Slaptai.lt jau paskelbė keletą pranešimų dėl naujųjų Žvalgybos įstatymo pataisų, leisiančių mūsų „džeimsams bondams“ kviestis žmones į vadinamuosius prevencinius pokalbius. Už tokio pokalbio vengimą būtų numatyta net atsakomybė.
Ar Lietuvos slaptosios tarnybos VSD ir AOTD negali išsiversti be šių pataisų?
VSD vadovas Darius Jauniškis ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Šalies vadovo Gitano Nausėdos patarėjas Ainis Razma teigia, kad Prezidentūros siūlomos Žvalgybos įstatymo pataisos yra skirtos piliečių apsaugai. Pasak A. Razmos, Lietuvai priešiškos žvalgybos taikosi į žmogų kiekvieną dieną, todėl, pabrėžia jis, diskusijas sukėlęs siūlymas įteisinti prevencinį pokalbį prisidėtų apsaugant piliečius nuo neigiamo priešiškų užsienio žvalgybos tarnybų poveikio.
„Prevenciniai pokalbiai skirti tam, kad asmuo būtų įspėtas, jog juo domisi užsienio žvalgyba. Galbūt jam nežinant (užsienio žvalgyba – ELTA) jau yra surinkusi tam tikros informacijos“, – „Žinių radijui“ teigė A. Razma.
„Prevencinis pokalbis įvedamas dėl to, kad apsaugotų Lietuvos piliečius nuo užsienio žvalgybos poveikio. Neturėtume pamiršti, kad į mus taikomasi kiekvieną dieną. Priešiška žvalgyba dirba taip, kad gali būti nusitaikoma praktiškai į bet ką“, – teigė A. Razma.
Anot A. Razmos, Lietuvos žvalgyba, įgyvendinus Prezidentūros siūlomas pataisas, padės žmogui surasti išeitį iš padėties.
„(Įspės – ELTA), kad žmogus pakeistų savo elgseną ar padės jam surasti išeitį iš šios situacijos, kol jis dar nėra sukompromituotas ar pastatytas į kažkokią situaciją, kurioje nebėra kitos išeities. Tai skirta piliečių apsaugai“, – teigia prezidento patarėjas.
Pasak A. Razmos, šiuo metu Prezidentūros siūlomos Žvalgybos įstatymo pataisos įpareigos žmogų teisiškai. Todėl žmogus baudžiamojo persekiojimo metu nebegalės teigti, kad nebuvo įspėtas žvalgybos pareigūnų apie savo elgesį.
„Tai yra teisiškai įpareigojantis dalykas. Jeigu aš, kaip žvalgybos pareigūnas, susitikdamas su jumis, gerdamas kavą pasakysiu, kad jums kyla pavojus, jūs sakysite „ačiū“ ir tęsite tai toliau (…), tai yra jūsų teisė ir t.t. Jeigu jūsų kontaktai atveda iki tos ribos, kai prasideda baudžiamasis persekiojimas – tai nebe žvalgybos darbas. Tuomet teismui ar tardytojui galite pasakyti, kad jūs nebuvote perspėtas, nes nėra jokių įrodymų. Prevencinio pokalbio metu žmogui išdėstoma jo situacija. Jis yra supažindintas, turi pasirašyti, ir tai yra fiksuojama“, – teigė A. Razma.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lyg ir logiška, lyg ir suprantama. Bet štai kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Prezidentūros inicijuojamos Žvalgybos įstatymo pataisos yra perteklinės. Pasak D. Grybauskaitės, galimybė žvalgybai iškviesti žmones į prevencinį pokalbį prasilenkia su žmogaus teisėmis.
„Man labai sunku komentuoti jau konkretų įstatymą, aš jo detalių nežinau, bet kai kurie šito įstatymo elementai buvo diskutuojami ir anksčiau, ir ypač vadinamieji prevenciniai pokalbiai. Aš tuo metu ir dabar manau, kad tai yra perteklinė priemonė ir tikrai prasižengianti su žmogaus teisėmis, be specialios žvalgybinių institucinių kontrolės tokia priemonė tikrai negali būti įvesta“, – sakė D. Grybauskaitė.
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kritiškai į šias pataisas žvelgia ir Kęstutis Girnius. Delfi.lt paskelbtame straipsnyje „Kai esi plaktukas, visur matai vinis“ šis VU TSPMI politologas teigia: „Prezidento Gitano Nausėdos siūlomas įstatymas dėl žvalgybos galių plėtimo suteiktų Valstybės saugumo departamentui teisę kviesti žmones į prevencinius pokalbius, patikrinti asmens dokumentus ir atlikti administracinį sulaikymą. Reikia nepritarti šiam nereikalingam įstatymui, kuriuo būtų galima lengvai piktnaudžiauti, ribojant žodžio laivę bei malšinant valdžios kritiką“.
Buvęs VSD direktorius Gediminas Grina. Slaptai.lt nuotr.
O ką dėl pataisų mano buvęs VSD vadovas Gediminas Grina? Portalui slaptai.lt atsiųstame komentare jis rašo: „Poklabiai su „objektais” yra natūralus dalykas, tik save gerbiančios žvalgybos to nedaro viešai. Viešam veikimui yra teisėsauga (policija ir pan.) Paprastai kalbant, valstybės vyrai neskiria žvalgybos nuo teisėsaugos. Iš nesuvokimo ir gimsta triukšmas bei skandalai“.
Slaptai.lt primena, kad viešojoje erdvėje diskusijų sulaukė prezidento Gitano Nausėdos įregistruotos Žvalgybos įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) pataisos, siūlančios žvalgybos tarnyboms įteisinti galimybę iškviesti žmones į prevencinį pokalbį. Taip pat Prezidentūros inicijuotose pataisose žvalgybos institucijoms numatyta teisė patikrinti asmens dokumentus ir atlikti administracinį sulaikymą. Teikiamoje Žvalgybos įstatymo redakcijoje numatytas ir draudimas vizualiai fiksuoti žvalgybos institucijų objektus.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr. Prezidentas Gitanas Nausėda turėtų kalbėti argumentais įrodyta kalba, teigia politologai. Todėl, pasak jų, prezidento teiginiai, kad susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius įdarbino apie 20 savo partijos bičiulių ministerijos valdomose įmonėse, turėtų būti įrodyti. Ekspertai taip pat pažymi, kad tokie teiginiai gali būti laikomi prezidento retorikos klaida, kuria būtent ir pasinaudojo valdančioji koalicija, įvardindami Prezidentūrą, neva teikiant melagingą informaciją visuomenei.
„Vienas dalykas aiškus, kad valdančioji koalicija nesiruošia trauktis dėl J. Narkevičiaus. Tuomet klausimas, ką darys prezidentas? Teiginiu apie 20 įdarbintų asmenų, aš sakyčiau, G. Nausėda padarė šiokią tokią, neesminę, bet visgi klaidą, kuomet leidosi į tokius smulkius ginčus ir argumentavimus, kodėl reikia atleisti J. Narkevičių. Aš manau, kad prezidentui nereikia papildomai aiškinti, kodėl J. Narkevičius yra blogas ministras. Matyt, kažkas iš patarėjų kažką pokalbyje pasakė apie tuos 20 žmonių ir nepagalvojus paleistas šitas skaičius, galbūt nepasirūpinus įrodymais. Galimas daiktas, kad tiek tų žmonių ir priimta, bet, norint tai pasakyti, iš tiesų juk reikia turėti sąrašą. Žinoma, valdantieji iš karto pasinaudojo šia klaida ir bando aiškinti, kad prezidentas klysta“, – teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius, pridurdamas, kad prezidentui ieškoti naujų argumentų, kodėl J. Narkevičiui reikia trauktis, nebereikėjo.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius taip pat mano, kad prezidentas turėtų kalbėti argumentuotai. Be to, politologas pažymi, kad apskritai situacija dėl J. Narkevičiaus santykių tarp valdančiųjų ir Prezidentūros tikrai negerina. Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Apskritai politikoje turėtume kalbėti argumentų įrodymų kalba. Reikia tikėtis, kad prezidentas turėjo pagrindo taip teigti. (…) Atsiradusios įtampos, jos ir išliks, jeigu matėme abipusį bendradarbiavimą po rinkimų ir buvo randami kompromisai, tai dabar bus randami sunkiau.
Tikrai dalykinių santykių tarp valdančiosios koalicijos ir prezidento, J. Narkevičiaus situacija tikrai nepagerina“, – Eltai teigė A. Krupavičius.
V. Valentinavičius primena, kad konstituciškai prezidentas negali atleisti ministro.
„Prezidentas konstituciškai negali atleisti ministro. Bet ką G. Nausėda gali padaryti – tai padėti rinkėjams suformuoti atitinkamą požiūrį į valdančiąsias partijas, ir jis tą daro. O valdantieji daro didelę klaidą, manydami, kad šitas užsispyrimas ginti J. Narkevičių neturės pasekmių. Juk jau turi ir turės vis didesnių“, – teigė jis.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius A. Krupavičius taip pat primena, kad atsakomybė dėl J. Narkevičiaus konstituciškai krinta premjerui Sauliui Skverneliui.
„J. Narkevičiaus situacijos sprendinys pirmiausia yra valdančiosios koalicijos ir premjero rankose. Vienintelis asmuo, kuris gali teikti ir atleisti ministrą, yra ministras pirmininkas. Šiuo atveju prezidentas, kad ir kaip nesutikdamas su vieno ar kito ministro veikla, neturi savo rankose instrumentų, kurie leistų jam ministrą atstatydinti. Jis gali tik pareikšti vienokią ar kitokią savo poziciją, bet ne daugiau“, – teigė A. Krupavičius.
Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
A. Krupavičius primena, kad Dalios Grybauskaitės kadencijoje buvo ne vienas atvejis, kuomet sulaukęs kritikos ministras taip ir likdavo poste.
„Pastarąjį dešimtmetį mes jau matėme įvairių situacijų. Pavyzdžiui, Kęstučiui Trečiokui Dalia Grybauskaitė siūlė pagalvoti, ar jis tikrai tinkamas eiti pareigas. Tačiau jis liko iki kadencijos pabaigos. Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje Gediminas Kazlauskas, kuris ne vieną kartą buvo raginamas pasitraukti iš ministro posto, taip pat liko visą kadenciją. Turėjome situaciją, kuomet D. Grybauskaitė rėmė buvusį vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, bet vis dėlto koalicija nusprendė jį atstatydinti. Tuomet kilo premjero Andriaus Kubiliaus ir prezidentės konfliktas“, – teigia A. Krupavičius.
Politologo teigimu, prieš rinkimus J. Narkevičiaus situacija valdančiajai koalicijai yra minusas. Pasak A. Krupavičiaus, premjeras turi greičiau nuspręsti, ar tikrai J. Narkevičius yra kompetentingas pareigoms.
„Tai šiuo atveju koalicija ir premjeras turi nuspręsti, ar J. Narkevičius yra tikrai tinkamiausias ministras. Kita vertus, akivaizdu, kad visuomenė taip pat stebi situaciją ir ją vertina. Artėjančių rinkimų kontekste J. Narkevičius yra akivaizdus minusas Lenkų rinkimų akcijai bei valdančiajai koalicijai“, – teigė jis.
Susitikimo metu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi ir krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu aptarė pastarosios savaitės įvykius Irake, kur mokymo misijose dalyvauja ir Lietuvos kariai.
Pasak prezidento vyriausiojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Vytauto Jono Žuko, Lietuva vienašališkai nesiūlys atšaukti savo karių iš Irako.
