Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvą ir pasaulį užgriuvo koronaviruso pandemija, iš paskos seka ekonominė krizė. Šiandien svarbiausia išgelbėti gyvybes, bet ligos pasitrauks ir aktualiausiu klausimu taps ekonomika. Jau nebeliko naivuolių, kad „esame geriausiai pasirengę krizei“ ir problemos baigsis sulig paskutiniu išgijusiu. Ekonomistai prognozuoja, kad ūkio smukimas atskiroms šalims sieks 5–10 ar net 20 proc.

Mes turime patirtį, kaip spręsti tokią didelę krizę ir galim gana tiksliai prognozuoti pasekmes, todėl turime jau ruošti namų darbus, ką daryti, kad sustiprintume valstybę. Praeityje išmoktos pamokos vėl turėtų būti prisimintos.

1. Investicijų pritraukimas ir inovacijomis grįstos ekonomikos skatinimas. Pasibaigus pandemijai, vartojimas bus nusilpęs, todėl tarp verslo įmonių sustiprės konkurencija. Esminė prekių ir paslaugų patrauklumo dedamoji bus kaina. Vakarų šalyse darbuotojų profsąjungos nėra lanksčios, o gyventojai nenusiteikę mažinti komforto, todėl tikėtina, kad Europos ir Amerikos vyriausybės stiprins reguliavimą, kontrolę ir reikalaus iš verslininkų daugiau įsipareigojimų.

Statybos Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva su atvira ekonomika turi ribotus svertus verslui, nes įmonės labai greit grasina išsikraustyti į Lenkiją, Estiją ar Nyderlandus, tačiau tuo pačiu esame patraukli šalis gamybos ir paslaugų įmonėms, kurios nori perkelti savo operacijų padalinius. Mažesnės sąnaudos, lanksti aplinka ir išsilavinę darbuotojai. Lietuva turi sustiprinti investicijų pritraukimą ir esamų skatinimą. Juk būtent 2010 m. Lietuvą atrado „Western Union” ir kiti paslaugų teikėjai.

2. Informatikos plėtra. Dar 2009 m. buvo parengta strategija, kad Lietuva turėtų labiau skatinti informatikos specialistų parengimą ir šio sektoriaus plėtrą. Ekspertai mano, kad pandemija bus lūžio momentas, kai el. veikla smarkiai šaus į viršų. Karantino sąlygomis įmonės išbandys nuotolinį darbą, el. prekybą, el. valdymą ir daug kitų metodų, o tada jau dalis dabar išbandytų veiklos būdų taps ne eksperimentine, bet nuolatine veikla.

Kompiuteris. Slaptai.lt nuotr.

Daug el. paslaugų smarkiai išsiplės, ar net atsiras visai naujų sektorių. Lietuva galėtų dar labiau valstybės tikslingomis priemonėmis stiprinti informatikos sektorių, švietimą, investicijas ir inovacijas. Jeigu būsime stiprūs šioje srityje, tai garantuos konkurencingumą ateityje ir tvarų ilgalaikį šalies augimą.

3. Talentų grąžinimas į Lietuvą. 2009 m. mūsų šalis buvo atsidūrusi nepavydėtinoje konkurencinėje kovoje. Kai Vakarų šalių ekonomika smuko po porą procentų, Lietuva griuvo -15. Daug profesionalų tada išvyko iš Lietuvos, skųsdamiesi mažais atlyginimais, darbo trūkumu ir neaiškia perspektyva. Šįkart Lietuva pasiruošusi daug geriau, turime rezervų, yra įvestas euras, galime pigiai skolintis, o svarbiausia, turim patirtį valdant krizę.

Visai tikėtina, kad Lietuva gali greičiau išlipti iš krizės ir vėl grįžti į augimą, o Vakarų Europoje šis procesas gali užtrukti. Turime galimybę pabandyti susigrąžinti talentus, kuriems Lietuva jau turėtų ką pasiūlyti. Na, kad ir iš Italijos ar Ispanijos? Talentai yra valstybės augimo garvežiai, jų sukuriama pridėtinė vertė ir lyderystė yra lemiamai svarbi statant stiprią valstybę.

Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.

4. Struktūrinės reformos. Seniai apkalbėta tiesa, kad sistemines reformas vykdyti tinkamiausias laikas yra ekonomikos nuosmukis, nes tada trūksta pinigų ir reikia kažkaip suktis.. Kai ūkis auga, tai reformos yra tiesiog atidedamos padidinant finansavimą. Tai ypač pasakytina apie švietimą ir sveikatos apsaugą. Sveikatos sistemos silpnosios vietos jau ima ryškėti, ir tai ne gydytojų kompetencija, bet biurokratizmas, prastas administravimas ir sistemiškumo stoka. Pandemija gali pakeisti požiūrį į ligoninių uždarymą, bet akivaizdu, kad gydymo dėmesio centre turi atsirasti gydytojas ir pacientas, o ne biurokratų kabinetuose sugalvoti „algoritmai“.

5. Pamatuotas valstybės lėšų valdymas. Jau šiemet, kaip tikriausiai ir kitąmet, valstybės biudžeto įplaukos smarkiai sumažės, vėl išaugs šešėlis, o poreikiai remti nukentėjusiuosius kaip tik padidės. Labai aiškiai pasimatys, keik kainuoja išlaikyti naujus baseinus mažuose miesteliuose, vandens ir kanalizacijos besaikę plėtrą ir kitą turtą, kuris buvo sukurtas ES pinigais, bet nebuvo galvojama kaip reiks visa tai išlaikyti.

Dar didesnį iššūkį patirs socialinė sistema, kai žmonės norės išnaudoti bet kokią galimybę gauti valstybės paramą. Ar tikrai per 2012–2019 m. kurta dosni socialinių paskatų sistema yra ilgalaikė ir tvari? Nesinori prisiminti 2009 m. biudžeto „karpymų“, bet mokesčių ir išmokų sistema turi būti subalansuota. Ekonominis nuosmukis yra gera proga identifikuoti silpniausius ir stipriausius sektorius ir koreguoti mokesčių sistemą, kad iniciatyva būtų išlaisvinta, neargumentuotos lengvatos uždarytos, o socialinę pagalbą gautų būtent tie, kuriems jos labiausiai reikia.

2020.03.29; 15:00

Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.

Prezidentūroje antradienį vyks diskusija, skirta aptarti mokesčių sistemos teisingumą ir aiškumą.
 
Kaip pranešė Prezidentūra, diskusijoje bus siekiama aptarti svarbiausias viešųjų finansų ir mokesčių kryptis, identifikuoti tikslus, dėl kurių šalies ekspertai iš esmės sutaria, taip pat inicijuoti arba paskatinti reikiamus konkrečius trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio žingsnius.
 
Diskusijoje dalyvaus šalies vadovas Gitanas Nausėda, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, finansų viceministras Darius Sadeckas, didžiausių partijų atstovai, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Edita Janušienė, Estijos finansų ministerijos atstovai ir kiti aukšto lygio ekspertai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.03; 00:01

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Didysis mastytojas Moemas Samersetas nuostabiai įvertino išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį labdaros ar paramos dalybas… Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“

Sutinkame Atkurtos valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Net nežinant švenčių programos galima atspėti, kad valdiškose kalbose, valdiški žmones postringaus, kokia graži Lietuva ir kaip gera joje gyventi. Jie bus teisūs. Taip, Lietuva unikliai gražus kraštas, ir jei klimato kaita jo nepagadins, turintis visus žmogui tinkančius privalumus čia ramiai gyventi. Tik tai ne valdžios, o Kūrėjo nuopelnas. O dėl gyvenimo, jau ne kartą sakiau, kad, čia Rojus žemėje ne daugiau 10% šios šalies gyventojų.

Tačiau prieš akis iškyla du baisūs skaičiai: virš 1 000 000 emigravusių ir iš likusių apie 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Praktiškai kas 5 tautietis. Suprantama, šventinėse kalbose apie tai nekalbės. Negi tepsi šventę „paprastų žmogelių” purvinais vargais. O be to, turtuoliai ir juos aptarnaujantys, o tokių nemaža armija susidaro, rėž be jokios gėdos. Jei blogai gyveni – pats kaltas. Arba kitas gelžbetoninis argumentas – jūs tik mokate atimti ir padalinti. Mes taip sunkiai dirbome, kad net nepastebėjome, kaip tapome milijardieriais.

Mane gali koneveikti kai kurie mano kolegos, su kuriais kūrėme Lietuvos pramonininkų konfederaciją, kad užsistoju tinginius, norinčius gyventi iš pašalpų. Atmetu bet kokias spekuliacijas. Visų pirma, šią organizaciją, kurios idėją pagimdžiau pats asmeniškai, kūrėme dar sovietiniais laikais nuo 1987 m. o įteisinome 1989 m. Ji gan aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir naujos ekonomikos pagrindų klojimo demontuojant sovietinę administracinę – komandinę ekonominę sistemą. Peržiūrėdamas savo tuometinius pasisakymus ir straipsnius, kurių buvo apstu, nes buvau jaunas mokslų daktaras ir šios organizacijos vadovas, neturiu pagrindo raudonuoti, arba teisintis. Taip, pasisakiau ir dabar pasisakau už privačią iniciatyvą ir prieš nereikalingą biurokratinę naštą.

Gal tik dėl vieno apmaudu, mes naiviai tikėjome Vakarais. Deja, jie labia greitai atsiskleidė, kad jie čia matę tik galimybę greitai pralobti. Ir tuo pasinaudojo, kol mes žioplinėjome. Tačiau nemaža mūsų dalis, kaip ir „Sajūdžio” žmonės, o dauguma buvome ir ten, ir ten, net nesapnavome, kad nauja atkurta valstybė bus tik turtuoliams, o teisingiau – tik gobšuoliams ir prisitaikėliams. Mes ne tik įsivaizdavome, bet dauguma iš mūsų aktyviai to ir siekė bei siekia, kad nauja valstybė būtų teisingesnė, gerbtų bet kokio socialinio sluoksnio žmogų su sąlyga, jeigu jis darbštus ir padoriai elgesi, o nesitengia pralobti ar gyventi kitų sąskaita.

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Deja, gyvenime atsitiko viskas atvirkčiai. Išmintingi ir dori, o tai dažniausiai ir kuklūs, buvo nustumti. Į jų vietą tiek versle, tiek į valstybės valdymą prasibrovė gruobuonys su gan vidutinias gabumais. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, jie buvo gabūs tam tikrose srityse. Gabūs bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, dažnai net kriminalinėmis, lobti kitų sąskaita. Aplink juos netruko susiformuoti ne tokių gabių, bet mėgstančių gerai gyventi patarnautojų armija. Būtent jie patys arba pirmųjų padedami ir prasibrovė į valstybinės valdžios reikalų tvarkymą. Patvarkė taip, kad gobšuoliai taip suįžulėjo, kad dalį net reikėjo stabdyti pasinaudojant valstybės jėgos struktūras, kitaip galėjo įsižiebti pilietinis karas, ne politiniu, o turto dalybų pagrindu.

Per šį brutalų buvusio bendro valstybinio turto išvogimą, o dalies sunaikinimą, valdžios iškilmingai vadinamo privatizavimu, o liaudies taikliai „prichvatizavimu”, buvo sukurta pirmoji prielaida dabartiniam skurdui ir masinei emigracijai. Brutaliai naikinant pramonės įmones ir griaunant infrastuktūrą bei sukeliant chaosą kaime su neapgalvotu diktatorišku kolūkių panaikinimu per vieną dieną, vietoj jų nieko neįkuriant, buvo dirbtinai sukeltas masinis nedarbas. Taip vadinama šoko terapija, kuria naivuoliai iš valdžios labia gyrėsi, leido valstybės ekonomikoje ne tik įsišaknyti kriminalui, bet ir sukurti masinį nedarbą. Tai buvo antras Lietuvos žmonių nuskurdinimo faktorius.

Suprantama prie to prisidėjo ir žmonių indėlių dirbtinis nuvertinimas, ką įtakojo per naktį paleistos kainos bei „dekretinių pinigų” įvedimas. Realiai popirėlių, tautos taikliai pramintų „vagnorkėmis”, pagal tuomečio premjero, G.Vagnoriaus pavardę. Prie to dar nevykęs čekinis privatizavimas ir kiti faktoriai. Išvada labai akyvaizdi – dabartinio didelės dalies žmonių skurdo ir milžiniškos emigracijos priežastys slypi nusikalstamoje, nemokšikoje privatizacijoje ir dirbtinio nedarbo sukėlime bei žmonių santaupų nuvertinime.

Masinio nedarbo pasėkoje susidarė galimybė susikurti naujai dirbančiųjų išnaudojimo formai, masinio mažų atlyginimo mokėjimo bumui, kuris tęsiasi per visą 30-metį. Ką bekalbėtų pseudo instituto, pseudo laisvos rinkos apologetai iš taip vadinamo Laisvos rinkos instituto, beje, remiamo turtuolių ir „pinigų žiniasklaidos”, jie begėdiškai jums meluoja, kad darbo užmokestį teisingai nustato rinka. Teisybė slypi tame, kad rinka moka daug maž realų atlyginimą tik tuo atveju jei nėra bedarbystės. Deja, per visus šiuos 30 metų, šalyje beveik visada buvo  gana didelė bedarbystė. Darbsčių, bet ne apsukrių, o padorių žmonių dalią dar pablogino ne tik ribotas darbo vietų skaičius, bet ir beveik 15-17 m.m. (iš 30 metų) atimta galimybė legaliai emigruoti į užsienį.

Suprantama, jei tokia galimybė būtų buvusi, emigracijos mastas būtų dar didesnis. Žmones bėgo į užsienį ne laimės ieškoti, o prispausti vargo ir negalėdami net savo vaikų normaliai pamaitinti. Prie nedarbo problemų prisidėjo ir minimalaus atlyginimų užšaldymas, trukęs virš  dešimtmečio. Paradoksas, kad šio amoralaus veiksmo vykdytojos buvo tautos  mylimos tuometė finansų ministrė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socialinio aprūpinimo ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Taip pat ilgus metus buvo nedidinamos senatvės pensijos. O žmonėms, kurių pagrindinis darbo stažas buvo uždirbtas sovietmečiu, per pinigų keitimus ir suktas metodikas, pensijos išvis tapo ubagiškos.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Taip, kad dar vienas dabartinio skurdo faktorius yra nuskalstamai sumažintos ar nusavintos dabartinių pensininkų pensijos. Ir tai vyko tada, kai šalyje kaip ant mielių augo milijonieriai ir net milijardieriai, kas noramaliose šalyse įvykdavo per kelias kartas, Lietuvoje per kelis metus.

