Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė dar nėra pasiskiepijusi, kadangi to laikinai nedaryti yra rekomendavęs šeimos gydytojas. Tačiau šalies vadovas pabrėžia, kad jo žmona būtinai tai padarys vos gavusi medikų leidimą.
„Labai paprasta priežastis. Diana negali kol kas skiepytis dėl to, kad šeimos gydytojas patarė laikinai to nedaryti. Priežasčių negaliu nurodyti, nes tai yra asmens duomenų ir sveikatos būklės apsauga. Kai tik šeimos gydytoja patars, kad tai galima padaryti, Diana taip ir padarys tą pačią minutę, ji pasitiki visomis vakcinomis ir yra pasirengusi pasiskiepyti“, – penktadienį atsakydamas į žurnalistų klausimus kalbėjo G. Nausėda.
Prezidentas taip pat sureagavo į užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pastabą, kad svarbiausi valstybės žmonės nepasiskiepydami gali siųsti dvejones keliančius signalus. G. Nausėda patarė konservatorių lyderiui padaryti išvadas ir nesivelti į politines intrigas.
„Man labai apmaudu, kad jaunas politikas Gabrielius Landsbergis nuėjo tokiu žemu, nepadoriu keliu ir ima kaltinti žmones, net iki galo nesuvokdamas situacijos. Ir net nemėgindamas jos suvokti. Norėtųsi palinkėti, nes visgi žmogus dar gana jaunas, kad jis visgi padarytų tam tikras išvadas ir suvoktų, kad politika yra ne tik intrigų kūrimas, mezgimas, galios žaidimėliai, kliauzų rašymas ir darymas“, – teigė prezidentas, kartu pridurdamas, kad pasirinkus tokią retoriką, politikams vėliau gali tekti nusivilti.
Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė. Prezidentūros nuotr.
„Tai yra daugiau, nes reikės visa tai po savęs palikti, o kuomet atsigręši atgalios ir pamatysi, kad ten yra tik šitie dalykai, – bus ganėtinai nuviliantis momentas. Jeigu taip atsitiks, tai jau nebe politika, tai žodis, kuris taip pat prasideda raide p ir baigiasi raide a, tik jis ilgesnis“, – kalbėjo G. Nausėda.
ELTA primena, kad, konservatorių lyderio G. Landsbergio teigimu, viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, jog D. Nausėdienė iki šiol dar nepasiskiepijo, visuomenėje gali sukurti dvejones, kurias, pažymi jis, būtina išsklaidyti. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Aš manau, kad ji yra svarbus žmogus valstybėje, su kuriuo, gali būti, tapatinasi daug Lietuvos žmonių ir būtent tokių, kuriems potencialiai gali būti labai svarbi ši žinia. Ir net neaiški dvejonė ar stabtelėjimas gali siųsti keistą signalą… Aš manau, kad tą dvejonę reikia išsklaidyti“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
Tai, kad pirmoji šalies ponia vis dar nepasiskiepijo, šią savaitę rašė portalas „Delfi“. Kaip skelbė portalas, Prezidentūra jį informavo, kad 56-erių metų G. Nausėdos žmona skiepysis netrukus. Taip pat pažymėjo, kad D. Nausėdienė pasitiki visomis ES ir Lietuvoje registruotomis vakcinomis nuo COVID-19.
Prezidentas pasiskiepijo kovo mėnesį „Vaxzevria“ („AstraZeneca“) vakcina.
Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršausGintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.
Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.
Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.
Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.
Giandža po Armėnijos atakų
Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.
Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.
Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.
Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.
Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.
Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.
Giandža po apšaudymų
Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.
O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?
Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?
Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?
Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?
Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.
Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?
Diana Nausėdienė dalyvavo Dirbančių neįgaliųjų asociacijos organizuotame renginyje Prezidentūroje. Prezidentūros nuotr.
Penktadienį Diana Nausėdienė dalyvavo Dirbančių neįgaliųjų asociacijos organizuotame renginyje Prezidentūros Kolonų salėje, kuriame buvo teikiami apdovanojimai „Lietuvos pokytis 2019“, siekiant įvertinti labiausiai prie neįgaliųjų įtraukties į darbo rinką prisidėjusius asmenis, organizacijas ir verslo įmones.
„Jūs esate tie, kurie išdrįso ir savo pavyzdžiu įkvėpė kitus. Žaviuosi kiekvienu, kuris negalią verčia galia. Sveikinu verslo atstovus, kurie mąsto plačiai ir šiuolaikiškai. Esu tikra, kad daugelis iš Jūsų patvirtins, – kai įvyksta pokyčiai mūsų mąstyme, juos lengva įdiegti ir kasdieniniame gyvenime“, – sveikindama susirinkusiuosius sakė pirmoji ponia.
Renginyje buvo parodytas „Pojūčių teatro“ spektaklis „Supergalios“, kuriame į negalią kviečiama pažvelgti kaip į supergalią per trijų skirtingų moterų gyvenimus.
Vėliau vyko „Ekspertų idėjų generatorius“, kur žinomi ekonomistai, sociologai, darbo rinkos ekspertai, teisininkai, verslo atstovai ir psichologai apžvelgė neįgaliųjų situaciją darbo rinkoje ir pateikė novatoriškų, mūsų šalies situaciją atitinkančių idėjų, kaip neįgaliųjų integracijoje galėtume pasistūmėti į priekį.
LiJOT asamblėjoje. Prezidentūros nuotr.
