Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Lenkų tautinės mažumos klausimas nebus esminis Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikime ir jis neturėtų užgožti strateginių klausimų, interviu naujienų agentūrai ELTA teigia šalies vadovės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Nerijus Aleksiejūnas.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda valstybės šimtmečio proga į Vilnių atvyks Vasario 16-ąją. Pasak N. Aleksiejūno, dvišaliame prezidentų susitikime lenkų mažumos klausimas gali būti paliestas, tačiau svarbiausios sritys, kurias ketinama aptarti – regiono saugumo, energetikos bei ekonominio bendradarbiavimo.
Pasak jo, tikimasi, kad Lenkijos ir Lietuvos prezidentų susitikime bus pasirašyti dvišaliai susitarimai, kurių turinio Prezidentūra dar neatskleidžia. O kaimyninės valstybės vadovo vizitas, anot jo, rodo, kad šalys turi bendrų tikslų ir susitikime tikisi pasiekti konkrečių rezultatų.
– Lenkijos prezidentas A. Duda į Lietuvą atvyksta nuo jo išrinkimo praėjus daugiau negu dvejiems metams. Kas pasikeitė santykiuose su Lenkija, kad vasario mėnesį A. Duda atvyksta į Lietuvą?
– Sakyčiau, kad su A. Duda buvo bendraujama ir iki šiol. Prezidentė pastarąjį kartą su juo susitiko praėjusių metų rugsėjį Jungtinėse Tautose, prieš tai – liepą – Prezidentė buvo Varšuvoje, buvo susitikimas Dubrovnike. 2016 metais tų kontaktų tikrai buvo. Tačiau, manyčiau, kad sutampa mūsų matymas tiek iš Prezidentės pusės, tiek iš Lenkijos Prezidento, jog vizitas turi būti organizuojamas tada, kai yra ir tam tikras turinys ir konkretūs rezultatai.
Matome, kad Vasario 16-ąją Prezidentas A. Duda atvyksta į Lietuvą, bet jis taip pat – dvišalis vizitas. Tai yra svarbu, nes pirmą kartą po penkerių metų toks dvišalis vizitas su Lenkijos Prezidentu. O jis vyksta todėl, nes turime daug bendrų temų ir tikimės tam tikrų rezultatų. Susitikime bus kalbama pradedant saugumo tematika, nes priešakinių batalionų buvimas yra tai, kas mus jungia. Todėl tikrai turime daug ką aptarti ir pasitarti prieš būsimą NATO susitikimą liepos mėnesį Briuselyje. Tai bus daug dėmesio skiriama regioniniam saugumui, bus aptariamas kibernetinis saugumas.
Be saugumo, yra ir energetiniai klausimai. Pirmiausia sinchronizacijos projektas, nes matome, kad jis su žemynine Europa yra įmanomas per Lenkiją, todėl mūsų bendradarbiavimas ir sutarimas svarbus viso projekto įgyvendinimui. Taip pat energetikoje yra tokie klausimai kaip „Nord Stream 2“, dujotiekis su Lenkija, Astravo atominė elektrinė.
– Kalbant apie sinchronizavimą, ilgą laiką šis klausimas nejudėjo, tačiau pastaruosius metus pusantrų jaučiamas atšilimas iš Lenkijos pusės. Atrodo, kad dabar ji supranta šio projekto svarbą Baltijos šalims, tad kodėl požiūris pasikeitė?
– Manyčiau, kad atsirado didesnis supratimas, ką sinchronizacija reiškia, kad tai yra ir tam tikras nacionalinio saugumo klausimas. Mes iš savo pusės matome, ką Rusija daro. Ji vykdo tam tikrus pasirengimo darbus ir jie galbūt pakankamai pažengę ir matydami, kad vieną dieną galime tapti pažeidžiami, rengėme daug susitikimų, stengdamiesi Lenkijai paaiškinti, kodėl šis projektas svarbus. Net pats asmeniškai buvau pasikvietęs Lenkijos prezidento patarėją į Lietuvą rugpjūčio mėnesį ir „Litgrid“ pasakojome, kas vykdoma Rusijoje ir kuo svarbus sinchronizacijos projektas.
Manau, kad tas mūsų kalbėjimas ir bandymas paaiškinti ir įtikinti duoda savų rezultatų.
– Bet seniau taip pat buvo mėginama paaiškinti ir įtikinti, tačiau tai nedavė tokių rezultatų. Ar tai rodo, kad Lenkijos pozicija Lietuvos atžvilgiu apskritai yra pasikeitusi, santykiai šyla?
– Nesakyčiau, kad čia vyksta santykių perkrovimas, nes santykiai visada buvo, bet aišku, kad labai daug kas priklauso nuo asmeninių santykių. Manau, kad tikrai puikiai bendradarbiauja Energetikos ministerijos, mano lygmeniu irgi daug kontaktų su Lenkija palaikome.
– O ką rodo tai, kad Lietuvoje lankysis ir naujasis Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis?
– Tai rodo, kad atsiranda klausimų, kuriais mes sutariame, ir kuriais esame pasirengę pasiekti tam tikrų rezultatų. Prezidento A. Dudos vizito metu taip pat laukiama rezultatų, taip pat derinami susitarimai, kuriuos pasirašysime vizito metu, kol kas dar derinami, tad negaliu pasakyti, kas konkrečiai, tačiau bus dvišaliai susitarimai. Tai parodo, kad atsiranda terpė konkretiems rezultatams, kurie ir atsispindi tiek prezidento, tiek premjero vizituose.
– Kai Lenkijos prezidento patarėjas Krzysztofas Szczerskis Lenkijos žiniasklaidai pranešė apie A. Dudos vizitą, jis kalbėjo, kad Lenkijos-Lietuvos santykius reikia pripildyti turiniu. Tai koks tas turinys bus?
– Tai, ką minėjau – tiek saugumo, energetikos, ekonominiai klausimai. Ir bus konkretūs rezultatai, o susitarimai taps konkrečiomis priemonėmis, kurios atspindės, ką mums pavyko susitarti.
– Lenkijos prezidento patarėjas taip pat kalbėjo apie lenkų mažumą Lietuvoje. Viena vertus, Lietuva turi spręsti šį klausimą, tačiau taip pat minėjo, kad lenkų mažuma yra nevienalytė ir reikia tai įvertinti. Susitikime su prezidente lenkų mažumos klausimas bus viena ašių?
– Ašys bus tos, kurias paminėjau. Mažumų klausimai iš tikrųjų nemažai sprendžiami ir darbiniu lygmeniu, ne tik politiniu. Tarkime, Joachimo Lelevelio mokyklos klausimas buvo užaštrintas, polonistikos studijos universitetuose – manau, kad tai pavyzdžiai, kurie buvo gana gerai išspręsti ir visos pusės patenkintos tuo. O susitikimo metu matysime, matyt, tai bus paliesta, bet šie klausimai tikrai neturi užgožti tų strateginių klausimų, apie kuriuos kalbėjau anksčiau.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
– Tačiau Lenkijos retorika dėl tautinių mažumų pasikeitė. Anksčiau buvo atsiliepiama kritiškai dėl jų padėties, o dabar kalbama, kad lenkų mažuma yra skirtinga, o Lenkijoje girdima ta mažuma, kuri garsiausiai rėkia. Ar lenkų tautinės mažumos klausimas dvišaliuose santykiuose stumiamas į šoną?
