Baltarusijos teisėsaugos institucijų darbuotojai antradienį Lenkijos televizijos kanalo „Belsat“ biure Minske konfiskavo apie 10 informacijos laikmenų. Tai pranešė naujienų agentūra „tut.by“, remdamasi kanalo darbuotojais Baltarusijoje.

„Iš biuro paimtos visos informacijos laikmenos, tarp jų – sisteminiai blokai, nešiojamieji kompiuteriai ir net bloknotai. Visą šį laiką biure buvo „Belsat“ darbuotojas Nikolajus Debiola“, – informuoja agentūra.

Anksčiau Baltarusijos žurnalistų asociacija pranešė, kad milicija atliko kratą Lenkijos televizijos kanalo „Belsat“ biure Minske, šių veiksmų priežastys nebuvo įvardytos. Vėliau Baltarusijos tyrimų komitetas paskelbė tiriąs baudžiamąją bylą „Belsat“ atžvilgiu pagal straipsnį „Šmeižtas“. 

Televizijos kanalas „Belsat“ buvo įkurtas remiantis Lenkijos URM ir Lenkijos visuomeninio transliuotojo TVP sutartimi, jis pradėjo transliuoti laidas per palydovą 2007 metais. Kanalas pasakoja apie įvykius Baltarusijoje. Šalies valdžia jo neregistruoja, „Belsat“ žurnalistai anksčiau ne kartą buvo nubausti už darbą Baltarusijoje be akreditacijos. Bendra baudų suma, kanalo duomenimis, jau viršija 87 tūkstančius dolerių.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.04.10; 05:00

Minskas yra nusivylęs Ženevoje vykusiame Jungtinių Tautų (JT) Poveikio aplinkai įvertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espoo) konvencijos šalių susitikime patvirtintomis išvadomis dėl Baltarusijos Astravo atominės elektrinės (AE) statybų. Tai pranešė Baltarusijos užsienio reikalų ministerija (URM).

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kaip teigiama Baltarusijos URM pranešime, susitikime dalyvavo ir Baltarusijos delegacija, kuri informavo susitikimo dalyvius apie saugumo priemones, kurių imtasi statant Astravo AE, įskaitant ir Minsko bendradarbiavimą su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA), agentūros vertinimo misijos Baltarusijoje išvadomis bei bendradarbiavimu šiuo klausimu su Europos Sąjunga.

„Esame labai nusivylę Ženevos susitikimo šalių sprendimu dėl to, kad Baltarusijos pusė neva nepateikė pakankamai informacijos, patvirtinančios Astravo AE statybų vietos saugumą. Prieš Baltarusiją nukreiptas sprendimas Lietuvos naudai buvo priimtas ES delegacijos iniciatyva. Akivaizdu, kad balsavimo rezultatas buvo iš anksto numatytas ES valstybių narių „Bendrijos disciplinos“. ES narės sudaro daugumą Espoo konvencijos narių. Padarysime išvadas iš Espoo konvencijos šalių veiksmų ir atsižvelgsime į juos, formuodami mūsų santykius ateityje“, – teigia Baltarusijos URM.

Baltarusijos URM pareiškė, kad valstybei Espoo konvencijos susitikime buvo neva neleista oficialiai pakomentuoti šaliai reiškiamas pretenzijas.

„Mes ne kartą inicijavome dialogą Astravo AE klausimu su Lietuva, kuri visokiais būdais vengė konstruktyvaus bendradarbiavimo. Atvirkščiai, priešinimasis Astravo AE projektui Lietuvoje įgavo politinį atspalvį“, – neabejoja Baltarusijos URM.

Baltarusijos URM taip pat rėžė, kad Espoo konvencijos manipuliavimas yra akivaizdus ir „grėsmingas įrodymas, kad tarptautinės teisės sistema degraduoja“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.08; 00:01

Prieš gerą dešimtmetį buvau pradėjusi skelbti, kaip Lietuva šmeižiama panaudojant su Lietuva nesusijusias nuotraukas ar net klastotes. Paskui numojau ranka, nes tas šmeižimas (tyčia ar netyčia) vyksta nuolat,  permanentiškai. Kaip matysite iš straipsnio, nelabai kas reagavo.
Bet kai pamačiau, kiek filme „Pasaulio tautų teisuoliai“ prifarširuota šiurpių su Lietuva nesusijusių vaizdų, nebegalėjau tylėti.

Kad Lietuvos televizijų kanalų laidose, ypač kalbant apie įvykius nacionalsocialistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, ekranus „puošia“ nieko bendro su Lietuva neturinčios nuotraukos, jau yra įprastas dalykas. Panaši padėtis ir kai kuriose interneto svetainėse.

Prieš 10 metų „Lietuvos Aide“ šių eilučių autorė paskelbė, kaip vienoje LRT „Amžininkų“ laidoje su Latvija susijusios nuotraukos  šmėžuoja kalbant apie Lietuvos žydų žudynes, o  dvi iš tų nuotraukų – (šiandien jau žinoma, jog jos abi buvo fotomontažas. – I.T.) buvęs Yad Vashemo direktorius Y. Aradas knygoje „The Partisan“ siejo su Švenčionimis. Autorė pelnė ypatingą defending history „garbę“ – straipsnis, be iliustracijų, buvo paskelbtas anglų kalba, o Algirdo Pilvelio redaguojamas laikraštis buvo išvadintas antisemitiniu (autoriai nežinojo, kad Algirdo Pilvelio mama buvo žydė – I.T .).  Vis dėlto paskelbtos iliustracijos davė  teigiamų rezultatų – į rusų kalbą išverstoje minėtoje knygoje, kurios vienas skyrius skirtas autoriaus siautėjimui Lietuvą okupavusių enkavedistų gretose, tų iliustracijų neliko.

Labai laukiau filmo apie Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos, kuris pradėtas rodyti kovo 6 d.,  nes dviejose gausios mano giminės šeimose taip pat buvo gelbėjami žydai. Beje, visi gelbėtojai skaudžiai nukentėjo per antrąją sovietinę okupaciją.

Nemaloniai nustebino Dominyko Kubiliaus pasakojimo fone šmėkščiojantys kadrai, nieko bendro neturintys su Lietuva. Vien trumpame filmo anonse ir kiek ilgesniame filmo pristatyme „Labo ryto“ laidoje buvo net keliolika holokaustu besidomintiems pažįstamų nuotraukų, tarp jų –  jau kelinti metai žiniasklaidoje prieinamų video filmų kadrai apie 1941 metų įvykius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Nekalbant apie kitas filme pasitelktas „nuotraukas“.

Reaguoti į tokius kadrus pirmiausia padrąsino Audriaus Matulaičio paskelbti pastebėjimai dėl to, kaip LRT žurnalistas Virginijus Savukynas aplaidžiai naudojasi archyvais. Paveldosaugos specialistui A. Matulaičiui ne vis tiek pat, kokie vizualūs epizodai prikergiami Lietuvai (https://www.alfa.lt/straipsnis/50261218/kaip-zydu-zudynes-latvijoje-per-neapdairuma-perkeltos-i-lietuva). Džiugu, kad į jo pastebėjimą ir Ronaldo Galinio komentarą buvo rimtai sureaguota.

Antra priežastis, dėl kurios reikia viešinti tokių nuotraukų ar net klastočių skelbimą, buvo tai, jog  iki šiol rodytose filmo dalyse ukrainiečių skausmas dėl artimųjų, kuriuos Lvove 1941 m. birželio pabaigoje žiauriai nužudė enkavedistai, taip pat aukų kūnai ryškiais kadrais rodomi kalbant apie žydų žudynes Lietuvoje.

