Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Vilniaus Forumas“ informuoja, kad balandžio 25 dieną 13 valandą Daukanto aikštėje įvyks pilietinis mitingas „Lietuva yra čia!“ Tarp kitų jame bus iškeltas ir reikalavimas „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją. Jos idėjiniu vėliavnešiu ir avangardu tapo Vilniaus universitetas, didžiąją dalį savo istorijos buvęs tvarią vertę turinčių žinių kalve, tautos intelektinio potencialo kūrimo ir kultūros tradicijų puoselėtoju ir perdavėju, taip pat sąmoningų ir patriotiškų piliečių ugdymo židiniu. VU rektoriumi tapus prof. A. Žukauskui šios universiteto misijos atsisakyta. Jo iniciatyva įgyvendinant neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Universitetas sparčiai darosi ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone. Vis labiau surinkinamas ir suprekinamas universitetas faktiškai verčiamas specialistų rengimo fabriku. Siaurinamas jo kuriamų žinių ir studijų laukas: nuosekliai atsisakoma visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingų mokslo tyrimų ir studijų, prioritetą vis atviriau teikiant tik komerciškai naudingoms ir reitingus generuojančioms veikloms.

Pertvarkos taip pat keičia pačios VU akademinės bendruomenės narių žmogiškus ir profesinius santykius – sveiką mokslinę konkurenciją ir akademinį bendradarbiavimą vis labiau išstumia bendruomenę ardanti kova dėl pelningų veiklų.

Kartu stiprėja ideologinio ir politinio VU resovietizavimo tendencijos. Dangstantis „globalumo“ ir „tarptautiškumo“ šūkiais VU nuosekliai ir kryptingai ribojama lietuvių kalbos vartojimo erdvė ir griaunamas jos prestižas. Siaurinamos lituanistikos studijos ir menkinamas jų statusas. Studijų ir tyrinėjimų srityje įtvirtinamos neomarksizmo ir neoliberalizmo nuostatos, todėl VU sparčiai darosi ideologizuota neosovietinio stiliaus aukštąja mokykla. Reikalavimas grąžinti universitetą Lietuvai yra tautiškai ir valstybiškai mąstančios visuomenės dalies atsakas į šias tendencijas. VU Tarybos pirmininkas ir Rektorius bus pakviesti susitikti su mitingo dalyviais ir paaiškinti jo dalyviams universitete voliuntaristiškai vykdomų pertvarkų tikslus ir naudą šalies visuomenei, valstybei bei pačiai VU akademinei bendruomenei. Jiems bus įteiktas Tautos forumo pareiškimas „Dėl VU misijos“ su konkrečiais reikalavimais sustabdyti VU kaip Lietuvos mokslo ir kultūros židinio griovimą.

Tada mitingas bus pratęstas prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. 14 00 val. Vokiečių g. 10 įvyks protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU TSPMI buvo įsteigtas kaip valstybės išlikimui ir raidai strategiškai svarbi mokslo ir studijų institucija. Ilgą laiką gana sėkmingai vykdęs šią savo misiją, institutas dabar jos neatlieka. TSPMI studijų programose ir vykdomuose mokslo tyrimuose įtvirtinus neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologines dogmas, smuko šios nacionaliniam saugumui itin reikšmingos įstaigos akademinis lygis. Visada gyręsis diskusijų laisve ir deklaravęs siekį ugdyti kritišką mąstymą, pastarąjį dešimtmetį VU TSPMI pamažu virto nepagrįstai liberaliomis pristatomų, bet iš esmės antitautinių ir antivalstybinių idėjų sklaidos židiniu. Jo taryba ir dėstytojų kolektyvas nuosekliai apvalytas nuo kitaminčių. Sovietmetį primenančiais metodais slopinama akademinė laisvė ir pažeidžiamos „neteisingai mąstančių“ darbuotojų pilietinės ir profesinės teisės. Tęsiasi apie šias neigiamas tendencijas viešai kalbančio prof. V. Radžvilo ideologinis ir politinis persekiojimas bei pastangos pašalinti jį iš instituto. Mitinge bus pareikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų. Subrendusi būtina jų sąlyga – instituto direktoriaus R. Vilpišausko at(si)statydinimas.

Informacijos šaltinis – „Vilniaus Forumas“

2018.04.23; 07:10

Kodėl balandžio 25 dieną 12 valandą mes visi kviečiami į Nepriklausomybės aikštę prie LR Seimo?

Čia prasidės šventinė eisena su trispalvėmis Vilniaus Gedimino prospektu iki S. Daukanto aikštės. Ji nebus tik dar vienas Sąjūdžio sukakties minėjimo renginys. Eisena turi tapti politiškai svarbiu ir prasmingu Tautos Forumo telkimosi žingsniu.

Šventinė eisena baigsis pilietiniu mitingu Lietuva yra čia!

Mitingo tikslas – sugrąžinti į šalies piliečių atmintį ir sąmonę, taip pat į viešąją erdvę, pagrindinę mintį, pakėlusią ir įkvėpusią  Sąjūdžio pradėtam Laisvės žygiui: Lietuva – mažytis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros yra vienintelė valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir čia nuo amžių gyvenančių bei šiai valstybei ištikimų tautinių bendrijų Tėvynė – vieninteliai visų mūsų namai ir prieglobstis.

LR Prezidentei bus įteikti šie mitingo dalyvių reikalavimai:

Nedelsiant oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos” ideologijos, kuria yra grindžiama šalies susinaikinimo link stumianti iki šiol vykdyta tautos išsivaikščiojimą skatinanti vidaus ir nacionalinio saugumo pagrindus griaunanti nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika;

Užbaigti Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, įgyvendinamą  per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje;

Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba;

Panaikinti faktiškai egzistuojančią „neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje ir padaryti galą plintančiai ir vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio ir politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai;

Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės ir politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą valstybės ekonominę ir socialinę politiką.

