Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.

XXX

Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.

Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).

XXX

Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:

(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime. 

Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?

Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?

XXX

Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?

XXX

O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.

Turkijos kariuomenė

Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.

XXX

Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.

Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai

Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.

Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.

Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.

Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.

Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose

Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo.  Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.

Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.

Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.

Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?

Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?

XXX

Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.

Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas

Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?

XXX

Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).

Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“

Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

2021.04.26; 08:00

Popiežiaus Pranciškaus ir Irako šiitų religinio lyderio didžiojo ajatolos Ali al-Sistani susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

Popiežiaus Pranciškaus ir Irako šiitų religinio lyderio didžiojo ajatolos Ali al-Sistani susitikimas byloja apie religijų dialogą ir jų suartėjimą. Tai pirmadienį per spaudos konferenciją pareiškė oficialus Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Saeedas Khatibzadeh`ė.
 
„Popiežiaus susitikimas su Irako religiniu autoritetu rodo religijų dialogą ir jų suartėjimą“, – teigė Irano diplomatas. Jis pridūrė, kad „popiežiaus kelionė į Iraką buvo labai svarbi“.
 
Pasak S. Khatibzadeh`ės, „tautos narsa, valdžios išmintingumas ir kovoje su ekstremizmu ir užsienio sąmokslais pralietas kraujas padėjo Irakui pasiekti tokį saugumo lygį, kuris leidžia rengti tokius konstruktyvius vizitus“.
 
Pranciškus tapo pirmuoju Romos katalikų bažnyčios vadovu, apsilankiusiu Irake. Kovo 6 d. jis susitiko su Irako šiitų religiniu lyderiu Ali al-Sistani. Pašnekovai aptarė persekiojimą ir diskriminaciją šiuolaikiniame pasaulyje ir religijų dialogo svarbą siekiant užkirsti jiems kelią.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.08; 18:13

Šveicarai referendume sprendžia, ar uždrausti burkas. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį Šveicarija referendume balsuoja, ar uždrausti dėvėti burkas – visą kūną dengiančius musulmonių moterų drabužius – bei kitus viso veido apdangalus.
 
Siūloma, kad, išskyrus kelias išimtis, visiems gyventojams būtų draudžiama viešose vietose dengti savo veidus. Tokį pasiūlymą pateikė dešiniųjų pažiūrų antiislamistinė grupė, kuriai 2009 metais referendume pavyko pasiekti, kad būtų uždrausta naujų minaretų statyba šioje šalyje.
 
Panašūs burkų draudimai jau galioja Austrijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje.
 
Nors iš pradžių gyventojai šią iniciatyvą užtikrintai palaikė, dabar, remiantis naujausiomis apklausomis, sumažėjo žmonių, ketinančių draudimui ištarti „taip“. Todėl nelengva nuspėti sekmadienį vyksiančio balsavimo rezultatus.
 
Iš viso balso teisę Šveicarijoje turi maždaug 5,4 mln. gyventojų.
 
Be to, tame pačiame referendume šveicarai spręs ir dėl laisvos prekybos sutarties su Indonezija bei dėl elektroninių asmens tapatybės kortelių. Pastarasis klausimas vertinamas prieštaringai, nes dokumentus išduotų privačios įmonės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.07; 11:02

Popiežius susitiko su didžiuoju ajatola Ali Sistani. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus, atvykęs į Iraką su istoriniu vizitu, šeštadienį susitiko su didžiuoju ajatola Ali Sistani, kuris yra vienas iš šiitų religinių lyderių.
 
Susitikimas šventajame Nadžafo mieste vyko už uždarų durų. Kaip pažymi naujienų agentūra „The Associated Press“, jam buvo rengiamasi ne vieną mėnesį, išsamiai aptariant visas detales. Pagrindinė pokalbio tema buvo persekiojimą patyrusios krikščionių mažumos padėtis Irake.
 
Popiežius Pranciškus atskrido į Bagdadą penktadienį. Tai pirmasis Katalikų bažnyčios vadovo vizitas į Iraką ir pirmoji pontifiko kelionę į užsienį nuo koronaviruso pandemijos pradžios. Popiežius ketina vizito metu paraginti įvairių religijų atstovus siekti taikos ir brolybės.
 
Krikščionių lyderių vertinimu, Irake liko mažiau kaip 250 tūkst. krikščionių, dauguma jų gyvena Ninevijos lygumoje ir Irako Kurdistane.
Didysis ajatola Ali Sistani, kurio autoritetą pripažįsta įvairios Irako politinės jėgos, 2014 metais paragino žmones kovoti su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.06; 15:00

Prancūzijos moksleiviai tylos minute pagerbė islamisto nužudytą mokytoją. EPA-ELTA nuotr.

Tylos minute mokiniai ir mokytojai Prancūzijoje pagerbė spėjamo islamisto nužudytą istorijos mokytoją Samuelį Paty‘į. Pirmadienį, pasibaigus rudens atostogoms, mokyklos visoje šalyje buvo paragintos 11.00 val. nutraukti pamokas ir minutei sustingti tyloje.
 
Spalio 16-ąją, paskutinę mokslo metų dieną prieš rudens atostogas, 18-metis čečėnų kilmės rusas prie mokyklos Paryžiaus priemiestyje nupjovė 47-erių mokytojui galvą. S. Paty su savo moksleiviais pamokoje nagrinėjo nuomonės laisvės temą ir rodė pranašo Mahometo karikatūras.
 
Išpuolis sukėlė pasibaisėjimą visoje Prancūzijoje. Šalį sukrėtė ir kitas išpuolis, kai praėjusį ketvirtadienį 21 metų tunisietis Nicos bažnyčioje mirtinai subadė tris žmones. Prancūzijos tarnybos ir šiuo atveju kalbėjo apie islamistinę ataką.
 
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pirmadienį „Snapchat“, „Instagram“ ir „Facebook“ tinkluose tiesiogiai kreipėsi į 12 mln. šalies moksleivių: „Šiandien, per pamoką, jūs pagerbsite Samuelį Paty‘į. Mes visi apie jį galvosime, jūs ir jūsų mokytojai“.
 
Po mokytojo nužudymo E. Macronas aiškiai pasisakė už nuomonės laisvę ir gynė pranašo Mahometo karikatūrų paskelbimą Prancūzijoje. Tai sukėlė didžiulius protestus daugelyje musulmoniškų šalių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.03; 09:44

Paryžiuje prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.

Paryžiuje penktadienį prie buvusios satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijos surengtas, kaip įtariama, teroristinis išpuolis – jo metu peiliu sunkiai sužaloti du žmonės.
 
