Mokytojų streikas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atliktas tyrimas dėl neteisėtos įtakos politikams, politologų nuomone, yra tarp svarbiausių 2018 m. politinių įvykių. Politologai, vertindami besibaigiančius metus, taip pat akcentuoja politinę fragmentaciją, apkaltų oponentams organizavimą ir laikinųjų tyrimų komisijų kūrimą, politikų siekį keisti Konstituciją, opozicijos pasyvumą bei brangiai valdantiesiems, ypač premjerui Sauliui Skverneliui, kainavusias klaidas, tarp kurių, Vyriausybės vadovo ištrinto pasisakymo istorija, nesugebėjimas suvaldyti mokytojų streiko bei įtariai pasitiktos kalbos apie siekį nuversti „valstiečių“ valdžią.

Streikuojančius mokytojus palaikantys mokiniai užtvindė ŠMM. Ievos Urbonaitės -Vainienės (ELTA) nuotr.

Didelių permainų 2019 m., politologų nuomone, tikėtis nereikėtų. Pasak jų, dėl to, kad pastaraisiais metais nemažą laiko dalį atėmė nekonstruktyvios, visuomenę skaldančios politinės grumtynės, o 2019 m. laukia net treji rinkimai, vargu ar reikėtų tikėtis politiškai vaisingesnių ar, kaip žada valdantieji, dėl mokesčių reformos, turtingesnių metų. Pasak politikos ekspertų, socialiniu ir ekonominiu požiūriais gyvenimas Lietuvoje gali labiau priminti „amerikietiškus kalnelius“, o ir politinės įtampos, aiškina politologai, ateinančiais Kiaulės metais gali tik dar labiau didėti. 

2018 metai buvo gausūs valstybei svarbių įvykių. Lietuvą aplankė popiežius Pranciškus, šalis minėjo savo šimtmetį, pagerbtas ir perlaidotas tautos didvyris partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tačiau valstybei svarbūs minėjimai ir vizitai nesugebėjo konsoliduoti politikų ir atnešti konstruktyvios politinės rimties. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Algio Krupavičiaus, valstybės šimtmečio minėjimu taip ir nepavyko Lietuvos politinėje realybėje įspausti ryškesnio ir ilgalaikio politikų ir visuomenės konsolidacijos pėdsako, todėl, teigė jis, trumpam šmėstelėjęs bendrumo jausmas išsisklaidė ir metų pabaigoje vėl regime fragmentuotą bei konfliktišką politinę atmosferą.

Nors, sutinka politologai, pastarieji metai pasižymėjo politine konfrontacija bei aukšta temperatūra valdančiųjų ir opozicijos santykiuose, jų manymu, galima išskirti ir svarbių, pozityviai vertinamų proveržių. Pirmiausia, pabrėžia politikos ekspertai, tai stiprėjantis ir naujas raiškos formas įgaunantis pilietinio sąmoningumo jausmas. Nepaisant to, kad mokytojų streikas, samprotauja politologai, įsisiūbavo dėl valdžios nesugebėjimo užtikrinti tinkamo dialogo bei pedagogų jaučiamos nevilties, pats procesas, tvirtino jie, signalizuoja apie visuomenėje stiprėjančias pilietinės visuomenės tendencijas. 

„Mokytojų streiko radikalumas ir rezultatyvumas, mano galva, yra kokybiškai naujas dalykas Lietuvoje. Jis liudija pilietinės visuomenės budimą“, – mano Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius. Jo teigimu, įvertinant mokytojų streiko reikšmę bendrame 2018 m. politinių įvykių kontekste, su valdžia ietis surėmusios pedagogų profsąjungos lyderį Andrių Navicką būtų galima apskritai įvardinti ryškiausia besibaigiančių metų asmenybe. 

MRU docento įžvalgoms antrino ir A. Krupavičius. Jis pabrėžė, kad valdžiai nusileisti nepanorę pedagogai tapo įkvėpimu ir pavyzdžiu kitoms Lietuvos visuomenės grupėms. 

„Mokytojų streikas parodė, kad valdžia negali kalbėti, jog jų sprendimams visi pritaria. Streikas atskleidė, kad konfliktuojant su valdžia taip pat galima pasiekti tam tikrų teigiamų rezultatų. Labai svarbu ir tai, kad mokytojų streikas įnešė pilietinio aktyvumo ne tik tarp pedagogų – vėl apie savo reikalavimus pradėjo kalbėti gydytojai, mokslininkai pasakė savo nuomonę. Visa tai rodo, kad valstybėje stiprėja pilietinis aktyvumas. Nors šis aktyvumas kyla iš nevilties, pilietinės visuomenės prasme tai yra teigiamas reiškinys“, – samprotavo A. Krupavičius.

Tačiau MRU dėstytoja Rima Urbonaitė neskubėjo mokytojų streikui suteikti svarbiausio metų įvykio statuso. Pasak jos, Lietuvoje vykusių streikų istorija rodo, kad tokios akcijos yra greitai užmirštamos, kita vertus, pabrėžė ji, pedagogams streiko metu keliant konkrečius reikalavimus, visuomenė neskubėjo su mokytojais ir jų problemomis konsoliduotis ar jiems reikšti paramą.

„Gali nutikti ir taip, kad mokytojų streikas greitai pasimirš. Nors tai ir buvo labai stiprus spyris Vyriausybei ir konkrečiai premjerui, tačiau dar nėra aišku, ar tas streikas turės ilgalaikių pasekmių. Nepaisant to, kad premjeras su kai kuriomis savo citatomis mokytojų atžvilgiu gerokai persistengė, visuomenė nebuvo tokia konsoliduota. Taigi, aš manau, kad mokytojų streikas buvo ryškus 2018 m. epizodas, tačiau svarbus pirmiausiai dėl to, kad buvo pasirinkti dar nematyti streikavimo būdai, apsigyvenant Švietimo ir mokslo ministerijoje“, – kalbėjo R. Urbonaitė. 

Kaip vieną ryškiausių 2018 m. politinių įvykių, politologai taip pat išskyrė NSGK atliktą politinės korupcijos tyrimą, kuriame figūravo verslo koncernas „MG Baltic“. Tačiau, pabrėžė politikos ekspertai, vargu ar lūkesčiai, kurie buvo sukelti pristatant NSGK atlikto tyrimo išvadas, visuomenėje bus pateisinti.

V. Valentinavičiaus teigimu, garsiai valdžios pristatyta kova su politine korupcija, užsibrėžimas naikinti valstybei kenksmingus politikų ir stambiojo verslo ryšius, ilgainiui iškrypo ir paskendo be saiko steigiamų laikinųjų tyrimo komisijų gausoje. 

„Valdančiosios daugumos inicijuojamas pseudokovos su korupcija kalnas Seime auga. Jos veiksmai, kai taikiniu tampa visi, išskyrus valdančiuosius, devalvuoja tikrosios kovos su korupcija procesą. Kitaip tariant, Seime vykstanti komisijų kova su korupcija iš tikrųjų yra labai siaurakaktiškas partinis rinkiminis interesas“, – kalbėjo V. Valentinavičius. 

R. Urbonaitė, apibendrindama, 2018-uosius, pabrėžė, kad pastarieji metai išsiskyrė politiniu triukšmu, apkaltų organizavimu oponentams ir politinio turinio stoka. Pasak jos, už tai didžiausią atsakomybę turėtų prisiimti gausiausios frakcijos Seime – valdantieji „valstiečiai“ ir opozicijoje esantys konservatoriai. Politologė pabrėžė, kad šių partijų santykiai, dažnai išvirstantys į aštrias asmenines politikų konfrontacijas, prisidėjo ir skaldant visuomenę. 

Be kita ko, samprotavo R. Urbonaitė, tam tikrų transformacijų galima įžvelgti ir partinėje sistemoje, kai didžiausią visuomenės dėmesį susirenkant konservatoriams ir „valstiečiams“, likusios partijos, neišvengdamos vidinių konfliktų ir skaldymosi, liko savotiškame šešėlyje. 

Politologai akcentavo, kad kritikuotini ne tik valdančiųjų 2018 m. žengti žingsniai. Opozicija, pasak jų, pastaraisiais metai taip pat politiniu sumanumu nepasižymėjo, priešingai – apsiribojo ne visada konstruktyviu valdančiųjų kritikavimu ar tiesiog pasyviu laukimu, kol šie padarys dar vieną nedovanotiną klaidą. 

V. Valentinavičiaus teigimu, opozicija taip ir nesugebėjo surasti balso oponuojant valdantiesiems. Jam pritarė ir R. Urbonaitė. Jos nuomone, opozicija nebuvo konstruktyvi, dažnai per daug dėmesio skyrė asmeniam oponentų žnaibymui. Politologė pabrėžė, kad opozicija turėjo puikią progą konstruktyviai įsitraukti sprendžiant streikuojančių mokytojų keliamas problemas, tačiau, aiškino ji, buvo apsiribota elementariu politikavimu. 

Politologų nuomone, 2019 metų svarbiausiu įvykiu, ko gero, taps prezidento rinkimai, kuriuose, priešingai nei buvo pastaruosius du kartus dalyvaujant dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei, intriga išliks iki paskutinių rinkimų akimirkų. 