Kviečiame aktyviai dalyvauti eisenoje ir mitinge.

Kviečia – Besiburiančios į Tautos Forumą nevyriausybinės patriotinės organizacijos Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas; Vilniaus forumas; Talka kalbai ir tautai; Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras; Jaunimo sambūris „PRO PATRIA“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.

 Vilniaus forumo vardu – koordinatorius Arnas Simutis.

2018.04.24; 06:17

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Šaukia į kovą? Nesvarbu, kaip kritikuoji valdžią, bet jei kritikuoji – propagandininkas gali imti ir pasinaudoti tuo. Formulė paprasta: dabar gyvenimas blogas – prisimink, kad sovietmečiu buvo geriau, ir gal jau laikas šiokiai tokiai revoliucijai. Taip nutiko ir vargšui „Vyčio“ skulptūros kūrėjui Viliui Kavaliauskui bei netgi pačiam žiniasklaidos magnatui Vitui Tomkui, kurių žodžiais ir tekstais kūrybingai pasinaudojo „Obzor“. Užsikabino už teiginio, esą, dabartinei valdžiai visuomeninės iniciatyvos visai nerūpi. Dėl to „Vyčio“ skulptūros nestato. Ir ELTOS dėl to valdžia nepirko.

„Obzor“ pabaigai mesteli tokią lozunginę pastraipą: „Kam nors staiga gali šauti ir tokia mintis: ar ne per daug viskas susiję su valstybės struktūromis ir jų vadovais? Gal jau laikas realiais veiksmais palaikyti pilietinę visuomenę?“

Nostalgija. Išsiilgusiems senų gerų sovietinio stiliaus pozityvių tekstų gyvenimą praskaidrina tas pats „Obzor“, publikuojantis nuostabią medžiagą „Geležinkelio į Lietuvą elektrifikacijos užbaigimas – tarp svarbiausių darbo krypčių“. Ir pateikia baltarusių darbo kolektyvų apdovanojimų iškilmingos ceremonijos aprašymą. Ten ir „garbės geležinkeliečio“, ir kitokie apdovanojimai, ir didelis džiaugsmas, kaip klesti Baltarusijos geležinkeliai. Ir apie Lietuvą paskutiniame sakinyje šiek tiek užsimenama, bet tai bendros iškilmingos nuotaikos nepagadina.

Miręs tigras. Tuo metu, kai Baltarusijos geležinkeliečiai segasi į atlapus garbės ženklus, Baltijos šalys su Briuselio palaiminimu toliau krečia geležinkelietiškas nesąmones. Apie tai rašo informacinė agentūra „Regnum“. Esą Europos Komisija išskyrė „Rail Baltica“ projektui 110,5 mln. eurų. Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikų klasė džiaugiasi, o analitikai ir ekonomistai – sumišę. Juk „Regnum“ jau ne kartą rašė, kad šiam geležinkeliui nė viena kryptimi nebus pakankamos apkrovos nei keleiviais, nei kroviniais. „Miręs tigras?“ – pavadino savo straipsnį „Regnum“ ir teigia, kad vienintelis pateisinimas tokiam projektui – kad šia geležinkelio linija bus galima iš Vokietijos ir Lenkijos į Baltijos šalis gabenti NATO kariškius ir karinę techniką.

Hm, turbūt ruošiamės okupuoti kurią nors kaimyninę šalį…

Kaulas gerklėje. „RuBaltic“ rašo, o „Obzor“ aprašo to portalo žinią, kad Izraelyje nutarta švęsti pergalės dieną – gegužės 9–ąją: tai esą tapo gaivaus oro gurkšniu Rusijai ir kaulu skersai gerklės Baltijos šalių elitui. Ir kad Baltijos šalys tarsi „nepastebėjo“ šio nutarimo, o jis, be abejo, yra svarbus. Bet Lietuvai aiškiai yra skaudu, nes ji laikosi įžeidžiančios retorikos su Rusija ir Baltarusija, tačiau nedrįsta jos naudoti su Izraeliu.

„Obzor“ didvyriškai cituoja ir Rimvydo Valatkos žodžius dėl šios šventės, kad „net ir čia Putinas negali be melo“. Štai kaip demokratiška.

„Obzor“ straipsnio gale mandagiai padėkoja Vilniaus gyventojui Pinchosui Fridbergui iš Vilniaus už atsiųstą nuorodą į „RuBaltic“ straipsnį. O „Slaptai.lt“ mielai padėkotų skaitytojui, kuris atsiųstų nuotrauką to mūsų elito atstovo su kaulu gerklėje, ir dar paaiškintų, kodėl Baltijos šalys nereaguoja į kitų valstybių vidaus nutarimus švęsti kurias nors šventes. Pvz., kovo 8–ąją Mongolijoje.

Pasaulio gelbėtojas iš Rusijos. Remdamasis šaltiniais internete, „Obzor.lt“ publikuoja naują Vangos pranašystę. Apie trečiąjį pasaulinį karą. Masinį badą. Išmirusią Europą. Daugybę žuvusių. Nieko nauja. Bet… Vanga esą dar pasakė, kad pasaulinis karas prasidės, kai kris Sirija. Ir kad bus panaudotas klimato ginklas. „Ir būtent iš Rusijos ateis vyras, ir mus išgelbės. Visus išgelbės. Rusija – tai šalis–motina!“ – esą baigdama pasakė Vanga. Ruoškimės.

Euras – blogis.  Ir „Sputniknews.lt“, ir „Obzor.lt“ labai patiko Lietuvos premjero pasisakymas radijo eteryje, kad euro įvedimas nuskurdino gyventojus beveik trigubai. Ta proga priminė rusakalbiai interneto leidiniai, kad turtingo ir skurstančio sluoksnių pajamų skirtumas Lietuvoje – didžiausias ES. Kad euras blogai – prikišamai parodo ir lenkai, iki šiolei nė nesvarstantys galimybės atsisakyti zloto. O mes va tapome ES monetarinės politikos įkaitais. Ir net gelbėtoja iš Vokietijos „Lidl“ ėmė ir pakėlė mums savo kainas, kol jos susilygino su maksimomis ir norfomis. Kad maža nepasirodytų.