Pasak V. J. Žuko, dėl savo karių atšaukimo iš Irako spręs visi sąjungininkai, todėl Lietuva vienašališkų veiksmų nesiims.
Raketomis apšaudytoje Ain al Asado karinėje bazėje iš viso buvo šeši Lietuvos kariai. Antradienį, apie 17 val. 30 min. Lietuvos laiku, Lietuvos kariai kartu su kitų valstybių kariais paliko karinę bazę, nes buvo gauta informacija dėl galimos raketų grėsmės. Balistinių raketų ataka įvykdyta kiek po vidurnakčio. Šiuo metu Irane yra 12 Lietuvos karių, vieni atlieka patarėjo funkcijas, kita dalyvauja kariniuose mokymuose.
Šiuo metu visi karių mokymai sustabdyti.
„Prezidentas aktyviai stebi situaciją Artimuosiuose Rytuose. (…) Prezidentas išreiškė susirūpinimą dėl mūsų tarnaujančių karių Irake ir Artimųjų Rytų regione saugumo. Prezidento nuomone, geriausias būdas šiuo metu valdyti situaciją Irake – deeskaluoti ir spręsti konfliktą diplomatinėmis priemonėmis. Taip pat yra jo sprendimas savarankiškai nesiimti jokių veiksmų ir laukti sąjungininkų sprendimų, kas liečia karių saugumą bei jų perdislokavimą regione“, – teigė V. J. Žukas.
Ministras R. Karoblis dar kartą patikino, kad Irake esantys Lietuvos kariai nenukentėjo, ir yra dedamos visos pastangos užtikrinti jų saugumą. Tiek R. Karoblis, tiek L. Linkevičius dar kartą patikino, kad Lietuvos pozicija yra tokia pati kaip ir kitų NATO šalių – JAV pastangos kovoti su terorizmu yra remiamos.
R. Karoblis teigė, kad nė vienas karys nepasiprašė būti sugrąžintas į Lietuvą. Ministras sakė, kad vėl sužinojus apie galimą pavojų, Lietuvos kariai gali būti perdislokuojami.
„Tai yra priemonės, atsižvelgiant į pačią saugumo situaciją. Apribotas išvažiavimas už bazės ribų, dalinių vadų įsakymu nustatomos tam tikros priemonės, pavyzdžiui, gali būti, tikėtina, kad ir yra, šarvinės liemenės nešiojamos ir panašūs dalykai. Pagal žvalgybinę informaciją, esant didesniam pavojui, perdislokuojamas į kitą vietą iš galimų taikinių ir kiti dalykai, susiję su taktiniais sprendimais“, – kalbėjo R. Karoblis.
Tuo tarpu L. Linkevičius teigia, kad prie deeskalacijos proceso galėtų prisidėti ir ES.
„Kaip ES galėtų įsijungti į šį derinimo procesą, deeskalacijos procesą kaip potencialus veikėjas. ES turi tam pakankamai ekonominių ir politinių argumentų tą daryti. Įvyko tai, kas įvyko. Raginame susikoncentruoti į taikių sprendimų paiešką (…) Tikimės, kad netrukus apie tai kalbės ir JAV prezidentas“, – sakė L. Linkevičius.
Susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos, pasak L. Linkevičiaus, šiuo metu nėra veiksnus.
„Faktiškai jis nėra veiksnus šiuo metu. De jure tebeegzistuoja, de facto sunku pasakyti kaip yra“, – teigė L. Linkevičius.
ELTA primena, kad anksčiau oficialus Pentagono atstovas Jonathanas Hoffmanas pranešė, jog Iranas raketomis smogė mažiausiai dviem JAV naudojamoms karinėms bazėms Irake. Pasak jo, Iranas paleido keliolika raketų į ir Erbilio miesto oro uostą.
Situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai susikomplikavo po to, kai sausio 3 d. JAV surengė ataką Bagdado oro uosto rajone, per kurią buvo nukautas Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas generolas Qasemas Soleimanis. Irano aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba pareiškė darysianti viską, kad būtų atkeršyta už generolo mirtį.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda lankėsi Kaune įsikūrusiame Nacionalinio kibernetinio saugumo centre (NKSC), apžvelgė, kas pasiekta atliekant nacionalinę kibernetinio saugumo pajėgumų konsolidaciją ir tarptautinio bendradarbiavimo pažangą kuriant greitojo reagavimo prieš kibernetines atakas komandas.
Išskirtinio dėmesio, kaip teigiama Prezidentūros pranešime, sulaukė Lietuvos specialistų kuriamos inovacijos – šalies vadovas susipažino su centro naudojamais įrankiais ypatingos svarbos informacinių infrastruktūrų kibernetinei apsaugai užtikrinti.
Susitikime paliesta kritinės infrastruktūros apsaugos problematika, pristatyti NKSC kuriami ankstyvosios prevencijos jutikliai, kurie kibernetines atakas leidžia nustatyti anksti, kol jos nėra padariusios žalos.
Pasak prezidento, kibernetinių išpuolių keliami iššūkiai ateityje išliks svarbia nacionalinio ir viso regiono saugumo dalimi. Lietuvos sukurta kibernetinio saugumo strategija, tarptautinė lyderystė ir mūsų šalyje esančio centro specialistų sukurti inovatyvūs sprendimai leidžia dalintis patirtimi atremiant kibernetinio saugumo iššūkius. Lietuvoje vystomų technologijų galimybėmis aktyviai domisi užsienio partneriai.
Apsilankymo metu aptarta artėjančių Lietuvos Seimo rinkimų kibernetiniam saugumui užtikrinti skirta sistema VRKIS, kuri sudarys sąlygas rinkimų apylinkių komisijos nariams saugiai ir patikimai realiu laiku perduoti duomenis Vyriausiajai rinkimų komisijai.
Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.
Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.
Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.
Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.
Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!
Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.
Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!
Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.
Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.
Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.
Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.
O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį? Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.
Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.
„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.
„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).
Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį pasirašė Seimo priimtą kitų metų valstybės biudžeto projektą ir lydinčiuosius jo įstatymus.
2020 m. šalies biudžetas, G. Nausėdos vertinimu, atitinka jam keltus bazinius lūkesčius: atitinka fiskalinės drausmės reikalavimus, yra labiau orientuotas į socialinės atskirties mažinimą. Mokestinių pajamų ir BVP santykis biudžete auga nuo 30,3 proc. 2019 metais iki 31,5 proc. kitais metais.
Pasirašytame biudžeto projekte yra įtraukti ir šalies vadovo pasiūlymai įtvirtinti papildomą mažiausias pensijas gaunančių asmenų pajamų augimą bei spartesnį pensijų indeksavimą, rašoma Prezidentūros pranešime spaudai.
Vis dėlto G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad kitų metų biudžetas vis dar yra lyg daug metų lopomas kelias – stengiantis užkamšyti didžiausias duobes, atsiveria vis naujos. Taip pat, prezidento manymu, yra neišnaudojamos galimybės įgyvendinti būtinas reformas bei užtikrinti nuoseklią ilgalaikę šalies raidą.
„Šalies biudžetas visų pirma turėtų būti vienas esminių instrumentų, nustatantis šalies raidos prioritetus, sudarantis prielaidas ilgalaikėms struktūrinėms reformoms, telkiantis visuomenę mažinant socialinę atskirtį. Tačiau svarstant šį biudžetą, deja, daugiausiai dėmesio buvo skirta trumpalaikiams tikslams. Galime tik pasidžiaugti, kad chaotiškų diskusijų aplinkoje pavyko žengti nedidelį žingsnį tinkama linkme ir mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje“, – teigė prezidentas.
Jaukaus ir ramaus Šv. Kūčių vakaro, džiaugsmingo, stebuklingo Šv. Kalėdų ryto mūsų mažiesiems, laimingų, džiaugsmingų Šv. Kalėdų kiekvienam Lietuvos žmogui, linki prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė.
„Štai ir sulaukėme to nuostabaus momento, kuomet kaip upeliukai iš įvairių pasaulio ir Lietuvos kampelių susibėgome į tai, ką turime brangiausio, – savo šeimas.
Kūdikėlio Jėzaus gimimo akivaizdoje vienas kitą stipriai apkabinome, priglaudėme prie širdies, paglostėme akimis. Prie bendro stalo dalinomės kalėdaičiais. Ir mažas, ir didelis, ir stiprus, ir pavargęs – sustojome ties tuo, kas yra amžina ir nedaloma.
Pasiimkime šią nuotaiką ir į 2020 metus. Pažvelkime į svetimą žmogų artimojo akimis, nusišypsokime nuliūdusiam, padėkime suklupusiam, suteikime vilties nebetikinčiam”, – sakoma valstybės vadovo sveikinime Šv. Kalėdų proga.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė Seimo priimtą būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, įstatymo pakeitimo įstatymą ir jį lydinčiųjų įstatymų pakeitimus.
„Mano pasiūlytos įstatymų pataisos, kurioms Seimas aktyviai pritarė, suteiks valstybės institucijoms papildomų įrankių apsisaugoti nuo nesaugiose atominėse elektrinėse pagamintos elektros pardavimo Lietuvoje. Kartu su atsakingomis institucijomis stebėsime situaciją elektros rinkoje ir būsime pasiruošę teikti papildomus siūlymus, jei tokių prireiks, ginant Lietuvos valstybės ir gyventojų interesus“, – Prezidentūros pranešime cituojamas šalies vadovas.
Šalies vadovas taip pat sieks spartesnės elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa, o Baltarusijoje statomos Astravo AE elektros energijos nepirkimo klausimą nuolat kels dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose su ES valstybių narių bei ES partnerių lyderiais.
Gruodžio 12-13 dienomis Briuselyje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo įtvirtintas reikalavimas ES kaimynystėje vystomiems trečiųjų šalių projektams užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus.
Kaip ELTA jau rašė, Seimas ketvirtadienį galutinai pritarė prezidento G. Nausėdos siūlymui nustatyti Astravo AE veiklą kaip keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Įstatyme nustatyta, kad Seimui įstatymu pripažinus trečiosios šalies branduolinę elektrinę nesaugia, elektros energijos importo veikla, kai iš tos trečiosios šalies, kurioje veikia nesaugi AE, energija patenka į Lietuvos elektros energetikos sistemą, yra kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Taip pat nustatyta, kad išduotų leidimų importuoti elektros energiją iš trečiosios šalies, kurioje veikia nesaugi branduolinė elektrinė, galiojimas panaikinamas nedelsiant juos išdavusios institucijos sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka nuo tokios nesaugios branduolinės elektrinės veiklos pradžios ar nuo Lietuvos Seimo pripažinimo trečiosios šalies branduolinę elektrinę nesaugia, jei tokia elektrinė jau veikia.
Premjeras Saulius Skvernelis ir Eltos politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr. Premjeras Saulius Skvernelis mano, kad ateinantys metai Lietuvos politikoje bus žiaurūs, nes rinkimai, pasak jo, šį kartą prasidėjo kaip niekada anksti. Vyriausybės vadovo teigimu, valdančiųjų oponentai, pasitelkę agresyvią strategiją, kelia įtampą ar net siekia manipuliuoti prezidentu, su kuriuo, tikino premjeras, Vyriausybė turi ir sieks toliau išlaikyti gerus santykius.
