Vilniaus apygardos administracinis teismas nepanaikino Šimašiaus draudimo rinktis į Šeimų sąjūdžio organizuojamą mitingą rugsėjo 10 d. Kyla klausimas – kas toliau, kur visa tai veda? Ogi, jeigu nebus greito sprendimo, leidžiančio susigrąžint konstitucijoje įtvirtintą teisę žmonėms rinkti į taikius mitingus, neliks nieko kito kaip konstatuoti faktą, jog valstybės funkcija Lietuvoje perėmė labai nevalyva ir niekšinga gauja.
Didžiausias antikonstitucinis nepriklausomybės laikų akibrokštas yra demoralizuotos Vilniaus savivaldybės sprendimai, blokuojantys žmonių teisę laisvai išsakyti savo nuomonę, draudžiantys kritikuoti nevykusius valdžios veiksmus. Tačiau vadovaujantis tokiai antikonstitucinei orgijai Šimašius, kaip atrodo, turi dar toliau siekiančių planų: jam svarbu ne tik pažeminti Lietuvos valstybę, bet ir išprovokuoti tokią valdžios ir protestuojančių žmonių kaktomušą, kuri leistų pamiršti jo niekingus darbelius, paskandinusius Vilniaus savivaldybę į antilietuviškos isterijos ir nepotizmo liūną, ir, galimas daiktas, tokiu būdu taip pat pridengti savo bendrapartiečių, kurie vis dažniau ir garsiau yra vadinami Lietuvos išdavikais, nugaras. Jau tai, ką žinome, leidžia teikti aiškią išvadą, kad Šimašius yra mūsų laikų provokatorius Nr.1, siekiantis sukelti dar neregėtą sumaištį visuomenėje, užsimojęs net prieš pilietinės taikos likučius ir regimybę. Taigi aišku ir tai, kad niekas negali pavadinti rengiamo mitingo nesankcionuotu, jeigu žmonių minios nepaklus Šimašiaus iniciuotiems antikonstituciniams veiksmams. Žinia, Konstitucija mus įpareigoja kovoti prieš konstitucinės santvarkos naikintojus, t. y. naujųjų dienų stribus.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas galėtų paneigti, kad kartą išdavęs Baltarusijos laisvės kovotojus Lukašenkai, kartą pasitarnavęs diktatoriui, tas pats Šimašius toliau netarnauja kaimyninės šalies satrapui, a? Kad ir kaip ten būtų, baisu yra jau tai, kad Šimašius platina nihilistinio antivalstybingumo užkratą savo aplinkoje, užgriebdamas net teisines institucijas, tokias kaip Vilniaus apygardos prokuratūra ir teismas, demoralizuoja savivaldybės tarnybų veiklą. Po Šimašiaus reikės paplušėti bandant išvėdinti ir dezinfekuoti šių įstaigų kabinetus, – jeigu tai įmanoma padaryti iš principo, – tačiau mūsų visų labui reikėtų pabandyti užbėgti pavojingiems įvykiams prieš akis, teisiškai įvertinant sprendimus dėl mitingo draudimo kaip antikonstitucinius ir priešiškus Lietuvos valstybei, kaip niekingo provokatoriaus išpuolius.
VSD – svarbi įstaiga. Slaptai.lt nuotr.
Mitingo organizatoriai buvo viešai pasižadėję užtikrinti tvarką, vengiant ekscesų, tačiau dabar, skelbiant mitingą nelegaliu, organizatoriai gali nusiplauti rankas, ar ne? Ar dabar įvykių seka priklausys tik nuo įnoringos, greitai užsivedančios minios kaprizų? Kaip atrodo bent man, Šimašius ir panašūs veikėjai pasistengė pašalinti paskutinę kontrolės instanciją, kuri galėjo ir norėjo nukreipti prabudusią protestams tautą labiau civilizuota linkme. Kas dabar bus kaltas, jeigu susidūrimai tarp valdžios ir minios įgys kruviną pobūdį.
Vis tik raginčiau Šeimos sąjūdžio organizatorius koncentruotis į pozityvius, t. y. valstybę kuriančius tikslus, tokiu būdu pasipriešinant valstybės naikintojams, tokiems kaip Šimašius ir jo bendraminčiai. Kaip atrodo bent man, šiandien svarbiausia būtų su masinio judėjimo pagalba, su pažadintos tautos pritarimu pabandyti išvalyti valstybės institucijas nuo nepotizmo puvėsių, kurio dvoko jau neįmanoma nuslėpti net su gesintuvų dydžio dezodoranto purškalo balionų pagalba.
Mūsų šalis išties yra tapusi pasibaisėtinu gyvulių ūkiu, nes čia kai kurių šeimų kategorijos yra lygesnės už lygias.
V. Putinas ir A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Išsikerojusios nepotizmo džiunglės tikriausiai yra dar didesnis pavojus mūsų valstybės gyvastingumo palaikymui nei Putino ir Lukašenkos kartu sudėjus išradingumas, siekiant mums pakenkti.
Kaip atrodo bent man, tokią taksonomiją ir inventorizaciją, siekiant nustatyti nepotizmo koeficientą įstaigoje, reikėtų pradėti nuo VSD, taip parodant valstybės saugumo ir gyvastingumo užtikrinimo pavyzdį kitoms šalies institucijoms.
Vieni sako, kad mums nereikėjo taip smarkiai spausti A.Lukašenkos į kampą, nes esą tokiu būdu tik dar labiau pastūmėjome Baltarusijos diktatorių į putininės Rusijos glėbį, o, iš kitos pusės, dabar sunkiai tvarkomės su savo principingumo pasekmėmis pasienyje, kiti įrodinėja, kad neturėjome jokios teisės nusisukti, kai kaimyninėje šalyje labiausiai bjauriu pavidalu yra naikinamas žmogaus orumas, sutrypiami į purvą laisvės likučiai, doriausi tos šalies piliečiai yra įkalinami, kankinami, žudomi.
Tačiau, kaip atrodo bent man, čia vis tik diskutuojama ne tiek dėl vertybių, kiek dėl to, kokį racionalumo tipą išpažįstame, kaip toli esame pasiryžę žengti racionalizacijos keliu, nes ne tik pirmieji kalba apie subalansuotą utilitarinį pasirinkimą, bet ir antrieji tvirtina, kad mums naudingiausia būtų, jeigu kaimyninė šalis tvarkytųsi demokratiniais pagrindais, taptų žmogaus teises gerbianti ir ekonomiškai klestinti valstybė. Savo ruožtu aš pats šiuo atveju neturiu jokio pasirinkimo nei į vieną, nei kitą racionalumo pusę, įkalintas iracionalumo, nes tas pats Lukašenka man visados buvo tik didžiausio, netelpančio į jokius rėmus, taigi ir nepasiduodančio racionalizacijai pasišlykštėjimo dirgiklis, kol tokio negatyvaus išgyvenimo įtampą bent iš dalies pavyko suobjektinti kažkieno tiksliai sutvarkytu vaizdiniu apie tarakoną, krutinantį kruvinus ūsus.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar tais laikais, kai Dalia Grybauskaitė kvietėsi Baltarusijos diktatorių švečiuosna, jaučiau pareigą perspėti, kad Lukašenkos diktatūra yra, kalbant paradoksaliai, labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, žodžiu „higieniška“ pabandydamas išreikšti tą siaubą, kurį gali žmogus patirti žiūrėdama tiesai į akis apie lukašenkinio valdymo stilių ir ypatumus.
Žiū: jeigu kiti diktatoriai turėdavo didesnes ar mažesnes savo aukų kapines, tai Lukašenka tais laikais tokių kapinių neturėjo, nes jo pavojingiausi oponentai labai dažnai pranykdavo be pėdsakų, nepaliekant net mažiausios galimybės aukos artimiesiems aplankyti diktatoriui neįtikusio žmogaus kapelį. Užtekdavo šiam pabaisai spragtelėti pirštais ore ir nepatogus žmogus paprasčiausiai išgaruodavo, nepalikdamas jokios išnaros, ar ne taip? Tokia yra (arba buvo) Lukašenkos diktatūros nešvankioji magija. Ar galima čia dar kažką racionalizuoti? Tai, kad tik dabar išaiškėjo, kad iš nešvarios virtuvės išnirusi tarakoidinė būtybė nėra tokia higieniška kaip atrodė mums iš pirmo žvilgsnio, neleidžia tvirtinti, kad anas anksčiau buvo ne toks atgrasus, todėl neva tada dar buvo galima taikstytis su režimo nusikaltimais dėl šventos ramybės ir kažkokių konjunktūrinių sumetimų. Kita vertus, aš tai dabar prisiminiau ne dėl to, kad nenoriu praleisti progos vėl ir vėl pasigirti, koks kadaise buvau įžvalgus, toli numatantis į priekį, kiek kviesdamas visus pripažinti faktą, jog kartais pasišlykštėjimas (ar pasidygėjimas) leidžia praregėti tikrovę ne mažiau intensyviai nei euforinis būties paslapties išgyvenimas.