Pradėsime nuo trumpučio vos 25 sekundžių filmo anonso. Jį vis dar galima pamatyti adresu:

http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/204540/dokumentikos-cikle-pasaulio-teisuoliai-pribloskiancios-istorijos-apie-lietuviu-drasa-holokausto-metais

Trečiąją sekundę, skambant tekstui „Vienos tautos totalinis naikinimas“ matome šį kadrą:

Internete yra adresų daugeliu kalbų, kuriais galima pamatyti siužetų su šia nuotrauka bei filmų kadrų, iliustruojančių nacistinės Vokietijos ypatingųjų būrių – Einsatzkomandų – veiklą. Komentaruose veiksmas vyksta tai Ukrainoje, tai Baltarusijoje, tai Sovietų Sąjungoje. Bet  dažniausiai ši scena priskiriama žydų žudynėms Liepojoje.

Galima pažiūrėti ir pilną video įrašą (1:21) adresu:

https://www.youtube.com/watch?v=mroRsZ5ygUY&t=7s

Greta nurodytas filmo pavadinimas, jo autorius ir saugojimo vieta: „Documentary of mass murder of the Jews from Liepaja. Yad Vashem.  A German photographer Reinhard Wiener.“

Kad įsitikintume R. Wienerio autoryste, galime pažiūrėti ir pasiklausyti, kokiu dramatišku balsu šis buvęs Vokietijos karo laivyno fotografas pasakojo, kaip jis filmavo sušaudymą Liepojoje:

https://www.youtube.com/watch?v=npypqxdFY1c – pirma pasakojimo dalis, 4:54

https://www.youtube.com/watch?v=-uOlNSCPs40 – antra pasakojimo dalis, 2:10

R. Wieneris kalba vokiškai, ekrane yra angliški subtitrai. Trumpas pasakojimo turinys, ką fotografas matė filmuodamas:

„Į Liepoją jis atvažiavo automobiliu iš Klaipėdos. Buvo liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Sustojo netoli nedidelio pajūrio miškeio, juos (bendrakeleivių neįvardija – I.T.) pasitiko kareiviai. Tada visi  nuėjo prie egzekucijos vietos. Filmavo stovėdamas maždaug 50 metrų atstumu nuo didžiulio iškasto griovio. Abipus griovio stovėjo vokiečių kariškiai kaip žiūrovai. Netrukus atvažiavo sunkvežimis su žmonėmis. Pirmieji iššoko ginkluoti civiliai su geltonais raiščiais, o paskui atvežtieji su geltonais lopais ant krūtinių ir nugarų. Žydai turėjo lipti nuo kėbulo. Buvo šlubų ir invalidų. Vieni kitiems padėjo išlipti. Visi turėjo sustoti į eilę. Po to esesininkai ir latvių savisaugininkai juos ėmė varyti prie griovio. Atvarytieji turėjo šokti į griovį ir bėgti juo iki galo. Paskui jie sustojo nugara į egzekucijos būrį ir suprato, kas jų laukia. Buvo duotas įsakymas šauti. Baigus šaudyti, du vyrai su pistoletais rankose ėjo palei griovį, šaudami ten, kur dar buvo gyvybės ženklų“.                                                     

Minėtojo R. Wienerio filmo kadrai yra puikus pavyzdys, kaip atskiri jo vaizdai pasitelkiami iliustruojant  nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus skirtingose vietose.

Antai prieš nepilnus metus per Maskvos žinių programą „Vesti“ buvo paskelbta „sensacinga“ naujiena (2017 05 05):

https://www.youtube.com/watch?v=e5_1g2D8bi8

„2017 m. Rusijos gynybos ministerija išslaptino „trofėjinius“ dokumentus apie nacių piktadarybes Chersone. Nuotraukas raudonarmiečiai (sic!) aptiko žuvusių vermachto kareivių kišenėse ar pas belaisvius. Unikalūs dokumentai – sovietinių karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės, vermachto įsakymai, kuriais nurodoma  visa tai laikyti paslaptyje. Po 1945 metų tuos dokumentus štai dabar  parodys pirmą kartą (sic!). Atėjus vokiečiams, Chersono psichiatrinėje ligoninėje buvo 1200 pacientų, visi jie buvo sušaudyti“ (19:26-19:28) – tariant tuos žodžius, rodomi iš sunkvežimio bėgantys R. Wienerio nufilmuoti Liepojos žydai, Dominyko Kubiliaus filme rodoma minėtoji scena prie duobės Latvijoje – tuo tarpu rusų diktoriaus balsas tęsia „o kūnai buvo sumesti į karjerą“.

Pasak šio diktoriaus, Chersono archyvo darbuotojai  teigia, jog, turint galvoje visus tuos nusikaltimus, jiems sunku suprasti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, kur įžeidinėjami karo veteranai, atgimsta nacizmas, rengiamasi neleisti švęsti Pergalės dienos,  tuo tarpu (21:35 – 21:38,  be komentarų) rodomos dvi nuotraukos iš serijos, kaip 1941 m. spalio mėn. Minske buvo nubausta mirties bausme pakariant Maša Bruskina.

Laidoje minimame archyve (dėl klastotojų neapsižiūrėjimo? – I.T) pateikiamos dvi „tikros” Minsko egzekucijos nuotraukos – ši ir ta pati  nuotrauka iš apversto negatyvo.

Šito kadro nebūčiau priminusi, jei mūsų aptariamame 25 sekundžių anonse po Danutės Čiurlionytės žodžių „aš negaliu suprasti“, aštuntąją sekundę, nebūtume išvydę minėtosios serijos nuotraukos, kuri dažniausiai interpretuojama kaip Minsko pogrindininkų Mašos Bruskinos ir Kirilo Truso egzekucijos scena:

 

 

 

 

 

Nesunku suprasti, kodėl minėtieji filmo kadrai ir nuotraukos  buvo pasitelktos Rusijos televizijos laidoje – priminti nacių nusikaltimus (su išpūstais skaičiais) ir eilinį kartą apšmeižti Ukrainą. Bet ką bendro su Lietuva turi tie kadrai?

Tikrai apgailėtina, kad „Pasaulio teisuolių“ kūrėjai šiuos minskiečius ir nacių kariškius rodo lietuviškame kontekste. Kas galėtų paneigti, jog jie leidosi suklaidinami Vilniaus Gaono valstybinio žydų muziejaus fondų darbuotojų, kurių neišprusimo (ar tik?) auka tapo net Alfonsas Eidintas? Dvi šios serijos nuotraukos publikuotos jo knygoje „Žydai, lietuviai ir holokaustas“, Vilnius, 2002, tarp 336 ir 337 teksto puslapių,  bei jos angliškame vertime. Nuotraukų komentaras „Dvi A. Impulevičiaus vadovaujamo bataliono nuotraukos iš Baltarusijos. Akcija Minske, kariant sovietų partizanus“. Skirtumas tarp Alfonso Eidinto ir lietuviško filmo kūrėjų panaudotų nuotraukų yra tik tas, kad viena iš jų spausdinta iš apversto negatyvo.

Šią nuotrauką priminiau dar ir dėl to, kad ji kartojasi ir kitose Dominyko Kubiliaus filmo serijose – kad mūsų žiūrovės ir žiūrovai bent mintyse nesileistų klaidinami.

Užtektų priminti, jog 1998 metais buvo paskelbtas viešas vokiečių žurnalistės Annegrit Eichhorn pareiškimas, kaip ji buvo pasibaisėjusi, kai šioje nuotraukoje atpažino savo tėvą (kuris vėliau žuvo). Pasak dukters, jos tėvas karo metais tapo „piktadariu“, nes „stebėjo“, kaip „jauni žmonės buvo kariami vien už tai, kad belaisviams padavė gabalėlį duonos.“ (Klaus Sojka: „Bilder, die fälschen“, München,1999,  111 p.)

