Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) tradiciškai sukvietė gabiausius 11–12 klasių moksleivius į „Jaunojo pedagogo akademiją“ (JPA), kurioje dalyviai „matuojasi“ pedagogo profesiją, ugdosi lyderystės, bendravimo, komandinio darbo ir organizacinius įgūdžius.

JPA ypač svarbi siekiant atskleisti pedagogo profesijos patrauklumą, skatinant moksleivius rinktis itin svarbų visuomenei pedagogo karjeros kelią. 

Jaunojo pedagogo akademija. Arno Pelaičio nuotr.

Šiemet JPA prasidėjo socialinių mokslų sesija, vykusia vasario 6–10 d. Į ją atvyko 20 didžiausią motyvaciją parodžiusių mokinių iš visos Lietuvos.

Dvyliktokė Urtė Vylimaitytė iš Šakių r. Griškabūdžio gimnazijos yra skautė nuo 8 metų. Ji išbandė save ugdydama vaikus ir nusprendė studijuoti ikimokyklinį ugdymą. „Pati užaugau toje aplinkoje – atėjus naujai kartai, vyresnieji ją augina, rodo pavyzdį, ugdo, kad ši taptų pavyzdžiu jaunesniems“, – pasakoja ji. Urtė rado bendrą kalbą su vaikais, prasmę ugdymo procese. Jai atliekant testus apie būsimą karjerą, visų atsakymai rodė – merginai lemta būti pedagoge.„Čia yra mano tikslas, kurio aš siekiu“, – sako ji.

Vienuoliktokė Lijana Petrikaitė iš Ukmergės r. Siesikų gimnazijos, aktyviai svarstanti apie socialinės pedagogikos studijas, sužinojusi apie galimybę atvykti ir iš arčiau susipažinti su universiteto sistema, dėstytojais ir studentais, net nesvarsčiusi užpildė paraišką. Dalyvauti akademijoje jai rekomendavo draugės, kurios anksčiau dalyvavo JPA, o šiandien yra LEU studentės: viena taps šokio pedagoge, o kita ruošiasi istorijos mokytojos karjerai. „Draugės pasakojo, kad akademijoje patyrė daug gerų emocijų, pasisėmė žinių ir susirado draugų, su dauguma iki šiol palaiko gerus santykius. Todėl ir man pasiūlė iš arčiau susipažinti su studentišku gyvenimu“, – pasakoja Lijana, mąstanti apie socialinės pedagogės karjerą. Čia apsilankiusi moksleivė pajuto, kad nori studijuoti būtent šiame universitete: „Labai patiko dėstytojai ir bendravimas su jais.“

Rinktis socialinės pedagogės karjerą Lijaną pastūmėjo gyvenimas su neįgaliu broliu. „Nuo mažumės augau turėdama padėti ir rūpintis tuo, kuriam reikia pagalbos. Savo kaime buvau įkūrusi neformalųjį dienos centrą vaikams“, – pasakoja būsima socialinė pedagogė. Įkūrusi centrą ji suprato, jog norisi tobulėti, skleistis kaip asmenybei, išmokti dirbti, įprasminti save, padėti, o ne gailėti, dirbti su tais, kuriems reikia ypač didelės pagalbos, trūksta socialinių įgūdžių.

Akademijoje Lijanai didžiausią įspūdį paliko Socialinio ugdymo katedros vedėja doc. dr. Sigita Burvytė. „Tai yra mano sritis, kurioje norėčiau dirbti ateityje. Pasibaigus paskaitai nuėjau prie dėstytojos ir nesinorėjo išeiti, o tik semtis žinių.Tai išskirtinė asmenybė, mylinti savo darbą“, – pasakoja mergina.

Neišdildomą įspūdį abiems merginoms paliko filosofas doc. dr. Liutauras Degėsys. „Tai yra menas, kaip jis geba žodžiais pasiekti žmogaus mintis, savo kalba paliesti kiekvieną“, – sako Urtė. „Nemažai emocijų sukėlė ir įspūdį paliko Socialinio darbo ir sociologijos katedros lektorės Angelės Tamulevičiūtės paskaita, kuri labai įtraukė“, – kalbėdamos apie aukšto lygio įdomias paskaitas viena kitai pritarė merginos.