Tačiau šįkart kalbėsime ne tiek apie Lukašenkos pradėtą hibridinį karą, kiek apie užstojusią hibridinę taiką Lietuvoje.
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirstantys reikalavimai atstatydinti Gabrielių Landsbergį iš Užsienio reikalų ministro posto dėl užklupusios mus migrantų krizės gali būti kvestionuojamas dėl savo dalykinio turinio, tačiau yra visiškai teisėtas, pagrįstas ir neatšaukiamas sisteminės logikos požiūriu.
Žinoma, ne G.Landsbergis išprovokavo tą krizę, tačiau jeigu tik nesate kilmingųjų mergelių instituto auklėtinis, nesunku bus suprasti ir tai, kad šalies daugumos žmonių nuotaikas atstovaujantys veikėjai (kaip rodo sociologiniai tyrimai, šeimų maršo vertybėms didesniu ar mažesniu laipsniu pritaria trys ketvirtadaliai šalies gyventojų) neturi teisės atsisakyti progos paversti atpirkimo ožiu Anūką, nepotizmo princą, dėl savo arogancijos ir pasipūtimo tikriausiai labiausiai nemėgstamą šiuo metu politiką Lietuvoje, tarkime, tokiu būdu ieškodami satisfakcijos už visą patirtų pažeminimų, patyčių, begėdiškų šmeižtų virtinę, pateikdami sąskaitą už valdančiąją klasę aptarnaujančių politologijos tešlagalvių prasivardžiavimus, kai naujosios politikos bangos atstovai ne kartą buvo vadinami Putino emisarais, penktąja kolona.
Ar tai trys ketvirtadaliai šalies gyventojų yra penktojo kolona, a? Ar tiksliai suskaičiavote? Kokiai tautai galiausiai atstovaujate? Mūsų laikmečio žyme yra tai, kad tiršta ir dygu tapo nuo prisitaikėlių, karjeristų ir konjunktūros fetišistų, tačiau tai nekeičia reikalo esmės, kad gyventojų dauguma ir yra politinė tauta, kai savo ruožtu politinės tautos ir valdančiosios koalicijos orientacijos pastaruoju metu stipriai prasilenkia. Kaip atrodo, G.Landsbegio paaukojimas būtų „mažiausias kraujas“, ieškant hibridinio balanso, yra atpirkimo ožio už visas netesybas ir politinės sąmonės bei vaizduotės Lietuvoje nususinimą instaliacija.
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Andrius Kubilius, iš tiesų kaip ta nekaltųjų mergelių instituto auklėtinė, sako, kad nepalankiu mums visiems hibridinio karo metu tie žmonės, kurie reikalauja V.Landsbergio atstatydinimo, pagal kare kaip kare logiką turėtų būti vadinami išdavikais. Tačiau jau tokio lygio kaip ši krizė, didesnės ar mažesnės visuomenės mobilizacijos reikalaujantys išbandymai byloja ir apie tai, kad nereikia spjaudyti į šulinį, iš kurio gali prisieiti gerti, nereikėtų persistengti dergiant savo tautiečius, nes negražu bus kitą kartą kviesti tų pačių žmonių mases ginti Tėvynę.
Kas ten dar taip neseniai tvirtino, kad lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos? Todėl leiskite man išsakyti savo atskirą nuomonę, kad išdaviku turėtų būti vadinamas ne šiaip politinis oponentas, su kuriuo gali prisieiti dalytis valdžia, o greičiau tas įtakingas dabartinės koalicijos veikėjas, kuris savo ruožtu tarpininkavo nešvankiausiai nepriklausomybės laikų akcijai, kai šalies Genocido tyrimo centro direktorių mums paskyrė svetimos šalies ambasadorius, atstovaujantis truputėlį kitokiai istorijos versijai. Čia ir kyla klausimas – ar be teisės rašyti savo istoriją tauta dar yra pajėgi atstovauti sau arba bent įsisąmoninti savo interesus, bus pajėgi ginti Tėvynę?
Tegul pabando atsakyti į šį klausimą tas dvaro politologas, kuris išversdamas seną posakį į priešingą pusę neseniai su didžiausiu aplombu ciniškai pareiškė, kad nepaklūstantys konjunktūros taisyklėms žmonės yra tik naudingi idiotai…
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr. Užsienio reikalų ministerijoje (URM) atliktos darbuotojų apklausos rezultatai atskleidė, kad įstaigoje susiduriama su problema, kai, pasinaudojant įstatymo spragomis, į aukštas pareigas yra skiriami asmenys, priklausantys artimam draugų ratui.
Ministerijoje dirbantys darbuotojai taip pat neslepia jaučiantys, kad jiems yra labai apribotos galimybės kilti karjeros laiptais, o dėl, jų manymu, vadovų arogancijos bei esamo nesiskaitymo su pavaldiniais įstaigoje tvyro blogas psichologinis klimatas.
Kartu URM darbuotojai reiškia nepasitenkinimą ir dėl nekonkurencingo atlyginimo. Darbuotojų darbo sąlygų tyrimas rodo, kad dėl šių priežasčių net 7 iš 10 darbuotojų nėra tikri, ar liktų dirbti URM, jei jiems pasiūlytų kitą darbą.
Nors darbo sąlygų tyrimas buvo atliktas visose šalies ministerijose, paaiškėjo, kad padėtis URM, kuriai dvi kadencijas vadovavo buvęs ministras Linas Linkevičius, yra viena blogiausių. Šiuo metu ministerijai vadovauja konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis.
Vidaus reikalų ministerijos Projektų ir kokybės valdymo skyriaus patarėjos Eglės Vileikienės 2020 m. atliktas tyrimas atskleidžia, kad galimybe dirbti URM patenkinti 66 proc. personalo. Tai yra 3 procentiniais punktais mažiau, nei buvo 2017 m. URM darbuotojai teigė esantys labiausiai patenkinti esamais santykiais su kolegomis ir tiesioginiais vadovais bei aprūpinimu darbo priemonėmis.
Išskyrė pagrindines silpnybes ir grėsmes: vos trečdalis darbuotojų teigiamai vertina savo vadovybę
Tyrime išskirtos pagrindinės darbo URM silpnybės. Kaip viena pagrindinių silpnybių įvardinta nepakankamai skaidri darbuotojų vertinimo ir karjeros sistema. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad labai sumažėjo ministerijos vadovų pasitenkinimas galimybe daryti karjerą ir kelti kvalifikaciją. Tuo metu specialistai yra vis labiau nepatenkinti psichologiniu klimatu ir santykiais su tiesioginiais vadovais.
Prie ministerijos silpnybių priskiriamas ir nepatenkintas darbuotojų tobulėjimo poreikis, gana žemas įsitraukimo į darbą indeksas, nepakankamas aprūpinimas darbo priemonėmis, tinkančiomis nuotoliniam darbui. Taip pat pabrėžiama tai, kad beveik pusė darbuotojų nepatenkinti tolesnėmis karjeros ministerijoje perspektyvomis ir darbo užmokesčiu.
Tuo metu tarp tyrime išskirtų esminių grėsmių pažymima tai, kad vos trečdalis darbuotojų teigiamai atsiliepia apie ministerijos vadovybę, taip pat akcentuojama tai, jog net 7 iš 10 darbuotojų nėra tikri dėl to, ar liktų dirbti URM, jei jiems pasiūlytų kitą darbą.
Taip pat prie išskirtų grėsmių nurodoma, kad pastebimai sumažėjo darbuotojų, kurie rekomenduotų kitam asmeniui dirbti URM. Akcentuojama ir tai, kad daugiau nei pusė darbuotojų savo darbo užmokestį vertina kaip neteisingą rinkos atžvilgiu.