– Nesakyčiau, kad į šoną, bet manau, kad tai, ką jūs minite, atspindi intensyvesnį bendravimą. Visada, kai bendrauji, kai vyksta dialogas net ir darbiniu lygiu, tai priartina vienodą suvokimą, kas vyksta vienoje ar kitoje šalyje. Manau, kad atsiranda daugiau supratimo, kokia yra reali situacija.
– Kalbant apie Europos Sąjungą ir Lenkiją, Briuselis prieš Varšuvą pradėjo drausminę procedūrą. Jeigu vyks balsavimas dėl 7-ojo straipsnio – įšaldyti Lenkijos balsavimo teisę, kokios pozicijos laikysis Lietuva?
– Aš pirmiausiai sakyčiau, kad mūsų tikslas yra išvengti to balsavimo, kad jo nebūtų. Todėl dabar yra labai svarbu, kad būtų suteikta laiko naujajam Lenkijos premjerui, nes mes tikime, kad šį klausimą galima išspręsti tik dialogu, o ne sankcijomis ar baudimu. Todėl tikimės, kad šie mėnesiai bus tokie esminiai, kai pavyks pasiekti kažkokio sutarimo.
Neįsileiskime į lietuvišką abėcėlę lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.
– O sprendimas paskirti naują premjerą, ką tai reiškia? Bent apžvalgininkai teigia, kad tai rodo Varšuvos norą gerinti santykius su Briuseliu.
– Manau, kad reikia vertinti pagal konkrečius rezultatus, tai manau, kad artimiausiais mėnesiais pamatysime, kokie bus rezultatai.
– Jeigu dėl Lenkijos vyks balsavimas, Lietuva padėtis bus kebli. Viena vertus, Lenkija yra svarbi partnerė, kita vertus, apžvalgininkų nuomone, susilaikyti arba balsuoti prieš gali būti klaida. Kaip bus išlaviruota?
– Sakyčiau, kad nebūtų tokio balsavimo, o jeigu tokia situacija susiklostys, be abejo, mes diskutuosime, kalbėsimės tiek su Seimu, Europos reikalų komitetu, tiek su Vyriausybe. Tai bus visų bendras sutarimas, bet kol kas spekuliuoti nenorėčiau. Mūsų tikslas – išvengti to balsavimo ir pasiekti sprendimą dialogu.
Europos Vadovų Taryba, kurioje dalyvauja Prezidentė Dalia Grybauskaitė, įpareigojo Europos Komisiją patikslinti, kaip Europos Sąjungos (ES) trečiojo energetikos paketo nuostatos turėtų būti taikomos trečiosioms šalims.
Prezidentės teigimu, teisinės interpretacijos neturi įžiebti žalios šviesos neskaidriems ir konkurenciją ribojantiems geopolitiniams projektams, tokiems kaip „Nord Stream 2“.
ES būtinas teisinis aiškumas, padėsiantis užtikrinti, kad išorės energijos tiekėjams ir jų ES vykdomiems energetinės infrastruktūros projektams būtų taikomi aukščiausi europiniai saugumo, skaidrumo, konkurencingumo standartai.
JAV prezidento Donaldo Trampo manieros nėra patrauklios, jos – šokiruojančios. Mes įsivaizdavome, kad galingiausios šalies vadovo manieros primins Baraką Obamą, kuris elgėsi kaip tikras džentelmenas, mokėjo gražiai pakalbėti ir žavingai šypsotis. Ir staiga tokia priešingybė: nemalonios grimasos, prieštaringos žinutės socialiniuose tinkluose, mažesniųjų šalių politikų stumdymai, užgaulios replikos moterų atžvilgiu…
Tačiau… Kas geriau pasauliui, mums, priklausantiems nuo didžiųjų šalių valios, gerų arba savanaudiškų sprendimų: gražiai besišypsantis, bet neryžtingas džentelmenas, ar storžievis, bet veiklus, ryžtingas, mums palankus politikas? Klausimas, į kurį galimas tik vienas atsakymas.
Taigi, kaip sako Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, Lietuvai kur kas svarbiau ne D.Trampo manieros, o konkretūs jo darbai. Jei analizuosime, ką D.Trampas nuveikė stiprindamas Baltijos šalių gynybą, būsime priversti pripažinti, kad jis pranoko mūsų lūkesčius. Viešėdamas Lenkijoje tiesiai pasakė: Amerika lieka ištikima 5-jam NATO straipsniui, išbarė Vakarų Europą, per mažai skiriančią lėšų karinėms reikmėms. Dar prisiminkime: būtent D.Trampas įsakė bombarduoti rusų kontroliuojamą aerodromą Sirijoje, parodydamas, kad tiek Damasko diktatorius, tiek jo sąjungininkas Kremliuje peržengė visas leistinas raudonąsias linijas (ansktesniojo JAV prezidento Barako Obamos manieros buvo nepriekaištingos, tačiau jis nedrįso iššauti nė vieno šūvio).
Jeigu pridėsime sugriežtintas ekonomines sankcijas Rusijai, aukštų JAV pareigūnų vizitus į Lietuvą, Latviją, Estiją, šiose šalyse gausėjančius amerikiečių karių kontingentus, Vašingtono planus padėt Europai atsikratyti priklausomybės nuo rusiškų dujų ir naftos, Patriot kompleksus prižiūrinčių kariškių pratybas Lietuvoje… – turėsime Baltijos šalims idealų JAV prezidentą.
Politologas Marius Laurinavičius, visąlaik įtaręs D.Trampą slaptu prielankumu Kremliui, lieka ištikimas savo nuostatoms. M.Laurinavičius nelinkęs pasitikėti D.Trampu. Girdi, jis šiandien bando nubausti nusistovėjusių sienų nepaisančią Rusiją tik dėl to, kad taip priverstas elgtis. Greičiausiai jis ir jo žmonės (net sūnus ir žentas) rinkiminės kampanijos metu vis dėlto ėjo su velniu obuoliauti. Tie kartūs vaisiai iki šiol nuodija ir gali dar ilgai nuodyti JAV prezidento gyvenimą. Tai gal jis baudžia Rusiją tik norėdamas įrodyti, jog nėra Vladimiro Putino pastumdėlis? Tiesa, JAV prezidentas nėra visagalis diktatorius: jam tenka paisyti ir kongresmenų bei senatorių valios.
