Aukštyn. Slaptai.lt foto
Frankfurtas, spalio 6 d. (AFP-ELTA). Naftą eksportuojančių šalių aljansas OPEC+ trečiadienį nusprendė smarkiai sumažinti gavybą, kad palaikytų krentančias naftos kainas, o tai gali suduoti dar vieną smūgį sunkumų patiriančiai pasaulio ekonomikai ir padidinti politiškai jautrias kainas degalinėse JAV vairuotojams prieš pat svarbius nacionalinius rinkimus, praneša AP.
Energetikos ministrai, susirinkę į pirmąjį tiesioginį susitikimą OPEC naftos kartelio būstinėje Vienoje nuo COVID-19 pandemijos pradžios, mažina gavybą nuo lapkričio mėnesio didesniu nei tikėtasi kiekiu – 2 mln. barelių per dieną.
Grupė teigė, kad sprendimas priimtas dėl „netikrumo, apėmusio pasaulio ekonomikos ir naftos rinkos perspektyvas“. Saudo Arabijos energetikos ministras Abdulazizas bin Salmanas pabrėžė, kad grupė atlieka stabilių energijos rinkų sergėtojos vaidmenį.
„Esame moderatoriai, užtikrinantys stabilumą“, – sakė jis žurnalistams.
Naftos prekyba šiuo metu nukritusi gerokai žemiau nei per vasaros piką, nes baiminamasi, kad dėl didelės infliacijos, didėjančių palūkanų normų ir energetinio neapibrėžtumo dėl Rusijos karo Ukrainoje didžiosios pasaulio ekonomikos, pavyzdžiui, JAV ar Europos, pateks į recesiją.
Be to, šis OPEC+ sprendimas gali padėti aljanso narei Rusijai atlaikyti gresiantį Europos draudimą importuoti didžiąją dalį rusiškos naftos, tačiau jo poveikis bus kiek ribotas, nes aljanso šalys jau dabar negali įvykdyti savo kvotų.
Smūgis J. Bidenui
JAV prezidentas Joe Bidenas trečiadienį gavo diplomatinį smūgį į veidą, nes OPEC+ kartelis nusprendė ignoruoti jo pastangas tiek izoliuoti Rusiją, tiek sumažinti degalų kainas prieš kadencijos vidurio rinkimus.
„Prezidentas yra nusivylęs trumparegišku OPEC+ sprendimu“, – sakoma patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Jake‘o Sullivano ir vyriausiojo patarėjo ekonomikos klausimais Briano Deese‘o pareiškime.
Joe Bidenas. EPA-ELTA nuotr.
Tai nuskambėjo kaip labai švelnus įvertinimas.
J. Bidenas jau ne vieną mėnesį mėgina balansuoti ant ekonominio ir geopolitinio lyno, t. y. stengiasi mažinti degalų kainas amerikiečiams ir kartu atimti iš pagrindinės energijos eksportuotojos Rusijos pajamas, reikalingas jos karui su Ukraina finansuoti.
Ir likus vos penkioms savaitėms iki kadencijos vidurio rinkimų, per kuriuos demokratai tikisi išlaikyti Kongreso kontrolę, J. Bidenui pavyko tai padaryti. Vidutinės benzino kainos nuo politiniu požiūriu žalingų aukštumų šių metų pradžioje sumažėjo daugiau nei 1 JAV doleriu už galoną, o JAV vadovaujama Vakarų koalicija, kovojanti su Rusija, artėjant žiemai išlieka tvirta.
Vis dėlto Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karine Jean-Pierre išreiškė administracijos nusivylimą, sakydama, kad „akivaizdu, jog OPEC+ šiandieniniu pranešimu prisijungia prie Rusijos“.
J. Bideno sąjungininkas senatorius Chrisas Murphy buvo dar atviresnis.
„Maniau, kad visa ginklų pardavimo Persijos įlankos valstybėms esmė, nepaisant jų žmogaus teisių pažeidimų, beprasmiško Jemeno karo, veikimo prieš JAV interesus Libijoje, Sudane ir t. t., buvo ta, kad kilus tarptautinei krizei Persijos įlankos šalys galėtų pasirinkti Ameriką, o ne Rusiją ir (arba) Kiniją“, – rašė jis tviteryje.
Kainos vis tiek augs
Baltieji rūmai pranešė, kad J. Bidenas nurodė dar kartą panaudoti šalies strateginį naftos rezervą – kitą mėnesį į rinką bus pateikta 10 mln. barelių, taip bandant sumažinti kainų augimą.
Naftotiekis
Tačiau šie rezervai sparčiai senka po rekordinio jų išėmimo, kurį administracija įsakė pradėti dar kovo mėnesį. Dabar naftos atsargos yra mažiausios nuo 1984 metų liepos mėnesio, ir neaišku, kada administracija planuoja jas papildyti.
Tačiau „Lipow Oil Associates“ ekspertas Andy Lipow sakė, kad trečiadienio OPEC+ sprendimas rodo, jog „JAV įtaka OPEC siekiant palaikyti pakankamą naftos pasiūlą mažėja“.
„JAV negali amžinai leisti strateginių naftos atsargų, galiausiai jos baigsis ir OPEC tai žino“, – sakė jis. Vienintelė išeitis, jo nuomone, yra išgauti „daugiau naftos iš žemės gelmių“.
Tačiau tai prieštarauja J. Bideno prioritetams klimato krizės srityje ir didelėms pastangoms atsisakyti naftos ir dujų.