Politinio pasitikėjimo asmenims sudaromos išskirtinės sąlygos
ELTA taip pat gavo ir nuasmenintus URM darbuotojų atsakymus, kuriuose ministerijoje dirbantys asmenys identifikavo problemas, su kuriomis susiduria. Tarp aktualiausių nusiskundimų buvo pažymimas ir neskaidrus darbuotojų priėmimas, kai masiškai į aukštus postus be konkursų priimami politinio pasitikėjimo asmenys.
„Masiškai priimami į aukštas pareigas asmenys be konkurso, neišdėstant kriterijų (tiksliau, kriterijus būna politinė priklausomybė ar asmeninė draugystė su vadovybe) – pasinaudojant įstatymų landa“, – rašoma viename iš atsakymų.
„Atrankos į pareigas taisyklių, tvarkų taikymas nevienodai visiems – kai kurie yra „lygesni už kitus“, kad norimi žmonės būtų atrinkti, manipuliuojama taisyklėmis“, – pažymima kitame atsakyme.
Taip pat teigiama, kad valstybės tarnautojai iš esmės gali būti tik vyriausiais specialistais. Patarėjai ir vedėjai valstybės tarnautojai yra išimtys.
Darbuotojai akcentuoja karjeros galimybių stoką
Nuasmenintuose darbuotojų atsakymuose, kuriuose darbuotojai identifikavo problemiškiausius darbo URM aspektus, dažniausiai minėtas karjeros galimybių nebuvimas.
„Dėl keletą metų iš eilės keistų darbo vertinimo taisyklių, nuo 2019 m. pradžios įsigaliojusio naujos redakcijos diplomatinės tarnybos įstatymo bei nerašytų taisyklių taikymo, faktiškai buvau pažemintas pareigose, apribotos karjeros galimybės ir galimybės siekti aukštesnių pareigų“, – pažymima vieno iš darbuotojų atsakyme.
Kituose atsakymuose taip pat akcentuojama problema, kad, esant valstybės tarnautoju, galimybės kilti karjeros laiptais yra nulinės.
„Valstybės tarnautojai negali dalyvauti atrankose į politinių skyrių vedėjus, net jei ir turi reikiamą darbo patirtį, nes skelbiant atrankas nurodoma, kad dalyvauti gali tik diplomatai“, – rašoma URM darbuotojo atsakyme.
Kituose atsakymuose taip pat pažymima, kad yra sudaromos išskirtinės karjeros sąlygos asmenims, „pasižymintiems ne puikiais darbo rezultatais, bet įtakos ryšiais ir pan.“. Akcentuojama, kad tokia praktika visiškai sunaikina darbuotojų motyvaciją, todėl daug karjerą pradedančių diplomatų palieka diplomatinę tarnybą.
Taip pat apklausoje dalyvavusių darbuotojų atsakymuose pažymima, kad karjera daroma ryšių dėka, kandidatuojant į aukštesnes pareigas vertinama ne asmens kompetencija, o URM išdirbti metai.
Vadovai nesiskaito su pavaldiniais
Apklausoje dalyvavę respondentai neretai išskiria ir vadovų arogancijos problemą, kas, pasak jų, lemia blogą psichologinį klimatą darbe.
„Vadovų arogancija ir nesiskaitymas su pavaldiniais. Blogas psichologinis klimatas. Menkos arba visiškai jokių galimybių darbuotojams ginti savo teises“, – problemas įvardino vienas iš darbuotojų.
Tarp atsakymų pažymima ir atskirtis tarp ministerijos vadovybės ir eilinių darbuotojų. Teigiama, kad susitikimai dažnai vyksta tik vadovų lygmeniu, todėl žemesnių pareigybių darbuotojai nesužino aktualios informacijos.
„Nėra vadovybės dalijimosi informacija – gyvename „paslapčių pasaulyje“, kur vadovų vienintelis galios įrankis prieš pavaldinius (nemaža dalis kurių yra jauni ir gabesni už vadovus) – „žinios, paslaptys“, kuriomis jie disponuoja. Tarsi dirbtume skirtingoms valstybėms. Kraupu“, – teigiama vieno iš darbuotojų atsakyme.
Netenkina atlyginimo dydis
Apklausoje dalyvavę darbuotojai taip pat labai dažnai tarp pagrindinių problemų išskyrė nekonkurencingą atlyginimą.
„Atlyginimas yra nekonkurencingas – didelė dalis jaunų žmonių ilgai neužsibūna, o ilgiau dirbę dažnai nebeturi įgūdžių ieškoti kito darbo rinkoje“, – teigiama viename iš atsakymų.
Todėl dalis apklausoje dalyvavusių asmenų neslepia, kad dėl nedidelio atlyginimo ieškantys kito darbo.
„Esu „tik valstybės tarnautoja“, o tai mūsų įstaigoje reiškia – esi tarnas diplomatams. Dirbu jau daug metų (18 metų), bet karjeros galimybių jokių, atlyginimas niekada nekyla, nors esu nuolat giriama už iniciatyvas ir puikų darbą, bet šeimai nuo to tikrai ne lengviau. Todėl būsiu atvira: rimtai ieškau kito darbo, nes esu labai nusivylusi“, – teigia viena iš apklausoje dalyvavusių URM darbuotojų.
Motyvacinės sistemos nebuvimas
Darbuotojai akcentuoja, kad visos jau anksčiau identifikuotos problemos lemia tai, kad darbuotojai neturi motyvacijos darbui bei karjeros siekiui.
„Neproporcingai sunaikinta kilimo karjeros laiptais galimybė: dabartinė institucijos nuostata, – net jei darbuotojas rodo puikius darbo rezultatus, normalu dirbti tose pačiose pareigose 20 metų, išskirtinių karjeros sąlygų sudarymas asmenims, pasižymintiems ne puikiais darbo rezultatais, bet įtakos ryšiais ir pan. Tokia pozicija visiškai sunaikina darbuotojų motyvaciją, daug karjerą pradedančių diplomatų palieka diplomatinę tarnybą“, – teigia vienas iš ministerijos darbuotojų.
„Motyvacijos – jokios, nemaža dalis vadovų mano, kad darbas URM (su tragiškai maža alga) – pakankama motyvacija“, – antrina ir kitas darbuotojas.
URM atliktame tyrime dalyvavo 30 proc. ministerijos darbuotojų t.y. 266 asmenys. 2020 m. gegužės 25 d. – liepos 31 d. internetinės apklausos forma atlikto tyrimo tikslas buvo nustatyti darbuotojų motyvaciją ir pasitenkinimą darbu.
Lenkijos prezidentas A. Duda savo patarėja paskyrė dukterį. EPA-ELTA nuotr.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda savo dukterį Kingą paskyrė savo patarėja. 25-erių teisininkė už darbą visuomeniniais pagrindais algos negauna, tviteryje pareiškė prezidentas.
Remiantis prezidentūros interneto svetaine, Kinga Duda jau nuo rugpjūčio patarinėja savo tėvui. Tačiau oficialiai apie jos priėmimą į darbą nebuvo pranešta.
Nors tai visuomeninis darbas, šis paskyrimas sulaukė Lenkijos politikos komentatorių kritikos. Jie kalbėjo apie nepotizmą ir „Lenkijos Ivanką Trump“ – tai užuomina į JAV prezidento Donaldo Trumpo dukterį, kuri nuo 2017 metų yra savo tėvo patarėja.
Iki šiol Kinga Duda politiniame gyvenime aktyviai nesireiškė: pastarąjį kartą ji pasirodė visuomenei liepos gale, antrojo rinkimų rato, kurį nežymia persvara laimėjo jos tėvas, dienos vakarą. Tada ji kalbėjo, kad niekas nenusipelno tapti neapykantos objektu, „nepriklausomai nuo to, kuo mes tikime, kokia mūsų odos spalva, kokios mūsų pažiūros (…) ir ką mes mylime“.
Ši žinutė buvo kontrastas homofobiškiems tonams, kuriuos per rinkimų kampaniją rinkosi A. Duda.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jaunųjų konservatorių lyga (JKL) ketvirtadienį prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos rengia protesto akciją prieš Rimanto Sinkevičiaus paskyrimą į ministro postą.
JKL valdybos narys Vykintas Vaitkevičius sako, kad „pilietiškas jaunimas nesitaikys su valdančiųjų tyčiojimusi iš valstybės ir jos ateities“.