Išpuolis surengtas tuo metu, kai mieste buvo teisiami asmenys, bendrininkavę surengus 2015 metų išpuolį žurnalo redakcijoje. Žurnalas sukėlė pasaulio musulmonų įniršį, teismo pradžią pažymėdamas naujų karikatūrų, kuriose vaizduojamas pranašas Mahometas, paskelbimu.
 
2015 metų sausio 7 dieną surengto išpuolio metu žuvo dvylika žmonių, įskaitant kelis žymius Prancūzijos karikatūristus.
 
Paryžiaus policija pranešė, kad penktadienio išpuolio metu buvo „kritiškai sužeisti“ du žmonės, o incidentą tiria specialieji antiteroristiniai prokurorai. Anksčiau buvo skelbiama informacija, kad išpuolyje subadyti keturi žmonės, dviejų aukų būklė – kritinė.
 
Netrukus po išpuolio netoli Bastilijos aikštės buvo suimtas vienas įtariamasis. Jam gresia kaltinimai „su terorizmu susijusiu pasikėsinimu nužudyti“ ir „bendrininkavimu su teroristais“, sakė policija ir prokurorai.
 
Netoli aikštės taip pat buvo suimtas ir antras įtariamasis, naujienų agentūrai AFP sakė vienas šaltinis. Anksčiau buvo skelbiama, kad būta dviejų užpuolikų, tačiau policija vėliau pabrėžė, kad veikė tik vienas žmogus.
 
„Sužeisti du kolegos“
 
Naujienų agentūros „Premieres Lignes“ darbuotojas sakė, kad išpuolio metu buvo sužeisti du jo kolegos.
Prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.
 
„Du kolegos gatvėje rūkė cigaretes. Išgirdau riksmus. Priėjau prie lango ir pamačiau vieną kruviną kolegą, kurį vaikėsi mačete apsiginklavęs vyras, – sakė darbuotojas. – Žinome, kad buvo sužeisti du mūsų kolegos, tačiau šiuo metu daugiau informacijos neturime.“
 
Pranešama, kad buvo uždarytos penkios vietovėje esančios mokyklos. Iš vietovės niekam neleidžiama nei išeiti, nei į ją patekti.
 
„Paryžiuje įvyko rimtas įvykis“, – sakė Prancūzijos ministras pirmininkas Jeanas Castexas, turėjęs netrukus kreiptis į žurnalistus vizito šiaurės Paryžiuje metu, tačiau vizitą nutraukė ir išvyko į Vidaus reikalų ministerijos krizių centrą.
 
Jis pridūrė, kad išpuolis surengtas „priešais“ buvusią žurnalo redakciją Paryžiuje. Saugumo sumetimais paslaptimi laikomas dabartinis redakcijos adresas.
 
Informacijosd šaltinis – ELTA
 
2020.09.26; 07:00

Saudo Arabijoje musulmonai pradeda chadžą. EPA-ELTA nuotr.

Laikantis griežtų saugumo priemonių, trečiadienį musulmonai pradeda chadžą – piligriminę kelionę į Meką Saudo Arabijoje.
 
Dėl koronaviruso pandemijos šiais metais chadžo apeigose galės dalyvauti tik keli tūkstančiai tikinčiųjų – pernai jų buvo 2,5 mln. Pirmą kartą šiuolaikinėje šalies istorijoje chadže negalės dalyvauti už Karalystės ribų gyvenantys musulmonai.
 
Per penkias dienas truksiančias chadžo apeigas tikintieji, be kita ko, turės laikytis atstumo ir dėvėti kaukes. Prieš ir po chadžo jiems privalomas karantinas. Chadžas dėl epidemijų ir konfliktų praeityje ne kartą buvo atšauktas.
 
Kad būtų pateisintas globalus piligriminės kelionės pobūdis, pirmenybė dalyvauti chadže suteikta Saudo Arabijoje gyvenantiems užsieniečiams musulmonams. Tik 30 proc. apeigų dalyvių bus Saudo Arabijos piliečiai.
 
Chadžas yra vienas penkių islamo stulpų. Kiekvienas pamaldus musulmonas, kuris yra sveikas ir gali sau leisti, privalo bent kartą gyvenime apsilankyti Mekoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.29; 06:00

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino taikiai išspręsti konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
 
„Jau ne vieną dieną su nerimu stebiu padidėjusią karinę įtampą Kaukazo regione, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“, – kalbėjo Vatikano vadovas. Popiežius pakartojo savo raginimą nutraukti visus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Pirmą kartą nutraukti ginkluotus susirėmimus jis paragino kilus koronaviruso pandemijai.
 
Panašius raginimus anksčiau išsakė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio’ius Guterresas, kuris kalbėjo apie visuotines paliaubas bei „ligos, vadinamos karu“, pabaigą.
 
Kilus pastariesiems susirėmimas Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, žuvo daugiau nei 10 žmonių. Šios abi buvusios sovietinės respublikos jau ne vieną dešimtmetį vaidosi dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
 
Pasaulio bendruomenė Kalnų Karabachą laiko musulmonų duominuojamo Azerbaidžano dalimi, tačiau regioną kontroliuoja krikščionių armėnų separatistai. Pastarosios kovos kilo šiaurinėje Kalnų Karabacho dalyje.
 
Abi šalys dėl ginčijamos teritorijos kariavo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, vykstant parėjimui į nepriklausomybę iš žlugusios Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.19; 18:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Pavasaris įsibėgėja. Lyg koks stabdis – koronavirusas – gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus neatsipalaiduoti. Bet tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į šviesą, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus savo optimizmu. Štai kodėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesys tvyrotų kažkur toli toli…

Ar metas atsipalaiduoti?