„Šiandienos pranešimas primena, kodėl taip svarbu JAV mažinti savo priklausomybę nuo užsienio iškastinio kuro šaltinių“, – sakė Baltieji rūmai.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rusija žingsnis po žingsnio, dešimtmečiais didino savo energetinių išteklių tiekimą į Europos Sąjungą. Taip ji gaudavo milžinišką pelną, kurį naudojo ginklavimuisi, bet nešykštėjo lėšų ir Vakarų politikų kyšiams. Tokia korupcinė „šrioderizacija“, lyg koks vėžys apėmė valstybių politinį elitą, kuris tapo strategiškai trumparegis, nustojo rūpintis savo šalių energetiniu saugumu, prarado bet kokius, ne tik energetinio bet ir karinio saugumo instinktus.
Prieš metus Rusija ėmė ruoštis karui su Ukraina. Kai Europos dujų saugyklos ištuštėjo, Kremlius tikėjosi didelio Vakarų politikų išgąsčio, susitaikymo su Ukrainos okupacija. Tačiau karas užsitęsė. Rusija į Vakarus tiekia vos 20 proc. kiekio, ką tiekdavo iki karo. Paradoksalu, bet iš to uždirba net daugiau. Bet net ne pinigai yra tikrasis didysis uždarbis, kurio siekia Rusija šia energetine dieta. V. Putinas siekia paveikti vyriausybes, verslo lobistus ir visuomenę. Šalti butai, dujų stokojanti pramonė turėtų spausti vyriausybes, kad reikia daryti nuolaidas Maskvai.
Rusijos energetinio šantažo Lietuvai istorija
Rusija energetiškai šantažavo Lietuvą nuolat. Ir šį kozirį ji naudojo tiek savo energetiniams tikslams siekti, tiek padėti Lietuvoje veikti politikams ir partijoms, kurios priešinasi Lietuvos energetinei nepriklausomybei.
2006 m. vasarą „remontui“ buvos sustabdyta naftotiekio „Družba“ atšaka į Mažeikius. Tai buvo spaudimo priemonė Lietuvos vyriausybei, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykla būtų perleista Kremliaus remiamiems oligarchams. Prasidėjo derybos, bet laimei, 2008 metais Vyriausybės vairą perėmė konservatoriai ir buvo nuspręsta šantažui nepasiduoti. Tam buvo ir instrumentas – dar 1993 m. suprojektuotas ir 1999 m. pastatytas Būtingės naftos terminalas. Šis terminalas leidžia per metus importuoti iki 12 mln. tonų naftos ir eksportuoti iki 14 mln. tonų naftos produktų. Pradžioje per terminalą buvo tik eksportuojama, o nuo 2006 m. jau ir importuojama nafta.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Kitokia istorija nutiko su dujotiekiu „Družba“, jis „nesurūdijo“, kaip naftotiekis, tačiau dujų kaina buvo nustatoma daug brangesnė nei Vokietijai. Paradoksali situacija, Lietuva yra arti geografiškai, per jos teritoriją teka dujos į Kaliningrado sritį, tačiau taikoma energetikos kainų diskriminacinė politika. Neliko nieko kito, kaip statyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Jo buvo ieškoma skubiai ir pavyko Pietų Korėjoje rasti ką tik pastatytą, bet dar niekam neišnuomotą terminalą. Vos šis projektas pradėjo veikti, dujų kainos „stebuklingai“ radikaliai nukrito ir dujotiekyje. Šantažas baigėsi.
Abu šiuos projektus lydėjo arši priešininkų kritika. Tai tapo kelių politikų, prorusiškų „žurnalistų“ ir net partijų pamėgta tema. Bene ryškiausiai šiame fronte reiškėsi politikas Artūras Skardžius. Tvirtinimas apie permokėtą kainą už SGD, geopolitiniu požiūriu yra nesąmonė. Tai buvo ir yra vienas esminių, strateginių mūsų laisvės bei nepriklausomybės garantų. Maskvos krankliai galėjo kranksėti, koks jis nereikalingas, brangus, tačiau iškilus krizei, paaiškėjo, kad teisūs buvo ne jie. Teisūs buvo tie, kurie visada suprato su kokiu kaimynu turime reikalą.
Dujų ir naftos sektoriuose Lietuvos dešiniesiems politikams pavyko įgyvendinti ne visus ilgalaikius projektus, kurie šiais aspektais garantavo mūsų energetinę nepriklausomybę. Jei nebūtų kairiųjų iš Lietuvos išvyta JAV įmonė „Chevron“, siūlanti surasti ir pradėti eksploatuoti skalūninių dujų telkinius, tai šiuo metu turėtume ir savų pigių dujų. Tačiau 2013 m. suklestėjo judėjimas „Chevron von“ ir Maskvos bei jos kvislingų džiaugsmui amerikiečių įmonė pasitraukė iš Lietuvos. Ją išvejant matėme tuos pačius kairiųjų politikus.
Kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui. Turėti nuosavų dujų kairieji nepanoro. Dujos netapo lemiamu spaudimo instrumentu dėl SGD terminalo. Štai kokia yra savo laiku strateginio trumparegiškumo kaina. Nepadaryti strateginiai darbai vėliau virsta papildomais nuostoliais ir prarastomis galimybėmis.
Gazpromas
Kas būdamas jaunas negalvojo apie savo tolimą profesinę ateitį, nedėjo pastangų viziją įgyvendinti, tas sėkmingos ateities ir neturės, o gyvenimą lems rutina ir aplinkybės. Lygiai tas pat galioja įmonėms ir valstybėms. Valstybes valdo politikai, todėl sugebėti matyti šalies tolimus strateginius tikslus, turėtų būti jų pareiga.
Jei naftos ir dujų sektoriuose buvo atlikti svarbūs mūsų energetinę nepriklausomybę stiprinantys darbai, tai elektros gamybos sektoriuje priešingai tapome itin lengvai pažeidžiama valstybe.
Kas kaltas dėl aukštų elektros kainų?
