Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mokyklose jau įsibėgėjo pirmoji rugsėjo savaitė, bet aš tebegyvenu pasiruošimo mokslo metų pradžiai ir Rugsėjo 1-jai skirtų renginių įspūdžiais. Teko daug išgirsti, nemažai prišnekėjau ir pati. Naujovės, kuriomis mokyklas „apdovanojo“  Švietimo ministerijos triūsliai, prašyte prašosi komentarų.

Pirmąjį nusivylimą teko išgyventi Lietuvos mokytojų profesinių sąjungų atstovams, kurie rugpjūčio 30 d. susitiko su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene. Tada ir paaiškėjo, jog, nepaisant  pastebimo šalies biudžeto pajamų didėjimo kitais metais, ministrė nė nemėgino įtikinti ministrų kabineto skirti daugiau lėšų švietimui. Pedagogų atstovams netgi susidarė įspūdis, jog ministrei švietimas nėra prioritetas.

Po praėjusių metų pedagogo streiko su buvusiu premjeru Algirdu Butkevičium buvo susitarta, jog Vyriausybė panaikins pedagogų atlyginimo “žirkles“. Jas panaikinti labai svarbu, nes iki šiol pedagogų darbo apmokėjimą reglamentuoja kitoks nei likusių biudžetininkų įstatymas, todėl pedagogų koeficientai yra mažiausi. Ir kol jie nebus pakeisti, padorių atlyginimų pedagogams nėra ko laukti. 

Bet iki šiol esminiai pokyčiai nevyksta. Užtat sugalvota daug naujovių, prikurta naujų programų, tokių kaip sveikatos ir lytiškumo ugdymo, finansinio raštingumo, krašto gynybos programos, kompiuterinio raštingumo ugdymas pradinėse klasėse ir t.t.

Dauguma pedagogų, su kuriais teko kalbėti, itin kritiškai nusiteikę ir dėl šiuometinių naujovių. Pavyzdžiui, ministrė  įtikinėja, jog pedagogai jau yra paruošti ugdyti moksleivių lytiškumą, tačiau arba ministrė nežino tikrosios padėties mokyklose, arba skleidžia neteisingą informaciją. Praktiškai, gal su nedidelėmis išimtimis, mokytojai nėra tam paruošti (nėra pasiruošę…), o patarimai daugelį naujovių integruoti į pagrindinius užsiėmimus jau kelia jiems alergiją.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokytojai. Slaptai.lt nuotr.

Pažįstamas istorikas-metodininkas, puikus savo dalyko specialistas, karčiai juokavo, jog laikas keisti mokyklų pavadinimą ir vadinti jas integravimo įstaigomis ar kombinatais. Pasak mokytojų, į istorijos pamokas jau dabar yra integruota apie devynis papildomus dalykai, todėl istorijos dėstymui nebeužtenka valandų.

O visuomenė piktinasi  prastais mokinių sugebėjimais ir menkėjančiomis žiniomis…

Pasitarime, skirtame pasiruošimui naujiems mokslo metams, klausiau švietimo ministerijos specialisčių, ar ministerija skaičiavo, kiek papildomų valandų dirbs mokytojai, įgyvendinantys naujas programas, kiek laiko užims direktoriams naujų ataskaitų pildymas ir kaip apskritai bus tarifikuojamas šis darbas.

Buvo paaiškinta, kad apmokėti bus galima iš 7 proc. Savivaldybės mokinio krepšelio rezervo lėšų, perrikiavus prioritetus.

Įdomu, kokius (ir kodėl?) ankstesnius prioritetus reikėtų nubraukti ar nustumti į šoną? Ar jie buvo blogi? Ir kur garantija, kad naujieji prioritetai bus geresni, nebus tik laiko ir lėšų švaistymas?

Ministerijos atstovės didžiausią dėmesį ir varginančiai daug laiko skyrė patyčių prevencijos programai pristatyti. Programa kaip programa, tačiau apstulbino preambulė: ministerijos specialistė pasidžiaugė (rimtai, be ironijos) , kad pagaliau (?! – J.L.) Lietuva užaugo iki valstybės, kuri esą nors vienu aspektu pasivijo Europą, žengia koja kojon, įgyvendindama prevencines programas, ir net yra pirmoji, mokyklose padariusi jas privalomas. Pasirodo, pagal patyčių dažnį Lietuva „jau“ yra 42-oje vietoje iš 44 šalių!… 