Skaitytojams norėčiau priminti, jog dar prieš 10 metų  išsamų žurnalistinį tyrimą apie minėtosios egzekucijos Minske nuotraukas,  tai pat apie bandymus kaltę už baltarusių pogrindininkų sušaudymą suversti lietuviams bent trijuose laikraščiuose buvo paskelbusi šių eilučių autorė. Ir šiandien vienas šio straipsnio variantas prieinamas adresu: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/slaptieji/20080213/2-1.html

Daugiau laiko „Pasaulio tautų teisuolių“ serijai buvo skirta filmo premjeros dieną, 2018 m. kovo 6-ąją, „Labo ryto“ laidoje: http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/205342/antradienio-vakara-premjera-dokumentikos-ciklas-pasaulio-teisuoliai#wowzaplaystart=1711000&wowzaplayduration=335000

Studijoje svečiavosi šio ciklo idėjos autorius ir režisierius Dominykas Kubilius.

Tiktai filmo pradžioje buvo parodytos trys gerai pažįstamos nuotraukos iš Kauno geto gyvenimo. Daugiausia vaizdų buvo iš filmų apie didžiausių Europos getų – Varšuvos ir Lodzės – nykią kasdienybę ir tragišką žydų likimą. Gerbiamiesiems skaitytojams pateikiame tų filmų adresus, pagal nuorodas galima įsitikinti, kuris vaizdas pasitelktas kalbant apie didvyrius, gelbėjusius Lietuvos žydus.

(I) Lodzės getas, filmas vokiečių kalba „Nacių kolaborantai – Chaim Rumkowski“  https://www.youtube.com/watch?v=ILpqYpkS3U4

Tas pats filmas anglų kalba https://www.youtube.com/watch?v=ofGvSQs59rM1

(II) Filmas „912 Varšuvos geto dienų“  https://www.youtube.com/watch?v=OfbWsjeePKg

(III)  https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8  – Dokumentinis filmas apie holokaustą Varšuvos gete Antrojo pasaulinio karo metais

(IV) 4:22 minučių filmas be teksto „Varšuvos geto vaikai“ https://www.youtube.com/watch?v=g7d0GTQ2ovE&t=202s

Toliau tik nurodysime filmo, iš kurio pasitelktas vaizdas kalbant apie Lietuvos žydų gelbėtojus, romėnišku skaičiumi pažymėtą numerį ir laiką, kai tas vaizdas rodomas ekrane.

Supažindindamas su pagrindiniais filmo herojais. D. Kubilius kalbėjo: „Pasaulio tautų teisuoliai yra tie žmonės, kurie oficialiai Jad Vašem moksliniame institute yra pripažinti kaip gelbėtojai. Teikti lietuvius pasaulio teisuolio vardui gali tik išgelbėtas žydas. Pasaulio teisuoliai yra tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvybe ir, gelbėdami žydus, nesiekė jokio pasipelnymo. […]

Laidos vedėjas: „[Gelbėtojų] sąrašas ilgas, bet kažkaip reikėjo atsirinkti“.

Ir „atsirinko“– skambant šiems laidos vedėjo žodžiams, išvystame … su Lietuva visiškai nesusijusius vaizdus – dokumentinio filmo apie holokaustą Varšuvos gete (III) epizodus (penkių sekundžių siužetas – 1:16 iki 01:20).

(2)

D. Kubiliui tariant „Yra sąrašas – beveik tūkstantis lietuvių šiai minutei pripažintų Jad Vašem Izraelyje“, matome to paties filmo apie nykią kasdienybę Varšuvos gete tęsinį (01:21–01:24):

 

(3)

 

 

Kadangi net „Pasaulio tautų teisuolių“ kūrėjams šis filmas, matyt, nebuvo žinomas – priešingu atveju būtų paminėję rodomų vaizdų šaltinį. Todėl priminsime jo istoriją. Su ja šiame filme supažindina buvęs Varšuvos geto kalinys, filmo konsultantas ir diktorius Aleksandras Bernfesas: „Aukščiausiu nacių vadovybės lygmeniu buvo priimtas sprendimas padaryti vaizdo įrašą apie laipsnišką 600 000 Varšuvos  žydų (keturiskart daugiau negu Lietuvos žydų! – I.T.) naikinimą. Vokietijos armijos, SS ir gestapo operatoriai gavo užduotį trejus metus fotografuoti ir siaurajuoste kamera filmuoti geto gyvenimą. Aleksandras Bernfezas ištisus 20 metų rinko tas nuotraukas ir filmuotos medžiagos fragmentus. Į jo kolekciją pateko net nuotraukų iš asmeninio Himmlerio albumo. Iš šių nuotraukų ir filmuotos medžiagos buvo sukurtas BBC filmas. Ataskaita apie tai, kas vyko – žiauri ir siaubinga istorija. Ją pristatome kaip paminklą tūkstančiams vyrų, moterų ir vaikų, kurie mirė Varšuvos gete“: https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8

Tik minėtajame filme apie Varšuvos getą (III) pirma matome prie dubens pasilenkusią mergytę (2, 22:36–22:37), o paskui vyras, pasiėmęs puodą (kitas vaizdas), pakyla ir nueina kairėn (22:43). Šios scenos, skambant liūdnai muzikai, iliustruoja napaprastai varganą vaikų kasdienybę Varšuvos gete –  jame iki 1942 m. vasaros nuo bado ir ligų mirė apie 10 000 vaikų.

Tokia pat tvarka abu šie  vaizdai išdėstyti ir filme „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 7:16–7:17)

Slenkant šiems niūrios buities vaizdams, diktorius pasako, jog Varšuvos gete buvo patalpinta apie 100 000 žmonių. Iš jų buvo atimta nuosavybė, jie tapo benamiais,  badavo.

Trečioji nuotrauka (3) iš trijų sekundžių „Labo ryto“ įrašo (01:22 – 01:24) paimta iš šešių sekundžių minėtojo filmo atkarpos (II, 7:30 – 7:37), o už kadro skamba tekstas, jog niekinami nelaimingieji daug parų guli be miego, jie žvelgia pilnomis baimės karščiuojančiomis akimis. Tas siužetas kartojasi taip pat filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 23:01– 23:07). Ką bendro ši tikrai tragiška žmonių padėtis turi su Lietuvos žydų gelbėtojais?

Toliau – dar įdomiau. Režisierius sako: „Atsirinkome, pradžioje atsiremdami į garsias pavardes. Pradėjome tyrinėti tas istorijas, mane asmeniškai nustebino tai, kad sąraše yra labai daug garsių pavardžių“ (1:40 -1:42), o tuo metu išvystame, kaip iš vieno Lvovo kalėjimo 1941 m., užėmus miestą vermachtui, išnešami sovietinio NKVD žiauriai nužudytų ar sušaudytų politinių kalinių kūnai.

(4)

 

 

 

Iš tikrųjų reikia stebėtis, kad režisierius, regis, nematęs nė vieno filmo apie pirmąsias nacių okupacijos dienas Lvove, nes ukrainiečių, vokiečių, lenkų, rusų filmuose ši scena rodoma primenant NKVD aukas. Atėjus vokiečiams, nužudytųjų kūnai buvo išnešami  iš kalėjimų kiemų. Tie, kas atidžiai seka dokumentinius filmus apie nacių ir sovietų okupacijų žiaurumus, žino, jog mūsų žiniasklaida žiauriausioms ir pagal mastą neturinčioms precedento šioms NKVD žudynėms kažkodėl visai neskiria dėmesio. Google‘je jos paskutinį kartą trumpai paminėtos aptariant J. Hofmanno knygą „Naikinamasis Stalino karas 1941–1945“. Istorikai ir politikai mėgsta kalbėti apie kai kuriuos LDK palikuonis – o visiškai nesaugome Lvove žiaurai nužudytų LDK gyventojų palikuonių atminimo. Užtat net kiekvienas moksleivis žino apie Aušvico/Osvencimo koncentracijos stovyklos žiaurumus, net apie jame veikusį bordelį, nors ten daugiausia kalėjo ne buvusios LDK, o Lenkijos bei įvairių Vakarų Europos šalių žydai, romai, politiniai kaliniai, sovietiniai karo belaisviai.