Lietuvai stojant į ES turėjome įgyvendinti dešimtis Europos Komisijos iškeltų reikalavimų. Vienas jų – uždaryti Ignalinos AE, kuri buvo laikoma nesaugia, nes konstrukcija buvo identiška sprogusiam Černobylio AE reaktoriui. Mainais ES apsiėmė apmokėti uždarymo kaštus. Antrasis reaktorius buvo uždarytas 2009 m. ir Lietuva iškart susidūrė su savo elektros generacijos deficitu. Kad taip nutiks, politikai žinojo iš anksto ir A. Kubiliaus vyriausybė deryboms dėl naujos AE statybos pakvietė japonų investuotoją „Hitachi“. Buvo pasirašyta sutartis dėl investicijų ir statybos. Suskaičiuota vienos kWh kaina buvo 6,8 cento, įskaitant ir AE uždarymo kaštus. Štai tokia elektros kaina, apie kurią dabar galėtume tik pasvajoti, ir būtų garantuota ilgiems dešimtmečiams. Be to, mūsų pasienyje nebūtų pastatyta Astravo AE.
Elektros tinklai. Slaptai.lt nuotr.
Artėjo Seimo rinkimai. O į juos eiti visada labai paranku turint kokį nors patrauklų baubą, kad rinkėjas eitų ir balsuotų už partiją, kuri pasisako prieš baubą. Tokiu vienijančiu faktoriumi tapo „blogoji nauja AE“, su kuria ėmėsi kovoti A. Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai, R. Karbauskio valstiečiai, R. Pakso tvarkiečiai, V. Uspaskicho darbiečiai ir kiti populistai.
Jeigu ne strateginis kai kurių politikų aklumas, šiandien turėtumėm savo AE, pakankamus pigios generacijos pajėgumus ir šalia sienos nebūtų Astravo AE. Dabar gi turime didžiulį generavimo deficitą, brangią elektrą ir veidmainiškas krokodilo ašaras dėl padėties elektros sektoriuje liejančias tas pačias partijas ir politikus, kurie padarė viską, kad „Hitachi“ Lietuvoje nebūtų, kad neturėtume stabilaus pigios bazinės elektros generacijos šaltinio.
Kokia išeitis iš elektros krizės?
Ką galime daryti, tai derėtis dėl palankesnių kainų, tačiau kol vyksta karas Ukrainoje, didelių pagerėjimų šioje srityje tikėtis sunku. Elektros kaina yra gana tampriai susijusi su dujų ir kitų energijos šaltinių kainomis, kurios šiuo metu yra labai išaugusios. Jeigu ES tikrai sieks visiškai atsisakyti rusiškų energijos šaltinių, tai šitai gali pavykti tik per du ar tris metus. Neabejotina, kad ES šalių vyriausybės šiame laikotarpyje turės daliai gyventojų kompensuoti elektros kainą.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva pati pasigaminti pigesnės elektros dideliais kiekiais gali maždaug nuo 2025 m., kai turėtų pradėti veikti suplanuotas Vėjo jėgainių parkas Baltijos jūroje. Vyriausybė skubina, kad darbai šia kryptimi paspartėtų. Gerai tai, kad saulės, vėjo projektai vystomi labai sparčiai visoje šalyje ir kiekvieną mėnesį didėja gamybos pajėgumai, todėl po truputį spaudimas mažinti kainą didės. Labai laukiamos yra Vilniaus kogeneracinės jėgainės pabaigtuvės. Pilna apimtimi veikianti elektrinė galia sieks 90 megavatų (230 tūkst. namų ūkio poreikio).
Greito sprendimo, galinčio išspręsti ilgus metus nedarytų darbų nėra. Socialdemokratai ir jų partneriai 2012 m. sunaikino naujos atominės elektrinės projektą ir nepasiūlė nieko vietoj to. Turime didelį savos elektros gamybos trūkumą, kurį po truputį mažiname naujais veržliais saulės, vėjo ir biokuro projektais. Vyriausybė mažina biurokratinius barjerus naujoms elektrinėms iki minimumo, kreipia valstybės paramą ir pagalbą verslui bei gyventojams. Kuo daugiau savo elektros, kuo daugiau gamintojų, tuo bus mažesnė kaina rinkoje.
Po Sovietų sąjungos žlugimo buvo abejonių dėl naftos ir dujų išteklių Azerbaidžane. Tačiau nuojauta sakė, kad Kaspijos dugne slypi dar daug neatrastų turtų. Tuo tikinčių specialistų pakako ir užsienyje. Maždaug prieš 120 metų tame regione buvo pirmasis naftos bumas.
Dabar ir vėl pakilimo metas. Azerbaidžanietiškos dujos jau pasiekė Europos Sąjungą. Mes ryžtingai sukame atsinaujinančios energetikos link, tačiau išsiversti apskritai be naftos ir dujų nepavyks, angliavandeniliai dar bus reikalingi bent pusšimtį metų.
Išteklių vertę suvokė ne iškart
Pasakymas apie pirmąjį naftos bumą XIX a pabaigoje nėra perdėtas. Baku buvo išgaunama daugiau nei pusė visos pasaulio naftos. Šiais metais sukanka 120 metų, kai Baku buvo išleistas žurnalas, skirtas naftos verslui – tai seniausias pasaulyje mėnesinis mokslo ir technikos žurnalas apie naftos ir dujų pramonę.
Dar viena įdomi žinia: naujausi tyrimai patvirtino, kad pirmasis naftos gręžinys Azerbaidžane išgręžtas 1846 m.! Nustatyta, kad jis buvo prie Kaspijos jūros, Apšerono pusiasalyje. Tebuvo 21 m gylio, nedidelis ir naftos srautas. Tačiau svarbus pats faktas, mat šis gręžinys išgręžtas likus trylikai metų iki pirmojo naftos gręžinio JAV (1859), taigi buvo pirmasis pasaulyje.