Šeštadienį prezidento sutuoktinė Diana Nausėdienė lankėsi Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos 49-ojoje asamblėjoje.
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba – didžiausia jaunimo organizacija Lietuvoje, vienijanti nacionalines jaunimo organizacijas ir savivaldybių jaunimo organizacijų tarybas.
„Džiaugiuosi galėdama kreiptis į Jus tiesiogiai, matyti jūsų veidus, jūsų akis. Jūs esate dialogo žmonės. Todėl mus vienija ta pati idėja: svajokime, diskutuokime, kalbėkimės, ieškokime geriausių sprendimų. Suradę geriausius teorinius sprendimus – veikime, įgyvendinkime juos bendromis jėgomis”, – sveikindama renginio dalyvius sakė pirmoji šalies ponia.
D. Nausėdienė domėjosi jaunimo organizacijų veikla, išklausė metinės veiklos ataskaitą, bendravo su iš visos Lietuvos atvykusiais įvairių organizacijų atstovais.
Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.
1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.
Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).
Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.
Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.Hodžaly skausmas
Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.
Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.
Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.
Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…
Hodžaly aukaHodžaly aukos
Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.
Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.
Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.
Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.
Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai”. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?
Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.
O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.
Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.
Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.
Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.
Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…
Diana Nausėdienė dalyvavo parodos „Laisvės kariai“ atidaryme. Justino Auškelio (LR prezidento kanceliarija) nuotr.
Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ ketvirtadienį atidaryta paroda „Laisvės kariai“. Čia buvo pristatytas dizainerio Giedriaus Paulausko šešerius metus trukęs istorinis dizaino tyrimas ir jo rezultatas: atkurta autentiška partizanų uniforma ir jos simbolika.
„Ši paroda yra svarbus įrodymas, kad istorinė atmintis ir jos mokslinė rekonstrukcija yra vertybė, kuri lyg laisvės vėliava pilietiškai perduodama ateities kartoms“, – sakė parodos atidaryme dalyvavusi Diana Nausėdienė.
Lietuvos partizanai ne visada turėjo galimybių dėvėti pilnas uniformas, tačiau visada stengėsi naudoti antsiuvus su Gediminaičių stulpais, dvigubu Vyčio kryžiumi ar lelijos žiedo forma.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiume, vykusiame 1949 m. rugpjūčio mėn. 1 d., buvo pasirašytas įsakymas, nurodantis bendrą simboliką ir skiriamuosius ženklus visiems Lietuvos partizanams“, – pasakojo istorikas Dalius Žygelis. Diana Nausėdienė dalyvavo parodos „Laisvės kariai“ atidaryme. Justino Auškelio (LR prezidento kanceliarija) nuotr.
Parodoje, kaip skelbiama Prezidento komunikacijos grupės pranešime, galima apžiūrėti ne tik partizanų plačiausiai naudotus antsiuvus, bet ir esmines partizanų aprangos dalis: atkurtą 1940 metų tarpukario Lietuvos kariuomenės šventinės uniformos švarko modelį, galifė stiliaus kelnes, karininko milinę, pirštines, kuriose išmegztas Vytis, 1934 metų modelio kepurę su juodais kantukais.
Iki kovo 14 dienos vilniečiai ir visi miesto svečiai kviečiami susipažinti su atgaivinta Lietuvos istorija. Parodos eksponavimo laikotarpiu šeštadieniais bus rengiami nemokami edukaciniai susitikimai, kuriuose bus galimybė susitikti su menininku ir apžiūrėti parodą klausantis jo įžvalgų.
„Šia paroda noriu atiduoti pagarbą partizanams, ryšininkas ir visiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Noriu palikti ateities kartoms dalį atkurtos istorijos, noriu, kad jie būtų gyvi mūsų visų atmintyje“, – sako G. Paulauskas.
Jaukaus ir ramaus Šv. Kūčių vakaro, džiaugsmingo, stebuklingo Šv. Kalėdų ryto mūsų mažiesiems, laimingų, džiaugsmingų Šv. Kalėdų kiekvienam Lietuvos žmogui, linki prezidentas Gitanas Nausėda ir ponia Diana Nausėdienė.
„Štai ir sulaukėme to nuostabaus momento, kuomet kaip upeliukai iš įvairių pasaulio ir Lietuvos kampelių susibėgome į tai, ką turime brangiausio, – savo šeimas.
Kūdikėlio Jėzaus gimimo akivaizdoje vienas kitą stipriai apkabinome, priglaudėme prie širdies, paglostėme akimis. Prie bendro stalo dalinomės kalėdaičiais. Ir mažas, ir didelis, ir stiprus, ir pavargęs – sustojome ties tuo, kas yra amžina ir nedaloma.
Pasiimkime šią nuotaiką ir į 2020 metus. Pažvelkime į svetimą žmogų artimojo akimis, nusišypsokime nuliūdusiam, padėkime suklupusiam, suteikime vilties nebetikinčiam”, – sakoma valstybės vadovo sveikinime Šv. Kalėdų proga.
Diana Nausėdienė penktadienį lankėsi Grigiškėse, atvirame jaunimo centre „Mes patys“.
Centrą įkūrė dvi buvusios policininkės, norėdamos, kad jų bendruomenės vaikai turėtų galimybę leisti laiką sportuodami, bendraudami.
Šiame centre susitinka įvairių tautybių jaunuoliai. „Kiekvienas čia yra laukiamas ir priimamas toks, koks jis yra“, – kalbėjo centro vadovė Tatjana Černiavskienė.
