Edvardas Čiuldė. Pikantiškas pasiūlymas pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų

Dar anksčiau Seimas yra priėmęs nutarimą „Dėl 2018 metų paskelbimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais“. Be visa ko kito čia, pasitinkant garbingą jubiliejų, raginama visas valdžios institucijas ypatingą dėmesį skirti visuomenės valstybinei savivokai ir pilietinei atsakomybei ugdyti. 

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galimas daiktas, ne visi suspėjo perskaityti šį dokumentą, tačiau kažin ar atsirastų Lietuvoje toks nevėkšla, kuris nebūtų girdėjęs, kad jubiliejaus proga Vilniuje bus pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui, kažkur provincijoje pasodinta ąžuolų giraitė. Ir tai tik pradžia, žmonės ir institucijos jau dabar lenktyniauja teikiant vienas už kitą geresnius pasiūlymus – kaip gražiai įprasminti šią šventę ir praplėsti šventinio minėjimo repertuarą.

Leiskite ir man įkišti savo trigrašį, siūlant tokios garbingos datos proga paskelbti Lietuvoje bent jubiliejiniais metais, o gal ir ilgesiniam laikui moratoriumą nepotizmui. Tai būtų pats puikiausias  Vasario 16-osios šimtmečio išaukštinimas, kai įtakingi  Lietuvoje žmonės, seneliai, tėveliai, dėdės ir tetos, galėtų ne tik žodžiais, bet ir darbais paliudyti savo nelygstamą meilę Tėvynei.

Taip jau atsitiko mano giliam liūdesiui, kad nepotizmo simboline figūra Lietuvoje tapo ne kas kitas, o Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielis Landsbergis. Ne, tikrai nėra taip, kaip galėjote pagalvoti, nejaučiu jokios neapykantos šiam labai simpatiškam, neieškančiam žodžio kišenėje jaunuoliui, o tik konstatuoju faktą, kad garsiojo anūko karališkas pavyzdys gali būti panaudotas net didžiausio pašlemėko kaip savotiškas pasiteisinimas stumiant į šiltas vietas savuosius mulkius, morališkai pašventinant praktiką, kai kompetencija nieko nereiškia, o įsidarbinimo ir karjeros galimybes valstybės tarnyboje lemia giminystė, pažintys, įtakingi užtarėjai arba dar kitokios konfigūracijos nešvankumo testai.

O dabar visi pasvajokime kartu, kad toks tarakonų maršas per valstybę būtų suspenduotas metams kitiems, minint mums brangią datą, o apsikopus, truputėlį pagyvenus kitaip, regis, pagalvotume, kad terminus būtų galima pratęsti. Labai tikėtina, kad tada sumažėtų ir jaunų žmonių emigracijos tempai. Dabar vis dažniau bures kelia ir iš tėviškės bėga ne tik kaimų ir miestelių gyventojai, bet ir universitetus baigę jauni žmonės, nenorintys tapti klanų žaidimų įkaitais.

Iš tiesų, valstybės tarnyba mūsų padangėje vis labiau tampa tokia uždara giminių pelke, kad kyla pavojus, kad reprodukcija čia greitai bus galima tik kraujomaišos būdu.

Lansbergio pavardė yra politinis kapitalas, savaime duodantis dividendų, tačiau anūko protegavimas per visus galus, vadovaujant seneliui, čia toks akivaizdus, kad garsi pavardė tampa politinės sistemos kompromitavimo priemonė. Sakykite, ką norite, bet nedrįsčiau dabar raginti jaunus žmones būti pasiruošusiai padėti galvą už Tėvynę, kai laisvos šalies valstybė vis labiau panašėja į šeimyninę rangą.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Suprantu, ką dabar norite pasakyti, priešgyniaudami autoriui, pirmų pirmiausiai. Tiesa sakant, tuos žodžius, kurie jums kabo ant liežuvio galo, anąkart garsiai ištarė B.Bradauskas,  žurnalistams bandydamas paaiškinti tai, kodėl jo sūnus staiga buvo paskirtas į labai aukštą postą: kuo aš kaltas, jeigu mano sūnus yra toks talentingas… 

Žinoma, V.Landsbergis ir B.Bradauskas yra nesulyginami dydžiai, nuodėmė būtų net gretinti tokius žmones, ir, tarkime, jaunasis G.Landsbergis yra kaip reta padorus ir nepalyginamai talentingesnis žmogus už B.Bradausko atžalą, galop išgarsėjusią kaip valstybės tarnautojas, mėgstantis postringauti kriminalinių padugnių žargonu. Tačiau net jeigu G.Landsbergis būtų labai talentingas jaunuolis, kaip niekas kitas partijai kuriantis pridėtinę vertę, jo veikla dėl aptartų aplinkybių yra morališkai nuostolinga, žiūrint visos valstybės mastu ir siekiant prasmingos ateities.

Naujųjų laikų padavimuose yra pasakojimas apie tai, kaip kartą jaunuolis/ė laimėjo konkursą į valstybės tarnybą be jokių protekcijų. Šis perduodamas iš lūpų į lūpas stebuklinis pasakojimas uždega šimtus jaunuolių bandyti savo laimę be dėdžių ir tetų pagalbos, bet, susidūrus su lietuviškų papročių tikrove, dažniausiai tenka skaudžiai nusivilti.

Paskutinis pavyzdys yra Aplinkos ministerijos organizuotas  konkursas užimti jauną žmogų intriguojančias pareigas ministerijos viešųjų ryšių tarnyboje ir atšauktas išvakarėse, likus vienai dienai iki konkursui nurodytos datos. Kodėl taip negailestingai buvo pasityčiota iš jaunų žmonių, kurie siuntė savo CV, studijavo reikiamus dokumentus, puoselėjo, kaip išaiškėjo, visiškai nepamatuotas  viltis. Nėra jokių abejonių, kad susipažinus su kandidatų anketiniais duomenimis ir supratus, kad savojo pritežę prastumti gali ir nepavykti, buvo nuspręsta tokį nereikalingą renginį atšaukti.

Kaip jie mums tai paaiškins, – retoriškai klausė manęs vienas iš tų nelaimėlių kandidatų, pažįstamas jaunas žmogus telefonu.  Jam, naivuoliui, paaiškinau, kad bus pasiremta valstybės interesais ir užduotimi taupyti lėšas. Dar kartą vėliau man perskambinęs jaunas šalies pilietis negalėjo atsistebėti, kad  ministerijos valdininko atsakymą nuspėjau žodis į žodį, net tiksliai išpranašavau intonacijų seką. Kas man leidžia būti tokiu įžvalgiu? Ogi seniai jau žinau, kad valstybės iždo vagys savo subjaurotas sielas labiausiai už viską mėgsta slapstyti po valstybės interesų gynimo lozungų uždanga.

Naujasis Aplinkos ministras Kęstutis Navickas pažadėjo apvalyti Lietuvos miškus nuo korupcijos, tačiau kyla visai ne retorinis klausimas – o kas išvėdins pačios ministerijos, nuo seno krečiamos korupcijos skandalų, lyderiaujančios korupcijos sąraše, pridvisusius kabinetus, dezinfekuos ministerijos koridorius nuo visokio užkrato, apgins visuomenę nuo ministerijoje platinimo kiaulių maro?

2017.02.25; 04:31