R. Urbonaitė pabrėžia, kad jau pirmuosius Naujųjų metų mėnesius visuomenės dėmesį turėtų prikaustyti kol kas dar neatsakytas klausimas, ar „valstiečių“ kandidatu prezidento rinkimuose taps S. Skvernelis. Šiam nusprendus kandidatuoti, teigė ji, kiltų nemažai klausimų, tiek dėl Vyriausybės tolesnio darbo, tiek dėl jo turimo potencialo pasirodyti solidžiai vyksiančiuose rinkimuose.

Nors, aiškina politologai, šalies vadovo rinkimai nustelbs Europos Parlamento ir savivaldos rinkimus, pastarieji taip pat bus svarbus veiksnys 2019 m. vyksiančių politinių procesų žemėlapyje. Viena vertus, kalbėjo R. Urbonaitė, savivaldos rinkimai bus puiki proga politikams ir politinėms partijoms pasitikinti turimas jėgas, kita vertus, tvirtino ji, pavasarį vyksiantys rinkimai prisidės prie politinės įtampos šalyje augimo.

„2019 metais vyksiantys rinkimai pasižymės pigiais rinkiminiais triukais. Todėl valdantieji ir opozicija toliau vienas iš kito darys priešus, kaltins dėl visko vieni kitus ir mes iš esmės matysime 2018 m. vykusios politikos pratęsimą, galbūt net aštresnėmis formomis“, – kalbėjo R. Urbonaitė. 

Politologai išskyrė ir, jų manymu, valdantiesiems ir konkrečiai premjerui S. Skverneliui brangiausiai kainavusias klaidas. Tarp tokių klaidų – nesugebėjimas suvaldyti mokytojų streiko, delsimas iš švietimo ir mokslo ministrės pareigų atleisti Jurgitą Petrauskienę, medikų ir mokytojų pasipiktinimą sukėlusi S. Skvernelio ir R. Karbauskio komunikacija, siekis keisti konkrečius Konstitucijos straipsnius, galiausiai ažiotažą sukėlusi Vyriausybėje ištrinto S. Skvernelio pasisakymo istorija bei premjero kalbos apie planuojamą „valstiečių“ valdžios nuvertimą. 

Šias klaidas, pasak A. Krupavičiaus, lydėjo valdančiųjų susipriešinimas su visuomene ir žiniasklaida. VDU profesorius pažymėjo, kad už visa tai daugiausiai, ko gero, sumokės premjeras S. Skvernelis, palaidodamas savo turėtas ambicijas atsisėsti ir į aukščiausią valstybės postą. 

„Premjeras pirmiausia sugebėjo susipriešinti su daugeliu visuomenės grupių, nors dar prieš metus turėjo nuosaikią paramą. Tuomet blogio įsikūnijimas valdančiojoje koalicijoje buvo Ramūnas Karbauskis ir iš dalies Agnė Širinskienė, o premjeras buvo savotiška atsvara, jį net vadino „geruoju policininku“. S. Skvernelis pagrįstai buvo laikomas vienu iš realiausių kandidatų užimti prezidento postą. Dabar tikriausiai jis liks tik dešimties procentų kandidatu“, – samprotavo A. Krupavičius.

Savo ruožtu R. Urbonaitė kaip svarbią klaidą pabrėžė valdančiųjų nesugebėjimą įgyvendinti priimtų įstatymų. Pasak jos, valdantieji ypač „užbuksavo“ įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ar etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įstatymą. 

„Kad ir koks geras būtų įstatymas, jo rezultatai priklauso nuo įgyvendinimo ir jei jam tinkamai nepasiruoši – lauk bėdos“, – tvirtino politologė. 

MRU docentas į pagrindines valdančiųjų padarytas klaidas žvelgė abstrakčiau. Pasak V. Valentinavičiaus, pagrindine šių metų valdančiųjų klaida galima vadinti tai, kad valdžia neturi aiškios politikos krypties ir reformomis vadina tai, kas iš tikrųjų yra tiesiog grubi optimizacija. 

„Nors S. Skvernelis ir mėgsta kalbėti apie neva vykdomas reformas, bet tai, kas daroma su universitetais ar mokyklomis, yra ne reforma, o, geriausiu atveju, neprofesionali optimizacija. Todėl visi rimti šios Vyriausybės darbai, kaip kova su alkoholiu, Lietuvos geležinkelių išvalymas, urėdijų reforma buvo padaryti dar pernai. Šiemet mes tokių dalykų jau nebematome. Ar tai galima vadinti klaida? Mano manymu, tai yra tiesiog nusiteikimas nieko rimto nedaryti ir užsiiminėti rinkimų akcijomis“, – apibendrino V. Valentinavičius.

Benas Brunalas (ELTA)

2018.12.28; 09:00

Į mokytojų palaikymo akciją „Paskutinis skambutis“ ir mitingą prie Vyriausybės, preliminariais policijos duomenimis, sekmadienį atvyko apie 6 tūkst. žmonių.


Mokytojų mitingas prie Vyriausybės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip Eltai sakė vidaus reikalų ministrą pavaduojantis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, tikslingai į akciją susirinko apie 5 tūkst. žmonių, bet nemažai vilniečių trumpam prisijungdavo pamatę besibūriuojančius mokytojus ir juos palaikančius kitų profesijų žmones, mokinius, studentus. Į sekmadienį Vilniuje surengtą „Paskutinio skambučio“ akciją žmonės suvažiavo iš visos Lietuvos.

„Kaip ir tikėjomis, viskas vyko taikiai. Reikia padėkoti mokytojams už supratimą, kad didelei visuomenės daliai, ypač jaunesnei kartai, jie yra pavyzdys. Ši akcija mums visiems įrodymas, kad, net ir esant labai įkaitusiai situacijai, mokytojai išlieka inteligentiški, santūrūs”, – po mitingo sakė E. Jankevičius.

Ministras priminė premjero Sauliaus Skvernelio pažadą, kad derybos su mokytojais bus tęsiamos toliau. 

„Aš asmeniškai tikiu, kad abi pusės ras sutarimą“, – Eltai sakė E. Jankevičius.

Policijos departamentas taip pat pranešė, kad protesto akcijos metu didelių incidentų neužfiksuota.

ELTA primena, kad „Paskutinio skambučio“ mitinge prie Vyriausybės, kurį sekmadienio popietę pradėjo aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė, reikalauta ne tik detalizuoti, kaip vyks derybos su mokytojų profesinėmis sąjungomis, bet ir stabdyti mokesčių reformą bei biudžeto priėmimą, kurį Seimas numato priimti antradienį.


Mokytojų mitingas prie Vyriausybės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Kas, jei ne mes, galime apginti mokytojus, kurie yra viso mūsų gyvenimo dalis, – mokė mus, moko mūsų vaikus. Per 50 profesinių sąjungų prisijungė prie mokytojų palaikymo”, – sakė mitingą vedusi K. Savickytė-Damanskienė.

Kaip priminė ji, protestas – taikus, ir kvietė pastebėjus provokacijas apie tai pranešti pareigūnams.

Į susirinkusią minią įraše kreipėsi iš Švietimo ir mokslo ministerijos nesitraukiantys mokytojai, kuriuos mitingo organizatoriai vadino šios dienos herojais.

Mokytojai priminė, kaip vystėsi derybos, ir pabrėžė, kad yra pasiryžę bet kam, nes, jei nieko nedarysime, po 5 ar 10 metų švietimo nebeturėsime.

Kaip pabrėžė mokytojai, jie antrą savaitę tapę situacijos įkaitais, tačiau džiaugiasi, kad pagaliau buvo išgirsti ne tik profesinės bendruomenės, bet ir kitų profesinių organizacijų bei paprastų piliečių. 

„Trauktis negalim, nes už mūsų stovi tėvai, vaikai, visa švietimo bendruomenė. Kaip pabrėžė mokytojai, nereikia iliuzinių reformų, kurias mokytojai jau lengvai atpažįsta. Manau, kitą savaitę mes suprasime, ar mūsų politikai gerbia šalies žmones, ar turi nors kiek širdies, kuri būtina, norint valdyti valstybę. Ačiū visiems palaikantiems, pamoka tęsiasi”, – sakė ŠMM esančių mokytojų atstovė. 

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas dėkojo visiems atėjusiems. „Labai prašau visų susirinkusių ir politinių jėgų – susitelkime ir iškelkime mokytojo vardą aukščiau politinių intrigų“, – kvietė A. Navickas.

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius pabrėžė, kad metų metus Lietuvos švietimo sistema reformuojama be aiškaus tikslo ir supratimo. 

Pasak S. Jurkevičiaus, nenusisekusios reformos privedė prie rimtos būklės mūsų švietimą. Rugsėjį pradėta dar viena, tačiau etatinis darbo apmokėjimas, licėjaus direktoriaus žodžiais, virtęs parodija, propagandinis lozungas „Už viską bus apmokėta” skamba kaip anekdotas. Mokyklos priverstos murkdytis smulkmeniškuose skaičiavimuose, supriešinti mokytojai, o mokyklų vadovai tapę reformos aukomis. 