Pirmoji ponia, kaip nurodoma Prezidentūros pranešime, bendravo su moksleiviais, atsakinėjo į jų klausimus ir pati klausinėjo jaunuolius, vaišinosi jų keptu pyragu.
„Džiaugiuosi, kad šioje bendruomenėje yra vieta, kur vaikai jaučiasi kaip namie, gali bendrauti ir prasmingai leisti laisvalaikį“, – sakė D. Nausėdienė.
Centro šeimininkai viešniai rodė savo pačių įrengtas patalpas. Daugelis centre esančių baldų, veidrodžiai sporto salėje yra prikelti antram gyvenimui: išmesti, kaip niekam nereikalingi, jaunuolių bei centro darbuotojų rankomis atnaujinti ir sėkmingai naudojami.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.
Skubotas optimizmas
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.
ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.
Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.
Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.
Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.
Turkiškas principingumas
Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?
Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.
Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?
Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…
Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?
Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?
Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.
Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.
Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.
Lietuviškos klaidos
Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?
Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.
Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.
Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?
Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.
Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?
Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Kaip buvo žudomi turkų diplomatai
Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą.
Kam priklauso Karabachas?
Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos mėnesį todėl, kad tuomet privačių iniciatyvų dėka Vilniuje buvo surengta, tiesa, labai trumpam, paroda, netiesiogiai ginčijanti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Tikrieji tos parodos organizatoriai tarsi bandė įrodyti, jog Kalnų Karabachas – tai ne azerbaidžanietiškas regionas, o Armėnijai nepriklausanti, bet prie Armėnijos prisiglausti trokštanti kažkokia armėniška respublika. Todėl rūpėjo dar sykį patikrinti savo žinias, ar neklystu, ar nesusipainiojau.
Taigi nėra jokios abejonės, kad Lietuva, kaip ir visas civilizuotas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą bei NATO nares, pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Kad ir kaip nepatinka kai kuriems politiniams bei religiniams fanatikams, manantiems, jog krikščioniui nevalia palaikyti musulmonų, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji pusė yra ne krikščioniškoji Armėnija, o musulmoniškas Azerbaidžanas.
Deja, kai kurie aukšto rango Lietuvos politikai vis dar elgiasi taip, tarsi vadovautųsi būtent tuo civilizuotai visuomenei netinkančiu požiūriu: jei reikia rinktis tarp musulmonų ir krikščionių, renkasi krikščionis net ir tuo atveju, jei šie – akivaizdžiai neteisūs. Omenyje turiu mūsų politikų demonstruojamą akivaizdžiai per didelį draugiškumą Armėnijai. Lyg Armėnija būtų auka.
„Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva. Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba? Apgailėtina diplomatija.“
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Taip V.Pranckiečiui priekaištavo žinomas politikos apžvalgininkas.
Aš, šių eilučių autorius, taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino Lietuvos parlamento vadovą šių metų spalio 2-ąją skubėti į Jerevaną. Net klausimus parengiau. Bet Seimo pirmininkas nutarė patylėti. Nieko neatsakė. Apsimetė, jog klausimų nėra (apie Seimo pirmininko nepagarbą žurnalistiniam žingeidumui rašiau publikacijoje „Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?” (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ko-lietuvos-seimo-pirmininkui-prireike-armenijoje/).
Tiesa, netrukus po kelionės į Jerevaną parlamento vadovas buvo nuskridęs į Azerbaidžaną. Formaliai tariant, išklausė abi puses. Ir vis dėlto, sutikite, paini logika: pirma keliauja pas agresorių, kuris okupavo 20 proc. kaimyninės valstybės teritorijos, ir tik po to – pas nukentėjusiuosius. Man regis, teisingiau, padoriau būtų pirma aplankyti auką, kuri išdėstytų visas savo bėdas, ir tik tada skubėti pas tuos, kurie pamynė tarptautinę teisę. Tokia taktika mūsų politikui leistų ne vien mėgautis, kaip dabar įprasta, nemokamais pietumis ir ekskursijomis, bet ir suteiktų galimybę bent papriekaištauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės lyderiams – kada gi pasitrauksite iš jums nepriklausančių žemių? Bet ar šitas klausimo, viešint Jerevane, buvo pateiktas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui? Greičiausiai – ne. O jei ne, tai kokio velnio už mokesčių mokėtojų pinigus belstasi į šią Kaukazo respubliką?
Ar Pirmoji Lietuvos ponia žino apie Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę?
Po keistos V.Pranckiečio kelionės į Armėniją neprabėgo nė dveji mėnesiai. Ir vėl – įtartinai draugiškas Lietuvos dėmesys šaliai – agresorei. Šį sykį pagrindiniu smuiku griežia Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. Ji priima Vilniuje Armėnijos vadovo (premjero) žmoną Ana Hakobian. Kam, kodėl? Ką tokio nepaprasto pateikė viešnia, kad ją būtinai privalo priimti naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žmona?
Nieko rimto. Tiesiog Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona nusprendė pradėti neva taiką Kalnų Karabache skatinančią kampaniją „Moterys už taiką“ – raginti Kalnų Karabacho konfliktą užbaigt išskirtinai taikiomis priemonėmis. Kaip dabar akivaizdu, armėniškų kerų sužavėti lietuviai nedelsiant puola ploti rankomis – gražu, humaniška. Na, taika, visuomet geriau už karą. Net pati blogiausia taika geriau už bet kokį ginklų žvanginimą. Niekas šito neginčija, niekas šito neneigia.