Visgi premjeras, kalbėdamas apie išsiskyrusias valdančiųjų bei Prezidentūros pozicijas dėl, pirmiausia, susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus, neatmeta, kad jau 2020 m. pradžioje gali pradėti klostytis įvairūs scenarijai. S. Skvernelio teigimu, į prezidento išreikštą skepsį dėl J. Narkevičiaus bus atsakyta, bet, akcentuoja jis, reikia įsisavinti, kad Lietuva nėra prezidentinė respublika. „Šį faktą turi žinoti visi. Jeigu kažkas anksčiau bandė formuoti kitokią praktiką, kuri prasilenkia su mūsų Konstitucija, tai tokios praktikos daugiau negali būti”, – Eltai duotame interviu akcentavo premjeras.
S. Skvernelis pripažįsta, kad prezidento Gitano Nausėdos nuogąstavimai ne tik dėl J. Narkevičiaus savarankiškumo, bet ir dėl valdančiųjų siekio nuleisti rinkimų kartelę yra rimti bei girdimi. Kalbant apie prezidento vetuotą įstatymą dėl rinkimų kartelės, akcentuoja premjeras, ypač svarus yra prezidento argumentas, kad negalima keisti žaidimo taisyklių iki rinkimų likus mažiau nei metams. Tačiau, tęsia premjeras, nepaisant to, kaip ir J. Narkevičiaus atveju, pagrindinį toną atsakant į klausimą, ar prezidento pozicija bus išgirsta, turės užduoti valdančioji koaliciją. Taigi, priduria ministras pirmininkas, argumentų galima surasti ir tam, kad siekis prieš rinkimus keisti rinkimų taisykles nėra jau toks ir blogas. „Jeigu nori surasti argumentų, visada surasi”, – akcentuoja jis.
Galiausiai premjeras parašė pažymį daug kritikos sulaukusiam motorinių transporto priemonių registracijos mokesčiui. Nors, pasak S. Skvernelio, dešimtuko šis mokestis ir nevertas, klimato aktyvistės Gretos Thunbergpriekaištas „kaip jūs drįstate” valdantiesiems taip pat neturėtų būti taikomas. „Mes išdrįsome”, – sako S. Skvernelis, komentuodamas daug kritikos sulaukusį mokestį.
Eltai duotame interviu premjeras taip pat įvertino buvusio susisiekimo ministro Roko Masiulio ir „valstiečių” lyderio akistatą, užsiminė apie pasirinktą kandidatūrą į ekonomikos ir inovacijų ministrus bei, pasak jo, jau parengto nacionalinio susitarimo dėl švietimo esmines gaires.
Biudžetas Seime sulaukė daugumos pritarimo. Liko neaišku tik tai, ar projektas sugebės praeiti prezidento filtrus. Kartu lieka neatsakytas klausimas dėl dar vieno sukelto lūkesčio – kas bus su dviem ministerijų kėdėmis: Jaroslavo Narkevičiaus, o kartu ir sparnus į Briuselį pakėlusio Virginijaus Sinkevičiaus. Minėjote, kad tiek į vieną, tiek į kitą klausimą po biudžeto bus atsakyta. Į kurį klausimą atsakymą pateiksite pirmiausia?
Aš manau, kad atsakymai bus (kartu – ELTA) į abu klausimus. Aš esu priėmęs sprendimą dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, jį pristatysiu koalicinei tarybai. Matyt, po to jis bus viešai paskelbtas. Lygiai tas pats yra ir dėl susisiekimo ministro. Mes tikrai apsvarstysime klausimą, nes tai nėra mano vienasmenis sprendimas – visi suprantame, kokios pasekmės galimos. Tad ir tai bus pristatyta. Sprendimą aš esu susiformavęs, bet jį turi girdėti ir tos partijos, kurios sudaro koaliciją. Visgi, manau, kad sausio 14-ąją bus atsakyta ir padėti taškai dėl abiejų ministerijų.
Sausio 14 d. galima tikėtis išgirsti sprendimus tiek dėl vienos, tiek dėl kitos kėdės?
Esu pilnas optimizmo, kad taip ir bus.
Grįžtant prie V. Sinkevičiaus klausimo. Kandidatūra, kuri bus siūloma, ar ji atspindės pradėtą brėžti liniją, kad ministras turi turėti politinį užnugarį?
Šiuo metu yra kelios opcijos, kurios dabar gali būti svarstomos. Viena iš opcijų yra, įgyvendinant Vyriausybės programą, sujungti ministerijas. Kita – dėl ministro pasirinkimo. Turime suvokti labai aiškiai, kad nuo sausio 14 d. iki rinkimų kampanijos ir rinkimų pradžios liks nedaug laiko. Tad kažkam naujam mokytis ir daryti karjerą šioje vietoje neliks laiko… Supraskime, kad čia turi ateiti žmogus, kuris jau puikiai žino ir išmano. Todėl neturėtų būti taip, kad (naujasis ministras – ELTA) pirmą dieną tik susipažintų su ekonomikos ir inovacijų ministerijos darbotvarke, su tuo, kas yra ministerija ir viešasis sektorius bei valdymas. Tad tikrai tokio sprendimo nebus. Bus žmogus, kuris galėtų šiandien pat, tą pačią akimirką pradėti dirbti.
Tad mažai tikėtina, kad šis žmogus bus jūsų pirmtakas šioje Vyriausybėje?
Mažai tikėtina.
Bet jūs jau esate apsisprendęs dėl kandidatūros?
Aš apsisprendžiau, ką teiksiu, tačiau nevardinsiu kandidatų, kurie gali būti. Juo labiau, kad su pačiu ponu Butkevičiumi pokalbio nebuvo. Žinau, kokie signalai per viešąją erdvę yra, – jeigu siūlytų, aš kalbėčiau, svarstyčiau… Bet kol kas niekam iš personalijų jokių pasiūlymų nėra pateikta.
Užsiminėte apie ministerijų susijungimą. Tai gali būti realizuota dar šioje Vyriausybėje?
Žinoma, šioje kadencijoje tai gali būti realizuota.
Jūs manote, kad esama situacija reikalauja ministerijų sujungimo. Nuomonės šioje vietoje išsiskiria. Yra sakančių, kad valstybei svarbūs energetikos klausimai dar nėra išspręsti.
Žinoma, negalima kalbėti, kad energetikos klausimus nuleisime kažkur žemiau ar į kitą vietą. Energetikos klausimai yra labai aktualūs ir svarbūs. Tačiau čia jau ne vien ministerijos klausimas. Energetikos ministras, manau, yra vienas stipriausių ministrų, vienas iš stipriausių šioje Vyriausybėje, visomis prasmėmis ir tą temą jis puikiai toliau neš.
Tad sausio 14 d. gali būti pateiktas pasiūlymas ir dėl ministerijų sujungimo?
Aš manau, kad išplėstinėje koalicinėje taryboje (bus pasiūlyta – ELTA) priimti sprendimus. Vėlgi, tai nėra vien mano sprendimai. Vyriausybė nedirba vakuume, yra bendri sprendimai. Juo labiau, kad ši Vyriausybė po liepos mėnesio buvo suformuota remiantis kitais, nei iki tol buvo, principais. Jeigu iki tol buvo ne politikų Vyriausybė, tai dabar yra delegavimai, yra tam tikri susitarimai, kokia politinė jėga prisiima atsakomybę. Dėl to aš turiu kalbėtis, tartis, ieškoti kompromisų su tomis jėgomis, kurios sudaro koaliciją.
Tos politinės jėgos – frakcija „Lietuvos gerovei” – reiškia kokias nors aspiracijas?
Tikrai nereiškia, reikia suprasti, kad tai yra tik frakcija. Mes laukiame (frakcijos „Lietuvos gerovei” – ELTA) sprendimų, kurie turėtų transformuotis į politinę partiją. Tačiau kol kas matome, kad ir suvažiavimas, kuris turėjo įvykti, jis neįvyko. Man visgi norisi išgirsti, kokia tos frakcijos ateitis, ar ji virs į politinę partiją, ar bus kažkokie kitokie sprendimai. Šie klausimai yra svarbūs.
Grįžkime prie ministro J. Narkevičiaus. Nors jūs ir sakote, kad tai nėra kertinis klausimas – biudžeto klausimas, pasak jūsų, buvo kur kas svarbesnis. Bet visgi, negalite nuneigti, kad ši situacija įsilieja į platų politinį kontekstą. Prezidentas sukritikavo J. Narkevičių, pareiškė nepasitikėjimą ir ministro nebekritikuoti jis tiesiog nebegali. Opozicija ir oponentai taip pat negali kitaip elgtis – tik kritikuoti. Braižomi įvairūs scenarijai: sakoma, kad prezidentas per mažai kritiškas, per mažai reiklus. Savo ruožtu keliami ir klausimai, kodėl jūs delsiate priimti sprendimą, gal kažką slepiate, gal norite nukreipti dėmesį…
Tokių sąmokslo teorijų yra tikrai pilna, tačiau aš nei delsiu, nei laukiu… Aš norėjau, kad būtų kuo greičiau. Galvojome, kad dar pavyks tarpušvenčiu surinkti išplėstinę tarybą, bet baigėsi Seimo sesija ir šiandien yra kiti prioritetai. Biudžetas buvo svarbiausias ir aš džiaugiuosi, kad mums pavyko jį su milžinišku Seimo narių palaikymu priimti. Tai yra labai geras biudžetas. Gal kai kurios procedūros ir siūlymai, žvelgiant iš šalies, ir atrodė kontraversiškai, kai kurie buvo chaotiški, bet, galiausiai padarytas Vyriausybės ir Seimo kompromisas. Tad vilkinimo čia nėra. Tiesiog reikalinga normali politinė diskusija.
Bet ar nemanote, kad atsakymo perkėlimas į sausio 14-ą dieną yra kartu ir žinutė, šiuo atžvilgiu, prezidentui ar visuomenei – štai kaip valdantieji vertiną prezidentą ir jo išsakytą poziciją.
Tikrai ne, tai (tokios kalbos – ELTA) vėlgi yra bandymas manipuliuoti prezidentu, spausti prezidentą. Prezidento nuomonę aš girdžiu, argumentai yra išsakyti, aš tuos argumentus pakartosiu koalicijos išplėstinėje taryboje. Bet supraskime, ministras yra tiesiogiai pavaldus ministrui pirmininkui. Tad jei opozicija mano, kad šis ministras negali toliau dirbti – tai tegu organizuoja interpeliaciją, kodėl ji nedaroma. Ar būtų ką pateikti interpeliacijai? Aš matau tik vieną dalyką – opozicinės partijos, užsiiminėdamos tokia viešųjų ryšių akcija, negali suformuluoti klausimų ir pretenzijų ministrui.
Panašu, kad opozicija turėtų ką suformuluoti, jie tai ir formuluoja viešai…
Formuluoja gandais ir prielaidomis, dažniausiai neteisinga informacija. Tai jei tu turi faktus apie teisinę ir moralinę pusę – tai pateik ministrui konkrečius klausimus, duok jam tribūną Seime, atlikime procedūrą ir, jei Seimas, kuriam ir Vyriausybė atskaitinga (noriu priminti, kad Vyriausybė atsiskaito Seimui) tai suteikime tribūną, gal tada Seimo nariai pakeis nuomones.
Bet jūs metate kortą ant to, kad valdantieji turi iniciatyvą Seime ir sunku tikėti, kad jie patys sutiktų J. Narkevičių paleisti…
Vėl grįžtame į pirminį klausimą – tai valdantieji ir apsispręs, ir išsakys savo poziciją.