Neteisūs tie verslininkai bei neoliberalai, kurie aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per dideli, o valdžia tik nori atimti ir padalinti tinginiams. Ponai, mandagiai pasakysiu – jūs sakote ne tiesą.

Ne mokesčiai per dideli, bet neteisinga mūsų mokesčių sistema. O valdžios visos be išimties kaltos, kad tos sitemos nesutvarko bei dažnai paskubomis tam nepasiruošę įveda vieną ar kitą neapmastytą mokestinį pakeitimą, kurio nauda būna dažniausia abejotina.

Be to, niekas Lietuvoje nekalba, kad pats neteisingiausias mokestis yra PVM. Jį moka vienodai turtuolis ir vargšas, nes jis surenkamas perkant prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, jei pensininkas gauna 350€ pensiją, jis realiai susimoka 73,5€ PVM, taip jo reali pensija tampa tik 276,5€. O PVM sudaro net 2/3 Lietuvos biudžeto. Įdomi detalė – šį mokestį kažkada įvedė Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Lietuvoje jį išaugino iki 21% TS-LKD (konservatoriai) naktinės reformos metu.

Kad mūsų politinė sistema ir politikai aptarnauja turtuolius, akyvaizdžiai įrodo ir skirtumo nebuvimas tarp didžiųjų verslų ir mažųjų šalies verslininkų. Praktiškai ar milijonines apyvartas turintis verslas, ar nedidelis šeimos verslas moka tuos pačius mokesčius. Tai kas padaryta dabar dėl mažųjų – vėl gi daugiau imitacija, o ne naudinga realybė. Visos mokestinės lengvatos Lietuvoje daugiausia būdavo pritaikomos bankiniam arba didžiajam kapitalui. O jis savo ruožtu už tai ne tik mažiausias algas ES moka, bet dar ir dergia gamtą su „grigeo” vamzdžiais arba Alytaus padangomis. Būtent ši iškreipta sistema, kai gobšuoliams leidžiama daryti su valstybe ir jos žmonėmis, ką jie nori, jokiu būdu negali vadintis socialiai teisinga bei teisine. Tai daugiau XXI amžiaus rafinuota vergovės forma.

Daugelis mane kritikuos, kad rašau apie praeitį, kuri jau parėjo. Tačiau norint kurti ateitį, pirmiausia privalome išsiaškinti priežastis, kodėl taip įvyko. Ką mes šiuo trumpu ekskursu ir padarėme. Mes aiškiai matome, kad dabartinių turtuolių turtai, deja, ne vien jų prakaitu uždirbti, o pasinaudojant valdžios apsileidimu, daugelių atvejų apvagiant savo įmonių dirbančiuosius, t.y. nesumokant jiems adekvačių atlyginimų. O kur dar dalis ir gan ženkli nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu naudojantis sau ir savo verslui bendravalstybės infrastruktūra daugeliu atvejų veltui arba už nežymų mokestį.

Išvada peršasi pati savaime – Lietuvoje norint sumažinti socialinę atskirtį, ką mano kolegos spausdamos vyriausybę po truputį pradėjo daryti jau šiame Seime, vis tik turime ryžtis esminei pertvarkai. Pirmiausia sutvarkyti mokesčių sistemą, kuri mažą, šeimos verslą visai atleistų nuo mokesčių, išskyrus įmokas pensijoms. Vidutiniam įvesti objektyvius mokesčius suderinant juos su atlyginimais ir pelno marža. O didžiajam verslui juos padaryti optimaliai didesnius ir ypač nekuriančiam, o perskirstančiam verslui,  kaip, pvz., bankams. Antra, būtina drąstiškai padidinti minimalų atlyginimą. Arba jeigu didieji verslininkai ir toliau siekia dirbančiųjų sąskaita pirktis malūnsparnius, jachtas ir dvarus, lai tada valstybė didžiuosius verslus skelbia monolopininkais ir įveda ypatingą jų veiklos kontrolę. Nors tai jau neišvengiamai reikia daryti, nes taip, kaip elgesi dalis mūsų didžiųjų prekybos tinklų ne tik su darbuotojais, bet net su produkcijos tiekėjais, yra laukiniai vakarai ir tai netoleruotina.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia būtina apsispręsti, ar mūsų valstybė yra tik nedidelės gyventojų dalies – turtingųjų, aptarnavimo įstaiga. Ar vis tik demokratinė laisvų žmonių bendrija, gerbianti vienas kito teises, tame tarpe į orų gyvenimą ir senatvę, nepriklausomai nuo turtinio cenzo. Jeigu tauta nusprendžia, kad nori būtent tokios valstybės, kas tarp kitko ir surašyta veikiančioje LR Konstitucijoje, tada būtina  atsisakyti laisvos rinkos garbinimo, kaip apvagiančio ir nuskurdinančio dirbančius žmones. Įteisinti mišrią privačią ir valstybinę ekonominę sistemą. Sustiprinti valstybės institucijų organizacinį, inicaityvinį vaidmenį buriant visuomenę, atsisakant individualizmo, o puoselėjant bendruomeniškumą ir bendrą gėrį. Valstybės galias nukreipti į efektyvesnį 4.0 promonės revoliucijos suteikiamų galimybių panaudojimą gerovės visiems kūrimui ir socialinės atskirties mažinimui.

Nors svarbiausia ko siekiu  šiuo straipsniu tai atviro dialogo išsiaiškinant mūsų atsilikimo priežastis ir bendro veikimo susitariant, kad tai būtina keisti ir kaip tai daryti.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.02.05; 03:00

Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.

Skubotai priimti sprendimai dėl mokesčių keitimo kitais metais gali lemti prastesnius investicijų rezultatus, sako Eltos kalbinti ekonomistai. Tačiau, jų teigimu, reikšmingų ekonominių nuosmukių ateityje nenumatoma, o atlyginimai bent jau pirmoje metų pusėje ir toliau reikšmingai augs.
 
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė Indrė Genytė-Pikčienė Eltai sakė, kad šie metai nustebino, nes teko gerinti makroekonomines prognozes, tačiau antroje metų pusėje ekonomiką pradėjo veikti eksporto sulėtėjimas.
 
„Vidaus paklausa ir į vidaus rinką orientuoti sektoriai iš tiesų vis dar rodo pakankamai aukštą tempą, yra dinamiški, gyvybingi. Kalbant apie tuos rizikos židinius, dalis jų jau pradėjo daryti įtaką ne tik euro zonai, bet ir Lietuvai per eksportą“, – teigė ekspertė.
 
Tačiau šių metų pabaiga, pasak I. Genytės-Pikčienės, įnešė neapibrėžtumo, nes ilgą laiką nebuvo žinoma, kokie mokestiniai pakeitimai įsigalios kitais metais.  
 
„Mokestiniai chaotiški pakeitimai, kurie tai atsirasdavo, tai išnykdavo, tai pasikeisdavo, rodo, kad turime rimtą mokestinės sistemos formavimo problemą, nes tie sprendimai visiškai nekoreliuoja su mokestinės sistemos tvarumu ir toliaregiškumu. Dėl kitų metų tai įnešė neapibrėžtumo“, – tikino ekonomistė.
 
Jai pritarė ir „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo teigimu, politinis chaosas metų pabaigoje padidino neapibrėžtumą verslui ir gyventojams.
 
„Ekonomine prasme metų pabaiga yra pakankamai gera. Bet, politine prasme kalbant, Vyriausybės veiksmai skiriasi kaip diena ir naktis, kas buvo prieš prezidento rinkimus ir po. Tai, be abejo, sukėlė tam tikrų klausimų ir neapibrėžtumą padidino tiek verslui, tiek gyventojams“, – Eltai sakė Ž. Mauricas.
 
I. Genytės-Pikčienės teigimu, kai kurie mokestiniai pakeitimai, pavyzdžiui, susiję su selektyviu kredito įstaigų apmokestinimu, prastina Lietuvos reputaciją ir verslo aplinką, kai kalbama apie kitų metų investicijas.
Mokesčiai
 
„Jeigu matome kažkokį diskriminacinį sprendimą, susijusį su tam tikru sektoriumi, kas dabar liečia bankus, ir taikomu aukštesniu pelno mokesčiu bankų sektoriui, kiekvienas ateinantis investuotojas jaus nerimą ilgesniuoju ar vidutiniu laikotarpiu. Jeigu biudžetui pritrūks pajamų, ar nebus aukštesnis tarifas taikomas dar vienam sektoriui“, – teigė ekonomistė.
 
„Tokių neapgalvotų neišdiskutuotų mokesčių įvedinėjimas vienareikšmiškai prastina Lietuvos verslo aplinką ir natūralu, kad ateityje prognozuoja prastesnius ateinančių investicijų rezultatus“, – pridūrė I. Genytė-Pikčienė.
 
Ž. Mauricas taip pat teigė manantis, kad Lietuva nebesusidėlioja prioritetų ir nerodo ryžto tapti patraukliausia šalimi investicijoms.
 
„Galbūt dar per drąsu teigti, kad investicinė aplinka tapo nepatraukli investuotojams, bet Lietuva nerodo tolimesnio ryžto tapti patraukliausia valstybe investicijoms ir pradėjo stoviniuoti, blaškytis, nebesusidėlioja prioritetų. Dar prieš kelis metus investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas buvo prioritetas numeris vienas. Dabar jau pereinama į atskirties mažinimą, perskirstymo didinimą, ir investuotojams kyla klausimų, kaip bus toliau, ar tai nebus investicinės aplinkos bloginimo sąskaita“, – teigė ekonomistas.
 
I. Genytė-Pikčienė tikino, kad nerimą kelia ir tai, kad, matant kuklesnes makroekonomines prognozes, projektuojami pakankamai aukšti tiek pajamų, tiek išlaidų augimo tempai, nors atlyginimai viešajame sektoriuje auga greičiau nei privačiame, neįgyvendinami PVM ir akcizo mokesčių įgyvendinimo planai. Tuo metu akcizų kėlimas kitais metais, pasak ekspertės, paskatins šešėlį. Vis dėlto reikšmingo sukrėtimo ekonomikoje, pasak jos, nenumatoma.
 
Kalbėdama apie atlyginimų augimą kitais metais, LLRI vyriausioji ekspertė sakė, kad veiklose, kur sukuriama aukštesnė pridėtinė vertė, jie tikrai augs, tačiau regionuose besivystantiems verslams atlyginimų augimas bus labai skausmingas.
 
„Yra atskiros ekonominės veiklos, kaip tekstilės pramonė, medienos pramonė, maisto sektorius, kur iš tikrųjų konkurencingumui atlyginimų augimas daro pakankamai nemažą žalą ir būtent toms veikloms savo produkciją realizuoti išorės rinkose dėl brangstančių darbo kaštų darosi vis sunkiau. Periferijoje besivystantiems verslams, kurie dirba mažomis maržomis, labai skausmingas atlyginimų augimas, jie tos erdvės didinti neturi ir čia netgi gali tapti išlikimo klausimu ateinančių kelių metų perspektyvoje“, – sakė ekspertė.
 
Tuo metu Ž. Mauricas, paklaustas apie kitų metų ekonomines prognozes, teigė, kad, nors pirmą pusmetį dar bus jaučiama inercija, antras pusmetis bus kupinas iššūkių.
 
„Manau, kad kitais metais bus nemažai inercijos, ypač pirmą pusmetį, nes ir minimalus darbo užmokestis kils, ir pensijos pakankamai sparčiai kils, ir nedarbo lygis žemas. (…) Antras pusmetis gali būti ne toks geras. Be abejo, tai sutaps su rinkimais, ir manau, kad tam tikrų grėsmių bus, nes partijos dalys pažadus, kurie nebūtinai bus nukreipti į investicijų pritraukimą“, – teigė Ž. Mauricas.
 
Ekonomisto įsitikinimu, Lietuvos prioritetas ateinančiais metais turi likti investicijų pritraukimas ir tvarus augimas, bet, jo manymu, tai mažai tikėtina.
 
Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.

„Lietuva turi rezervų pakankamai nemažai ir neturi labai didelių išorės bei vidaus nesubalansuotumų. Tuo požiūriu tikrai mes, drįsčiau teigti, esame aukščiau nei Latvija, Estija ir daugelis Vidurio Europos valstybių. Tačiau, kaip minėjau, didžiausią nerimą kelia tai, kad prioritetai keičiasi“, – sakė Ž. Mauricas.
 
ELTA primena, kad Seimas po ilgų diskusijų kartu su biudžetu nuo kitų metų nusprendė didinti pelno mokestį bankams nuo 15 iki 20 proc., išplėtė nekilnojamojo turto apmokestinimo bazę ir įvedė automobilių registracijos mokestį.
 
Numatoma, kad dėl Vyriausybės siūlymo kitąmet pensijos vidutiniškai didės 8,1 proc. (senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, vidutiniškai padidės apie 30 eurų). Dėl Prezidentūros siūlymo pensijos papildomai dar didės 3,5 euro.
 
Prognozuojama, kad 2020 metais vidutinė metinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, bus 396,97 euro, t. y. 8,9 proc. didesnė nei 2019 metais.
 
Taip pat pritarta Seimo narių siūlymui išmokoms vaikams mokėti. Vaiko pinigai padidės iki 60 eurų, o neįgaliems ir nepasiturinčių šeimų vaikams – iki 100 eurų. Tam papildomai skiriama 40 mln. eurų, pranešė Finansų ministerija.
 
Minimali mėnesinė alga (MMA) „popieriuje“ padidės 52 eurais (nuo 555 iki 607 eurų), o MMA „į rankas“ – 41 euru.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.29; 00:01

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad dabartinė neapibrėžta Lietuvos ekonominė ir mokestinė aplinka gali sumažinti vidaus ir užsienio investicijas.
 
„Nėra gera situacija, kai likus mėnesiui iki Naujųjų metų gyventojai ir įmonės nežino, kokius mokesčius mokės. (…) Dar nekalbu apie tai, kad kai kurie mokesčiai iš dalies yra nukreipti prieš užsienio kapitalą ir gali pakenkti Lietuvos įvaizdžiui, pakenkti užsienio investicijų klimatui ir sumažinti tiek vidaus, tiek užsienio investicijas. Tokia ekonominė aplinka, neapibrėžtumas, kylantis iš ne visai tvarkingo politinio proceso, kenkia valstybei tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu“, – Eltai sakė ekonomistas.
 
Anot jo, pastarojo dešimtmečio rezultatai leidžia pasidžiaugti pažanga, kurią padarė Lietuva.
 
