Ar Jūs norėtumėte gyventi feodalinėje santvarkoje?


Print

Sakoma, istorija sukasi ratu, keičiasi tik formos. Dažnai savo straipsniuose kritikuodavau valdžią, o šį kartą nutariau į dabartį pažvelgti plačiau.

Kaip taisyklė, valstybių istorijose atsiranda fanatikai, kurie, prisidengdami gražiais lozungais, keičia pasaulį, įrašydami į istorijos vadovėlius naujas pastraipas. Tas pasikeitimas dažnai lydimas maištais, perversmais ir revoliucijomis, užliejant žemę kraujo upėmis. Vardan ko visa tai daroma ir kas už viso to stovi, – žino vienetai, o, kalbant tiksliau, vykdytojams, eiliniams tai niekada nebūna žinoma. Nepamenu, kas pasakė, bet labai taikliai: „jei kareiviai žinotų, už ką kariauja – nebūtų kam kariauti“. O Platonas sakydavo: „norint laimėti karą, reikalingi trys dalykai: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai“. Iš istorijos, bent jau paskutinių grandiozinių istorinių perversmų, galima paminėti spalio revoliuciją Rusijoje, kurios fanatiškas vedlys buvo V. U. Leninas. Šiandien visi žinome, kokios buvo jos atsiradimo ištakos, kas po ja slėpėsi, kas finansavo bei kokie gražūs buvo lozungai. Internete informacijos apie tai užtenka.

O dabar – apie dabartį. Prisiminkime, kaip buvo kovojama už Lietuvos nepriklausomybę – puikūs lozungai, demokratija, laisvė, visi to siekėme ir tikėjomės geresnio gyvenimo, tikėjome tuo, kas mums sakoma ir primetama, bet ne visi pakliuvom į nusipelniusiųjų gyventi geriau sąrašą, nes ne visi žinojome, kas už viso to slypi, kokios stovi nematomos jėgos, kurios taip trokšta ir padeda mums padovanoti demokratiją ir laisvę. Nesu to priešininkas, atvirkščiai, esu demokratijos šalininkas, bet tikros demokratijos, o ne iškreiptos. Tada ir aš dar būdamas jaunas, gyvendamas be rūpesčių, nežinodamas gyvenimo prasmės ir visų jo sunkumų, papuoliau į sistemą, tikėdamas tais pačiais idealais, kaip tūkstančiai beginklių žmonių, kurie tada gynė ir iškovojo Lietuvos Nepriklausomybę. Su jais kartu teko stovėti Laisvės kelyje.

Iškovojus Nepriklausomybę, po truputį, iš pirmo žvilgsnio demokratiškai, į valdžią atėjo neoliberaliosios doktrinos šalininkai, kurie net buvusius bendražygius pavertė disidentais.

Dabar dažnai girdime žodžius neoliberalizmas, verslo laisvė, oligarchai, elitas. Atsirado net labai įtakingas Laisvosios rinkos institutas, kurio patarimais, išvadomis ir siūlymais dažnai remiasi mūsų valdytojai.

Kas už mums padovanotos laisvės ir demokratijos stovėjo, kokios jėgos, finansinės grupuotės ir kokius jie turėjo tikslus, kad visiems būtų suprantamiau, reikėtų pasiaiškinti, kas yra neoliberalizmas, bei šios doktrinos atsiradimo ištakas, šalininkus ir tikslus, tada gal viskas susidėlios į savo vietas.

Užsukus į Wikipedią, informaciją apie neoliberalizmą sudaro tik vienas sakinys: „Neoliberalizmas yra intelektualinis ir politinis judėjimas, siekiantis ekonomikos vystymosi ir politinio suverenumo taikant ekonominio liberalizmo principus. Judėjimas kartais apibūdinamas kaip bandymas grįžti prie XVIII a. ir XIX a. klasikinio liberalizmo ekonominės politikos“. Atrodo viskas gražu, kas čia tokio, vėliau suprasite, kodėl ne viskas yra taip gražu, o atvirkščiai yra labai sudėtinga.

Neoliberalizmas – tai teorija, pagal kurią kapitalistinės rinkos santykių ir rinkos mainų sistemai netaikomi jokie žmogaus veiklos srities ir etikos standartų apribojimai, pakanka, kad būtų reglamentuotas žmogaus elgesys. Taigi valstybės kišimasis į ekonomikos ir socialinių santykių sritį turėtų būti sumažintas iki minimumo, t.y. kapitalas turi būti be jokių apribojimų. Valstybė turėtų atsisakyti daugumos socialinių programų ir sumažinti įmonių pelno mokesčius, t.y. praktiškai panaikinti mokesčius, tai reiškia, kad didžiausias pelnas ir laisvė suteikiama privačiam sektoriui, kuri turi būti taikoma visose srityse kaip prioritetas, o jei kelią užkerta aplinkos ar socialinės normos, jos turėtų būti panaikintos, dabartiniai neoliberalizmo šalininkai yra profesinių sąjungų teisių apribojimų rėmėjai.

Neoliberalai paprastai laikosi privataus gyvenimo laisvės doktrinos, tačiau dažnai linkę apriboti piliečių teises, ypač tais atvejais, jei tai liečia didelės korporacijos interesus. Dažnas reiškinys, kai neoliberalai tampa trumpalaikių sutarčių šalininkai visose srityse – nuo užimtumo iki šeimos santykių.