Tad šekit mums eurokapitalizmas. Turčiai engia darbo liaudį. Bet apačios tuoj nebegalės, o viršūnės nebenorės. Ar atvirkščiai.

Narko–korvalolis. Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija „Obzor“ straipsnyje ramina lietuvius, nuo sovietinių laikų pripratusius prie korvalolio, kad panikuoti nereikia. Šio Baltarusijoje gaminamo vaisto įvežimas į Lietuvą apribotas, nes jame rasta… narkotinių komponentų. Tačiau Baltarusija griežtai kontroliuoja gaminamų vaistų kokybę ir ketina įstoti į farmaceptinių inspekcijų bendradarbiavimo schemą (PIC/S). Tada baltarusiškų vaistų eksportas taps paprastesnis. O mūsų širdelės vėl plaks ramiai. Ir džiaugsmingai.

Lavonai rusofobai. Filosofijos mokslų daktaras Andrius Martinkus, VDU apsigynęs daktarinę „Rusijos idėjos evoliucija „klasikinio“ eurazizmo filosofijoje“ ir, suprantama, puikiai išmanantis šią idėją, pasidalino savo nuomone, mintimis ir įžvalgomis su portalu „Litovskij kurjer“. Straipsnyje „Politinės rusofobijos erškėčiai“.

Lietuvių tauta iš visų ES tautų išmirs greičiausiai – daktaras remiasi „Eurostat“ duomenimis. 2040 m. Lietuvoje gyvens mažiau nei 2 mln. žmonių, 2080 m. liks 1,65 mln. O Lietuvos sovietų socialistinė respublika savo egzistavimą baigė turėdama 3,7 mln.!

Toliau A. Martinkus cituoja baltarusių politologą, manantį, kad Baltijos tautos ir jų valstybės pasmerktos išmirimui. Esą, tai „jų vidinis laisvas pasirinkimas – gęsti ir išmirti“. Ir geriau joms nepadėti, nes tik tapsi priešu. O pats A. Martinkus turi įtarimų, kad tai – pats baltų gyvenimo kodas, nes baltai nuo pat fiksavimo rašytiniuose šaltiniuose tik tą ir daro, kad gęsta.

O toliau A. Martinkus paprotina: laikas mums visiems suprasti, kad demografinė Lietuvos tragedija – tai ne pereinamojo laikotarpio iš vienos visuomeninės santvarkos į kitą padarinys, o rezultatas klaidingo pasirinkimo, liudijančio, kad pasirodėme neverti Dievo mums dovanoto išsilaisvinimo iš komunizmo.

O prie ko čia politinė rusofobija? Pasirodo, tai – dalis nuolat besikeičiančio Lietuvos politinio „elito“ priesaikos globaliam neoliberalizmui. Ar kelia Rusija grėsmę, ar ne – esą, politinės rusofobijos apimtai sąmonei tai antraeilis klausimas. Ai, bet kam išvis apie tai rašyti, juk vis tiek išmirsime su visa savo rusofobija. Ar ne, daktare?

Taip, giliai kerta filosofijos daktaras. Per pat šaknis. Mes skirti išmirti ir vsio. Tokia nuomonė.

JAV – mūsų psichoterapeutas. Baltijos šalių vadovus vėl ramina. Šikart į Taliną atvyko JAV viceprezidentas Maikas Pensas ir eilinį kartą pareiškė, kad Vašingtonas nemes Lietuvos, Latvijos ir Estijos agresyvios Rusijos akivaizdoje. Bet tai – ne tik psichoterapinis vizitas, JAV turi ir pragmatiškesnių interesų, – piktdžiugiškai skelbia „Litovskij kurjer“.

Esą, JAV valdininkų vizitai į Baltijos šalis jau seniai vadinami psichoterapiniais. Atvažiuoja, paplekšnoja per petį – mes apsiraminame. Savaitei kitai, daugiausiai mėnesiui. Dėl to vizitai ir tapę reguliarūs.

Tačiau mes, kvailučiai, nesuprantame svarbiausio: po visa psichoterapija slypi pragmatiški JAV interesai. Kad būtume rakštis ES minkštoje vietoje. Plius amerikietiškos dujos. Ir kiti ekonominiai interesai. Mus išnaudos kaip lėlę, o kas bus paskui – neturėtų kilti klausimų…

Ir „Akropolis“… Negana prosovietinių fetišų žiniasklaidoje, pasirodo, jų galima įsigyti ir turgelyje prie Klaipėdos „Akropolio“. Tai pastebėjo ir savo feisbuko paskyroje aprašė Andrius Tapinas. Ir nufotografavo. Blusturgyje prie uostamiesčio prekybos ir pramogų centro – uždrausti sovietiniai simboliai, sovietinės desantininkų uniformos, net okupantų „koloradkės“.

Prekiauti tai prekiauti. Svarbu BVP kyla. Ateityje būtų galima pasiūlyti ir vertingesnių „suvenyrų“ – kalašnikovų, granatų…

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.08; 06:00

Finansų krizė, ekologinė katastrofa, net Donaldo Trumpo iškilimas – nė vienas šių įvykių neapsiėjo be neoliberalizmo indėlio. Kodėl politinei kairei nepavyko sugalvoti jokios kitos alternatyvos? 

George Monbiot, šios analizės autorius.

Įsivaizduokite, jei žmonės Sovietų Sąjungoje niekada nebūtų girdėję apie komunizmą. Šiandien daugelis negali įvardyti mūsų gyvenimuose dominuojančios ideologijos. Paminėkite ją pokalbio metu ir sulauksite tik gūžčiojimo pečiais, o net jei jūsų pašnekovai ir bus girdėję šį terminą anksčiau, jiems bus sunku jį apibrėžti. Neoliberalizmas: ar žinote, kas tai?