Nuo 1941 m. birželio 22 iki birželio 28-osios trijuose Lvovo kalėjimuose buvo nužudyta 4150 politinių kalinių (iš Ukrainos VRLK Lvovo srities kalėjimų skyriaus viršininko Josifo Lermano ataskaitos). Tarp nužudytųjų buvo ukrainiečių, lenkų, žydų, net vokiečių karo belaisvių. Tai 55 kartus daugiau negu nukankintųjų Rainiuose. Rodyti tų kankinių kūnus kaip holokausto aukas Lietuvos teritorijoje yra, švelniai tariant, pasityčiojimas iš Raudonojo tvano aukų.

D. Kubiliui tariant: „Tai reiškia, jog tai nelietė eilinių lietuvių“ (01:44–01:45), ekrane matome sielvartaujančius Lvovo kalėjimuose enkavėdistų nužudytųjų gimines ir artimuosius.

(5)

 

 

 

 

 

Adresu https://www.youtube.com/watch?v=JYaUW_U9LQE galima pasižiūrėti 7 minučių dokumentinį siužetą apie įvykius Lvove, 1:47 – 1:51 nešami enkavedistų nužudytųjų kūnai (kaip 4 pav.), o 1:52 – 1:56 matome tyliai raudančias moteris (kaip 5 pav.), jų rauda lydi ir toliau išnešamus NKVD aukų kūnus.

Skambant sakinio „tai nelietė eilinių lietuvių“ pabaigai (1:46-1:47) ir D. Kubiliui pradedant tarti sakinį „Žydus gelbėjo nuo prezidento Griniaus iki operos solisto Kipro Petrausko šeimos …“, ekrane išvystame sceną iš Lodzės geto (I, 1:37 – 1:38). Šiame filme, einant didžiulei miniai (nors žmonės be Dovydo žvaigždžių), diktorius kalba apie tai, jog iš Lodzės geto viršininko Ch. Rumkovskio vėl ir vėl buvo reikalaujama, kad perduotų į koncentracijos stovyklas deportuotinų žydų (6). Tame pačiame filme toliau ši minia eina, skambant tekstui: „1942 m. iš Lodzės geto deportuota 50 000 žydų“ ( I, 33:40-33:42). (6)

Tas pats vaizdas filme apie Varšuvos getą (III) aiškinamas kaip žydų deportavimas iš Varšuvos (39:35 –39:37).

D. Kubilius (2:33-2:35): „Kiek mes pasakojome tų istorijų – jos tikrai labai unikalios, jos primena Džeimsą Bondą … [šnipų žaidimus], – o kadre – geto policininkai tempia  vaiką, ne itin švelniai laikydami jį už pakarpos (7):

(7)

Ši scena vėlgi paimta iš filmo „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 9:16–9:18). Prieš pasirodant tiems geto policininkams, filme matome, kaip pro geto sienoje užmaskuotas skyles išlenda vaikai, kad mieste galėtų įsigyti maisto, toliau rodo, kaip geto policininkas varo vaikus nuo sienos. Šią sceną su dviem policininkais išvystame Lietuvos pasaulio tautų teisuolių kontekste, o minėtojo filmo diktorė sako: „Policininkai saugojo sieną ir dažnai  nušaudavo vaikus. Kai kūnai sustingdavo, jie grįždavo ir pasigardžiuodami pusryčiaudavo.“

Dokumentiniame  filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 44:29 – 44:32) išvystame tą pačią sceną su berniuku, prieš tai pasakoma, jog 1943 m. 330 000 žydų buvo išvežti į Treblinką, o per tas sekundes, kai geto policininkai tempia berniuką, diktorius sako: [Varšuvos] gete paliko tik 60 000 žydų.

Trumpame filme be teksto apie Varšuvos geto vaikus (IV, 0:46–0:48), kaip ir II filme, ši scena eina iš karto po to, kai pro skylę sienoje išlenda keli vaikai.

Filme apie Lodzės getą rodomas šis kadras (I, 1:11–1:13) ir kalbama apskritai apie okupaciją, kaip elgtųsi žmogus, atsakingas už kankinamų ir žudomų tautiečių likimus.

Po berniuką vedančių dviejų policininkų, D. Kubiliui baigiant sakyti sakinį „jos primena Džeimsą Bondą … šnipų žaidimus, (02:37 – 02:41)  išvystame skubiu žingsniu žengiančius … Lodzės geto policininkus. Filme apie Lodzės getą diktorius, žengiant tiems policininkams, sako: (I, 35:17–35:19) „1942 m. rugsėjo mėn. gautas nacių reikalavimas, dar baisesnis negu visi ankstesnieji – okupantai pareikalavo, kad kiekvienas žydų vaikas iki 10 metų ir kiekvienas suaugęs vyresnis negu 65 metų turi būti perduoti išvežimui.“ 

(8)

 

 

 

 

 

Toliau D. Kubilius kalba, kaip sudėtinga buvo pabėgti ar išnešti iš geto vaiką (02:47-2:53), tik neaišku kodėl tuo metu rodomi aukšti vokiečių pareigūnai ir Petras Kubiliūnas. O vietoj to galėjo parodyti žiauriausius nacius, kurie organizavo ir vykdė žydų žudynes Lietuvoje – Bruno Kitelį, Francą Murerį, Ypatingojo būrio vadą Martiną Vaisą, Helmutą Rauką, Karlą Jegerį, Fricą Jordaną.

Filmo autoriui tariant „net po kelis mėnesius buvo treniruojamasi pabėgimui“, ekrane rodoma nuotrauka (9), kuri, kalbant apie holokaustą Ukrainoje, dažniausiai priskiriama Lvovo pogromui, kuris vyko 1941 m. paskutinėmis birželio denomis (2:58–3:04):

 

(9)

 

 

 

 

Ir toliau D. Kubiliui kalbant apie žydų gelbėjimą, ekrane rodomos  nuotraukos, kurios priskiriamos Lvovo pogromui:

 

(10)

 

 

 

 

D. Kubilius: „pats asmeniškai kai kalbinau išgelbėtuosius žydus“ (03:05-03:07).

(11)

D. Kubilius: „kurie dar gyvi šiai dienai, tai jie patys sako „aš nežinau…“ (03:09 -03:11).

 

 

 

 

 

 

 

D. Kubilius: „[nežinau], ar aš taip pasielgčiau“ (03:11-13).

(12)

 

 

 

 

 

 

 

Nepavyko aptikti duomenų apie šių nuotraukų autorystę. Daugiausia nuotraukų, kuriose užfiksuoti nacių ir vietinių „nacionalistų“ nusikaltimai buvusios SSRS teritorijoje, priskiriama „atsitiktiniams praeiviams“ (naciams ar vietiniams gyventojams, nors žinoma, jog fotografuoti pogromus net vokiečiams buvo leidžiama tik su specialiais leidimais) arba vokiečių karo belaisviams – jos aptiktos neva tarp belaisvių dokumentų arba net jų kišenėse. Pabandykime įsivaizduoti, kaip į nelaisvę patekęs vokietis kišenėje saugojo, kad tik neprapultų nacistinės Vokietijos okupacijos žiaurumų paliudijimai.

Iš D. Kubiliaus pasirinktų Lvovo pogromui priskiriamų nuotraukų teko aptikti tik vienos (11) komentarą: „Moterį, galimai žydę, verčia nusirengti minios akivaizdoje“ (Предположительно еврейскую женщину заставляют раздеваться на глазах толпы. Фото: Livejournal/ https://www.nur.kz/1502139-lvovskiy-pogrom-uzhasy-velikoy-oteche.html ) – bent nurodytas nuotraukos šaltinis ir pridurta „galimai“.