Bet ar gali padorų taikos planą pasiūlyti agresyviai besielgiančios šalies atstovė? Ar gali prasmingą taikos planą pateikti agresyviai besielgiančio politiko žmona? Nejaugi Lietuvos prezidentūros užsienio politikos formuotojai nežino, kad Armėnijos permjeras N. Pašinianas visai neseniai pareiškė: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. N.Pašinianas net savo sūnų buvo išsiuntęs atlikti privalomąją karinę tarnybą būtent į Kalnų Karabachą. Man regis, šiuo savo žingsniu Armėnijos premjeras pademonstravo ne tik nepagarbą tarptautinei nuomonei, bet ir fanatišką agresyvumą – nenorą konflikto sureguliuoti taikiomis, civilizuotomis priemonėmis.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Beje, kad sūnus atliktų privalomąją karinę tarnybą neteisėtai užgrobtoje teritorijoje, regis, niekur niekad neprotestavo ir Vilniuje taikos planus pateikusi Armėnijos premjero sutuoktinė. Kas tai: žodžiai nesutampa su darbais, darbai – su žodžiais?
Į portalo slaptai.lt klausimus, kodėl Pirmoji Lietuvos ponia susitiko būtent su Armėnijos, o ne, sakykim, su Azerbaidžano vadovų žmonomis, kurios taip pat greičiausiai turi planų, kaip būtų įmanoma taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Karabacho, sulaukiau trumpučio atsakymo:
„Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.
Bet juk Azerbaidžanas taip pat priskirtinas Rytų partnerystės programai! Azerbaidžanui taip pat rūpi socialiniai ir humanitariniai aspektai. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl šio konflikto buvo priverstas palikti gimtuosius namus tiek Armėnijoje, tiek Kalnų Karabache. Nejaugi šito nežino Prezidentūros užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė? Gal prasmingiau pirma susitikti su Azerbaidžano prezidento žmona – pamatyti jų taikos palaną? Azerbaidžaniečių taikos planas – solidus dokumentas: Azerbaidžanas siekia susigrąžinti visišką Kalnų Karabacho kontrolę, bet mainais į visišką šio regiono kontrolę azerbaidžaniečiai siūlo armėnams pačias plačiausias autonomines teises, garantuoja visišką armėnų tautybės žmonių saugumą, tik kategoriškai nesutinka, kad ši teritorija atitektų Armėnijai arba taptų tarsi niekieno žeme – kažkokia Arcacho respublika.
Be kita ko, Azerbaidžanas žymiai vertingesnis Rytų partnerystės dalyvis, nei Armėnija. Jo teritorijoje nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O štai Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūręs iki dantų ginkluotas Rusijos kariuomenės dalinys. Todėl Armėnijos tempimas į Rytų partnerystės programas man visuomet atrodė dirbtinas, nenatūralus. Į Europą kviesdami Armėniją šiuo metu mes norom nenorom integruojame ir Rusijos karinę bazę su visais jos ginklais, generolais, šnipais ir įtakos agentais.
Nusipelnė ekonominių sankcijų
Keista ir Lietuvos diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus laikysena. Jis, suprantama, itin užsiėmęs žmogus. Bet jis, pasirodo, taip pat buvo susitikęs su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero sutuoktine. Lietuvos URM ministerijai nusiunčiau laišką: „Norėčiau išsiaiškinti, kokias problemas Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius aptarė su Armėnijos premjero žmona Ana Akopian? Kokias išvadas URM vadovas padarė po to susitikimo? Ar Armėnijos spaudoje (https://armenpress.am/rus/news/995686.html) paskelbta informacija apie šį susitikimą – tiksli, neiškraipyta?“
Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė lakonišką atsakymą: „Lapkričio 15 d. vykusiame Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikime su Armėnijos Ministro pirmininko sutuoktine A. Akopian aptarti reformų procesai Armėnijoje, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo iškeliant bei įgyvendinant socialines iniciatyvas ir reformas, ypač moterų įgalinimo srityje. Susitikime viešnia supažindino su Stambulo konvencijos ratifikavimo Armėnijoje eiga, papasakojo apie iniciatyvą pradėti kampaniją “Moterys už taiką“.
Žodžiu, formaliai – atsakyta, o žvelgiant giliau – nė kruopelės aiškumo. Juolab kad Armėnijos spaudoje džiūgaujama: „L.Linkevičius teigiamai įvertino premjero N.Pašiniano žmonos kampaniją „Moterys už taiką“, pavadino ją svarbia siekiant išsaugoti taiką“.
Jei tai – tiesa, Lietuvos URM vadovas bus paskubėjęs dalinti pagyrimus. Juk dar neišklausyta pagrindinė, svarbiausioji pusė – vaizdžiai tariant, nukentėjusiojo Azerbaidžano vadovų žmonų pasiūlymai. Įdomu, ar Lietuvos URM vadovybė jau numačiusi datą, kada kvies Azerbaidžano politikų žmonas atvykti į Vilnių su savais taikos planais, ar ši garbė Lietuvoje suteikiama tik Armėnijos politikų sutuoktinėms?
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šių eilučių autoriaus manymu, mes per daug sureikšminame taikos planus. Taip, verčiau „gyvenkime draugiškai“, geriau „prekiaukime, tik nešaudykime”. Bet apart taikos mums dar privalo rūpėti ir kiti ne mažiau svarbūs tikslai – teisingumas ir tiesa. Ką daryti, jei agresorius nesiruošia trauktis iš neteisėtai užimtų žemių? Laukti, kol jis ten dar labiau įsitvirtins, kol užaugs naujoji svetimas žemes aneksavusiųjų žmonių karta, kaip nutiko Kaliningrado srityje?