Tai, kad Vyriausybė jau atleido karantino varžtus, galima vertinti dvejopai. Psichologiškai tai mus nuteikia pozityviai: neva pandemija jau traukiasi, infekuotųjų kreivė „plokštėja“, o ir mirusių procentas ne toks didelis. Vadinasi, galima bėgti į gatvę, parką, parduotuvę, aplankyti senelius…

Kita vertus, specialistai perspėja: priešingai negu tvirtina valdžios žmonės, pandemijos pikas dar nepasiektas, pavojus užsikrėsti nepraėjo, atsiranda vis naujų užkrato židinių, kaip atsitiko Nemenčinėje. Tiesą spaudos konferencijoje sakė premjero patarėjas, Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surplys, kad sušvelninus karantino priemones „žmonės pajuto laisvę ir pamiršo, kad Lietuvoje vis dar yra karantinas.“

„Kačiukai“ – pavasario ženklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Betgi pati Vyriausybė išprovokavo tą laisvę. Ji pasidavė stambiojo verslo spaudimui ir leido veikti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Esą žmonės neišgyvena, miršta badu, kavinės ir parduotuvės prie bankroto ribos. Šitaip jie viliojami į gatves, į kavines, parduotuves, bendrauti su draugais, pasigražinti salonuose ir pan. Tiesa, visiems taikomos griežtos karantino sąlygos. Bet kas sukontroliuos jų lankytojus: ar jis kavutę lauke geria su kauke, ar pyragėlius perka reikiamu atstumu ir atsiskaito ne grynaisiais, ar į parduotuvę užeina vienas, kiek jis ten išbūna… Savaitgalį tokie kontroliniai reidai buvo atliekami, bet tenka abejoti, ar ištroškęs klientų įmonės savininkas laikysis visų karantino reikalavimų, ar kiekvienam prekeiviui užteks atsakomybės…

Pavasaris. Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai čia karantino varžtų atlaisvinimas gali virsti skaudžia pamoka: antai, jau vien penktadienį išaiškinti 94 užsikrėtimo atvejai… Kita vertus, galima spėti, kodėl stambiojo verslo rykliai nenumaldomai verčia Vyriausybę, nesulaukus tinkamo meto, ignoruoti pandemijos mastus. Politikų net įtakoti nereikia: jie puikiai žino, kad vyks Seimo rinkimai, kad rinkimų kampanija jau prasidėjo, kad didžiausią paramą jiems skirs tas pats verslas…

Specialistų perspėjimus užgožia skuboti politikų sprendimai. O kai į šį chorą įsijungia įvairūs ekspertai, komentuojantys visai ne savo srities reiškinius, tampa tikrai linksma. Antai, žinomas finansų orakulas Nerijus Mačiulis leptelėjo, jog karantino sąlygas reikia švelninti, nes jo metu vyksta daugiau savižudybių. Atvirą nusišnekėjimą paneigia psichologai, kurie teigia, kad krizių metu savižudybių skaičius kaip tik mažėja, nes į jas linkę asmenys savo negalavimus perkelia į aplinką, taip tarsi rasdami kitas savo bėdų priežastis…

Šis tas linksmesnio

Bet pradėsiu štai nuo ko. Ir toliau Seimas smaginasi. Jam nė motais, kad Prezidentas jį vėl supeikė, jog parlamentas toliau yra neveiksnus, karantino sąlygomis nedirba visu pajėgumu. Šalies vadovo netekina, kaip Seimas sprendžia Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų klausimą. Vaizduodami, kad dirba labai intensyviai, parlamentarai toliau iš balanos vežimą malkų priskaldo. Štai opozicija verčia iš posto NSGK pirmininką Dainių Gaižauską, kad šis nuslėpęs, jog karantino metu spaudimo keliu išsityrė dėl koronaviruso. Seimo nariai įžvelgia sovietmečiu dvelkiančių privilegijų valdžiai kūrimą epidemijos metu.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuo metu, kai reikia skubiai priimti kalną teisės aktų (pavyzdžiui, dėl efektyvios finansinės paramos verslui), Seimo nariai sau kraunasi politinį kapitalą, ruošdamiesi artėjantiems rinkimams.

Dar linksmiau skaityti mėnesio ataskaitą apie tai, kiek žiniasklaidoje buvo rašoma apie seksualinę orientaciją, tautines bendrijas ir musulmonus. Tokį žiniasklaidos monitoringą už kovą paskelbė Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Iš šio tyrimo sužinosite, kad per kovo mėnesį seksualinės orientacijos tematika buvo paskelbtos 158 publikacijos, apie lenkų bendriją rašyta 207 kartus, o apie musulmonus – net 297 kartus.

Kokia mums nauda iš tokio tyrimo? Nulinė. Nebent įdomu žinoti, kad tyrėjai atkreipė dėmesį ir į šių eilučių autoriaus straipsnį rajono laikraštyje „Ko vertos pranašystės?“, esą jis „sieja nelaukiamiausias pasaulio negandas su musulmonų bendruomene“…

2020.04.24; 08:21

Mečetė. Gazachas. Azerbaidžanas. Slaptai.lt foto

1,6 mlrd. pasaulio musulmonų neįprastomis sąlygomis pradeda pasninko mėnesį ramadaną. Dėl koronaviruso pandemijos daugelyje šalių uždarytos mečetės, uždrausti susibūrimai.
Mečetė Gazache. Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
 
„Skaudu pradėti šį mėnesį tokiomis aplinkybėmis, kai mums negalima kartu melstis mečetėse“, – sakė Saudo Arabijos karalius Salmanas, kurį cituoja valstybinė naujienų agentūra SPA. Šioje karalystėje yra abi švenčiausios islamo vietos – Meka ir Medina.
 
Ketvirtadienio vakarą pasirodžius jaunam Mėnuliui, daugelis arabų šalių ramadaną pradeda penktadienį. Šiais metais pasninkas vyks pandemijos sąlygomis.
 
Paprastai musulmonai ramadano mėnesį, nusileidus saulei, drauge valgo. Tikintieji leidžia laiką mečetėse, kur kartu meldžiasi ir skaito Koraną. Per ramadaną musulmonai nuo saulės patekėjimo iki laidos negali valgyti, gerti, rūkyti ir mylėtis.
 
Ramadanas yra vienas penkių islamo stulpų. Jo pradžia varijuoja ir priklauso nuo naujo Mėnulio patekėjimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.24; 10:43

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.

Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:

„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.

R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…

Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?

Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?

Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.

Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?

Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.

Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.

Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?

Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?

Pakistano premjeras Imran Khan

Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.

Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?

Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?

Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?

Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…

2020.02.10; 09:00

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.

Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.

Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.

Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.

Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.

Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.

1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.

Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?

Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.

Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.

Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.

Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?

Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.

Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?

Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.

Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?

Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.

Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.

Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.

Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?

Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.

Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?

Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.

Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?

Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.

Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?

Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.

Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?

Aš nepakeičiau savo nuomonės.

Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?

Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.

Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?

Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.

Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.

Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?

Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!

2020. 01. 19:30

Indijos ministras pirmininkas Narendra Modis sekmadienį apgynė naująjį pilietybės įstatymą, kuriame neliko vietos musulmonams, o opozicines partijas apkaltino skleidžiant melą apie planus suregistruoti visus valstybės gyventojus.
 
Per šalyje įsiplieskusius smurtinius protestus prieš pilietybės įstatymą ir siūlomą Nacionalinį piliečių registrą žuvo mažiausiai 21 žmogus. Daugelyje Indijos miestų protestai tęsiasi ir šį sekmadienį.
 
