Gintaras Visockas. Ką nutylėjo Danijos žvalgyba


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.

XXX

Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.

Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).

XXX

Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:

(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime. 

Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?

Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?

XXX

Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?

XXX

O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.

Turkijos kariuomenė

Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.

XXX

Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.

Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai

Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.

Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.

Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.

Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.

Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose

Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo.  Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.

Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.

Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.

Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?

Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?

XXX

Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.

Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas

Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?

XXX

Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).

Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“

Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

2021.04.26; 08:00

print

3 komentarai

  • Ačiū už informaciją, kurios neradau niekur kitur, tik pas Jus, gerb. Redaktoriau. O globalų tų sioglobalistų požiūrį į islamą visų valstybių administratoriai aklai kartoja ir jų nurodymus vykdo. Deja…

  • Rašote: „Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).“ Bet, atrodo, jūs manote, kad vienodai privaloma „tinkamai elgtis“ su musulmonų vertybėmis ir tada, kai mes, europiečiai, vykstame į islamą išpažįstančių tautų kraštus, ir tada, kai jie, musulmonai, nekviečiami nelaukiami atvyksta į krikščioniškų kultūrų šalis. Žeminti, įžeidinėti negalima bet kokiu atveju, bet, manyčiau, ne šeimininkai privalo taikytis prie nekviestų svečių papročių, o atvykėliai privalo susipažinti su juos priimančios šalies kultūra, papročiais ir elgtis jiems atitinkamai. Prancūzai šaiposi ne tik iš musulmonų ir jų vertybių, kai kurie tyčiojasi ir iš savosios Žanos Dark, ir laiko tai žodžio ir nuomonės laisve. Jei kam tai nepatinka, turi teisę negyventi Prancūzijoje. Man, pavyzdžiui, nepriimtina tyčiotis iš religijos, kieno ji bebūtų, bet ir sėdžiu čia su savo nuomone 🙂

  • Na bent jau dabar paaiskejo „Slaptai“ ideologine orientacija. Komunisteliai ir tiek.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.