„Manau, kad reikia pripažinti, kad šis dešimtmetis buvo labai geras. Lietuvos ekonomika vystėsi išskirtinai gerai kitų ES šalių kontekste. Mes labiausiai priartėjome prie ES vidurkio pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui. Išsiskyrėme ir pagal atlyginimų augimo tempą, pajamų, senatvės pensijų augimą, turime rekordiškai didelį užimtumą ir moterų, ir jaunesnio, ir vyresnio amžiaus žmonių. (…) Rekordiškai mažas absoliutinis skurdas. Visi šie rodikliai leidžia pasidžiaugti šio dešimtmečio Lietuvos progresu“, – teigė N. Mačiulis.
 
Jo teigimu, Lietuva matė gana ženklią ekonomikos transformaciją. Vis didesnė pramonės produkcijos dalis yra aukštesnės pridėtinės vertės, dėl to, pasak N. Mačiulio, sėkmingai auga eksportas, taip pat nesumažėjo Lietuvos įmonių konkurencingumas.
 
Visgi, pasak ekonomisto, svarbu išlaikyti šias tendencijas, nes nėra jokių garantijų, kad jos tęsis ir kitą dešimtmetį.
 
„Tam, kad jos tęstųsi, reikia stabilios ekonominės politikos, stabilios ir patrauklios mokesčių aplinkos, reikia kokybiškai veikiančios švietimo sistemos, geros inovacijų politikos. Lietuvai, pasiekus apie 80 proc. ES vidurkio pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, tolimesnis augimas bus gana sudėtingas.
 
Ir ką rodė kitų šalių patirtys, kad kitos valstybės, pasiekusios tokį lygį, maždaug ten ir sustoja, pasiekia vadinamuosius „vidutinių pajamų spąstus“. Tai dabar užmigti ant laurų, ant išskirtinės sėkmės, kurią stebėjome visą dešimtmetį, būtų klaida. Nes tolimesnis progresas automatiškai bus lėtesnis ir jis tikrai nėra garantuotas“, – sakė jis.
 
N. Mačiulio teigimu, vien tik didinant perskirstymą per biudžetą svarių gerovės tikslų Lietuva nepasieks.
 
„Ir labai daug pastangų iš politikų, iš verslo, iš sinergijos tarp politikų ir tarp viešojo bei privataus sektorių reikėtų nukreipti būtent į galvojimą, kaip ir toliau kurti didesnę pridėtinę vertę, kaip ir toliau skatinti užimtumą ir atlyginimų augimą. Vien tik didinant perskirstymą per biudžetą mes jokių svarios gerovės tikslų nepasieksime Lietuvoje. Deja, kol kas viskas nukreipta į tai, kaip mėgautis tuo fantastišku derliumi, o ne kaip užtikrinti, kad jis būtų ir kitais metais“, – Eltai teigė ekonomistas.
 
ELTA primena, kad, remiantis Statistikos departamento duomenimis, trečiojo ketvirčio realus bendrojo vidaus produkto (BVP) pokytis, nepašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtakos, palyginti su atitinkamu 2018 metų ketvirčiu, sudarė 3,7 proc.
 
Trijų ketvirčių BVP sudarė 35,6 mlrd. eurų to meto kainomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.01; 11:37

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas žada tautiečiams savo pergalės rinkimuose atveju nedidinti pajamų, socialinio draudimo ir pridėtinės vertės mokesčių.
 
Be to, iš karto po gruodžio 12-ąją vyksiančių rinkimų parlamentas vėl imsis planuojamo šalies išstojimo iš ES, tačiau Kalėdų laikotarpio „Brexito“ reikalai netemdys, pareiškė premjeras savo kalboje sekmadienį – jos ištraukos paskelbtos iš anksto. Jis kalbės apie „ankstyvą kalėdinę dovaną gyventojams“, praneša agentūra „Reuters“.
 
B. Johnsons sekmadienio popietę pristatė savo rinkimų programą. Kai kurie jos punktai jau žinomi. Toriai, pavyzdžiui, ketina daug investuoti į nacionalinę sveikatos tarnybą (NHC). Policijoje bus įsteigta 20 000 naujų darbo vietų, taip pat daugiau lėšų bus skiriama mokykloms. Svarbi tema bus ir kova su nusikalstamumu.
 
Likus pustrečios savaitės iki palamento rinkimų B. Johnsono konservatoriai, anot apklausos, turi didžiausią rinkėjų pasitikėjimą nuo 2017 metų rinkimų. Remiantis šeštadienį paskelbtais nuomonės tyrimo instituto „Opinium“ apklausos rezultatais, toriai, palyginti su ankstesne savaite, savo pozicijas pagerino trimis procentiniais punktais iki 47 proc.
 
Opozicijoje esantys leiboristai lieka su 28 proc. pasitikėjimu. Proeuropietiški liberaldemokratai prarado du procentinius punktus – juos dabar remia 12 proc. respondentų. Pritarimas „Brexito“ partijai sumažėjo trimis punktais iki 3 proc.
 
Vis dėlto daug rinkėjų dar nėra apsisprendę, už ką balsuos, todėl torių atotrūkis gali sumažėti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.25; 00:01

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Nesinori nieko ginti ar stoti kieno nors pusėje. Tiesiog taip jau nutiko, kad dar tėvai įdiegė šiais laikais ne itin populiarų teisybės jausmą. Visą gyvenimą žinojau, kad meluoti ir vogti yra blogai ir gėdinga, tačiau dabar jau nebesuprantu, kas vyksta.

Nesu didelis N. Venckienės, o juo labiau A. Paleckio šalininkas, bet akivaizdžiai matau neadekvatų teisėsaugos institucijų elgesį. Vienus be aiškaus kaltinimo arba išvis be reikalo laiko įkalinę (prokurorai patys paskelbė, kad A.Venckienės byla baigta), o štai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejamo V.Uspaskicho (apie tai A.Paulauskas dar 2006 m. viešai pareiškė per televiziją ir to nepaneigė) niekas neliečia. Jokia problema ir 24 milijonai litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užgrobti – praktiškai už tai išteisintam V.Uspaskichui ir vėl leidžiama dalyvauti politikoje.

Arba – E.Masiulio atvejis, kurį, pagavę už rankos su didžiuliu kyšiu, laiko laisvėje – kaip laisvėje vaikšto ir teismų korupcijos skandalo veikėjai. Bet apie juos bent jau informavo žiniasklaida. O štai apie „tulpių“ pašto heroję, buvusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę, abi kadencijas melavusią dėl savo biografijos, žurnalistai lyg prisisėmę vandens į burną tyli. Išeitų, kad čia viskas gerai. Tačiau kas galėtų paneigti, kad ši ponia oligarchų prašė ne tik gražiai ją rodyti per televiziją, bet ir kokių nors kitų paslaugų? Juk jei prašai vieno, tai labai įmanoma, kad gali paprašyti ir kito. Ar kas į tai gilinosi ir bandė išsiaiškinti tiesą? Bent aš negirdėjau.

Valstybė buvo valdoma slaptomis pažymomis, o žurnalistai prisijaukinami ordinais – nežinia už kokius nuopelnus Lietuvai. Todėl dabar ir puolamas naujasis Prezidentas G. Nausėda, nors jis dar net nespėjo nei gera, nei bloga nuveikti. O kaip ta pati žiniasklaida saugo nuo bet kokio skaidrumo akivaizdžiai neskaidrų Gabrieliaus ir Austėjos Landsbergių verslą – kaip jie tarpsta vaikų ir valstybės sąskaita. Sakykite, koks gi tai privatus verslas, jeigu jis iš valstybės kasmet gauna apie 70 milijonų eurų – už nieką? Štai kur mokytojų atlyginimai! Juk tai vagystė vidury baltos dienos.

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Suprantama, tai smulkmena palyginus su tuo, kiek pavagiama per viešuosius pirkimus. Skaičiuoja STT, skaičiuoja FNTT, skaičiuoja VMI – jau ne vienas vadas pasikeitė, bet kaip buvo kalbama, kad nugvelbiamas mažiausiai milijardas eurų, taip kalbama ir toliau. Ir šis skaičius nė kiek nemažėja. O prie šio milijardo pridėkime dar beveik 2 milijardus eurų, kuriuos ištaškė su tos pačios D.Grybauskaitės palaiminimu nežinia už ką jos labai mylima buvusi finansų ministrė I.Šimonytė, kuri per krizę skolinosi beveik už 9,5 proc. palūkanų, nors buvo galima skolintis už 1,5, ir gausime minimum 3 000 000 000eurų. Štai nemokamos bakalauro studijos, didesnės pensijos, pašalpos neįgaliesiems, didesni mokytojų, gydytojų, kultūros ir socialinės sferos darbuotojų atlyginimai. Kai eisite į mitingus ar rengsite politizuotus streikus, tai bent jau paminėkite tikruosius kaltininkus – kas prašvilpė ar nušvilpė jūsų atlyginimus.

Bet viską pasako tai, kad už šiuos nusikaltimus prieš valstybę niekas nesusilaukė atpildo. Niekas net nebuvo sugėdintas, perspėtas, kad nevalia šitaip elgtis su mūsų visų pinigais, kad tai – amoralu ir juo labiau nėra nuopelnas, kuriuo reikia didžiuotis. Deja, mūsų politikoje gėdos jausmo seniai nebeliko, meluoti ir vogti tapo kone gyvenimo norma. Ko verta vien tai, kas vyksta dabar, prieš tvirtinant ateinančių metų biudžetą! Šalia biudžeto iš visų pakampių lenda kreivi šleivi, ne tik kad neišdiskutuoti, bet ir visiškai neparuošti mokestiniai pasiūlymai – pasiūlymai, kurie realaus prieaugio biudžetui neduos.

Sutinku, kad reikia apmokestinti turtuolius, ypač pabėgusius iš Lietuvos ir mokesčius Tėvynei nemokančius. Tačiau tai reikia paruošti ir solidžiai pateikti, kad visuomenė suprastų, apie ką kalbama. Įvesime bankų mokestį, surinksime, pavyzdžiui, du šimtus milijonų, dar tiek pat – iš didelių prekybos tinklų bei naftos produktais prekiaujančiųjų. Ir tada šie pinigai leis padidinti atlyginimus tiek ir tiek – kad visiems būtų aišku. O svarbiausia, ką padarysime kartu su nauju Prezidentu – tai išvalysime teisėsaugą, paskirsime švarius, skaidrius teisėjus. Būtent jie  sutramdys kyšininkus ir padės iš nelegalaus verslo atimti papildomą milijardą. Nes, realiai pasodinus vieną kitą, kiti išsigąs ir pradės mokėti valstybei. Štai tada tauta tokiais patikės ir tokius ir rinks, nors lengva, neabejoju, nebus. Čia turėtų pasikeisti ir mūsų žiniasklaidos požiūris – kad ji nuolat neliaupsintų tų, kurie vagia, ar, kaip anksčiau sakydavo – „kombinuoja“. Deja, šiandien apstu pavyzdžių, kaip iš neaiškios veiklos turtus susikrovę asmenys nuolat garbinami žiniasklaidoje ir pateikiami visuomenei kaip sektini pavyzdžiai. O jei sektini, tai, atėjus rinkimams, žmonės už juos ir balsuoja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Man teko dirbti su skandinavais dėl verslo skaidrumo problemų. Sukaupęs patirtį, paruošiau Skaidrumo sistemos koncepciją, kurios pagrindu būtų tikslinga parengti Skaidrumo sistemos kodeksą. O tai taptų tuo pamatu, ant kurio galima būtų kurti skaidrią teisingą valstybę. Šią idėją dar prieš trejus metus pristačiau Seimo pirmininkui V. Pranckiečiui. Išklausęs jis net suplojo rankomis ir pažadėjo visokeriopą paramą. Pažadėjo, bet netesėjo – net nepajudino piršto. O jei jis būtų šią idėją stūmęs taip atkakliai, kaip tvirtai laikosi savo kėdės, jau visa Lietuva apie tai žinotų.

Kiek vėliau tai pristačiau premjerui S. Skverneliui. Iš pradžių jam irgi patiko, bet toliau pavedė rūpintis savo klerkams (kitaip jų negaliu pavadinti). Pas premjerą jų ten gausybė ir visi labai susireikšminę (manau, jog jis ir rinkimus dėl šito prapylė, kad jais tikėjo). Ir kuo tai baigėsi? Ogi kaip visada, viskas pas juos dėl korupcijos tvarkoje ir nieko nauja daryti nereikia. Kuo tada stebėtis teisingumo ministru E. Jankevičium, kurio pozicija buvo irgi tokia pati.

Vienu žodžiu, šioje valstybėje niekam nieko nauja, kas galėtų įvesti bent kiek tvarkos, nereikia. Jiems gerai ir taip, kaip yra, nes juos domina tik pareigos ir galimybė iš to pasipelnyti.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad šią idėją labai nuoširdžiai remia Seimo pirmininko pavaduotojas G. Kirkilas (nors jį kažkodėl oligarchų žiniasklaida puola). Jis net įkalbinėjo premjerą, bet nesėkmingai. Tai tik nedidelis pavyzdys, kaip abejingai tvarkomi valstybės reikalai. O kaip juos gali gerai tvarkyti žmonės, kurie net nesugeba sumažinti 60 000 biurokratų armijos? Juk jos sumažinimas priklauso nuo asmeninio premjero supratimo ir jo konkretaus darbo.

Šiame poste neužtenka vien vadovauti, reikia dar kai ką daryti pačiam. Deja, net iš naujų partijų vadų, kurie jau matuojasi premjero kėdę, nesigirdi nors kiek įdomesnės, laikmetį atitinkančios idėjos. Idėjos, kuri ištemptų Lietuvą iš korupcijos, neteisingumo, skurdo ir neteisybės liūno.

Žinokite, tokių idėjų ir gan konkrečių, esama. Tik klausimas, ar jų reikia Lietuvai.

Teksto autorius yra Dr. Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys

2019.11.19; 17:05

Išvaikius dvi paras trukusias antivyriausybines demonstracijas, Libano armijos mechanizuoti patruliai penktadienį užėmė visas svarbiausias sankryžas Beiruto centre.
 
Kaip pranešė naujienų portalas „Al Nashra“, sulaikyta 70 žmonių, kurie daužė parduotuvių ir bankų vitrinas bei plėšikavo.
 
Penktadienį specialieji kovos su riaušėmis daliniai panaudojo vandens patrankas, gumines kulkas ir ašarinių dujų granatas prieš protestuotojus, kurie elgėsi agresyviai ir mėtė į kariškius akmenis.
 
Per susirėmimus prie Vyriausybės rūmų buvo sužeisti 52 kariškiai ir policininkai. Kiek protestuotojų nukentėjo, kol kas nepranešama.
 