Tiesa, dar bent du dešimtmečius naftos išteklių potencialas Rusijos imperijoje nebuvo deramai įvertintas. Vėliau startavę amerikiečiai buvo verslesni. JAV pagamintas žibalas importuotas į Rusiją ir turėjo didžiulę paklausą – buvo paplitusios žibalinės lempos, produktas naudotas ir kitoms reikmėms.
Situacija sparčiai ėmė keistis, kai juoduoju auksu susidomėjo Vakarų investuotojai. 1898-1903 m. britų pramoninkai į naftos verslą Baku regione investavo daugiau jei 47 mln. rublių.
Ledus Vakarų pramonininkams pralaužė ne kas kitas, o broliai Nobeliai.
Ką veikė broliai Nobeliai Baku
Robertas Nobelis
Garsusis Alfredas Nobelis (1833-1896), dinamito išradėjas bei Nobelio premijos steigėjas, buvo kilęs iš gausios šeimos. Su broliais jį siejo ir bendri verslo interesai. Pradžioje tai buvo tėvo įsteigta mašinų gamykla „Nobelis ir sūnūs“ Rusijoje, Sankt Peterburge, o vėliau – naftos verslas.
Naftos žemę šeimai pirmasis atrado Robertas Nobelis (1829-1896), kuris buvo verslininkas ir chemikas. 1875 m. jis už 25 tūkst. rublių iš Tiflisio bendrovės įsigijo nedidelę žibalo gamyklą ir žemės sklypą. Vos 25 metrų gylyje rado naftos. Į Baku atvyko ir Liudvikas Nobelis (1831-1888), kuris buvo ne tik verslininkas, bet ir gabus inžinierius, išradėjas.
Broliai 1878 m. pastatė 9 km ilgio naftotiekį, pirmąjį Rusijos imperijoje. Verslo perspektyvą įvertino ir prekybos partneriai. Oficialia Nobelių verslo pradžia tapo 1879 m., kai Aleksandras II specialiu įsaku patvirtino brolių Nobelių naftos gamybos akcinę bendrovę bei jos telegrafo adresą „Branobel“ (trumpinys rusų kalba: „Brolių Nobelių“). Į ją broliai investavo 3 mln. rublių, netrukus ši bendrovė tapo didžiausia firma Rusijoje.
Liudvikas Nobelis
Liudvikas Nobelis naftai transportuoti sukūrė baržos hibridą „Zoroastr“, kuri tapo pirmuoju pasaulyje tanklaiviu. Produkcija iš Baku keliavo į Sankt Peterburgą, iš ten į Rygą ir toliau į Pietų Europą, o pagamintas žibalas per Rusiją buvo siunčiamas į Suomiją, Švediją. Prie Volgos buvo sukurta infrastruktūra, reikalinga pervežimams: pastatyti sandėliavimo punktai, praminti Nobelių miesteliais. Nobeliai pirmieji pasaulyje sukūrė metalinius rezervuarus – naftos saugyklas, pastatė pirmąjį pasaulyje motorlaivį – tanklaivį „Vandal“.
Taip atėjo naftos verslo bumas. XX a. pradžioje pusė pasaulio naftos gavybos buvo sutelkta Baku, apie 40 proc. priklausė Nobeliams. Likusi dalis teko Rotšildams ir Rokfeleriams. JAV Naujajame Džersyje veikusi Rokfelerio kompanija „Standart Oil“tada buvo didžiausia pasaulyje. Nobelių naftos bendrovė buvo antroji didžiausia. 1900 m. ji išgavo 10 000 000 t, 76 mln. barelių per metus. Rotšildų „Shell“ buvo trečioji.
Per 30 veiklos metų broliams Nobeliams žibalo kainą pavyko sumažinti nuo 2 rublių iki 10-15 kapeikų už pūdą. Buvo pastatyta daugiau nei trylika gamyklų, kuriose gamintas ne tik žibalas, bet ir mazutas, tepalai garvežiams ir geležinkeliui, kiti produktai, sparčiai augo benzino gamyba. 1900-aisiais bendrovės kapitalas siekė apie 15 mln. rub., o iki 1914 m. jis išaugo 3,6 karto. Bendrovėje dirbo apie 30 tūkst. žmonių.
Po Liudviko mirties naftos verslui vadovavimą perėmė tuomet 29 metų vyriausias sūnus Emanuelis (1859-1932).
Išaugus naftos pramonei, Baku tapo pramogų centru, atėjo prabanga, automobiliai, aukštosios mados.
Emanuelis Nobelis
Po bolševikinės revoliucijos Emanuelis Nobelis turėjo bėgti iš šalies, turtas buvo konfiskuotas. Liko tik kai kurios nedidelės sąskaitos Vakarų bankuose.
Nobelius Baku mieste primena jų statyta prabangi „Villa Petrolea“, kurią projektavo švedų ir italų architektai, o parką kūrė prancūzai. Dirvožemis buvo atvežtas iš Lankaranės (rajono pietryčių Azerbaidžane), gėlas vanduo – iš Astrachanės, sodmenys – iš Italijos ir Prancūzijos. Viloje švedų priėmimai, o orą vėsino 800 tonų ledo. Nobelių vila yra restauruota, joje įkurtas muziejus.
Po daugelio dešimtmečių ir vėl panaši situacija?
Po Sovietų sąjungos žlugimo Azerbaidžanas vėl atsidūrė panašioje situacijoje. Reikėjo kurti nuo Rusijos nepriklausomą ūkį, modernizuoti naftos pramonę. Buvo reikalinga Vakarų pagalba – tiek technologijos, tiek ir investicijos.
Azerbaidžanas nepriklausomybę paskelbė 1991 m. rugpjūčio 30 d. Tačiau ryšiai su Vakarų pramonininkais pradėjo megztis jau anksčiau.