„Šis įstatymas neturi nieko bendra su 1,3 mlrd. Indijos gyventojų. Užtikrinu, kad šis įstatymas Indijos piliečiams musulmonams nieko nepakeis“, – N. Modis kalbėjo Naujajame Delyje surengto jo partijos palaikomojo mitingo metu.
 
Pilietybės įstatymas leis hinduistams, budistamas, krikščionims, parsiams ir džainams iš musulmonų dominuojamo Pakistano, Afganistano ir Bangladešo lengviau gauti Indijos pilietybę. Tuo tarpu musulmonai įstatyme neminimi.
 
Kritikai teigia, kad toks įstatymas pažeidžia sekuliarią Indijos Konstituciją, nes asmens religija tampa pagrindu pilietybės (ne)suteikimui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.23; 00:30

Šachas Abbasas I

Azerbaidžano Sefevido valstybės įkūrėjas – Ishmaelis Hattanas, įžymus valstybės tarnautojas ir karininkas 1501 m. rudenį atvyko į Tabrizą Ismaile ir pasiskelbė šachu. Tai sudarė Azerbaidžano Sefevidų valstybę su sostine Tebriza. Jo valdymo metu Sefevidų valstybė tapo viena stipriausių Vidurinių Rytų valstybių. Išskirtinis poetas Ishmaelis Hattanas, parašęs nuostabių eilėraščius turkų, persų ir arabų kalbomis, didžiąją dalį savo eilėraščių parašė savo gimtąja kalba. Jo valdymo metu turkų kalba tapo ne tik pagrindine literatūrine kalba, bet tuo metu ji taip pat pasiekė valstybinės kalbos lygį ir buvo naudojama diplomatinėje korespondencijoje.

Pradžia ir pabaiga

1501–1736 m. Persų dinastijos valdė dabartinio Irano, Azerbaidžano, Afganistano teritoriją ir dalį Armėnijos. Jų politinis kilimas prasidėjo XV amžiaus pabaigoje. kovų su mongolų valdžia metu, kai jie Azerbaidžane tapo galingais feodalais. Dinastijos įkūrėjas buvo Šahas Ismalas (1501–1524), kuris, remiamas turkų Kizilbašo genčiųužkariavo Azerbaidžaną, šiaurinę Armėniją ir rytinę Persiją. Galios viršūnę pasiekė Sefevidai, valdant Šahui Abbasui I (1588–1629), kuris konsolidavo centrinę valdžią, vykdė eilę reformų, pertvarkė armiją. Po karų prieš uzbekus (1597 m.) ir osmanus (nuo 1603 m.) jis užkariavo Horasaną, Kaukazą ir Iraką (1623 m. Užkariavo Bagdadą) ir sukūrė imperiją, besitęsiančią nuo Tigro iki Indo. Jo valdymo metu šalyje, ypač naujojoje sostinėje Isfahane, buvo nutiesta daug kelių, tiltų ir paminklinių konstrukcijų, sustiprinti prekybiniai ir kultūriniai ryšiai su Europa. Tai buvo didžiausio Sefavido valstybės pakilimo laikotarpis. Karai su osmanais XVII a. Afganistano ir kitų prispaustų tautų sukilimai lėmė dinastijos žlugimą. Paskutinis Sefevidas, Tahmaspas II (Ṭahmāsp), buvo nuverstas 1736 m. jo karinio lyderio Nadiro I dėka.

Kaip viskas vyko

Prekyba šilku – pagrindinis pajamų šaltinis armėnų prekeiviams, taip pat ir Sefevidų valstybės iždui, vykstant intensyviam vystymuisi Europoje manufaktūrinei gamybai tekstilės srityje, pradėjo prarasti savo turėtas pozicijas. Taip, Europai jau nebereikėjo azerbaidžanietiško šilko, kaip ankstesniais laikais. Kitas ne mažiau svarbus faktorius, neigiamai atsiliepęs Sefevidų valstybės ekonomikai, buvo susijęs su vykusiais geografiniais atradimais. Ekonominį smukimą lėmė ir tai, kad XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje buvo įsisavintas dar XV a. pabaigoje atidarytas jūrų kelias iš Europos į Indiją aplink Afrikos krantus. Dėl to sausumos kelių karavanų tranzitas stipriai krito. Tai reiškė, jog Naujoji Džulfa, kaip ir kiti tranzitiniai miestai, neteko strateginės reikšmės. Tuštėjo valstybės iždas, o sykiu su tuo tarsi ledas tirpo ir politinė bei ekonominė galia kadais stiprios valstybės.

Padėtį apsunkino ir tai, kad valdant šachui Huseinui (1694 – 1722) valdžia pabandė papildyti valstybės iždą padidindama senus ir įvesdama naujus mokesčius. Tad sukilimų ir separatizmo atsiradimas buvo tik laiko klausimas.

Šiame politiniame ir ekonominiame fone armėnai karštligiškai ėmė ieškoti sau užtarėjų.

Istoriniai šaltiniai liudija, jog jie ėmė megzti  stiprius kontaktus su Rusija, pajutę susilpnėjusį Sefevidų valstybingumą. O tai atitiko ir Rusijos interesus – ji siekė įsitvirtinti Kaspijos regione.

Kyšiai, ir kyšiai…

Prekybiniai armėnų ryšiai su Rusija ypač sustiprėjo 20 – 30  XVII a. metais. Armėnų pirkliai būdavo itin dažni svečiai Rusijoje. Brangios dovanos, kyšiai… Tai jiems padėjo prakirsti kelią į pačias Rusijos viršūnes. Rusijos valdininkai, o vėliau ir patys carai neatsispyrė silpnybei priimti brangias armėnų dovanas. O po jų sekė armėnų prašymai pasirūpinti jų ateitimi Kaukaze…

1659 m. Naujosios Džulfos gyventojas Zakaras Sachradianas carui Aleksejui Michailovui atvežė brangią dovaną – jo tėvo užsakytą taip vadinamą „deimantų troną“.

Beje, dar ir šiandien jis akylai saugomas Kremliaus ginklų salėje… Be aukso ir sidabro jį puošia 900 deimantų, 1200 safyrų, 18 tūkst. kitų brangakmenių.

Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.