Žinomas fotomenininkas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas taip įvertino 9, 10 ir 11 nuotraukų autorystę: „Jos negali būti padarytos praeivių, nes fotografuojantieji būtų nukentėję. Be to, tikėtina versija, kad jos yra surežisuotos.“

Tai versijai galima pritarti ir dėl to, jog, stengiantis ištrinti iš ukrainiečių atminties žiauriausias NKVD įvykdytas žudynes Lvove, visaip šmeižiami ukrainiečiai, o daugybė „nuotraukų“, iliustruojančių neva Banderos šalininkų surengtą Lvovo pogromą, tarp jų ir minėtosios (9, 10, 11,12), nuolat skelbiamos įvairiuose portaluose. Panašiai tiražuojami ir fotomontažai, siejami su žudynėmis Kauno NKVD (prieš sovietų okupaciją – „Lietūkio“) garaže: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietukio-garazas-klastociu-pinklese.d?id=12723652

Ir vėl kyla klausimas – ką bendro visos aptartos nuotraukos turi su Lietuvos žydų gelbėjimu?

Juk matėme, kaip, kalbant apie Pasaulio tautų teisuolius Lietuvoje, vos per pusketvirtos minutės ekrane be jokių papildomų komentarų šmėkščiojo vaizdai iš Lodzės, Varšuvos getų, Minsko, Lvovo, NKVD žudynių aukos.

Šių eilučių autorė negalėjo tylėti, nes daugelis šių vaizdų (nemažai dar ir  kitų, netgi žinomų klastočių) šmėkščioja ir beveik visose Dominyko Kubiliaus filmų serijose. Gal šis straipsnis paskatins ir kitus LRT laidų rengėjus nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos temomis jausti atsakomybę žiūrovams, netgi istorijai, ir dėmesingiau naudotis archyvais.

Taip pat pageidautina ir taisyklingesnė lietuvių kalba.

Autorė dėkoja Jonui Česnavičiui, Artiomui Napadiuk ir Juozui Valiušaičiui už filmų stop kadrų parūpinimą.

2018.05.09; 06:30

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka nepriėmė kvietimo dalyvauti šią savaitę vyksiančiame Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime. Ten jis buvo pakviestas pirmą kartą nuo to meto, kai Bendrija panaikino jam taikytas sankcijas, antradienį sakė ES pareigūnai.

Minsko teigimu, vietoje A. Lukašenkos susitikime šaliai atstovaus užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus.

„Tai pirmas kartas, kai kvietimas buvo adresuotas tiesiogiai prezidentui Lukašenkai“, – naujienų agentūrai AFP sakė ES pareigūnas.

„Į ankstesnius aukščiausiojo lygio susitikimus prezidentas Lukašenka nebuvo kviečiamas, nes buvo įtrauktas į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą. Tačiau sankcijos buvo panaikintos“, – dėstė pareigūnas.

Baltarusijos užsienio reikalų ministerija, savo ruožtu, sakė, kad kvietimas „atspindi Baltarusijos ir ES santykių pažangą po ilgo nesutarimų laikotarpio“.

Tačiau kodėl A. Lukašenka nusprendė nedalyvauti susitikime, ministerija nepaaiškino.

Pernai ES panaikino didžiąją dalį sankcijų, kurias pastaraisiais metais buvo įvedusi 170-iai Baltarusijos gyventojų, tarp jų – ir A. Lukašenkai. Tokiu žingsniu ji siekė šalyje paskatinti pažangą žmogaus teisių srityje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.22; 00:01

Penktadienį, rugsėjo 8 dieną, Baltarusijos opozicijos atstovai surengė Minske protesto akcijas prieš bendras karines pratybas su Rusija „Zapad-2017“, praneša „BelaPAN“.

Baltarusijos opozicinės partijos BNF surengta akcija vyko 18.30 val. vietos laiku skvere šalia kino teatro „Kijevas“.

Antrąją akciją, prasidėjusią 19.00 val. Spalio aikštėje, inicijavo opozicijos politikas Nikolajus Statkevičius. Jį palaikė Baltarusijos nacionalinis kongresas (oficialiai neregistruota organizacija, į kurios tarybą įeina garsūs politikos bei visuomenės veikėjai).

Šiomis perspėjamomis akcijomis siekta pareikalauti iš Baltarusijos valdžios atšaukti Baltarusijos-Rusijos karines pratybas „Zapad-2017“, kurios vyks rugsėjo 14-20 dienomis abiejų šalių teritorijoje.

Baltarusijos opozicija baiminasi, kad Rusija gali pasinaudoti karinėmis pratyboms ir palikti šalyje savo pajėgas.

Rugsėjo 14-20 dienomis Baltarusijoje, Baltijos jūroje, vakarinėje Rusijos dalyje ir Kaliningrado srityje, vyksiančios pratybos „Zapad“ kelia nerimą NATO. Aljanso susirūpinimo nemažina Maskvos tikinimai, kad jos pajėgos inscenizuos grynai gynybinį scenarijų.

Rusija teigia, kad manevruose dalyvaus 12 700 kareivių. Tačiau Vokietijos gynybos ministrė Urzula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) ketvirtadienį sakė, kad pratybose bus sutelkta daugiau kaip 100 000 karių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.10; 03:30

Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę.

Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Likus keletui dienų iki Naujųjų metų TS-LKD frakcijos nariai A.Kubilius ir D.Kreivys oficialiai kreipėsi į naująją Vyriausybę, prašydami atsakyti, kada ir kokiu būdu Vyriausybė planuoja viešai pranešti, kad ji, kartu su tarptautine bendruomene, sieks, jog Astravo AE statybos būtų stabdomos.

Tam reikalingas ne tik įstatymo, dėl kurio praėjusią vasarą buvo surinkti dešimtys tūkstančių Lietuvos piliečių parašų, priėmimas, bet ir labai aktyvi veikla diplomatiniu lygiu. Tarptautinėje erdvėje Astravo klausimą privalome kelti kiekvieną dieną, visuose susitikimuose, visuose lygiuose.

Turime įvardyti Astravo stabdymą kaip esminį Lietuvos nacionalinį interesą. Bet ar tokie uždaviniai dera su politkorektiška Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus pozicija Baltarusijos atžvilgiu, kuomet ministras Briuselyje yra daug geriau žinomas kaip vienas aktyviausių sankcijų su Baltarusija atšaukimo šalininkų, beatodairiškai tikintis pozityviu dialogu su Lukašenkos režimu?

Turime suprasti, kad prieš Lietuvą šiuo metu pasitelkiamos milžiniškos Rusijos ir Baltarusijos diplomatijos, žvalgybos, informacinio karo ir kitos priemonės, nes siekiama vieno tikslo – kad jau šią vasarą būtų pripažinta, jog Baltarusija įvykdė visus tarptautinės bendruomenės reikalavimus ir, kad Astravo AE saugiai gali būti statoma toliau, neatsižvelgiant į Lietuvos retoriką.

Ministro L. Linkevičiaus diplomatija Astravo klausimu šiuo metu tyli arba jau yra galutinai nutildyta ir ruošiasi gėdingam, istoriniam pralaimėjimui. Štai keletas faktų ir argumentų aukščiau minėtiems teiginiams pagrįsti.

Pradėkime nuo daugiausiai šioje srityje nuveikusios URM energetinio saugumo direktorės Gitanos Grigaitytės iš esmės atleidimo iš pareigų. Visi, kas dirbo su Astravo AE klausimu, puikiai žino, kad būtent šis žmogus buvo paskutinės URM rezistencijos, kovojant prieš Astravo AE statybas, variklis. Šiandien p. Grigaitytei pasiūlytos jau kitos, labai svarbios pareigos – ambasadorius ypatingiems pavedimams darbui su… Lietuvos savivaldybėmis. Patį geriausią savo karį tarpuvaldyje, kai niekas negirdi ir nemato, atitraukiame iš paskutinio mūšio, kuriame priešas jau sutelkė visas savo kariuomenes.

Matyt, visa tai ne tik dėl to, kad, L.Linkevičiaus teigimu, ši vyriausybė neturi priešų, aplink, kaip senais gerais laikais, vien draugai, bet gal ir dėl to, jog URM telkiasi svariam indėliui mažinti atskirtį su regionais ir kaimu.

Ką galime konkrečiai padaryti šiai situacijai pakeisti? Kaip galime padėti ministrui L. Linkevičiui apsaugoti mūsų visų vaikus nuo Astravo AE monstro?