JAV valstybės sekretorius, viešėdamas Juodkalnijoje, neseniai tapusioje NATO nare prieš Rusijos valią, pasakė, kad Amerika neketina nuversti Šiaurės Korėjos diktatoriaus, ji taip pat neketina sujungti Pietų ir Šiaurės Korėjas. Šį pareiškimą supratau kaip šiokį tokį Amerikos bejėgiškumą. Pchenjanas bando ir tobulina raketas, grasina sunaikinti Ameriką, o amerikiečiai nieko negali padaryti. Tenka atsitraukti, pažadant Pchenjano diktatorių palikti ramybėje, jeigu jis liausis įžūliai šiauštis. Nes jį remia Kinija ir Rusija. Karinis konfliktas blogiausiu atveju virstų dideliu karu, gal net branduoliniu, jei Amerika beatodairiškai siektų sutramdyti šiaurės korėjiečius.
O jeigu D.Trampas ryšis slapta šį konfliktą išspręsti V.Putinui mainais pažadėjęs mus – tris Baltijos valstybes? Viena su Šiaurės Korėja likusi Kinija dėl jos galvos neguldytų, o viena prieš Kiniją, Rusiją ir Šiaurės Korėją JAV taip pat nėra visagalė, todėl Vastybės sekretorius ir siunčia signalą, kad Amerika neketina versti tos šalies diktatoriaus, nebandys vienyti abiejų Korėjų.
Politika – nešvarus dalykas, nėra amžinų draugų – yra amžini interesai. Panašiai jau buvo, kai, sutriuškinus fašistinę Vokietiją, penkiasdešimčiai metų Franklinas Delonas Ruzveltas mus atidavė žmogėdrai, ne mažiau baisiam už Adolfą Hitlerį. Vašingtono skvere Vilniuje pernai ir šįmet apie tai nekalbėjome. Ir teisingai elgiamės. Tada JAV vargu ar galėjo kitaip pasielgti.
Ne, netikiu, kad bus realizuotas šis man pačiam sunkiai įsivaizduojamas scenarijus. Dabar trijų Baltijos valstybių paaukojimas reikštų NATO griūtį su daugeliu kitų skaudžių pasekmių visam Vakarų pasauliui. Tada mus paaukojo vardan nors ir netikros taikos, vadinamos šaltuoju karu, dabar mūsų negalima paaukoti dėl tos pačios priežasties.
Amerika mums palanki, mes jai taip pat akivaizdžiai rodome simpatijas. Kaip į tai reaguos didžiosios Vakarų Europos valstybės, ypač įtakingiausioji iš jų Vokietija? Ar neįsižeis? Turbūt sudėtinga bus įtikti ir vieniems, ir kitiems. Ar vis dėlto bus nutiestas dujotiekis Nord Stream-2, nepaisant ir mūsų, ir Amerikos nepasitenkinimo? Amerika siekia Europos Sąjungą priverst dujas ir naftą pirkti būtent iš jos, o ne iš Rusijos. Iki šiol Vokietija, Prancūzija negražiai flirtavo su Maskva, apeidamos Baltijos šalių interesus. Vilnius, Ryga ir Talinas prašė, kad Vokietijos valdžia nepritartų jokiems Nord Stream projektams Baltijos jūroje. Bet Berlynas nusispjovė į mūsų lūkesčius.
Taigi vargu ar kas šiandien neabejodamas galėtų pasakyti, kokia ateitis laukia Europos ir Europos Sąjungos, Amerikos, viso pasaulio. Aišku viena: labai džiūgauti preteksto nėra. Ypač mums, mažiems.
Amerika gali apginti mūsų teritoriją, istorijos apkarpytą iki minimumo, bet ji negali išsaugoti mūsų tautos, savižudiškai bėgančios į Europą, nors mes gyvename Europos centre. Teoriškai tą padaryti galėtų Europa (Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija ir kt.), jeigu panikuojantiems lietuviams pasakytų: sustokite, liaukitės, jūs mums reikalingi pirmiausia Lietuvoje. Lietuvoje kurkite savo gerovę, mes be jūsų kaip nors išsiversime.
Bet liberalioji, tautiškas vertybes pamynusi Europa taip nepasakys, nes jai savanaudiškai reikia mūsų gydytojų, inžinierių, menininkų, o pirmiausia – valytojų, slaugytojų…
Europa abejingai stebi, kaip trys Baltijos tautos nyksta, mažėja, traukiasi net nesuvokdama, kad šitaip užleidžia erdvę Rusijai, neįsivaizduojančiai savo imperijos be trijų Baltijos valstybių.
Šiomis dienomis pasirodžiusiame filosofo Vytauto Radžvilo straipsnyje rašoma, kad mes esame patekę į mankurtizmo spąstus.
Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.
Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.
Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Vladimiro Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.
Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį (Ištraukos iš Vytauto Radžvilo straipsnio „Manjkurtizmo spąstai“).
Didžiausi pavojai – mumyse pačiuose. Savižudį labai sunku apsaugoti nuo mirties. Net Amerika čia mums nedaug gali padėti.
Pastarųjų dienų pasaulio galingųjų sprendimai nepalieka mūsų abejingais ir verčia susimąstyti, kas vyksta. Iš pirmo žvilgsnio, vykstantys gana sudėtingi politiniai procesai turi paprastą potekstę, tai daro įtaką geopolitinės arenos dalyboms bei savų interesų joje dominavimui.
Besitęsianti konfrontacija tarp naujojo JAV prezidento ir JAV kongreso įtariant Kremliaus „ranką“ įtakojant JAV prezidento rinkimų rezultatus vis auga ir kelia sąmyšį pasaulinėje politinėje – ekonominėje erdvėje.
Naujų sankcijų Rusijai patvirtinimas JAV kongrese ir JAV prezidento ketinimai jas pasirašytį, anot Rusijos politikų, sukėlė ES šalių nepasitenkinimą, kadangi šios sankcijos padarys ekonominės žalos stambioms ES korporacijoms, turinčioms ekonominių bendradarbiavimo sutarčių su Rusija.
Tokiu būdu Rusija bando pūsti nesantaikos „burbulą“ tarp JAV ir ES. Rusija, kaip patyrusi politinių intrigų organizavimo meistrė, puikiai žino, kaip išnaudoti tokią politinę situaciją savo naudai. Didžiausia Rusijos baimė yra dujotiekio „Nord stream 2“ tiesimas į ES. Šis dujotiekis turi tris pagrindinius tikslus. Pirma, ES aprūpinimas „pigiomis“ Rusijos dujomis, antra – neleisti JAV tiekti savo dujas į ES, trečia – mažinti Ukrainos tranzitinio dujotiekio į ES įtaką, tą panaudojant kaip ekonominį spaudimą derybose dėl Rusijos ir Ukrainos santykių krizės „normalizavimo“.