Bet yra pagaliau prezidento pozicija ir tai, apie ką aš jau užsiminiau anksčiau, kuria tam tikrą įtampos reginį tarp Vyriausybės ir Prezidentūros. Kai kas pasakytų, kad tai toli gražu net ne reginys, o reali įtampa. Juk prezidentas aiškiai sako, kad nemato šio ministro poste, kad jį kažkas valdo, kad jo pavardės nežino, kad jis negali dirbti. Ar įmanoma dirbti tokioje akistatoje?
Premjeras Saulius Skvernelis ir Eltos politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.
Iš tikrųjų… yra sudaroma konflikto regimybė. Bet konflikto nėra. Aš girdžiu, kad yra išsakyti prezidento argumentai, yra dar vienas pasakymas, kad jis nėra savarankiškas. Tai iki sausio 14–osios mes turėsime atsakymą ir dėl tų nuogąstavimų. Nuogąstavimas, ar ministras savarankiškas, yra pakankamai rimtas. Tam mes turime specialią patikros sistemą, kuri ir atsakys į šį klausimą. Tad sausio 14 d. aš turėsiu atsakymą ir į tai. Galiausiai prisiminkime vieną dalyką – Lietuva nėra prezidentinė respublika ir tai yra esminis dalykas. Šį faktą turi žinoti visi. Jeigu kažkas anksčiau bandė formuoti kitokią praktiką, kuri prasilenkia su mūsų Konstitucija, tai tokios praktikos daugiau negali būti.
Bet paprojektuokime vieną scenarijų. Jeigu visgi valdyboje, o link to panašu ir einama, nebus pareikštas nepasitikėjimas J. Narkevičiui, ar jūs, kaip Vyriausybės vadovas, esate pasiruošęs, kad J. Narkevičiaus klausimas, kuris kol kas ir yra tik jo lygmens klausimas, įsilies (bent jau iš Prezidentūros pozicijos žiūrint) į visos Vyriausybės ir Sauliaus Skvernelio, kaip premjero, problemą?
Visi scenarijai įmanomi, bet vėlgi nesinorėtų, kad tokie klausimai iškiltų arba pradėtų stabdyti Vyriausybės veiklą ir darbą. Šiai Vyriausybei liko beveik metai dirbti ir norėtųsi, kad tas darbas būtų produktyvus. Negalime sustoti dėl vienų ar kitų problemų, pasakant, kad dabar spręsime kažkokius personalinius klausimus ir Vyriausybė nebedirbs.
Apibendrinant šį klausimą ir prisimenant vieną pareiškimą, kad štai Vyriausybė ir Prezidentūra sujungia savo vizijas – „Gerovės valstybė” ir „Tėvynės labui”… Ši tariama sinergija tarp šių dviejų devizų nesumažės po visko?
Kol kas mes nežinome kokie bus galutiniai sprendimai. Galime tik spėlioti scenarijus. Bet aš matau šiandien dienai pakankamai didelę sinergiją. Tas pats biudžeto priėmimas… Manau, kad Vyriausybėje ir Prezidentūroje turėjome labai panašų ir artimą matymą. Pasitarėme su prezidentu dėl raudonų linijų, kurių negalima peržengti, tą išgirdo ir Seimas, ir mes turime tvarų, subalansuotą biudžetą, atliepiantį visų visuomenės sluoksnių interesus.
Kalbant apie politinę atmosferą, ketvirtadienį prezidentas viename interviu užsiminė kalbėdamas apie kartelės žeminimą, kad štai valdančiųjų tarpe kai kurie koaliciniai partneriai aukščiau laiko savo asmeninius interesus, o ne valstybės. Jūs kaip vienas iš valdančiųjų lyderių, matote tokios pozicijos apraišką realybėje, ar koalicijoje yra naudojamasi „auksiniais balsais”?
Nemanau, kad yra kažkokie auksinai balsai. Yra tiesiog politinė diskusija…. Bandymas sumažinti kartelę… to argumentai turi daug svarių pliusų, kad visgi politinis atstovavimas visuomenės turi būti kuo platesnis. Pagal dabartinę rinkimų sistemą nemaža dalis balsų nueina į šiukšlių dėžę. Tai tos kartelės sumažinimas reikštų, kad iš tikrųjų būtų galimybė atstovauti ir tiems žmonėms, kurie turi kitokią nuomonę negu tradicinės ar sisteminės partijos.
Kita pusė – girdime labai aiškiai prezidento argumentus, kad fragmentacija bus didesnė. Prisiminkite tos pačios opozicinės konservatorių frakcijos kalbas po 2016 m. rinkimų, kai „valstiečiai” laimėjo didele dauguma… monolitas, gelžbetoninis blokas, viskas eis buldozeriu. Tai dabar jie prieštarauja, nes sudaryti koaliciją būtų sunkiau. Gal ir būtų daugiau partijų, bet būtų daugiau atstovavimo.
Žinoma, prezidento argumentas, kad kartelės mažinimas galėtų būti taikomas net ne ateinantiems rinkimams, bet 2024 metams, yra svarus. Dėl to pasakyti, kad nei viena pusė nėra teisi ar abi pusės yra teisios būtų neteisinga. Yra pliusų ir minusų viename siūlyme, lygiai taip pat yra pliusai ir minusai kitame siūlyme. Manau, kad prezidentas vetavo, jis išreiškė savo svarius argumentus, Seimas dabar apsispręs – išgirsti ar atmesti… Deja vetavimas yra be pasiūlymo…
Galima suprasti kodėl jis buvo be pasiūlymo, nes vienas esminių argumentų ir yra tai, kad negalima likus mažiau nei metams iki rinkimų keisti įstatymo.
Bet jei (prezidento – ELTA) atmetimas būtų su siūlymu, kad įsigaliotų, kaip buvo prezidentas išreiškęs nuomonę, 2024 m., kad galėtų būti 4 ir 6 proc. Gal Seimui būtų irgi lengviau apsispręsti. Tada priimti prezidento veto ir baigti istoriją. Dabar, kaip suprantu, bus bandymas prezidento veto atmesti.
O jūs kaip spręsite šį klausimą?
Man bus pakankamai sunku, bet reikės balsuoti. Kaip minėjau, yra ir vienoje pusėje daug argumentų, ir kitoje pusėje daug argumentų. Matyt priimsime bendrus sprendimus kai balsuosime koalicinėje taryboje.
Bet kaip jums argumentas, kad iki rinkimų nevalia keisti žaidimo taisyklių, nemanote, kad tai ir yra esminga?
Jis yra labai svarus…
Ar jis jums atsako į viską?
Jis tikrai yra labai svarus, tikrai labai svarus ir jį girdėti reikia.
Ar galėsite tą svarų argumentą apeiti, kai spręsite balsuodamas? Atrastumėte argumentų kodėl reikia nuleisti kartelę anksčiau nei nuo 2024 m.?
Jeigu nori surasti argumentų, visada surasi.
Bet ar jūs surasite, kaip Saulius Skvernelis, kaip Vyriausybės vadovas?
Aš atrasčiau argumentų, kad būtų galima startuoti ir 2020 m.
Pavyzdžiui, kokie tai galėtų būti argumentai?
Kol kas nėra reikalo spėlioti. Aš tuos argumentus įvardinau – pagrindinis argumentas, kad kuo platesnė žmonių valia būtų atstovaujama, kad nebūtų žeminami rinkėjai, sakant, jog jie neišmano, nesuvokia ir gali bet ką į Seimą įleisti.
Grįžkime prie biudžeto. Motorinių transporto priemonių registracijos mokestis sukėlė bene daugiausiai diskusijų. Įstatymas gavo ir keisčiausio sprendimo vardą. Pažiūrėkime į šį įstatymą kontekste, kuriame jis ir turėtų būti, – taršos mažinimas. Įvertinkite dešimtbalėje sistemoje įstatymą, kaip priemonę, kovojant su tarša.
Jeigu mes kalbėtume apie tai, kas buvo kelis dešimtmečius Lietuvoje tai kiekviena valdžia šį įstatymą stūmė kuo toliau… nes tai nėra populiaru. Dabar stumti nėra kur. Yra labai aiškūs Lietuvos įsipareigojimai, yra aiški naujosios Europos Komisijos darbotvarkė dėl žaliosios ekonomikos ir mūsų įsipareigojimas mažinti CO2 kiekį. Tad kalbant apie pirmo žingsnio žengimą, aš sakau, kad tai yra 10 balų. Kalbant apie turinį, 10 balų neparašyčiau tikrai. Visgi, jei nebūtume žengę šio žingsnio, tai mes nebūtume pajudėję iš mirties taško (…).
Bet ar nemanote, kad būtent toks pirmasis žingsnis siunčia visuomenei žinutę, kad valdžia, turinti įsipareigojimus bendruomenei, tarptautinei bendruomenei, dėl taršos mažinimo realybėje tiesiog nuvinguriuoja.
Aš manau, kad mes turime įsipareigojimus ne tarptautinei bendruomenei, bet sau. Jei kalbėtume apie taršą, tai Lietuvoje pagrindinis CO2 emisijos šaltinis yra transportas, ne pramonė, bet transportas. Tad mes turime saugoti savo sveikatą, gyvybę. Tai nėra nuvingiavimas, tai yra kompromisas. Kad maksimalus (įstatymo įgyvendinimas – ELTA) neturi jokio palaikymo Seime mes matėme, nes tai yra rinkiminiai metai, tai yra blogiausia. Bet yra pagrindas kalbėti apie šio mokesčio tobulinimą.
Per pasaulį garsiai nuskambėjo klimato aktyvistės Gretos Thunberg citata „kaip jūs drįstate”. Nemanote, kad ši citata tiktų, kai žalumą deklaruojantys valdantieji renkasi ne realiai veikiantį įstatymą mažinant taršą, bet parlamento rinkimus?
Manau, kad dar nė vienos valančiosios daugumo nebuvo, kuri apskritai tokius sprendimu priiminėtų rinkiminiais metais. Net nesugebėdavo priimti nors iki rinkimų buvo labai toli. Todėl atsakymas į „kaip jūs drįstate” būtų „mes išdrįsome”. Mes išdrįsome ir dar kartą parodėme, kad ne rinkimai yra pagrindinis dalykas.
Jei jau kalbame apie automobilius, pereikime prie kelių. Pastaruoju metu ypač asfaltuoti keliai tapo politiniu reiškiniu. Dėl asfaltuojamos Upės gatvės jus kala oponentai ir opozicija, dėl neišasfaltuotų kelių – skalpuojamas Rokas Masiulis. Ponas Karbauskis apskritai kaltina R. Masiulį padarius nusikaltimą, apvogus Lietuvą. Tai jau rimtas pareiškimas, gal net teisėsaugos dėmesio reikalaujantis… Kaip čia yra, kad ministras, dar neseniai girtas už profesionalumą tampa nacionaliniu priešu?
Mes turime matyti problemą, ar mes ją turime ar ne. Šiandien tai yra iš tikrųjų problema. Kalbant apie kelių sektorių, tai ne tik žvyrkelių asfaltavimas – tai kelių remontas, tiesimas, nauji projektai. Matėme, kad to progreso, kurio tikėjomės, jo nebuvo tokio, koks turėtų būti. Tą labai aiškiai signalizuoja Kelių tiesimo įmonių asociacija. Mes matėme laikotarpį, kada net pagrindinė transporto arterija Vilnius–Klaipėda nebuvo remontuojama. Didžiausias iššūkis yra dėl lėšų panaudojimo (…).
O kaip jūs vertinate buvusio susisiekimo ministro darbą?