Neoliberalizmo anonimiškumas yra tiek jo galios išdava, tiek jos šaltinis. Jis vaidino reikšmingą vaidmenį sukeliant stebėtiną skaičių krizių: finansinį 2007-2008 m. krachą, užjūrinį turto ir galios telkimą (Panamos dokumentai viso labo paliečia tik šios aferos paviršių), lėtą viešosios sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos žlugimą, atsinaujinusį vaikų skurdą, vienatvės epidemiją, ekosistemų irimą, Donaldo Trumpo iškilimą. Mes reaguojame į šias krizes taip, tarytum tai būtų izoliuoti atvejai, nesuvokdami, kad jos buvo sukeltos ar pagilintos vienos ir nuoseklios filosofijos; filosofijos, kuri turi – ar bent jau turėjo – pavadinimą. Ar gali būti didesnė galia, nei gebėjimas veikti neatskleidžiant savo vardo?

Neoliberalizmas yra persmelkęs mūsų gyvenimus taip giliai, kad šiandien retai net suvokiame jį kaip ideologiją. Dažnai atrodo, kad šį utopišką tūkstantmetinį tikėjimą traktuojame kaip neutralią galią, savotišką biologinį dėsnį, visai kaip Darvino evoliucijos teoriją. Tačiau filosofija atsirado kaip sąmoningas mėginimas performuoti žmogaus gyvenimą ir pakeisti galios telkimosi tašką.

Neoliberalizmas konkurenciją laiko žmonių santykius charakterizuojančiu reiškiniu. Jis apibrėžia piliečius kaip vartotojus, kurių demokratinis apsisprendimas yra geriausiai išnaudojamas perkant ir parduodant – procese, apdovanojančiame nuopelnus ir smerkiančiame našumo stoką. Pasak jo, „rinka“ teikia naudą, kokios nebūtų įmanoma pasiekti planavimu.

Bandymai riboti konkurenciją yra laikomi priešiškais laisvei. Mokesčiai ir reguliavimas turėtų būti mažinami, viešosios paslaugos – privatizuojamos. Profsąjungų vykdomas darbo jėgos ir kolektyvinių derybų organizavimas yra pateikiamas kaip rinkos trikdis, stabdantis natūralios laimėtojų ir pralaimėtojų hierarchijos formavimąsi. Nelygybė yra vertinama kaip dorybė: apdovanojimas už naudingumo siekimą ir priemonė generuoti „žemyn varvantį“ turtą, galiausiai praturtinantį visus. Bet kokios pastangos kurti lygesnę visuomenę duoda priešingus, moraliai žalingus rezultatus. Rinka užtikrina, kad visi gautų tai, ko nusipelnė.

Mes perimame ir atkartojame šios ideologijos nuostatas. Turtingieji įtikina save, kad turtą jie įgijo dėka savo nuopelnų, ignoruodami įvairias privilegijas, tokias kaip išsilavinimas, paveldėjimas ir klasė, galimai padėjusias jiems įgyti tą turtą. Neturtingieji ima kaltinti save dėl savo nesėkmių, net jei iš tiesų jie negali pakeisti savo gyvenimo aplinkybių.

Velniop struktūrinį nedarbą: jei neturi darbo, tai todėl, kad esi neverslus. Velniop milžiniškus būsto komunalinius mokesčius: jei pasiekei savo kredito limitą, tai todėl, kad esi neatsakingas švaistūnas. Velniop tai, kad tavo vaikų mokykloje nebėra žaidimų aikštelės: jei jie nutuks, tai dėl tavo kaltės. Nepajėgiantieji varžytis konkurencijos valdomame pasaulyje yra laikomi nevykėliais; daugelis jų nevykėliais ima save laikyti ir patys.

Keletas tokio mąstymo pasekmių, kaip savo knygoje „O kaipgi aš?“ pastebi Paulas Verhaeghe, yra savęs žalojimo epidemija, mitybos sutrikimai, depresija, vienatvė, profesinis nerimas ir socialinė baimė. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad Britanija, kurioje neoliberali ideologija buvo taikoma atkakliausiai, šiandien yra Europos vienatvės sostinė. Dabar mes visi esame neoliberalai.

***

Neoliberalizmo terminas buvo sugalvotas 1938 m. susitikimo Paryžiuje metu. Jo dalyvių tarpe buvo du tremtiniai iš Austrijos, kurie ir apibrėžė šią ideologiją – Ludwigas von Misesas ir Friedrichas Hayekas. Socialinę demokratiją, tuo metu įkūnytą Franklino Ruzvelto inicijuotos Naujojo kurso programos ir palaipsniui plėtojamo gerovės valstybės modelio Britanijoje, abu vyrai suvokė kaip kolektyvizmo išraišką, esančią tame pačiame spektre kaip nacizmas ar komunizmas.

1944 m. išleistoje knygoje „Kelias į baudžiavą“, Hayekas teigė, kad individualumą paminantis valstybės planavimas neišvengiamai ves prie totalitarinio valdymo. Kaip ir Miseso knyga „Biurokratija“, „Kelias į baudžiavą“ buvo plačiai skaitoma. Ji patraukė kai kurių labai turtingų žmonių dėmesį, kurie šioje filosofijoje įžvelgė galimybę išlaisvinti save iš mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai 1947 m. Hayekas įsteigė Mont Pelerin bendruomenę, pirmąją neoliberalizmo ideologijos skleidimui sukurtą organizaciją, ją finansiškai rėmė įvairūs milijonieriai ir jų fondai.

