Sekmadienį, kovo 29-ąją, sukanka 16 metų, kai Lietuva tapo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) nare.
 
Apie Lietuvos siekį prisijungti prie NATO prabilta Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, o pirmasis Lietuvos delegacijos vizitas į Aljanso būstinę įvyko 1991 m. gegužę. Tuomečio faktinio Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio kelionė į Briuselį buvo neoficiali, nes oficialaus vizito suorganizuoti nebuvo galimybės. Oficialų Vilniaus pageidavimą jungtis prie Aljanso išreiškė prezidentas Algirdas Brazauskas, o kvietimo pradėti derybas dėl prisijungimo Lietuva sulaukė 2002 metais, tuomet Prahoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu.
 
Lietuvos įstojimo į NATO data yra 2004-ųjų metų kovo 29-oji. Šią dieną Vašingtone buvo deponuoti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo raštai. o po kelių dienų Trispalvė buvo iškilmingai pakelta prie Aljanso būstinės Briuselyje.
 
Kartu su Lietuva į NATO įstojo dar 6 valstybės – Estija, Latvija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija. Tai buvo penktoji Aljanso plėtros banga nuo jo įkūrimo 1949 metais.
 
„Lietuvos teritorinį saugumą jau šešiolika metų kartu su Lietuvos kariuomene užtikrina ir NATO. Dėkojame sąjungininkams, ypatingai- esantiems Lietuvoje. Tikiu, kad būdami vieningi ir imdamiesi visų reikiamų priemonių, atgrasysime visus matomus ir nematomus priešus”, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
 
Jis pabrėžia, kad nors šiuo metu pasaulį apėmusi koronaviruso Covid-19 pandemija ir gali koreguoti kariuomenės veiklą, bet nekoreguoja esminių NATO tikslų. Aljansas yra pajėgus ir toliau vykdys savo įsipareigojimus ir nekeis savo sutartos politikos.
 
Šiaurės Atlanto sutartimi Lietuva yra įsipareigojusi nuosekliai didinti nacionalinius pajėgumus ginkluotam užpuolimui atremti.
 
Sąjungininkės kartu stengiasi užkirsti kelią konfliktams ir išsaugoti taiką, o, tam nepavykus, yra įsipareigojusios vienos Aljanso narės užpuolimą laikyti jų visų užpuolimu. Tačiau jokie aljansai neapsaugos to, kuris savo saugumu nesirūpina pats.
 
Reaguodama į neigiamas saugumo aplinkos tendencijas, Lietuva padidino finansavimą gynybai. 2018 m. šis rodiklis pirmą kartą pasiekęs 2 proc. bendrojo vidaus produkto, buvo išlaikytas ir 2019 m., o parlamentinės šalies politinės partijos yra įsipareigojusios iki 2030 m. šiai sričiai skirti 2,5 proc. BVP.
 
Modernizacijai ir karių aprūpinimui skiriama beveik 30 proc. gynybos biudžeto. Tuo pat metu daug dėmesio skiriama ir karinės infrastruktūros atnaujinimui ir plėtrai, kuri būtina ne tik mūsų stiprėjančiai kariuomenei, bet ir sąjungininkų kariams, dislokuotiems Lietuvoje.
 
Šiandien narystę NATO palaiko beveik 90 proc. Lietuvos žmonių.
 
NATO sąjungininkai, suprasdami, kad Baltijos šalys ir Lenkija yra labiausiai pažeidžiamos agresyvios Rusijos politikos, čia dislokavo NATO priešakinių pajėgų batalionus, skirtus atgrasyti potencialius agresorius ir remti vietos pajėgas kilus konfliktui. Šiose priešakinėse pajėgose drauge tarnauja kariai iš beveik visų NATO šalių.
 
Be to, nuo pat įstojimo į NATO pradžios Baltijos šalių oro erdvę saugo NATO oro policijos misija. Lietuvoje taip pat veikia NATO Energetinio saugumo kompetencijų centras.
 
Lietuva, dalyvaudama tarptautinėse operacijose ir misijose įvairiose pasaulio vietose, prisideda prie regioninio ir tarptautinio saugumo plėtros. Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, vien per praėjusius metus Lietuvos kariai dalyvavo dešimtyje tarptautinių operacijų Europoje, Afrikoje, Azijoje, Viduržemio jūroje ir Indijos vandenyne.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.29; 16:15

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.

Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…

Štai čia ir apsistokime.

Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.

Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.

Turkijos vėliava

Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.

Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…

Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.

Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.

Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.

2019.12.03; 11:13