Mano supratimu, taip pasielgti, kaip pasielgė Seimo Pirmininkas, Pirmoji Lietuvos ponia ir Lietuvos URM vadovas, – didelis netaktas. Jei jau mums išties nuoširdžiai rūpi taikūs šio konflikto sureguliavimo būdai, pirmiausia žodį suteikime oficialiąjam Baku. Pirmenybę suteikti agresyviai regione besielgiančios valstybės lyderio žmonai ir tuo pačiu nepakviesti nukentėjusios pusės, – nesąžininga.
Be to, tas nuolat kartojamas užkeikimas, esą Azerbaidžanas neturi teisės jėga atsiimti savo žemių, – dviprasmiškas. Dviprasmiškas todėl, kad jis naudingas agresoriui. Ką darysime, pavyzdžiui, jei ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai vieną gražią dieną, matydami, jog iš taikos derybų – kaip iš ožio pieno, ryšis jėga atsiimti Padniestrę, Pietų Abchaziją, Krymą? Nejaugi juos smerksime, užuot smerkę iki begalybės užsitęsusias, jokios naudos neatnešusias derybas?
Žinoma, kariniai argumentai – netoleruotinas užsiėmimas. Ir vis dėlto mes privalome padėt aukai susigrąžinti tai, kas iš jos neteisėtai atimta. Jei agresyvią poziciją užimanti Armėnija neklauso Jungtinių Tautų, NATO ir ES, jei mes pripažįstame, kad karas – bloga išeitis, tai taikykime Armėnijai bent ekonomines sankcijas. Jei Rusijai skiriami ekonominiai apribojimai dėl svetimų žemių okupavimo, kodėl Armėnija turėtų jų išvengti? Jei mes iki minimumo sumažinome bendravimą su Rusijos agresyvią politiką pateisinančiais rusų politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais, atlikėjais, kodėl ši praktika netaikoma Armėnijos atstovams?
Deja, Armėniją mes labai atkakliai kviečiame dalyvauti Rytų partnerystės programoje, viliojame ją pačiomis įvairiausiomi finansinėmis lengvatomis, mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo armėniškų konjakų. Panašu, kad mes tarsi skatiname Armėniją negrąžinti užgrobtų žemių.
1863-1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvių išvakarėse Diana Nausėdienė ir Agata Kornhauser-Duda lankėsi Valdovų rūmuose, kur apžiūrėjo parodą „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“.
Lietuvos ir Lenkijos pirmosios ponios su didžiuliu susidomėjimu klausėsi Valdovų rūmų direktoriaus Vydo Dolinsko pasakojimo apie čia eksponuojamus materialius istorijos ženklus, suvežtus iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Jeruzalės.
Pasak D. Nausėdienės šie eksponatai yra ne tik istorijos, meno, kultūros vertybės, bet ir iškalbingi bei brangūs bendros praeities liudininkai.
Po ekskursijos abi pirmosios ponios išvyko į Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą, kur, pasak Prezidentūros pranešimo, bendravo su šios įstaigos bendruomene, sergantiems linkėjo stiprybės, o slaugytojoms – kantrybės ir ištvermės.
„Šiandien jaučiuosi apdovanota būdama namuose, kur gyvena žmogiškumas ir tikėjimas“, – sakė D. Nausėdienė.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio politika – sudėtingas užsiėmimas. Ypač Lietuvai, kuri dėl savo mažumo turi ribotas galimybes tiek gintis, tiek daryti įtaką. Tačiau mes puikiai žinome, kad valstybės gyvenime pasitaiko akimirkų, kai privalome būti itin principingi. Jokių „galbūt“, „dar pagalvosime“.
Baltarusiški niuansai
Viešojoje erdvėje emocingai diskutuota dėl Prezidento Gitano Nausėdos pozicijos Baltarusijos atžvilgiu. Viena vertus, Baltarusija išties mums pakišo „kiaulę“, šalia Vilniaus statydama rimtų pavojų keliančią Astravo atominę jėgainę, kita vertus, Baltarusija – mūsų kaimynė, su kuria visiškai nebendrauti – taip pat bloga išeitis. Tad ką daryti?
Šių eilučių autorius linkęs pritarti Prezidento pozicijai, jog jis yra „atviras dialogui, bet šiuose santykiuose neperžengs raudonųjų linijų“. Taip bent jau tvirtino prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė po Prezidentūroje vykusios neformalios diskusijos, kurioje aukščiausi valstybės asmenys aptarė Lietuvos ir Baltarusijos tolesnio bendradarbiavimo galimybes.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau tikriausiai teisūs ir tie, kurie klausia, kokia nauda iš Minsko – Vilniaus dialogų, jei Baltarusija taip pat nusibrėžusi savo „raudonąsias linijas“, kurių neketina ignoruoti arba kurių jai neleis pamiršti Kremlius.