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Ar tai reiškia, kad dar po kiek laiko imsime didžiuotis, jog narkomanija Lietuvos mokyklose pagaliau pasiekė tokį lygį, kad pasivijome ir pralenkėme JAV ar Olandiją, ir dabar privalomai į mokyklas  bruksime kovos su narkomanija programas? O juk buvo laikai, kai ne tik visuomenė, bet ir Švietimo ministerijos valdininkai didžiuodavosi ta mokykla, kurioje buvo mažiausiai patyčių, peštynių, vagysčių, kurioje buvo geriausi mokinių pasiekimai moksle, sporte, saviveikloje…

Toji ministerijos specialistė priminė bobutę iš seno anekdoto. Sausakimšame autobuse bobutė mėgina prasigrūsti prie išėjimo ir klausinėja priekyje stovinčių, ar jie ruošiasi išlipti. Paklausė ir ilgaplaukės džinsuotos būtybės: “Mergaite, ar  jūs išlipsite kitoje stotelėje?“ „Mergaitė“ tylėjo, o į jau piktokai pakartotą klausimą atšovė: „O aš visai ne mergaitė“. Pasirodo, tai buvęs ilgus plaukus užsiauginęs vaikinukas. Bet bobutė, ryžtingai brukdamasi prie durų, nebesižvalgė ir tik nusispjovė: „Tfu, begėdė, rado kuo girtis!”

Panašiai, regis, ir ministerijos klerkai, nebežinodami kuo girtis, giriasi, jog patyčių gausa pasivijome Europą…

Keistokai nuskambėjo ir nurodymas įpareigoti prevencijos programose dalyvauti mokinių tėvams/globėjams. O kaip dalyvaus anglijose, airijose esantis tėtis ar mama? Kaip atbėgs močiutė, kuriai sveikatos galbūt užtenka tik valgiui pagaminti ir pamaitinti Lietuvoje globoti paliktą anūką?

Neapleidžia įspūdis, jog kuo daugiau ministerijose departamentų ir specialistų, tuo daugiau mokykloms prikuriama keistų programų, beprasmiškų nurodymų. Apie realią padėtį mokyklose nebenutuokiantiems ministerijos specialistams juk reikia kuo nors pateisinti savo egzistavimą. Tad ir kuria perteklines programas, reikalauja už jas atsiskaityti, o po to tikrina ir vertina mokyklų vadovų ataskaitas… Švietimo, auklėjimo kokybė nuo to ne tik negerėja, bet dar ir toliau prastėja, užtat „įsisavinami“ milijonai, kurie laukia nesulaukia švietimo įstaigos ir pedagogai.

Ministerijos „specialistų“ problemų matymo ir siūlomų jų sprendimų lygį vaizdingai iliustruoja ir šiųmetinis sprendimas į vieną naujovių paketą sudėti sustiprintą kovos su patyčiomis programą bei vaikų lytiškumo ugdymo programą. Kaip pastaroji įtakos psichologinį klimatą mokyklose ir kaip tai atsilieps patyčių srautui? Sprendžiant iš emocingos (juokas salėje) auditorijos reakcijos į mano klausimą šia tema, pagerėjimo nesitikima. ..

Mano galva, kur kas svarbiau ir naudingiau būtų, jei ministerija atkreiptų dėmesį į vis labiau skurstantį visuomenės, ypač vaikų, emocinį pasaulį. Objektyvių priežasčių tam nestinga: Lietuvoje mažėja padorių šeimų, galinčių suteikti vaikams gerų emocijų impulsą. Be to, vaikai per mažai skaito knygų, kurios kartų kartoms ugdė intelektą, tame tarpe ir emocinį, buvo tikra tarpusavio santykių ugdymo mokykla. Jau aišku, jog jokios išmaniosios technologijos nepakeis gero žodžio, apkabinimo, šilto žvilgsnio. Tačiau dauguma mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose išsivysčiusiose Vakarų šalyse skuba aprūpinti savo klases kompiuteriais.