„Lietuvos ekonomikos laukia itin sudėtingas laikmetis, o vadovauti šiai sričiai skiriamas žmogus, garsėjantis tik meile linksmybėms Seime ir medžioklei su verslininkais. Beje, šito pomėgio net nematęs reikalo deklaruoti ir už tai nubaustas VTEK. Ministerija bus atsakinga už milžiniškų lėšų skirstymą, bet abejoju, ar nors vienas verslininkas tiki, kad šitas ministras gali turėti vizionierišką planą – šis žmogus 2016 metais netiko net Karbauskiui. Taigi, prie tokių Vyriausybės korupcijos, nepotizmo ir nekompetencijos profesionalų kaip Narkevičius ar Palionis, jungiasi naujas profesionalas Sinkevičius“, – pranešime cituojamas V. Vaitkevičius.
Sostinėje kuriasi naujas judėjimas „Junkis“, kurio steigėjai bei organizatoriai – ir politikos senbuviai, ir tokios veiklos naujokai – yra neabejingi valdžios ignoruojamai socialinei, ekonominei bei politinei krizei Lietuvoje ir siūlo ją spręsti drauge artėjančiuose vietos savivaldos rinkimuose. Naujasis judėjimas sveikina Lietuvą spalio 10-ąją minimos, bet realiai jai labai trūkstančios dienos – visų lygių Savivaldos – proga.
„Atėjo nelengvas, bet labai įdomus ir dideles viltis keliantis politinio gyvenimo laikotarpis. Artėja savivaldos, Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai. Šiandien nebėra partijos, kurios nariai nebūtų susipykę ar susiskaldę. Politinė sistema išbalansuota bei išdraskyta, pasitikėjimas valdžia pasiekė dugną, visuomenė kiršinama, trečdalis Lietuvos išsivažinėjo po pasaulį. Naujų lyderių neieškoma, jie neugdomi, įsigali nepotizmo, švogerizmo, siaurų grupinių interesų bei sveiku protu nesuvokiami dinastijų principai. Nuvertėjo ir tautinės, ir konstitucinės, bendruomenių ir šeimos vertybės“, – skelbia judėjimo iniciatyvinė grupė.
Judėjimo krikštatėviai ragina atsispirti visam šitam blogiui ir susijungti, kaip tai darėme prieš 30 metų „Baltijos kelyje”, kaip buvo 1991-ųjų Sausį.
„Tuomet Lietuvoje jungėsi kelių kartų, skirtingo likimo žmonės, jų nesustabdė kitoniškos pažiūros, įsitikinimai, kalbėjimas skirtinga kalba ar išpažįstama religija. Netgi priešo tankai. Tada supratome, kad tik viltis, tikėjimas ir vienybė gali pakeisti ateitį. Dabar, kaip niekada, aišku – tik veikdami drauge sukursime Lietuvos ateitį“, – iniciatyvinės grupės vardu sako Saulius Povilaitis.
Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.
„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.
Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.
Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.
Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.
Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.
Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.
Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.
Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.
Gražus – aš, baisus – jis
Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.
Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.
Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai – 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).
Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“
Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.
Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė
Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.
Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.
Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.
„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.
Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.
Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.
Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia
Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.
Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.
Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.
Tyrimų išvados – sveikas arba sergi
Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.
Andrius Kubilius
Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.
Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.
Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.
Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.
Kaip taupo Vyriausybės aparatas
Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.
Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.
Biudžeto formavimo principai
Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.
Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.
Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.
Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.
Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą.
Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.
Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.
Pavyzdžių yra – noro nėra
Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“
Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.
Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.
Kurie reitingai yra svarbesni
Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.
Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.
Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.
Luminor banko vyriausioji analitikë Indrė Genytė-Pikčienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Kol šypsenomis ir šampanu buvo laistomas šviežiai pasirašytas nacionalinis susitarimas, ne vienas ir ne du Lietuvos piliečiai pakavosi lagaminus ir ieškojo lėktuvo bilietų. Kad vis daugiau gyventojų nebetiki senais, bet vis į kitą popierėlį perpakuojamais pažadais, iliustruoja operatyvūs emigracijos duomenys.
Per devynis šių metų mėnesius Lietuvą paliko 47 tūkstančiai gyventojų – tai maždaug tiek pat žmonių, kiek gyvena Telšių ar Kėdainių rajonuose.
Grubiai tariant, prarandame po rajoną kasmet. Tuo tarpu politinis elitas, užliūliuotas atsigaunančių ekonominių rodiklių švenčia popierines pergales. O juk tiek emigracijos duomenys, tiek iki raudonumo įkaitusi darbo rinkos situacija rodo, kad šis Nacionalinis susitarimas yra stipriai vakar diena. Tai, dėl ko susitarta, – elementarūs pamatiniai dalykai, kurie turėjo būti padaryti labai seniai, kad Lietuva būtų patraukli veikti – gyventi, kurti, dirbti ir mokytis. Analogiškų susitarimų, strategijų ir kitokio pobūdžio popierinių pažadų buvo daugybė, bet dauguma jų nugulė archeologiniais sluoksniais biurokratų stalčiuose. Nenuostabu, kad ir šią iniciatyvą visuomenė sutinka skeptiškai – darosi vis sunkiau tikėti, kad šįkart jau tikrai bus kitaip.
Analizuojant emigracijos priežastingumą, be ekonominių aplinkybių, būtent nusivylimas valdžia, pasitikėjimo ir tikėjimo nebuvimas Lietuvoje yra vienos kertinių priežasčių išvykti. Devalvuotas valdžios plačiąja prasme autoritetas, reputaciją trypia vis įsiplieskiantys kyšininkavimo, viešųjų išteklių iššvaistymo, nepotizmo ir korupcijos skandalai. Todėl žmonėms patikėti tos pačios valdžios žadamu šviesiu rytojumi darosi ypač sunku. Iš dalies būtent nepasitikėjimas sąlygoja ir nemažėjantį ekonominį šešėlį Lietuvoje – tokios reputacijos administratoriui nesinori patikėti savo sunkiu darbu uždirbtų pinigų. Akivaizdu, kad kol nebus tinkamo valdančiojo elito pavyzdžio, naivu būtų tikėtis kitokio elgesio iš „paprastų mirtingųjų“.
Problema ta, kad tikėjimą ir reputaciją įmanoma užsitarnauti tik per ilgą laiką sunkiu rezultatyviu darbu. Tam būtinas strateginis planavimas ir efektyvus planų vykdymas. Reikia tik valios ir noro, nes labai aiškų tikslą – viduriniosios klasės auginimas ir jos gerovė – jau sudėliojo aplinkybės.
Juk tvirta, iniciatyvi, mąstanti, pasiturinti vidurinioji klasė yra pažangios ekonomikos ir darnios visuomenės pagrindas. Pavyzdžiai Vakarų ir Šiaurės šalyse rodo, kad būtent nesuvaržyti ir galintys oriai gyventi stambios viduriniosios klasės atstovai kuria didžiausią pridėtinę vertę, išlaiko save ir labiau pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Ir tam, kad sukurtume privačiai iniciatyvai palankią terpę, nereikia didelių finansinių išteklių, užtenka politinės valios ir noro tesėti pažadus.
Tuo tarpu šiandienos realijos visai kitokios – vietoj to, kad matytume pastangas telkti viduriniąją klasę, vis dar tenka stebėtis priešingomis iniciatyvomis. Kelios jų: aukšti darbo jėgos mokesčiai, pasikartojantis keisto progresyvumo apmokestinimo leitmotyvas, nemotyvuojanti pensijų sistema, besitęsianti epopėja dėl „Sodros“ lubų, dešimtmečiais trunkantys švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reformavimo eksperimentai, administraciniai barjerai bei perteklinis privačios iniciatyvos reguliavimas ir daugelis kitų pavyzdžių. Problema ta, kad nėra vieningos strategijos, o melodija, pagal kurią šoka ekonomikos dalyviai, keičiama kaskart naujai valdžiai išsidalinus postus. Natūralu, kad galiausiai nuo tokios kakofonijos pavargstama ir imama dairytis darnesnio ekonominės politikos sąskambio svetur. Taip elgiasi ne tik fiziniai asmenys, neretas verslininkas užsimena apie palankesnės terpės veikti paieškas.
Taigi nebėra kur trauktis, būtina veikti. Belieka palinkėti, kad šis Nacionalinis susitarimas nebūtų tik pavienis kuolas, įkastas dėl akių, nes jo tokiam emigracijos potvyniui sustabdyti tikrai nepakanka.
ELTA (Gediminas Savickis) nuotraukoje: „Luminor” banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.