Kremliaus bandymas sutirštinti JAV ir ES „nesantaikos“ spalvas dėl Rusijos ir ES atskirų valstybių ekonominį bendradarbiavimą ypač energetiniame sektoriuje, žinant kai kurių ES valstybių vadovų požiūrį į taikomas sankcijas Rusijai, – nėra jau toks desperatiškas ir betikslis.
Kaip vienas „Delfi“ komentatorius parašė: gal 1956 metais SSRS per mažai tankų pasiuntė į Vengrijos respubliką, kad jie taip „nori“ išlikti Rusijos „draugais“? O aš manyčiau, kad tai panašiau į „Stokholmo sindromą“ (kai auka pradeda mylėti savo skriaudikus). Žiūrint iš šalies labai įdomūs yra ir Vokietijos bei Rusijos ekonominiai santykiai, kurie labiau panašūs į draugiškus bei abipusiai naudingus nei pagrįsti sankcijomis bei apribojimais.
Vien faktas, jog buvęs VFR kancleris tarnauja Rusijos energetinei kompanijai, liudija, jog kažkas čia ne taip. Įsivaizduokim, kad kokios nors Vakarų demokratinės šalies buvęs vadovas tarnautų kokiai nors Rusijos ar kitos nedraudiškos šalies kompanijai. Nesinorėtų nieko smerkti ar kritikuoti, bet esama situacija nėra toleruotina ar priimtina, ypač nūdienos politinių įvykių kontekste.
Pompastiškas Rusijos Jūrų pajėgų dienos minėjimas Sankt Peterburge dar sykį patvirtina Kremliaus imperines ambicijas. Tik tie, kurie savo „kailiu“ patyrė sovietų tariamos draugystės privalumus, gali atpažinti slypinčią klastą ar kitas klastingas Kremliaus rezgamas „pinkles“, kurios gali būti pražūtingos visiems, kurie patikėjo ar tiki Kremliaus „gera valia“.
Dabartiniu metu Baltijos šalims yra palanki proga padaryti didesnę įtaką ES senbuvėms, kadangi ES nuo šių metų liepos mėnesio pirmininkauja Estija. Tai rimta proga netylėti ir vienytis su ES narėmis dėl Kremliaus vykdomos šiuolaikinės politikos bei sovietinio , t.y. komunistinės kaip nusikalstamos veiklos, pasmerkimo.
Manau, jog nesant ES šalių savitarpio supratimo bei rimtos politinės valios šiam „Bermudų trikampiui“ lygmens problemas teks spręsti dar ne vieną dešimtmetį. O kaip norėtųsi visus „komunistinio rėžimo“ veikėjus įvardinti ir sustatyti į savo vietas pagal jų atliktų darbų „svarbą“, t. y. „Niurnbergo procesas -2” ar Hagos karo tribunolo teismo verdiktas.
JAV pagaliau praregėjo ir pamatė tikrą Kremliaus vadovo „akių gilumą ir dvasios tyrumą“. Dabartiniu metu JAV prezidentas, net ir norėdamas normalizuoti santykius su Rusija, yra atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje, kadangi jo veikimo laisvė yra „supančiota“ JAV kongreso. Nesuprantu, kodėl ES negali pasinaudoti JAV kongreso pateikta Baltijos valstybių užgrobimo byla: JAV Kongreso Ch. J. Kersteno komiteto dokumentai 1953-1954 metai, medžiaga. Kol mes toleruosime mūsų kaimyno agresyvumą bei demonstruosime baimę ar nepasitikėjimą, tol toks kaimynas „lips mums ant galvos“ ir darys tą, ką jo liguista fantazija sugalvos.
Ar mes dėl to kovojome ir kentėjome, kad ir mūsų vaikai bei anūkai dar ilgai šią gėdą pakęstų? Diplomatija bei pakantumas čia nepadės, reikia imtis ryžtingų žingsnių ir teisiškai įvertinti padarytus komunistinio rėžimo nusikaltimus prieš visą demokratinę žmoniją. Ar turime dar palaukti, kol išmirs tiek budeliai, tiek jų aukos.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje nuo komunistinio rėžimo nukentėjo labai daug žmonių. Imkime pavyzdį iš žydų, kurių per II-ąjį pasaulinį karą taip pat labai daug nukentėjo. Mes galime tik pavydėti žydams dėl jų vieningumo ir ryžto surasti bei nubausti savo tautos naikintojus. Kuo mes prastesni ar mažiau ryžtingi? Turime drąsiai įvardinti savo tautos kankintojus ir naikintojus bei juos surasti ir nubausti, bent jau moraliai, kad ateities kartos žinotų, jog nebaudžiamumo nėra ir būti negali. Tuomet galėsime teigti, kad iki galo atlikome savo misiją ir būtume teisūs prieš savo sąžinę. Niekas nepriekaištautų mums, kad darbų nepadarėme iki galo. Turime visą būrį europarlamentarų, kurie privalėtų atstovauti lietuvių tautos interesams ir atstatyti istorinį teisingumą, kad mūsų kaimynai negalėtų nepagrįstai šmeižti mūsų garbingos praeities kovų dalyvių ir vienašališkai „už akių“ visus pasipriešinimo okupantams dalyvius įvardintų fašistais ar jų kolaborantais.
Tokio istorinio nihilizmo pateisinti negalime ir nutylėti – taip pat negalima. Jeigu Rusija ir toliau ignoruos viso demokratinio pasaulio valstybių nuomonę dėl jos vykdomos politikos agresyvumo bei tarptautinių susitarimų nevykdymo, tai jos laukia panašus likimas kaip ir Šiaurės Korėjos, kuri, kaip koks „liliputas“ „pučiasi“ prieš „Guliverį“.
Neatsitiktinai sutapo, jog didžiausi dabartinės ES integracijos vizijos entuziastai visą JAV prezidento rinkimų laikotarpį ir dar ilgokai po to gąsdino, jog Donaldas Trumpas yra prorusiškas kandidatas. Lietuvoje negali būti blogesnės etiketės. Tikėtina, kad būtent dėl to šiaip itin konservatyvi Lietuvos visuomenė konservatyvų respublikoną D. Trumpą apklausose vertino prastai ir verčiau rinkosi radikalių kairiųjų pažiūrų Hillary Clinton.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Tuo tarpu Europos Sąjunga Lietuvoje buvo ir yra suvokiama kaip provakarietiškumo ir apsaugos nuo Rusijos įtakos veiksnys, savotiškas skydas, greta NATO saugantis mus nuo Kremliaus okupacijos. Pastarieji mėnesiai atskleidė, jog yra visiškai priešingai. Būtent D. Trumpo valdoma JAV yra didžiausia Rusijos problema, o ES vis atviriau stoja ginti pragmatiškų santykių su Putinu. Lietuvai tokia situacija reiškia artėjančią milžiniško pasirinkimo kryžkelę, kurioje kone pirmąkart po 2004 metų reikės vėl rinktis šalies geopolitinę kryptį.
Prorusiškas Trumpas?
