Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą pateikėme iš pirmo žvilgsnio beveik neįtikėtiną išvadą, kad naujojoje Lietuvoje besiformuojančios nomenklatūrinės gaujos atskaitos tašku ir svarbiausiu išlikimo principu yra antilietuviškumas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-1/

Badydamas pats save sudrausminti, kad nenuvinguriuotume lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu, kuris neretai užneša į klystkelius, užsiminiau dar apie tai, kad toks nacionalinių idealų išsižadėjimo pasirinkimas mažai ką turi bendro su  mūsų įsiliejimu į Europos Sąjungos struktūras. Kartais man dingojasi, kad Europos Sąjunga, protingiau išnaudojant šio tautų susivienijimo teikiamas galimybes, atskirais atvejais galėtų pasitarnauti net ir kaip antilietuviškumo isterijos puoselėjimo pačioje Lietuvoje ir pasaulyje priešnuodis.

Kodėl taip atsitiko, kad antilietuviškumas tapo tokiu patraukliu projektu šiandieninėje Lietuvoje net tarp lietuvių, o tarp Lietuvos kultūrininkų savo ruožtu plinta kaip gaisras perdžiūvusiame miške, dauginasi taip sparčiai, kaip maro užkratas viduramžių miestuose?

 Trumpai tariant, maro negandos užtemdė mūsų padangę, antilietuviškumą kultūrininkų terpėje vis dažniau pradėjus suvokti kaip verslo projektą, kur galima pasigauti sėkmės paukštę su mažiausiu išlaidų paketu, dėl tokios viliojančios perspektyvos užstatant tik tokį menkniekį (?) kaip savo tapatybę, nieko daugiau.  

Lietuviškoji tapatybė nėra toks titulas, kuris savaime atidarytų salonų duris, tačiau daugėja klaidinančių nuorodų, kad lietuviškumo niekinimas, tautos dergimas neprincipingam lietuviui gali tapti tramplynu į sėkmę, ypač viliojančia galimybe nelabai talentingam kultūrininkui praplėsti savo žinomumo ribas arba net pabandyti užsitikrinti tarptautinį statusą, kaip matome Mariaus Ivaškevičiaus ir Rūtos Vanagaitės pavyzdžiuose.

Susikurk savo charakterį. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija

Dar kitaip tariant, čia vyrauja neįgarsinta, o kartais net iki galo neįsisąmoninta, plūduriuojanti ant sąmoningumo/ nesąmoningumo ribos išvada, kad trūkstant talento  lygiuotis į geriausius kultūrinės veiklos standartus (ne kiekvienam  duota būti E.Nekrošiumi), tokiam  pretendentui su neūžaugos kompleksais prasibrauti į priekį gali padėti tarptautinės lobistinės žydų pajėgos, užmokant už tai išeiviui iš lietuviškos populiacijos antilietuviškumo kainą. Galima užrašyti ir iškelti net tokį situaciją įprasminantį šūkį: jeigu tau trūksta talento, nenusimink, tau padėti gali žydai! Kaip atrodo, nieko labai specifiško čia nėra, viskas vyksta labai panašiai kaip prekybos kūnais industrijoje. 

Kodėl čia, diskusijoje dėl naujosios nomenklatūros užgimimo antilietuviškumo pagrindu, vėl minimi žydai, į dienos šviesą traukiami užsisenėję kompleksai, ar nevertėjo bent šįkart patylėti vien dėl to, kad neužsitrauktum įtarimų dėl antisemitinių nuotaikų populiarinimo, – klausiate. Tiesą sakant, aš taip pat manau, kad gandas apie žydų visagalybę ir nelygstamą jų įtaką visose gyvenimo plotmėse yra stipriai perdėtas. Tačiau pasaulį mes tiriame ne tik kaip faktų visumą, bet ir kaip išsikerojusių vaizdinių sumą, kur ir klaidingi vaizdiniai, net masinės haliucinacijos, gali stipriai įtakoti mūsų gyvenimą, pakreipiant į vieną ar kitą, net diametraliai priešingas puses.