„Sisteminė švietimo negalia – negebėjimas vykdyti reformų“, – pabrėžė S. Jurkevičius. Pasak jo, šiandien visi matome, kad valstybės nesugeba sukurti ne tik skaidrios ir aiškios darbo apmokėjimo tvarkos, bet ir nesuvokia, kokia ji turėtų būti. 

Tolimesni bandymai taisyti reformą, licėjaus vadovo įsitikinimu, norimo rezultato neduotų. „Būtina nevykusią reformą atšaukti ir grįžti prie buvusios apmokėjimo tvarkos, padidinant koeficientus už mokytojų atliekamą tiesioginį darbą“, – pabrėžė S. Jurkevičius. 

Į „Paskutinio skambučio“ mitingą susirinkę tūkstančiai žmonių sekmadienį gyva grandine susikabino rankomis nuo Seimo iki Švietimo ir mokslo ministerijos, pravingiuodami pro didžiąją dalį kitų ministerijų. Po to visi susirinko prie Vyriausybės išdėstyti esminių, su profesinėmis sąjungomis suderintų, reikalavimų.

Pirmasis – stabdyti gruodžio 11 dieną numatytą valstybės biudžeto priėmimą, atsižvelgus į ekspertų rekomendacijas perskirstyti ir atrasti lėšų mokytojų atlyginimams pakelti.

Antras reikalavimas – sudėlioti aiškias datas, kaip bus vykdomos derybos su mokytojų profesinėmis sąjungomis.

Profesinių sąjungų nuomone, mokesčių reforma yra žalinga Lietuvos viešajam sektoriui ir turėtų būti stabdoma. Profesinės sąjungos mano, kad premjero pasiūlytas derybų grupės modelis dėl viešojo sektoriaus yra skubotas ir neefektyvus. Profesinės sąjungos reikalauja, kad deryboms šiais klausimais vadovautų iki Naujųjų metų sudarytas komitetas iš kompetentingų ekonomikos ekspertų, profesinių sąjungų atstovų, visuomenės veikėjų ir kitų suinteresuotų asmenų. 

Kaip mitinge patikslino K. Savickytė-Damanskienė, palaikymą mokytojams pareiškė per 50 Lietuvos profesinių sąjungų. Akcijos dalyviai dainavo, kalbėjosi apie būtinybę palaikyti vieni kitus, tikslą susitarti taikiai, vylėsi, kad valstybės vadovai nebegalės ignoruoti profsąjungų keliamų reikalavimų, matydami tokį palaikymą, atkreips dėmesį į viso viešojo sektoriaus problemas, kurios buvo išdėstytos mitinge prie Vyriausybės.

„Su mokytojais ir už mokytojus. Atėjo metas parodyti, kad pedagogai yra ne vieni. Parodyti, kad visuomenė solidarizuojasi ir kiekvieno mokytojo reikalas tampa bendru reikalu. Jeigu yra viena protesto akcija, kurioje privalu sudalyvauti – tai „Paskutinis skambutis“, – socialiniuose tinkluose kviesdamas palaikyti mokytojus teigė A. Tapinas.

Vidaus reikalų ministerija (VRM) penktadienį išplatintame pranešime pakvietė žmones protestuoti taikiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.09; 18:22

Mokytojams mitinguojant prie Seimo – nerimo signalai iš ŠMM. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ketvirtą streiko savaitę pamokų neves apie 1400 mokytojų. Preliminariais Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, pirmadienį streikas vyks 60 (apie 3 proc.) švietimo įstaigų.

Iš jų streiką tęs 53 ugdymo įstaigos, prie jų naujai prisijungs 7, streiką nutrauks 17. 

Iš viso Lietuvoje veikia 2000 švietimo įstaigų, jose dirba apie 45 tūkst. pedagogų. 

ELTA primena, kad pirmadienį Vyriausybėje numatyta aptarti ketvirtą neterminuoto streiko savaitę pradėjusių mokytojų reikalavimus, dėl kurių praėjusį ketvirtadienį buvo 13 valandų deramasi Švietimo ir mokslo ministerijoje drauge su visomis profsąjungomis ir Vyriausybės atstovais.

Kaip teigė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, pedagogų profesinių sąjungų siūlymai Vyriausybėje bus aptarti, visų pirma, atsižvelgus į 2019 metų valstybės finansinius įsipareigojimus. 

„Bus ieškoma realių galimybių ir konkrečių būdų skirti daugiau lėšų švietimo sričiai, aptarsime ilgalaikį pedagogų poreikių įgyvendinimo planą“, – Vyriausybės pranešime cituojamas premjeras.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-03

Iš streiką palaikančių mokytojų mitingo, kuris vyko prie Seimo, penktadienio vakarą į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) grįžę čia daiktus palikę mokytojai duris rado užrakintas.

Kaip Eltai sakė per langą į ŠMM įlipusi Vilniaus licėjaus mokytoja ekspertė Iveta Nadzeikienė, jį atidaryti paprašė viduje buvusių kolegų.

„Dabar 200 žmonių, kurie grįš iš mitingo, taip pat į ŠMM lips per langą”, – sakė pastarąsias naktis ŠMM nakvojusi Vilniaus licėjaus mokytoja ekspertė.

Kaip pabrėžė mokytoja, Švietimo ir mokslo ministerijoje liko ne tik jos, bet ir kitų tris paras mokykloje nakvojusių mokytojų daiktai, piniginės.

„Palikome viską, ką buvome atsinešę, o grįžę radome duris užrakintas. Apsaugos darbuotojas raktus turi, bet neatrakina. Nežinau, kaip ministerijos darbuotojai, likę padirbėti ilgiau ir radę užrakintas duris, išėjo namo, bet manau, kad juos išleido per duris. Nemačiau, nes pakilau pasižiūrėti, kokia situacija pas mokytojus, kurie nėjo į mitingą, liko ministerijoje: išvaryti, išnešti ar su antrankiais, į kameras jau susodinti sėdi ar dar kas”, – jaudinosi Eltos pašnekovė.

Kaip skelbė ELTA, vos prasidėjus streikui pritariančių švietimo darbuotojų mitingui prie Seimo, profsąjungos sulaukė nerimo signalų iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM).

Kaip telefonu mitinguotojams sakė ŠMM likę mokytojai, jie yra varomi iš ministerijos, nes baigėsi darbo valandos.

Mes mokytojų nevarome, tačiau ministerija užrakinama, darbas baigėsi, o savaitgalį ŠMM nedirba. Taip situaciją Švietimo ir mokslo ministerijoje Eltai komentavo įstaigos atstovai. Paklausti, ką patalpose darys mokytojai, jie sakė, kad tiesiog bus.

Kaip vėliau paaiškėjo, užrakintoje ministerijoje liko ne tik streikuojantys mokytojai, bet ir keli ilgiau padirbėti pasilikę darbuotojai.

Budėtojui nurodyta neatrakinti durų, tačiau į ŠMM patalpas keli iš mitingo grįžę mokytojai, Seimo narys Nagis Puteikis ir žurnalistai įlipo per langą. Ar tokiu pat būdu teks iš darbo išeiti darbuotojams, kol kas neaišku, ŠMM durys lieka užrakintos.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) vadovas Andrius Navickas situaciją vadino apgailėtina.

„Ministerija juk yra visos švietimo bendruomenės. Pati ministrė sakė, kad ŠMM durys visiems yra atviros, kad norima derybų, o dabar mokytojai jėga išvaromi. Nejaugi mokytojai negali stebėti proceso. Mums keista, kad ir derybų metu buvo išjungtas internetas”, – žurnalistams kalbėjo į mitinguojančius mokytojus kreipęsis LŠDS pirmininkas.

A. Navickas netiki, kad mokytojai bus jėga išvaryt iš ŠMM. „Tai būtų visiškas nesusipratimas”, – sakė profsąjungos vadovas, mitinge mokytojus, mokyklų vadovus ir švietimui neabejingus žmones kvietęs rinktis į diskusiją apie švietimo ateitį būtent Švietimo ir mokslo ministerijoje.

„Jei ŠMM neįsileis, nežinau, kur eisim. Lauke kažkur rinksimės ar ieškosime kitos salės”, – sakė A. Navickas.

Paklaustas, kaip vertina prezidentės išsakytą kritiką valdantiesiems dėl švietimo politikos ir teiginį, kad tolimesnis ministrės Jurgitos Petrauskienės darbas jai kelia abejonių, A. Navickas antrino prezidentei. „Akivaizdu, kad ši ministrės darbo diena turi būti paskutinė”, – konstatavo LŠDPS vadovas.

ELTA primena, kad trylika valandų trukusiose Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), Vyriausybės atstovų ir švietimo darbuotojų profesinių sąjungų derybose pavyko susitarti tik dėl dalies keltų reikalavimų, tad streikui pritariantys mokytojai ir savaitgalį buvo pasiruošę praleisti ministerijoje.

Streikui pritariantys mokytojai penktadienį rinkosi į mitingą prie Seimo. Jo tikslas – atkreipti Seimo dėmesį į mokytojų keliamas problemas. 