D.Trumpas, kaip skelbta, ne tik žavėjosi Putinu („Putinas geresnis lyderis savo tautai nei Obama amerikiečiams“), bet ir buvo Kremliaus remiamas per rinkimus. Kare su D. Trumpu esanti liberali žiniasklaida iki šiol nesėkmingai ieško tos paramos įrodymų, bando iš to sukurpti apkaltą, tačiau privačiai ir patys pripažįsta, kad tai temos kūrimas tuščioje vietoje. Vienintelis realių nedeklaruotų ryšių su Rusijos pareigūnais turėjęs patarėjas M. Flynnas buvo pašalintas iš pareigų vos tam paaiškėjus. Be to, D. Trumpo šūkį „America first“ (Amerika pirma) daug kas suprato kaip izoliaciolistinės JAV užsienio politikos ir mažesnio kišimosi į pasaulio reikalus pažadą. Tokia politika iš tiesų būtų didžiulė grėsmė Lietuvai ir visam mūsų regionui, nes reikštų JAV įtakos ir pajėgų pasitraukimą ir atrištas rankas Putino šeimininkavimui. Rusijai galimai iš tiesų pati tikėjo tokiu D. Trumpo įvaizdžiu ir siekė jam padėti prieinamomis priemonėmis. Tačiau net tokiu atveju, Kremlius itin smarkiai nusivylė, pastatęs pinigus ne ant to kandidato.
Prorusiško Trumpo įvaizdis tiek JAV, tiek Lietuvos liberaliai žiniasklaidai buvo tiesiog būtinas, nes tobulai atitiko bendrą „pasakojimą“, kad vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjai Vakarų pasaulyje yra tik prorusiški, o krikščioniškų principų gynimas yra daugiau ar mažiau naudingas Rusijai, visada metant įtarimo šešėlį, kad gal šie „naudingi idiotai“ sulaukia ir Kremliaus atlygio. Iš tiesų toks aiškinimas yra naudingiausias būtent Rusijai, nes tradicinių pažiūrų visuomenei adresuotas nuolatinis kartojamas, kad tradicinės pažiūros yra prorusiškos, o tik progresyvistinės nuostatos gali vadintis europietiškomis, tik stumia tokią visuomenę į Rusijos glėbį ir verčia piliečius abejoti savo europietiškumu. D. Trumpo ir visos Respublikonų partijos politinis portretas ardo šį propagandinį naratyvą, nes būdami tikra rakštimi Rusijai dabartiniai JAV valdantieji kartu yra socialiai konservatyviausia šalies valdžia bent nuo Reagano eros.
Savo vykdoma politika D. Trumpas nuvylė kritikus ir nudžiugino šalininkus daugelyje sričių. Rusijos klausimu jis ne tik paliko galioti buvusias sankcijas, bet ir griežtai pasisakė dėl Krymo okupacijos ir agresijos Ukrainoje. Kitaip nei Vokietija, D. Trumpas reikalauja ne status quo įtvirtinančių Minsko susitarimų laikymosi, o Krymo grąžinimo Ukrainai. Dar daugiau, respublikonų valdoma JAV plečia sankcijas Rusijai, stiprina karinę pramonę, grubiai reikalauja NATO partnerių investicijų į gynybą ir savo energetine politika žlugdo Rusijos biudžetą išlaikančią žaliavų prekybą. Liepos mėnesį JAV Lietuvoje dislokavo ir išbandė seniai lauktas „Patriot“ raketas. Toks prezidento elgesys tapo tikru galvosūkiu idėjiniams (iš principo ar dėl pažiūrų D. Trumpo geru vadovu pripažinti negalintiems) kritikams. Didesnė jų dalis pripažino klydę, galutinai susipykę su tikrove susikūrę teoriją apie tai, kad D. Trumpas ir toliau prorusiškas, tačiau jį valdo antirusiška respublikonų aplinka. Iš tiesų D. Trumpą valdo JAV interesai.
Lietuva saugi, kol ją saugo JAV ginkluotųjų pajėgų atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasirodo, kad JAV interesus gali tobulai atitikti jos didesnis vaidmuo NATO ir juo labiau Europos šalių energetinė nepriklausomybė. Būtent JAV, D. Trumpui nutarus aktyviau eksploatuoti šalies gamtinius išteklius, tampa realia alternatyva visą Europą aprūpinančioms Rusijos žaliavoms. Nereikia iliuzijų, kad JAV itin rūpi Baltijos šalių ar Lenkijos energetinė nepriklausomybė. Užtat rūpi rinkos, kurias atveriant galima kartu pasiekti ir geopolitinių tikslų. Tarptautinius santykius valdo interesai ir tik interesai. D. Trumpas yra patikimas sąjungininkas jau vien dėl to, kad tą supranta, deklaruoja ir nesislepia po vertybių retorika. Taip pat dėl to, jog žiūrėdamas pirma JAV naudos, atvirai ir ultimatyviai prakalbo apie tai, kad ginamos bus tik tos NATO narės, kurios laikysis įsipareigojimų aljansui.
Prorusiška ES?
Mintis apie prorusišką ES Lietuvoje daug kam dar gali skambėti šventvagiškai. Į Europą „ėjome“ būtent tam, kad galutinai atsiskirtume nuo Rusijos. ES ir NATO statėme į vieną gretą kaip esminius ramsčius mūsų apsaugai nuo Rusijos įtakos. Deja, ilgą laiką turėjome kiek iškreiptą vaizdinį apie ES tikslus ir tapatybę.
Kaukės nukrito JAV Senatui ir Atstovų Rūmams priėmus naujas, dar griežtesnes ir platesnes sankcijas Rusijai. D. Trumpo atstovė teigė, kad prezidentas planuoja pasirašyti po projektu. Išplėstos sankcijos būtų taikomos ir „visoms kompanijoms, dalyvaujančioms Rusijos energijos eksporto linijų tiesime, priežiūroje ar modernizavime“. Kaip žinia, tai tiesiogiai paliečia svarbiausią ES šalį Vokietiją, ilgus metus kalbančią apie Rusijos žmogaus teisių pažeidimus, tačiau vystančią su Kremliumi pragmatiškus verslo santykius, ypač energetikos srityje. Nortsream dujotiekis palenda po Vakarų geopolitinės architektūros pamatais ir tampa pleištu tarp JAV ir Vokietijos bei šios interesus ginančios ES. Kartu tai pleištas tarp NATO ir ES, tai yra tarp realistinės saugumo logikos, pagal kurią Rusija turi būti visomis priemonėmis atgrasoma nuo karinių veiksmų Europoje, ir ekonominės logikos, pagal kurią su Rusija reikia prekiauti ir kitaip santykiauti visada, kai tai abipusiai naudinga. NATO remiasi pirmąja, o ES – antrąja logika.