Liaudiškai tariant, tarp Lietuvos kultūrininkų yra gajus įsitikinimas, kad pabučiavęs žydui į užpakalį iškart pateksi į dangų, būsi įleistas į geresnį pasaulį. Vis tik galima spėti, kad svari žydų bendruomenės dalis susideda iš delikatumo nepraradusių, savo privatumą saugančių individų, privengiančių tokios menkai pažįstamų žmonių perteklinės iniciatyvos. Taigi reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad su tokiu lindimu primygtinai bučiuotis galime išgąsdinti žydus, paskatinti jų tolesnę emigraciją. Tačiau dabar yra taip, kaip yra, jeigu kur nors mieste matėte bėgantį ir klykiantį iš siaubo žmogų, o iš paskos besivejančių Lietuvos kultūrininkų grupelę su Kultūros ministru priešakyje, galimas daiktas, jūs turėjote galimybę stebėti dažnai mūsų gatvėse vykstančią mizansceną „Kaip pabučiuoti žydui į subinę“.

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.

Kitas klausimas, kodėl pasaulinei žydų bendruomenei, taip pat Lietuvoje gyvenantiems žydams antilietuviškumo kurstymas, Lietuvos blogos reputacijos tiražavimas tampa pageidaujama preke?  

Pradėsiu iš toliau, atkreipdamas dėmesį, kad pastaruoju metu žydų bendruomenėje, verčiantis per galvą, yra bandomą prisijaukinti mintį, kad II-ąjį pasaulinį karą sukurstė ir pasaulinį Holokaustą sukėlė lietuviai. Tikriausiai manote, kad autorius čia kažką hiperbolizuoja, perdeda, nes neįtikėtina, jog šitokios nesąmonės galėtų užsiveisti civilizuotoje bendrijoje, tarp žmonių su universitetiniu išsilavinimu, tačiau perspėju, kad dar minėsite mano žodį, jog toliau bus dar blogiau, vis geriau matysis tai, kaip minėta nesąmonė nelyg tas slibinas atsiaugina vėl naujas ir naujas, atrodytų logikos, saviakivaizdybės ir faktų kalba nukirstas galvas.

Atsakymas į anksčiau užduotą klausimą iš esmės yra labai paprastas: Vokietijai sumokėjus didžiules kompensacijas Holokausto žiaurumų paliestoms žydų šeimoms, sumušus rankomis dėl atrodytų bent iš dalies abi puses tenkinančio sandorio, bet nenuraminus skriaudos ištiktos tautos įniršio kompleksų, Lietuva vis dažniau yra pasirenkama kaip atsiteisusios Vokietijos pavadavimo kaltės zonoje instrumentas, kaip pasąmonės demonų užganėdinimo labui žydų bendruomenės nusilipdomas juodas muliažas, ant kurio būtų galima sukrauti visas pasaulio nuodėmes.

Mūsų politinė valdžiukė yra pernelyg šleikšti ir baili, taigi mažai vilties kad ji kada nors pasiryžtų užkirsti kelią tokiam vaizduotės piktnaudžiavimui.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinomas žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris pasakoja istoriją apie tai, kad neva tik pasirodžius Kaune vokiečiams, lietuvis atitempė priduoti esesininkams savo kaimyną žydą, bet tauriojo esesininko buvo išspirtas spyriu į šikną ir apšauktas lietuviška kiaule, kaimyną žydą paleidžiant namo su, tikriausiai, geriausiais palinkėjimais. Kas be ko, papasakota istorija yra išgalvota, menkai tikėtina, tačiau, kaip atrodo, ši žydiška miesto legenda yra svarbi žydų bendruomenei kaip archetipinis pasakojimas, leidžiantis sumažinti pradėjusios suskilinėti sąmonės įtampos kančias.

M.Zingeris yra paleidęs į apyvartą daug lietuvius žeminančių, atžagarių, užgaulių pasakojimų. Ar gali žydų rašytojas bėgant laikui pats tarsi ir nepastebimai patapti naciu? Atrodytų, kad tai neįmanomas jokiomis aplinkybėmis dalykas, tačiau štai minimo žydų tautybės pasakotojo kūryboje prasimuša kažkas panašaus į hitlerinės Vokietijos SS romantizavimo užuomazgas, o į lietuvius anas neabejotinai žiūri kaip į žemesnės rasės atstovus. 