Aš tikrai nenoriu vertinti, ministras nedalyvauja politikoje…
Bet jis dalyvavo, įvertinkite tą etapą, kada jis buvo ministru.
Aš tikrai šiandien neužsiimsiu vertinimais. Aš matau šiandien skaičius, kurie yra teikiami. Yra ir kiti argumentai pateikiami. Matome, kad tie lūkesčiai, kurie buvo susiję su šiuo sektoriumi, jie nėra patenkinti nei iš užsakovo – visuomenės, nei iš tų partnerių, kurie dirbdavo keliuose.
Šioje vietoje, jei jau buvo kalbama apie trūkumus, apie galimą kokybės standartų nesilaikymą… šiandien atsakymo nėra. Buvo daug auditų atliktų, o kur rezultatas? (…). Kas yra nubausti, nuteisti ar kokia nors žala valstybei atlyginta? Mes to nematome. Tai tą bendrą vaizdą turėtume matyti. Mūsų tikslas yra, kad kiekvienas į kelią įdėtas euras būtų efektyviai panaudotas, duotų didesnę grąžą. Žinote, pasakyti, kad visos kelių tiesimo įmonės yra vagys ir jų tikslas yra tik vienas – apvogti valstybę… Tai nėra išeitis.
Šiuo atveju vagystę R. Karbauskis inkriminuoja Rokui Masiuliui.
Buvo visko, bet aš nenoriu vertinti. Manau, kad ir ministras darė, stengėsi, kad būtų kuo efektyviau. Bet ar tai pavyko ar ne, mes dabar matome faktūrą, skaičius, kilometrus ir kiekvienas darykime išvadą. Jeigu Rokas Masiulis dalyvaus politikoje – tai jam ir bus tie klausimai. Bet dabar žmogus iš politikos yra pasitraukęs ir šiandien jį traukti į politines batalijas bent jau aš nematau prasmės. Premjeras Saulius Skvernelis ir Eltos politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) fotografija
Ramūnas Karbauskis pasikarščiavo taip pareikšdamas?
Aš tikrai nenoriu komentuoti kitų politikų. Jie turi teisę daryti išvadas. Pats Ramūnas Karbauskis yra partijos pirmininkas. Jis tų priekaištų sulaukia tiesiogiai iš Seimo narių, mūsų rinktų, ypatingai iš vienmandatininkų, kurie ir bado į neįgyvendintą Vyriausybės programą. Mes negalime pasakyti, kad problemos nėra, bet šiandien aš nenoriu nieko kaltinti ir daryti išvadų žmonių atžvilgiu, kurie politikoje nedalyvauja.
Rokas Masiulis atėjo kaip profesionalas į Vyriausybę. Apskritai žvelgiant į pastarąjį pusmetį, nesigailite, kad įvyko tas perėjimas nuo profesionalų prie politikų ministrų?
Jei jau pašaržuojant, išeina taip, kad mūsų ta neprofesionalų Vyriausybė būtų koalicija su konservatoriais. Buvęs aplinkos ministras, labai aiškiai matome, kad jis angažuojasi ir dalyvaus rinkimuose matyt su konservatoriais, dirba su jais. Tad stagnacija, kuri buvo šiame sektoriuje (žemės ūkio – ELTA), matyt tai pat su tuo susijusi. Tuo labiau, kad tai buvo žmonės, kurie turi kitokius politinius įsitikinimus. Jie atėjo kaip profesionalai į Vyriausybę dirbti ir nesistengė įgyvendinti Vyriausybės programos. Bet aš Roką Masiulį pats asmeniškai pasikviečiau į Vyriausybę. Tai yra faktas, reikia paneigti sąmokslų teorijas, kad kažkas jį pasiūlė. (…) Didžiausias minusas, kad mes matome žmones be politinio užnugario ir vėliau išeina taip, kad jie atstovauja kitą politinę jėgą, kas yra nenormalu (…)
O nemanote, kad to politinio užnugario siekimas įgauna net per didelę inerciją? Kalbu platesne prasme. Tarkime ponas Juozas Bernatonis siūlomas į Konstitucinio Teismo teisėjus, ponia Vida Ačienė į Seimo kancleres. Visa tai valdančiųjų stovykloje. Kaip jūs į tai žiūrite?
Jeigu mes pažiūrėtume į Konstitucinio Teismo kiekvieno teisėjo skyrimą nuo Konstitucinio Teismo atsiradimo, tai buvo įvairiausių siūlymų, buvo įvairios kandidatūros, kurios nebuvo angažuotos vien tik teisės srityje. Tad čia nėra nieko išskirtinio. O dėl Seimo kanclerio… kol kas neįmanoma, kad Seimo narys juo taptų.
Pakalbėkime apie švietimą. Prezidentas užsiminė, kad nebesitiki esminių pokyčių švietimo srityje. Kaip juda reikalai su nacionaliniu susitarimu dėl švietimo?
Aš tikiuosi pokyčiu. Ir jei kas nors galvoja, kad šia Vyriausybė likusius metus tik pabandys palaukti iki rinkimų – tai tikrai ne. Nacionalinis susitarimas dėl švietimo yra parengtas, nenorėjau aš (susitarimo projekto – ELTA) įteikti partijų pirmininkams ir kelti diskusijas kol nebuvo biudžeto. Tai būtų iš karto sukėlę spekuliacijas, susijusias su problemomis švietimo sistemoje, su finansinėmis problemomis. Bet sausio mėnesio darbotvarkėje šis klausimas yra ir tai bus daroma, ir bus galima parodyti politinėms jėgoms, partijoms lyderystę, nes be plataus susitarimo šioje srityje nieko nebus. Sistema yra labai imli finansams. Jeigu mes nepadarysime strateginės reformos – tai nieko nebus (…).
O pačiame nacionalinio susitarimo projekte, nes įsivaizduoju, kad jis ir bus teikiamas, kokius Vyriausybė išskirtus probleminius aspektus brėšite. Juk negali susitarimas būti apie viską?
Esminis dalykas yra tai, kad moksleivis taptų centrine figūra ir mes darome reforminius sprendimus, susijusius su mūsų sistemos efektyvinimu. Kad turėtume ir efektyvų tinklą, kad, svarbiausia, mokinys gautų tas kompetencijas ir žinias, leisiančias sakyti, jog nebereikia korepetitoriaus.
Kokie sprendimai galėtų lydėti šią fiksuotą problemą?
Kol kas, manau, nebėkime į priekį. Manau, kad tie sprendimai nėra susiję su finansiniais dalykais. Taip, finansai yra labai svarbu, bet nemaža dalis visų finansinių rezervų glūdi pačios sistemos viduje. Jei priimsime sprendimus dėl esminių pertvarkų, tikrai atsiras galimybė finansuoti.
Kaip, premjere, pasitiksite šventes?
Manau, kad kaip ir kiekvienas. Optimizmo yra pakankamai, manau, kad galiu tik pasakyti, ranką prie širdies padėjęs, kad šie metai, nors asmeniškai ir buvo labai sunkūs, aš padariau viską, su kolegomis, su Vyriausybe, kad valstybėje būtų tvarumas, kad būtų progresas, o kalbant apie reformas, kad būtų atliepta kuo daugiau žmonių lūkesčių.
Buvo politikų prašymų per adventą būti kuklesniais, nekritikuoti. Jūsų nuomone, kokie bus 2020 m.? Tokie pat karšti kaip ir šių metų pabaiga?
Aš manau, kad taip, nes kalbant apie rinkiminę kampaniją, kuri šį kartą prasidėjo dar anksčiau negu 2016 m., ir iš esmės vienos politinės partijos agresyvią su morale ir elementariu žmogiškumu nieko bendro neturinčią rinkiminę kampaniją… tai ateinantys metai bus žiaurūs. Tie, kurie šį blogą foną įneša ir vėliau kalba, kad yra chaosas, o ramybės nėra… Tai nuo savęs reikia pradėti.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kuo toliau, tuo tvirčiau manau, kad Turkija turi moralinę teisę ignoruoti Lietuvos saugumo reikalus. Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl oficialioji Ankara vis dar iš Vilniaus neatšaukia savo ambasadoriaus. Nes Lietuva, kad ir kaip atidžiai, tendencingai ar atmestinai analizuotume viešai prieinamą informaciją, – priešiška Turkijai valstybė. Lietuva iki ausų įsimylėjusi Armėniją, meilę Armėnijai demonstruoja kiekviena pasitaikiusia proga, o Turkijos lūkesčių demonstratyviai nepastebi. Pačiu geriausiu atveju – tik apsimeta, kad neignoruoja.
Kodėl buvo atšauktas leidimas rengti konferenciją?
Vienas iš paskutiniųjų antiturkiškos politikos pavyzdžių užfiksuotas gruodžio 13-ąją. Štai kas tądien nutiko. Turkijos ambasada atsiuntė pakvietimą į susitikimą su mokslininku, tyrinėtoju, istoriku Turgutu Kerem Tuncel. Pranešime tvirtinta, kad gruodžio 13-ąją ponas Turgut Kerem Tuncel perskaitys pranešimą apie turkams ir armėnams tragiškus 1915-uosius metus – išdėstys oficialiosios Turkijos argumentus. Organizatoriai nurodė, kad diskusija rengiama Lietuvos Mokslų Akademijoje.
Žinia, jog turkai savo požiūrį į šimtametę istoriją paskelbs ne kur nors privataus viešbučio konferencijų salėje, o būtent vienoje iš Lietuvos Mokslų Akademijos salių, – nenustebino. Toks Lietuvos mokslininkus vienijančios organizacijos bei Turkijos ambasados susitarimas buvo suprantamas. Suprantamas vien dėl to, kad prieš keletą dienų, t.y. gruodžio 9 dieną, mūsų Mokslo Akademijoje turkų oponentė Armėnijos ambasada ir Lietuvos armėnų bendrija rengė susitikimą su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Turkija. Logika paprasta: jei leidžiame kalbėti Jerevanui, kodėl neturėtume suteikti tribūnos Ankaros nuomonei?
Gruodžio 9 dieną mūsų Mokslo Akademijoje turkų oponentė Armėnijos ambasada ir Lietuvos armėnų bendrija organizavo susitikimą su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. Slaptai.lt nuotr.
Turkijos – Armėnijos priešprieša domiuosi daugiau kaip dešimt metų. Dar 2009-aisiais buvau susitikęs su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Oguz Ozge. Tais pačiais metais parengiau keletą videointerviu – paaiškinimų, kodėl Turkija nepripažįsta 1915-ųjų tragedijos esant armėnų tautos genocidu. Po to ambasadorius O.Ozge buvo perkeltas į kitą valstybę, o naujieji Turkijos diplomatai – tylėjo. Todėl manau, kad ši Turkijos ambasados viešoji paskaita, kritikuojanti armėnų argumentus, – bene pirmoji per pastaruosius dešimt metų! Bent jau šių eilučių autorius neprisimena, kad turkų diplomatai per pastarąjį dešimtmetį būtų surengę bent dar vieną panašią akciją. Vadinasi, įkyrumu turkų neapkaltinsi. Jei jiems ir galima dėl ko nors priekaištauti, tai tik dėl per didelio santūrumo, kuklumo, mandagumo. Skirtingai nei Armėnija, Turkija nevargino Lietuvos savo politiškai angažuotais renginiais.
Bet gruodžio 13-osios išvakarėse į elektroninio pašto dėžutę atkeliavo perspėjimas, jog keičiasi Turkijos ambasados sumanytos konferencijos vieta. Pasirodo, ponas T.K.Tuncel paskaitą vis tik skaitys ne Lietuvos Mokslų Akademijoje, o „Imperial Hotel“ viešbutyje.