Jų padedamas, Hayekas ėmė kurti tai, ką Danielis Stedmanas Jonesas savo knygoje „Visatos valdovai“ apibūdina kaip „tam tikrą neoliberalų internacionalą“: tarpatlantinį akademikų, verslininkų, žurnalistų ir aktyvistų tinklą. Turtingi judėjimo rėmėjai finansavo eilę ekspertų grupių, kurios tikslino šią ideologiją ir rūpinosi jos skleidimu, tokių kaip American Enterprise Institute, Heritage Foundation, Cato Institute, Institute of Economic Affairs, Centre for Policy Studies ir Adam Smith Institute. Jie taip pat finansavo kai kuriuos aukštųjų mokyklų skyrius, ypač Čikagos bei Virdžinijos universitetuose.

Jį plėtojant, neoliberalizmas tapo vis labiau girdimas. Hayeko požiūrį, kad valdžia turėtų reguliuoti konkurenciją, idant negalėtų kurtis monopolijos, pakeitė tikėjimas, kad monopolijų galia galėtų būti laikoma apdovanojimu už našumą; toks mąstymas vyravo „Amerikos apaštalų“, tokių kaip Miltonas Friedmanas, gretose.

Šio pokyčio metu nutiko dar kai kas: judėjimas neteko savo pavadinimo. 1951 m. Friedmanas su džiaugsmu apibūdino save kaip neoliberalą, tačiau netrukus po to terminas pamažu išnyko. Dar keisčiau buvo tai, kad nors ideologija tapo aiškesnė, o jos judėjimas – nuoseklesnis, prarastas pavadinimas nebuvo pakeistas jokia bendrai sutarta alternatyva.

Pradžioje, nepaisant gausaus finansavimo, neoliberalizmas liko politikos paraštėse. Pokerio metu egzistavo kone universalus sutarimas: Johno Maynardo Keyneso ekonominės rekomendacijos buvo plačiai taikomos, nedarbo mažinimas ir parama skurstantiems buvo bendri JAV ir didesnėje Vakarų Europos dalyje vykdomos politikos tikslai, viršutinės mokesčių normos buvo aukštos, o vyriausybės nesigėdydamos siekė visuomeninių rezultatų, kurdamos naujas viešąsias paslaugas ir socialinės apsaugos tinklus.

Tačiau 1970-aisiais, pradėjus reikštis keinsiškosios politikos trūkumams ir abi Atlanto puses ištikus ekonominei krizei, neoliberalios idėjos ėmė skverbtis į vyraujantį viešąjį diskursą. Kaip pastebėjo Friedmanas, „atėjus laikui keistis, […] alternatyva jau buvo paruošta“. Padedant prijaučiantiems žurnalistams ir politikos patarėjams, kai kurie neoliberalizmo elementai, ypač jo rekomendacijos pinigų politikos atžvilgiu, buvo perimtos Jimmy Carterio administracijos JAV ir Jameso Callaghano vyriausybės Britanijoje.

Į valdžią atėjus Ronaldui Reaganui ir Margaret Thatcher netrukus sekė ir likęs reformų paketas: didžiulės mokesčių lengvatos turtingiesiems, profsąjungų trypimas, reguliavimo mažinimas, privatizacija, darbo perkėlimai ir konkurencija viešajame sektoriuje. Pasitelktus TVF, Pasaulio Banką, Mastrichto sutartį ir Pasaulio Prekybos Organizaciją, neoliberalios politikos elementai buvo pritaikyti – dažnai be demokratinio pritarimo – daugelyje pasaulio šalių. Labiausiai stebino tai, kad juos perėmė ir kadaise politinei kairei priklausiusios partijos – pavyzdžiui, Leiboristai ir Demokratai. Kaip pastebi Stedmanas Jonesas, „sunku įvardyti geriau įgyvendintą utopiją“.

***

Gali atrodyti keista, kad pasirinkimą ir laisvę žadanti doktrina buvo reklamuojama šūkiu „kitų alternatyvų nėra“, tačiau kaip pastebėjo Pinočeto Čilę – vieną pirmųjų šalių, kuriose buvo nuosekliai įgyvendinama neoliberali programa – aplankęs Hayekas, „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neoliberalizmo siūloma laisvė, kuri, išreikšta bendra terminologija, skamba labai viliojančiai, iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, ne smulkioms žuvelėms.

Laisvė nuo profsąjungų ir kolektyvinių derybų reiškia laisvę mažinti atlyginimus. Laisvė nuo reguliavimo reiškia laisvę teršti upes, versti darbininkus dirbti pavojingomis sąlygomis, reikalauti pasibaisėtinai didelių palūkanų ir kurti egzotiškas finansų politikos priemones. Laisvė nuo mokesčių reiškia laisvę nuo turto perskirstymo, ištraukiančio žmones iš skurdo.

Kaip savo knygoje „Šoko doktrina“ teigia Naomi Klein, neoliberalūs teoretikai pasisakė už krizių išnaudojimą įtvirtinant nepopuliarias politines reformas, kol žmonių dėmesys yra patrauktas kitur – pavyzdžiui, Pinočeto perversmo, Irako karo ir uragano Katrina sukeltų pasekmių kontekste, kurį Friedmanas Naująjame Orleane apibūdino kaip „progą radikaliai reformuoti švietimo sistemą“.

Ten, kur neoliberali politika negali būti įgyvendinama vidujai, ji primetama tarptautinėje erdvėje, pasinaudojant prekybos sutartimis, numatančiomis „ginčų tarp investuotojų ir valstybių sprendimą“, kai užjūriniuose tribunoluose korporacijos gali reikalauti socialinės gerovės ar aplinkosaugos reikalavimų panaikinimo. Parlamentams balsuojant už cigarečių prekybos apribojimus, vandens išteklių saugojimą nuo kasybos kompanijų, ar elektros sąskaitų užšaldymo, idant farmacijos įmonės negalėtų nesąžiningai išlaidauti valstybių sąskaita, korporacijos ne kartą iškėlė teisminius ieškinius, dažnai sėkmingai. Demokratija tampa teatru.