Urtei ir Lijanai taip pat patiko labai jauki universiteto aplinka. „Man labai patinka, kad čia daugybė jaunų ir protingų žmonių su geromis mintimis ir patarimais, o bendrabutyje nėra jokio sąmyšio – visi elgiasi kultūringai, matome, kad universitetas ruošia atsakingus žmones“, – sakė Lijana.

Merginos visiems mokiniams pataria kiek galima daugiau užsiimti savanoriška veikla, dalyvauti tokiuose renginiuose kaip JPA, išbandyti save, nes tai ne tik leidžia į mokyklą parsivežti daug įspūdžių, bet ir papildyti savo patirties kraitį.

Šiais metais vyksta trys JPA sesijos skirtingomis studijų sritimis besidomintiems moksleiviams. Dar galima patekti į dvi likusias šių metų JPA sesijas. Humanitarinių mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 20–24 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. vasario 14 d. 16 val.). Gamtos, matematikos, technologijų ir sporto mokslų sesija vyks 2017 m. vasario 27–kovo 3 d. (dokumentus reikia pateikti iki 2017 m. vasario 21 d. 16 val.).

Norintys dalyvauti JPA turi užpildyti dokumentų formas ir jas atsiųsti el. p. jaunieji.pedagogai@leu.lt. Dokumentų formas galima rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa. Visi kandidatai bus informuoti, ar tapo JPA dalyviais. Dvidešimt atrinktųjų gaus tolesnę informaciją apie renginį. Mokinys turi teisę pateikti paraiškas į visas akademijos sesijas, tačiau dalyvauti gali tik vienoje.Visi akademijos dalyviai gaus „Jaunojo pedagogo“ diplomus. Dalyvavimas yra nemokamas.

Daugiau informacijos galite rasti LEU interneto svetainėje adresu www.leu.lt/jpa arba feisbuko paskyroje „LEU Jaunojo pedagogo akademija“.

Kontaktai: el. p. jaunieji.pedagogai@leu.lt, tel. (8 5) 275 1410, mob. 8 602 04 383.

2017.02.11; 05:12

Įstatymas, draudžiantis mušti vaikus, tik gaisro gesinimas. O kokios to gaisro priežastys? Ar išvengsime naujų gaisrų, jeigu nepanaikinsime priežasčių? Jokiu būdu. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Deja, priežastys labai sunkiai pašalinamos, jų daug. Mergina, moteris pasidarė vaiką. Tėvas arba nežinomas, arba su ja nė negyveno, nebuvo susituokę. Nieko nuostabaus, dabar taip madinga. Tokia moteris gal nė nepagalvojo, kad jos vaikui bus žymiai blogiau be tėvo.

Vienai motinai irgi ilgainiui gyvenimas apkarsta. Kelyje pasitaiko buvęs tiuremščikas, šiek tiek girtuoklis, šiek tiek narkomanas, bet mokantis įtikti, susukti vienišai mamai galvą. Beje, esu dirbęs su nusikaltėliais, žinau, kad moterims jie – kaip drugeliams liepsna, vilioja, nors tu ką.

Vaikas jau turi tėtį, kurio dažniausiai ne tik nemyli, bet net nekenčia. Mano žmona augo su patėviu. Niekada jis jos nemušė, bet mylimas nebuvo. Mergaitė nuolat jam be priežasties prieštaraudavo, demonstratyviai ant stalo pasidėdavo žuvusio tėvo portretą, visaip kitaip primindavo, kad jis jai svetimas, nemielas. Šiuo atveju tragedija neįvyko, patėviui užteko savitvardos, išminties.

Kėdainių berniuko patėviui – neužteko. Čia visai kita istorija. Berniuko nelaimei, jo motina jam padovanojo gyvenimo suluošintą, alkoholio ir narkotikų sužalotą patėvį.

Kaip jūs, valdžios žmonės, vaikų gynėjai pašalinsite šitą priežastį?! Paskenduolių laikai seniai praėjo, bet ar vaikams nuo to geriau? Retas jaunas vyras, reta jauna moteris gyvena su pirmąja arba pirmuoju. Vienas mokyklos laikų draugas, sutiktas gatvėje, iš tolo man šaukia: „Ar vis dar su ta pačia gyveni?“ Gėda prisipažinti – su ta pačia.