Portalo žiniomis, Libano armija šalina barikadas ir degančias padangas nuo magistralės, vedančios į Rafico Haririo tarptautinį oro uostą. Kariškiai perima pagrindinių kelių į Beirutą iš pietų ir šiaurės kontrolę, vėl galima pasiekti prezidento rūmus Baabdos rajone, kuriuos buvo užblokavę demonstrantai.
 
Protesto akcijos Beirute prasidėjo prieš penktadienį numatytą ministrų kabineto posėdį, kuris turėjo būti skirtas 2020 finansinių metų biudžeto tvirtinimui. Bet vėliau šalies ministras pirmininkas Saadas Hariris atidėjo posėdį kitai dienai.
 
Viena iš masinio nepasitenkinimo priežasčių – valdžios sprendimas įvesti naujus mokesčius, tarp jų – 5,40 euro dydžio mėnesinį mokestį „WhatsApp“ programėlei. Taip buvo siekiama mažinti valstybės biudžeto deficitą.
 
Kreipdamasis per televiziją į Libano piliečius, premjeras pareiškė, jog vyriausybė nevengia atsakomybės už krizinę situaciją ekonomikos srityje ir spręs susikaupusias problemas, su kuriomis susiduria gyventojai.
 
Libano vyriausybė tikisi gauti 11 milijardų dolerių (9,87 milijardo eurų) lengvatinių kreditų ir neatlyginamų subsidijų iš šalių-donorių ekonomikos stabilizavimo programai ir dideliems infrastruktūros projektams realizuoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.20; 00:31

Dabartinis metas naujiems mokesčiams nėra palankus, o jų nauda šalies biudžetui bus minimali, teigia „SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas.
 
„Socialiniai aspektai yra svarbu, bet, žiūrint grynai pragmatiškai į skaičius ir tų mokesčių poveikį valstybės biudžeto pajamoms, labai abejočiau jų realia nauda. (…) Be to, iš planuojamų pajamų visada reikia atimti administracinius kaštus tam, kad pamatytume realią tų mokesčių naudą biudžetui. Pavyzdžiui, surinksime daugiau mokesčių iš transporto priemonių apmokestinimo, bet tam reikės IT sistemos, žmonių valstybės sektoriuje, kurie tą mokestį administruos. Galiausiai, atėmus išlaidas, pamatysime, kad mokesčių nauda biudžetui yra minimali“, – Eltai sakė A. Izgorodinas.
 
Kaip pavyzdį, jis pateikė prognozę, kad iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) valstybės biudžetas kitais metais surinks maždaug 4 mlrd. eurų pajamų, kai tuo tarpu finansų ministerijos prezentacijoje nurodyta, kad iš transporto priemonių taršos mokesčio tikimasi 29 mln. eurų, iš NT – 8 mln. eurų įplaukų į biudžetą. Anot jo, palyginti su tuo, kiek žadama surinkti iš PVM mokesčio, automobilių taršos ir NT mokestis sudarytų tik lašą jūroje.
 
A. Izgorodino teigimu, apskritai dabartinis metas nėra tinkamas laikas naujų mokesčių įvedimui, vietoj jų ekonomistas pateikė tris alternatyvius pasiūlymus.
 
„Vyriausybės vietoje pirmiausia gerinčiau jau esamų mokesčių administravimą. Antra, siūlyčiau atsakingiau elgtis su valstybės išlaidomis. Kartais taip atsitinka, kad planuojamos išlaidos ir investicijos nėra efektyvios. Tad prieš planuojant jas reikėtų padaryti kaštų ir naudos analizę. Trečia, rekomenduočiau apsvarstyti galimybę šiais metais avansu pasiskolinti finansų rinkose. Šiuo metu finansų rinkos labai pozityviai vertina Lietuvą, nes turime pakankamai gerus makroekonominius rodiklius. Tad vietoje to, kad įvedinėtume naujus mokesčius, kurie neatneša daug naudos, paprasčiausias kelias būtų tiesiog pasiskolinti rinkose ir tuos pinigus pakaupti“, – Eltai komentavo ekonomistas.
 
Vertindamas Vyriausybės pateiktą valstybės biudžeto projektą, ekonomistas teigė įžvelgiąs daugiau neigiamų nei teigiamų aspektų.
 
„Pagrindinę problemą matau tame, kad mūsų ekonomika, ypač eksportuojantis sektorius, jau pradėjo jausti lėtėjimą dėl pasaulio ekonomikos problemų. (…) Apskritai biudžeto projektas yra labai ambicingas, bet (kalbant apie. – ELTA) biudžeto pajamų pusę, jis kiek per daug optimistiškas. Manau, kad visgi rizikų yra gerokai daugiau nei teigiamų aspektų“, – teigė A. Izgorodinas.
 
Jo manymu, jei Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) ateinančiais metais augs kiek lėčiau, atitinkamai šalis pajus lėtesnį augimą per biudžeto pajamas, o tuo metu sumažinti išlaidas būtų gana sunku, nes Vyriausybė ir ministerijos turėtų priimti nemažai biurokratinių sprendimų.
 
Kaip ELTA jau rašė, Vyriausybė trečiadienį pritarė Finansų ministerijos parengtam valstybės biudžeto įstatymo projektui. Kitų metų valstybės biudžete planuojama gauti 11,5 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 12,6 mlrd. eurų.
 
Valstybės biudžeto išlaidos augs 8 proc. iki 940 mln. eurų, „Sodros“ – 11,7 proc. iki 472 mln. eurų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) – 7,4 proc. iki 145 mln. eurų, savivaldybių – 11,6 proc. iki 339 mln. eurų.
 
Valstybės biudžeto pajamos augs 9 proc. iki 956 mln. eurų, „Sodros“ – 9,1 proc. iki 407 mln. eurų, PSDF – 11,7 proc. iki 241 mln. eurų, o savivaldybių – 11,9 proc. iki 350 mln. eurų.
 
Nominalus valdžios sektoriaus perteklius kitąmet, planuojama, bus ne mažesnis nei 0,2 proc. BVP.
 
Iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM) kitąmet planuojama surinkti 4,1 mlrd. eurų, akcizų – 1,6 mlrd. eurų, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir ES finansinės paramos lėšų – po beveik 2 mlrd. eurų, pelno mokesčio – beveik 844 mln. eurų.
 
Išlaidos socialinei apsaugai kitąmet sieks 6,19 mlrd. eurų, ekonomikai – 2,41 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,3 mlrd. eurų, švietimui – 1,58 mlrd. eurų, gynybai – 1,1 mlrd. eurų.
 
Pajamos labiausiai augs socialinės apsaugos srityje – 761 mln. eurų, sveikatos apsaugos – 147 mln. eurų, ekonomikos – 134 mln. eurų, švietimo – 92 mln. eurų, gynybai – 76 mln. eurų.
 
Vyriausybė taip pat pritarė Finansų ministerijos siūlymams nuosaikiai padidinti akcizų tarifus etilo alkoholiui, benzinui, gazoliams, žemės ūkio veikloje naudojamiems gazoliams ir kaitinamojo tabako produktams.
 
Dėl šių pakeitimų, jei jiems bus pritarta Seime, 0,5 litro stipraus gėrimo vidutiniškai galėtų pabrangti apie 0,45 euro, 1 litro benzino kaina galėtų padidėti apie 0,04 euro, 1 litro gazolių ir žemės ūkio veikloje naudojamų gazolių – apie 0,03 euro, o 20 vienetų pakelis kaitinamojo tabako produktų – apie 0,33 euro.
 
Taip pat parengtas nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo projektas, kuriuo siūloma plėsti fizinių asmenų nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto apmokestinimo bazę. Siūloma dabar galiojančią 220 tūkst. eurų neapmokestinamąją vertę sumažinti iki 100 tūkst. eurų. Mokestį mokėtų apie 37 tūkst. asmenų, iš jų – apie 26 tūkst. Vilniuje. Dėl šių pakeitimų valstybės biudžetas papildomai gautų apie 8 mln. eurų per metus.
 
0,5 proc. mokesčių tarifas būtų taikomas bendros nekilnojamojo turto vertės daliai, viršijančiai 100 tūkst. eurų, tačiau neviršijančiai 300 tūkst. eurų, 1 proc. – neviršijančiai 500 tūkst. eurų, 2 proc. – viršijančiai 500 tūkst. eurų.
 
Taip pat Aplinkos ministerija skelbė parengusi Transporto priemonių taršos mokesčio įstatymo projektą, kuris numato mokestį už transporto priemonių (TP) keliamą taršą. Įstatymo projekte taršiomis laikomos tos TP, kurios turi dyzelinu varomą variklį, kurio CO2 išmetimai viršija 115 g/km, ir tos TP, kurios turi benzinu ir (ar) dujomis varomą variklį, kurio CO2 išmetimai viršija 130 g/km. Tai į valstybės biudžetą surinktų 29 mln. eurų.
 
Siūloma didinti dienpinigių atlyginimo koeficientą nuo 1,3 iki 1,65 (x MMA). Skaičiuojama, kad tai įneštų į valstybės biudžetą bendrai papildomai iki 66,1 mln. eurų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.19; 07:00

Duonos šventė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas sako, kad prezidentas Gitanas Nausėda su savo mokestiniais siūlymais iš esmės nieko nepakeis.
 
„Ko pasigendu visuose siūlymuose, tai masiškumo, nes visi skaičiai, ar skaičiuosime dešimtimis milijonų, nieko iš esmės tai nepakeis. Visos šitos iniciatyvos erzina visuomenę, erzina verslą, jos generuos tebūnie 100 mln. eurų, 200 mln. eurų, bet reikia suprasti, kad tai nepadidins reikšmingai pajamų žmonėms. Jeigu užtektų 200 mln. eurų, kad sukurtume gerbūvį, tai tiesiog paimkime juos ir pasiskolinkime už tas pačias neigiamas palūkanas“, – „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ sakė M. Dubnikovas.
 
„Skurdo su 10 eurų neišgelbėsime“, – pridūrė jis.
 
Kaip ELTA jau rašė, prezidentas G. Nausėda praeitą savaitę pasirašė dekretą ir Seimui teikia trijų įstatymų pakeitimo projektus, leisiančius užtikrinti spartesnį pensijų didinimą ir taip reikšmingai sumažinti skurstančių senyvo amžiaus žmonių skaičių. Kartu teikiamuose įstatymų projektuose numatyti ir tam būtini valstybės biudžeto šaltiniai.
 
Šie Prezidento siūlymai teikiami po diskusijų su verslo asociacijų, profesinių sąjungų bei dirbančius žemės ūkio srityje vienijančių organizacijų atstovais, praneša Prezidentūra.
 
Prezidento teikiamuose siūlymuose Socialinio draudimo pensijų įstatymu numatyta, kad bazinės pensijos augimas kitąmet bei 2021 metais būtų penktadaliu spartesnis nei buvo numatyta iki šiol, kartu ženkliai viršytų vidutinio darbo užmokesčio augimo tempą šalyje. Nuoseklus pensijų didinimas leistų sumažinti skurdo lygį tarp senatvės pensininkų, kuris šiuo metu siekia net 41,7 procento.
 
Kartu teikiamu Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo pakeitimo projektu siūloma papildyti valstybės biudžeto pajamas nediskriminuojant pajamų gavimo darbo užmokesčio forma ir sumažinti mokestinių tarifų skirtumus, šiuo metu egzistuojančius pagal skirtingas pajamų rūšis.
 
Seimui siūloma prie standartinio gyventojo pajamų mokesčio tarifo (20 proc.) priartinti mokesčių tarifus, taikomus gyventojo pajamoms iš kapitalo prieaugio, dividendų aukštoms pajamoms iš individualios veiklos.
 
Pastariesiems šiuo metu taikomas 15 proc. mokestinis tarifas. Prezidento siūlymu, smulkųjį ir vidutinį verslą vystantiems gyventojams aktualus individualios veiklos pajamų iki 35 tūkst. eurų per metus apmokestinimas nebūtų keičiamas.
Maisto produktai. Slaptai.lt nuotr.
 
Siekiant užtikrinti biudžeto pajamas senyvo amžiaus žmonių skurdui sumažinti, Akcizo įstatymo pakeitimu siūloma 20 proc. sumažinti akcizo lengvatą žemės ūkio veikloje naudojamiems gazoliams. Reikšmingą lengvatą akcizui siūloma išsaugoti atsižvelgiant į specifiškumą ir riziką žemės ūkyje bei įvertinant šio sektoriaus istorinę svarbą Lietuvos vystymuisi, taip pat įvertinus faktą, kad lengvatos egzistuoja ir kitose Europos Sąjungos šalyse.
 
Anot Prezidentūros, G. Nausėdos teikiami siūlymai Seime turėtų būti svarstomi kartu su kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektu, numatant viso paketo įsigaliojimą nuo 2020 metų pradžios.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.14; 00:30

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis ir jo vyriausybė vėl grasina įvesti naujus mokesčius. Gyventojai nepritaria, politinis sezonas įtemptas, bet, rodos, be naujų automobilių ir nekilnojamojo turto mokesčių valdantieji nenurims.

Koks naujų mokesčių tikslas?

Finansų ir aplinkos ministrai bando aptakiai kalbėti apie perskirstymą, taršos mažinimą, bet tai neįtikina. Iš visumos aišku, kad tikslas yra vienas – daugiau pinigų į biudžetą.

Aplinkos ministras sako, kad reikia apmokestinti taršius automobilius ir duoti žmonėms po 1 tūkst. eurų, kad pirktų naujesnius. Lietuvoje yra beveik 1,5 mln. automobilių, du trečdaliai dyzeliniai, vidutinis amžius 14 metų. Kad ir į kokią automobilių valdytojų grupę taikytų ministras, kad ir kaip stengtųsi, 30 mln. suplanuotą biudžetą išdalinus po 1 tūkst., tai išeina vos 30 tūkst. automobilių arba 2 proc. viso parko.

O vien per 2018 metus Lietuvoje įregistruota 187 tūkst. naudotų transporto priemonių. Per 2019 m. pirmą ketvirtį beveik 50 tūkst. Tai tokie planai panašūs į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais švaistant mokesčių mokėtojų išteklius.

O kas bus, išdalinus tuos pinigus? Per kelis mėnesius automobilių perpardavėjai vėl į Lietuvą priveš dar daugiau senų automobilių. O kas gaus tą 1 tūkst. – savininkai, pardavėjai, įmonės ar perpardavėjai? Kas kontroliuos, kaip išleidžiami pinigai? Kas tikrins, kad žmogus atidavęs seną automobilį utilizavimui, rytoj nenusipirks dar senesnio? Kaip nepasiturintis žmogus, gavęs 1 tūkst. eurų išmoką, sugebės nupirkti naujesnį automobilį, kurio jis anksčiau neįpirko, nes neišgalėjo?