Virš šarvuočio Vilniuje plaikstosi JAV vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Būsimas vertybinis ir geopolitinis atotrūkis buvo akivaizdus seniai. Dar 2015 metais, Krymo okupacijos fone, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris Europos Komisijos prekybos komisarei Ceciliai Malmstrom įteikė deklaraciją, kurios tikslas – vieningos integruotos ekonominės ir energetinės zonos nuo Lisabonos iki Vladivostoko įgyvendinimas. V. Orbaną kritikuojant kaip Putino marionetę, A. Merkel už analogišką elgesį neprikišta nei žodžio.
Dar aiškiau tapo po D. Trumpo viešnagės Europoje, kai Lenkijoje istorinių ir religinių akcentų pilnoje kalboje sąjungininkus jis pakvietė ginti tikėjimą, šeimą ir laisvę. Toli gražu ne „europinės vertybės“, kaip jos šiandien suprantamos Briuselyje. Jau kitą dieną D. Trumpas kalbėjo Vokietijoje, kur griežtai priminė Europos šalims laikytis finansinių įsipareigojimų NATO. Posovietinės šalys į tokius kvietimus reaguoja pasitempdamos ir lenktyniaudamos, kuri greičiau skirs 2 proc. BVP gynybai. Tuo tarpu Vokietijos lyderiai įsižeidę aiškino, kad ne visi vienodai supranta saugumą ir Vokietija vietoje to investuoja į humanitarinę pagalbą. Kartu su prancūzų Skverneliu E. Macronu Vokietija imasi įžeistų damų vaidmens ir pradeda formuoti atskirą gynybos politiką, paremtą E. Macrono dar birželį išsakyta prielaida, kad „JAV atsuko pasauliui nugarą“.
Naujoji gynybos politika greitai pasireiškė dar didesniu gynybos biudžeto mažinimu, dėl kurio Prancūzijoje triukšmingai atsistatydino kariuomenės vadas generolas Pierre‘as de Villiersas. JAV ir konkrečiai D. Trumpo administracijai rūpi dominavimo pasaulyje ir įtakos Europoje išsaugojimas. D. Trumpo žodžius, jog NATO yra pasenusi (obsolete) organizacija daug kas skubėjo versti, kaip „nebereikalinga“. Tačiau veiksmai rodo, kad galingiausios NATO šalies lyderis ją matė būtent kaip pasenusią ir ėmėsi jos atnaujinimo. Daugeliui užtrunka suvokimas, kad NATO vidinė logika reikalauja iš šalių narių pasiruošimo apsiginti ir žada kitų narių pagalbą tai darant, todėl tikrasis NATO įsipareigojimų vykdymas yra pasirūpinimas adekvačiomis pajėgomis šalies gynybai, o ne formalūs 2 procentai BVP. D. Trumpas per metus labai daug padarė skatindamas šį suvokimą. Tai natūraliai atsijojo tuos, kuriems su NATO tikslais pakeliui, ir tuos, kuriems nelabai.
Tokiame kontekste vienašališkai išplėstos JAV sankcijos Rusijai tebuvo paskutinis lašas augančiai įtampai. Vidurio Rytų Europos šalys nori gintis, prašo JAV buvimo regione ir yra pasiruošusios į tai investuoti. Vakarų Europos šalys patenkintos savo apsileidimu ir toliau mažina išlaidas. Finansai tik atspindi pamatines mąstymo struktūras. Kaip taikliai rašė VDU docentas A. Švarplys, „ES prigimtis – prekybos ir verslo sąlygų gerinimas, ekonominio augimo užtikrinimas. Ukrainos gynybinis karas, valstybingumo žaizda su visomis aukomis atsiduria kažkur kamputyje. Rusijos pretenzija ginčyti tarptautinio saugumo tvarką rinkos komisarams atrodo kažkoks nereikšmingas dalykas. Žiūrint iš dabartinių Europos vadovų pusės, sankcijos Rusijai apskritai yra varginančios, kažkoks blogis, neša grynus nuostolius – ir tai buvo matyti nuo pat sankcijų politikos pradžios. Vokietija palaikė sankcijas, bet tuo pačiu tyliai realizuoja Nord Stream`us, taip į šipulius daužydama vieningą ES energetikos politiką ir sėsdama ant Kremliaus adatos“.
Vilnius. Katedros aikštė. Žygiuoja JAV kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš tiesų NATO veikimo pamatas yra saugumas ir valstybių suverenumo apsauga. ES veikimo pamatas – ekonominis efektyvumas, kuriam gali būti aukojamas ir suverenumas, ir demokratija (beje, ne tik Ukrainos, bet ir šalių narių suverenumas ir demokratija, kaip 2005 m. pastebėjo G. Majone studijoje „Dillemmas of European Integration“).
ES retorika ilgai maskavo šią įtampą, kol šie du principai nesusidūrė Baltijos jūros dugne, Nordstream trasoje. Su šia trasa dirba eilės ES šalių įmonės, visos galinčios nukentėti nuo sankcijų. Kas Vidurio Rytų Europos šalims ir JAV atrodo geopolitinė grėsmė, Vakarų Europos šalims yra tiesiog ekonominis interesas. Niekas nevertė jų rinktis ES energetinės nepriklausomybės kūrimą griaunančių bendrų energetinių projektų su Rusija. Jos pačios pavertė savo įmones dabartinės situacijos įkaitėmis, o dabar pyksta ant Vašingtono, nutaisę kiaulės akis.
ES kaip ekonominio efektyvumo struktūra tokioje situacijoje suskubo ginti savo verslų interesų. J. C. Junckeris net pagrasino JAV atsakomosiomis sankcijomis. Sukurta ne tokia dažna situacija, kai Rusijos ir ES lyderiai prieš JAV formuoja bendrą frontą. Iš tiesų ES nėra prorusiška. Vertybiškai jos institucijų lyderiams panašiai svetimas tiek Putinas, tiek Trumpas. Abu jie „nepažangūs“, atmetantys postmodernias vertybes, pasaulį matantys per galios politikos prizmę, abejingi laisvos prekybos idealui ir pašiepiantys ES silpnumą bei atvirumą. Ne vienas ES pareigūnas D. Trumpą laiko autoritariniu vadovu, su kuriuo vertybiškai nepakeliui kaip ir su Putinu. Visa tai lemia, kad ES, Jungtines Valstijas ir Rusiją mato tiesiog pragmatiškai. Ir daro tai jau daugelį metų, ką geriausiai parodė kad ir pačios Europos Komisijos išreikštas susirūpinimas, kokį poveikį tokios JAV sankcijos turės ES energetinei nepriklausomybei. „Nepriklausomybei nuo ko?“, kyla natūralus klausimas. Tikrai ne nuo Rusijos, nes būtent sandoriams su Rusija šios sankcijos trukdo. Susirūpinimas tad arba absurdiškas, arba yra paprasčiausias pripažinimas, kad savo „nepriklausomybės“ strategiją ES didieji grindė priklausomybe nuo Rusijos. Ką jie ir darė, ignoruodamos Vidurio Europos šalių atsargius protestus.