Chodža Zakaras laiške savo carui rašė: „Mano gimdytojas pamilo didįjį carą ir, perdavęs man šį troną, pasakė: nuvežk jį carui dovanų.“

Nesiskundęs didėjančiu apetitu caras Aleksejus Michailovičius prisakė armėnų pirkliams be šilko ir auksu išsiuvinėtų audinių pristatyti brangių indiškų akmenų, o taip pat atvežti į Maskvą armėnų meno meistrų. Chodža ir devyni jo pasiuntiniai pažadėjo carui išplėsti prekybos apimtis, atvežti retų gyvūnų, ir net… indiškai kalbančių papūgų…

Užbėgant įvykiams už akių, ir šiandien norom nenorom kyla pagrįstas klausimas: ar ne todėl prieš tris dešimtmečius, prasidėjus karui dėl Kalnų Karabacho, Rusija aktyviai rėmė armėnų okupantus?

 Ar ne todėl, praėjus ištisiems šimtmečiams bei keičiantis carams, Armėnija mielai savo teritorijoje priglaudė šiandieninės imperinės Rusijos karines bazes, o taip vadinami Armėnijos politologai, o iš tikrųjų –  propagandistai išsijuosę pučia Kremliaus dūdelę Rusijos televizijos kanalų rengiamuose politiniuose šou…

Žinoma, tai retoriniai klausimai…

Prie Petro I-ojo…

Petras I-asis, atėjęs į valdžią, sumanė esant pirmai pasitaikiusiai galimybei užgrobti Sefevidų valstybei priklausančius Kaspijos regionus. Ir tuo metu ypač suaktyvėjo armėnų bendruomenės veikla prieš Azerbaidžaną ir Iraną.

 Štai armėnų misionierius Izraelis Ori, giliai nusivylęs Europos monarchų abejingumu jo siūlymui drauge kautis prieš Sefevidų valstybę, patraukė pagalbos į Rusiją. 1701 m. jį šiltai priima Petras I-asis, kuriam armėnų delegacija atveža dovanų ir, tiems laikams, solidžią pinigų sumą: 107 rublius.

Be to, Ori įteikia carui laišką nuo armėnų, kuriame prašo užkariauti „armėnų karalystės“ žemes ir „apsaugoti krikščionis nuo musulmonų viešpatavimo“.

Caras maloningai sutinka ir pažada, vos pasibaigus Šiaurės karui surengti žygį į Pietų Kaukazą.

Žinoma ir tai, kad Ori pavyko į šį planą įtraukti ir Gruzijos carą Vachtangą IV. Prabėgus dvidešimčiai metų Rusija iš tiesų surengė Kaspijos žygį, bet Izraeliui Ori, deja, nepavyko pasidžiaugti savo veiklos “vaisiais“. 1709 m. jis atvyksta į Šemachą, kur ima rinkti informaciją apie realią padėtį Azerbaidžane ir išsiunčia informaciją su reikiamomis žiniomis į Rusiją. O 1711 m. atvyksta į Astrachanę, kur staiga miršta dėl nežinomų priežasčių.

Tačiau jo mirtis nesutrukdė Rusijai tęsti sumanymo – 1715m. Petras I-asis nusiuntė į Azerbaidžaną specialiąją žvalgybinę misiją, vadovaujamą diplomato ir žvalgybininko A. Volynskovo, kurio užduotis Rusijos archyviniuose dokumentuose vadinama „slapta“.

Petras I-asis įsakė keliems užsienio mokslininkams, kurie tarnavo Rusijos carui, lydėti A. Volynskovą, kad jie pateiktų jam ypatingai tikslią informaciją apie viską, kas susiję su Azerbaidžanu ir Iranu.

Žvalgybinė informacija, talkinant penktajai kolonai, bus renkama dar ilgai…

Palanki dirva armėnų separatizmui atsiranda po Nadir-šacho nužudymo 1747 m. Rezultatas – Azerbaidžanas ir Iranas ilgiems metams praranda centralizuotą valstybingumą ir ramybę. Naudodamiesi istorine galimybe, armėnai sustiprino savo bandymus sukurti valstybę, ir XVIII a. pradžioje tarp jų ir Rusijos sutvirtėja bendradarbiavimas, nukreiptas prieš arzebaidžaniečių chanatus.

Visus tuos vėliau sekusius metus armėnai nenuilstamai vykdė kenkėjišką veiklą prieš Azerbaidžano ir Irano politiką, visais įmanomais būdais talkindami Rusijos carizmo interesams…

Bet tai jau, anot istorikų, kita istorija, dar, matyt, turėsianti tęsinį.

Kur tiesa?

Nūdienos  armėnų istorikai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, todėl jiems nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai.

Štai Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 a. armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.

Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefevidų valdovų pritarimo.

Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.

Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašė, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Tai patvirtina Vatikane esantys archyvai.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o  patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo neretai net daugiau teisių nei musulmonai?

Ir pabaigai

Šiandien pasaulyje nedaug beliko „skriaudžiamųjų“. Bet  jau daugiau nei penkerius metus tie likę „skriaudžiamieji“ priešinasi „nacistiniams skriaudikams“ Ukrainoje, „skriaudikams“ Sirijoje, dairosi net į Afriką, ir net į Lotynų Ameriką…

Kas jie, tie „nuskriaustieji“, virkaujantys dėl jau kone prieš tris dešimtmečius sugriuvusios imperijos, – ne, ne Blogio imperijos, o imperijos, nešusios Pasauliui vien Gėrį ir Šviesą…

Jie rauda dėl prieš tris dešimtmečius griuvusios Berlyno sienos. Jie jau atvirai kalba, kad jų imperija nedovanotinai susitraukė, todėl tiesiog gyvybiškai būtina susigrąžinti buvusios imperijos sienas.

Įdomu, ar likęs pasaulis atsilaikys prieš šiuos norus?

2019.11.16; 06:40

84 metų amžiaus vyras, įtariamas bandymu padegti mečetę pietinėje Prancūzijos dalyje ir sunkiai sužalojus du senyvo amžiaus vyrus, tyrėjams sakė, kad norėjo atkeršyti už siaubingą gaisrą Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, dėl kurio jis kaltina musulmonus.
 
Įtariamasis yra įsitikinęs, kad musulmonai kalti dėl gaisro žymiojoje Paryžiaus katedroje. Tyrėjai savo ruožtu mano, kad balandį Paryžiaus Dievo Motinos katedrą nusiaubęs gaisras kilo netyčia.
 
Kaip nurodoma, pirmadienį senolis atvažiavo automobiliu prie mečetės Bajonos miestelyje. Prisiartinęs prie pastato vyras bandė padegti mečetės duris, bet nusikaltimo metu jį užklupo du vyrai, ir užpuolikas juos pašovė.
 