„Seimo narių žodis bus labai svarbus, nes pagrindiniai sprendimai bus priimami būtent Seime. Be to, sunku tikėtis rasti kelis šimtus milijonų siekiančių papildomų išteklių mūsų reikalavimams patenkinti“, – Eltai sakė LŠDPS pirmininkas.

Kaip skelbė ELTA, esminės diskusijos derybose kilo dėl LŠDPS reikalavimo nuo sausio 1 dienos 20 proc. didinti mokytojų algas. Vyriausybės atstovų teigimu, tai neįmanoma, turint omenyje, kad reikėtų per 130 papildomų milijonų, o kitų metų valstybės biudžetas jau svarstomas Seime.

Trečią savaitę streikuojančių mokytojų reikalavimus, dėl kurių ketvirtadienį buvo 13 valandų deramasi Švietimo ir mokslo ministerijoje, Vyriausybė aptars pirmadienį.

Pasak ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, pedagogų profesinių sąjungų siūlymai Vyriausybėje bus aptarti, visų pirma, atsižvelgus į 2019 metais prisiimtus valstybės finansinius įsipareigojimus.

„Bus ieškoma realių galimybių ir konkrečių būdų skirti daugiau lėšų švietimo sričiai, aptarsime ilgalaikį pedagogų poreikių įgyvendinimo planą“, – Vyriausybės pranešime cituotas premjeras.

Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį, kad 2019 metų biudžeto projekte švietimo sritis jau dabar yra antra pagal lėšų didėjimą. Kitais metais šiai sričiai finansavimas auga iš viso 185 mln. eurų. Todėl, pasak S. Skvernelio, čia turi vyrauti ne emocijos ir dalijami nepamatuoti pažadai, o reikia sudėlioti įsipareigojimus taip, kad Vyriausybė juos tikrai įgyvendintų.

ŠMM duomenimis, penktadienį streikavo 70 mokyklų, 13-oje iš jų dėl streiko pamokų nevedė po 1-3 pedagogus. Iš viso Lietuvoje yra per 2000 ugdymo įstaigų.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-01

Prie Seimo prasidėjo mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vos prasidėjus streikui pritariančių švietimo darbuotojų mitingui prie Seimo, profsąjungos sulaukė nerimo signalų iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM).

Kaip telefonu mitinguotojams sakė ŠMM likę mokytojai, jie yra varomi iš ministerijos, nes baigėsi darbo valandos.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) vadovas Andrius Navickas situaciją vadino apgailėtina.

„Ministerija juk yra visos švietimo bendruomenės. Pati ministrė sakė, kad ŠMM durys visiems yra atviros, kad norima derybų, o dabar mokytojai jėga išvaromi. Nejaugi mokytojai negali stebėti proceso. Mums keista, kad ir derybų metu buvo išjungtas internetas”, – žurnalistams kalbėjo į mitinguojančius mokytojus kreipęsis LŠDS pirmininkas.

A. Navickas netiki, kad mokytojai bus jėga išvaryt iš ŠMM. „Tai būtų visiškas nesusipratimas”, – sakė profsąjungos vadovas, mitinge mokytojus, mokyklų vadovus ir švietimui neabejingus žmones kvietęs rinktis į diskusiją apie švietimo ateitį būtent Švietimo ir mokslo ministerijoje.

„Jei ŠMM neįsileis, nežinau, kur eisim. Lauke kažkur rinksimės ar ieškosime kitos salės”, – sakė A. Navickas.

Paklaustas, kaip vertina prezidentės išsakytą kritiką valdantiesiems dėl švietimo politikos ir teiginį, kad tolimesnis ministrės Jurgitos Petrauskienės darbas jai kelia abejonių, A. Navickas antrino prezidentei. „Akivaizdu, kad ši ministrės darbo diena turi būti paskutinė”, – konstatavo LŠDPS vadovas.

ELTA primena, kad trylika valandų trukusiose Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), Vyriausybės atstovų ir švietimo darbuotojų profesinių sąjungų derybose pavyko susitarti tik dėl dalies keltų reikalavimų, tad streikui pritariantys mokytojai ir savaitgalį buvo pasiruošę praleisti ministerijoje.

Streikui pritariantys mokytojai penktadienį rinkosi į mitingą prie Seimo. Jo tikslas – atkreipti Seimo dėmesį į mokytojų keliamas problemas. 

„Seimo narių žodis bus labai svarbus, nes pagrindiniai sprendimai bus priimami būtent Seime. Be to, sunku tikėtis rasti kelis šimtus milijonų siekiančių papildomų išteklių mūsų reikalavimams patenkinti“, – Eltai sakė LŠDPS pirmininkas.

Kaip skelbė ELTA, esminės diskusijos derybose kilo dėl LŠDPS reikalavimo nuo sausio 1 dienos 20 proc. didinti mokytojų algas. Vyriausybės atstovų teigimu, tai neįmanoma, turint omenyje, kad reikėtų per 130 papildomų milijonų, o kitų metų valstybės biudžetas jau svarstomas Seime.

Trečią savaitę streikuojančių mokytojų reikalavimus, dėl kurių ketvirtadienį buvo 13 valandų deramasi Švietimo ir mokslo ministerijoje, Vyriausybė aptars pirmadienį.

Pasak ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, pedagogų profesinių sąjungų siūlymai Vyriausybėje bus aptarti, visų pirma, atsižvelgus į 2019 metais prisiimtus valstybės finansinius įsipareigojimus.

„Bus ieškoma realių galimybių ir konkrečių būdų skirti daugiau lėšų švietimo sričiai, aptarsime ilgalaikį pedagogų poreikių įgyvendinimo planą“, – Vyriausybės pranešime cituotas premjeras.

Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį, kad 2019 metų biudžeto projekte švietimo sritis jau dabar yra antra pagal lėšų didėjimą. Kitais metais šiai sričiai finansavimas auga iš viso 185 mln. eurų. Todėl, pasak S. Skvernelio, čia turi vyrauti ne emocijos ir dalijami nepamatuoti pažadai, o reikia sudėlioti įsipareigojimus taip, kad Vyriausybė juos tikrai įgyvendintų.

ŠMM duomenimis, penktadienį streikavo 70 mokyklų, 13-oje iš jų dėl streiko pamokų nevedė po 1-3 pedagogus. Iš viso Lietuvoje yra per 2000 ugdymo įstaigų.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-01

Streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Likę nakvoti Švietimo ir mokslo ministerijoje mokytojai entuziazmo nepraranda. Susėdę prie stalo laukia ministrės Jurgitos Petrauskienės. Pasak jų, nei naktį, nei trečiadienio vakarą ministrės nesulaukė. Tačiau rytą mokytojų aplankyti į ministeriją užsuko socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas. LSDP pirmininkas pabrėžia, kad Vyriausybės pozicija yra neadekvati: tiek premjeras, tiek ministrė demonstruoja jėgą.

,,Vertinu Vyriausybės poziciją labai prastai, akivaizdu, kad tiek premjeras, tiek ministrė demonstruoja jėgą. Mėgina palaužti, mėgina pademonstruoti jėgą priešinant švietimo darbuotojų bendruomenę ir profesines sąjungas. Tai yra žala socialiniam dialogui, demokratijai plačiąja prasme. Tai absoliučiai nepriimtina normalioje civilizuotoje valstybėje“, – Eltai sakė G. Paluckas.

Pasak LSDP lyderio, ministrei reikėtų trauktis. 

,,Aš manau, kad ministrei ne tik dėl šito reikėtų pasitraukti, ministrė sukaupė neigiamą politinį kapitalą, supriešino visą akademinę bendruomenę, aukštųjų mokyklų bendruomenes. Tai unikalus atvejis, kai sukėlus tokį susipriešinimą, tokį nesutarimą ministrė neprisiima jokios politinės atsakomybės ir ieško kaltų tarp tų žmonių, kurie gina savo teises“, – teigė G. Paluckas.

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderis Andrius Navickas teigė, kad trečiadienio vakarą buvo užsukęs tik Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas.

Ministrės patarėja Gabrielė Vasiliauskaitė tikisi kad ketvirtadienio popietę susitarimas su profsąjungomis bus pagaliau rastas. 

,,Šiandien, 10 valandą, kviečiami visi profsąjungų vadai, bus toliau svarstomas ministrės pateiktas protokolas profsąjungoms. Jos taip pat pateikė savo siūlymus ir toliau bus derinami tie punktai (…) Profsąjungos pateikė savo pasiūlymus ir mes toliau juos visus svarstysime“, – Eltai sakė G. Vasiliauskaitė.

Maždaug trys dešimtys pedagogų, trečiadienį nesulaukę realių derybų su ministre, naktį liko Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-29

Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Streikuojančių mokytojų ir premjero Sauliaus Skvernelio vertinimai dar kartą radikaliai išsiskyrė. Premjeras streiką organizuojančią Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą (LŠDPS) kaltina tuo pačiu, kuo šios sąjungos lyderis Andrius Navickas kaltina Vyriausybę – verčiant kentėti dėl streiko mokytis negalinčius vaikus ir jų tėvus.

