašom eikite į vidų.

Mama neperšviečiama marška uždengė virtuvės langą ir pakvietė svečią sėstis už stalo.

      –  Valgysim vakarienę, – pasakė mama. Vakarais mes valgom pienišką sriubą, ir šiam vakarui išviriau lakštinių. Bet gal jūs esate išalkęs, galiu pakepti kiaušinienės?

      –  Ne, ne, užteks pieniškos sriubos.

Mama pripylė lėkštes sriubos, padėjo svečiui ir tėčiui.

      –  Bijau, kad salkoje jums gali būti šalta. Tai nekūrenamas kambarėlis. Nunešiu karštą arbatinuką, kad bent kiek apšiltų.

      –  Nesušalsiu. Aš visaip pripratęs.

      –  Einu, paklosiu lovą, pakeisiu patalinę. Ten miegodavo mūsų dukra, – ir mama pasiėmusi žibintą užlipo kopėčiomis ant aukšto. Sutvarkiusi kambarėlį palydėjo svečią į salką.

       –  Šilta kaldra, nesušalsit. Labos nakties!

Ryte duonkepėj krosnyje mama kepė blynus, čirškino dažinį, virė arbatą. Nešė pusryčius ant aukšto. Dėl svečio stengėsi išvirti skanius pietus.  Barščius virė su kumpiu, vietoj salotų papjaustė raugintą agurką. Vakarienei nešė svečiui karštas bulves su rūgusiu pienu ir sviestu.

Partizanas dėkodavo. Indus sudėdavo į paliktą  pintinę ir pastatydavo prie kopėčių angos. Mama paimdavo, išmazgodavo ir padėdavo kitai dienai. Vakarais pabaigę darbus, apšėrę gyvulius tėvai melsdavosi, kad partizano niekas nepamatytų, kad kagėbistai neužkluptų. Už partizano globojimą grėsė kalėjimas, tremtis, tardymas. Jie karštai meldėsi, pasitikėjo Dievu. Ir likdavo ramūs. Taip laimingai praėjo keletas parų. Vieną vakarą Antanas Kraujelis padėkojo už prieglobstį ir pasakė, kad jau išeisiąs. Mama įdėjo jam lašinių, naminę dešrą ir abu su tėčiu išlydėjo, linkėdami Motinos Marijos globos, Dievo palaimos.

Partizanu Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tada jie dar nežinojo, kad tame pačiame Papiškių kaime, netoli Antaduobio dvarvietės, kur kadaise buvo pradinė mokykla, Antano Kraujelio svainis, partizano žmonos sesers vyras Antanas Pinkevičius, statydamas namą po krosnimi iškasė bunkerį, kurio enkavedistai daug metų nežinojo, paskui, kai atsirado įtarimas, darė kratas, ieškojo, bet nesurado. Kai Antanas Kraujelis gyveno pas mano tėvus, matyt, tai buvo metai, kai svainis užbaigė bunkerį. Nežinau, kiek metų partizanas slapstėsi tame bunkeryje. Žinau, kad jis turėjo prieškario laikais leistus „Kario“ žurnalo komplektus, skaitydamas sėmėsi iš jų stiprybės, ištvermės.

Jo žmona Janina Snukiškytė, kilusi iš to paties kaimo, pasakojo, kad išvakarėse prieš 1965 metų kovo 17-tąją Antanas norėjęs palikti bunkerį, išeiti kažkur, bet nebespėjęs. Kovo 17-ąją Pinkevičių sodybą apsupo enkavedistai, stribai, kareiviai durtuvais išbadė šieno, šiaudų šalines klojime, troboje viską išvartė, visus kampus išieškojo, paskui ėmė plėšti grindis ir aptiko bunkerio sienelę. Partizanas metė granatą, nusigandę kagėbistai išbėgo iš trobos, granata nesprogo. Kraujelis iššoko iš bunkerio ir kopėčiomis užlipo į palėpę. Saugumiečiai per žmoną siuntė jam lapelį, kad pasiduotų, „kaltė  bus dovanota“. Antanas tik nusišypsojo, žinojo, kaip žvėriškai kankinami gyvi suimti partizanai.

     –  Nepasiduosiu! Neraudok, Jane. Nueik pas Petronienę, pasiimk sūnelį, laimingai gyvenkit, jūs sulauksit laisvos Lietuvos. Sudiev, Janyte, sudiev visiems. Mirštu už Lietuvos laisvę! – Užsitaisė automatą ir nusišovė.

2019 metais birželio 13 dieną Vilniaus Našlaičių kapinėse buvo atrasti paskutinio Lietuvos partizano palaikai. Partizanas iškilmingai buvo palaidotas Antakalnio kapinėse.

Susišaudymo metu buvo sunkiai sužeistas namo šeimininkas Antanas Pinkevičius. Toje sumaištyje niekas laiku nesuteikė pagalbos, Pinkevičius ligoninėje mirė. Po kurio laiko mirė ir jo žmona Ona Pinkevičienė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę uteniškiai jų sodyboje nutarė įkurti muziejų paskutinio Lietuvos partizano atminimui. Mano tėviškę garsins prisiminimai apie partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną.

Po Antano Kraujelio žūties žmona Janina buvo suimta, nuteista, uždaryta į kalėjimą, sūnelis atiduotas į prieglaudą. Iškentėjusi bausmę, išėjusi iš kalėjimo Janina atsiėmė sūnų, davė jam savo pavardę. Apie Antaną Kraujelį parašytų ir išleistų knygų Janina neskaito. Prisiminimai jai drasko širdį, vėl viską iš naujo išgyvena, ašaros užspaudžia krūtinę.

2021.03.03; 07:05

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.