Sužalotų vyrų amžius – 74 ir 78 metai. Netrukus po to įtariamasis paspruko iš įvykio vietos.
 
Vis dėlto vyras dar tą pačią dieną buvo areštuotas savo namuose.
 
84 metų amžiaus Claude’as Sinke prisipažino bandęs padegti mečetės duris, bet neigė, kad norėjo ką nors nužudyti. Prokuroro teigimu, senolio apklausa sukėlė abejonių dėl jo psichinės sveikatos būklės.
 
Abu sužaloti vyrai vis dar gydomi ligoninėj, pavojus jų gyvybėms negresia.
 
Vienas vyriškis sužalotas į kaklą, o kitas – į krūtinę, tačiau abiejų jų būklė stabili.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.30; 05:22

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Kas dar krito į akis skaitant Ramizo Mechtijevo veikalą?

Kai į valdžią atėjo šachas Abbasas Didysis, jam, be abejo, prireikė vakarietiškų artilerijos pabūklų ir šaunamųjų ginklų. Juk tuo metu sefevidai konfliktavo su galinga Osmanų imperija. Šachas taip pat planavo, kad pagrindiniai prekybos keliai, kuriais į Vakarus gabenamas azerbaidžanietiškas šilkas, aplenktų Osmanų imperijos teritorijas. Tada turkai negalėtų jo šantažuoti. Todėl jam teko užmerkti akis į kai kurias Vatikano intrigas. Pavyzdžiui, nematyti, kaip katalikiški ordinai įžūliai, beveik atvirai perša savo tiesas musulmonams. 

Vakarų akimis žvelgiant, sėkmingiausiai, o azerbaidžaniečių supratimu, – įžūliausiai, dirbo trys ordinai: karmelitai, kapucinai ir jėzuitai. Mainais į ginklus ir mėginimą sulaukti politinės Vakarų pagalbos šachas Abbasas I dar 1599 metais paskelbia įstatymą, kuris apibrėžia musulmonų žemėse veikiančių krikščioniškų ordinų teises ir pareigas. Popiežiui jis siunčia raginimą atsiųsti nuolat veikiančią misiją. Popiežius mielai sutiko – 1604 metais į Sefevidų žemes atvyksta grupė vadinamųjų basakojų karmelitų. Jie tapo nepamainomais tarpininkais tarp krikščionių ir musulmonų.

Ne visuomet – garbingai besielgiantys. Išlikę archyvai byloja, kad katalikų ordinai musulmonų žemėse veikė kaip tikri šnipų centrai. Jie rinko ekonominio, politinio, karinio pobūdžio žinias, stengėsi išsiaiškinti, kuo kvėpuoja šacho aplinkos žmonės, rinko duomenis, kuriuos iš jų galima papirkti. Be to, karmelitai rašė laiškus juos sumaniai šifruodami. Karmelitų tekstų niekas nesugebėjo perskaityti išskyrus juos pačius. Sefevidai tiesiog nežinojo naudojamų kodų ir slaptažodžių.

Kas finansiškai išlaikė katalikų misijas Kaukazo regione? Juk karmelitai išmaldos beveik niekad nepašė (jie buvo įsitikinę, ir beje, teisingai manė, kad malonės prašymas musulmonų kraštuose kenkia jų įvaizdžiui; be to, prašyti išmaldos – neefektyvu, nes muslmonai neskubėdavo aukoti tokioms organizacijoms). Todėl nieko stebėtino, kad svarbiausias finasavimo šaltinis buvo Vatikanas. Pradedant 1656 metais karmelitų ordinas iš Vatikano kasmet sulaukdavo solidžios piniginės paramos. Šiuos ordinus taip pat finansavo ir Vakarų valstybės, kurioms rūpėjo, kas dedasi Azerbaidžane ir Irane. Mainais už solidžią piniginę paramą vienuoliai šioms valstybėms teikdavo žvalgybinių žinių bei atlikdavo subtilias paslaugas – esant būtinybei, papirkdavo šacho aplinkos žmones.

Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

Koks buvo šiame Vakarų – Rytų žaidime dalyvavusios armėnų bažnyčios tikslas? Viena vertus, armėnų šventikai norėjo talkinti tiek Europos diplomatams, tiek krikščionių vienuoliams, kita vertus, armėnai nenorėjo patekti į absoliučią Vatikano įtaką.  Armėnų bendruomenė labai greitai perprato, ko Irane ir Azerbaidžane ieško karmelitai ar jėzuitai, ir puolė jiems padėti, ieškodami asmeninės naudos. Jie ypač buvo stiprūs kuriant Europos įtakos agentus šachų aplinkoje.

Mainais už tai jie pirmiausia siekė ekonominės naudos, troško turėti įtakingų užtarėjų Europoje. Bet finansinė nauda – dar ne viskas. Armėnai norėjo, kad Vakarai padėtų jiems daryti politinę įtaką Sefevidų valdovams.

Įsimintina, kad armėnų bažnyčios atstovai Europoje svečiavosi 1547 ir 1562 metais. Tai buvo itin slapti vizitai. Nors armėnai bando pavaizduoti, pasak knygos „Armėnų tautos istorija“ autorių B.N.Arakeliano ir A.R.Ionisiano, kad Europa abejingai žvelgė į armėnų interesus, derybos vis tik buvo ganėtinai rezultatyvios. Vatikane įsidėmėjo armėnų norą atstovauti krikščionių pasaulio inetresus Irane ir Azerbaidžane. 

Pirmoji gausi karmelitų delegacija rezidavo šacho dvare nuo 1607 metų rugsėjo mėnesio. Atsiverskite L.A.Semionovos veikalą „Karmelitų ordinas kaip europiečių ginklas skverbiantis į Iraną“, paremtą autentiška „Karmelitų kronika“. Sužinosite, kad armėnai buvo puikūs šnipai, taigi dėl teisės juos verbuoti egzistavo net trintys tarp Ispanijos karaliaus remiamų karmelitų bei augustinų.

Armėnai informuodavo Vakarus apie svarbiausius šachų planus. Pavyzdžiui, būtent šių informatorių dėka Vakarams pavyko sužlugdyti šachų sugalvotą planą: gausų armėnų būrį pervilioti į Islamą.

Beje, šachui nepatiko vienpusiškumas: armėnus vilioti į islamą – blogai, negražu, smerktina, o musulmonus verst katalikais – sveikintina, pagirtina? Šachas užsirūstino, kad karmelitai atkakliai verbuoja žmones net iš jo artimiausios aplinkos. Tarp karmelitų ir šacho Abbaso tada kilo rimtų nesutarimų.