S. Skvernelis po Vyriausybės posėdžio teigė, kad streikuojančiai profsąjungai nerūpi nei vaikai, nei tėvai. Premjeras taip pat sukritikavo ir vienos mokytojos, trečiadienį dalyvavusios Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje, eilėmis išsakytą prašymą Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), kad ši įsiklausytų į mokytojų patiriamus sunkumus. Premjeras tai įvardino nekonstruktyviu elgesiu ir leido suprasti, kad pats netiki, jog konstruktyvus dialogas su streikuojančia profsąjunga yra lengvai pasiekiamas.

„Matome, kad (streikuojantiems mokytojams. – ELTA) nei vaikai, nei tėvai nėra vertybė. Dar daugiau, jeigu į konkrečius siūlymus yra deklamuojamos eilės, eilėraščiai, kai paklausiama, tai turbūt konstruktyvumo surasti bus sunku“, – sakė S. Skvernelis ir ragino grįžti prie ugdymo proceso atnaujinimo. Tačiau, pabrėžė premjeras,

Vyriausybė nėra linkusi derėtis tik su streiką organizuojančia profsąjunga. Pasak S. Skvernelio, bus kalbamasi su visomis, prie streiko neprisijungusiomis profsąjungomis. Vyriausybės vadovas akcentavo, kad ministerija yra pasiryžusi įsiklausyti į pedagogų reikalavimus, tačiau, premjero nuomone, pasirinktas dalies pedagogų kelias streikuoti yra netinkamas.

„Su nė viena atskirai (profsąjunga. – ELTA) nebus deramasi, noriu taip pat pabrėžti, kad vienos profesinių sąjungų (LŠDPS. – ELTA) pasirinkta protesto forma iš tikrųjų kenkia ugdymo procesui, todėl kenčia vaikai, kenčia tėvai. Labai gaila, kad tokia forma yra pasirinkta. Yra siūlomas dialogas, yra siūloma sukonkretinti, ką konkrečiai norima keisti. Tikrai galiu pabrėžti, kad nepriklausomai, kas bus švietimo ministras ar ministrė, nuo reformų Vyriausybė nesitrauks, jos bus toliau įgyvendinamos, ir tos reformos bus ir finansuojamos, ir, esminis dalykas, mes esame linkę girdėti ir derėtis kartu su visa bendruomene, bet neužsiimti tokia forma, kokia šiandien, deja, yra“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Galiausiai S. Skvernelis pabrėžė, kad streikuojantys mokytojai neturėtų laukti valstybės pinigų, kompensuojant už streiko metu praleistas valandas.

„Taip pat noriu paminėti, kad streiko metu valandos nebus apmokėtos valstybės“, – sakė premjeras. Pasak S. Skvernelio, tai turės padaryti pačios profsąjungos.

Tuo tarpu LŠDPS trečiadienio rytą Seime kalbėjo priešingai. A. Navickas teigė, kad švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė žaidžia vaikų ir mokytojų likimais. Po Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio, kuriame dalyvavo J. Petrauskienė ir iš įvairių Lietuvos miestų atvykę mokytojai, A. Navickas neslėpė nepasitenkinimo ministrės dalintais pažadais bei žengtais žingsniais, reaguojant į protestuojančių pedagogų keliamus reikalavimus. Pasak jo, ministerija vis dar neįsiklauso į protestuojančių profsąjungų reikalavimus.

„Akivaizdu, kad bandoma susitarti ir atsižvelgti į tas profesines sąjungas, kurios neatstovauja mokytojams (..) Ir tada jie susitaria dėl dalykų, kurie esminės įtakos mokytojams neturi“, – aiškino A. Navickas.

Pasak jo, ministerija sąmoningai derybas nori vesti su streike nedalyvaujančiomis ir ugdymo proceso nenutraukusiomis profsąjungomis.

„Turite tartis su tais, kurie yra sustabdę ugdymo procesą“, – kreipdamasis į J. Petrauskienę pabrėžė A. Navickas.

„Jei mes norime kalbėti dėl streiko nutraukimo ir ugdymo proceso atkūrimo, tai jūs turite suprasti, dėl ko sustojo ugdymo procesas. Juk yra pateikti aiškūs reikalavimai“, – kalbėjo LŠDPS lyderis.

LŠDPS primena streiko reikalavimus: mokytojo etatą turėtų sudaryti 36 valandos, iš kurių ne daugiau kaip 18 kontaktinių valandų; mokytojo etatas gali būti dalinamas tik išlaikant tą pačią kontaktinių ir nekontaktinių valandų skaičiaus proporciją; valandos etatui skaičiuojamos ne metams, o savaitei; turi būti parengta pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programa, o nuo 2019 m. sausio 1 d. jų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc.; ikimokyklinių ir priešmokyklinių įstaigų pedagogų etate turėtų būti ne mažiau kaip šešios nekontaktinės valandos; įsipareigoti mažinti vaikų/mokinių skaičių grupėse/klasėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.29; 06:35

Dėl pedagogų streiko pirmadienį kai kuriose mokyklų nevyks pamokos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) neatšaukia pirmadienį numatyto pradėti neterminuoto pedagogų streiko.

Kaip Eltai sakė LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, mokyklų, kurios prisijungs prie neterminuoto streiko, skaičius tikslinamas, tačiau jau dabar aišku, kad prie akcijos jungsis ir kaimų, ir didžiųjų gimnazijų pedagogai.

„Neterminuoto streiko metu nevyks ugdymo procesas. Mokyklos, kurios pirmadienį streikuos, apie tai informavo bendruomenes“, – pridūrė A. Navickas.

Viena iš mokyklų, kurios, profsąjungos vadovo žiniomis, streikuos – Vilniaus Žemynos progimnazija.

Neterminuotas pedagogų streikas rengiamas dėl dalies pedagogų nepasitenkinimo naująja etatine apmokėjimo sistema.

Streiką organizuojanti LŠDPS reikalauja įdiegti etatinį modelį, kuriame vienam etatui sudaryti būtų ne daugiu kaip 18 kontaktinių valandų. Taip pat – pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. bei mažinti vaikų skaičių klasėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.10; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.

Kodėl pačia laimingiausia?

Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.

Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?

Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.

Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.

Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?

Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?

Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.

Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.

Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.

Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).

Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.

Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…

Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?

Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.

Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos  švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.

Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos.  Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“

Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas  gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.

Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).

Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.

O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?

Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…

Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“

Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.

Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.

Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?

Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.

O „europatriotizmo“, išeitų, galima?

Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir  protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?

Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“

Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską,  kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.

Kas gi atsitiko?

Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie  nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…

2018.10.07; 14:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš metus, belaukiant 2017 m. rugsėjo 1-sios, žinomas politikas Gabrielius Landsbergis, su būreliu vaikų ir žmona – pedagoge, kaip retas kitas Seimo narys, augte suaugęs su mokykla, paatviravo apie Rugsėjo pirmąją: „Kai pradėjome su Austėja draugauti prieš aštuoniolika metų, vieną dalyką išmokau iškart – Rugsėjo pirma yra šventa. Tokia šventa, kad ruoštis jai reikia pradėti rugpjūčio viduryje.“

Atidžiai apžiūrėjau tuometinius populiarius žiniasklaidos šaltinius, ir niekur neradau prieštaraujant minčiai, jog Rugsėjo 1-ji – „šventa“.

Neprieštaravo nė valdantieji. Galima buvo pagalvoti, kad jų tyla reiškia pritarimą. Bet ne veltui valdančiąją daugumą sudaro „valstiečiai“: jie, regis, gyvena pagal gyvulių ūkio įstatymus, kurių pirmasis skelbia: „Tylioji kiaulė giliąją šaknį knisa“.

Ir iškniso: prabėgo tik metai, tačiau kaip pasikeitė aplinka! Šiandien, likus iki Rugsėjo 1-sios mažiau nei savaitei, vargu ar rasime Lietuvoje bent vieną ne nostalgiškais, į praeitį nuplaukusiais, o realiais darbiniais ryšiais su mokykla susijusius specialistus, pedagogus, kurie neveidmainiaudami pasakytų, jog „Rugsėjo pirmoji – šventa“.

Šiemet – nei šventės, nei, tuo labiau, šventumo. Viskas susijaukė. Negana mokytojų darbo apmokėjimo reforma vadinamo uragano, įvedant etatinio apmokėjimo tvarką, bet ir kalendorius nuvylė. Rugsėjo 1-ji įpuolė į nei šiokią, nei tokią dieną, į šeštadienį, kuri, nebūdama „šventa“, yra eilinė nedarbo diena visiems darbo žmonėms. O mokytojas, liberalų-marksistų supratimu, yra toks pat darbo žmogus, kaip ir vairuotojas, gydytojas, ministras, barmenas, kuriems ar rugsėjo, ar gruodžio pirmoji vienodai reikšminga tik pagal tai, į kurią savaitės dieną ji „įkrenta“ tais metais: jei sekmadienis, tai „šventa“, jei šeštadienis, tai – „nedarbo“, ir baigtas kriukis!