Mieli Lietuvos žmonės, gerbiamieji Seimo nariai, gyvename tokiu nepaprastu laiku, kai į mūsų dabartį atkakliai beldžiasi ir istorija, ir viso šiuolaikinio pasaulio globalūs iššūkiai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Artėjantis valstybės atkūrimo 100-metis praplečia įprastą matymo lauką, sustiprina įžvalgas apie valstybingumą, apie tikslus, kurių siekiame, apie atsakomybę.
Vasario 16-osios karta išplėšė mūsų valstybę iš nebūties ir ėmė kurti naują, modernią Lietuvą. Minėdama 20-metį šalis buvo pažengusi stebėtinai toli. Jeigu nebūtų anuomet brutaliai sustabdyta ir naikinta, šiandien gyventume valstybėje, kuriai nereikia vytis prarasto laiko.
Jubiliejiniai metai mus įpareigoja ypač realiai ir reikliai pažiūrėti į svarbiausius savo uždavinius. Nėra kitos jėgos, galinčios paspartinti šalies pažangą, kaip tik mes patys. Nėra ir kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.
Pernai per šalį nuvilnijo teisingumo, perspektyvų, ekonominės gerovės, drąsių ir lauktų permainų viltis. Kartu su rinkimais. Ją tauta siejo su atsinaujinusiu Seimu, su profesionalų Vyriausybe.
Pasikeitė daugumos partijų vadovybės per paskutinius metus. Tai kėlė sėkmingesnio ir saugesnio gyvenimo lūkestį. Taip pat ir skaidresnio: jau per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį pasibaigė kai kurių amžinų vadovų era „Lietuvos geležinkeliuose“ ir dar dešimtyje įstaigų.
Atrastas Nepriklausomybės atkūrimo akto originalas dar labiau pakurstė valstybinį pasididžiavimą. O profesoriaus Liudo Mažylio atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.
Šimtmetį išsaugoti signatarų parašai įkvepia ir skatina veikti. Šiais parašais prikelta Lietuvos valstybė, nors ir išgrobstyta, suskaldyta ir nuniokota, priėmė bebaimius sprendimus dėl žemės, švietimo, gamybos ir gynybos reformų.
Visuotinį žmonių raštingumą užtikrinusi švietimo reforma, Gustaičio lėktuvai, lietuviškas sviestas ir krepšinis tapo to laikotarpio išsivysčiusios Europos šalies vizitine kortele.
Bet talentingų reformatorių reikia ir šiandien. Strateginės reformos gali ištisiems dešimtmečiams nulemti valstybės valdymo kokybę.
Iš viešojo sektoriaus reformos žmonės laukia nomenklatūrinio valdymo pabaigos ir tikisi, kad nauja valdžia neapsistatys tik savais, bus atspari siaurų interesų grupių lobizmui. Kad pertvarka nesibaigs keliais sumažintais etatais ar šimtaprocentiniais priedais prie kai kurių pareigūnų atlyginimų.
Tačiau užsitęsusi valstybės valdymo sumaištis ir kai kurių reformų neapibrėžtumas jau kelia nerimą.
Stringa urėdijų pertvarka, Seimas ir savivaldybės saistosi įtartinais vidaus sandoriais, švietimo reformos pradžia primena nekilnojamojo turto dalybas.
Politinė atsakomybė – tai ne atskiri sektoriniai perstumdymai, o koordinuotas darbas ir solidarus apsisprendimas už šalies gyventojams būtinų strateginių sprendimų visumą. Jiems priimti reikalinga politinė valia, bet jos nepridės nei Trišalė taryba, nei buldozerinė pseudodemokratija. Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto.
Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis.
Visose rinkimų programose ir Vyriausybės veiksmų plane švietimo sistemos pertvarka įvardinta kaip prioritetų prioritetas. Atrodė, dėl to jau pasiektas ir platus politinis supratimas ir sutarimas.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Turime skubiai keisti mokytojų rengimo sistemą, peržiūrėti vaikų ugdymo ir besidubliuojančias studijų programas, finansavimo modelius. Švietimo įstaigų tinklą sutvarkyti taip, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas visiems. Kad baigtųsi vaikų segregacija ir šešėlinės pamokos, profesinis mokslas atitiktų šalies ekonominius poreikius, o universiteto diplomas atgautų savo vertę.
Tuo tarpu ką pirmiausia girdime ir matome: vietoj kokybinių pertvarkų – dešimčia dienų pailginti mokslo metai, kurpiami pastatų perskirstymo ir parceliavimo planai.
Panašu į reformos imitaciją. Neapibrėžtumas ir chaosas, koks yra dabar, pasmerkia reformą jai net neprasidėjus. Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema.
Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka. Kai ją vedžioja nematomi interesai, net ir vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesnis nei visa šimtmečio kultūrinė programa.
Tarnavimas valstybei ir tuo pačiu metu koncernui irgi kai kam atrodė visiškai suderinami dalykai, kol atsirado valios nenumarinti tyrimo ir priimti sprendimą.
Principingi ir aiškūs veiksmai, iki galo atlikta reforma grąžina pasitikėjimą ir teismais. Tai ne atsitiktinė tendencija, nes žmonės mato įdirbį ir realius pokyčius.
Įteisinę individualų konstitucinį skundą, suteiktume galimybę žmonėms ir patiems aktyviau ginti savo konstitucines teises.
Teisingumo jausmas sustiprėtų, jeigu nustotų buksuoti ir neteisėto praturtėjimo tyrimai. Konstitucinio Teismo sprendimas išsklaidė abejones – gyvenimas ne pagal pajamas nusipelno baudžiamosios atsakomybės. Taigi policijai, mokesčių inspektoriams ir prokurorams nėra priežasčių delsti.
Laikas taip pat didinti ir mokestines baudas už neaiškios kilmės turtą ar pajamas bei milijoninių mokesčių vengimą. Jos negali būti tokios pat kaip už smulkią vagystę.
Nes mes visi norime būti tikri, kad teisingumas Lietuvoje – galingesnis už nusikaltėlį. Sąžiningai dirbantys ir gyvenantys žmonės turi jausti valstybės palaikymą.
Tvirtos laikysenos reikia ir jau prasidėjusiam perversmui vaistų rinkoje. Ji dešimtmečius balansuoja tarp farmacininkų godumo ir vaistų neįperkančio žmogaus.
Jeigu Sveikatos apsaugos ministerijos stuburas atlaikys spaudimą, o Konkurencijos tarybos bei Valstybės kontrolės rekomendacijos bus įgyvendintos, kainų svertai pagaliau tikrai pakryps žmogaus naudai. Ir korupcijos šioje gyvybiškai svarbioje srityje liks mažiau.
Nors ekonomikos šešėlis ir korupcija apvagia kiekvieną – nuo kūdikio iki pensininko, vis dar trūksta sąmoningumo ir pilietinės drąsos. Kovai su korupcija reikia kur kas daugiau pastangų, tačiau pranešėjų apsaugos idėja marinama jau trečią Seimo kadenciją.
Visuotinis nepakantumas korupcijai būtų geriausia dovana valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kad niekas neduotų ir neimtų kyšių, kad viešieji pirkimai vyktų pagal skaidrias taisykles, o ne pagal vienintelio tiekėjo pageidavimus, kad specialistai būtų įdarbinami ne pagal pažintis, o pagal gebėjimus, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami svarbiems valstybės tikslams, o ne „auksiniams“ šaukštams įsigyti.
Paverskime užsibrėžtą tikslą garbės reikalu – tuomet visiems atsiras ir valios, ir galimybių.
Suprasdami, kokią grėsmę valstybės stabilumui kelia socialinė atskirtis, prieš metus visi susitelkėme žygiui „Už saugią Lietuvą“.
Kad ir kokius skaudulius atvėrėme, viskas pamažu krypsta į gera – mažiau abejingumo, daugiau dėmesio ir kontrolės. Vaikų apklausos vyks su psichologais, žmonės ryžtasi tapti globėjais, kuriasi nauji dienos centrai, vis daugiau įdomių ir išradingų projektų, kurie gelbsti nuo pražūtingų priklausomybių.
Sunkiai išspaustas parašas po pasižadėjimu – „vaikų mušti negalima“ – tik patvirtino, kad smurtas nėra vien asocialių šeimų problema, kad egzistuoja šimtai jo rūšių. Pernai nuo smurto nukentėjo beveik 3000 vaikų. Daugiau kaip pusė jų – nuo artimųjų rankos. Apginti juos – mūsų pareiga. Todėl būtų gerai, kad neeilinėje Seimo sesijoje palaiminta vaikų teisių apsaugos sistemos pertvarka jau įgautų realų pagreitį.
