Miško tankmėje – kirtimai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nevykdant sanitarinių kirtimų, ketvirtadalis Punios šilo galėtų išnykti, o visos medžioklės šile šiemet bus sustabdytos, sako aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
 
„Dabar kovojama su pasekmėmis, kai 2017 m. buvo ministro įsakymu sustabdyti sanitariniai kirtimai. Būtų reikėję iškirsti apie 2 ha vabzdžių apimtų medžių, dabar turime pasekmes virš 6 ha, tai trigubai padidėjo plotas. Tie darbai turi būti padaryti apsaugant medžius.
 
Kitas dalykas – dėl medžioklės. Įvertinome situaciją. Iki 2018 m. medžioklė buvo tik limituota, o 2018 m. buvo ministro pavedimas organizuoti medžiokles su varovais. Šiemet mano pavedimu bus sustabdytos visos medžioklės,“ – Eltai sakė K. Mažeika.
 
Ministro teigimu, nevykdant Punios šile sanitarinių kirtimų, ketvirtadalis šilo tiesiog išmirtų.
 
„Natūraliai, jei paliktume, tai Punios šile yra beveik 24 proc. eglynų. Sanitariniai specialieji kirtimai pavesti ne tik miškininkams, bet ir saugomų teritorijų tarnybos specialistams, gamtininkams, jie turi įvertinti kiekvieną medį, kad nebūtų pažeistos ir aplink augančios augalų buveinės. Jeigu neapsaugotume (eglių. – ELTA), tai tikimybė, kad 25 proc. miško tiesiog žus,“ – teigė K. Mažeika.
 
Pasak jo, nutraukti ūkinę veiklą būtų pavojinga pačiam miškui.
„Palikus sengirei formuotis natūraliai, nudžiuvus eglėms, (…) sengirės medžiai atsikurs tik po kelių šimtų metų. Tai yra procesas, kur žmogus tiek metų darė darbus, ūkininkavo tame miške, todėl staiga nutraukti veiklą būtų pavojinga pačiam miškui, juolab aplink yra ūkiniai miškai,“ – Eltai teigė ministras.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Nevaldant miškų invazijos židinių, jie persimestų į ūkinius miškus, o jų savininkai tuomet galėtų prašyti kompensacijų, nes valstybė savo teritorijoje nesutvarkė vabzdžių židinių, ką įpareigoja Valstybinė miškų tarnyba, tai žiūrime kompleksiškai,“ – pridūrė K. Mažeika.
 
Kaip ELTA jau rašė, gamtininkai ir visuomenininkai ketvirtadienį Vyriausybei įteikė peticiją dėl Punios šilo išsaugojimo, kurią pasirašė beveik 15 tūkst. žmonių. Gamtininkai taip pat apskundė teismui įsakymą, kuriuo buvo sustabdyta Punios šilo rezervato plėtra.
 
Atsakydamas į aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos abejones dėl kinivarpų grėsmės šilui, miškininkas Gintautas Mozgeris sakė, kad šio reiškinio priežastys nesiejamos su miškininkavimo veiklos nevykdymu rezervatuose.
„Tokie protrūkiai pirmiausia susiję su klimatiniais veiksniais ir miškininkavimo klaidomis ūkiniuose miškuose,“ – gamtininkų surengtoje spaudos konferencijoje teigė G. Mozgeris.
 
„Kiti mato kinivarpą kaip natūralių procesų kontekste esančią gyvą būtybę, kuri turi turėti savo vietą,“ – pridūrė Baltijos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
 
Pasak jo, tyrimai parodė, kad gamta natūraliai susitvarko su žievėgraužio tipografo plitimu.
 
ELTA taip pat primena, kad daugiau nei šimtas gamtos apsaugos, meno, kultūros ir kitų sričių atstovų kreipėsi į prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydami gelbėti Punios šilą, kurio likimui, jų teigimu, šiuo metu grėsmę kelia aplinkos ministro K. Mažeikos sprendimai.
Miško tankmėje – trobelė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Visuomenininkai pabrėžė, kad Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, jame sutinkamos į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys, šimtai saugotinų miško buveinių. Siekiant apsaugoti šią unikalią vietą, buvo parengtas projektas, kuriuo planuota išplėsti Punios šilo rezervato teritoriją bei apsaugoti ją nuo ūkinių miško kirtimų bei medžioklės veiklos. Tačiau dabartinis aplinkos ministras K. Mažeika pristabdė minėto projekto įgyvendinimą, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad tuomet visuomenė neva neturėtų galimybės šioje teritorijoje lankytis, grybauti ir uogauti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.30; 05:00
 
 
 

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )“

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Continue reading „Mano Alytus ( 1 )“