Dar vienas neoliberalizmo paradoksas yra tas, kad universali konkurencija reikalauja universalaus sukiekybinimo ir lyginimo. Tai reiškia, kad tiek dirbantieji, tiek ieškantieji darbo, o taip pat bet kokios viešosios paslaugos yra pajungiamos alinančiais pedantiškam vertinimo ir stebėsenos režimui, sukurtam atpažinti nugalėtojus ir bausti nevykėlius. Doktrina, Miseso teigimu turėjusi mus išlaisvinti iš biurokratinio centrinio planavimo košmaro, iš tiesų tik sukūrė naują.

Nors neoliberalizmas nebuvo sukurtas kaip savanaudiško reketo priemonė, jis netruko tokia tapti. Ekonominis augimas neoliberaliosios eros metais (JAV ir Britanijoje – nuo 1980 m.) buvo pastebimai lėtesnis, nei ankstesniais dešimtmečiais; bet tik ne turtingiesiems – dėl išardytų profsąjungų, mokesčių lengvatų, kylančių nuomos kainų, privatizacijos ir mažesnio reguliavimo, paskutinius 60 metų mažėjusi pajamų ir turto nelygybė staiga ėmė sparčiai augti.

Privatizavus ir marketizavus viešąsias paslaugas, tokias kaip elektros energija, vandentiekis, traukiniai, sveikatos apsauga, švietimas, kelių priežiūra ir kalėjimai, korporacijos galėjo apmokestinti ir išnuomoti būtinosios reikmės turtą tiek juo naudotis norintiems piliečiams, tiek vyriausybei. Nuoma yra dar vienas neuždirbtų pajamų pavadinimas. Mokėdami didesnę kainą už traukinio bilietą, tik dalis jūsų sumokėtos sumos kompensuos pinigus, kuriuos traukinio operatoriai išleidžia kurui, riedmenims, atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Likusi dalis atspindi faktą, kad jie yra įrėmę mus į kampą.

Investuodami mažai, bet mainais reikalaudami daug, privatizuotų ir pusiau privatizuotų paslaugų savininkai ir tiekėjai Jungtinėje Karalystėje kaupia milžinišką pelną. Rusijoje ir Indijoje oligarchai mažomis kainomis įsigijo daug valstybinio turto. Meksikoje, į Carloso Slimo rankas buvo perleistas beveik visų žemyninio ir mobilaus telefonų ryšio paslaugų administravimas, ir jis greit tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi.

Finansializacija, kaip savo knygoje „Kodėl negalime išlaikyti turčių“ teigia Andrew Sayeris, sukėlė panašių padarinių. „Kaip ir nuoma“, dėsto jis, „palūkanos yra […] neuždirbtos pajamos, kaupiamos neskiriant tam jokių pastangų“. Vargšams tampant dar vargingesniais, o turtuoliams lobstant ir toliau, pastarieji ima valdyti vis didesnę dalį dar vieno būtinosios reikmės turto – pinigų. Palūkanų įmokos daugiausiai yra pinigų pervedimas iš vargingiau gyvenančių žmonių kišenės į turtuolių sąskaitas. Dėl turto mokesčių ir mažėjančio valstybinio finansavimo, piliečių pečius ima slėgti vis didesnės skolos (pagalvokite vien apie stipendijų studentams pakeitimą studijų paskolomis), o bankininkai ir jų valdytojai iš to sau susišluoja pelną.

Sayerio manymu, paskutinius keturis dešimtmečius charakterizavo ne tik turto judėjimas iš varguolių pas turčius, bet ir turtingųjų gretose – iš tų, kurie pelną gauna gamindami prekes ar teikdami paslaugas, pas tuos, kurie valdo ir nuomoja egzistuojantį turtą ir pelnosi iš palūkanų rinkimo ar kapitalo prieaugio. Uždirbamas pajamas keičia neuždirbamos pajamos.

Neoliberalią politiką visur kamuoja rinkos žlugimo grėsmė. Šiandien jau ne tik bankai yra laikomi „per dideliais, kad žlugtų“, bet ir korporacijos, atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą. Kaip savo knygoje „Nustekenta žemė“ pastebi Tony Judtas, Hayekas pamiršo, kad būtinosioms valstybinėms paslaugoms negalima leisti nutrūkti, o tai reiškia, kad konkurencija nebegali tęstis. Verslas pasiima pelną, valstybė prisiima riziką.

Kuo didesnio masto žlugimas gresia, tuo ekstremalesnė tampa ideologija. Vyriausybės naudoja neoliberalias krizes ir kaip pasiteisinimą, ir kaip progą mažinti mokesčius, privatizuoti likusias viešąsias paslaugas, badyti skyles socialinės apsaugos tinkle, mažinti korporacijų reguliavimą ir didinti piliečių reguliavimą. Savęs neapkenčianti valstybė šiandien leidžia savo dantis į bet kurį viešojo sektoriaus organą. 

Bene pavojingiausia neoliberalizmo pasekmė yra ne jo sukeltos ekonominės krizės, bet dėl jo kilusi politinė krizė. Mažėjant valstybės valdoms, mažėja ir mūsų gebėjimas keisti savo gyvenimo kryptį demokratinio balsavimo būdu. Vietoje to, kaip tvirtina neoliberali teorija, žmonės gali išreikšti savo apsisprendimo galią leisdami pinigus. Tačiau kai kurie gali leisti daugiau pinigų, nei kiti; didžiojoje vartotojų ir akcininkų demokratijoje, balsai nėra paskirstyti tolygiai. Dėl šios priežasties, žemesnioji ir vidurinioji klasės netenka daug galios, o tiek dešinės, tiek buvusios kairės politinėms partijoms apsiimant vykdyti panašią neoliberalią politiką, toks galios netekimas ima reikšti balsavimo teisės praradimą. Didelė dalis žmonių šiandien yra tiesiog pašalinti iš politikos.