Suprantu, Lietuvos Prezidentui svarbu demonstruoti, kaip sėkmingai jis pluša užsienio politikos sferose. Ir vis tik kartais galbūt geriau nieko nedaryti, išmintingai tylint, nei tuščiai aušinti burną. Kai oficialusis Minskas pradės siųsti ženklus, jog tikrai trokšta rimto dialogo, tada ir atsiliepkime.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O kol Aliaksandras Lukašenka žaidžia savąją šachmatų partiją, jokio skirtumo, ar mes tylėsime, ar kasdien jam skambinsime kviesdami diplomatiniams pietums. Nejaugi esame tokie naivūs, kad nuoširdžiai manome, jog įmanomas rimtas dialogas su Minsku, kol Baltarusijos miškuose knibždėte knibžda rusų kariškių? Netikiu ir netikėsiu galimais pokyčiais Baltarusijos fronte, kol Baltarusijoje dislokuota bent viena mažytė Rusijos karinė bazė. Vaizdingai tariant, jei mums reikalingas sukalbamesnis Minskas, turime palūkuriuoti, kol kaimyninėje šalyje neliks Rusijos kariaunos.
Armėniškos intrigos
Panaši painiava – ir dėl Armėnijos. Apie kokias Rytų partnerystes ir taikos programas įmanoma su Armėnija rimtai diskutuoti, jei ten ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė? Solidaus dialogo su oficialiuoju Jerevanu nėra ir nebus dar ir dėl to, kad Armėnija, kaip ir Rusija, neišveda savo kariaunos iš okupuotų teritorijų. Rusijos ginkluotosios pajėgos nepalieka Padniestrės, Pietų Osetijos, Abchazijos, Rytų Ukrainos, Krymo, o armėnų kariniai daliniai vis dar neteisėtai įsitvirtinę Kalnų Karabache.
Todėl nustebino viešai pasirodžiusi informacija, jog lapkričio 18-ąją Vilniuje buvo surengtas Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimas su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian.
Oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje rašoma:
„Diana Nausėdienė susitiko su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobyan, kuri yra aktyvi šalies visuomenės veikėja, garsi žurnalistė. Armėnijoje vykstant Aksominei revoliucijai ji palaikė sutuoktinį Nikol Pashinyan, o jį išrinkus Armėnijos Ministru Pirmininku, A.Hakobyan aktyviai ėmėsi pirmosios ponios vaidmens: įsteigė labdaros fondus, kurie padeda spręsti socialines, švietimo, sveikatos, kultūros, sveikatos problemas, kurių dėl tam tikrų priežasčių vyriausybė negali išspręsti.
Ji taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.
D.Nausėdienė išsakė paramą A.Hakobyan socialinei veiklai bei taikos iniciatyvoms, sakydama, jog viliasi, jog vis daugiau pasaulio lyderių stengsis užtikrinti taiką pasaulyje: „Moterų balsas yra svarbus ir stiprus siekiant taikos bet kuriame žemės taške. Tikiuosi, kad vis daugiau mūsų prisijungs prie šio tikslo“.
Šių eilučių autorius labiausiai įsidėmėjo pareiškimą, jog „Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobyan pradėjusi kampaniją, skirtą rūpintis taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu“.
Bet juk tai – demagogija. Mus tiesiog mulkina, apgaudinėja.
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Taiką sugrąžinti į šį regioną Kaukaze labai paprasta. Tereikia Armėnijos ir Rusijos karinėms pajėgoms pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, ir daugiau nebežus nei armėnų, nei azerbaidžaniečių kariai.
Bet juk Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan, atvirai prieštaraudamas tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek Jungtinių Tautų pozicijai, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, visai neseniai pareiškė, girdi, „Kalnų Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“! Tad apie kokias taikos kampanijas Lietuvai gali papasakoti Armėnijos premjero sutuoktinė? Net jei Armėnijos premjeras nuoširdžiai norėtų grąžinti tai, ką iš Azerbaidžano neteisėtai, pažeidžiant tarptautinę teisę, atėmė jo tautiečiai, jis Kalnų Karabacho negalėtų grąžinti azerbaidžaniečiams, nes šitaip pasielgti jam neleis Kremlius, suinteresuotas įtampos eskalavimu Pietų Kaukaze.
Norėdamas smulkiau išsiaiškinti, apie ką dvi ponios šnekėjosi lapkričio 18-ąją, Prezidentūros Komunikacijos grupei nusiunčiau elektroninį laišką prašydamas komentaro.
Laiške, be kita ko, rašiau:
„Pirmiausia norėčiau žinoti, kas ir kodėl Vilniuje lapkričio 18-ąją organizavo susitikimą su Armėnijos premjero Nikol Pashinyan žmona Ana Hakobian?
Antra, rūpi daugiau sužinoti apie armėniškąją kampaniją „Moterys už taiką“, kuri, pasak A. Hakobian, „skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą“. Ar viešnia papasakojo, kaip ji konkrečiai ruošiasi skatinti taiką Kalnų Karabache“, ar apsiribota „bendrosiomis frazėmis“?
Trečia, kokia oficiali Lietuvos Prezidentūros pozicija dėl Kalnų Karabacho: šis regionas yra neatskiriama Azerbaidžano ar Armėnijos teritorija? Informacija, kuria disponuoju, man leidžia teigti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją, taigi tokia pat turėtų būti ir oficiali Lietuvos pozicija.
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ketvirta, ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė, susitikdama su premjero N. Pashinyan žmona A. Hakobian, žinojo, jog į savo gimtuosius namus Armėnijoje bei Kalnų Karabache šiuo metu negali grįžti apie milijonas azerbaidžaniečių (jie tapo pabėgėliais)? Ar Lietuvos Prezidentūra turi informacijos, kokiomis priemonėmis milijonas azerbaidžaniečių buvo išvaryti iš gimtųjų namų Armėnijoje ir Kalnų Karabache?
Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė prieš šį susitikimą domėjosi Azerbaidžano požiūriu į Kalnų Karabacho konflikto priežastis, konflikto pradžios niuansus (pavyzdžiui, kas pirmieji pradėjo šaudyti), ar jai buvo papasakota apie Hodžaly miesto tragediją?
Ar Pirmoji ponia D. Nausėdienė žino: Rusijos armija padėjo armėnų pajėgoms kovose dėl Kalnų Karabacho; Armėnijos mieste Giumri dislokuota Rusijos karinė bazė; Armėnijos delegacija Jungtinėse Tautose, kai kalbama apie Sakartvelo (Gruzijos), Moldovos ir Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus, visuomet balsuoja kaip Rusijos delegacija, t.y. palaiko svetimas teritorijas okupavusio Kremliaus politiką; Armėnijos premjeras Nikol Pashinyan jau devynetą kartų svečiavosi Kremliuje, nors Armėnijai vadovauja vos keletą metų…
Ar numatytas Pirmosios ponios D. Nausėdienės susitikimas su Azerbaidžano (šioje šalyje nėra nė vienos Rusijos karinės bazės ir ji JT sesijose dėl Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo klausimų balsuoja ne taip, kaip Kremlius) Prezidento žmona, kuri irgi greičiausiai turi taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo programų?“
Prezidentūros Komunikacijos grupė atsiuntė atsakymą: „Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.
Ką byloja šis „išsamus“ Prezidentūros Komunikacijos grupės atsakymas?
Diana Nausėdienė inicijavo konferenciją apie žmogaus orumą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žmogaus orumo klausimas Lietuvoje, išgyvenama didelė socialinė atskirtis ir susvetimėjimas – šie klausimai buvo gvildenami antradienį Prezidentūroje ponios Dianos Nausėdienės inicijuotoje konferencijoje „Žmogaus orumo klausimas. Su kokiomis problemomis susiduriame Lietuvoje?“
„Lietuvos statistika kelia nerimą: savižudybių procentas, patyčių aukų skaičiai, socialinė atskirtis aiškiai rodo, kad visuomenė dvasiniame, etiniame lygmenyje kraujuoja. Bet ar darome ką nors reikšmingo tam, kad pakeistume padėtį?“, – renginio pradžioje sakė D. Nausėdienė.
„Į materialiąją, fizinę, finansinę plotmę gilinamės gana stipriai. Mes tai darome nuosekliai, intensyviai ir iš širdies. Mums gana aiškūs materialiojo, konkurencinio pasaulio dėsniai. Jie yra gana aiškiai suvokti. Visuomenės, valstybės, politinių, verslo ir kitų institutų pastangomis jie yra nuolat struktūrizuojami, valdomi, tvarkomi. Priežastiniai pasekminiai ryšiai analizuojami ir akcentuojami kaip visuomenėms patys svarbiausi ir kertiniai. Kertiniai jie tikrai yra, bet ar svarbiausi? Šiandien visi jaučiame ir kartais identifikuojame aštrų skausmingą sielos skausmą, dvasinį alkį. Orumo pažeidimus. Kiekvienas savaip“, – kalbėjo pirmoji ponia.
Puoselėjant lūkestį ne tik kalbėti apie problemas, bet ir išgirsti bei suprasti vieni kitus, o tada ir veikti, į renginį buvo pakviesti įvairių nevyriausybinių ir profesinių organizacijų atstovai, politikai, visuomenininkai, žiniasklaida.
Pranešimą „Žmogaus orumo sampratos problematika Lietuvoje“ skaitė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto, Viešojo administravimo katedros profesorė, vyriausioji mokslininkė prof. dr. Ilona Tamutienė, kuri yra ir Šv. Juozapo parapijos vaikų orumo rėmimo programos vadovė.
„Šiandien daug kalbama apie žmonių, ypač vaikų teises. Sukurta visa biurokratinė mašina joms užtikrinti. Tačiau, kai prireikia, pavyzdžiui, nupirkti nepasiturinčios šeimos vaikui mėnesinį autobuso bilietą – nėra nei vienos institucijos, kuri tai darytų“, – kalbėjo konferencijoje profesorė.
Dr. Giedrė Širvinskienė, Krizinio nėštumo centro konsultantė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė, skaitydama pranešimą „Pagarba vaikui iki gimimo, mamai ir šeimai: iššūkiai šiuolaikinėje visuomenėje“, akcentavo naujojo stereotipo įsitvirtinimą, kuriuo abortas visuomenėje vertinamas kaip moters teisė bei pasirinkimas, ignoruojant faktus, jog tai dažnai yra socialinio, ekonominio, psichologinė psichologinio spaudimo pasekmė.
Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto rektorė dr. Zita Žebrauskienė, kalbėdama apie pagyvenusių žmonių aktualijas pranešime „Orus senjoras – saugi visuomenė“, pabrėžė, kad vyresni žmonės yra tas visuomenės pagrindas, kuris teikia stabilumą.
Dr. Vladas Gaidys, visuomenės nuomonės ir tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius, Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas pasidalijo statistiniais duomenimis pranešime „Lietuvos gyventojų pasitenkinimas savo gyvenimu bei pasitikėjimas valstybe“.