Nuo klasikinio liberalizmo jis skiriasi tolerantišku požiūriu į autoritarinius režimus.

Esminiai neoliberalios politikos įrankiai yra tarptautinės finansinės institucijos – Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio prekybos organizacija ir t.t.. Neoliberalios politikos pagrindas – TVF ir Pasaulio banko paskolų teikimas šalims, mainais už ten plėtojamas neoliberalias reformas. Šalys, kurios sutiko su TVF ir Pasaulio banko sąlygomis, patyrė nedarbo augimą ir darbo užmokesčio kritimą, naudojant šias paskolas, tų  šalių ekonomika atsigaudavo tik trumpam laikui, tose šalyse transnacionalinėms korporacijoms yra suteikiama galimybė supirkti juos dominančius objektus pusvelčiui.

Neoliberalių teoretikų rėmėjai ir globėjai yra stambaus verslo atstovai, jie bijo kairios pakraipos jaunimo organizacijų, į jas žiūri labai atsargiai. Daugelyje šalių akademiniuose sluoksniuose neoliberalizmas tapo viena iš dominuojančių ekonominių doktrinų. Savo ruožtu, didžiųjų korporacijų interesus bei neoliberalias idėjas labiausiai remia ir palaiko konservatyvios pakraipos jėgos. Tose šalyse, kurios pripažino neoliberalizmo doktrinas,  XX a. pabaiga buvo pažymėta stambių korporacijų pelno augimu ir socialinių sluoksnių atskirtimi. Neoliberalizmo dominavimas davė didžiulę paspirtį finansiniam kapitalui ir finansų sektoriui apskritai.

Neoliberalizmo doktrinoje, daugelis mato principus, kurie vyravo Vakarų ekonomikoje XX a. pradžioje, bet prarado pasitikėjimą po Didžiosios depresijos. Dabartinė pasaulinė ekonomikos krizė yra neoliberalios politikos produktas, tai pripažino patys geriausi ir žinomiausi ekspertai pasaulyje. Šalys, atsisakiusios priimti TVF rekomendacijas, tokios kaip Malaizija ir Pietų Korėja, per Azijos krizę 1997-1998 m. sugebėjo atstatyti savo ekonomiką anksčiau nei  „paklusnios“ neoliberalizmą pripažinusios kaimynės.

Manau, dabar kai kas paaiškėjo, nes ne visi skaito ir analizuoja, kiti tik egzistuoja bandydami išgyventi ir prisitaikyti prie esamos aplinkos, besąlygiškai paklusdami neoliberalių idėjų puoselėtojų ir šalininkų primestoms taisyklėms bei sąlygoms, kurios mus po truputį sugražina į feodalizmo laikus, kai mes tapsime beteisiais tarnais, aptarnaujančiais nusipelniusį gyventi geriau “elitą“. Iš viso to seka, kad laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją mums padovanojo neoliberalios doktrinos šalininkai – konservatoriai, o dabar į valdžią stropiai veržiasi patys didžiausi neoliberalismo idėjų šalininkai – liberalai.

Mes po truputį patys to nepastebėdami, tapome svetimų interesų bendravykdytojais, netekome savasties, praradome valstybę, kuri greitu laiku kartu su mumis bus privatizuota. Dabar, manau, aišku, kodėl visuomenininkai tampa disidentais, kodėl kaip niekad iki šiol drastiškai yra varžoma asociacijų, susirinkimų laisvė, kodėl visokeriopai trukdoma žmonėms pareikšti savo nuomonę, kodėl persekiojami ir drastiškai iš darbo atleidžiami profesiniu sąjungų lyderiai, kodėl kaip niekad sudarytos iškirtinės sąlygos nevaržomam neoliberalizmo idėjų plitimui, kodėl įteisinamos terminuotos sutartys, kodėl stumiama kontraktinės valstybes tarnybos idėja, kuri yra analogas terminuotoms sutartims, kurios dar labiau mažina socialinį žmogaus saugumą, kodėl stumiamos viešųjų paslaugų ir „Sodros“ privatizavimo idėjos, kodėl tie, kas neįeina į neoliberalių idėjų palaikančiųjų būrį, tampa valstybės priešais.

Dabar suprantama, kodėl ir kokiais tikslais didieji profsąjungos centrai (LPSK, LDF, SOLIDARUMAS), kurių veikla yra finansuojama iš Europos socialinio fondo ir LRV stalo, per projektus, skirtus „Socialinio dialogo skatinimui”, pasirašinėja „Nacionalinius susitarimus“, taip Lietuvoje neoliberalios ideologijos šalininkams padėdami įvesti savo tvarką, ir kodėl nepripažįstamos ir ignoruojamos tos profsąjungos, kurios tam nepritaria.

Tiesiog pabandžiau paaiškinti ir pats suprasti, kur link mes einame, kas yra kas ir ką reikia daryti, kad nepridarytume esminių nepataisomų klaidų. Man labai gaila, kad žmonės nesidomi tokiais dalykais ir nesupranta, o tie, kas supranta, prisidengia tik gražiais lozungais, bet nepasako tiesos iki galo. Žinant tiesą, lengviau priimti sprendimus: „informuotas, reiškia ginkluotas“.

Jei to nesustabdysime, neoliberalizmo doktrinos šalininkai taps mūsų valdytojais amžiams, o VALSTYBĖ TAPS FEODALINE.

Nuotraukoje: komentaro autorius Rimas Armaitis.

2010.11.15


Prisijunkite prie diskusijos