Po beveik 70 metų pertraukos Vakarų įmonių grįžimas prasidėjo nuo Stivo Rempo, nedidelės naftos verslo bendrovės „Ramco Energy“ (Škotija) įkūrėjo, pastangų. Naftos gavyba – senas jo šeimos verslas, JAV pradėtas dar prosenelio, o Stivo senelis 1930 m. vienas pirmųjų Amerikoje pradėjo gręžimo darbus atviroje jūroje. Nuo 11 metų prie naftos gręžinių darbavosi ir „Ramco“ kompanijos įkūrėjas. Juodojo aukso ištekliai riboti, tad svajodami apie veiklos plėtrą tėvas ir sūnus Rempai pasikalbėdavo apie galimybes, kurios slypi „už geležinės uždangos“ – 1960 m. nafta atrasta Sibire. Naftininkai suprato, kad į Sovietų sąjungą galima eiti rizikuoti tik gerai pasiruošus ir nusiteikus nesėkmėms.
Vakaruose nedaug kam buvo žinoma apie Azerbaidžano naftos išteklius, tačiau viena kita žinia pasiekdavo. Rempui į rankas pateko trumpa informacija apie 1949 m. netoli Baku ištryškusį milžinišką naftos fontaną. Vienas iš tų, kurie atrado šį šaltinį, buvo naftininkas Kurbanas Abasovas (1929-1994). Vėliau Baku jiedu susipažino, bendradarbiavo. Tačiau iki to laiko turėjo nutekėti dar daug vandens.
Ieškodamas platesnių veiklos galimybių pramonininkas užmezgė ryšius su Sovietų sąjunga. Maskva užsienio bendrovėms tada siūlė vykti į Sibirą, o Azerbaidžano prioritetų sąraše nebuvo. Nors Maskvoje žinota, kad naftos išteklių dar yra, jie nebuvo laikomi prioritetiniais.
Skrydžius „Aerofloto“ lėktuvais Rempas prisimena kaip košmarą. 1989 m., pirmą kartą vykdamas į Baku, pramonininkas buvo pasodintas ant apelsinų dėžės priešais tualetą. Tuomet jis buvo pradėjęs ketvirtą gyvenimo dešimtmetį.
Baku jis suprato, kaip azerbaidžaniečiams trūko žinių apie Vakarų naftos pramonę. Nebuvo jokių kontaktų su užsienio kompanijomis, nežinomi net daugelio jų pavadinimai. Jokios vakarietiškos specialiosios literatūros, žurnalų.
Kurbanas Abasovas
Kurbanas Abasovas buvo vienas tų profesionalų, kurie suvokė, kad Azerbaidžanui pakilti yra reikalingos Vakarų technologijos, nes naftos gavybos įranga sena ir susidėvėjusi, buvo rimtų ekologinių problemų. Esami telkiniai – beveik išeksploatuoti. Naftininkas, tuo metu vadovavęs Kaspijos naftos ir dujų gavybos susivienijimui, pasisakė už konsorciumo su užsienio partneriais kūrimą. Planą pavyko įgyvendinti. Tarpininkaujant Rempui „British Petroleum“ atliko žvalgomuosius tyrimus. Numanomi ištekliai tam tikrame baseine buvo patvirtinti. Tai lėmė, kad buvo pasirašyta istorinė sutartis, praminta Šimtmečio kontraktu. Deja, šios akimirkos Abasovas nebesulaukė, mirė likus dviem savaitėms iki ceremonijos.
Šimtmečio kontraktas
Derybos su Vakarų įmonėmis buvo ilgos ir sudėtingos. Jas komplikavo geopolitinė situacija, įtampa regione, užsienio valstybių santykių su Rusija diplomatiniai aspektai ir kiti veiksniai.
1994-ųjų kovą derybos buvo atnaujintos. Jos vyko ne tik Baku, bet ir Stambule (Turkija), Hiustone (JAV). O rudenį, rugsėjo 20-ąją, buvo sudarytas Šimtmečio kontraktas, numatytas trisdešimčiai metų. Jį pasirašė dvylika įmonių iš aštuonių pasaulio valstybių.
Konsorciumą sudarė Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija SOCAR, Didžiosios Britanijos „British Petroleum“ (BP) ir „Ramco“, JAV „Amoco“, „Unocal“, „Exxon“ bei „Pennzoil“, Rusijos „Lukoil“, Norvegijos „Statoil“, Turkijos TPOC, Japonijos „Itochu“, Saudo Arabijos „Delta“.
SOCAR – Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija
Pagal koncesijos sutartį į naftos ir dujų išteklių žvalgybą bei gavybą Kaspijos jūroje esančiame AČG (Azeris-Čiragas-Giunešlis) naftos telkinyje numatyta investuoti 7400 000 000 dolerių, o teritorija, kuriai taikoma sutartis, siekė 432,4 kv. km. 680 proc. investicijų turėjo būti užsienio bendrovių, 20 proc. – Azerbaidžano. Istorinės, politinės ir tarptautinės reikšmės susitarimas išdėstytas 400 puslapiuose, keturiomis kalbomis.
2017 m. rugsėjį pasirašytas naujas susitarimas dėl bloko AČG plėtros iki 2050 m. Pagal peržiūrėtas sąlygas, SOCAR dalis nuo 11 proc. padidinta iki 25 proc. Skelbiama, kad kontrakto pratęsimas sudarys galimybę stabilizuoti naftos gavybą Azerbaidžane daugeliui metų į priekį, užtikrins užsienio investuotojų indėlį į naftos sektorių.
Dera pastebėti, kad Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos SOCAR įkūrimas (1992 m.sujungtos iki tol veikusias smulkesnės įmonė) susijęs būtent su valstybės pasirengimu Šimtmečio kontraktui. Dabar kompanijoje dirba apie 60 tūkst. darbuotojų, be to, įkurtos dukterinės įmonės bei padaliniai Sakartvele, Kazachstane, Austrijoje, Nigerijoje ir kitose valstybėse. Plečiamas SOCAR degalinių tinklas. Antai Ukrainoje jų skaičius artėja prie 100.