Bet akivaizdu, jog šachas nenorėjo labai susipykti su Vakarų valstybėmis. Teko laviruoti. Ir vis tik karmelitai beveik metams buvo išvyti, o grįžę neturėjo teisės kelti kojos į šacho Abbaso rezidenciją – net iki pat jo mirties. Bet tada karmelitai palaikė ryšius per armėnų diasporą, kuri žaidė dvigubą žaidimą. Viena vertus, apsimesdavo uoliais katalikų šalininkais, o iš kitos pusės juos kiršino su musulmonais.

Išlikę žinių, kad 1655 metais liepos 9 dieną tėvas Baltazaras skundėsi Vatikanui, jog armėnų bažnyčios vadovai jiems nuolat kenkia, priešiškai nuteikdami musulmonus. Karmelitai tuomet atsakydavo tuo pačiu – keršijo po Europą keliaujantiems armėnų pirkliams.

Įdomu ir tai, kad vienuoliams paversti musulmonų katalikais dažniausiai nepavykdavo. Per šimtą metų – labai mažai tokių atvejų. Štai kaip 1675 metais skundėsi karmelitas Feliksas: per visus 26 metus, kuriuos jis praleido Rytuose, nė sykio negirdėjo, jog musulmonas būtų atsivėręs į katalikybę.

Be kita ko, kai kurie karmelitai labai nepagarbiai bendravo su musulmonais. Štai kas nutiko Šamachoje: šie vuonuoliai demonstratyviai paniekino jų pranašą Mohamedą. Karmelitai ironizavo: mes negerbiame jūsų Mohamedo? O kas tas Mohamedas, kad mes jį gerbtume? Koks skirtumas, ar su šuniu kalbėti, ar su jūsų pranašu šnekučiuotis – lygiai tas pats. Tokios kalbos mirtinai įžeidė musulmonus. Tokius žodžius ištarę karmelitai buvo nužudyti. Tai nutiko Šacho Abbaso Didžiojo valdymo metais.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Ideologinis ir žvalgybinis karas prieš Sefevidus – Vakarų ir armėnų bažnyčios bendras projektas. Kruvinas projektas. Pavyzdžiui, Popiežius Povilas V laiške (saugomas slaptame Vatikano archyve, datuotas jis 1605 metų liepos 20 dieną, o adresuotas šachui Abassui I) apgailestauja  sužinojęs, kad Europoje buvo nužudytas sefevidų pasiuntinys Guseingulu-bekas. Musulmonų pasiuntinys nužudytas Romoje. Dabar labai sunku pasakyti, kodėl musulmonas neteko gyvybės. Iš laiško tono galima tik nuspėti, jog Popiežius turėjo informacijos apie jam iškilusį pavojų.

Taip pat žinoma faktų apie grubų, atvirą spaudimą, kai į Vakarus pasiųsti sefevidų pasiuntiniai buvo per prievartą verbuojami išduoti savo valstybę ir tikėjimą. Apie tai mums praneša Orudžas-bek-Bajatas – pasiuntinybės sekretorius. Jis aprašo atvejį, kai pasiųsti į Europą 1599 metais musulmonai grįždami namo užsižiūrėjo, jog trūksta trijų atstovų. Jie grįžo ieškoti saviškių ir pamatė, kad šie ruošiasi tapti Romos Katalikų bažnyčios nariais. Pasiuntinys dar bandė išsiaiškinti aplinkybes, paskatinusias tokiam žingsniui, tačiau Popiežius nekomentavo, teisindamasis, jog viskas Dievo valioje…

Bijodami Popiežiaus priekaištų, kad niekaip nepavyksta musulmonų pervilioti į krikščionybę, karmelitai siųsdavo į Romą pagražintas ataskaitas. Net ėmėsi į savo tikėjimą vilioti mažamečius vaikus, ypač sergančius mažylius. Išlikę tokie duomenys: Isfahane ir jo apylinkėse į katalikų tikėjimą 1647 metais pervilioti 95 musulmonų vaikai, 1648 metais – 20 vaikų, 1649 – 375 vaikai, 1650 – 326 mažyliai, 1659-aisiais – trys tūkstančiai ir t.t.

Žinoma ir tai, kad šacho Abbaso Didžiojo 1622 metais Sefevidai buvo priversti likviduoti galingą krikščionybės bazę Irane ir Azerbaidžane – portugalų portą, ginkluotą to meto moderiausiomis patrankomis ir šaunamaisiais ginklais – Ormuzdą. Šita vbazė, įsikūrusi prie Sefevidų pasienio, tapo europiečių punktu, iš kurio jie galėjo daryti milžinišką įtaką. Taip pat žinoma, kad portugalai imdavo milžiniškus muitus – tiesiog grobdavo, apiplėšdavo visus persus ir iraniečius bei azerbaidžaniečius.  Karmelitai talkino portugalams. Pavojaus akimirkomis karmelitai slėpdavosi pas portugalus, o, esant reikalui diplomatiškai veikti, – portugalai pasiūsdavo derėtis karmelitus.

Kaip sefevidai įveikė portugalus – į pagalbą pasitelkė britus, portugalų konkurentus. Pasinaudojo britų laivais išsilaipinant į salą, kur šeimininkavo portugalai. Išsilaipinę puolė portugalus. Nors musulmonų buvo mažiau, musulmonai įveikė portugalus – vieną iš stipriausių to meto Europos kariuomenių. Ir labai sustiprino savo įvaizdį, autoritetą.

Beje, patys europietiški šaltiniai byloja, kad krikščionys portugalai ten elgėsi itin amoraliai – ne tik žudė musulmonus, bet dėl pinigų vienas su kitu kariavo ir visai nežiūrėjo tikėjimo. Taip rašo prancūzų keliautojas ir filosofas F.Bernje (1620-1688).

Sefevidai sumaniai neleido iki galo Romai užvaldyti ir armėnų bažnyčios. Roma jau seniai norėjo, kad armėnai būtų visiškai nuo jų priklausomi.  Sefevidai suprato, kad jei armėnų bažnyčia atiteks Romai, tai ji atiteks kaip Sefevidų žemėse veikianti priešiška penktoji kolona. Sefevidai skaldė Armėnų bažnyčią. Armėnų bažnyčiai neleista paklusti Romai. Ji liko priklausoma nuo sefevidų. 

Kai 1708 ir 1715 metais buvo pasirašytos ekonominės sutartys, buvo įrašytas ir punktas, kaip saugomos katalikų teisės. Katalikai buvo deramai saugomi. Bet šie įstatymai taip ir neįsigalėjo. 1715 metais mirė karalius Liudvikas XIV, o Sefevidų valstybė krito į politinę ir ekonominę krizę.