Nuvykau į Vilniaus senamiestyje esantį viešbutį. Paskaita – labai vertinga. Mano supratimu, Lietuva ne tik gali, bet privalo išgirsti išsamius savo partnerės NATO aljanse duomenis, išguldytus „Imperial Hotel“ viešbutyje gruodžio 13-ąją.
Turkijos ambasadorius įsižeidė
Gokhan Turan, Turkijos ambasadorius Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Bet apie turkiškas pastabas slaptai.lt papasakos kitą kartą. Dabar – apie Turkijos ambasadoriaus Gokhan Turan reakciją. Susirinkusiems jis paaiškino, kodėl jų pakviestas mokslininkas priverstas diskutuoti ne Mokslų Akademijoje, o tik – viešbutyje, nors ir prabangiame. Pasirodo, Mokslų Akademijai prireikė tos salės kitam, kur kas svarbesniam renginiui, kurį ji neva buvo senų seniausiai suplanavusi, bet apie jį tiesiog pamiršo. Gal ir taip. Tačiau žvelgiant į Turkijos ambasadoriaus veidą buvo galima numanyti, kaip jis jaučiasi. Tiesa, jo paaiškinimas dėl nesusipratimo buvo santūrus, dalykiškas. Jokių nereikalingų emocijų, epitetų. Ir vis dėlto žvelgdamas į poną G.Turan mintyse svarsčiau, ką jis po tokio Lietuvos Mokslų Akademijos akibrokšto papasakos Turkijos prezidentui, kai šis, sakykim, svarstys, ar Turkijai privalu laiminti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus. Man regis, atsakymas akivaizdus: „jeigu lietuviams Turkija labai nepatraukli, o Armėnija – itin miela, tegul Lietuvos saugumu Armėnija ir rūpinasi“.
Žodžiu, klausimas, kodėl Lietuvos MA neįsileido Turkijos ambasados, – svarbus. Norėdamas išgirsti Lietuvos mokslininkus vienijančios organizacijos vadovų atsakymą, nusiunčiau laišką. Beje, klausimus pateikiau ne tik MA vadovui Akademikui Jūrui Baniui, bet ir MA vyriausiąjam specialistui ryšiams su visuomene Rolandui Maskoliūnui.
Laiškas Mokslų Akademijos vadovui
Štai mano laiškas: „Kodėl Jūsų vadovaujama įstaiga atšaukė leidimą Turkijos ambasadai šių metų gruodžio 13 dieną Mokslo Akademijos patalpose rengti susitikimą su mokslininku Turgut Kerem Tuncel?
Mano žiniomis, toks leidimas iš pradžių buvo duotas, o paskui – netikėtai atšauktas. Kokia konferencija, diskusija ar vakaronė buvo organizuota vietoj turkiškojo renginio? Ar sutinkate, kad neįsileisdami turkų į MA galėjote įžeisti Lietuvos partnerę NATO aljanse – Turkiją, su kuria, beje, šiuo metu Lietuva turi politinių trinčių?
Beje, vos prieš keletą dienų, t.y. šių metų gruodžio 9 dieną, Jūsų vadovaujama įstaiga vienoje iš savo salių leido surengti vadinamąją proarmėniškąją diskusiją. Ar Jūs žinote, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, nėra NATO narė, t.y. nėra Lietuvos karinė sąjungininkė, greičiau – priešininkė, nes jos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė?
Gal norėtumėte žinoti, kaip Jūsų vadovaujamos įstaigos elgesį gruodžio 13-osios popietę viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje įvertino Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius JE Gokhan Turanas?“
Prabėgo keletas dienų, o atsakymo – jokio.
Svarbu nepamiršti ir dar vienos aplinkybės: po gruodžio 9-osios MA salėje surengto armėniškojo renginio visuomeninis LRT transliuotojas parodė kelių minučių trukmės videoreportažą, kuriame smulkiai išdėstė armėnų argumentus. Apie Turkijos įžvalgas, po kelių dienų išguldytas „Imperial Hotel“ viešbutyje, – nė vieno kadro.
Keista Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos reakcija
Turgut Kerem Tuncel, išdėstęs Turkijos argumentus dėl 1915-ųjų metų įvykių. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, peržiūrėjęs minėtą LRT reportažą nustebau ir dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos, esą jis neįsivaizduojantis valstybės, kuri priklausytų NATO aljansui ir tuo pačiu nepripažintų savo kaltės dėl masinių žudynių. Suprask, NATO aljansui priklasančios valstybės būtinai privalo pripažinti savo karines klaidas!
Leiskite ginčyti šį Prezidento G.Nausėdos pareiškimą. Labai daug NATO valstybių nepripažįsta savo karinių operacijų buvus klaida. Kodėl visas dėmesys nukreiptas tik į Turkiją? Kodėl, pone Prezidente, nepriekaištaujante Prancūzijai, kuri iki šiol deramai nepasmerkė prancūzų desantininkų žiaurumų Alžyre 1954-1962 metais? Kodėl nedraskote akių Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Makronui už tai, kad jis iki šiol nuoširdžiai neatsiprašė Alžyro arabų už aštuonetą metų trukusį žiaurų karą?
Beje, kaip reaguotų Lietuvoje reziduojantys Prancūzijos diplomatai, jei Lietuvos Mokslų Akademijos salėse pultume rengti alžyriečių organizuojamas paskaitas, seminarus bei parodas, kuriose demaskuojama prancūziška savivalė Alžyre? Manau, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tą pačią dieną sulauktų prancūziškų protestų pačiu „aukščiausiu lygiu“. Neatmetu ir žymiai aštresnių pareiškimų už uždarų durų: „jei jums toks svarbus Alžyras, tegul jis ir saugo Lietuvą nuo galimos Rusijos agresijos…”
Jei jau Lietuvos Prezidentas G.Nausėdai į akis krito turkiškas užsispyrimas, dar sykį prisiminkime Didžiosios Britanijos 1982-aisiais metais surengtą agresiją prieš Argentiną, sumaniusią susigrąžinti Folklendo (Malvinų) salas. Kaip pasielgtų oficialusis Londonas, jei mes susirinktume į pačią mažiausią MA salę bent vienam kukliam seminarui, pasakojančiam apie žuvusius argentiniečius? Man regis, Lietuvos diplomatijos šefas L.Linkevičius turėtų rimtų nemalonumų – oficialusis Londonas rastų būdų, kaip Lietuvai slapta perduoti pačią „griežčiausią protesto notą“.
O juk giliau pažvelgus į barbarišką britų elgesį 1982-aisiais (visiems senų seniausiai aišku, kad tiek daug tūkstančių jūrmylių nuo Britanijos krantų nutolusios salos negali būti britiškos), mes surastume nuo britų bombų žuvusių lietuvių kilmės argentiniečių. Juk Argentinoje – gausi lietuvių emigrantų bendruomenė. Didelė tikimybė, kad tarp žuvusiųjų Argentinos karių bus bent keletas lietuvių arba pusiau lietuvių. Kodėl tai negalėtų tapti puikiu pretekstu įgelti britams? Bet juk Lietuva brangina draugystę su savo NATO partnere Didžiąja Britanija. Ir teisingai elgiasi, kad brangina. Tai kodėl nebranginame draugystės su NATO partnere Turkija?
Kaip elgiasi Lietuvos strateginė partnerė Lenkija?
Lietuvos Mokslų Akademija. Slaptai.lt nuotr.
Jei jau Lietuvos Prezidentui G.Nausėdai labai nepatinka Turkijos elgesys, tegul jis atidžiau nei iki šiol pažvelgia į strateginės Lietuvos partnerės Lenkijos politiką. Lenkija – ne tik mūsų kaimynė. Ji – dar ir mūsų NATO bei Europos Sąjungos partnerė. Kaip minėjau, ne bet kokia, o strateginė partnerė. Bet ji iki šiol nepripažįsta Pietryčių Lietuvos okupacijos buvus itin žiauria antilietuviška akcija. Ne tik nepripažįsta, bet ir nesiruošia mūsų atsiprašyti. Ji tebegarbina želigovskius ir pilsudskius, kurie atplėšė nuo Lietuvos mums patį svarbiausią, patį brangiausią miestą – sostinę!
Visi, kas bent mažumėlę domisi Lietuvos istorija, puikiai supanta, kad keletą dešimtmečių trukusi Vilniaus krašto aneksija – labai žiaurus, niekšiškas, ciniškas nusikaltimas. Lietuviai buvo ne tik prievarta lenkinami, bet ir žudomi, kalinami, kankinami. Kodėl šios polonizacijos nepavadinus genocidu? Atsiverskite to meto lietuvių kančių enciklopediją – Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“. Ano meto liudininkai smulkiai surašė, kaip „humaniškai” lenkai elgėsi Lietuvos žemėse. Kodėl MA salėse nerengiame seminarų, kurių dalyviai smulkmeniškai analizuotų „Vilniaus Golgotoje“ užfiksuotus faktus? Nenorime erzinti oficialiosios Varšuvos – štai ir visa paslaptis.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Tad niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva, nenorėdama pyktis nei su Lenkija, nei su Britanija, nei su Prancūzija, atkakliai kimba į atlapus Turkijai? Nejaugi Lietuva specialiai ieško preteksto susipykti su Turkija? Nejaugi Lietuva – slapta Armėnijos, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė ir kurios premjeras Nikolas Pašinianas per paskutiniuosius keletą metų mažų mažiausiai devynetą kartų susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, agentė NATO ir Europos Sąjungos struktūrose?
Antiturkiškos akcijos
Jei oficialioji Ankara nepatvirtins Baltijos šalių gynybos planų, tikrai neturėsime teisės kaltinti turkų. Dėl pašlijusių santykių su Turkija kalta ir Lietuva. Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skrenda į Jerevaną, užuot lėktuvą pasukęs į Turkiją. G.Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, užuot susitikusi su Turkijos politikų žmonomis aptarti rimtų taikos iniciatyvų, mieliau glebesčiuojasi su Armėnijos premjero N.Pašiniano žmona. Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė įsileidžia tik armėnams palankius istorikus, tyrinėtojus, o turkų atstovus veja šalin. Lietuvos Prezidentas G.Nausėda pirmaisiais prezidentavimo mėnesiais surengia į užsienio šalis daug vizitų, bet Turkija jam – ne prioritetas. Visuomeninis transliuotojas LRT rodo tik armėnams palankius reportažus, turkus – ignoruoja. Mūsų miestuose statomi tik armėnams, bet ne turkams aktualūs paminklai (omenyje turiu Kaune, Klaipėdoje ir Šialiuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus). Lietuva nesiunčia savo istorikų padirbėti į turkiškus archyvus. Lietuva pustuštėje parlamento salėje paskubomis, nesiteikdama išklausyti Ankaros argumentų, priima Armėnijai palankią rezoliuciją, nors Latvija ir Estija, priimdamos opanašias rezolucijas dėl tagiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje, pasirinko kur kas diplomatiškesnes, atsargesnes formuluotes nei Lietuva. Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus, vadovavusio proarmėniškam renginiui Mokslų Akademijoje gruodžio 9-ąją, nebuvo proturkiškame renginyje „Imperial Hotel“ viešbutyje. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos viceministras Darius Čekuolis neskuba atsiprašyti Turkijos ambasadoriaus už nesusipratimą Mokslų Akademijoje – jam svarbiau gruodžio 18-ąją susitikti su Armėnijos ambasadoriumi…
Taigi nurodykite bent vieną priežastį, kodėl Turkijai šiandien turėtų rūpėti lietuviškos bėdos?