Kryžkelė
JAV priimamos sankcijos staigiai įmetė Lietuvą į itin neįprastą pasirinkimo tarp ES ir JAV situaciją. VU TSPMI direktoriaus teigimu, Didžiausia dilema Lietuvai gali kilti dėl to, kad JAV sankcijos neigiamai vertinamos tokiose šalyse kaip Vokietija. Iš tiesų, vieša paslaptis, kad Lietuva įpratusi užsienio politikos klausimais visada pritarti Briuseliui/Berlynui. Kai toks pritarimas paverčia mus Varšuvos prieš(inink)ais, Lietuvos politikai problemos nemato ir lengvai pasirenka Berlyną, nors nesustodami kalba apie draugystės su Varšuva svarbą. Tačiau kai tenka rinktis tarp paramos Briuseliui ar Vašingtonui, pasirinkimas labai rimtas ir abiem atvejais skausmingas.
Padėka JAV. Vytauto Visocko nuotr.
Dar iki Europos Komisijos (EK) viešos pozicijos priėmimo Seimo krikdemai kreipėsi į Lietuvos atstovą EK Vytenį Andriukaitį, prašydami palaikyti JAV poziciją, kuri, reikia suprasti, atitinka Lietuvos. Vytenis Andriukaitis, kaip įprasta, pasirinko palaikyti JAV pirštinę metantį J. C. Junckerį. Tačiau eurokomisarų pozicijos nėra valstybių pozicijos. Pastarosios reiškiamos valstybės vadovų. D. Grybauskaitės reakcija buvo nedviprasmiška parama JAV išplėstoms sankcijoms. Tai neišvengiamai yra ir pasirinkimas NATO geopolitinę logiką statyti pirma ES ekonominės logikos. Teisingas pasirinkimas.
Neskaitant visų pirma mūsų pačių, NATO, o ne ES yra Lietuvos nepriklausomybės garantas. Norint išlikti reikia protingai rinktis draugus. Tą gana aiškiai padarė Višegrado šalys. JAV veiksmai skubina daryti pasirinkimą ir Lietuvą. Pradžiai reikia išmokti apskritai „prisileisti“ mintį, kad toks pasirinkimas galimas ir gali tapti būtinas. Nėra abejonių, kad būsimi D. Trumpo prezidentavimo metai pareikalaus daug daugiau aiškumo ir dar daugiau pasirinkimų, kurie ypač įtikti pratusiems Lietuvos politikams, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministrui, nebus lengvi. Tačiau rinktis reikės ir statymas ant JAV visapusiškai saugesnis ir labiau suderintas su Lietuvos interesais nei statymas ant klibančios bei bendros vizijos neturinčios ES lyderių. Artėjant 2019 metams svarbu to nepamiršti, kad neprabustume išsirinkę ES pareigūnu buvusį ir europine dvasia Rusiją pamilusį prezidentą.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja regiono lyderių susitikime su Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu Donaldu Trumpu (Donald Trump). Pagrindinis susitikimo, į kurį atvyko 12-os Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovai, tikslas – JAV Prezidentui išsakyti, su kokiomis grėsmėmis ir iššūkiais susiduria regionas.
Susitikime Prezidentė JAV vadovui tiesiogiai pristatė specifinę regiono saugumo situaciją ir Lietuvos gynybos poreikius.
Pasak šalies vadovės, aktyvus JAV vaidmuo yra kertinis visos Europos saugumui. Susiduriant su Rusijos karine ir nekonvencine grėsme, galingiausios pasaulyje valstybės – JAV – kariai ir iš anksto regione dislokuota technika yra geriausia atgrasymo priemonė. Valstybės vadovės teigimu, Amerikos indėlis būtinas ir užtikrinant regioninę oro gynybą.
Prezidentė pabrėžė, kad šiuo metu susiklosčiusi geopolitinė ir karinė įtampa neslūgsta. Rusija toliau aktyviai militarizuojasi – ženkliai išaugo šios valstybės kariniai pajėgumai Kaliningrade, rengiamasi agresyvaus pobūdžio pratyboms „Zapad 2017“. Nuolatinės kibernetinės atakos, kuriomis siekiama paralyžiuoti strateginius NATO valstybių sektorius, tapo neatsiejama Rusijos karinio planavimo dalimi. Vien tik propagandai ir melagingų žinių skleidimui, kuriomis siekiama kurstyti visuomenės įtampą ir nepasitikėjimą NATO, ši šalis kasmet skiria milijardą dolerių.
Lietuvos vadovė taip pat atkreipė JAV ir kitų šalių prezidentų dėmesį, kad „Rosatom“ statoma nesaugi Astravo atominė elektrinė (AE), kurios branduolinė tarša avarijos atveju gali pasiekti 16 Europos sostinių, ir dujotiekis „Nord Stream 2“ gali būti Rusijos naudojami kaip nekonvencinio šantažo įrankiai.
Prezidentės teigimu, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms taip pat itin reikšminga JAV parama užtikrinant Baltijos šalių ir visos Europos energijos šaltinių įvairovę, sėkmingą elektros tinklų sinchronizaciją bei atsikratant energetinės Rusijos įtakos.
Lietuva jau nuo kito mėnesio per Klaipėdos terminalą pradės importuoti suskystintas dujas iš JAV. Pasak šalies vadovės, tai itin svarbus žingsnis įtvirtinant viso regiono energetinę nepriklausomybę.
Aptariant bendradarbiavimą NATO, valstybės vadovė pabrėžė, kad Aljansui būtina atsinaujinti. Pasak Prezidentės, Lietuvai ir kitoms narėms reikalingas dar greitesnis ir efektyvesnis NATO. Būtina reformuoti ir greitinti sprendimų priėmimą, perdislokuoti karines pajėgas ir jų valdymą į rytinį Aljanso flangą, parengti nuolatos atnaujinamus gynybos planus su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, rasti sprendimus, kurie užkirstų kelią galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai, kibernetinę gynybą įtraukti į 5-ąjį Vašingtono sutarties straipsnį.
Prezidentės teigimu, Lietuva taip pat aktyviai prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų kovoje su terorizmu. Esame pasirengę padidinti karių skaičių JAV vadovaujamoje anti-ISIS (IS – „Islamo valstybė“) operacijoje, NATO misijoje Afganistane ir Jungtinių Tautų misijoje Malyje.
Vokietija oficialiai perspėjo Jungtines Valstijas, jog imsis atsakomųjų veiksmų, jei JAV tikrai paskelbs naujas ekonomines sankcijas Rusijai ir tos naujos, dar griežtesnės nei iki šiol, sankcijos tikrai pakenks su Rusija bendradarbiaujančioms Vokietijos kompanijoms.
Branderburgo vartai Vokietijos sostinėje Berlyne
Štai ir išryškėjo tikrasis Vokietijos veidas – iki kaklo susipainiojusi su Rusija pačiais įvairiausiais ekonominiais saitais ir pančiais.