Chrisas Hedgesas pastebi, kad „fašistiniai judėjimai savo bazę telkia ne iš politiškai aktyvių žmonių gretų, bet priešingai, iš politiškai neaktyvių „nevykėlių“ tarpo, kurie jaučia, ir dažnai teisingai, kad jų balsas ir dalyvavimas politikoje neturi jokios įtakos politinės sistemos kūrimui“. Kai politiniai debatai nebėra nukreipti į mus, žmonės tampa imlesni lozungams, simboliams ir sensacijoms – pavyzdžiui, žmonėms, besižavintiems Donaldu Trumpu, faktai ir argumentai atrodo nereikšmingi.

Judtas paaiškino, kad redukavus tankų valstybės ir piliečių tarpusavio santykių tinklą iki paprasčiausio paklusnumo autoritetui, vienintelė mus laikanti jėga yra valstybės galia. Totalitarizmas, kurio taip bijojo Hayekas, įsigalės dar greičiau, jei vyriausybės, praradusios iš viešųjų paslaugų tiekimo kylantį moralinį autoritetą, bus priverstos piliečių paklusnumo siekti „meilikavimu, garsinimu, o galiausiai ir prievarta“. 

***

Visai kaip komunizmas, neoliberalizmas yra dievas, kuris žlugo, tačiau suzombėjusi doktrina šlitiniuoja ir toliau; viena to priežasčių yra jos anonimiškumas, o veikiau – krūva įvairių anonimiškumų.

Nematoma doktrina, prilaikoma nematomos rankos ir finansuojama nematomų rėmėjų. Lėtai, labai lėtai, mums pavyko atskleisti keleto jų vardus. Sužinojome, kad Institute of Economic Affairs, žiniasklaidoje agresyviai agitavęs už stipresnį tabako pramonės reguliavimą, buvo slapčia finansuojamas British American Tabacco nuo pat 1963 m. Atskleidėme, kad Charlesas Kochas ir Davidas Kochas, vieni iš turtingiausių vyrų pasaulyje, įkūrė institutą, padėjusį pamatus JAV Arbatėlės judėjimui (angl. Tea Party). Nustatėme, kad Charlesas Kochas, steigdamas vieną iš savo ekspertų grupių, užsiminė, jog „siekiant išvengti nepageidaujamos kritikos, organizacijos struktūra ir valdymas neturėtų būti viešinami“.

Neoliberalizmo terminologija dažnai nuslepia daugiau, nei paaiškina. „Rinka“ skamba kaip natūrali sistema, kuri mus veikia vienodai, nelygu gravitacija ar atmosferos slėgis, tačiau iš tiesų ji yra persmelkta įvairių galios santykių. Tai, „ko nori rinka“, įprastai reiškia tai, ko nori korporacijos ir jų vadovai. „Investicija“, kaip pastebi Sayeris, reiškia du visiškai skirtingus dalykus: viena yra finansuoti produktyvią ir visuomenei naudingą veiklą, visai kas kita yra pirkti egzistuojantį turtą, o tada iš jo melžti nuomą, palūkanas, dividendus ir kapitalo prieaugį. To paties žodžio naudojimas kalbant apie skirtingas veiklas „maskuoja turto šaltinius“, ir verčia mus painioti turto išnaudojimą su turto kūrimu.

Prieš šimtmetį, naujai praturėję žmonės buvo peikiami tų, kurie savo pinigus buvo paveldėję. Ambicingi verslininkai siekė socialinio pripažinimo, apsimesdami turto nuomotojais. Šiandien, šis santykis tapo atvirkščias: turto nuomotojai ir paveldėtojai laiko save ambicingais verslininkais. Jie tikina, jog užsidirbo savo neuždirbamas pajamas.

Toks anonimiškumas ir neapibrėžtumas gerai dera su moderniu kapitalizmu, stokojančiu tiek vardo, tiek apibrėžtos vietos: frančizių modelis, užtikrinantis, kad darbuotojai nežinotų, kieno labui pluša; nežinia kam priklausančios įmonės, registruotos per užjūrinius paslaptingų režimų tinklus, kurių nepavyksta išnarplioti net policijai; vyriausybes mulkinančios mokestinės sąrangos; niekam nesuprantamos finansinės paslaugos.

Neoliberalizmo anonimiškumas yra aršiai saugomas. Paveiktieji Hayeko, Miseso ir Friedmano mokymo yra linkę atmesti šį terminą, teigdami, bent kažkiek sąžiningai, kad šiandien jis naudojamas tik kaip įžeidžiantis epitetas; tačiau jie nepasiūlo jokio pakaitalo. Kai kurie apibūdina save kaip klasikinius liberalus ar libertarus, tačiau tokios etiketės yra ne tik klaidinančios, bet ir dviprasmiškos, kadangi suponuoja, jog „Kelias į baudžiavą“, „Biurokratija“ ar net klasikinis Friedmano veikalas „Kapitalizmas ir laisvė“ nepasiūlė nieko naujo.

***

Turint visa tai galvoje, reikia pripažinti, kad neoliberalizmo projektas turi kažką, kas verčia juo žavėtis, bent jau ankstyvosiose jo fazėse. Tai buvo išskirtinė, inovatyvi filosofija, propaguota nuoseklaus mąstytojų ir aktyvistų tinklo, turėjusio aiškų veiksmų planą. Tai buvo kantrus ir atkaklus judėjimas. „Kelias yra baudžiavą“ tapo keliu į galią.

Neoliberalizmo triumfas taip pat atspindi politinės kairės nesėkmę. Laissez-faire principu grįstai ekonomikai nuvedus į 1929 m. katastrofą, Keynesas sukūrė išsamią ekonominę teoriją, turėjusią jį pakeisti. Išryškėjus keinsistinio paklausos valdymo trūkumams, alternatyva jau buvo paruošta. Tačiau neoliberalizmui subyrėjus į šipulius 2008 m., nebuvo… nieko. Dėl šios priežasties doktrinos zombis vis dar yra pajėgus šlitiniuoti aplink. Politinė kairė ir centras jau 80 metų nesugeba pateikti jokių naujų ekonominės minties gairių.