Siūlau kelis labai konkrečius ir būtinus žingsnius.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visų pirma privalome mobilizuotis. Šiam tikslui ministras Linas Linkevičius galėtų maksimaliai išnaudoti dar prie Andriaus Kubiliaus vyriausybės įsteigtą tarpinstitucinę darbo grupę, kurios vadovu paskirtas pats Užsienio reikalų ministras, tačiau tuo deramai taip ir nepasinaudojęs buvusios kadencijos metu.

Ši grupė turėtų tiek koordinuoti visų Lietuvos institucijų darbą, tiek formuluoti bendrą poziciją, organizuoti visus reikiamus vidinius ir tarptautinius susitikimus dėl Astravo AE statybų stabdymo. Būtent Lietuvos Užsienio reikalų ministerija privalo užtikrinti, kad tarptautinėje erdvėje visos Lietuvos institucijos veiktų vieningai, kryptingai, išnaudodamos kiekvieną pasitaikančią progą – tiek Prezidentūra, tiek su užsienio svečiais nuolat bendraujantys Seimo nariai, tiek Premjeras ir visi ministrai privalo nuolat kelti šį klausimą ir raportuoti ministrui Linkevičiui, kuris turi tapti idėjiniu ir organizaciniu šios diplomatinės kampanijos prieš Astravo AE lyderiu.

Jeigu Užsienio reikalų ministras pats asmeniškai į šią diplomatinę kampaniją įsitrauktų kaip pagrindinis kampanijos variklis ir koordinatorius, esu įsitikinęs, kad mums pavyktų „užvesti“ ir visus kitus aukštus politikus, visus aukščiausius šalies pareigūnus. Tai mums jau buvo pavykę padaryti tiek stojimo į ES ar NATO laikais, kuomet panašiai skausmingai gynėme nuo Rusijos (ir kai kurių vidinių gerai žinomų) rankų Kaliningrado tranzitą ar reikalavome ES paramos Ignalinos AE uždarymui.

Visa valstybė buvo įtraukta į šių klausimų sprendimą ir tai buvo padaryta būtent URM dėka. Ministras L. Linkevičius galėtų pasiklausti savo bendrapartiečio Gedimino Kirkilo ar prezidento Valdo Adamkaus kaip ši kampanija buvo organizuota. Astravo AE stabdymas privalo tapti kiekvieno iš mūsų kasdienės darbotvarkės dalimi.

Visiems dabartiniams politiniams lyderiams privalu suprasti vieną paprastą ir skausmingą faktą – pirmojo Astravo AE reaktoriaus paleidimo data, planuojami 2019 m., žaibiškai artėja. Jeigu ministras Linkevičius ir toliau Astravo klausimu elgsis lygiai taip, kaip elgėsi premjero Butkevičiaus vyriausybėje, tai vos kelerių metų tokį ministro elgesį ne tik istorikai galės įvertinti kaip piktybinį neveikimą.

Dar po kelių dešimčių metų istorikai galės susipažinti su visais ministro pokalbiais ir įvertinti, kiek kartų visuose savo susitikimuose 2012-2019 m. ministras iškėlė Astravo AE klausimą – bijau būti pranašu, bet esu įsitikinęs, kad tokių pokalbių bus rasta ne tiek jau daug. Tuo metu laikas (ir Kremlius) – negailestingas. Baltarusiai ir Astravo AE projektą įgyvendinanti Rusijos valstybinė kompanija “Rosatom’as” (arba tiesiog – Kremlius), nebodami visų ministro Linkevičiaus viešųjų ryšių ir plačių, ilgai trunkančių malonių užsienio kelionių, kaip ir nuolat įvykstančių incidentų (tiek AAE statybų aikštelėje, tiek ir su pačiu reaktoriaus korpusu), po kurių gauna dar vieną formalią ministro Linkevičiaus notą, pirmojo reaktoriaus paleidimo datos net negalvoja nukelti.

Kremliui ši data yra esminis, strateginis tikslas. 2019 m. vyks ir Lietuvos Prezidento rinkimai – nuostabesnio Vilniaus pažeminimo ta proga net nesugalvosi. Pirmojo reaktoriaus paleidimas Kremliui būtinas kuo skubesnis – t.y. kuo greičiau išmetant į rinką “pigią” elektrą, kad įvairūs ligšiolinės susitaikėliškos politikos apologetai, per ketverius metus galutinai numarinę Visagino projektą, pritrūktų argumentų kodėl reikia už elektrą mokėti brangiau, jeigu galima pigiau, ypač jei dėl to kenčia Lietuvos verslo konkurencingumas bei dar labiau skurdinami Lietuvos gyventojai.

Šį pirmą reaktorių būtina paleisti kuo greičiau ir tam, kad galutinai būtų sugadinti Baltijos šalių (ir pirmiausiai Lietuvos) sinchronizacijos su Vakarais planai per įvairius Kaliningrado, ES Baltijos jūros strategijos įtinklinimo planus, šiuose procesuose aktyviai dalyvaujant Kremliaus diplomatams, kurie ir šiuo metu – ministro Linkevičiaus gėdai – kartu su baltarusiais labai aktyviai dirba su Europos Komisija. Lietuvos diplomatijai vis labiau išsijungiant iš Astravo stabdymo proceso ir kartu matant labai intensyvias diplomatines Minsko ir Kremliaus pastangas Briuselyje, atskirose ES šalyse ir Vašingtone, manau, kad turėtų būti atgaivinta ir Kaliningrado AE idėja, kad suvereniai Lietuvos valiai toliau įtvirtinti savo energetinio saugumo pamatus būtų suduotas paskutinis smūgis.

Kodėl ne, jeigu po kelerių metų niekur priešų nematanti Lietuvos valdžia kartu su Europos Komisija ir kai kuriomis ES šalimis (Vokietija, Prancūzija – nes šių šalių įmonės tam neprieštaraus), o gal ir būsima galimai pragmatiška JAV, tam pritars. Jeigu ministras Linkevičius nepritaria tokiai prognozei, tuomet atitinkamai intensyviai pats turėtų bent jau Vakarų sostinėse veikti prieš Kremliaus ir Minsko atominius nuodus.

Svarbu, jog dabartiniai valdantieji suprastų, kad Lietuvos kova prieš Astravo AE nėra tik techninė ar teisinė, bet ir politinė, diplomatinė. Nesuprantama kaip ministras galėtų toliau eiti savo pareigas, mūsų diplomatijai nesugebėjus Astravo AE klausimo iškelti tarptautiniu mastu. Kad ministrui ir skaitytojams būtų aiškiau patikslinsiu.

“Tarptautiniu mastu” – tai visų pirma labai intensyvūs pokalbiai su ES institucijomis. Europos Komisijos Energetikos direktoratas, kaip žinia, didelių pastangų dėka jau pradeda suprasti Lietuvos poziciją, tačiau iki šiol jos nepriima. Komisijos aplinkosaugos padaliniai, kaip ir aukščiausi Briuselio vadovai – Komisijos vadas Junkeris, ES „Užsienio reikalų ministrė“ Mogherini (kuri asmeniškai, beje, remiama mūsų ministro Linkevičiaus, rūpinasi ES – Minsko santykių atšilimu) ar ES Tarybos pirmininkas Tuskas – tai yra žmonės, su kuriais mūsų aukščiausi pareigūnai turi ne tik nuolat kelti Astravo AE klausimą, bet ir įtikinti juos paremti Lietuvą, solidarizuotis su mumis esminiu nacionalinio saugumo klausimu.

Kodėl iki šiol tas nėra nepadaryta? Ar ir vėl kalti konservatoriai?