Prisipažįstu: neprisimenu tokios nevykusios mokslo metų pradžios nuo tų laikų, kai, pati, apsiginklavusi diplomu, išėjau į gyvenimą „nešti šviesos ir tiesos“… Visada tai buvo išskirtinė, neeilinė diena, naujo ateities kartos ugdymo ciklo pradžia.

Šiemet Rugsėjo 1-ji nebe šventė, o tik eilinio grupinio darbo sezono pradžia.

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Rajonuose mokyklų vadovai, išvarginti nervingos vasaros, kai iki pat paskutinės atostogų savaitės vis dar neaišku, ką ir kaip skaičiuoti, nebenori tradicinių bendrų, mokslo metų pradžią „skambinančių“ konferencijų, susitikimų. Vienintelis jų noras – kaip nors viską suskaičiuoti, „įtilpti“ į turimas lėšas ir … kad iš mokyklų neimtų bėgti galutinai nusivylę ir pasipiktinę pedagogai.

Rajonų politikai, atsakingi už švietimą, tupi suskliautę ausis, nes ausys nebeišlaiko pačių riebiausių makaronų, kuriuos jiems yra kabinusi valdžia: Seimo Švietimo komitetas vis dar kažką vapa apie „mažų mokyklų išsaugojimą“, o Švietimo ministerija pateikė toookią mokytojų ir administracijos krūvių (nuo jų priklauso atlyginimas) skaičiuoklę, kad, nenorėdami varyti į bankrotą savo savivaldybių, rajonų politikai turės priiminėti sprendimus uždaryti visas mokyklėles, kuriose mažiau nei 120 mokinių.

Mat, (ne)išmintingu ministerijos sprendimu, vienas administratoriaus-direktoriaus etatas skiriamas tik tokiai švietimo įstaigai, kuri auklėja ne mažiau  120 vaikų. O jei „tik“ 110 ar dar mažiau, savivaldybe, malonėk papurtyti savo kišenę!.. Jei nori išsaugoti kokią mažutę mokyklėlę su 30-50 vaikų, galima pasirinkti: neremontuoti šaligatvių, sumažinti lėšas jaunimo laisvalaikiui ar kokioms nors sveikatinimo programoms, sumažinti gatvių apšvietimą, atsisakyti kitų  gyvenimą patogesniu, jaukesniu darančių „smulkmenų“…

Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau tokie skaičiavimai šalyje, kuri nebeturi nė trijų milijonų gyventojų, kur nuo vienos iki kitos mokyklos, retėjant gyventojams, ne tik dešimt, bet ir penkiolika, ir daugiau kilometrų, panašesni į pasityčiojimą arba į nedovanotiną nekompetenciją, o ne į vyriausybės rūpestį, kad nesulaukėtų Lietuvos provincija, kad joje augtų šviesus, žingeidus jaunimas, savo šalies patriotai.

Šiaurės vakariniame Lietuvos pakrašty, Skuodo rajone yra mielas bažnytkaimis Lenkimai, šalia kurio – pirmojo lietuviškai rašiusio Lietuvos istoriko Simono Daukanto gimtinė.

Nežinau, kokia mokyklėlė buvo Lenkimuose „Smetonos laikais“, bet sovietmečiu čia buvo vidurinė. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, neužilgo mokykla susitraukė iki pagrindinės, o šiandien – jau tik daugiafunkcis centras su pradine mokyklėle… O kas toliau?

Tad kur šiandien gimsta ir mokosi daukantai? Ir kas moko juos, būsimuosius daukantus? Valančius? Kudirkas? Maironius ir Marcinkevičius?

Vietoj atsakymo – klaustukai su šauktukais…

Pedagogė Judyta Tekingunduz iš Mažeikių dalinasi tokiu pastebėjimu: „Kadangi pagal visų Europos agentūrų duomenis, švietimo sektoriaus darbuotojai yra sąrašo apačioje, o tai reiškia, kad pasiekėme dugną ir giliau nebėra kur, todėl drąsiai galime teigti, kad mes – Europos ubagai. Su aukštuoju išsilavinimu, oria laikysena ir prestižiniu pavadinimu“. 

Kol kas, pasiklausius tiek mokyklų vadovų, tiek mokytojų atsiliepimų, susidaro įspūdis, kad ir ši reforma siekia to paties tikslo, kaip ir anksčiau liberalų vykdyta mokyklų „krepšelizacija“: sutaupyti valstybės biudžeto lėšas. To siekiama, verčiant uždarinėti „mažas“ mokyklas ir/ar sumažinti pedagogų skaičių.

Kai kas gali paprieštarauti: savivaldybėms suteikta teisė pačioms finansuoti tas mokyklas, kurių išlaikymui valstybė pristigo lėšų, tačiau savivaldybės to nedaro, gal būt, tyčia, „sabotuodamos“ gražiausias  Švietimo  ministerijos iniciatyvas.

Taip, gerbiamieji, aš neperdedu: raštuose, kuriuos į savivaldybes siunčia ministerija, jau pasirodė šis, stalininių represijų laikus primenantis grėsmingas žodis „sabotažas“. Prisigyvenome… Gal dar ir represijų sulauksime?

Taip, rajonų politikams palikta teisė nuspręsti išlaikyti nors ir du mokinius turinčias mokyklas … iš savo, iš savivaldybės surenkamo biudžeto. Bet rajonuose dauguma politikų – ne avantiūristai (kaip Vilniuje), o ūkiškai mąstantys žmonės. Ir jei tuo pačiu metu, kai vyksta mokytojų darbo apmokėjimo reforma, kita tos pačios vyriausybės ministerija imasi vykdyti mokesčių reformą, kurios pasėkoje savivaldybės, net ir išsinerdamos iš nuosavų kelnių, nebesurinks tiek mokesčių, kiek surinkdavo pernai ar užpernai, rajonų politikai supranta, kad verk neverkęs, o mažosioms mokykloms atėjo paskutinioji…

Rugsėjo 1-oji. Beauštanti aušrelė. 2014 metai. Vytauto Visocko nuotr.

Rašau šias eilutes, o prieš akis – Savivaldybių švietimo konferencijos, kuri turi vykti  rugpjūčio 28 d., programa. Joje numatyta daug įdomių pranešimų. Bus ir toks: „Savivaldybių vaidmuo, kuriant gerą mokyklą“.

Įdomu, ar pranešime bus  apibrėžta, kokią mokyklą Švietimo ministerija laiko gera?

Tą, kurioje daug moksleivių? Kurioje – tik aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos mokytojai, už savo darbą gaunantys orius (o ne ubagiškus) atlyginimus?

O gal tą mokyklą, kurios mokiniai, gavę atestatą, neišsilaksto po šalis plačiausias, bet įgytas/įdiegtas žinias ir gebėjimus pritaiko, vysto ir puoselėja čia, gimtajame krašte? 

Beje, po interneto platybes klajoja graži legenda: Vokietijoje mokytojo profesija esanti viena geriausiai apmokamų valstybėje. Kai teisėjai, gydytojai bei inžinieriai ėmė klausinėti kanclerės Angelos Merkel, kodėl jų alga mažesnė nei mokytojų, Merkel neva atsakiusi: „Kaip aš jus galiu lyginti su tais, kurie jus išmokė?“

Buvo taip, ar ne, ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad iš Merkel atsakymo paaiškėjo, kodėl mūsų valstybėje viskas čiuožia žemyn: todėl, kad prie valstybės vairo stovi žmonės, kuriuos mokė… orūs, diplomais nuogybę prisidengę ubagai.

Tai tiek ir tos šventės… Nes ubagams kiekviena diena – tai kova už būvį! Net jei ta diena – Rugsėjo 1-j…

2018.08.27; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Su reformų pažadais į valdžią atėjęs valstiečių ir žaliųjų kinkinys, iš pradžių opozicijos kritikuotas už reformų vilkinimą, dabar taip įsibėgėjo, kad tik laikykis!

Pradėję nuo moralei ir skrandžiui įdomių dalykų (alkoholio ribojimas, nauja vaistų įsigijimo tvarka, mokinių meniu praturtinimas margarinu…), ministrai ėmėsi čiupinėti ir valstybės biudžetui jautrias vietas: pedagogų darbo apmokėjimą, mokesčius, pensijas…

Opozicija, atrodo, jau nebespėja reaguoti, tik negarsiai aikčioja, o į pedagogų, pensininkų ar apmokestinamųjų stūgavimus nereaguoja valdžia – visi tie reformas inicijuojantys ir skubinantys ministrai bei jiems padedantys biurokratai.

Kad visuomenė ir valstybė reformų „nusipelnė“, mažai kas abejoja. Bet dar mažiau kas supranta, kodėl jos kuriamos ir diegiamos taip skubiai, remiantis ne susitarimais,   įrodymais, argumentais, diskusijomis, o primityviu valdžios „buldozeriu“.

Iš pirmo žvilgsnio, stipriausia visų reformų dalis – ankstyvesnių reformų ar esamos padėties kritika, kuri ir sukuria pamatą naujoms reformoms.

O iš antro ar trečio žvilgsnio jau pasimato silpnosios pusės. Jos dažniausiai būna specifinės kiekvienai reformuojamai sričiai, su vienu bendru, nerimą keliančiu bruožu: skuba, su kokia tos reformos yra stumiamos.