Tiesa, esama išimčių. JAV, o neretai ir  pasaulio technologijų lopšiu vadinamame Silicio slėnyje plinta visai kitokios idėjos: pedagogai tvirtina, jog mokykla ir kompiuteriai – du skirtingi dalykai, kurių painioti negalima, o tėvai, kurių dauguma – aukščiausio lygio technologijų specialistai, jiems  pritaria ir leidžia savo vaikus į vadinamąsias Valdorfo mokyklas. Kai tradicinės mokyklos gynėjai sako, kad vaikams reikia daugiau kompiuterių, antraip jie nepritaps moderniame pasaulyje, Valdorfo mokyklos moksleivių tėvai tikina: „Kam skubėti, šių įgūdžių įgyti labai lengva.“

Tačiau mūsų ministerijos specialistai mano kitaip, „ontrep“, kaip sako žemaičiai, ir … nutarė penktų klasių mokinius apdalinti mažais programuojamais kompiuteriais „Micro:bit“, kas kainuos apie 3,9 mln. litų. Jiems (specialistams, ne kompiuteriams) nė motais, jog ne vienas Lietuvos švietimo ekspertas perspėja, kad kompiuteriais aprūpinta klasė nėra geriausia išeitis, nes nė vienas tyrimas nėra patvirtinęs, jog mokyklų kompiuterizacija prisideda prie geresnių rezultatų arba turi kitų aiškiai matomų privalumų. Greičiausiai tai tik eilinis pinigų švaistymas ar plovimas, kurį mandagesni komentatoriai vadina „perteklinių“ lėšų panaudojimu.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleiviai. Slaptai.lt nuotr.

Mokyklų modernizavimu susirūpinę politikai, pradedant buvusiu švietimo ministru Gintaru Steponavičiumi, jau ne pirmus metus vieningai tvirtina, kad planšetiniai kompiuteriai padės sudominti mokinius. Bet nei politikai, nei juos aklai atkartojantys ministerijos specialistai nepastebi akis badančio paradokso: mokyklos sparčiai išmanėja, kompiuterių jose gausėja, o mokinių raštingumas, egzaminų rezultatai, priešingai, prastėja…                   

„Planšetės mokykloms – toli gražu ne pirmo būtinumo pirkinys. Tai vaikams duos daugiau žalos, nei naudos. Mokiniai ir taip nebemoka naudotis vadovėliais. Viskas atrodytų visai kitaip, jei patys politikai neverkšlentų, kad vaikai neskaito knygų. Tokie projektai – tiesus kelias nuo knygų“, – sako Vilniaus licėjaus direktorius, profsąjungos vadovas  Saulius Jurkevičius. 

Panašiai mano ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius, kuris yra įsitikinęs, jog vaiką kompiuteriu galima sudominti nebent kaip žaislu, bet ne kaip priemone mokytis.Tikrai ne kompiuteris privers juos mokytis ar nesimokyti. Ne čia slypi sėkmingo mokymosi paslaptis“, – teigia A. Jurgelevičius.

„Vaikai [mokykloje] susidomi dėl žmogiškojo santykio, dėl kontakto su mokytoju, kontakto su bendraamžiais” – sako Pierre Laurent‘as, trijų vaikų tėvas, dirbantis Silicio slėnyje ir vaikus leidžiantis į Valdorfo mokyklą.

Bet ar kas Lietuvoje šiandien klauso specialistų ar moksleivių tėvų? Juos keičia išmanieji politikai, kurie eina tais pačiais keliais, kaip neišmanieji sovietų laikų instruktoriai. Anie geriau, nei valstiečiai, kolūkiečiai žinojo, kaip melžti karves, kada sėti, o kada pjauti… Ir kuo tai baigėsi?! Sąjungos žlugimu. Tačiau šiandien politikai vėl veržiasi nurodinėti pedagogams profesionalams, kas geriausia mūsų vaikams. O ministerijose gūžtas susisukę vadinamieji „specialistai“, politikų giminės ar bendrapartiečiai tik klusniai įgyvendina jų sapaliojimus ir net nesigėdija, matydami apverktinus tokios „pedagogikos“ rezultatus.

Tad gal moderniajai Lietuvai visai nebereikia pedagogų, kaip nebereikia valstybinės kalbos, Konstitucijos ir savarankiškumo?

2017.09.07; 05:34

Išsilavinusi šalis – laimingų žmonių šalis

Laimingas žmogus yra išsilavinęs. Patikimai nustatytos laimės sąsajos su įgytos kvalifikacijos lygiu ir mokytųsi metų kiekiu.

Aukštesnis išsilavinimas sukuria daugiau galimybių gauti įvairesnį ir kūrybiškesnio pobūdžio darbą, kuris labiau atitiks asmeninius polinkius ir leis pilniau realizuoti savę. Be to, šio pobūdžio darbas neretai ir geriau apmokamas.