Tai tik viena gaisrų, kuriuose nukenčia, žūsta vaikai, priežastis. Kiti laikai, kiti papročiai, labai nepalankūs vaikams. Moteris – ne vergė, ji nori dirbti, pramogauti, keliauti, o vaikas – našta. Bandau įsivaizduoti ateitį po kelių dešimčių metų. Vos gimusius kūdikius prižiūrės, auklės robotai, moters rankos bus visai atrištos. Ir jokio smurto, jokio pliaukštelėjimo per užpakaliuką, kai mažylis nežinia ko rėkia iki pamėlynavimo. Robotas bus kantrus ir išmintingas.

Tačiau nėštumas, ypač gimdymas, – irgi menkas malonumas. Todėl ilgainiui moteris bus išvaduota ir nuo šios naštos: vaikus pradėsime ir devynis mėnesius auginsime mėgintuvėlyje. O paskui, iki pilnametystės, gal kokiame žmonių auginimo kombinate, pagal specialias mokymo ir auklėjimo programas.

Dabar labai peikiami mano jaunystės laikai, kai valdžia nebaudė, nepersekiojo tėvų už tai, kad dažnuose namuose matomoje vietoje ant sienos kabodavo diržiukas. Dabar už tokį nusižengimą persekios ir baus, jeigu socialiniai darbuotojai namuose pamatys šį smurto prieš vaikus įrankį.

Manote, kad esu mušeikų šalininas? Jokiu būdu. Kiek žinau, mano senelis niekada nemušė mano Tėvo (20-ojo amžiaus pradžioje!), mano Tėvas niekada nemušė manęs, aš niekada nemušiau savo sūnaus. Tada niekas nekalbėjo apie fizinį, psichologinį smurtą, net sąvokų tokių nežinojome. Mano Tėvas manęs nemušė net tada, kai aš balėjoje (praustuvėje) maudomai mažametei seseriai, paprašytas įpilti šilto vandens, ant pečių užpyliau verdančio! Pasekmės buvo baisios: sesuo kelis mėnesius kentėjo fiziškai, o aš ir Tėvai –  psichologiškai, morališkai. Tėvas pasakė: ne vaikas kaltas, jis nesuprato, ką daro. Tokiems tėvams nereikėjo įstatymo, draudžiančio mušti vaikus.

Ar mušdavo mokinius mokytojai? Alytaus mokyklose (pirmojoje ir antrojoje vidurinėse), kuriose mokiausi iki paskutinės klasės, mūsų niekas nė karto nemušė. Net linijuote per delną. Ausį gal kada ir užsukdavo, neprisimenu. Kartais pastatydavo į kampą, bet niekada neliepė atsiklaupti. Išvarydavo iš klasės, kartais – vienai dienai iš mokyklos. Liepdavo neateiti be tėvo. Vyresnių klasių mokiniams už didesnę bausmę tekdavo plikai nusikirpti plaukus.

Tiesa, kartą mokyklos direktorius savo kabinete kelis septintokus vis dėlto mušė diržu. Vienas iš jų buvo prokuroro ar tardytojo sūnus: direktoriui teko pasiieškoti kito darbo. Tas atvejis ypatingas, netipiškas.

Kai kurios mokinių išdaigos dabar man kelia šypseną. Pertraukos metu mokytojo kėdę pakeitėme sulūžusia. Jaunas fizikas sėsdamas atsidūrė ant grindų ir labai supyko. Bet nieko nemušė, net nebandė išsiaiškinti, kas jį taip pažemino (ir tiesiogine prasme).

Tada mes vienus mokytojus labai gerbėme, kitų – prisibijojome, bet ne todėl, kad jie galėtų pakelti prieš mus ranką. Du mokytojus vadinome maloniniu Tėvelio vardu.

Kai šiandien girdžiu, kad mokyklose mokytojai viešai pravardžiuojami necenzūriniais žodžiais, net stumdomi, iš jų tyčiojamasi, su skaudama širdimi turiu pasakyti: šia prasme jūsų mokyklai toli iki mūsų mokyklos, kurią prisimename su meile ir dėkingumu. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau po šios plačiai nuskambėjusios tragedijos smurto prieš vaikus nesumažės, nors įstatymai sugriežtinti. Nes priežasčių – bedarbystės, turtinės nelygybės, alkoholizmo, narkomanijos – sugriežtintais įstatymais nepašalinsi. Serga šeima, serga mokykla, serga visuomenė.

2017.02.07; 08:34