Matome ir daug gerų pokyčių – vien Kaune jau darbuojasi dešimtys profesionalių globėjų.
„Tai – Kauno vaikai ir juos augins kauniečiai“, – taip nusprendė miestas, paskelbęs 2017-uosius Vaikų gerovės metais. Tai galėtų būti šimtmečio šūkis ir Varėnoje, ir Kėdainiuose ar Skuode – visoje Lietuvoje.
Kova su alkoholizmu taip pat yra mūsų garbės reikalas ir turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Nacionalinis žygis prieš girtuoklystę nėra tik nuostatos, kurios įsigalios po 2020-ųjų. Neleisti, uždrausti, atimti, aptverti, apmokestinti – tai primityvus ir paprastas kelias, tačiau jis veda tik į šešėlį ir pogrindį.
Mūsų užduotis – ugdyti, padėti, suteikti šansą, parodyti kitokį gyvenimą – štai mūsų atsakomybė. Jeigu jos kratysimės, problemos nesispręs ir tik gilės.
Kaip nutiko ir su Darbo kodeksu. Rinkimų įsipareigojimas subalansuoti darbo santykius taip, kad nenukentėtų darbuotojo saugumas, buvo deleguotas Trišalei tarybai, permetant politinę atsakomybę kitiems.
Nors galiausiai, po didelių diskusijų ir vargų, kodeksas dalinai buvo pataisytas. Į jį įtraukta dauguma mano vetuotų nuostatų. Kodeksas buvo priimtas, bet nukentėjo visi – ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.
Žmonių gyvenimo nepagerins ir PVM lengvatos šildymui naikinimas. Daug šalies gyventojų ir taip neišgali susimokėti komunalinių mokesčių. Sulig šildymo sezonu šiluminis skurdas dar padidės, kelis kartus išplėsdamas potencialių pašalpų gavėjų ratą. Ar esame krizinėje situacijoje, kad reikia tokių priemonių?
Mokesčių perstumdymas, iš vienų atimant ir dovanojant kitiems, socialinio teisingumo tikrai nepridės.
Todėl neparuoštų reformų manija, kuri matoma dabar, gali virsti išsiilgtų pokyčių parodija. Stumdoma atsakomybė prognozuoja netesėtų politinių pažadų sezoną ir tik veiklos imitaciją.
Pirmieji lūkesčių metai eina į pabaigą – ir politikos naujokas jau nėra pasiteisinimas. Mažareikšmiai sprendimai vietoj solidžių ir efektingų pertvarkų demotyvuoja ir augina žmonių nusivylimą bei nepasitenkinimą. O nuvilti žmonių dar kartą niekas negali. Tokios teisės neturime mes visi. Nes jie ir toliau balsuos kojomis.
Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams.
Chroniškas koalicijų trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo, be aiškaus partinio užnugario pradėjo strigti ir pertvarkos. Todėl pats laikas investuoti į partijų kokybę ir partinius žmones. Politinis pasirengimas valdyti valstybę yra gyvybiškai svarbus ir tikrai ne vienos dienos reikalas.
Kaip tik dabar politinei sistemai yra naujų galimybių laikotarpis. Su besikeičiančiomis kartomis beveik visose partijų vadovybėse siejamas kokybinio atsinaujinimo lūkestis.
Kad bus principingai nusigręžta nuo nomenklatūrinių ir korupcinių tradicijų, apsivalyta nuo pinigingose kišenėse užsisėdėjusių veikėjų, kad populistinius vieno sezono darinius ir derinius pakeis atsakingos politinės jėgos.
Tuomet ir mūsų žmonių nerimas dėl ekonominių bei socialinių grėsmių nebus stipresnis, kaip matome dabar, nei dėl Rusijos invazijos, terorizmo ar Europos Sąjungos ateities.
Todėl strateginiams sprendimams reikia susivienyti, kaip mes susivienijome šalies gynybai. Dėl jos nesvyruojame. Ir politikai, ir visuomenė – visi kalbame vienu balsu ir netrypčiodami darome tai, ką reikia.
Suprantame, kad saugumas kainuoja ir juo turime rūpintis pirmiausia mes patys. Tam jau trečius metus užtenka ir savanorių šauktinių, ir politinės valios, didėja investicijos į mūsų gynybinius pajėgumus, ir tuo pačiu daugėja sąjungininkų.
Žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos, Lietuva dar niekada neturėjo tiek daug draugų. Šiemet sulaukėme istorinio palaikymo: dislokuotas Vokietijos vadovaujamas mūsų sąjungininkų batalionas, kuriame net 7 valstybių kariai. Viso Baltijos regione – net 20 šalių iš 28 NATO narių atsiuntė pastiprinimą mums. Visa tai kilstelėjo mūsų šalies gynybinį atgrasymą į aukštesnį kokybinį lygį.
Nepaisant esamų saugumo garantijų, neturime sustoti – sieksime NATO reformų, priimant greitesnį sprendimų procesą, dar tvirtesnių gynybos planų, bendros oro gynybos.
Šiandien demokratiją ginantis pasaulis jau aiškiai supranta, kad didžiosios grėsmės transatlantiniam saugumui kaupiasi būtent mūsų regione: Kaliningrado srities militarizacija, agresyvios puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusi Astravo atominė jėgainė.
Ir mes patys nesame tik saugumo vartotojai ar prašytojai. Mūsų žmonės visuose pasaulio karštuosiuose taškuose padeda užtikrinti ilgalaikę taiką, esame strateginiai Ukrainos ir Gruzijos partneriai, padedame šioms šalims, talkiname kovoje su migracijos krize, aktyviai dalyvaujame globalioje antiteroristinėje koalicijoje.
Todėl šalies užsienio politika taip tampriai tapo neatsiejama nuo saugumo iššūkių. Geopolitinė realybė verčia ne tik mus, bet ir visą Europą imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą.
Šie iššūkiai atveria galimybių ir stipresnei Europos šalių integracijai. Būtent ji gali tapti atsvara nestabilumui ir įtampai, tvyrančiai pasaulyje. Narystė Europos Sąjungoje yra garantija, užsitikrinant ilgalaikę taiką, stabilumą ir gerovę. Vis dar 28 Europos šalys kartu turime kur kas daugiau svorio negu pavieniui.
Tačiau Europa neapsaugos mūsų nuo politinės trumparegystės: turime patys apsivalyti nuo išorinių įtakų, didinti pilietinį atsparumą.
Nors Lietuva didžiuojasi atvira visuomene, Lietuvos demokratijos tėvo Kazio Griniaus metinės palydėtos net 4 pasikėsinimais į žodžio laisvę. O juk kaip ir prieš šimtą metų žiniasklaida yra mūsų ginklas, Tėvynės sargas ir tiesos kardas. Neretai – vienintelis valstybės ramstis, kovojant su korupcija, informacinėmis atakomis, socialiniu nejautrumu.
Lietuvos „elfai“, stabdantys priešiškus „trolius“ ir melagingas naujienas virtualioje erdvėje, sulaukė net tarptautinio dėmesio, nes jie užtikrina saugumą ir atsparumą realiu laiku.
Laisva, saugi žiniasklaida ir sąmoningi piliečiai – tai priešakinė linija jau vykstančiame informaciniame kare.
Gerbiamieji, gyvename finansiškai ir ekonomiškai stabilioje šalyje, esame konkurencingi, investicijų sausra taip pat kol kas aplenkė Lietuvą.
Inovacijos ir aukštos kvalifikacijos žmonės tampa naujojo šimtmečio Lietuvos skiriamuoju ženklu pasaulyje. Nuo šiandienos žingsnių priklausys, kokia ateityje bus mūsų šalis – inovatorių Lietuva ar ištuštėjęs pagyvenusių žmonių kraštas.
Neatidėliokime svarbių sprendimų nei kitam posėdžiui, nei kitai kadencijai. Būtent inovacijos lems visos ekonomikos perspektyvą. Būtent inovacijos yra tas skiriamasis ženklas, kuris identifikuoja visą Baltijos šalių regioną. Todėl jų plėtrai reikia stipresnių paskatų.
Vienbalsiai Seime patvirtintos Mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairės. Nepadėkime jų į stalčių – paverskime gyvu dokumentu.
Neleiskime merdėti mokslo ir inovacijų slėniams, į kuriuos jau investavome europinius milijardus. Tokio srauto daugiau jau nebus.