Kaip suvokti, ar ši valstybė yra laiminga? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip suvokti, ar ši valstybė yra laiminga? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandieną didžiausias vertes sukuria paslaugų, grindžiamų mokslo žiniomis, ekonomikos sektorius. Todėl žinių komponentas versle tampa vis svarbesnis, o fizinis darbas nuvertėja. Daug turtingų šalių, kuriose aukščiausias visuomenės laimės lygis, neturi gausių gamtinių išteklių, bet turi išsilavinusius, gebančius bendrauti ir bendradarbiauti žmones. Tokie žmonės tampa svarbiausiu ekonominiu resursu, todėl įprasto mokymasi standarto – vidurinė mokykla ir 3-4 metai profesinio tobulinimosi nebepakanka, o mokymasis visą gyvenimą tampa ekonomine būtinybe.

Europos Komisija, UNESCO bei kitos tarptautinės organizacijos, pasisakydamos už spartesnę aukštojo išsilavinimo plėtrą, remiasi ekonomikos faktu – nors žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, visose moderniose šalyse gausėjo, bet jų atlyginimai augo sparčiau nei žemesnės kvalifikacijos darbą atliekančių žmonių atlyginimai, o todėl pagrįstai galima teigti, kad išsilavinusių specialistų poreikis nėra patenkintas.

Tai patvirtina ir aplinkybė, kad kilus ekonominiams sunkumams darbo dažniau netenka mažesnio išsilavinimo darbuotojai. Tačiau Lietuvoje nuolat skelbiamos mintys, kad universitetų per daug, kad studentų per daug. Taigi bandoma įbrukti ekonominį atsilikimą lemiančią, orientaciją ir vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia gamtos išteklių naikinimu ir finansinio kapitalo kaupimu.

Todėl būtina ryžtingai didinti išsilavinusių žmonių skaičių. Felicitarinis sprendimas jį didinant – įmokos už studijas turėtų būti padengiamos iš studijavusiojo pajamų mokesčio. Tai leistų jaunuoliams ir merginoms iš bet kurios materialinės padėties šeimų siekti aukštojo išsilavinimo, stabdytų emigraciją, nes tektų arba dirbti Lietuvoje ir mokėti mokesčius, arba susimokėti už mokslą.

Nuolatinio visuomenės švietimo bei ugdymo stoka yra ir kliūtis visuomenės laimės lygio kilimui. Geriausiai apmokami specialistai, tarkim, gydytojai, privalo mokytis visą profesinės veiklos laikotarpį. Šie specialistai turi ne tik būti informuoti apie pokyčius, bet ir įgyti naujų įgūdžių ir tobulinti senuosius. Tokie pat mokymosi pokyčiai turėtų įvykti visose profesinėse grupėse.

Verslas tuo ne visada suinteresuotas, nes jo investicijos į žemesnės kvalifikacijos darbuotojų mokymus sparčiai neatsiperka. Jų nauda atsiskleidžia kylant bendrai darbuotojų kultūrai ir gebėjimams. Be to, mokantis kažko naujo ir įdomaus, stiprėja darbuotojų pasitikėjimas savimi, didėja galimybės efektyviau reaguoti nestandartinėse darbo situacijose.

Tuo labiau verslas nepasirengęs investuoti į mokymus, kurie nėra tiesiogiai susiję su darbuotojų funkcijomis, bet turi poveikį jų saviraiškai, dvasinei gerovei. Taigi, siekiant nuolatinio mokymosi būtini felicitariniai sprendimai – įstatyminės nuostatos, įpareigojančios kelti kvalifikaciją, mokestinės lengvatos besimokantiems ir pan. Tai leistų spartinti žiniomis grindžiamos ekonomikos plėtrą ir kurtų pamatą visuomenės turtėjimui.

Laimingas pacientas

Norint būti sveikesniam reikia pasistengti tapti laimingesniam, nes tyrimai patvirtina, kad laimės išgyvenimas neatsiejamas nuo psichinės ir fizinės sveikatos.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) konstitucijoje siūloma sveikatos samprata apibrėžia ją ne kaip ligos ar negalios nebuvimą, o kaip fizinę, psichikos ir socialinę gerovę, tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vis dar orientuota išimtinai į ligų gydymą. Netgi ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos biudžeto, o dvasinės gerovės, kuri yra artimiausia laimei, kūrimas ar atkūrimas dažnai nelaikomas sveikatos politikos tikslu. 