Šiais metais telkinių AČG bloke vyksta intensyvūs ir daug žadantys darbai. Pagal plėtros projektą, kurio vertė siekia 6 mlrd. dol., bendra įmonė „Azfen“ (SOCAR 60 proc., „Tekfen Insaat“ 40 proc.) nuo šio rugpjūčio pradėjo įgyvendinti naujos platformos statybos ir montavimo darbus. Planuojama, kad pirmoji nafta čia bus išgauta 2023 m., gavyba sieks 100 tūkst. barelių per parą, o per visą platformos eksploatavimo laiką ketinama išgauti 300 mln. barelių naftos.
Šimtmečio kontraktas iškėlė Azerbaidžano geopolitinį statusą Pietų Kaukaze ir Kaspijos regione, sudarė galimybę tapti gamintoja ir eksportuotoja. Tai buvo valstybės naujos naftos politikos pradžia. Po šios sutarties buvo dar daugiau kaip trisdešimt tarptautinių sutarčių, susijusių su kitais Kaspijos jūros sektoriais.
Akcentuojant Šimtmečio kontrakto reikšmę, rugsėjo 20-oji Azerbaidžane minima naftininko diena. Šiemet sukanka lygiai ketvirtis amžiaus, kai buvo sudaryta ši sutartis.
Gijos nuo Kaspijos
Kaspijos jūrą atvėrus užsienio kompanijoms ir pradėta realizuoti Azerbaidžano naftos strategija. Pradėjus eksploatuoti angliavandenilių telkinius pastatytas Kaspijos ir Juodąją jūras sujungęs naftotiekis Baku-Supsa, vėliau ir Baku-Tbilisis-Džeihanas. Atrasti nauji milžiniški naftos ir gamtinių dujų telkiniai.
Naftotiekis, sukūręs konkurenciją Rusijos naftai
Prie pabaigos artėja milžiniškos apimties „Pietų dujų koridoriaus“ projektas, kuris pradėtas 2014 m. rugsėjo 20 d., ir prisidės prie Europos energetinio saugumo, be abejonės, ir Kaspijos regiono valstybių ekonominių interesų. Didžiajame projekte dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Sakartvelas, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija, Italija. Magistralė ilgis sieks 3500 km, o vertė – daugiau kaip 40 mlrd. dol.
Pagal Azerbaidžano ir Turkijos pasirašytą susitarimą dujų koridoriaus projektas prasidėjo dujotiekiu „Transanatolija“ (TANAP). Pernai birželį dujotiekis oficialiai buvo atidarytas.
Dujotiekis TAP
2016 m. gegužę Salonikuose (Graikija) pradėta dujų koridoriaus atšaka į Pietų Europą – dujotiekis „Transadrija“ (TAP), kuris tiesiamas per Graikiją, Albaniją bei Adrijos jūros dugnu iki Pietų Italijos. 878 km dujotiekio aukščiausias taškas bus Albanijos kalnuose (1800 km), o žemiausias – jūros dugne (820 m gylyje). Planuojama, kad pirmosios dujos iš Kaspijos Europą pasieks 2020 metų pradžioje. Pirminiame etape planuojama kasmet į Europą tiekti 10 mlrd. kub. m dujų. Prie Turkijos ir Graikijos sienos TAP dujotiekis bus sujungtas su TANAP magistrale.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kuro tiekimo trasos jau seniai tapo geopolitinio žaidimo dalimi. Dažnai naftotiekiai ir dujotiekiai lemia santykius tarp valstybių, diktuoja ne tik ekonominiam bendradarbiaviumui, bet ir ideologinėms nuostatoms.
Lietuva prisimena naftotiekį „Družba“, kuris buvo tarsi flagmanas, vykdant Kremliaus įvestą ekonominę mūsų šalies blokadą. Bet iki šiol nesame visiškai išsivadavę nuo elektros ir dujų diktato.
Smūgis į Rusijos papilvę
Todėl tikrą sprogimą sukėlė beveik prieš 20 metų Rusijai ir jos satelitams smogtas skaudus smūgis – 2005 m. gegužę atidarytas naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas (BTD), kuriuo palaipsniui į Gruziją, Turkiją ir dar toliau pumpuojamas Azerbaidžane, Kazachstane, Turkmėnijoje (daugiausiai Kaspijos jūroje) išgaunamas „juodasis auksas“.
Vamzdyno ilgis sudaro 1767 km: Azerbaidžane – 443, Gruzijoje – 248 ir Turkijoje – 1076 km. Per metus buvo planuojama perpumpuoti 50 mln. tonų naftos, o vien tik užpildyti ja vamzdyną – 10 t. tonų. Statybos darbai prasidėjo 2003 m. balandį, bet pirmas naftovežis su Azerbaidžano nafta iš Džeichano išplaukė tik po pusmečio nuo eksploatacijos pradžios – 2005-ųjų pabaigoje. Azerbaidžano nafta pumpuojama iš 3 km gylio Kaspijos jūros dugno ir tiekiama pasaulinei šios žaliavos rinkai. Telkinio eksploatacija numatyta 40-čiai metų. Visa BTD statyba kainavo 3,2 mlrd. JAV dolerių. Beveik trečdalį šio projekto akcijų – 30,1 proc. – turi kompanija „British Petroleum“.
BTD naftotiekis žemėlapyje
Tai tarptautinis projektas, nes vienas Azerbaidžanas užpildyti naftotiekį žaliava (o jo projektinis galingumas siekia 85 mln. tonų) nebūtų pajėgus. Todėl bendradarbiauti buvo pakviestos kitos Vidurio Azijos valstybės – Turkmėnija ir Kazachstanas. Pirmoji eksportuotoja naftą iki Baku pristatė 2010 m., ir 2017 m. šiuo naftotiekiku buvo pumpuojama 6,5 mln. tranzitinės žaliavos. 2019 m. sausį-liepą juo tekėjo jau 18,8 mln. tonų naftos arba 81 proc. visos Azerbaidžano transportuojamos žaliavos.