Ši konferencija, kaip teigiama Prezidento komunikacijos grupės pranešime, – tai tęstinio projekto pradžia. Pirmoji ponia ketina nuolat grįžti prie orumo klausimo, rengti forumus ir konferencijas.
Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė lankėsi Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondo renginyje, kuriame padėkojo gydytojams, teikiantiems neatlygintiną pagalbą žmonėms, reikalingiems profesionalaus gydymo, tačiau negalintiems už jį susimokėti, pranešė Prezidento komunikacijos grupė.
„Kompetencijų dovanojimo, profesinės savanorystės idėja Lietuvoje yra gana jauna, tačiau be galo svarbi. Tokius žmones ypač svarbu palaikyti ir jais garsiai pasididžiuoti, nes jie ne tik dirba be jokio atlygio ir iš savo lėšų dengia pagalbai reikalingų medžiagų kaštus. Jie rodo nepaprastai svarbų pavyzdį, kaip kiekvienas galime prisidėti prie konkrečių ir realių pokyčių visuomenėje, koks reikšmingas yra kiekvieno vidinis stimulas veikti. Juk tik tada, kai asmeniškai jaučiamės atsakingi už šalia esančio žmogaus emocinę, fizinę, socialinę gerovę, gimsta bendruomeniškumo stebuklas. Vienas pakeistas žmogaus likimas gali priklausyti vos nuo vieno žmogaus ryžto veikti ir jį keisti. Vienas prie vieno – ir jau daug pakeistų likimų, jau šviesesnė mūsų Lietuva. Mes visi svajojame gyventi oriai – svajokime dar daugiau, tikėkime svajomis dar stipriau, veikime ir kurkime ir galiausiai jos nuvers kalnus”, – sveikinimo žodyje sakė prezidento sutuoktinė.
Per dvejus veiklos metus Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondas daugeliui žmonių dovanojo galimybę šypsotis ir valgyti be skausmo tiesiogine šių žodžių prasme. Lietuvoje didelė dalis žmonių turi problemų, susijusių su burnos sveikata. Nemokamą gydymą gali gauti vaikai, protezavimą – senjorai, tačiau eilės dažnai yra labai ilgos, o gyvenant regionuose prieinamos tik ribotos paslaugos, trūksta specialistų.
Darbingo amžiaus žmonės gydymą turi apmokėti patys. Fondo pagalbos sulaukia nevyriausybinių organizacijų globojami asmenys, taip pat galima užpildyti atvirą prašymo formą fondo tinklalapyje.
Daugiausia fondo pacienčių – jaunos moterys. Dantų jos netenka po nėštumų ir žindymo, smurto artimoje aplinkoje, onkologinių ligų, neretai dėl nepritekliaus ir negalėjimo laiku pasirūpinti savo sveikata. Dantų problemos šias moteris stumia į dar didesnį užribį, nei jos jau yra atsidūrusios.
„Mūsų pagalba joms – ne tik estetinis, grožio klausimas. Tai ir galimybė atgauti pasitikėjimą savimi, kalbėti neprisidengus burnos, nebebijoti, kad mamos išvaizdos gėdysis vaikai. Reprezentatyvi išvaizda palengvina darbo paieškas – pirmas įspūdis svarbus darbo pokalbyje, vėliau padeda sėkmingai įsilieti į kolektyvą ir bendruomenę. Žmonės vėl gali kramtyti be skausmo, nekentėti nuolatinių uždegimų, valgyti įvairų maistą – tai ypač svarbu asmenims, dantų netekusiems po chemoterapijos, kai visavertė mityba labai svarbi sveikstant”, – sakė fondo vadovė Dalia Sakalauskaitė-Babravičė.
Šiuo metu fondui talkina 30 klinikų ir laboratorijų 11-oje Lietuvos miestų.
Prezidentas Gitanas Nausėda su JAV prezidentu Donaldu Trumpu ne tik aptarė saugumo bei gynybos klausimus, bet ir pakvietė jį apsilankyti Lietuvoje.
„Mūsų įsipareigojimas transatlantinei gynybai ir saugumui aptartas pokalbyje su Donaldu Trumpu. Pažinties metu pakviečiau JAV prezidentą apsilankyti Lietuvoje“, – savo feisbuko paskyroje teigia G. Nausėda.
G. Nausėda JAV vizito metu su pirmąja ponia Diana Nausėdiene dalyvavo JAV prezidento D. Trumpo šventiniame priėmime valstybių ir vyriausybių vadovams.
G. Nausėda šią savaitę dalyvauja Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (JTGA) 74-osios sesijoje ir jos reginiuose.
G. Nausėda antrina D. Trumpui: pasaulis priklauso patriotams
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad sutinka su Jungtinių Amerikos Valstijų vadovo Donaldo Trumpo Jungtinėse Tautose išsakyta mintimi, kad ateitis priklauso patriotams.
„Tauta, kuri puoselėja savo tautinę tapatybę, gali netgi geriau tai daryti būdama pasaulio sudėtine dalimi, reikia tik savęs neišbarstyti. Manau, kad šie du dalykai dera vienas su kitu. Ir man patinka būtent ši remarka, kad pasaulis priklauso patriotams“, – LRT televizijai Niujorke sakė G. Nausėda.
D. Trumpas, Jungtinėse Tautose antradienį kalbėdamas apie pasaulinę tvarką, pareiškė, kad „globalistai“ neturi perspektyvų. „Ateitis priklauso ne globalistams. Ateitis priklauso patriotams“, – teigė D. Trumpas.