Prof. Gediminas Navaitis, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Gediminas Navaitis, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pastarųjų dešimtmečių medicinos mokslo laimėjimai, tobulėjantys vaistai ir medicinos įranga, kylanti gydytojų ir medicinos personalo kvalifikacija neduoda to rezultato, kurio būtų galima tikėtis. Sveikatos organizatorių retai užduodamas klausimas: „Kodėl? Tobulėjimas akivaizdus, o sveikatos apsaugos sistemos vertinimas nėra jai palankus? “

Atsakymas vis tas pat: „Gydymas prilyginta prekei. Sveikatos apsauga tvarkoma tarsi rinka, o todėl pirmenybė mokantiems pinigus, o todėl medikai gaišta laiką ne gydydami, bet rinkdami pacientų parašus, kurie pravers kai reikės bylinėtis.“ Padėtis pasikeistų, jei vertinant sveikatos įstaigas pacientų pasitenkinimas gaunamomis paslaugomis būtų pripažintas svarbiu įstaigos veiklos rodikliu, o vienu iš pagrindinių sveikatos apsaugos sistemos tikslų taptų visuomenės laimės lygio augimas. Tada ji turėtų žymiai daugiau dėmesio skirti streso pasekmėmis silpninti, kančioms palengvinti ir panašioms problemoms spręsti.

Nekelia abejonių, kad modernių visuomenių gyvenimo būdas, sparčios permainos ekonominių ir socialinių santykių srityje, būtinybė įsisavinti gausią informaciją nuolat kelia stresą. Todėl t gausėja kenčiančių nuo depresijos žmonių, kurių, PSO duomenimis, per artimiausią dešimtmetį ir toliau gausės, nes jau šiuo metu jai tenka apie ketvirtadalį visų susirgimų ES šalyse.

Depresija silpnina imuninę sistemą, taigi sąlygoja kitų ligų atsiradimą, ir gali pastūmėti į narkomaniją, piktnaudžiavimą alkoholiu ar savižudybę. Suprantama, ne visos savižudybės susijusios su depresija, tačiau tikrai nemenka dalis jų nulemta minėtų išgyvenimų, yra ribinė jų apraiška.

Lietuvoje nuo Nepriklausomybės aykūrimo nusižudė per 25 tūkst. žmonių. Be to vienas nusižudantis padaro negatyvią įtaką bent dvidešimties žmonių psichinei būklei.. Taigi turime pusę milijono nuo savižudybių nukentėjusių piliečių.

Požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas yra daug tikslesnis ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP dalis vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių apskaičiavimais, kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe. Pagal tokius skaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė „įkainuota“ 5 milijonais JAV dolerių, Švedijos – 2,4 milijono, Portugalijos – 1 milijonu.

Lietuva pagal įvairius ekonominius ir socialinius rodiklius užima apie 35-50 vietas, todėl ir jos piliečio gyvybės kaina gali būti gretinama su artimų jai pagal šiuos rodiklius šalių piliečių gyvybės kaina. Ji taip pat gali būti nustatoma remiantis Lietuvos teismų praktika. Tokie paskaičiavimai leidžia tvirtinti, kad Lietuvos piliečio gyvybės kaina siekia 200 – 300 tūkst. eurų Taigi dėl nepakankamo valstybės dėmesio piliečių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, nuo Nepriklausomybės atkūrimo dėl savižudybių buvo prarastas bent vienerių metų valstybės biudžetas.

Jei prie šių nuostolių pridėtume kitus su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – patiriamus nuostolius, dar kartą tektų konstatuoti, kad visuomenės laimės lygio ignoravimas sukelia išskirtinai žymius finansinius nuostolius. Jie visiškai nepateisinami, nes medicinos pažanga leistų daugeliu atveju efektyviai dorotis su šiomis problemomis.

Kas naikina, kas saugo aplinką?

Bendruomenės gali saugoti arba griauti ne tik savo narių sveikatą, bet ir savo aplinką, kuri tikrai veikia žmonių savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Nuolat gausėja tyrimų, patvirtinančių, kad urbanizuotoje aplinkoje išsaugant ir plečiant gamtinius elementus (pvz., sodinant medžius) pastebimai mažėja agresyvaus nusikalstamo elgesio, kad augmenijos buvimas gyvenamuose miestų rajonuose ar verslo centruose gali pagerinti gyventojų ir tuose centruose dirbančiųjų psichinę ir fizinę sveikatą, o mokyklose – mokymosi rezultatus. Žymus psichoanalitikas C. G. Jungas rašė, kad žmogus tampa laimingas, vieningas ir kūrybingas tada, kai jis pasiekia darną su savimi, kitais ir aplinka.

Gamtos saugojimas svarbus ir visuomenės ekonominei raidai, nes gamtos ištekliai yra riboti, o ir pati natūrali gamtinė aplinka yra brangus išteklius.

Žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad bendruomenės, sunaikinusios savo gamtinę aplinką, galiausiai sugriovė pačios save. XXI a. negatyvaus poveikio gamtai mastas jau nebe lokalus, o globalus: keičiasi klimatas, didėja lietaus rūgštingumas, plonėja ozono sluoksnis, menkėja biologinė įvairovė, dirvos erozija mažina derlingos žemės kiekį, dideliuose regionuose ima trūkti švaraus vandens. Analogiškų problemų vardinimą galima tęsti.

Kartu tai verčia klausti: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“. Atsakymas slypi bendruomenių pasaulėjautoje. Nesijaučiantys laimingais, nekenčiantys savęs ir kitų ieško priešo, kurį galėtų apkaltinti savo nesėkmėmis. Priešu tampa ne tik tie, kurie grasina, bet ir tie, kurie kitokie. Priešo aplinka, kuri irgi yra kitoniška, taip pat laikoma „bloga“, o todėl tos aplinkos ne tik kad nereikia saugoti, ją būtina sunaikinti ar bent pakeisti.

Natūralus aplinkos saugotojas yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, nes jo narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai darniai sutaria su aplinka. Migrantai pradedantys veiklą jiems naujose teritorijose, dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo kitoniškumui nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad transnacionalinės korporacijos gana dažnai laiko pelną didesne vertybe nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams ir tik stiprios nacionalinės valstybės yra pajėgios suderinti ekologinius ir ekonominius interesus. Tačiau tai jos padarys tik tada jei aiškiai pasirinks visuomenės raidos tikslus ir numatys ilgalaikės gerovės kūrimo kelią.

Socialinis kapitalas, kultūra lemia gerovę

Aplinka – tai ne tik gamta, bet ir žmonės. Moksliniuose tekstuose jie dažnai vadinami šalies socialiniu kapitalu, o šia sąvoka žymimos ir juos siejančios vertybės – pasitikėjimas, tolerancija, pasirengimas teikti paramą bei pilietinis aktyvumas – savanorystė, dalyvavimas politinių ir nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Požiūrių į socialinį kapitalą ir jo vertinimų įvairovei bendra tai, kad pabrėžiama žmonių tarpusavio ryšių bei paplitusių vertybių įtaka šalies ekonomikos būklei, vadovaujamasi nuostata, kad ją lemia socialinis kapitalas drauge su fiziniu kapitalu (gamybos priemonės) ir finansiniu kapitalu.

Skirtingose šalyse, įvairių laiku atliktuose tyrimuose nustatyta, kad materialinio gyvenimo lygis auga tada, kai žmonės pasitiki valdžios institucijomis ir jėgos struktūromis, bažnyčia ir teisėtvarka bei kitais žmonėmis, dalyvauja nacionaliniuose arba vietos rinkimuose, dalyvauja politinėje veikloje ar bendrauja su savo rinktais politikais, dalyvauja nevyriausybinių organizacijų (NVO) arba kitokioje savanoriškoje veikloje, turi draugų, rūpinasi bendruomenės reikalais.

Priklausymo ryšių ar vienatvės išgyvenimų kultūriniuose skirtumuose gali slypėti atsakymas, kodėl kartais žemesnio ekonominio išsivystymo šalių piliečiai jaučiasi laimingesni nei aukštesnio. Dažnai taip nutinka todėl, kad fiziškai žmogus gali būti vienišas, bet susiejęs save su kultūrinėmis vertybėmis patenkins priklausymo poreikį. O ryšio su simboliais nebuvimas yra moralinė vienatvė, kuri tokia pat nepakeliama kaip ir fizinė.

Lietuvos kultūros politika teik realų žmonių vieningumą, tiek jų ryšį su simboliais palaikoma gana silpnai. Ji nepakankamai orientuota į pasididžiavimo savo šalimi, jos istorija, tautinėmis vertybėmis ugdymą. Diegiantys globalų, korporacinį identitetą skelbią ginantys menininko pasirinkimą – ką ir kaip kuri. Felicitarinė kultūros politika teigia, kad nemažiau svarbus visuomenės pasirinkimas – kokią kūrybą remti.

Mažiau valdininkų profesionalų – darnesnė bendruomenė

Žmogiškieji ryšiai, pilietinis aktyvumas t. y. socialinis kapitalas gali riboti valdžios savivalę. Tyrimai patvirtino, kad dalyvavimas savanoriškose organizacijose neretai suteikia daugiau laimės nei atlyginimas už profesionalią veiklą. Taip pat nustatyta, kad bendruomenės, mažinančios profesionalių valdininkų ir politikų skaičių, įtraukiančios piliečius į valdymą, yra laimingesnės.