(Bus daugiau)

2019.12.23; 05:12

Lapkričio 21-30 dienomis Vilniuje vyks renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji”. Jį rengia E. Nekrošiaus įkurtas teatras „Meno fortas” ir Valstybinis jaunimo teatras.
 
Bus parodyti paskutinieji Lietuvoje sukurti režisieriaus spektakliai, vyks jo kūrybai apmąstyti skirta tarptautinė konferencija, susitikimai su režisieriaus spektaklių aktoriais, dokumentinių filmų peržiūros.
 
„Paskutiniuosius” lapkričio 21-ąją pradės naujas „Meno forto” projektas „Tylos monologai”, kurio premjera įvyko šių metų liepą Šiluvoje. Tai įsimintiniausių monologų iš E. Nekrošiaus „Meno forto” spektaklių koliažas.
 
Kęstučio Jakšto režisuotame projekte dalyvauja aktoriai Vladas Bagdonas, Aldona Bendoriūtė, Rolandas Kazlas, Viktorija Kuodytė, Simonas Dovidauskas, Vytautas Rumšas, Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis.
 
Visi ciklo spektakliai bus rodomi Jaunimo teatre, kuriame E. Nekrošius pradėjo savo kūrybinį kelią. Lapkričio 22-ąją jį simboliškai atidarys paskutinis lietuviškas režisieriaus pastatymas „Kalės vaikai” pagal to paties pavadinimo Sauliaus Šaltenio romaną, sukurtas Klaipėdos dramos teatre.
 
Greta E. Nekrošiaus spektaklių „Jobo knyga”, „Inferno-Paradiso”, „Bado meistras”, sukurtų teatre „Meno fortas”, bus parodyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytas „Borisas Godunovas” ir Jaunimo teatre režisuotas „Cinkas”.
 
Išskirtinis programos renginys – paroda „Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas” bus atidaryta lapkričio 22-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje.
 
E. Nekrošius dirbo įvairiuose pasaulio teatruose, bet didžiausią dėmesį skyrė savo teatrui „Meno fortas”, įkurtam 1998 metais. Nedidelėje repeticijų salėje Bernardinų gatvėje režisierius per pastaruosius du dešimtmečius sukūrė daugumą savo spektaklių.
 
Tokie iš jų, kaip „Makbetas”, „Otelas”, „Faustas”, „Dieviškoji komedija” buvo vaidinami ilgus metus ir keliavo po pasaulį. „Meno fortas” E. Nekrošiui reiškė ne tik vietą, į kurią jis nuolat sugrįždavo, bet ir jo kūrybinę poziciją.
 
Režisierius buvo įsitikinęs, kad teatrui atsirasti nereikia didelių salių ir techninių priemonių, jis gimsta iš žmonių idėjų ir kūrybiškumo.
 
Parodoje „Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas” bus pristatomi jau neberodomi spektakliai, eksponuojami režisieriaus kūrybinių bendražygių Nadeždos Gultiajevos ir Mariaus Nekrošiaus sukurti spektaklių scenovaizdžių elementai, piešiniai, eskizai, kostiumai ir fotografijos iš asmeninių archyvų, užrašų citatos.
 
Minėta paroda praėjusią vasarą ir rudenį sulaukė didelio susidomėjimo Neapolio teatro festivalyje, Sankt Peterburgo teatro festivalyje „Baltijskij dom” ir teatro festivalyje „Konfrontacje teatralne” Liubline.
 
Pirmą kartą rengiama E. Nekrošiaus kūrybai skirta tarptautinė konferencija vainikuos savaitės renginių ciklą. Konferencija „Eimuntas Nekrošius DABAR” vyks lapkričio 29-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje.
 
E. Nekrošius buvo vienas iš kelių Centrinės ir Rytų Europos šalių teatro menininkų, reikšmingai paveikusių šiuolaikinio teatro raidą. Šiam, vienam iškiliausių šiuolaikinės Lietuvos kultūros kūrėjų, tarptautinį pripažinimą pelnė jo į nieką nepanašus meninis mąstymas, iš kurio gimė šiuolaikinio scenos meno žodyne prigijęs terminas „Nekrošiaus teatras”.
 
E. Nekrošius, eidamas 66-uosius, patyręs infarktą, mirė 2018 metų lapkričio 20-ąją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.10; 02:00