Viešojoje erdvėje pastaruoju metu tarp Prezidentūros ir valdančiųjų kylant įtampai dėl susisiekimo ministro, o apžvalgininkams svarstant, ar prezidentas vetuos daug kritikos susilaukiantį 2020 m. biudžetą, pusė šalies gyventojų teigia, kad prezidentas Gitanas Nausėda turėtų būti griežtesnis Vyriausybei bei Seimo daugumai.
Paradoksalu, bet norinčiųjų kritiškesnio prezidento vertinimo valdančiųjų darbams daugiausiai yra tarp Jaroslavą Narkevičių į susisiekimo ministrus delegavusio Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) rinkėjų.
Nepaisant to, kad ne kartą išsakytą G. Nausėdos kritiką bei keliskart deklaruotus raginimus atleisti susisiekimo ministrą LLRA-KŠS lyderis Valdemaras Tomaševskis atvirai ir net įžeidžiai ignoruoja, 64 proc. šios partijos rėmėjų norėtų griežtesnio prezidento. Lyginant su opinija, kurios laikosi kitų partijų elektoratai, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos palaikytojų procentas šiuo klausimu – didžiausias.
Griežtesnio prezidento labiau norėtų ir valdančiųjų „socialdarbiečių“, ir eksvaldančiųjų „tvarkiečių“ elektoratai
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ spalio 15-29 dienomis atliktos apklausos duomenimis, griežtesnio prezidento norėtų ir 62 proc. kurį laiką tarp valdančiųjų pasisukinėjusios partijos Tvarkos ir teisingumo elektoratas. Seimo pozicijai priklausančios ir Gedimino Kirkilo vedamos Lietuvos socialdemokratų darbo partijos rinkėjams taip pat labiau imponuotų kietesnė prezidento ranka valdantiesiems. Tokią poziciją deklaravo 59 proc. „socialdarbiečius“ remiančių piliečių. Prioritetą griežtesniam prezidentui teiktų 56 proc. liberalų, 55 proc. konservatorių ir 54 proc. socialdemokratų rinkėjų.
Tarp Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rėmėjų mažiausias procentas teigiančių, kad norėtų valdantiesiems reiklesnio šalies vadovo. Tik trečdalis (34 proc.) „valstiečių” elektorato teigia, kad G. Nausėda turėtų būti griežtesnis.
Trečdalis visuomenės sako, kad prezidento santykiai su valdančiaisiais yra tinkami
Kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) apklaustų gyventojų mano, kad G. Nausėdos santykiai su Vyriausybe ir dauguma Seime yra tokie, kokie ir turėtų būti. Tokios nuomonės laikosi kas antras „valstiečių“ rinkėjas.
Tuo tarpu manančių, kad šalies vadovas yra per griežtas Vyriausybei ir daugumai Seime, atsakė tik vienas iš dvidešimties (4 proc.) apklaustų šalies gyventojų. Tarp „valstiečių“ rėmėjų tokių buvo kas dešimtas (11 proc.).
Dešimtadalis (10 proc.) nuo visų apklaustų respondentų neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.
Viešojoje erdvėje G. Nausėda kritikuotas dėl per švelnios pozicijos valdantiesiems
G. Nausėdai tapus šalies vadovu viešojoje erdvėje netrūko komentarų dėl prezidento vadovavimo stiliaus. Kietesnio tono valdančiųjų atžvilgiu nevengusią prezidentę Dalią Grybauskaitę pakeitęs G. Nausėda jau pirmaisiais savo prezidentavimo mėnesiais kritikos sulaukė dėl esą per minkštos laikysenos Seimo daugumos atžvilgiu.
Valdantieji vasarą po dar kartą pasirašytos koalicinės sutarties nusprendė prezidentui teikti atnaujintos sudėties Vyriausybę, siūlydami tris naujas ministrų kandidatūras. Nauji ministrų kabineto nariai tuomet buvo atrinkti vadovaujantis jau nebe, kaip anksčiau garsiai deklaruota, profesionalumo, tačiau politinio užnugario turėjimo imperatyvu.
Tad paties prezidento komplimentų dėl darbo susilaukęs tuometis susisiekimo ministras Rokas Masiulis buvo pakeistas į J. Narkevičiumi, vidaus reikalų ministre vietoje Eimučio Misiūno tapo LLRA-KŠS narė Rita Tamašunienė. Tuo tarpu Žemės ūkio ministerijoje rokiruotė įvyko tarp Giedriaus Surplio ir „socialdarbiečio“ Andriaus Palionio.
Į tai reaguodami apžvalgininkai ir opozicija suskubo pareikšti, kad šalies vadovas praleido puikią progą ir parodyti tvirtesnę ranką, ir deklaruoti aukštesnius reikalavimus pasiūlytoms kandidatūroms. Tuomet Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis net pareiškė, kad „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis tvirtinant Vyriausybę „perlaužė“ Prezidentūros valią dalyvauti vidaus politikoje.
Savo ruožtu prezidentas kritikams, pasigedusiems griežtesnės pozicijos, teigė neturįs užmojo rodyti kietos rankos. G. Nausėda aiškino, kad pritarimas kandidatūroms, kurios, leido suprasti šalies vadovas, galbūt ir nebuvo pačios tinkamiausios, tačiau, pabrėžė jis, tai buvo kone vienintelis kelias turėti bet kokią Vyriausybę ir stabilumą šalyje. Jo teigimu, tvirtas kumštis būtų tiesiog įvėlęs šalį į didesnį chaosą.
Visgi G. Nausėda po pastaruoju metu virtinės viešojoje erdvėje dėmesio sulaukusių skandalų, kuriuose figūravo J. Narkevičius, suabejojo jo kompetencija bei savarankiškumu ir ne kartą paragino jį trauktis iš einamų pareigų.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, trečiadienį kalbėdamas užsienio politikos konferencijoje, tvirtina, kad, vykstant tarptautinėms transformacijoms, mažos valstybės privalo prižiūrėti savo saugumą ir negali likti tarptautinės politikos nuošalyje.
Kartu prezidentas pabrėžė, kad Rusijos veiksmai išlieka ne tik Lietuvos, bet ir visos Euroatlantinės erdvės saugumo iššūkiu. Lietuvos pozicijos, dar kartą patikino šalies vadovas, šiuo klausimu nesikeičia.
„Mažoms valstybėms tokių tarptautinių turbulencijų akivaizdoje visada išauga grėsmė dėl išlikimo, įsiklausimo į jų balsą, kartais – net šauksmą. Mūsų istorija mus moko, kad tokiomis akimirkomis, kai pasaulinė tvarka ir tarptautinė sistema kinta ir net griūva, mažoms valstybėms būtina ne tik pasyviai stebėti pokyčius, bet ir prie jų prisitaikyti, taip pat ir mėginti kartu su bendražygiais į juos atsakyti“, – trečiadienį Valdovų rūmuose vykusioje penktojoje metinėje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje sakė G. Nausėda.
„Neturime savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie savo kaimynę. Deja, tokių kalbų aš matau labai daug“, – kalbėjo G. Nausėda.
Šalies vadovas taip pat patikino, kad valdžios institucijų svarbiausi tikslai yra užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą, valstybės ir žmonių gerovę, tačiau atkreipė dėmesį, jog tarptautine teise grįsta pasaulinė tvarka yra „laužoma mūsų akivaizdoje“ ne tik tolimuose pasaulio regionuose.
„Rytų kaimynystėje tęsiasi ir kariniai, ir hibridiniai konfliktai, kurie tiesiogiai kelia grėsmę mūsų saugumui“, – sakė prezidentas.
G. Nausėda: atsukusi nugarą demokratijai, Rusija išlieka ilgalaikiu iššūkiu
Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija, G. Nausėda paragino nekalbėti šia tema paviršutiniškai bei atkreipė dėmesį į gynybos sektoriaus tinkamo finansavimo būtinybę.
„Investicijos į gynybą Lietuvai ne užgaida, o egzistencinė būtinybė. Ji kyla tokioje saugumo aplinkoje, kur Rusija ne tik modernizuoja savo karines pajėgas, didina jų parengtį ir mobilumą, bet ir neatsisako agresyvios retorikos bei priešiškų veiksmų“, – pabrėžė G. Nausėdas, pareiškęs viltį, kad Lietuva pasieks ir 2,5 proc. nuo BVP finansavimą krašto gynybai.
„Neturėtume savęs apgaudinėti paviršutiniškomis kalbomis apie mūsų didžiausią kaimynę. Deja, tokių kalbų aš matau labai daug. Vakarų pasaulis pagaliau turėtų išmokti tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos pamokas“, – teigė G. Nausėda. Stasys Lozoraitis
Kartu šalies vadovas tvirtino, kad neįmanoma Rusijos priversti grįžti prie taisyklėmis grįstos pasaulinės tvarkos, jeigu ji pati to nenori, tačiau, jo teigimu, negalima legitimizuoti neteisėtų Rusijos veiksmų.
„Santykių stabilizavimas ir normalizavimas negali vykti bendrų vertybių sąskaita. Sankcijos turi išlikti, kol Rusija iš esmės nepakeis savo elgesio“, – pabrėžė prezidentas.
Savo kalboje G. Nausėda kalbėjo ir apie santykius su JAV, euroatlantinį saugumą, bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, taip pat prioritetus klimato kaitos programos įgyvendinime, energetikos, verslo aplinkoje.
Valdovų rūmuose trečiadienį vyksta penktoji „Diplomatijos šefo“ Stasio Lozoraičio vardo Lietuvos užsienio politikos konferencija.
Prezidentas Gitanas Nausėda, antradienį Utenoje pradėjęs regionų vizitus, sako dar tiksliai negalįs atsakyti, kur apsilankys toliau. Vis dėlto jis pridūrė, kad tai tikriausiai bus miestas Žemaitijoje.
„Šiandien dar negaliu atsakyti, bet galvoju, kad tai turėtų būti Vakarų Lietuvoje. Patikslinsiu – Žemaitijoje“, – antradienį lankydamasis Utenoje sakė G. Nausėda.
Pirmadienį su Utenos regiono savivaldybių merais ir Dusetų bendruomene susitikęs šalies vadovas džiaugėsi susitikimu, nes, jo teigimu, tik tokiu, tiesioginiu, būdu bendraujant su gyventojais, galima geriausiai suprasti jų problemas bei poreikius.
Kartu G. Nausėda patikino, kad uteniškiams dar rinkimų kampanijos metu buvo pažadėjęs juos aplankyti pirmiausia, jei taps prezidentu.
„Toks buvo mano pažadas dar rinkimų kampanijos metu. (…) Vienas dalykas – sėdėti Vilniuje, kalbėtis telefonais ar žiūrėti televiziją. Kitas dalykas – nuvažiuoti, susitikti, išgirsti“, – sakė G. Nausėda, pareiškęs viltį, kad tokie susitikimai su regionų gyventojais vyks reguliariai.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.
Skubotas optimizmas
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.
ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.
Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.
Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.
Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.
Turkiškas principingumas
Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?
Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.
Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?
Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…
Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?
Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?
Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.
Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.
Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.
Lietuviškos klaidos
Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?
Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.
Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.
Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?
Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.
Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?
Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Kaip buvo žudomi turkų diplomatai
Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.
Politikoje bendrus tikslus vis dažniau užgožia beprasmė konkurencija ir pyktis, sakė šalies vadovas Gitanas Nausėda penktadienį Prezidentūroje vykusiuose Maldos pusryčiuose. Pasak prezidento, dėl to Lietuva tampa pažeidžiama ir kaip tauta, ir kaip valstybė.