Diplomatinis skandalas tarp Berlyno ir Vašingtono kilo penktadienį, kai Vokietija pagrasino Amerikai atsakomaisiais veiksmais. Vokietija tvirtina galinti imtis atsakomųjų veiksmų, jei planuojamos naujos amerikiečių sankcijos Rusijai padarys realią neigiamą įtaką vokiečių bendrovėms. Bent jau taip skelbia „Reuters“ agentūra.
Slaptai.lt primena: JAV Senatas ketvirtadienį kone vienbalsiai (98 prieš 2) balsavo už naujų sankcijų Rusijai taikymą. Sankcijos bus taikomos Rusijai dėl jos kišimosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus.
Kaip bežiūrėsi – amerikiečiai šaunuoliai. Griežtinti sankcijas Rusijai seniai reikėjo. Ne vien dėl to, kad Kremlius bandė koreguoti JAV prezidento rinkimų rezultatus, bet ir už tai, kad Rusijos kariškiai neišsinešdina iš Ukrainos ir Rytų Ukrainoje beveik kasdien žūsta ukrainiečių kariai. Sankcijas griežtinti reikia dar ir dėl kitos akivaizdžios priežasties – Krymas juk negrąžintas tikriesiems šeimininkams. O kad ekonominės sankcijos gali pakenkti vokiečių verslininkams, – kas gi kaltas, jei ne patys vokiečiai. Negražu bičiuliautis su svetimas žemes grobiančiomis, akiplėšiškai meluojančiomis valstybėmis.
Tad jei amerikietiškas įstatymo projektas, numatantis bausmes Vokietijos ir kitų Europos šalių bendrovėms, susijusioms su didžiausiais Rusijos naftos ir dujų projektais, pakenks tokioms vokiškoms įmonėms kaip „Wintershall“, „Uniper“, „Royal Dutch Shell“, OMV ar „Engie“ (įgyvendinančioms „Nord Stream 2“ dujotiekio projektą Baltijos jūros dugnu), dar sykį norėtųsi pakartoti – gal kitą sykį vokiečių verslininkai prieš sudarydami sandorius pamąstys, ar verta bučiuotis su kaimynines šalis terorizuojančiu Monstru? Juolab kad „Nord Stream 2“ kenkė ir tebekenkia Vokietijos partnerių interesams – Europos Sąjungos ir NATO šalims prie rytinės Baltijos jūros pakrantės.
Štai Vokietijos ekonomikos ministrė Brigita Cypris (Brigitte Zypries) teigia, kad jei įstatymas sulauks Donaldo Trampo (Donald Trump) paramos ir bus priimtas, jos šalis turės svarstyti atsakomųjų veiksmų galimybę. Tegul svarsto. Jos valia. Bet būtų kur kas gražiau ir padoriau svarstyti, kaip „Nord Stream 2“ pakenkė rytinėms NATO ir ES šalims ir sustiprino rytinėms NATO bei ES šalims karine intervencija grasinančią Rusiją.
Kad amerikietiškasis projektas taptų įstatymu, jį dar turi patvirtinti JAV Atstovų Rūmai ir JAV prezidentas. Svarbu žinoti ir tai, jog vieni iš pagrindinių šio įstatymo projekto iniciatorių yra aršūs D. Trampo kritikai, kaip, pavyzdžiui, senatorius Džonas Makeinas (John McCain).
Manoma, kad vienas iš Dž. Makeino tikslų – apriboti D. Trampo galimybes plėtoti artimesnius santykius su Rusija.
Jungtinių Valstijų Senato siekį sugriežtinti ekonomines sankcijas Rusijai pradėjo kritikuoti ir Austrija. Austrija, kuriai antrina Vokietija, šiandien kaltina amerikiečius, kam šie kišasi į Europos dujų tiekimo rinką. Šiuos austriškus priekaištus pagarsino BBC agentūra.
Austrijos žemėlapis
Austrijai, lygiai kaip ir Vokietijai, labiausiai nerimą kelia tai, kad sankcijos bus taikomos Europos bendrovėms, kurios prisideda prie didžiųjų Rusijos naftos ir dujų projektų. Vienas iš tokių projektų yra „Nord Stream 2“ dujotiekis, besiraigantis Baltijos jūros dugnu.
Austrijos kancleris Kristianas Kernas (Christian Kern) pareiškė, esą energijos tiekimas Europoje yra „pačios Europos, o ne Jungtinių Valstijų reikalas“. „JAV grasinimai kompanijoms Austrijoje, Vokietijoje bei kitose Europos šalyse už jų dalyvavimą energetikos projektuose atspindi naują, neigiamą JAV ir Europos santykių etapą“, – teigė K. Kernas.
Europos atstovai pabrėžia, kad šių sankcijų esmė yra JAV siekis padidinti suskystintų gamtinių dujų eksportą, kurti naujas darbo vietas bei išstumti Rusiją iš Europos rinkos.
Slaptai.lt manymu, tai labai gražus ir prasmingas oficialiojo Vašingtono tikslas – išstumti šalį, kuri šnatažuoja mažąsias Europos valstybes manipuliuodama dujų kainomis. Vadinamąjį dujų ir naftos šantažą dar būtų galima atleisti Rusijai. Tegul šantažuoja. Derybos dėl kainų tegul būna ir labai aršios. Bet kad Rusija puldinėja kaimynines šalis, naudodama pačias įvairiausias karines priemones. Jei Austrijos politikams nusispjauti į šią aplinkybę, belieka apgailestauti – vadinasi, ir Viena talkina agresyviai nusiteikusiam Kremliui.
Oficialiai naujosios JAV ekonominės sankcijos Rusijai bus taikomos už bandymą kištis į JAV prezidento rinkimų kampaniją. Bet joms dar turi pritarti JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Darbo vizito į Belgijos sostinę išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų ES šalių lyderiais aptarė ekonominės ir pinigų sąjungos reformą bei tolesnius veiksmus, kaip stiprinti ES bendrąją rinką ir energetinę sąjungą.
ES valstybių vadovai įvertino pirmuosius energetinės sąjungos rezultatus ir pasiektą pažangą. Lietuva įvardyta Europos energetinio saugumo lydere, o mūsų įgyvendinti energetiniai projektai – Klaipėdos SGD terminalas ir šiemet nutiestos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija – strateginiais visos ES pasiekimais.
Strasbūre Europos Parlamento narys, ES-Rusijos santykių ataskaitos pranešėjas Gabrielius Landsbergis buvo susitikęs su Europos Komisijos viceprezidente ir vyriausiąja įgaliotine užsienio ir saugumo reikalams Federica Mogherini.
Susitikimo metu aptarti ES ir Rusijos santykių bei kaip bus įgyvendinamos EP priimtos rekomendacijos Rusijos atžvilgiu.