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Lygiai tokie pat skylėti yra ir finansų ministro Viliaus Šapokos išvedžiojimai apie poreikį apmokestinti nekilnojamąjį turtą. Sakoma, kad reikia „visuotinio“ apmokestinimo. Jeigu visuotinio, tai kodėl galioja gausybė lengvatų įmonėms ir organizacijoms? Valstybės kontrolės duomenimis, nekilnojamojo turto mokesčio lengvatų per metus pritaikoma apie 40 tūkst. kartų. Nuo nekilnojamojo turto mokesčio atleistas Lietuvos bankas, žvakių gamintojai, laidojimo namai, bankrutavusios įmonės, aplinkos apsaugos bendrovės, garažų bendrijos, profesinės sąjungos, kūrybinės dirbtuvės ir dar kiti keisčiausi pasirinkimai. Jau nekalbant apie stambiausius lengvatininkus – valstybę ir savivaldybes.

Šis lengvatų sąrašas nesisteminis, sudarytas lobistiniais pagrindais ir nėra socialiai teisingas. Ne kartą teikiau pataisas, kad visas lengvatų sąrašas būtų likviduotas, bet valdantieji niekad nepritaria, tai kaip mokestis gali būti „visuotinis“?

Vietoj naujų mokesčių, verčiau atsisakyti lengvatų

Jei valdantieji pripažintų, kad naujų mokesčių įvedimo tikslas yra surinkti daugiau pinigų į biudžetą, tai galima būtų protingai svarstyti alternatyvas, kurios būtų socialiai teisingesnės ir tikslingesnės.

Be nekilnojamojo turto lengvatų, kuriomis naudojasi juridiniai asmenys, lengvatų mūsų šalyje nors vežimu vežk.

Pilaitės rajono gatvių pavadinimai. Slaptai.lt nuotr.

Su verslo liudijimais Lietuvoje dirba per 100 tūkst. asmenų, bet ekspertai sako, kad daliai tai ne būdas veikti, o galimybė „optimizuoti“ mokesčius. Statybų, automobilių remonto, transporto ir kitų sektorių bendrovės skundžiasi, kad net negali įdarbinti darbuotojų pagal darbo sutartį, nes jie neišgalėtų konkuruoti su „patentininkais“. Juk jokia paslaptis, kad dirbantys su verslo liudijimais gali legaliai mokėti mažesnius mokesčius. Sudaromos nelygiavertės sąlygos. Kaip pavadino Raimundas Kuodis – gyvulių ūkis.

Kita vieša paslaptis, kad turgūs yra šešėlio bastionai. Teisėsaugos įstaigos nuolat vykdo reidus šiuose „verslo centruose“ ir turbūt nė karto negrįžo be rastų pažeidimų. Tai kodėl nėra politinės valios civilizuoti šių vietų, kad mokesčiai būtų mokami tokie pat kaip ir bet kurioje normalioje parduotuvėje?

Nauji mokesčiai ar lengvatų panaikinimas, štai tikrasis pasirinkimas. Gyventojų nuomonė ir ekspertų nuomonė vieninga – geriau netikslingų lengvatų naikinimas, o ką išgirs Vyriausybė?

2019.08.05; 17:11

Mokestiniai įstatymai 2015-2019 metų laikotarpiu buvo keičiami kas dvi savaites, rodo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atlikta pagrindinių mokesčius reglamentuojančių įstatymų ir jų iniciatyvų analizė. 

Kaip praneša LLRI, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas buvo pakeistas 21 kartą, Sveikatos draudimo įstatymas – 19 kartų, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas – 18 kartų, Pelno mokesčio įstatymas – 14 kartų. 

„Mokesčių įstatymams nuo priėmimo iki įsigaliojimo turėtų būti paliktas pusės metų terminas, per kurį mokesčių mokėtojai turėtų prisitaikyti prie siūlomų pakeitimų, pavyzdžiui, pritaikyti apskaitos sistemas. Vis dėlto analizė rodo, kad realiai vidutiniškai paliekama perpus mažiau laiko – 3 mėnesiai. Taip yra dėl dažno piktnaudžiavimo išimtimi, leidžiančia priimti mokesčių pakeitimus kartu su biudžetu”, – pranešime sako LLRI ekspertė Ieva Valeškaitė. 

Ekspertės teigimu, įstatymai taip pat nepasižymi kokybe. 

„Jei skirtumėme po balą už tai, ar juos lydėjo aiškinamasis raštas ir ar jame buvo detaliai vertintos neigiamos pasekmės, poveikis korupcijai, verslo sąlygoms, ir kiti pagal Seimo statutą numatyti paaiškinimai, priimti teisės aktai surinktų viso labo 4,1 balo iš 11 (tiek yra vertinimo kriterijų. – ELTA). Tai kelia nerimą“, – sako I. Valeškaitė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.20; 09:42

Po smurto proveržio per pastaruosius „geltonųjų liemenių“ protestus Prancūzijoje prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė apie naujas priemones prieš riaušininkus. Lankydamasis Vidaus reikalų ministerijos krizės štabe jis pareiškė, kad bus priimti „stiprūs, papildomi sprendimai“.

E. Macrono vyriausybė nuo lapkričio jau paskelbė virtinę priemonių prieš riaušes keliančius demonstrantus. Tačiau smurtas protestuose praėjusį šeštadienį, anot prezidento, parodė, kad jų nepakanka. E. Macronas dėl riaušių nutraukė trumpas slidinėjimo atostogas Pirėnuose ir grįžo į Paryžių. 

Riaušininkai šeštadienį Eliziejaus laukuose Paryžiuje siaubė parduotuves. Jie statė degančias barikadas ir padegė vieną banko skyrių. Per gaisrą virš banko esančiuose butuose buvo sužeista 11 žmonių. Beveik 240 asmenų buvo suimta. 

„Geltonosios liemenės“ Prancūzijoje jau ketvirtą mėnesį kiekvieną savaitgalį išeina į gatves, reikalaudamos mokesčių mažinimo ir socialinio teisingumo. Per protestus vis kyla riaušių. Demonstrantai savo ruožtu kaltina policiją perdėtu jėgos naudojimu.

Vasario pradžioje Nacionalinė Asamblėja priėmė kovos su riaušėmis įstatymą. Kovo pradžioje jam pritarė ir Prancūzijos Senatas. Šis įstatymas gerokai palengvina demonstracijų draudimą. Prefektai gali be teisminio pagrindo uždrausti dalyvauti demonstracijose asmenims, „kurie kelia ypač didelį pavojų viešajai tvarkai“. Už nepaklusimą draudimui gresia iki šešių mėnesių kalėjimo ir 7 500 eurų piniginė bauda.

Įstatymas, be to, draudžia užsimuturiuoti veidus. Kas iš dalies ar visiškai užsidengia veidą, gali tikėtis vienerių metų laisvės atėmimo bausmės ir 15 000 eurų piniginės baudos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.18; 07:50

Riaušės Belgijos sostinėje Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.

Belgijos sostinėje Briuselyje penktadienį susirėmė policininkai ir ryškias geltonas liemenes vilkintys protestuotojai, daugybė protestuotojų buvo suimti, informuoja naujienų agentūra AP.

Demonstrantai penktadienį susirinko protestuoti prieš didelius mokesčius ir didžiules pragyvenimo išlaidas. Policija prieš protestuotojus, bandžiusius prisiartinti prie vyriausybės pastatų ir įstaigų Briuselio centre bei svaidžiusius akmenis į barikadas, panaudojo ašarines dujas ir vandens patrankas.

„Mūsų pareigūnai pradėjo naudoti vandens patrankas po to, kai jie pradėjo svaidyti įvairius objektus“, – sakė Briuselio miesto policijos atstovė Ilse Van De Keere.

Atstovės teigimu, proteste dalyvavo daugiau kaip 300 žmonių. Apie 60 buvo suimti dėl viešosios tvarkos trikdymo. Dauguma su savimi turėjo daiktų, kurie, policijos manymu, buvo pavojingi, pavyzdžiui, skustuvų peiliukai ir pipirinės dujos.

Remiantis „Reuters“ pranešimais, kiek anksčiau protestuotojai trikdė kelių eismą ir ėjo gatvėmis. Galiausiai keli šimtai ryškias liemenes vilkinčių protestuotojų pajudėjo ministro pirmininko Charles’io Michelio biuro link. Daugybė žmonių svaidė į policiją akmenis ir kelių ženklus. Policija malšino protestuotojus vandens patrankomis ir ašarinėmis dujomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.01; 09:02

Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Veiklą reguliuojanti tvarka taip dažnai keičiama, kad verslas nebeturi laiko atlikti savo tiesioginio darbo, Eltai sakė smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė. Bandydami suvokti naujus, mokesčių reformos atnešamus pakeitimus, smulkaus ir vidutinio verslo atstovai tarsis, kaip prie jų prisitaikyti.

Pirmadienį Ūkio ministerijoje rengiamas Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos posėdis.

Posėdyje, pasak D. Matukienės, tarybos nariai kalbėsis, kaip reaguoti į mokesčių reformos diktuojamus verslo pasikeitimus, kad galėtų juos įgyvendinti kuo sklandžiau.

„Nuotaikos labai nevienareikšmės. Reikia susipažinti su visais tais įstatymais, pakeitimais. Nesakyčiau, kad reforma kažkokia labai bloga, bet pati didžiausia blogybė – kad nuolat kažkas keičiama. Tiek daug tų pakeitimų, kad verslas nebeturi laiko atlikti savo tiesioginio darbo, tik turi nuolat prisitaikyti prie įstatymų pakeitimų“, – Eltai sakė D. Matukienė.

Jos teigimu, ir verslui, ir valstybės įstaigoms pirmiausiai reikės laiko įsigilinti į pokyčius, tad kol kas didesnės pagalbos iš jų nesitikima.

„Tiesa, su Mokesčių inspekcija verslas labai bendradarbiauja, ir tie aiškinimai vyksta. Tačiau reikės pasiruošti ir inspekcijos darbuotojams. Manau, ir Finansų ministerija išleis kažkokius poįstatyminius aktus, matyt, apie tai yra pagalvota“, – svarstė D. Matukienė.

Verslo tarybos pirmininkė tiki, kad verslui užteks laiko iki kitų metų pradžios pasiruošti pakeitimams. Sunkiausia tai padaryti, anot jos, smulkiajam verslui.

„Pripažinkime, mūsų smulkus verslas yra labai smulkus. Mažos įmonės vadovas atstoja daugelį darbuotojų, jis neturi tokių apyvartų, kad galėtų turėti finansų departamentus arba samdyti profesionalius buhalterius, auditorius, konsultantus ar kitus. Žinoma, kad labiausiai tai palies smulkiausią verslą. Kiekvienas pakeitimas jam yra peilis“, – sakė D. Matukienė.

ELTA primena, kad Seimas priėmė Vyriausybės siūlytos mokesčių reformos įstatymus, o prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį juos pasirašė.

Mokestiniai pasikeitimai įsigalios nuo kitų metų sausio pirmos dienos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.02; 11:54

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Kalbame daugiausia apie mokesčius. Akivaizdu, kad tai – Achilo kulnas?

Iš kur atsirado vadinamasis šešėlis? Dėl per didelių mokesčių. Sąžiningai dirbantis ir šeimą norintis išlaikyti žmogus to negali. Ypatingai pradžioj, jei atidarai verslą, pinigų trūksta, apyvartinių lėšų trūksta. Ateina valdžia ir atima pinigus, kurių reikia, kad galėtum išgyventi. Tada tu turi pasirinkti: arba sąžiningai sumokėti mokesčius ir po mėnesio uždaryti verslą, arba pasaykti sau: „Šį kartą truputį nusuksiu“.

Arba išvažiuoti, emigruoti?

Teisingai. Pasirinkimų daug nėra. Yra Vilnius ir Kaunas, kur situacija kiek geresnė, bet kaimuose žmonės skursta, darbų nėra. Kas neišvažiuoja, tas griebiasi alkoholio. 40 nuošimčių žmonių tarybiniais laikais dirbdavo ūkiuose. Su mechanizacija atėjo laikai, kai užtektų 2 nuošimčių dirbančių žemės ūkyje – išlaikyti Lietuvą ir dar eksportuoti. Amerikoje taip pat buvo šis reiškinys, tik ūkininkai eidavo į fabrikus, anglių kasyklas, transporto sistemą. Atsirasdavo naujų darbų. Kur lietuviai eis be aukštesnio, kompiuterinio išsilavinimo?

Kas per reiškinys yra „Globali Lietuva“? Koks jo tikslas ir kur jis eina? Ir ką manote apie vadinamąją dvigubą pilietybę?

Mano atsakymas bus asmeninė nuomonė. Jeigu Lietuva susitvarkys, dviguba pilietybė bus nesvarbi, žmonės neišvažiuos. Antra, jie pradės grįžti. Iš viso dviguba pilietybė Europos Sąjungai – nerealus klausimas. Europiečiams, ar tu važiuoji dirbti į Vokietiją, ar į Lietuvą, tos dvigubos pilietybės nereikia. Bet jei važiuoji į Ameriką, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, tai tau gal jos reikės. Per LRT forumą daviau gerą pavyzdį, kai kunigas buvo paskirtas į parapiją Amerikoj, nes jis kalba lietuviškai. Į lietuvišką parapiją pradėjo plūsti filipiniečiai, ir vyskupas kunigui pasakė: turi darbo vizą, bet turi išmokti ispaniškai kalbėt ir priimti JAV pilietybę. Jis taip ir padarė. Kai grįžo į Lietuvą, jo pasą konfiskavo. O jis gimęs Sibire, tremtinių vaikas. Gražiausia, kad jis čia užsibuvo vieną dieną ilgiau, nei leidžiama (90 dienų), ir atsidūrė areštinėj.

O jūsų pavyzdys?

Turiu dvi pilietybes: JAV ir Lietuvos. Galėčiau turėti trečią – Vokietijos. Tai kaip motina ir tėvas: katras man meilesnis? Tai tas pats, kaip pasirinkti tarp keturių anūkų. Galiu mylėt abi šalis, ar ne tiesa?

Lietuva įsipareigojusi remti išeivius. Regis, labai kilnus tikslas būtų galingai, pasiturinčiai valstybei?

Tai bandymas iš ko nors blogo padaryti ką nors gera. „Global Lithuanian Leaders“, „Globalios Lietuvos“ programa yra geras dalykas, nes žmonės išvažiuoja, įgauna patirties, kurios čia negautų, išeina mokslus, pamato kitonišką pasaulį. Būtų labai gerai, kad jie grįžtų. Bet jei tokios prastos sąlygos Lietuvoje bus ir toliau, mes juos prarasim.

Bet šiuo metu per įvairias ministerijas, savivaldybes stengiamasi sugrąžinti žmones, sudarinėjami konkretūs planai įvairiomis kryptimis.