Kiekviena „viešpačiui Keynesui“ skirta malda reiškia nesėkmės pripažinimą. Siūlyti keinsistinius sprendimus XXI a. krizėms reiškia ignoruoti tris akivaizdžias problemas. Yra sunku telkti žmones aplink senas idėjas; jų trūkumai, atskleisti 1970-aisiais, niekur nedingo; o, svarbiausia, jie nieko nepasako apie kitą mūsų problemą – aplinkosaugos krizę. Keinsizmas skatina vartotojų paklausą, kad skatintų ekonominį augimą, tačiau vartotojų paklausa ir ekonominis augimas yra ekologinės destrukcijos varikliai.

Tiek keinsizmo, tiek neoliberalizmo istorija atskleidžia, kad neužtenka vien tik priešintis neveikiančiai sistemai. Būtina pateikti rišlią, nuoseklią alternatyvą. Pagrindinė užduotis Demokratams, Leiboristams ir plačiajai kairei turėtų būti ekonominės Apollo programos kūrimas, sąmoningas bandymas suprojektuoti naują sistemą, pritaikytą XXI a. poreikiams.

Versta iš The guardian.com

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.06; 06:06

Gruodžio 9 dieną, 14 valandą visuomeninis Vilniaus forumas kviečia į konferenciją „Lietuvos aukštasis mokslas: globalios rinkos prekė ar Tautos intelekto kalvė?”. Konferencija vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus konferencijų salėje (Arsenalo g. 3, Vilnius).

Konferencija rengiama reaguojant į sistemines aukštojo mokslo problemas bei matant ilgą kelią, kuriuo einant atsidurta dabartinėje aklavietėje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę visa šalis ir jos švietimo ir mokslo Sistema bei akademinė bendruomenė buvo įtraukti į neoliberalizmo ideologija grindžiamą globalistinę rinkos revoliuciją.

Aukštasis mokslas yra pagrindinė vieta, kurioje susiduria rinkos vertybės ir pilietinės dorybės, būtinos demokratijai ir todėl neišmatuojamos komerciniais masteliais. Nors aukštasis mokslas neabejotinai turi komercinę vertę, tačiau pagrindine jo misija privalo išlikti siekis ieškant tiesos kaupti, ugdyti ir perduoti naujoms kartoms nacionalinį intelektą.

Konferencijoje bus keliami klausimai, kaip aukštojo mokslo surinkinimas ir suprekinimas paveikia universitetų padėtį ir veiklą, kaip ir kodėl siaurina universitetų misiją ir jų kuriamą žinių lauką, kaip keičia akademinės bendruomenės narių statusą, savimonę ir savivertę. Akivaizdu, kad universitetai faktiškai virsta specialistų rengimo fabrikais, visuomenės intelektualinio elito ugdymui reikalingi mokslo tyrimai ir studijos – komerciškai nenaudinga veikla, o sveiką mokslinę konkurenciją išstumia bendruomenę ardanti kova dėl „pelningos“ veiklos.

Pranešimus skaitys akademikas prof. Arvydas Janulaitis, profesoriai Vytautas Daujotis ir Rasa Čepaitienė, doc. Kęstutis Dubnikas, Olga Suprun.

Neoliberalizmo ideologija ir praktika atsaisto universitetą nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei. Vilniaus forumo organizuojamos konferencijos tikslas – apsvarstyti Lietuvos AM padėtį ir perspektyvas siekiant pasiūlyti kitokią universiteto misijos ir paskirties sampratą: Lietuvai reikalingas aukšto lygio, todėl konkurencingas tarptautinėje erdvėje, bet nacionalinis, t. y. pirmiausia aptarnaujantis ne globalią akademinių paslaugų rinką, o tautos ir valstybės gerovę ir išlikimą laiduoti padedantis aukštasis mokslas.

2016.12.09; 08:08

Deja, ir šiandien nėra aktualesnių temų už tą, kuri jau taip įkyrėjusi. Pabėgėliai, pabėgėliai, pabėgėliai… Niekur nuo jų nepabėgsi, nepasislėpsi, kaip nuo…

Palyginimų ant liežuvio galo daug, bet už kiekvieną gali susilaukti žurnalo „IQ“ redaktoriaus Ovidijaus Lukošiaus paniekos ir pasmerkimo. Jis rašo: „Neįmanoma sugalvoti veiksmingesnio būdo pritildyti feisbuko demagogus, kaip unikalūs reportažai iš pabėgėlių stovyklų ar interviu su Lietuvoje įsitvirtinusiais kitataučiais“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Patikimiausias politinis projektas“

Sakoma, istorija sukasi ratu, keičiasi tik formos. Dažnai savo straipsniuose kritikuodavau valdžią, o šį kartą nutariau į dabartį pažvelgti plačiau.

Kaip taisyklė, valstybių istorijose atsiranda fanatikai, kurie, prisidengdami gražiais lozungais, keičia pasaulį, įrašydami į istorijos vadovėlius naujas pastraipas. Tas pasikeitimas dažnai lydimas maištais, perversmais ir revoliucijomis, užliejant žemę kraujo upėmis. Vardan ko visa tai daroma ir kas už viso to stovi, – žino vienetai, o, kalbant tiksliau, vykdytojams, eiliniams tai niekada nebūna žinoma. Nepamenu, kas pasakė, bet labai taikliai: „jei kareiviai žinotų, už ką kariauja – nebūtų kam kariauti“. O Platonas sakydavo: „norint laimėti karą, reikalingi trys dalykai: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai“. Iš istorijos, bent jau paskutinių grandiozinių istorinių perversmų, galima paminėti spalio revoliuciją Rusijoje, kurios fanatiškas vedlys buvo V. U. Leninas. Šiandien visi žinome, kokios buvo jos atsiradimo ištakos, kas po ja slėpėsi, kas finansavo bei kokie gražūs buvo lozungai. Internete informacijos apie tai užtenka.

Continue reading „Ar Jūs norėtumėte gyventi feodalinėje santvarkoje?“