Iki tol Azerbaidžano nafta buvo eksportuojama dviem maršrutais – iki Novorosijsko ir Supsos. Naftotiekio atidarymo iškilmėse tuometinis Azerbaidžano valstybinės naftos kompanijos vadovas, vėliau prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad dalyvauti projekte atviros durys ir Rusijos kompanijoms. „Tai komercinis projektas, nors kai kas nori jam suteikti politinį pobūdį“, sakė prezidentas. Kažkada „Lukoilas“ iš tiesų turėjo 10 proc. BTD akcijų, bet jas pardavė japonams, taip metęs iššūkį bendradarbiavimui regione.
Be to, I. Alijevo žodžiais, naftos tranzitas Baku – Novorosijskas kainavo 16,64 dol. už toną, o tai brangiau negu pas konkurentus. Kita vertus, šiame naftotiekyje aukštos kokybės nafta buvo maišoma su pigiu „Urals“ mišiniu, o tai labai numušdavo šios žaliavos kainą tarptautinėse rinkose.
Ko susinervino Rusija?
Supratusi, kad praranda naftos eksporto kontrolę Kaukazo regione, Maskva naftotiekio statybai ėmė kaišioti pagalius į ratus. Tuometinis Rusijos Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad BTD gimė politiniais, o ne ekonominiais sumetimais. Jis abejojo, ar tas projektas bus rentabilus, nes vamzdynas vien Azerbaidžano žaliava nebus užpildytas.
Kitas Dūmos komiteto vadovas Michailas Margelovas susirūpino, kas gi užtikrins naftotiekio saugumą. „Rusija neigiamai vertina, kad šie įgaliojimai bus deleguoti JAV, nes papildomų užsienio karinių kontingentų pasirodymas regione destabilizuos padėtį“, – teigė jis naujienų agentūrai „Interfax“. Dar jis pridūrė, kad atrodo juokinga, kai reikalaujama išvesti iš Gruzijos Rusijos karines bazes… Akivaizdu, kad Rusijai kelia alergiją kitos šalies karinis buvimas regione.
Naftotiekis
Beje, po pustrečių metu – 2008-ųjų rugpjūtį – ar ne Rusijos kariuomenė sukėlė karo veiksmus Gruzijoje ir padėjo atplėšti Abchaziją bei Pietų Osetiją? Štai kodėl Maskva priešinosi ir reikalavimui išvesti savo karines bazes iš Gruzijos: pagal specialų projektą „Kaspijos apsauga“ vietoj Rusijos kariuomenės buvo įkurti naftotiekio saugojimo struktūriniai padaliniai nuo galimų teroristinių atakų, be to, atsiras integruotos kontrolės režimas ore ir vandenyje saugoti Azerbaidžano ir Kazachstano sienas bei naftos telkinius. Rusija liko it musę kandusi…
Prieš 14 metų “Žinių radijuje” mes komentavome šį galingą iššūkį Maskvai, kuri nuogastavo, kad, kaip pastebėjo vokiečių „Die Welt“, į buvusias sovietines respublikas vietoj naftos nebūtų eksportuojamos „spalvotos“ revoliucijos. Laikraštis pabrėžė, kad tuo tarpu Vakarų strategai tokį švelnų režimų pakeitimo būdą vadina optimaliausiu: jis neprovokuoja neramumų, nesiekia tiesioginio diktatorių nuvertimo, tačiau, įsijungę į pasaulinę rinką, šalių gyventojai patys pamato, kokie demokratijos privalumai.
Ant kelių prieš Rusiją
Kur buvęs, kur nebuvęs, naftotiekio atidarymą tada pakomentavo ir tuometinis Armėnijos premjeras Andranikas Margarianas. Jis pritarė Rusijos politikams, kad naftotiekis pažeis jėgų balansą pietų Kaukaze, ir Armėnija turi surasti būdų jį atstatyti. Kaip alternatyvą šiam vamzdynui iš Baku jis siūlė tiesti naftotiekį Iranas – Armėnija, iš kurios nafta tekėtų per Gruziją į Europą. Jis žodis į žodį kartojo Maskvos leksiką, esą naftotiekis paskatins revoliucines nuotaikas Armėnijoje…
Beje, projekto pradžioje jame dalyvauti buvo pasiūlyta ir Armėnijai. Baku siūlė tiesti vamzdyną per šią šalį, kad būtų duotas stimulas taikiai išspręsti Kalnų karabacho problemą. Tačiau Jerevanas, pasikonsultavęs su Maskva, atsisakė, nenorėdamas išeiti iš Rusijos ir Irano orbitos. Taip jis prarado ne tik ekonominę galimybę naudotis pigesne žaliava, t.y. pagerinti varganą armėnų gyvenimą, bet ir sėsti už derbų stalo dėl beveik 30 metų užsitęsusio konflikto.
Naftos gamyklos atidarymo iškilmės Turkijos mieste Izmire. Pirmoje eilėje iš kairės: Azerbaidžano prezidentas Ilham Aliyev ir Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdogan
Akla ištikimybe Rusijai Armėnijos valdantysis elitas atneša tik žalą gyventojams, kurių dauguma yra kone vargingiausiai gyvenanti Europoje. Atsisakius Jerevanui prisijungti prie BTD projekto, Azerbaidžano lyderis Geidaras Alijevas atsisakė įsileisti Armėniją ir į kitus regioninius projektus bei patekti jai į Vakarų rinką per Turkiją. Taigi, izoliaciją pasirinko pats Jerevanas.