Mes turime reikalą su simptomais. Nežiūrima į priežastis. Gal kariškai žiūriu į šį klausimą, bet jį keliu taip: „Kas yra mūsų problema? Mūsų problema yra emigracija.“ Kas ją skatina? Tvarkykim emigracijos priežastis. O dabar ant skaudamos vietos tarsi uždedamas „bandažas“. Dalis žmonių vis tiek emigruos, nes svetur viskas gražiau žaliuos. Tačiau ne tokiu dideliu mastu. Kurkime palankią aplinką. Geopolitinė, strateginė Lietuvos padėtis – puiki. Anksčiau ar vėliau reikės plčiau prekiauti su Rusija, kai ten viskas susitvarkys, ir geresnės padėties, kaip Lietuvos, nėra pasaulyje. Žemė derlinga, žmonės darbštūs. Galima Lietuvoj sukurti idealią vietą verslui. „Brexit“ vykstant daugeliui reikės apsispręsti, kur „nutūpti“, kad neišeitum iš eurozonos. Lietuva – geras pasirinkimas: visi kalba angliškai ir kitom kalbom, o sukūrus tinkamas sąlygas, visi čia ir suvažiuotų.

Apie 50 000 lietuvių dėl „Brexit“o atsidūrė keblioj padėty. Regis, jūs turėjote idėją, kaip jiems padėti?

Yra proga Lietuvai tuos darbus, kuriuos Anglija per „Brexit“ą praras, atkraustyti čionai. Kodėl tie žmonės neieškomi, nekviečiami?

Kitu atveju žmonės čia ne tik neatvyks, bet atsisakys Lietuvos pilietybės? Nuo ko pradėti?

Būtinai daryti mokesčių reformas ir mažinti valstybės išlaidas. Vienas būdas – atsisakyti prestižinių pastatų Senamiesty. Privatizuoti, kurti viešbučius, gyvenamus namus. Tie pastatai yra didelės vertės, kuri neišnaudojama.

Bet yra ir kita medalio pusė: Senamiesty yra privatizuotų namų ir sklypų, kurie laikomi griuvėsių pavidalu daugelį metų.

Tai irgi iš dalies sukuriama valdžios, kai iškeliamos sąlygos dėl istorinės vertės, kurias sunku įgyvendinti. Bet, aišku, valdžia turi ir prižiūrėti, kad savininkas nejudamą turtą sutvarkytų. Reikėtų pradėti nuo nulinio balanso.

Paimkime Indijos pavyzdį. Geriausi kompiuterių specialistai pasauly yra indai. Bet ten nuėjus į banką, jei nori išgryninti čekį ar pakeisti valiutą, tave pasitinka šimtai išdidžių raštininkų su milžiniškais sąskaitybos foliantais, ir iškilmingai, kone valandą kažką ranka įrašinėja į knygą, surašinėja net kiekvieno banknoto numerius. Juk galėtų viską kompiuterizuoti ir vietoj šimto pasodinti vieną žmogų, taip pat sutaupyti brangų kliento laiką. Turbūt taip mėginama milijonus žmonių apsaugoti nuo bedarbystės?

Tai vadinamieji „employers of last resort“. Valstybė pagal oficialią darbo užtikrinimo programą samdo žmogų kad ir nenorimam, bet darbui – „paskutinei priebėgai“. Taip išvengiama nedarbo augimo.

Tai ir pas mus gal neretai sukuriami etatai dėl tos pačios priežasties?

Tai likę nuo sovietinių laikų. Tada nerūpėjo, padarai pelną ar ne. Trys šimtai žmonių fabrike gamina kažkokius varžtus, nes jiems reikia darbo. Panamoj tą irgi mačiau: darbininkai pjauna žolę su mačetėmis. O juk galėtų paimti žoliapjovę.

Taigi ši problema skausminga ir egzistuoja visam pasauly. Tačiau progeso nesustabdysi?

Niekas nenori vietoj buldozerių vėl imtis šiupelių. Socialistinis modelis sudaro kliūtis ir neleidžia valstybei augt normaliai. Valstybė auga nepaisant valstybinių kliūčių, o ne dėl jų. Reikia naikinti tas kliūtis.

Sudaryti sąlygas žmonėms atrasti naujus pragyvenimo būdus, kiek įmanoma daugiau savarankiškus, bet pakankamai saugius, kad žmogus nesijaustų nereikalingas valstybei.

Nereikalingų žmonių valstybei nebūna. Yra toks posakis: „Nėra nevykusių žmonių. Blogiausiu atveju jie gali būti nevykėlio pavyzdžiu“.

Mums kaip tik trūksta darbo rankų, o darbo – vis daugėja.

Airija pasiekė ekonominį šuolį dėl to, kad sumažino mokesčius: jie mažiausi ES. Todėl visi pradėjo ten važiuoti ir kelti pragyvenimo lygį.Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo sukurta Emigracijos komisija, kurioje nėra nė vieno emigranto. Ar ji gali sutvarkyti mokesčius, pakeisti požiūrį į darbuotoją? Kol kas per vienerius  metus pasiekta tiek, kad susiorganizuota.

Kas turėtų pirmas tai pasakyti? Koks finansų ministerijos vaidmuo? O bankų?

Mūsų bankai yra skandinavų bankai. Jie mums paskolų neduoda, o visą pelną išsiveža į Skandinaviją. Jie gyvena iš mokesčių už paslaugas.

Jei banko tarnautojas padaro pavedimą, turi sumokėti 5 eurus…

Lietuva turi turėti savo banką, valstybinį ar komercinį, antraip šalis nekontroliuoja savo ateities.

Šiais metais bent pradėta kalbėti apie mokesčių reformą. Tai teikia vilties. Bet reikia numatyti reformų padarinius, to neatlikus reformos gali veikti priešinga linkme. Reikia veikti labai atsargiai, pamažu, nes Lietuvos ekonominis modelis labai skiriasi nuo Vokietijos, Airijos ar Skandinavijos. Reikia sukurti savo modelį, kuris būtų visos valstybės strateginis planas. Jis turi veikti keičiantis administracijoms bent 10 metų į priekį. O pradėtų veikti po dvejų metų. Kol kas kiekviena nauja valdžia viską daro iš naujo, kaitalioja įstatymus.

Emigracijos strategijoje viskas gražiai, detaliai surašyta. O plano, kas darytina, kada ir kas darys – nėra. Kas atsakys – nenumatyta.

Ar jums neatrodo, kad ne geografinė, bet geopolitinė Lietuvos padėtis yra sudėtinga: tokios kaimynės, kaip Baltarusija su mažiau išvystyta ekonomika, arba Rusijos tranzitas per teritoriją į Kaliningradą, statoma Astravo elektrinė „sodina“ ir varžo galimybes?

Geras klausimas. Kontrabanda (cigaretės, alkoholis) iš kaimyninių šalių turi būti ne skatinama, kaip dabar. Jeigu šių produktų kainos būtų sulygintos su kaimyninių šalių, nebūtų išleidžiama tiek lėšų gaudant kontrabandininkus. Be to, kovoti reikia ne su alkoholiu, o su alkoholizmo priežastimis. Duokime žmonėms viltį, ir jis sumažės. Vėl kovojama ne su priežastimis, o su padariniais. O priežastys – per didelės kainos ir neviltis.

Sukurta struktūra nepasiduoda išjudinimui. Be to, partiečiai atsakingi partijai, o ne Lietuvai. Čia tai bent „dviguba pilietybė“: kam esi lojalus, partijai ar šaliai? Ar ES? Jei Lietuvai bus geriau, bus geriau ir Europai, o ne atvirkščiai. Esu ne globalistas, o Lietuvos patriotas. Dideli mokesčiai Europai yra normalu, ten bedarbystė siekia 10 procentų. JAV šiuo metu mokesčiai sumažinti, panaikinti varžantys įstatymai, ir bedarbystė siekia vos 3,8 procento. Pernai mokesčių surinkta daugiausiai per ilgą laiką.

Paprastai per didelė reglamentacija, noras visiems suteikti lygias teises siejamas su socialistais. Norai geri, bet ekonomika ima stagnuoti. Tačiau nuolat tai vienur, tai kitur lipama ant to paties grėblio.

Geriausias pavyzdys – tai, kas dabar darosi Venesueloje, Kuboje. Venesueloje viskas dingo nuo lentynų, žmonės badauja. Gera ekonomika šalies, kuri turi pakankamai naftos, buvo sugriauta. Paimkime Kiniją. Valdžia padarė su žmonėmis sutartį: turėsite laisvą ekonomiką, bet ne laisvą politiką. Ir tas susitarimas veikia. Jums verslas, mums politika. Kinai bijo chaoso. Bet ir tai ilgai neišsilaikys, nes yra daug valstybinių prasiskolinusių įmonių. Gaminama daug neparduodamos produkcijos, bet gamyba nesustoja. Auga tušti miestai su automobiliais ir kita technika, nes jų nėra kur dėti. Užtat žmonės turi darbą (apie tai kalbėjome anksčiau). Pasaulis keičiasi, ir mes nežinome, kas bus ateity. Ar galėjom prieš dvidešimt metų pasakyti, kad kompiuterį, IPhone‘ą nešiosimės kišenėje?

Bet techninis progresas ekologine prasme gali būti pražūtingas…

Pavyzdžiui, diegiami elektriniai automobiliai. O bateriją pagaminti labai brangu, ir ji sukelia baisią taršą. Baterijų utilizavimas trunka 40 metų. Kasyklos, kuriose išgaunamos medžiagos joms pagaminti irgi labai teršia aplinką.

Taigi reformos turi būti daromos matant jų tarpusavio sąsajas. Skatinčiau vyriausybę galvoti, kokios bus pasekmės. Jei viena dalis neveiks, neveiks ir visas „aparatas“. Reikia mokėti viską apskaičiuoti. Juk pinigai visą laiką cirkuliuoja. Kuo didesnė apyvarta, tuo daugiau mokesčių surenkama.

Koks modelis buvo Lietuvoje tarpukariu?

Už išdalytą žemę ūkininkams, atimtą iš bajorų, šiems buvo atlyginta vertybiniais popieriais, už juos galima buvo statyti fabrikus. Žmonės nieko neprarado. O už valstybės remiamą mokslą, baigus universitetą ir gavus darbą, reikėdavo atidirbti, kad kiti žmonės tą mokslą gautų. Tarp valstybės ir žmonių buvo solidarumas.

Apibendrinkite pokalbį vienu sakiniu.

Lietuva turi rasti savo nišą pasaulyje, kurioje galės pirmauti.

2018.06.11; 09:00

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas pulk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Mane sudomino jūsų gyvenimo etapas, kai Panamoje padėjote atstatyti ekonomiką. Lietuvoje jūs daugelį metų esate PLB ir Seimo komisijos narys, patarinėjate ekonomikos ir kitais klausimais. Kodėl Panamoje jūsų darbas davė greitų rezultatų, o čia – niekas nejuda iš mirties taško?

Labai geras klausimas. Penkerius metus praleidau Panamoje kaip atsargos karininkas „Southern Command“ gretose, tyrinėjau šalį. Per invaziją buvau atšauktas. O vėliau šalį atstatėme per metus. Pirmas dalykas, Panamoje aš buvau ne vienas, ten dirbo visa komanda. Paramą gaudavau iš Amerikos: iš atsargos karininkų, policininkų, ispanakalbių advokatų, finansininkų, ekonomistų, kai reikėjo atkurti pašto sistemą, ligoninių darbuotojų ir kita. Panamos prezidentas Guillermo Endara neturėjo didelio patyrimo, bet Amerika labai padėjo. Amerikiečių inžinieriai statydavo tiltus, mokyklas, ligonines. Džiunglėse žmonės dažnai nebuvo matę gydytojo. O pradėjo gauti geriausius dantis tiesiai iš Bostono!

Lietuva serga tokia liga, kurią galima įvardinti: „Aš pats viską žinau“. O čia, matote, ateina amerikonas ir aiškina, ką daryti. Dar keisčiau, kad labiau pasitikima lietuviškai nekalbančiais atvykėliais reformatoriais, o savais, lietuviškai kalbančiais ir sergančiais už Lietuvą nepasitikima. Pasitvirtina patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Man susidarė įspūdis, kad Seime yra žmonių, nenorinčių ekonomikos pagerėjimo. Anksčiau, kai teikdavome pasiūlymus, buvo sudarinėjamos spragos. Jeigu po diskusijų visi būdavo „už“, vienas visada būdavo „prieš“. Liberum veto galiojo, nes sprendimai turėjo būti priimti vienbalsiai. Tada pradėjome priiminėti sprendimus tokiems balsuotojams išėjus į kitus posėdžius.

Kaip vertinate ekonominę situaciją šiandien?

Dėl emigracijos Lietuva yra priėjusi liepto galą. Reikia skubiai spręsti ekonomikos klausimus ir keisti požiūrį į tai, kokia Lietuva pasauly turi būt. Mano  nuomone, mes nustumti į Rytų Europos pakraštį; bet negalime gretintis su Bulgarija ir panašiomis šalimis. Mes turime būti Europos centru. Negalime dirbti už pusę duonos bakano – dirbkime už visą.

Kaip verslo konsultantas eidavau į firmas. Pirmas dalykas, kurį liepdavome suformuluoti, buvo „mission state“, tai yra, apibrėžti firmos tikslą. Tai savininkams, jų žodžiais, būdavo sunkiausias dalykas gyvenime. Negali pasitelkti profesionalą, kuris surašys gražius žodžius. Pirmiausia tavo darbininkai turi tikėti tavimi, tu pats ir tavo klientai. Jei sakai, kad kursi geriausią kokybę, o darbininkams liepi „prastumti“ broką, prarandamas tikėjimas. Jei nori sukurti firmą arba padėti valstybei, negali dirbti be kilnaus tikslo. Turi būti aišku, už kokius nuopelnus norite būti žinomi.

Neseniai jūs pateikėte Seime pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos ir ateities vizijos, kuriuos integruoti į darbotvarkę panoro kai kurie politikai. Vadinasi, kažkas jau pajudėjo?

Taip, ir ne tik jie, bet ir daug kitų žmonių. Kasdien gaunu daug laiškų. Daug klausimų ir raginimų. Žinoma, yra ir negatyvių atsiliepimų.

Žinome Airijoje arba Ispanijoje įvykusius didžiulius ekonomikos „stebuklus“. Ar matote tarp tų šalių kokius nors bendrumus be to, kad jų inteligentija atėjus momentui suvokė reikalą ir sutelkė jėgas kilniam tikslui ir pajungė tam visus resursus? O gal tai susiję su perversmais, ideologijų kaita?