Kadangi man likimas rinkėjų pasirinkimo ir mero potvarkio pavidalu lėmė rūpintis švietimo reikalais, švietimo reforma tapo nuolatinio dėmesio objektu.

Iš pradžių tik stebėjau ir stebėjausi, nes „reformatoriai“ tyliai, už aukštų kabinetų sienų triūsė Vilniuje, ministerijoje, o savivaldybes pasiekdavo tik prieštaringi gandai.

Buvo užsimota nuo „mokinio krepšelio“ pereiti prie „klasės krepšelio“.

Kol apačios aptarinėjo galimus rezultatus, ministerijoje dėl kažkokio sąmonės nušvitimo buvo nutarta iš pradžių paleisti  pilotinį projektą: pagal „klasės krepšelį“ pasiūlyta gyventi ir dirbti tik kelių rajonų mokykloms.

Pamačius, jog sąmyšio ir neaiškumų toks krepšelis sukelia dar daugiau, nei prieš tai naudotasis „mokinio krepšelis“, projektas buvo sustabdytas, ir nutarta kurti naują projektą, kuriame klasės krepšelio idėjos likučiai būtų praturtinti etatinio pedagogų darbo apmokėjimo idėja.

Logiška buvo tikėtis, jog ir šita idėja, prieš ją diegiant į visas respublikos savivaldybes ir mokyklas, bus aprobuota keliose savivaldybėse. Bet, matyt, ministerijos reformatoriams skirtas „nušvitimo“ limitas tam periodui buvo išeikvotas, tad ministerija užgulė reformą visu biurokratiniu korpusu, gąsdindama ir save, o dar labiau – savivaldybes, jog pagal naująjį darbo apmokėjimo modelį mokyklos turės pradėti gyventi jau nuo šių metų rugsėjo 1-os dienos.

Dienos naujienomis besidomintys skaitytojai tikriausiai jau žino, kaip neigiamai tokį sumanymą priėmė Vilniaus ir kai kurių kitų miestų savivaldybės, reikalaudamos arba atšaukti, arba stabdyti, lėtinti reformų vežimo riedėjimą.

Ministerija tačiau negirdi, nereaguoja, tik kviečia atskiromis grupelėmis tai vienų, tai kitų mokyklų direktorius „apmokymams“, kaip reikės apskaičiuoti pedagogų krūvius ir atlyginimus pagal naujas lenteles. Ir kaskart būdavo pateikiami nauji variantai, pakeitimai, gal būt, patobulinimai…

O laikas jau net ne bėga, o skrieja juodbėriais žirgais…

Nenumaldomai  artėja mokslo metų pabaiga, pedagogams, direktoriams ateina atostogų metas, tačiau naujoji apmokėjimo sistema vis dar nepatvirtinta jokiais įstatymais, poįstatyminiais aktais, aprašais… Reformos galimos pasekmės Damoklo kardu tebekaba virš rajonų savivaldybių, grasindamos sujaukti ir jau patvirtintą 2018 m. biudžetą, ir sureguliuotą mokyklų tinklą, ir turimų pedagogų etatų skaičių.

Kyla klausimas: nejaugi ministerija, žinodama (ir ne kartą primindama), jog mokyklų steigėjos yra savivaldybės, iš kurių biudžetų švietimo reikmėms yra išskiriama svari suma, nebežino, kad savivaldybės savo biudžetus tvirtina ne prieš rugsėjo pirmąją, o baigiantis kalendoriniams metams?

Finansinė logika ir pagarba pedagogams reikalautų naują darbo apmokėjimo sistemą įgyvendinti jau naujais biudžetiniais metais, kad būtų teisingai apskaičiuotas  finansavimas, o naujasis biudžetas suformuotas 2019 metams.

Bet juodbėriams žmogiška logika ir emocijos – nė motais. Jiems rūpi tik pinigai.

Vyriausybė, kaip jau žinome, ką tik „prastūmė“ kitą – finansų, mokesčių – reformą, kuri stipriai kirs per savivaldybių biudžetus.

Kernavėje – gražuoliai žirgai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo dauguma nubalsavo už tokius mokesčių ir pensijų sistemos pakeitimus, dėl kurių jau kitais metais biudžeto pajamos sumažės 320 mln. eurų, o 2021 m. į valstybės biudžetą bus surinkta 750 mln. eurų mažiau pajamų iš Gyventojų pajamų mokesčio. Tai reiškia, kad bus nuskurdintas (dar labiau!)  viešasis sektorius.

Kaip apskaičiavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Andrius Kubilius, 180 mln. eurų papildomų lėšų kitais metais būtų užtekę tam, kad visiems 35 000 vidurinių mokyklų mokytojams atlyginimai galėjo būti padidinti, kiekvienam pridedant po 300 eurų „į rankas“.

A. Kubilius spėja, jog kai valdžia daro tokius sprendimus, neapskaičiuodama jų ilgalaikių pasekmių visam viešajam sektoriui, „tai ji yra arba visiškai kvaila arba turi užduotį galutinai sugriauti viešąjį sektorių, o tuo pačiu ir pačią valstybę“.

Ką sugriaus tokios reformos, parodys gyvenimas, bet šiaip ar taip, naujas pedagogų darbo apmokėjimo modelis turi vieną, viešai neįvardijamą tikslą: pasinaudodama šia reforma, vyriausybė nori priversti savivaldybes naikinti mažesnes mokyklas ir atleidinėti mokytojus, taip „sutaupant“ lėšų bent jau esamų algų lygio išlaikymui.

Štai ir paaiškėjo, kur šuoliuoja valstiečių juodbėriai: pirmyn, į gūdžią praeitį…

2018.06.23; 06:40

Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) tradiciškai sukvietė gabiausius 11–12 klasių moksleivius į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA), kurioje dalyviai „matuojasi“ pedagogo profesiją, ugdosi lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizacinius įgūdžius.

JPA ypač svarbi siekiant atskleisti pedagogo profesijos patrauklumą, skatinant moksleivius rinktis itin svarbų visuomenei pedagogo karjeros kelią. 

Jaunojo pedagogo akademija. Arno Pelaičio nuotr.

Šiemet JPA prasidėjo socialinių mokslų sesija, vykusia vasario 6–10 d. Į ją atvyko 20 didžiausią motyvaciją parodžiusių mokinių iš visos Lietuvos.

Dvyliktokė Urtė Vylimaitytė iš Šakių r. Griškabūdžio gimnazijos yra skautė nuo 8 metų. Ji išbandė save ugdydama vaikus ir nusprendė studijuoti ikimokyklinį ugdymą. „Pati užaugau toje aplinkoje – atėjus naujai kartai, vyresnieji ją augina, rodo pavyzdį, ugdo, kad ši taptų pavyzdžiu jaunesniems“, – pasakoja ji. Urtė rado bendrą kalbą su vaikais, prasmę ugdymo procese. Jai atliekant testus apie būsimą karjerą, visų atsakymai rodė – merginai lemta būti pedagoge.„Čia yra mano tikslas, kurio aš siekiu“, – sako ji.

Vienuoliktokė Lijana Petrikaitė iš Ukmergės r. Siesikų gimnazijos, aktyviai svarstanti apie socialinės pedagogikos studijas, sužinojusi apie galimybę atvykti ir iš arčiau susipažinti su universiteto sistema, dėstytojais ir studentais, net nesvarsčiusi užpildė paraišką. Dalyvauti akademijoje jai rekomendavo draugės, kurios anksčiau dalyvavo JPA, o šiandien yra LEU studentės: viena taps šokio pedagoge, o kita ruošiasi istorijos mokytojos karjerai. „Draugės pasakojo, kad akademijoje patyrė daug gerų emocijų, pasisėmė žinių ir susirado draugų, su dauguma iki šiol palaiko gerus santykius. Todėl ir man pasiūlė iš arčiau susipažinti su studentišku gyvenimu“, – pasakoja Lijana, mąstanti apie socialinės pedagogės karjerą. Čia apsilankiusi moksleivė pajuto, kad nori studijuoti būtent šiame universitete: „Labai patiko dėstytojai ir bendravimas su jais.“

Rinktis socialinės pedagogės karjerą Lijaną pastūmėjo gyvenimas su neįgaliu broliu. „Nuo mažumės augau turėdama padėti ir rūpintis tuo, kuriam reikia pagalbos. Savo kaime buvau įkūrusi neformalųjį dienos centrą vaikams“, – pasakoja būsima socialinė pedagogė. Įkūrusi centrą ji suprato, jog norisi tobulėti, skleistis kaip asmenybei, išmokti dirbti, įprasminti save, padėti, o ne gailėti, dirbti su tais, kuriems reikia ypač didelės pagalbos, trūksta socialinių įgūdžių.

Akademijoje Lijanai didžiausią įspūdį paliko Socialinio ugdymo katedros vedėja doc. dr. Sigita Burvytė. „Tai yra mano sritis, kurioje norėčiau dirbti ateityje. Pasibaigus paskaitai nuėjau prie dėstytojos ir nesinorėjo išeiti, o tik semtis žinių.Tai išskirtinė asmenybė, mylinti savo darbą“, – pasakoja mergina.