Gerų ženklų netrūksta: atgyja inžinerija, aviamechanika, stiprėja informacinės technologijos. Lietuva įsitvirtina kaip regiono gyvybės mokslų ir finansinių technologijų centras. Tai labai gerai.
Lietuviškus lazerius rastume jau 90-yje iš 100 TOP universitetų.
Jau šį mėnesį tapsime Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) nariais – tai reiškia, kad pasaulis pastebi mūsų mokslinį potencialą, juo pasitiki ir vertina. Tuo galime didžiuotis.
Laikas inventorizuoti visą valstybės investicijų programą, nes ypač europinės lėšos artimiausioje ateityje seks. Todėl valstybės investicijų programa, kuriai kasmet skiriame apie 15 procentų metinio biudžeto, tampa pagrindiniu instrumentu, kuris gali nukreipti valstybės vystymosi raidą. Valstybės šimtmetį pasitikime tokiais projektais ir sprendimais, kurių naudą galėtume jausti dar ilgai. Visų pirma juos turėtume kreipti į inovacijas ir technologinį šalies atsinaujinimą. Tuomet tapsime patrauklūs ne tik užsienio investuotojams, bet gimtinės nepaliks ir mūsų piliečiai.
Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo.
Mielieji, maksimaliai išnaudokime Lietuvai palankų metą, kad valstybės stiprėjimą, jos augančią ekonominę galią jaustų kiekvienas gyventojas. Šis laikas – mūsų turtas. Nešvaistykime jo antraeiliams dalykams. Būtina spėti atliepti svarbiausius dabarties iššūkius.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Mums reikia tokios pat energijos, drąsos, pasiaukojimo ir atsakomybės kaip Pirmosios Respublikos metais.
Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.
Šie metai – slenkstis į naują atkurtos valstybės šimtmetį ir į naujos kokybės Lietuvą. Padarykime, ką privalome, šiandien ir suteikime pasitikėjimo ateičiai.
Linkiu sėkmės kiekvienam, kas trispalvę laiko rankoje kaip atsakomybę. Kas šimtmečio laukia ne tik kaip pasididžiavimo savo valstybe šventės, bet ir kaip galimybės svariai prisidėti, stiprinant mūsų Laisvės kūrinį.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) Vyriausybės prašo pateikti Seimui svarstyti Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių, įrenginių ir kitų, nacionaliniam saugumui užtikrinti, svarbių įmonių įstatymo pakeitimo projektą.
Lietuvos geležinkeliai. Slaptai.lt nuotr.
Pakeitimai turėtų reglamentuoti strateginio ūkio sektoriaus įmonių darbuotojų, skiriamų į vadovaujančias pareigas ar priimančių svarbiausius sprendimus, privalomą patikrą. Taip pat didelis dėmesys būtų skirtas šių įmonių sandorių patikrai – pastarieji turi atitikti nacionalinio saugumo interesus bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus.
Atsižvelgiant į situaciją, kad tokiose įmonėse kaip „Lietuvos geležinkeliai“ net 40 proc. darbuotojų susiję giminystės ryšiais, komitetas siūlo Vyriausybei įvardyti priemones, kurios užtikrintų skaidrią atranką į darbo vietas, padėtų pasirūpinti, kad strateginėse įmonėse dirbantys giminystės ryšiais susiję asmenys nebūtų saistomi tarpusavio pavaldumo santykiais.
„Dabartinė padėtis su strateginėmis įmonėmis mums leidžia įžvelgti ne vieną spragą, tad turime kuo greičiau tobulinti įmonių veiklą ir jų kontrolės sistemą, – sakė NSGK pirmininkas Vytautas Bakas. – Įžvelgiame spragas vykdant strateginius, ypač technologinius, sandorius. Strateginės reikšmės įmonėse turime darbuotojų patikimumo problemą, kurią lemia ir vyraujantis nepotizmas“.
Pasak V. Bako, svarbius sprendimus priimančių darbuotojų patikrai ir nepotizmui reikia skirti ypatingą dėmesį.
„Ta situacija turi baigtis. Nepriimtina tai, kad valstybės įmonėse, kuriose dirba tūkstančiai darbuotojų, žmonės negali įsidarbinti, neturėdami mamų, pažinčių, dėdžių, tetų“, – trečiadienį po NSGK posėdžio žurnalistams sakė V. Bakas.
Jo nuomone, reikėtų plačiau pažvelgti į nepotizmo problemą. „Situacija ypač pavojinga, kai žmonės gali daryti įtaką svarbiems sprendimams. Nėra normalu, kai žmonės įdarbinami tik dėl šeimyninių ryšių, tai verčia kitus mūsų piliečius nusivilti savo valstybe. Turime pasirūpinti, kad visuomenė žinotų apie galimybę patekti į tam tikras pareigas ir žmonės darbo vietą gautų ne dėl asmeninių ryšių, o dėl turimų įgūdžių ir kvalifikacijos.
Be to, privalome nustatyti į atsakingas pareigas strategiškai svarbiose valstybinėse įmonėse pretenduojančių žmonių patikros tvarką, turime pasirūpinti, kad jie būtų deklaravę savo viešuosius ir privačius interesus“, – kalbėjo V. Bakas.
NSGK vadovas įstatymo pakeitimo projekto iš Vyriausybės tikisi sulaukti dar Seimo pavasario sesijos metu: „Turime šią situaciją pakeisti kiek įmanoma skubiau, todėl įstatymo pakeitimo projektų pateikimo Seimui laukiame dar šioje pavasario sesijoje“.
Dar anksčiau Seimas yra priėmęs nutarimą „Dėl 2018 metų paskelbimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais“. Be visa ko kito čia, pasitinkant garbingą jubiliejų, raginama visas valdžios institucijas ypatingą dėmesį skirti visuomenės valstybinei savivokai ir pilietinei atsakomybei ugdyti.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galimas daiktas, ne visi suspėjo perskaityti šį dokumentą, tačiau kažin ar atsirastų Lietuvoje toks nevėkšla, kuris nebūtų girdėjęs, kad jubiliejaus proga Vilniuje bus pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui, kažkur provincijoje pasodinta ąžuolų giraitė. Ir tai tik pradžia, žmonės ir institucijos jau dabar lenktyniauja teikiant vienas už kitą geresnius pasiūlymus – kaip gražiai įprasminti šią šventę ir praplėsti šventinio minėjimo repertuarą.
Leiskite ir man įkišti savo trigrašį, siūlant tokios garbingos datos proga paskelbti Lietuvoje bent jubiliejiniais metais, o gal ir ilgesiniam laikui moratoriumą nepotizmui. Tai būtų pats puikiausias Vasario 16-osios šimtmečio išaukštinimas, kai įtakingi Lietuvoje žmonės, seneliai, tėveliai, dėdės ir tetos, galėtų ne tik žodžiais, bet ir darbais paliudyti savo nelygstamą meilę Tėvynei.
Taip jau atsitiko mano giliam liūdesiui, kad nepotizmo simboline figūra Lietuvoje tapo ne kas kitas, o Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielis Landsbergis. Ne, tikrai nėra taip, kaip galėjote pagalvoti, nejaučiu jokios neapykantos šiam labai simpatiškam, neieškančiam žodžio kišenėje jaunuoliui, o tik konstatuoju faktą, kad garsiojo anūko karališkas pavyzdys gali būti panaudotas net didžiausio pašlemėko kaip savotiškas pasiteisinimas stumiant į šiltas vietas savuosius mulkius, morališkai pašventinant praktiką, kai kompetencija nieko nereiškia, o įsidarbinimo ir karjeros galimybes valstybės tarnyboje lemia giminystė, pažintys, įtakingi užtarėjai arba dar kitokios konfigūracijos nešvankumo testai.
O dabar visi pasvajokime kartu, kad toks tarakonų maršas per valstybę būtų suspenduotas metams kitiems, minint mums brangią datą, o apsikopus, truputėlį pagyvenus kitaip, regis, pagalvotume, kad terminus būtų galima pratęsti. Labai tikėtina, kad tada sumažėtų ir jaunų žmonių emigracijos tempai. Dabar vis dažniau bures kelia ir iš tėviškės bėga ne tik kaimų ir miestelių gyventojai, bet ir universitetus baigę jauni žmonės, nenorintys tapti klanų žaidimų įkaitais.