Aptarkime ir kitas sostines ar tarptautines organizacijas. Turime ne tik nuolat dirbti su TATENA, jos generaliniu direktoriumi, bet ir visų kitų tarptautinių organizacijų bei ES šalių vadovais, o ypač Lenkijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos aukščiausiais lyderiais. JAV vaidmuo, aišku, čia irgi yra esminis – paskutiniame susitikime su JAV Viceprezidentu Bidenu šį klausimą mūsų Prezidentė iškėlė, tačiau ar jis bus iškeltas ir išrinktam JAV Prezidentui bei jo atstovams? Ar ministras Linkevičius nuolat kėlė Astravo AE klausimą Vašingtone praėjusios kadencijos metu?

Negalime pamiršti ir tarptautinių finansinių institucijų, kuriose priimami sprendimai dėl atitinkamo finansavimo skyrimo – EBRD, Europos investicijų bankas, Šiaurės investicijų bankas, Pasaulio bankas ir pan. Deja, ir šiose institucijose Astravo AE klausimą ir vėl dažniausiai kelia tik ta pati opozicinė TS-LKD.

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai.

Suprantama, kad Astravo AE statybų stabdymas socialdemokratams yra nepatogus, itin sudėtingas ar net gali pasirodyti neperspektyvus. Tačiau gerai žinant, kiek daug šiame fronte 2012-2019 m. galėjome ir dar galėsime nuveikti, bus labai sunku suprasti, jeigu ir dabartiniai valdantieji žengs tuo pačiu buvusios vyriausybės pramintu keliu. Jų neveiklumas Astravo AE klausimu gali tapti istoriniu, už kurį jokie dabartiniai ar vėlesni pasiteisinimai ar opozicijos kaltinimai nebepadės. Ši kilpa veržiasi kiekvieną dieną, kaip ir atsakomybė už Lietuvos ateitį tiesiogine šio žodžio prasme, kurią teks prisiimti.

Lietuva privalo Astravo AE klausimą nuolat kelti – visur ir visada – taip kaip kėlėme savo laisvės bylą, net ir tada, kai mūsų niekas nenorėjo girdėti. Kitaip nieko nebus. Briuselis, kitos tarptautinės organizacijos (TATENA, Espoo, Aarhus konvencijos ir kt.) privalo suprasti, jog Lietuva šiaip sau niekada neužtils, kad tai yra mūsų esminis interesas. Jeigu mūsų sąjungininkai būtent taip šiandien suvoktų Lietuvos poziciją, esu tikras, Astravo AE statybos būtų sustabdytos.

Užmirškite politkorektiškumą, nuolankumą ir pataikavimą Minskui (o iš tiesų – Kremliui). Lietuvai liko keli mėnesiai įtikinti tarptautinę bendruomenę stoti į mūsų pusę. Pabudote iš Naujametinio miego ir kelkitės, ministre Linkevičiau, laikas jau seniai ne mūsų pusėje. Vasarą mūsų (ir Jūsų) laukia naujas smūgis.

Dar galime padaryti labai daug, jeigu susitelktume savo paskutiniam diplomatiniam mūšiui visais frontais, visais lygiais, visomis jėgomis – pradėkite, kad ir nuo savo mėgstamo „Snow“ susitikimo, kuriame – esu įsitikinęs – Astravo AE statybų klausimo net ir neketinote kelti.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt.

2017.01.04; 05:47

 

Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius šiandien Lietuvos ir Baltarusijos transporto forumo atidaryme Minske pabrėžė dviejų kaimyninių valstybių partnerystės transporto ir logistikos srityje svarbą ekonominių ryšių tarp Azijos ir Europos Sąjungos šalių plėtrai.

„Baltarusija yra viena didžiausių rinkų Lietuvos eksporto paslaugoms, ir jų nuolat daugėja. Teigiamus rezultatus lemia išplėtota transporto infrastruktūra, glaudus ir ilgametis abiejų šalių transporto įmonių, kompanijų, susisiekimo ministerijų bendradarbiavimas, kurio tikslas – abipusė ekonominė nauda“, – sakė susisiekimo ministras R. Sinkevičius.

Vien tik per pirmąjį šių metų pusmetį krovinių įvairiarūšiu transportu pervežimai tarp šių dviejų valstybių sudarė 10,1 mln. tonų. Tranzitinis krovinių srautas iš Baltarusijos per Klaipėdos uostą išaugo 2,5 proc., t. y. iki  7,1 mln. tonų ir siekė 35,5 proc. visos uosto krovos.

Šiemet vėl rekordinius rezultatus fiksuojanti Klaipėda yra vienintelis taip sėkmingai dirbantis Baltijos šalių uostas, kitaip dar vadinamas Rytų jūrų vartais į Vakarų Europą. 

Tikimasi, kad aktyvus Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimas, įgyvendinant didelio masto projektus su Kinijos partneriais, šioms dviem valstybėms užtikrins reikšmingą vietą Naujojo Šilko kelio grandinėje.

Informacijos šaltinis – Susisiekimo ministerija.

2016.10.06; 08:13

Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas brigados generolas Vilmantas Tamošaitis lankėsi Minske ir  susitiko su Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininku generolu majoru Olegu Belokonevu (Oleg Belokonev).

Continue reading „Kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas susitiko su Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininku“

Įsileisdamas Rusijos karines bazes į Baltarusiją, Lukašenka gauna iš Rusijos indulgenciją valdyti Baltarusiją mažiausiai iki 2020 metų.

Atsiveria galimybės neribotoms spekuliacijoms dviem frontais: Rytuose Lukašenka gaus finansinių ir energetinių preferencijų, o Vakaruose – politinį palankumą arba pasyvų neutralitetą. Yra perspektyvų papurtyti ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF).

Paties Aleksandro Lukašenkos nedomina nei suverenitetas, nei Baltarusija. „Jeigu jis bus garantuotas, kad NATO tankai šalia Smolensko užtikrins ilgesnį baltarusių tautos valdymą, tai tie tankai atsiras šalia Smolensko per vieną naktį“, – įsitikinęs Nacionalinio atgimimo Tarybos organizacinio komiteto pirmininkas Vladimiras Borodačius.

Rusijos karinio potencialo didinimą Baltarusijoje ir jo padarinius analizuoja interviu laikraščiui „Belaruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas) Vladimiras Borodačius.

Continue reading „Vladimiras Borodačius: „Rusijos bazės – indulgencija Lukašenkai valdyti Baltarusiją““

Baltarusijos gynybos ministerija kategoriškai atmeta versijas, esą Baltarusijoje tarnauja daug Rusijos kariškių, persirengusių Baltarusijos kariuomenės uniforma.

Pavyzdžiui, Baltarusijos gynybos ministerijos (GM) Informacijos valdybos viršininkas, spaudos sekretorius pulkininkas Vladimiras Makarovas kategoriškai sukritikavo gegužės 8 d. tiklalapyje charter97.org. išplatintą informaciją, esą Baltarusijoje jau seniai „neoficialiai“ tarnauja apie 3 tūkst. Rusijos kariškių.

Minėtame tinklalapyje teigiama, kad čia neužsimenama apie Rusijos kariškius, kurie Baltarusijoje tarnauja Rusijos kariniuose objektuose: radiolokacinėje stotyje prie Gancevičių ir ryšių mazge Vileikos rajone.

Continue reading „Baltarusijos gynybos ministerija kategoriškai neigia“

Minsko priemiestyje – privačiame name tarp sodų ir vasarnamių, pasislėpusiame nuo pašalinių akių už aukštos tvoros – jau dešimt metų nelegaliai veikia Baltarusijos humanitarinis licėjus, rašo Andrė Eichhoferis laikraštyje “Der Spiegel”.

Vaikams tenka mokytis konspiracinėje mokykloje todėl, kad ji šalies prezidento nutarimu buvo uždaryta dar 2003 metais.

Čia, „laisvoje atmosferoje ir be komunistinės propagandos“, pasakoja mokymo įstaigos direktorius ir steigėjas žinomas baltarusių opozicionierius Vladimiras Kolasas, mokosi 60 moksleivių nuo 13 iki 18 metų. „Sugriuvus Sovietų Sąjungai, šalyje nebuvo neutralių vadovėlių, mūsų mokytojai patys rašė medžiagas pamokoms, – sako V.Kolasas. – (…) O štai problemos su oficialia valdžia mums prasidėjo beveik iškart po įsikūrimo 1991 metais“.