R.Mechtijevo knygoje brėžiamos išvados, kad armėnų istorikai turėtų dėkoti Sefevidų valdovams, saugojusiems armėnų bažnyčią nuo katalikų spaudimo. Jei ne Sefevidai, Vatikanas greičiausiai būtų armėnų bažnyčią priglaudęs po savo sparnu.

Be abejo, R.Mechtijevo knyga apie sudėtingus Vatikato ir Sefevidų tarpusavio santykius – verta dėmesio. Ją perskaičius lengviau perprasti ne tik pasitaikančias trintis tarp musulmonų ir katalikų, bet ir šiandieninius Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus. R.Mechtijevo veikalas byloja: ne visada ir ne visur kalti musulmonai.

Man regis, lietuvių skaitytojams ji būtų įdomi – kodėl neišvertus jos į lietuvių kalbą? 

2019.08.30; 10:35

Iranas sekmadienį pakvietė Jungtinių Valstijų valstybės sekretorių Mike’ą Pompeo duoti interviu valstybinei televizijai apie anksčiau Amerikoje sulaikytą žurnalistę iranietę.
 
Šis raginimas nuskambėjo po to, kai aukščiausias JAV diplomatas pareiškė norįs kalbėtis su Irano žmonėmis.
 
M. Pompeo vienai didžiausių pasaulyje verslo ir finansinių naujienų agentūrų bei informacijos apie finansų rinkas teikėjų „Bloomberg“ sakė, kad jis „su džiaugsmu“ vyks į Teheraną ir noriai pasirodys Irano televizijoje, aiškindamas JAV motyvus, kodėl jų sankcijos yra nukreiptos prieš Islamo Respubliką.
 
Sausį Irano žurnalistė Marzieh Hashemi buvo areštuota JAV pagal įstatymą, leidžiantį sulaikyti žmones, įtariamus kaip galimus liudytojus baudžiamosiose bylose.
 
M. Hashemi, pakeitusį savo vardą iš Melanie Franklin, buvo paleista po dešimties dienų sulaikymo.
 
Vėliau ji išvyko į Iraną ir nuo to laiko kaltina Jungtines Valstijas smurtu prieš musulmonus ir juodaodžius bei jų diskriminaciją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.29; 07:35
 
 

Net 56 musulmonų valstybių vadovai šeštadienį pasmerkė tas šalis, kurios „neteisėtai ir neatsakingai“ nusprendė pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, informuoja naujienų agentūra dpa.
 
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje Vilniuje – Palestiną palaikantieji. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Saudo Arabijoje vykstančio „Islamo bendradarbiavimo organizacijos“ (OIC) viršūnių susitikimo metu priimtas bendras pareiškimas, kuriame musulmonų valstybių lyderiai ragino savo ambasadas į Jeruzalę perkėlusias šalis dar kartą apsvarstyti šį žingsnį, kuris, anot jų, yra „rimtas tarptautinės teisės ir tarptautinio teisėtumo“ pažeidimas.
 
JAV prezidentas Donaldas Trumpas Jeruzalės miestą Izraelio sostine pripažino 2017 m. gruodį, taip nutraukdamas du dešimtmečius iki tol buvusią tvarką. 2018 m. gegužę JAV ambasada buvo perkelta iš Tel Avivo į Jeruzalę, o JAV pavyzdžiu netrukus po to pasekė ir Gvatemala.
 
Jeruzale savo sostine laiko tiek žydai, tiek palestiniečiai. Pastarieji pasmerkė JAV sprendimą dėl ambasados perkėlimo ir teigė, kad JAV nebegali apsimetinėti esanti neutrali tarpininkė tarp abiejų pusių.
 
„Islamo bendradarbiavimo organizacijos“ pareiškime teigiama, kad „palestiniečiai turi teisę siekti savo neatimamų nacionalinių teisių, įskaitant teisę į savarankišką apsisprendimą ir nepriklausomos bei suverenios Palestinos valstybės įkūrimą.“
 
Tai buvo trečiasis tarptautinis viršūnių susitikimas vykstantis Saudo Arabijoje nuo ketvirtadienio.
 
„Arabų lyga“ ir „Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo taryba“ (GCC) ketvirtadienį surengė skubius posėdžius Mekoje, kylant tarptautinei įtampai dėl Irano ir paragino Teheraną gerbti arabų šalių suverenumą ir nustoti kištis į kitų valstybių reikalus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.01; 03:00

Slaptai.lt skelbia apžvalgininko, MRU docento Virgio Valentinavičiaus politinį komentarą. Dėmesio centre – Prezidentės D.Grybauskaitės ir premjero S.Skvernelio priešprieša, Rusijos kišimosi į Lietuvos politinį gyvenimą ypatumai, teroristinio akto prieš musulmonus Naujojoje Zelandijoje pamokos, keistos kai kurių kandidatų į Lietuvos prezidento postą draugystės…

Pokalbio trukmė – 18 minučių.

 2019.03.20; 08:00

Naujosios Zelandijos policija ketvirtadienį baigė mečečių užpuolimo Kraistčerčo mieste aukų identifikavimo procedūrą. Tai pranešė AFP, remdamasi šalies policijos komisaru Mike`u Bushu.

„Galiu paskelbti, kad pastarosiomis minutėmis buvo baigtas visų 50 aukų identifikavimo procesas, visos šeimos gavo pranešimus“, – pareiškė pareigūnas. 

Trečiadienį 21 žuvusiojo palaikai buvo atiduoti artimiesiems, kad šie galėtų juos palaidoti.

Kovo 15 d. Naujosios Zelandijos policijai buvo pranešta apie šaudynes dviejose Kraistčerčo mečetėse, kuriose tuo metu buvo šimtai žmonių. Atskubėję pareigūnai sulaikė tris įtariamuosius, bet kaltinimas dėl užpuolimo buvo pateiktas tik vienam iš jų. Teroro akto aukomis tapo 50 žmonių, dar 50 buvo sužeista.

Šiuo metu užpuolikas – 28 metų australas Brantonas Tarrantas – yra suimtas iki balandžio 5 d. Užpuolimo išvakarėse B. Tarrantas socialiniuose tinkluose paskelbė dokumentą, kurį kovos su terorizmu ekspertai lygina su norvegų nacionalisto Anderso Behringo Breiviko, surengusio masines žudynes 2011 metų liepą, „manifestu“.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.21; 08:40