„Didmiesčių ir regionų gyventojai, emigravę ir likę Lietuvoje, tradicinių ir liberalių pažiūrų lietuviai šiandien neretai jaučiasi tarsi gyventų skirtinguose, nieko bendra neturinčiuose pasauliuose, atskirtuose nematomomis, bet tvirtomis sienomis. Politiniame gyvenime bendrus tikslus vis dažniau užgožia beprasmė konkurencija, pyktis ir nepagarba vienas kitam. Tampame pažeidžiami kaip tauta, kaip valstybė, kaip bendruomenė. Ir kaip individai“, – teigia prezidentas, pabrėždamas, kad bendra malda yra itin svarbi ir kaip dvasinė praktika, ir kaip tautą vienijantis veiksnys.
Penktadienį Prezidentūroje, Baltojoje salėje, buvo atgaivinta Maldos pusryčių tradicija. Į šį renginį buvo pakviesta daugiau nei šimtas svečių iš Lietuvos ir užsienio.
Kaip skelbia Prezidentūra, pasimelsti ir pasiklausyti tikėjimo liudijimų susirinko dvasininkai, politikai, visuomenininkai, žurnalistai, žmonės, kurių gyvenimuose dėl tikėjimo įvyko didelių pokyčių.
Maldą pradėjo Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius. Savo tikėjimo liudijimais pasidalijo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ir priklausomybes įveikęs bei kitiems padedantis Žanas Talandis.
Baigiantis Maldos pusryčiams arkivyskupas Gintaras Grušas kalbėjo apie bendros maldos svarbą tautos ir kiekvieno mūsų gyvenime.
Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.
Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!
Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?
Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?
Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.
Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.
Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.
Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.
Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.
Antiturkiškos intrigos
Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.
Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.
Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Kai turkai numušė rusų naikintuvą…
Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.
Prancūzijos klaida
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.
Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.
Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).
Vokietijos klaida
Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.
Taigi: „Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.
Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…
Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.“
Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.
Amerikietiška klaida
Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?
Lietuviška klaida
Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?
Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.
Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.
Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu”, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.
Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?
Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.
„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“
Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.
Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…
Prezidentas Gitanas Nausėda po susitikimo su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu teigė, kad neturėjo tikslo įtikinti Ukrainos prezidentą pirkti ar nepirkti ateityje elektros iš Astravo atominės elektrinės (AE), o kaip tik siekė išdėstyti priežastis, kodėl Lietuva susirūpinusi dėl Astravo AE statybos.
„Tikrai neturėjau tikslo įkalbinėti Ukrainos pusę pirkti, ar nepirkti. Mūsų poziciją išdėsčiau, išaiškinau priežastis, kodėl mes esame labai susirūpinę dėl Astravo AE statybos. Pateikiau konkrečius faktus ir įrodymus, kurie rodo, kad statybos kultūra toje elektrinėje yra visiškai nepatenkinama, čia taip švelniai išsireiškus. Tie saugumo reikalavimai, kurie turi būti įgyvendinami ir kurie keliami ne tik Lietuvos, bet vis labiau ir visos ES bendrijos, mūsų aktyvių pastangų dėka. Kaip visai neseniai ir Vokietijos kanclerės pozicija nuskambėjo labai aiškiai šiuo klausimu, kad negali būti jokių kalbų apie nuolaidas ar pereinamuosius laikotarpius saugumo standartų įgyvendinimui atominėje elektrinėje, visi jie turi būti įgyvendinti iki AE eksploatacijos pradžios. Šioje vietoje niekas nesikeičia“, – teigė šalies vadovas.
Tuo metu Ukrainos prezidentas pažymėjo, kad iš G. Nausėdos signalą dėl Astravo AE gavo.
„Viskas, kas jums svarbu, kas liečia iš saugumo pusės, ukrainiečiams taip pat labai svarbu. Aš išgirdau prezidento signalą, ir aš labai atvirai apibūdinau mūsų situaciją. Pasakiau, kokių monopolininkų turime savo rinkoje, kurie diktuoja kainas, ir kaip būtent mes su jais kovojame. (…) Aš pasakiau, kad aš išgirdau tą signalą ir pasakiau, kad aš būtinai atsisėsiu su energetikos ministru ir mes aptarsime šitą klausimą“, – teigė V. Zelenskis.
ELTA primena, kad Baltarusija 2400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km.
Lietuva yra priėmusi sprendimą neįsileisti elektros iš Baltarusijos, kai pradės veikti Astravo AE. Tokį sprendimą yra priėmusi ir Lenkija.
Lietuvos ir Latvijos pozicijos Astravo AE atžvilgiu buvo išsiskyrusios. Latviai nerodė didelio solidarumo Lietuvos interesui, kad kaimyninės šalys ateityje taip pat neįsileistų Astravo AE energijos į savo rinkas.
2017-ųjų birželį Seimas pripažino, kad Baltarusijoje, Astrave, statoma atominė elektrinė yra nesaugi ir kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
Kol kas planuojama, kad pirmasis Astravo AE reaktorius bus įjungtas 2020 metų pirmą ketvirtį.
Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Ukrainos ir Lietuvos ekonomikos forumo dalyvius, trečiadienį susirinkusius Prezidentūroje aptarti šalių ekonominio bendradarbiavimo perspektyvos.
Verslo forumas, kuriame dalyvauja daugiau nei šimtas įmonių atstovų, organizuotas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio oficialaus vizito Lietuvoje metu.
Anot Prezidento komunikacijos grupės, Lietuvos vadovas akcentavo glaudžius Ukrainos ir Lietuvos santykius, paremtus broliška parama siekti laisvės ir nepriklausomybės.
Pasak šalies vadovo, valstybių santykius dar labiau sustiprina bendras siekis kurti tvarią regiono verslo rinką. Tam ypač pasitarnautų dalijimasis gerąja verslo bendruomenių patirtimi.
„Lietuva daug ir sunkiai dirbo, siekdama politiškai sugrįžti į Europą – ten, kur visada buvo mūsų vieta. Vykdyti reformas nebuvo lengva, tačiau mums padėjo mūsų draugai. Šiandien jau mes esame tie draugai, pasiryžę padėti Ukrainai įgyvendinti būtinas reformas ir tvirčiau susieti savo likimą su Europa”.
Prezidentas akcentavo, kad Lietuva pasiryžusi prisidėti prie Ukrainos siekio tapti konkurencingesne rinkos dalyve regione.
Pasak šalies vadovo, auganti Lietuvos ir Ukrainos prekyba ir investicijos atveria galimybių naujai pažvelgti į bendradarbiavimą tradiciniuose ekonomikos sektoriuose – energetikos ir transporto srityse bei pastūmėti jį į naują etapą, atrandant bendrų taškų inovatyviuose sektoriuose, tokiuose kaip informacinės, finansinės technologijos, kibernetinis saugumas, atsinaujinančios energijos rinkos plėtra.
Ypač pabrėžtas dvišalis bendradarbiavimas energetikos, energetinio saugumo ir branduolinės saugos srityse.
Prezidentas paskatino Ukrainą ir toliau aktyviai siekti energetinės nepriklausomybės bei elektros tinklų sinchronizacijos su Europos sistemomis, nes tai sustiprintų Ukrainos atsparumą Rusijos įtakai.
G. Nausėda pasiūlė Ukrainai alternatyvų dujų tiekimą, išnaudojant esamą ir būsimą infrastruktūrą – tiek veikiantį suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, tiek Lenkijos ir Lietuvos dujų jungtį.
Prezidentas atkreipė dėmesį į glaudžius Ukrainos ir Lietuvos žmogiškuosius ryšius ir paskatino verslo bendruomenes aktyviau bendradarbiauti siekiant bendrų regiono ekonominės plėtros planų.
Gitanas Nausėda su žmona Diana ateina į S. Daukanto aikštę. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sumažėjo prezidento Gitano Nausėdos populiarumas, rodo šeštadienio „Lietuvos ryte“ skelbiama lapkričio 8-16 dienomis atlikta „Vilmorus“ apklausa. Nors jis tebėra pirmasis tarp palankiausiai vertinamų asmenų, tačiau skaičiai gerokai smuktelėjo – prieš mėnesį palankiai šalies vadovą vertino 82,5 proc. gyventojų, o nepalankiai – vos 3,3 proc., dabar šie skaičiai atitinkamai 72,8 ir 8,7 procento.
„Tas epizodas, kai prezidentas buvo Japonijoje, tada privačiai važiavo į Pietų Korėją ir žiniasklaida tą atrado, plačiai išrutuliojo, o tuo pat metu buvo gaisras Alytuje… – tie dalykai kažkaip buvo susieti, nemalonus kontekstas ir privedė prie to, kad šiuo metu mažiau nei 73 proc. palaiko prezidentą. Tačiau tai vis tiek daug, nes antrasis politikas premjeras Saulius Skvernelis turi tik 51 proc. palaikymo“, – Lietuvos Radijui apklausos duomenis komentavo sociologas Vladas Gaidys.
„Vilmorus“ apklausos duomenimis, į geriausiai vertinamų politikų trejetą pateko ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Jį palankiai vertino 50,2 proc. gyventojų.
Pragaištingas gaisras Alytuje turėjo įtakos net kelių ministrų reitingams. Vidaus reikalų ministrę Ritą Tamašunienę nepalankiai įvertino net 42,8 proc. apklaustųjų, kai prieš mėnesį jų buvo 21,1 proc. Aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką palaikančiųjų sumažėjo 2 proc. – nuo prieš mėnesį buvusių 17,6 iki 15,6 proc.
Sociologas Vladas Gaidys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nepatenkinti gyventojai pastaruoju metu ir susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi. Nuo spalio mėnesį buvusių 16,6 proc. neigiamų vertinimų šis skaičius lapkritį šoktelėjo iki 34 procentų, rodo „Lietuvos ryto“ skelbiama „Vilmorus“ apklausa.
Planai prie miesto prijungti dalį pakaunės teritorijų smukdo ir anksčiau tarp pačių populiariausių politikų buvusio Kauno mero Visvaldo Matijošaičio reitingus – jie krenta jau septintas mėnuo.
Prasčiau nei prieš mėnesį įvertinta ir Prezidentūra, Vyriausybė, daugelis ministrų, toliau auga nepasitikėjimas Seimu. Labiausiai gyventojai pasitiki ugniagesiais gelbėtojais ir policija.
Lapkričio 27 d. Vilniuje vyks Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų Tarybos posėdis. Dvišalė Prezidentų Taryba rengiama jau dvylika metų, pirmą kartą joje dalyvaus Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Su Ukrainos vadovu Prezidentas aptars dvišalius politinius ir ekonominius santykius, saugumo ir gynybos, Ukrainos euroatlantinės integracijos klausimus, bendradarbiavimą energetikos, inovacijų, transporto ir socialinės politikos srityse.
Taip pat Prezidentai susitikime didelį dėmesį skirs Ukrainoje vykdomoms reformoms, ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties praktiniam įgyvendinimui. Šalių vadovai aptars ES Rytų partnerystę ir Ukrainos bendradarbiavimą su NATO. Susitikime šalių vadovai kalbėsis apie santykius su Rusija, situaciją Donbase bei planuojamą Normandijos ketverto susitikimą.
Prezidentų Tarybos metu ketinama pasirašyti Prezidentų deklaraciją bei du tarpinstitucinius bendradarbiavimo susitarimus dėl kibernetinio saugumo bei elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