Tuo keliu turėtų eiti ir Lietuva. Galimybė jį pasirinkti tikrai yra, nes ne visi dirbantys profesinį darbą žmonės patiria pakankamą pasitenkinimą jame, todėl jiems reikia pasiūlyti prasmingas veiklas, kurios jungtų žmones. Čia tiktų prisiminti ir dirbančius nepilną darbo savaitę, pensininkus ir dar neįgijusius profesinės patirties jaunus žmones. Įtraukus visų minėtų grupių atstovus į valdymą, bendruomenės reikalų tvarkymą atsirastų galimybės teikti tas paslaugas, kurias pernelyg brangu finansuoti samdant profesionalus.

Ši, kaip ir kitos su laimės lygio kilimu susijusios veiklos kryptys, duoda ir nemenką ekonominę naudą. Daugelyje šalių NVO veikla plečiasi ir jau dabar sukuria žymią dalį BVP. Pagal Jungtinių Tautų specialistų skaičiavimus, visuomeninis sektorius moderniose šalyse sukuria apie 5 proc. BVP, o Kanadoje ir JAV jo dalis viršija 7 procentus BVP. Taigi Amerikoje jis gali būti gretinamas su statybų sektoriumi (5,1 proc. BVP) ar finansinio tarpininkavimo sektoriumi, kurį sudaro bankai ir draudimo kompanijos. ( 5,6 proc. BVP).

Vis dėlto įprastais ekonominiais ir politiniais būdais remiant NVO negalima tikėtis sparčios ir žymios jų veiklos plėtros, nes tiek politikų, tiek visuomenės nuostatų kaita yra ilgas procesas. Ji paspartintų piliečių įtraukimo į bendruomenei reikšmingų darbų atlikimą būdas – „koprodukcija“, t. y. bendra piliečių ir viešųjų tarnybų veikla, siūlant platesnes, žmogiškas paslaugas ir taip atkuriant moderniose visuomenėse susilpnėjusius bendruomeninius ryšius. Pavyzdžiui, savanoriai drauge su gydytojais lanko sergančius bendruomenės narius, moko kalbos ir pan.

Todėl koprodukcija virsta praktiniu veiksmu, kuriančiu naujas galimybes, ir įtraukiančiu į bendruomenės problemų sprendimus piliečius, kurie liaujasi buvę pasyvūs profesionalų teikiamų paslaugų vartotojai. Vietoj to žmonės užmezga santykius paremtus jų gebėjimų pripažinimu, pradeda teikti paslaugas savarankiškai. Toks pokytis lemia, kad gerovės gavėjas tampa ir gerovės teikėju, o šiame virsme, savojo naudingumo ir savosios vertės suvokimo augimas pasitarnauja socialinio kapitalo gausinimui.

Felicitarinis pasiūlymas – „laiko“ pinigai

Visada yra kokių nors bendruomeninių darbų, tačiau bendruomenė ne visada turi pakankamai pinigų, kad užmokėtų už juos profesionalams, užtat visada esama žmonių, kurie įstengtų tai padaryti. Jiems irgi turi būti atlyginta. Bet jiems galima atlyginti ne pinigais, o paslaugomis ar kuo kitu, ko jiems reikia. Tai esminis pokytis, kuris keičia savanoriškos, labdaringos, bendruomenei reikalingos veiklos vertę ir pagerina koprodukcijos kūrėjų gyvenimą, nes žmonėms, kurie yra laikomi „problematiškais“ leidžia pasijusti naudingais.

Rinkos ekonomika žmonės vertina pagal pajamas ir vartojimą. Todėl jie nuolat „atmetami“, nes yra per jauni, per seni, nepakankamos kvalifikacijos ir pan., kad gautų pinigus. Bet tai nereiškia, kad jie negali atlikti naudingo vaidmens. Tereikia struktūros, kuri leistų bet kam atlikti darbus reikalingus bendruomenei, nes kiekvienas tikrai turi kažką, ką galėtų duoti, ir jei tai daro, tiek jis, tiek bendruomenė tampa laimingesnė ir turtingesnė.