Neišdildomą įspūdį abiems merginoms paliko filosofas doc. dr. Liutauras Degėsys. „Tai yra menas, kaip jis geba žodžiais pasiekti žmogaus mintis, savo kalba paliesti kiekvieną“, – sako Urtė. „Nemažai emocijų sukėlė ir įspūdį paliko Socialinio darbo ir sociologijos katedros lektorės Angelės Tamulevičiūtės paskaita, kuri labai įtraukė“, – kalbėdamos apie aukšto lygio įdomias paskaitas viena kitai pritarė merginos.

Urtei ir Lijanai taip pat patiko labai jauki universiteto aplinka. „Man labai patinka, kad čia daugybė jaunų ir protingų žmonių su geromis mintimis ir patarimais, o bendrabutyje nėra jokio sąmyšio – visi elgiasi kultūringai, matome, kad universitetas ruošia atsakingus žmones“, – sakė Lijana.

Merginos visiems mokiniams pataria kiek galima daugiau užsiimti savanoriška veikla, dalyvauti tokiuose renginiuose kaip JPA, išbandyti save, nes tai ne tik leidžia į mokyklą parsivežti daug įspūdžių, bet ir papildyti savo patirties kraitį.

Šiais metais vyksta trys JPA sesijos skirtingomis studijų sritimis besidomintiems moksleiviams. Dar galima patekti į dvi likusias šių metų JPA sesijas. Humanitarinių mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 20–24 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. vasario 14 d. 16 val.). Gamtos, matematikos, technologijų ir sporto mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 27–kovo 3 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. vasario 21 d. 16 val.).

Norintys dalyvauti JPA turi užpildyti dokumentų formas ir jas atsiųsti el. p. jaunieji.pedagogai@leu.lt. Dokumentų formas galima rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa. Visi kandidatai bus informuoti, ar tapo JPA dalyviais. Dvidešimt atrinktųjų gaus tolesnę informaciją apie renginį. Mokinys turi teisę pateikti paraiškas į visas akademijos sesijas, tačiau dalyvauti gali tik vienoje.Visi akademijos dalyviai gaus „Jaunojo pedagogo“ diplomus. Dalyvavimas yra nemokamas.

Daugiau informacijos galite rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa arba feisbuko paskyroje „LEU Jaunojo pedagogo akademija“.

Kontaktai: el. p. jaunieji.pedagogai@leu.lt, tel. (8 5) 275 1410, mob. 8 602 04 383.

2017.02.11; 05:12

Įstatymas, draudžiantis mušti vaikus, tik gaisro gesinimas. O kokios to gaisro priežastys? Ar išvengsime naujų gaisrų, jeigu nepanaikinsime priežasčių? Jokiu būdu. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Deja, priežastys labai sunkiai pašalinamos, jų daug. Mergina, moteris pasidarė vaiką. Tėvas arba nežinomas, arba su ja nė negyveno, nebuvo susituokę. Nieko nuostabaus, dabar taip madinga. Tokia moteris gal nė nepagalvojo, kad jos vaikui bus žymiai blogiau be tėvo.

Vienai motinai irgi ilgainiui gyvenimas apkarsta. Kelyje pasitaiko buvęs tiuremščikas, šiek tiek girtuoklis, šiek tiek narkomanas, bet mokantis įtikti, susukti vienišai mamai galvą. Beje, esu dirbęs su nusikaltėliais, žinau, kad moterims jie – kaip drugeliams liepsna, vilioja, nors tu ką.

Vaikas jau turi tėtį, kurio dažniausiai ne tik nemyli, bet net nekenčia. Mano žmona augo su patėviu. Niekada jis jos nemušė, bet mylimas nebuvo. Mergaitė nuolat jam be priežasties prieštaraudavo, demonstratyviai ant stalo pasidėdavo žuvusio tėvo portretą, visaip kitaip primindavo, kad jis jai svetimas, nemielas. Šiuo atveju tragedija neįvyko, patėviui užteko savitvardos, išminties.

Kėdainių berniuko patėviui – neužteko. Čia visai kita istorija. Berniuko nelaimei, jo motina jam padovanojo gyvenimo suluošintą, alkoholio ir narkotikų sužalotą patėvį.

Kaip jūs, valdžios žmonės, vaikų gynėjai pašalinsite šitą priežastį?! Paskenduolių laikai seniai praėjo, bet ar vaikams nuo to geriau? Retas jaunas vyras, reta jauna moteris gyvena su pirmąja arba pirmuoju. Vienas mokyklos laikų draugas, sutiktas gatvėje, iš tolo man šaukia: „Ar vis dar su ta pačia gyveni?“ Gėda prisipažinti – su ta pačia.

Tai tik viena gaisrų, kuriuose nukenčia, žūsta vaikai, priežastis. Kiti laikai, kiti papročiai, labai nepalankūs vaikams. Moteris – ne vergė, ji nori dirbti, pramogauti, keliauti, o vaikas – našta. Bandau įsivaizduoti ateitį po kelių dešimčių metų. Vos gimusius kūdikius prižiūrės, auklės robotai, moters rankos bus visai atrištos. Ir jokio smurto, jokio pliaukštelėjimo per užpakaliuką, kai mažylis nežinia ko rėkia iki pamėlynavimo. Robotas bus kantrus ir išmintingas.

Tačiau nėštumas, ypač gimdymas, – irgi menkas malonumas. Todėl ilgainiui moteris bus išvaduota ir nuo šios naštos: vaikus pradėsime ir devynis mėnesius auginsime mėgintuvėlyje. O paskui, iki pilnametystės, gal kokiame žmonių auginimo kombinate, pagal specialias mokymo ir auklėjimo programas.

Dabar labai peikiami mano jaunystės laikai, kai valdžia nebaudė, nepersekiojo tėvų už tai, kad dažnuose namuose matomoje vietoje ant sienos kabodavo diržiukas. Dabar už tokį nusižengimą persekios ir baus, jeigu socialiniai darbuotojai namuose pamatys šį smurto prieš vaikus įrankį.

Manote, kad esu mušeikų šalininas? Jokiu būdu. Kiek žinau, mano senelis niekada nemušė mano Tėvo (20-ojo amžiaus pradžioje!), mano Tėvas niekada nemušė manęs, aš niekada nemušiau savo sūnaus. Tada niekas nekalbėjo apie fizinį, psichologinį smurtą, net sąvokų tokių nežinojome. Mano Tėvas manęs nemušė net tada, kai aš balėjoje (praustuvėje) maudomai mažametei seseriai, paprašytas įpilti šilto vandens, ant pečių užpyliau verdančio! Pasekmės buvo baisios: sesuo kelis mėnesius kentėjo fiziškai, o aš ir Tėvai –  psichologiškai, morališkai. Tėvas pasakė: ne vaikas kaltas, jis nesuprato, ką daro. Tokiems tėvams nereikėjo įstatymo, draudžiančio mušti vaikus.

Ar mušdavo mokinius mokytojai? Alytaus mokyklose (pirmojoje ir antrojoje vidurinėse), kuriose mokiausi iki paskutinės klasės, mūsų niekas nė karto nemušė. Net linijuote per delną. Ausį gal kada ir užsukdavo, neprisimenu. Kartais pastatydavo į kampą, bet niekada neliepė atsiklaupti. Išvarydavo iš klasės, kartais – vienai dienai iš mokyklos. Liepdavo neateiti be tėvo. Vyresnių klasių mokiniams už didesnę bausmę tekdavo plikai nusikirpti plaukus.

Tiesa, kartą mokyklos direktorius savo kabinete kelis septintokus vis dėlto mušė diržu. Vienas iš jų buvo prokuroro ar tardytojo sūnus: direktoriui teko pasiieškoti kito darbo. Tas atvejis ypatingas, netipiškas.

Kai kurios mokinių išdaigos dabar man kelia šypseną. Pertraukos metu mokytojo kėdę pakeitėme sulūžusia. Jaunas fizikas sėsdamas atsidūrė ant grindų ir labai supyko. Bet nieko nemušė, net nebandė išsiaiškinti, kas jį taip pažemino (ir tiesiogine prasme).

Tada mes vienus mokytojus labai gerbėme, kitų – prisibijojome, bet ne todėl, kad jie galėtų pakelti prieš mus ranką. Du mokytojus vadinome maloniniu Tėvelio vardu.

Kai šiandien girdžiu, kad mokyklose mokytojai viešai pravardžiuojami necenzūriniais žodžiais, net stumdomi, iš jų tyčiojamasi, su skaudama širdimi turiu pasakyti: šia prasme jūsų mokyklai toli iki mūsų mokyklos, kurią prisimename su meile ir dėkingumu. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau po šios plačiai nuskambėjusios tragedijos smurto prieš vaikus nesumažės, nors įstatymai sugriežtinti. Nes priežasčių – bedarbystės, turtinės nelygybės, alkoholizmo, narkomanijos – sugriežtintais įstatymais nepašalinsi. Serga šeima, serga mokykla, serga visuomenė.

2017.02.07; 08:34