—
1999 m. naftotiekio zonoje buvo kuriamas Džeimso Bondo (James Bond) filmas „Ir viso pasaulio per mažai…“, kuriame garsaus aktoriaus nuotykiai buvo kuriami pagal išgalvotą scenarijų.
Tačiau vamzdynas tapo realybe, ir dabar jis pagal ilgį yra antras pasaulyje. Filmas įprasmina Maskvos ir Vašingtono konfliktą. Kaip radijo stočiai „Deutsche Welle“ karo Gruzijoje metu sakė JAV diplomatas ir Amerikos interesų atstovas Kaukaze Stivenas Manas (Steven Mann), būtent BTD projektas paskatino Rusiją agresyviems veiksmams Gruzijoje, bet regiono šalys pasirinko Vakarų demokratiją ir jų pragyvenimo lygį.
Jungtinių Valstijų Senato siekį sugriežtinti ekonomines sankcijas Rusijai pradėjo kritikuoti ir Austrija. Austrija, kuriai antrina Vokietija, šiandien kaltina amerikiečius, kam šie kišasi į Europos dujų tiekimo rinką. Šiuos austriškus priekaištus pagarsino BBC agentūra.
Austrijos žemėlapis
Austrijai, lygiai kaip ir Vokietijai, labiausiai nerimą kelia tai, kad sankcijos bus taikomos Europos bendrovėms, kurios prisideda prie didžiųjų Rusijos naftos ir dujų projektų. Vienas iš tokių projektų yra „Nord Stream 2“ dujotiekis, besiraigantis Baltijos jūros dugnu.
Austrijos kancleris Kristianas Kernas (Christian Kern) pareiškė, esą energijos tiekimas Europoje yra „pačios Europos, o ne Jungtinių Valstijų reikalas“. „JAV grasinimai kompanijoms Austrijoje, Vokietijoje bei kitose Europos šalyse už jų dalyvavimą energetikos projektuose atspindi naują, neigiamą JAV ir Europos santykių etapą“, – teigė K. Kernas.
Europos atstovai pabrėžia, kad šių sankcijų esmė yra JAV siekis padidinti suskystintų gamtinių dujų eksportą, kurti naujas darbo vietas bei išstumti Rusiją iš Europos rinkos.
Slaptai.lt manymu, tai labai gražus ir prasmingas oficialiojo Vašingtono tikslas – išstumti šalį, kuri šnatažuoja mažąsias Europos valstybes manipuliuodama dujų kainomis. Vadinamąjį dujų ir naftos šantažą dar būtų galima atleisti Rusijai. Tegul šantažuoja. Derybos dėl kainų tegul būna ir labai aršios. Bet kad Rusija puldinėja kaimynines šalis, naudodama pačias įvairiausias karines priemones. Jei Austrijos politikams nusispjauti į šią aplinkybę, belieka apgailestauti – vadinasi, ir Viena talkina agresyviai nusiteikusiam Kremliui.
Oficialiai naujosios JAV ekonominės sankcijos Rusijai bus taikomos už bandymą kištis į JAV prezidento rinkimų kampaniją. Bet joms dar turi pritarti JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Rugsėjo 10 d. „The New York Times“ rašė: kita teritorija, kurią bandys užgrobti Rusija, tikėtina, bus Azerbaidžanas.
Brendos Šafer (Brenda Shaffer) straipsnyje abejojama, ar Vakarai, o ypač JAV, padarė ką nors, kad sumažintų Rusijos įtaką Pietų Kaukaze. „Gali pasirodyti, kad Pietų Kaukazas yra gana toli, bet regionas ribojasi su Rusija, Iranu ir Turkija, ir jo žinioje yra labai svarbus vamzdynas, kuriuo transportuojami nafta ir dujos iš Vidurinės Azijos į Europą, aplenkiant Rusiją“, pastebima straipsnyje.
Pastarųjų kelių dienų susišaudymai, kilę Armėnijos – Azerbaidžano pasienio regione, – informacija, kurią pasaulio žiniasklaida dabar skelbia pirmuosiuose puslapiuose. Beje, naujai įsiplieskęs Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas keletą parų stelbė net pranešimus apie Ukrainos – Rusijos karinį konfliktą.
Kas tai – naujas konfliktas ar dėmesio atitraukimas?
Pasaulio dėmesys Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimams yra natūralus. Tokiuose reikaluose atsitiktinumų retai užtiksi. Jei šūviai aidi, vadinasi, esama jėgų, kurioms jie reikalingi. Politikos ir karo ekspertai neatsitiktinai laužo galvas, ką galėtų reikšti naujausi Armėnijos pajėgų išpuoliai prieš Azerbaidžano karines pajėgas? Gal Rusija ir vėl mėgina demonstruoti įtaką buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms? O gal tai – naujo tarptautinio konflikto užuomazga?
Taip jau atsitiko, kad 2014 metų birželio 27 d. trys postsovietinės valstybės Gruzija, Ukraina ir Moldova Briuselyje pasirašė asocijuotos su Europos Sąjunga narystės sutartį. Jei tokią sutartį būtų pasirašęs ir Azerbaidžanas, simboliškai pagal pirmasias valstybių pavadinimų raides tai būtų galima pavadinti GUAM‘o sutartimi su ES.
Galima manyti, kad turtingas naftos Azerbaidžanas, matyt, kaip ir Norvegija, neskuba ekonominėmis sutartimis susisieti su ES, kurios, beje pareikalautų ir tam tikrų valdymo tradicijų atsisakymo. Pažymėtina, kad organizacija GUAM‘as, kaip bandymas atsverti Rusijos dominavimą postsovietinėje erdvėje per Nepriklausomų valstybių sandraugą ir panašias Rusijos vadovaujamas organizacijas, iki Rusijos agresijos prieš Gruziją iš tiesų egzistavo ir formaliai net nėra panaikinta.