Skirtumas tarp Lietuvos ir minėtų šalių yra tas, kad čia dar likę daug sovietiško mentaliteto. Visi keikia verslą. O kas sukurs tuos darbus? Valdžia? Ji nekuria, ji tik sudaro sąlygas, kad verslas augtų. Turime dirbti kartu su verslu. Amerikoje smulkusis verslas sukuria daugiausia darbo vietų. Amerikoje verslą galiu užregistruoti per internetą už 10 dolerių. Iškart galiu atidaryti banke sąskaitą. Jei moku iš pradžių minimalią algą darbuotojams, jie mato perspektyvą. Tokiu būdu kompanijos gali išaugti, užtikrinti algų augimą ir socialinį draudimą. Pavyzdžiui, Vakarinėje pakrantėje (Silicon Valley) daug sekretorių iš pradžių gaudavo nedidelius atlyginimus, bet galėjo įsigyti kompanijų akcijų. Dabar jos yra milijonierės. Lietuvoje pradėjus verslą veikla iškart yra užsmaugiama per mokesčius.

Tai yra, Amerikoje verslininkai mato perspektyvą, galimybes pradėdami ką nors nuo nulio ir nėra iškart užblokuojami?

Taip, o kita vertus, visi žino, kad yra didelė rizika, juk visko reikia išmokti, konkuruoti, galima viską prarasti, bankrutuoti. Tai kasdienė praktika. Kartais tenka verslą atidaryti tris, keturis ir daugiau kartų, kol pasiseks. O Lietuvoje kartą pabandę ir nusvilę žmonės išsigąsta, viską meta.

Geriau eiti į Darbo biržą, nedirbti ir gauti pašalpėlę… Gyvenimas nuo to juk nepasidaro nei saugesnis, nei sotesnis, nei pagaliau žmogus gali įgyvendinti savo svajones, pasijusti dirbančiu ir vertingu.

Arba eina dirbti taksi vairuotojais ir panašiai, nieko nauja nebando. Taksisto darbas taip pat sunkus. Bet jau pastebiu, kad ir jie nori pradėti savo verslą. Kartais klausinėja, kaip ir ką daryt. Kaip sakoma, nukritus nuo arklio, reikia vėl ant jo užlipt.

Vadinasi, lietuviai išvažiuoja todėl, kad čia nėra sąlygų nuosavam verslui. Žmonės visam pasauly vienodi, visi nori gyventi gerai ir sukurti kažką savo. Nebent manytume, kad lietuviai visiškai kitokie, nei likusi žmonijos dalis.

Sąlygos pradėti verslą Lietuvoj yra labai apsunkintos.  Tai rodo ekonomikos nesupratimą. Paimkime Singapūrą. Ar ten yra deimantų, aukso? Ką jie turi? Labai mažą plotą žemės ir labai darbščius žmones. Ką mes Lietuvoje turim? Didelį plotą žemės ir darbščius žmones. Turėtume geriau gyventi, nei singapūriečiai. O jų vidutinis metinis uždarbis yra 40 000 eurų per metus.

Gal prie sovietinio mąstymo prisideda tam tikros grupės žmonių, turinčios galios svertus, bet nenori, kad kas nors keistųsi, ypač mokesčių sistema?

Manau, yra manoma, kad valstybė turi tiek ir tiek paimti, paskui ką nors išlaikyti. Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.

Bet juk tai  – ekonomikos abėcėlė.

Daugelis valdžioj to nežino, man aiškina, kad sumažinus PVM maisto produktams, biudžete atsiras skylė. Sakau, palaukite, koks deficitas? Kiek per metus mes išleidžiame Lenkijoje? Jei neklystu, apie 300 000 000.

Tai gal mūsų ekonomikos patarėjai „dirba“ Lenkijai? Tiksliau, geri patarėjų patarimai ignoruojami?

Jie negirdi arba nesupranta. Išeina, kad dirbama valstybės nenaudai. Teksase gyvenau, kai buvo sausas įstatymas. Iš ten žmonės šnapso važiuodavo pirkti į gretimas valstijas. Tie, kurie garsiausiai kalbėdavo apie šnapsą, papirkdavo baptistus, kad jie balsuotų prieš alkoholio vartojimą. O kas tuos pinigus parūpindavo? Turintys tąsias šnapsines anose valstijose. Kuo čia dėta blaivybė? Tas pats ir čia. Jeigu norime konkuruoti su Lenkija, iš viso nuimkime PVM. Tada lenkai pas mus važiuos pirkti maisto. Jie ir padengs pajamų mokestį. Tai apsimokės, nes firmos Lietuvoje gaus daugiau pinigų.

Akivaizdu, kad ilgai tokia status quo neišsilaikys: valstybė skursta, didėja infliacija ir valstybės skola, dirbančių gyventojų mažėja. Žmonės fiziškai nebegalės sumokėti tų mokesčių (apie jų vegetaciją ir asmenybės nuskurdimą net nekalbėkime).

Amerikos investuotojai pirmiausiai žiūri, ar jų nejudamas turtas čia bus saugus. Negaliu jiems to garantuoti, nes yra pilna pavyzdžių, kai valdžia pastatus liepia nugriauti arba atima. Kas už to stovi, neaišku. Negali sužinoti, kas kėsinasi į tavo turtą. Pradėdamas verslą sudarai sąžiningą planą, kiek kas tau kainuos – nuo patalpų nuomos iki energijos išteklių. O tau gali pasakyti: keisk planą, nes gali mokesčiai pakilti. Tada galvoji: reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Kadangi situacija nesikeičia, verslo niekada neatsidarysi.

Sukuriamas neapibrėžtumo, neaiškumo fonas, kai imama manyti: gal neverta pradėti? Žmonės nusivilia?

Pažįstu labai daug investuoti bandžiusių žmonių, ir pats jų nemažai pakviečiau grįžti į Lietuvą, tarp jų – Mažeikių naftos pirkėją ir daug kitų. Jie atvažiuoja, apsižiūri ir sako: „Dar ne laikas, nėra sąlygų, pirma Lietuva turi susitvarkyt. Jeigu kas nors neaišku, kam rizikuot?“ Ir išvažiuoja.

Rizikinga terpė palaikoma. Ir dar vienas fenomenas stiprėja, į kurį dėmesį atkreipia drąsesni žurnalistai – tai didėjantis slaptumas. Viskas tampa valstybės ar biznio paslaptimi, ir visuomenė negali sužinoti skaičių, kurie privalo būti skelbiami viešai. Kiek kas kainuoja, kiek kas kam sumokėjo, kokie yra tarpusavio ryšiai. Piliečiai nežino, kiek, kur ir kas supirkinėja žemę, kas kur investavo.

Skaidrumo nėra. O kompiuteryje kiekvienas turėtų matyti registrų centro informaciją, ji turi būti lengvai randama. Tas pats tinka ir UAB. Jei sukuriama UAB, mes turime teisę žinoti narių sudėtį. Dabar to nėra. Trečdalis žmonių Lietuvoj dirba valdiškuose darbuose. Vadinasi, du trečdaliai turi valstybės tarnautojus išlaikyti. Valstybės išlaidos yra per didelės. Valdiški pinigai iššvaistomi. Kiek sukišta į Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?

Mano  nuomone, didžiausia klaida buvo ją uždaryti. Bet viską sudėjus matyti, kad „klaidos“ kartojasi pagal tam tikrą schemą.

Jeigu norėčiau sužlugdyti ekonomiką, būtent taip viską ir daryčiau (juokiasi).

(Bus daugiau)

2018.06.10; 10:18

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau Lietuvą kaip BALTIJOS GELEŽINĮ VILKĄ, matau šalį, kurioje gyvena daugiau kaip 4 milijonai lietuvių. Aš matau Lietuvą, kur lengva rasti patinkantį, gerai apmokamą darbą visiems, norintiems dirbti. Aš matau šalį, kurioje žmonės tinkamai gali panaudoti įsigytą išsilavinimą savo darbe. Aš matau Lietuvą, kurioje vyriausybė yra skaidri ir sąžininga.

Aš matau šalį, kurioje valstybė sukuria tinkamas sąlygas visiems tinkamai gyventi. Aš matau vietą, kurioje ūkininkai augina natūralius ekologiškus produktus, kurie ne tik yra vartojami vietoje, bet ir turi didelę paklausą visame pasaulyje. Aš matau šalį, kurioje darbdaviai, įskaitant vyriausybę, vertina ir gerbia savo darbuotojus. Aš matau ir švietimo sistemą, kurioje mokytojai gerbiami ir gerai apmokami. Aš matau nuostabią šalį, su sveikatos priežiūros sistema, kuriai nėra lygių, kur gydytojai ir slaugytojai neprivalo imti kyšių, kad išgyventų.

Aš matau gražią šalį, kurioje pensininkai yra gerbiami ir gali gyventi savo sidabrinius metus be būtinybės raustis šiukšlėse ar rinkti butelius. Aš matau tvirtą gynybą turinčią šalį, kurioje kariuomenei reiškiama didelė pagarba ir su kuria kitomis šalimis geriau nesipykti. Aš matau šalį, kurioje politinės partijos dirba šalies gerovei ir nevalkioja viena kitos po purvą. 

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau šalį, kurioje žmonės yra patriotai, gerbia vienas kitą, kur toleruojamos skirtingos nuomonės, kurioje žmonės gyvena moralia ir patriotine dvasia. Paprastai tariant,  aš matau šalį, už kurią kovojo ir žuvo partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jei sutinkate – tada mes visi turime vienytis ir atlikti eilę būtinų darbų.

Lietuvos ekonominis planas

Būtini esminiai pokyčiai gyventojų emigracijos sustabdymui iš Lietuvos ir jų sugrįžimo skatinimui. Tam reikalinga Vyriausybės vienybė ir tvirta politinė valia. Šio straipsnio rekomendacijos apima tik ekonomiką. Kiti dalykai, tokie kaip informaciniai karai, teisingumo sistema ir požiūris į darbuotojus, taip pat moralinės, patriotinės ir dvasinės vertybės, bus atskiro straipsnio tema. Lietuvos seimo nariai TURI sutelkti dėmesį į kursą, skirtą valstybės laivui. Tvirtai stabdyti visus smulkmeniškus skandalus, įžeidinėjimus ir kačių kovas. Laikas Veiksmui yra čia ir dabar. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja šimtas „Boeing 747“ lėktuvų, toks išvykstančiųjų mastas. Ar ne laikas labai susirūpinti? Toliau pateiktas dalykų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai strateginio plano pagrindas.

Išlaidų mažinimas

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

  1. Siekiant skatinti verslą ir turizmą – reikėtų parduoti daugumą ar visus senus ir gražius vyriausybės pastatus, esančius senamiestyje, ir perkelti šias įstaigas į naujus modernius. Padaryti tai, konsultuojantis su Vilniaus miesto žinovais – tai pagrindinis planas turizmui. Gražus, istorinis senamiestis turi atlaisvinti šį nekilnojamąjį turtą įmonėms – mokesčių mokėtojams. Tai sumažintų eismo srautą, kurį senamiestyje sukelia vyriausybės darbuotojai, vairuojantys automobilius. Senamiestis be automobilių galėtų būti atlygis.
  2. Pilnai privatizuoti „Lietuvos Geležinkelių“ ir „Mažeikių Naftos“ įmones.
  3. Sumažinti Seimo narių skaičių. Tai būtų geras pasiaukojimo pavyzdys, kaip ir simbolinis darbo užmokesčio sumažinimas. Kelionių ir biuro išlaidų sumažinimas pakeltų visuomenės pasitikėjimą.
  4. Peržiūrėkite visas Vyriausybės įstaigas iš nulinės biudžeto sudarymo pozicijos. Tegul jos pateisina savo egzistavimą ir išlaidas. Pašalinkite besidubliuojančius ir nereikalingus skyrius bei personalą. Suteikite pagrįstą darbo užmokesčio padidinimą ir premijas likusiems žmonėms už jų nuopelnus, skirdami tam iš anksto nustatytą taupymo procentą. Vyriausybės poreikis turi būti sumažintas 25% ar daugiau, tuo pačiu didinamas likusių valstybės tarnautojų darbo užmokestis.
  5. Aš skatinu vyriausybę toliau stiprinti mokyklas ir universitetus – sumažinti administracines išlaidas. Padidinti mokytojų atlyginimus procentine dalimi iš sutaupytų lėšų.
  6. Atlikti mokestinę amnestiją, siekiant sumažinti šešėlinę ekonomiką, paskelbti ribotą laikotarpį įmonėms ir asmenims išeiti iš šešėlių. Nustatyti atgalinių mokesčių terminus iki metų ar dvejų. Mokėjimo terminai ir sąlygos turi būti išbandomi, probacija turi būti šio proceso dalis.
  7. Persvarstykite ir derėkitės dėl Lietuvos Vyriausybės skolos, kad gautumėte gauti geresnes sąlygas.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su šiomis santaupomis Lietuvos Vyriausybė galėtų puikiai prisidėti prie Lietuvos fiskalinio skatinimo. Kaip žino bet koks geras ne sovietinis ekonomistas – privataus sektoriaus pinigai yra didesni nei vyriausybės stimulai, taigi jie grįžta į ekonomiką. Paradoksalu tai, kad taip pat padidėja mokesčių pajamos. Tai paskatina mūsų kitą žingsnį.

Mokesčių lengvatos

  1. Pašalinkite visus PVM mokesčius maisto produktams ir sumažinkite šilumos mokesčius.
  2. Pajamų mokesčio atostogos visiems lietuviams, verslo savininkams, kurių pajamos nesiekia Europos Sąjungos nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Siūlykite dvejų ar daugiau metų pajamų mokesčio atostogas!
  3. Mokesčių atidėjimas į ateitį, siekiant sukurti darbo vietas didelėse įmonėse. Bendrovės turi galimybę panaudoti banko kreditų dalį naujų darbuotojų samdymo išlaidoms.
  4. Sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki Europos standartų. JAV šis skaičius yra 127 200 USD.
  5. Mokesčių sumažinimas turi papildomos naudos iš faktiškai didėjančių mokestinių pajamų, nes atlaisvintos lėšos sukuria naujų darbo vietų ir plečia ekonomiką. Tai buvo išbandyta ir tai veikia. Taip padarė J. F. Kenedis, taip pat Ronaldas Reiganas. Deja, pasireiškė viena iš Merfio taisyklių „Vyriausybės pajamų padidėjimas paskatino vienodą ir dar didesnį išlaidų augimą toje pačioje vyriausybėje“. Reikia vengti šio neigiamo elemento.