Iš tiesų, valstybės tarnyba mūsų padangėje vis labiau tampa tokia uždara giminių pelke, kad kyla pavojus, kad reprodukcija čia greitai bus galima tik kraujomaišos būdu.
Lansbergio pavardė yra politinis kapitalas, savaime duodantis dividendų, tačiau anūko protegavimas per visus galus, vadovaujant seneliui, čia toks akivaizdus, kad garsi pavardė tampa politinės sistemos kompromitavimo priemonė. Sakykite, ką norite, bet nedrįsčiau dabar raginti jaunus žmones būti pasiruošusiai padėti galvą už Tėvynę, kai laisvos šalies valstybė vis labiau panašėja į šeimyninę rangą.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Suprantu, ką dabar norite pasakyti, priešgyniaudami autoriui, pirmų pirmiausiai. Tiesa sakant, tuos žodžius, kurie jums kabo ant liežuvio galo, anąkart garsiai ištarė B.Bradauskas, žurnalistams bandydamas paaiškinti tai, kodėl jo sūnus staiga buvo paskirtas į labai aukštą postą: kuo aš kaltas, jeigu mano sūnus yra toks talentingas…
Žinoma, V.Landsbergis ir B.Bradauskas yra nesulyginami dydžiai, nuodėmė būtų net gretinti tokius žmones, ir, tarkime, jaunasis G.Landsbergis yra kaip reta padorus ir nepalyginamai talentingesnis žmogus už B.Bradausko atžalą, galop išgarsėjusią kaip valstybės tarnautojas, mėgstantis postringauti kriminalinių padugnių žargonu. Tačiau net jeigu G.Landsbergis būtų labai talentingas jaunuolis, kaip niekas kitas partijai kuriantis pridėtinę vertę, jo veikla dėl aptartų aplinkybių yra morališkai nuostolinga, žiūrint visos valstybės mastu ir siekiant prasmingos ateities.
Naujųjų laikų padavimuose yra pasakojimas apie tai, kaip kartą jaunuolis/ė laimėjo konkursą į valstybės tarnybą be jokių protekcijų. Šis perduodamas iš lūpų į lūpas stebuklinis pasakojimas uždega šimtus jaunuolių bandyti savo laimę be dėdžių ir tetų pagalbos, bet, susidūrus su lietuviškų papročių tikrove, dažniausiai tenka skaudžiai nusivilti.
Paskutinis pavyzdys yra Aplinkos ministerijos organizuotas konkursas užimti jauną žmogų intriguojančias pareigas ministerijos viešųjų ryšių tarnyboje ir atšauktas išvakarėse, likus vienai dienai iki konkursui nurodytos datos. Kodėl taip negailestingai buvo pasityčiota iš jaunų žmonių, kurie siuntė savo CV, studijavo reikiamus dokumentus, puoselėjo, kaip išaiškėjo, visiškai nepamatuotas viltis. Nėra jokių abejonių, kad susipažinus su kandidatų anketiniais duomenimis ir supratus, kad savojo pritežę prastumti gali ir nepavykti, buvo nuspręsta tokį nereikalingą renginį atšaukti.
Kaip jie mums tai paaiškins, – retoriškai klausė manęs vienas iš tų nelaimėlių kandidatų, pažįstamas jaunas žmogus telefonu. Jam, naivuoliui, paaiškinau, kad bus pasiremta valstybės interesais ir užduotimi taupyti lėšas. Dar kartą vėliau man perskambinęs jaunas šalies pilietis negalėjo atsistebėti, kad ministerijos valdininko atsakymą nuspėjau žodis į žodį, net tiksliai išpranašavau intonacijų seką. Kas man leidžia būti tokiu įžvalgiu? Ogi seniai jau žinau, kad valstybės iždo vagys savo subjaurotas sielas labiausiai už viską mėgsta slapstyti po valstybės interesų gynimo lozungų uždanga.
Naujasis Aplinkos ministras Kęstutis Navickas pažadėjo apvalyti Lietuvos miškus nuo korupcijos, tačiau kyla visai ne retorinis klausimas – o kas išvėdins pačios ministerijos, nuo seno krečiamos korupcijos skandalų, lyderiaujančios korupcijos sąraše, pridvisusius kabinetus, dezinfekuos ministerijos koridorius nuo visokio užkrato, apgins visuomenę nuo ministerijoje platinimo kiaulių maro?
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė tęsia viešojo sektoriaus valdymo skaidrinimą siūlydama palaipsniui visur nutraukti amžinų vadovų tradicijas.
Prezidentė teikia Valstybės ir savivaldybės įmonių bei Akcinių bendrovių įstatymų pataisas, kuriomis įvedamos 5 metų kadencijos valstybės ir savivaldybių įmonių bei valstybės ir savivaldybių valdomų akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių vadovams bei nustatoma, kad tas pats žmogus negali eiti vienos įmonės vadovo pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Pasak Prezidentės, nepakeičiami vadovai susilieja su politikais, tampa neprincipingi, neskaidrūs ir valstybės interesus iškeičia į atskirų partijų ar politikų naudą. Valstybinės įmonės negali būti naudojamos kaip giminių įdarbinimo agentūros, partijų maitinimo piniginės ir politikų užuovėjos. Ryškiausiu neefektyvaus akcinių bendrovių valdymo ir partinio įdarbinimo pavyzdžiu jau tapo „Lietuvos geležinkeliai“, atnešę valstybei milijoninius nuostolius ir padarę žalą šalies reputacijai.
Todėl Prezidentė siūlo įvesti ribotas vadovų kadencijas kaip papildomą saugiklį nuo korupcijos, nepotizmo, piktnaudžiavimo tarnyba. Prezidentės teigimu, viešojo sektoriaus veidas turi keistis – žmonėms reikia skaidraus ir atsakingo valstybės turto valdymo. Europos Tarybos ataskaitose taip pat pabrėžiama, kad vadovų kaita viešajame sektoriuje būtina, nes užkerta kelią dėl vadovų ilgalaikių ryšių su politikais atsirandančiai korupcijai.
Šiuo metu valstybė valdo 123 įmones, savivaldybės – 233, tačiau daugelio jų vadovai metai iš metų nesikeičia, o kai kurie savo postuose sėdi dar nuo sovietmečio. Dabar net 20 valstybės valdomų įmonių direktorių tas pačias pareigas eina daugiau negu du dešimtmečius, o kai kurie ir 30 metų. Apie 40 savo postuose sėdi jau daugiau kaip dešimtmetį. Daugiausia su postais suaugusių direktorių yra miškų urėdijose ir kelių priežiūros įmonėse.
Pavyzdžiui, Anykščių, Prienų, Šiaulių ir Telšių miškų urėdai vadovaujančias pareigas eina apie 30 metų, Marijampolės, Radviliškio urėdai nesikeitė net 26 metus. Amžini direktoriai viešpatauja ir kelių priežiūros įmonėse –„Automagistralės“ bei Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Telšių regiono kelių vadovai tą patį darbą dirba jau daugiau kaip 20 metų, tas pats asmuo „Registrų centrui“ vadovauja jau 19 metų. Tuo tarpu kelių priežiūros įmonių efektyvumas ir uždarbis valstybei vis mažėja. Pernai visų valstybinių įmonių kapitalo grąža siekė vos 4,4 proc. – tai kone dvigubai mažiau negu EBPO vidurkis. Net 45 valstybinės įmonės į biudžetą iš viso nemokėjo dividendų ir pelno įmokų.
Užsisėdėjusių direktorių apstu ir valstybės valdomose akcinėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse. Pavyzdžiui, „Valstybinės projektų ir sąmatų ekspertizės“ vadovas nesikeitė jau 25 metus, „Informacinės verslo paslaugų įmonės“ – 21 metus, „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ – 19 metų.
Prezidentė artimiausiu metu ketina inicijuoti vadovų ribotų kadencijų nustatymą ir kitose viešojo sektoriaus srityse.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Vidaus reikalų ministerija (VRM) informuoja, jog problemos Viešojo saugumo tarnyboje prie VRM (VST) buvo identifikuotos ir pradėtos spręsti dar nuo praėjusių metų pabaigos, kuomet darbą pradėjo naujoji VRM vadovybė.
Tuometiniam VST vadui Sergejui Madalovui buvo pateiktos konkrečios pastabos dėl neskaidraus administravimo, neišgrynintų ir besidubliuojančių funkcijų, akivaizdžių spragų aprūpinimo sistemoje, strategijos nebuvimo bei kitų gausių trūkumų.