Tokioje bendruomenei naudingų veiksmų sistemoje šalia finansinio atlygio už darbą turi atsirasti „laiko pinigai“, t. y. laiko, skirto bendruomenės poreikiams tenkinti, apskaita ir galimybė keisti vienas paslaugas į kitas paslaugas ar vertes. Toks paslaugų mainų modelis, kuriame naudojama “valiuta” yra laiko vienetas ne tik kuria gerovę, bet stiprina socialinį kapitalą, kelią visuomenės laimės lygį. Laiko banko nariai uždirba kreditus už kiekvieną valandą, kurią jie praleidžia padėdami kitiems bendruomenės nariams, o laiko bankai dirba koordinuodami sandorius.

Pirmasis „laiko bankas“ Didžiojoje Britanijoje buvo įkurtas 1998 metais. Nuo to meto laiko bankų praktika sparčiai plinta, nes jie palaiko kaimynystės atnaujinimo, sveikatos gerinimo, visą gyvenimą trunkančio mokymosi, aplinkos saugojimo ir kitas bendruomenei svarbias veiklas.

Ar Lietuvos valdžia padeda piliečiams tapti laimingesniais?

Vyriausybė, Seimas ir savivaldos institucijos, visa tai kas vadinama valdžia, gali reikšmingai paveikti visuomenės laimės lygį. Sudarydama prielaidas darbo vietų kūrimui bei pajamų augimui ir jas perskirstydama, remdama šeimas, prisidėdama prie socialinio kapitalo gausinimo valdžia arba didina, arba klaidingais veiksmais mažina pasitenkinimą atskiromis visuomeninio gyvenimo sritimis. Vienose valstybėse valdžiai tai pavyksta sėkmingiau, kitos nuolat patiria sunkumus.

Pasaulio bankas vertina valstybių pasiekimus ir galimybes. Šie vertinimai leidžia spręsti ir apie valdymo kokybę, nes apima gana daug sričių – piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus, žodžio, spaudos, susirinkimų ir kitas laisves; politinį stabilumą, valdymo efektyvumą, viešųjų tarnybų gebėjimus; valstybinį ekonominės plėtros reguliavimą, įstatymo viršenybę, nusikaltimo ir smurto sutramdymą, teisėsaugos veiklos efektyvumą, korupcijos kontrolę. Pagal šiuos vertinimus Lietuvai teko 44 vieta pasaulyje. Tradicinių partijų atstovams atrodo, kad tai pasiekimas. Ar žmonės neteisūs kritiškai vertindami jų valdymą ir tokį „pasiekimą“?

Įtikinančiai atrodytų atsakymas: „Ir taip, ir ne“. Valdymo kokybė atitiko tradicinės ekonomikos ir tradicinės politikos sampratas. Jei valdymas būtų buvęs kiek geresnis – rezultatai irgi būtų geresni. Esminis klausimas, kurį privalome užduoti: “Kiek geresni? Penkiais, dešimčia, ar net dvidešimčia procentų?” Vargu ar kas, realistiškai vertinantis esamą valdymo sistemą, teigtų, kad galima būtų tikėtis dar aukštesnių pasiekimų. Todėl tradicinės partijos nieko perspektyvaus nebegali pasiūlyti. Todėl jų politika vis labiau grimzta į tuščias partinių vadukų asmenines rietenas.

Todėl siekiant geresnio valdymo reikia nebetobulinti „blogybės“, o iš esmės keisti valdymo tikslus.

Jais pasirinkus laimės ekonomikos kūrimą, felicitarinės politikos principų įgyvendinimą būtų galima tikėtis ir esminių valdymo kokybės pokyčių, kurie pasireikštų nepasitenkinimo valdymu mažėjimu ir bendru visuomenės laimės lygio kilimu. Todėl būtini veiksmai, grąžinantys pasitikėjimą valdžia. O jų esmė labai paprasta – norim, kad piliečiai būtų laimingesni ir turtingesni privalom išplėsti jų dalyvavimą valstybės reikalų sprendime.

(Bus daugiau)

2016.09.28; 05:50

vyborca

Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborzca“ žurnalistas Marčinas Voičechovskis, kuris jau keletą metų domisi narkomanijos, alkoholizmo ir kitomis priklausomybių ligomis, siūlo žurnalistams nepamiršti esminių dalykų. 

Apie tai jis kalbėjo įvairių šalių žurnalistams ir specialistams spalio 21-24 dienomis Varšuvoje, Stepono Batoro fondo surengtame seminare „Socialinės patologijos šiuolaikinėje visuomenėje“.

Šioje publikacijoje pateiktos mintys yra parengtos pagal M. Voičechovskio išsakytas įžvalgas tema „Žiniasklaidos vaidmuo ir visuomenės raštingumas – kaip rašyti apie patologijas?“

Continue reading „Žurnalistas niekada neturi būti kaip prokuroras“