Continue reading „“Pogrindinės” mokyklos atestatas“

lukasenka_piktas

Aleksandras Lukašenka išleido specialų įsaką, kad sustabdytų Baltarusijos piliečių iškeliavimą į kitas šalis, pirmiausia į Rusiją, kur algos žymiai didesnės.

Minsko profsąjungų veikėjas Aleksandras Jaroščiukas pavadino tą potvarkį baudžiaviniu, praneša vokiškas leidinys „Tageszeitung“.

Leidinys pažymi, kad tikslių duomenų apie tėvynę palikusių baltarusių skaičių nėra, nes siena tarp Rusijos ir Baltarusijos atvira, tačiau, profsąjungų vertinimu, iš dešimties milijonų gyventojų turinčios Baltarusijos kasmet išvyksta apie 150 tūkstančių. A.Jaroščiuko duomenimis, 85 procentai iškeliauja į Rusiją, kiti – į kaimynines Europos Sąjungos šalis, pirmiausia – į Lenkiją.

Continue reading „Baltarusija: šių laikų baudžiava“

molotovo_kokteilis

Generalinis prokuroras Darius Valys kreipėsi į Baltarusijos Respublikos generalinį prokurorą Aleksandrą Koniuką reikšdamas susirūpinimą dėl įvykdyto išpuolio prieš Lietuvos ambasadą Minske bei ragindamas Baltarusijos teisėsaugos institucijas dėti visas pastangas, kad šis įvykis būtų greitai ir išsamiai ištirtas.

Be to, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra paprašė Baltarusijos teisėsaugos institucijų suteiti turimą informaciją apie šio tyrimo eigą bei pasiūlė suteikti reikalingą ekspertinę bei teisinę pagalbą jį tiriant.

Continue reading „Reiškiamas susirūpinimas dėl išpuolio prieš Lietuvos ambasadą Minske“

belarusija_1

“Pastarąją parą nebuvo nė vieno Baltarusijos oro erdvės pažeidimo. Jokio. Nei smulkaus, nei stambaus. Nei iš Vakarų, nei iš Rytų. Į Baltarusijos oro erdvę pastaruoju metu nebuvo įskridęs nė vienas orlavis, kurio ekipažas neturėtų leidimo kirsti valstybinę Baltarusijos sieną”.

Tokį pareiškimą trečiadienį paskelbė šalies Baltarusijos gynybos ministerijos spaudos tarnyba. Šis pareiškimas nuskambėjo tuoj po to, kai užsienios žiniasklaidos priemonės išplatino pranešimą, esą trečiadienio rytą iš Lietuvos teritorijos pakilo nedidelis lėktuvas, pilotuojamas Švedijos piliečio, ir, neturėdamas tam teisės, įskrido į Baltarusijos oro erdvę.

Continue reading „Oficialusis Minskas neigia“

aktyvistes_

Kuo iš tikrųjų užsiima ukrainietiška feministinė organizacija FEMEN, – ne tiek svarbu. Įdomiausia, kad kelios merginos iš šios organizacijos šių metų gruodžio pabaigoje sumanė Baltarusijos sostinėje Minske surengti protesto akciją.

Ne bet kokią, o tokią, kad baltarusiai įsimintų ilgam. Baltarusiai įsiminė merginas. Tačiau merginas įsiminė ir Baltarusijos KGB darbuotojai. Beje, Baltarusijos KGB atstovams labai nepatiko merginų išradingumas.

Continue reading „Kaip Baltarusijos KGB kariavo su ukrainiečių feministėmis“

minsk_00

Balandžio 11-ąją apie 18 valandą vakaro Minsko „Oktiabrskaja“ metro stotelėje, esančioje netoli prezidento Aleksandro Lukašenkos adminisracijos pastato, įvyko galingas sprogimas. 

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pranešė, kad sprogimo metu žuvo 30 žmonių, o į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų kreipėsi per 100 baltarusių. Skelbiama, kad tai – pats didžiausias teroristinis aktas per visą Baltarusijos istoriją.

Kol kas nežinomos konstrukcijos įtaisas sprogo 17.58 val. metro stotyje „Oktiabrskaja“ šalia antrojo vagono. Balandžio 11-osios 22 val. Duomenimis, 7 žmonės tikrai žuvo, o per 50 žmonių nukentėjo. Įvykio vietoje iš karto darbą pradėjo visos Baltarusijos slaptosios ir specialiosios tarnybos, įskaitant Generalinės prokuratūros ir VRM darbuotojus.

Continue reading „Kam naudingas teroristinis aktas prie Baltarusijos prezidento būstinės“

Minske_ Nikolajumi_cerginecu

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išsamų interviu su žurnalistu Vytautu Žeimantu, kuris, beje, neseniai tapo Baltarusijos rašytojų sąjungos nariu. Mums pasidarė žingeidu, už kokius nuopelnus ponas V.Žeimantas tapo savas Baltarusijos rašytojų gildijoje. Mums taip pat norėjosi kuo išsamiau iškvosti pašnekovą, o kaip gi šiandien verčiasi, jo manymu, dauguma eilinių baltarusių. Skursta ar vis tik gyvena užtektinai oriai? Juk V.Žeimantas Baltarusijai, pasirodo, sentimentų jaučia jau seniai, kiekviena pasitaikusia proga svečiuojasi šioje šalyje.

Mes taip pat norėjome sužinoti V.Žeimanto nuomonę, ar baltarusiai nesisavina mūsų istorijos, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vadindami išskirtinai baltarusiška valstybe. Taigi Baltarusijos rašytojų sąjungos narys Vytautas ŽEIMANTAS atsako į Slaptai.lt ir „XXI amžiaus“ korespondento Gintaro VISOCKO klausimus. 

Continue reading „Vytautas Žeimantas: “Baltarusiai noriai atstatinėja senąsias pilis, o mes nesugebame užbaigti net Valdovų rūmų”“

belarus_map_m

Aleksandras Lukašenka ketvirtą kartą tapo Baltarusijos prezidentu. Politologai mano, kad Rusijos valdžia gal ir nekenčia dabartinio prezidento, tačiau neturi jokių galimybių jį pašalinti.

Gruodžio 10 d. Rusijos ir Baltarusijos vadovai paskelbė apie dvišalių santykių atšilimą, ir tai pasirodė labai keista atsižvelgiant į tai, kad beveik metus tarp vadovų vyko politinė konfrontacija. Iš esmės Rusijos ir Baltarusijos santykiai pastaraisiais metais nebuvo sklandūs.

Continue reading „Keisti Rusijos ir Baltarusijos santykiai“

lukasenka_piktas

WikiLeaks praneša: Aleksandras Lukašenka ir būsimieji baltarusių opozicionieriai „kartu gėrė degtinę ir ištvirkavo“.

Visai prieš prezidento rinkimus Baltarusijoje skandalingai išgarsėjęs WikiLeaks tinklalapis paskelbė keletą slaptų pranešimų, siųstų JAV valstybės departamentui iš Amerikos ambasados Minske, ir dar kitokių dokumentų, susijusių su šia šalimi. Iš Amerikos diplomatų tarnybinio susirašinėjimo išaiškėjo, be kita ko, kad Aleksandras Lukašenka tikėjosi „Šiaurės srauto“ žlugimo ir kaltę už karo sukurstymą Pietų Osetijoje vertė Rusijai. Asmeninį Baltarusijos prezidento turtą diplomatai vertina 9 mlrd. dol. Aleksandras Lukašenka atmetė šį skaičių ir pasiūlė žurnalistams surasti tuos neva tai jam priklausančius milijardus. Tam, kas suras, Baltarusijos prezidentas buvo pasiruošęs atiduoti 99 proc. savo pinigų.

Continue reading „Asmeninis Baltarusijos prezidento turtas – 9 mlrd. dolerių“