Kiti žingsniai ekonomikos tobulinimui

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

  1. Plėtoti Lietuvos produktų ir paslaugų pardavimo rinkodaros planus užsieniui, rengti Lietuvos diplomatus ir išeivius, kad jie mokėtų parduoti lietuviškus produktus. Šiam tikslui reikia nusipirkti dalį TV, laikraščių, žurnalų rinkos Lietuvos įvaizdžiui formuoti. Užsienio reikalų ministerija turi koordinuoti ir padėti privačiam sektoriui. Surenkite konkursą geriausiai rinkodaros įmonei nustatyti, kuri sukurtų stiprų prekės ženklų planą Lietuvai. Investuokime į tai, kad Lietuvoje būtų atliekami reikalingi darbai šioje srityje. Tam reikia gauti lėšų – žiūrėkite, kokią nuolatinę pridėtinę vertę CNN ir BBC sukuria Makedonijai, Singapūrui, „Emiratams“, bet niekada ten nesimato Lietuvos prekių ženklų ir jos nuostabių produktų bei žmonių.
  2. Ekologiniai žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, grūdai, grybai, mėsa, dešrelės ir t.t. Reikia, kad šiems produktams būtų suteiktos vyriausybės garantijos dėl kokybės ir grynumo.
  3. Parduokite Lietuvos švietimo paslaugas, medicinos, aviacijos – kaip ES centro.
  4. Turizmas.
  5. Paslaugų ekonomika – verslumo galimybės.
  6. Administraciniai centrai.
  7. Užbaikite sėkmingų verslininkų niekinimą. Jie yra darbo kūrėjai, todėl turėtume jais didžiuotis, o ne pavydėti ir juos naikinti. Juokinga ir liūdna, kaip mes mylime užsieniečius – Bransoną, Geitsą ir kitus, bet nematome savopačių. Pakanka kalbėti apie Spekuliantus ir pajamų nelygybę. Jūs nepagerinsite šalies ekonomikos ir gerovės, paimdami pinigus iš tų, kurie juos turi, ir atiduodami tiems, kurie jų
    Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

    neturi. Pinigai plaukia į svetingą šalį, kurioje sukurtos sąlygos jų augimui. Ir pinigai išeina, jei nėra pasitikėjimo šalimi ir jos vyriausybe.

Vietoj to, kad keiktumėte tuos, kurie išvyksta, sudarykime tinkamas sąlygas, kad jie pasiliktų ir savo pinigus investuotų.

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.

  1. Atlikite visus išpuolius prieš rinkodarą finansinėms ir kitoms paslaugoms bei apdirbamojoje pramonėje, kad jos įtrauktume į ES per Lietuvą. BREXIT yra puiki galimybė Lietuvai. Kiti jau yra ten, ir mes turime juos įveikti.
  2. Skatinti verslininkus įsteigti Lietuvos aviakompaniją – privačią ne vyriausybinę – apsvarstykite ilgesnes mokesčių atostogas.
  3. Apsvarstykite privataus laivo registro planą. Tai iš tikrųjų yra partnerystė tarp vyriausybės ir privačios įmonės.
  4. Nedrauskite alaus ir vyno pardavimų nuo šaligatvio – prarastumėte daug turistų ir pajamų. Alkoholikai ten paprastai negeria. Daugelis Seimo narių man teigė, kad nėra plano uždrausti alkoholio pardavimo šaligatvių kavinėms, tačiau žiniasklaida skelbia kažką kita. Dėl besaikio alkoholio vartojimo turime imtis kitokių teigiamų žingsnių: gydymo, vilties į ateitį sukūrimo, švietimona, o jei reikia, tai ir priverstinio įsikišimo, sudarant sąlygas  žmonėms gydytis.
  5. Sustabdyti kalbas apie naujus mokesčius – visuomet, kai Lietuvos vyriausybės pareigūnas atneša naują mokestį. JAV investuotojai arba pabėga, arba atsisako investuoti į Lietuvą. Lietuvai pavyko sukurti tam tikrą JAV administracijai atitinkantį padalinį, tačiau to neužtenka, kad visa bendrovė deklaruotų, jog ji yra kaip namuose Lietuvoje. Pažvelkime į Airiją. Airija visoms įmonėms sudaro tokias sąlygas, kad jos deklaruoja savo namus tenai, ne tik kai kurias jų dalis. Tai iš tikrųjų atneša pajamas.

Paprastai tariant, mums visiems reikia imtis darbų, kad būtų sukurtas BALTIJOS GELEŽINIS VILKAS .

Teksto autorius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

2018.05.10; 07:39

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.

Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.

Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.

Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.

Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.

Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.

Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip  griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.

Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.

Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.

Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.

VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.

Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.

Begaliniai mokesčiai

Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.

Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.

Užburtas melo ratas

Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!

Ant moralinės bedugnės krašto

Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.

Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.

Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.

Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).

Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.

Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.

Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.

Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.

Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.

Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.

Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.

Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.

  1. Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
  2. Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
  3. Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
  4. Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
  5. Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
  6. Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
  7. Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.

Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.

Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.

2018.05.03; 06:40

Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Vyriausybės pristatytos struktūrinės reformos visų pirma pasitarnaus verslui. Taip interviu Eltai teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.

„Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimui mažinti. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“, – sakė profesorius.

Kaip pabrėžė prof. R. Lazutka, orientacija į konkurencingumo didinimą piginant darbo jėgą nėra gerai, nes mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris yra atsiliekantis.

Kaip pirmadienį pristatydamas reformas sakė Premjeras Saulius Skvernelis, į Vyriausybės inicijuojamas struktūrines reformas bus investuota 600 mln. eurų, dalis jų – ES fondų lėšos.

– Profesoriau, kokie Jūsų įspūdžiai po pristatymo?

– Džiaugiuosi, kad bent jau švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse įvardytos problemos, ir Premjeras pripažįsta, kad jų yra. Tai labai gerai, nes rinkimų laikotarpis pasibaigęs ir pati Vyriausybė atsakinga už sprendimus.

Dar gerai, kad, kaip sakė Premjeras, siūlymai bus svarstomi visuomenėje ir specialistų.

Akivaizdu, kad mokesčių ir pensijų srityje užsimota daryti reformas, o dėl turinio reikia šnekėti atskirai.

– Kaip vertinate siūlymus mažinti nepamokestinamąjį pajamų dydį ir, sujungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius, 2 proc. mažinti įmokas „Sodrai“ ir kitus?

– Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“.

– Kodėl tai nėra geras sprendimas?

– Konkurencingumas yra gerai, bet ne pigios darbo jėgos sąskaita todėl, kad mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris ne tik mano požiūriu yra atsiliekantis.

Visos mokesčių sistemos prioritetas turėtų būti surinkti daugiau lėšų, kad būtų galima adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių.

Vyriausybės orientacija šiuo požiūriu nėra gera. Mažesni mokesčiai dėl gerokai didinamo neapmokestinamojo pajamų minimo reiškia, kad valstybės biudžetas turės mažiau pajamų ir, tarkim, švietimas, sveikatos apsauga, ir toliau nebus pakankamai finansuojama.

Ir dabar dalį sveikatos priežiūros paslaugų žmonės finansuoja iš privačių lėšų, kas trečiam vaikui samdomi korepetitoriai. Tai – lygiagretė šešėlinė švietimo ekonomika, kaip pavadino Valstybės kontrolė.

Bendra orientacija ne didinti valstybės pajamas ir stiprinti viešąjį sektorių daugiau jį finansuojant, o atpiginti darbo jėgą, kad verslui būtų lengviau – nėra gerai.

Kitas dalykas, kodėl aš sakau, kad Vyriausybės siūlymai orientuoti verslo naudai – antros pakopos pensijų sistemos reforma. Tai yra fondų aprūpinimas klientais, nes yra numatyta, kad kiekvienas automatiškai bus įrašytas į pensijų fondus ir pats turės atsisakyti jų, jei nenorės, netingės, jei supras, pastebės ar ras laiko.

Kita vertus, numatytas grįžimas į „Sodrą“, kas mažai sukaupė antrojoje pakopoje su savo lėšomis. Tai gerai, bet žmonės jau bus sumokėję savo komisinius.

Tarkim, žmogus mokėjo 20-30 metų pensijų fondams – komisinius, jie gauna iš to pelną, o paskui, kai pamato, kad žmogus mažai sukaupė ir jo pensija bus maža, jis grįžta į „Sodrą“ ir tada jam už tuos pinigus didinama „Sodros“ pensija, bet komisiniai tai nuplaukia.

Kalbant apie pensijų kaupimą, naudojamas Lotynų Amerikos-Rytų Europos modelis, nesiorientuojant pereiti į vakarietišką pensijų kaupimo sistemą. Tai irgi minusas.

Taip pat yra su „Sodros“ „lubomis“. Kadangi didžioji įmokos dalis yra darbdavio, įvedant „lubas” laimi darbdavys. Jei tiems, kurių algos viršija „Sodros“ „lubas” įvedamas progresinis pajamų mokesčiui tarifas, vėlgi, atrodo, lėšos paliekamos darbdaviui, o darbuotojui – našta.

„Sodros“ įmokos tarifą mažinant 2 proc., ji praranda pajamas. Dėl „Sodros“ lubų taip pat prarandamos pajamos. Ką dėl to pasakys pensininkai?

Socialinės apsaugos ir darbo ministras priminė, kad 30 proc. pensininkų yra skurde. Turint tai omenyje, „Sodros“ pajamų mažinimas man absoliučiai nesuprantamas. Kaip galima mažinti „Sodros“ įmokas ir apskritai „Sodros“ pajamas, kai tiek pensininkų skursta, o gaunantys kiek didesnes pensijas vis viena gyvena iš labai kuklių pensijų, juolab „Sodros“ ateitis nėra labai šviesi dėl demografinės situacijos šalyje.

– Kokia būtų išeitis?

– Reikėtų išlaikyti lėšas „Sodrai“, net jeigu dabar ekonominė situacija labai gera, auga algos, didėja „Sodros“ įplaukos. Taip ilgą laiką nesitęs, nes tas didėjimas – ir infliacinis todėl, kad infliacija nemaža.

Tai reiškia, kad reikėtų kaupti „Sodrai“ rezervą, kuris pradėtas kaupti. Vietoje įmokų mažinimo, mano supratimu, reikėtų ruoštis sunkesniems laikams, o dalį lėšų skirti „Sodros“ pensijų platesniam didinimui, nes tai yra problema.

– Kaip Vyriausybės pristatyti siūlymai pasitarnaus socialiniam teisingumui, kuris įvardijamas kaip viena aktualiausių problemų?

– Aš nematau kaip. Daug kartų buvo kalbėta ir Vyriausybė imasi žingsnio mažinti darbo vietų apmokestinimą. Bet kai mažinamas darbo jėgos apmokestinimas, reikia turėti omenyje, kad „Sodra“ gauna mažiau lėšų, o žmonės, kurie dirba, iš valstybės biudžeto ir „Sodros“ negaus adekvačių paslaugų.

Dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo ir „Sodros“ įmokų tarifo mažinimo biudžetas ir „Sodra“ gaus mažiau pajamų, ir žmonės, kurie į rankas gaus daugiau pinigų, turės daugiau mokėti, išleisti savo lėšų už tai, ką paprastai valstybė apmoka.

Mes žinome, kad kai nepakanka to, ką valstybė moka, žmonės vietoje valstybinės poliklinikos eina į privačią, nes negali ar nenori ilgiau laukti. Arba negali pasikliauti vaikų mokymu ir samdo jiems mokytojus privačiai, po pamokų. Darbo jėgos apmokestinimas mažinamas, bet papildomai lėšų iš šalies tai nenumatoma.

Lietuvoje patys turtingiausi pajamas daugiausia gauna ne iš darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų. Apie turtingiausių žmonių pajamų apmokestinimą Vyriausybė visiškai nekalba. Tuo tarpu dirbantys žmonės, kuriems mažėja darbo užmokesčio mokesčių našta, praras galimybes vartoti viešojo sektoriaus paslaugas, kurias reikia plėsti. Šaltinio joms plėsti Vyriausybė nepristatė. Ir tai reiškia, kad tų pačių žmonių sąskaita teks daugiau mokėti iš algos, kuri lieka po mokesčių.

***

Kaip skelbė ELTA, vidutinis atlyginimas per mėnesį dėl mokesčių reformos kitąmet paaugs apie 50 eurų, žada Vyriausybė. Tuo pačiu ji tikina, kad didės mokesčių progresyvumas.

„Kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti apie 50 eurų, tą pokytį turėtų pajusti apie 1 mln. dirbančiųjų“, – Vyriausybės reformų pristatyme pirmadienį sakė Premjeras S. Skvernelis.

Pagal Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą, neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jį nuosekliai didinant. Taip pat ketinama sujungti darbdavio ir darbuotojų mokesčius.

„Bus nuosekliai didinamas NPD, jo taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, papildomai mažės 2 proc. „Sodros“ tarifas“, – teigė finansų ministras Vilius Šapoka.

Dėl mokesčių pertvarkos vidutinis atlyginimas kitąmet turėtų „į rankas“ padidėti 47 eurais, uždirbantieji daugiau – 1,7 VDU – į rankas gaus 55 eurais daugiau.

Taip pat planuojama socialinio draudimo įmokos tarifą sumažinti 2 proc. punktais. Anot Vyriausybės, mokesčių našta per trejus metus vidutinę algą gaunantiems asmenims sumažės 5,1 proc. punkto, uždirbantiems 1,7 VDU – 3,4 proc. punkto. Anot Ministrų kabineto, reformą pajaus 1 mln. dirbančiųjų.

Sujungus darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas, bus perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifai. Po reformos darbuotojo socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo tarifas sieks 18,5 proc., darbdavio – 1,24 proc., gyventojo pajamų mokesčio tarifas būtų 21 proc.

Be to, ketinama įvesti progresinius mokesčius uždirbantiems daugiausiai. Jie mokėtų 25 proc. GPM, tačiau šis būtų susietas su „Sodros“ lubomis. Taigi aukštesnį GPM mokėtų tie, kuriems būtų taikomos „Sodros“ įmokų lubos. 2019 metais pagal Vyriausybės siūlymą tai turėtų būti taikoma 120 VDU per metus uždirbantiems darbuotojams (uždirbantiems apie 8,8 tūkst. eurų per mėnesį), 2020 metais – 84 VDU (apie 6,1 tūkst. eurų per mėnesį), o 2021 metais – 60 VDU (apie 4,4 tūkst. eurų per mėnesį).

Taip pat ketinama plėsti gyvenamojo būsto apmokestinimą. Pagal Vyriausybės siūlymą, neapmokestinamas būtų pagrindinis asmens gyvenamasis būstas, sakė V. Šapoka.

Anot Vyriausybės, kitąmet investicijos į mokesčių reformą sieks 173 mln. eurų.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė). 

2018.04.17; 05:45