Kiek kainuoja dantų implantai?

Graži šypsena puošia kiekvieną žmogų. Tačiau, jei žmogus turi pageltusius dantis ar jų neturi iš viso, tuomet gali būti, jog net ir pačios gražiausios lūpos nepapuoš šypsenos, po kuria nesislepia dantys. Žmogui dantys yra reikalingi ne tik tam, jog jis galėtų kalbėti ir šypsotis nekompleksuodamas, bet ir dėl kitų priežasčių. Ar įsivaizduojate, koks yra skirtumas, kai žmogus valgo su dantimis ir be? Skirtumas tikrai akivaizdus. Žmogus, turintis dantis, gali rinktis kietesnį maistą.

O žmogus be dantų gali valgyti tik minkštą maistą. Neturint dantų yra ir sunkiau kalbėti. Bent jau iki tol, kol žmogus pripranta. Pasitaiko, jog net ir jauni žmonės netenka dantų. Tai gali būti dėl traumos ar dantų nepriežiūros. Jei netekote vieno ar kelių dantų ir dėl to kompleksuojate, galite nustoti nerimauti. Odontologai gali pasiūlyti įvairias paslaugas, kurių dėka gali ne tik dingti dantų skausmas, bet ir pašviesėti dantys ar net galima įstatyti naujus dantis. Danties kaina gali kainuoti įvairiai. Tai priklauso nuo pasirinkto odontologijos centro ir situacijos. Kai kurie centrai Jums gali pasiūlyti mokėti pigiau, kiti brangiau.

Kainos skiriasi, todėl svarbu nesirinkti pirmo pasirinkto odontologo. Jei danties neturi jau kelis mėnesius ar metus, tuomet turbūt galite pakentėti ir dar kelias savaites. Implantacijos kaina dažniausiai yra apie 500 – 700 eurų. Tačiau kaina priklauso ir nuo pačio danties. Jei norite sužinoti, kiek Jums reikės mokėti už danties implantaciją, apsilankykite pas odontologą. Jis ne tik Jums pasakys kainą, bet ir patars, kokius dantų implantus pasirinkti. Jei norite turėti gražius dantis, odontologas Jums tikrai padės.

Ar verta pasirinkti dantų implantus?

Ne paslaptis, jog dantų implantai Šiauliuose yra nepigūs. Ne kiekvienas žmogus gali sau tai leisti. Tačiau verta pastebėti, jog žmonės, neturintys dantų, ne tik apsunkina sau gyvenimą, bet ir neatrodo estetiškai. Žmogus be dantų atrodo neprisižiūrintis. Dantų implantai yra reikalingi visiems, kurie neturi danties. Jie gali suteikti žmogui pasitikėjimo savimi. Reikėtų atsižvelgti į tai, kurioje vietoje yra dantis. Jei neturite vieno danties, kurie yra pačiame gale. Tuomet gali būti, jog Jums tai netrukdo ir žmonės nepastebi. Galbūt tokiu atveju ir neverta tvarkyti. Jei nesijaučiate prastai dėl neturimo danties ir tai netrukdo Jums valgyti, kalbėti, tuomet gali būti, jog danties ir nereikia. Susisiekite su odontologu ir jis patars, ką daryti.

Dantų implantai ir dantų implantavimas Šiauliuose – DC Lieporiai klinika.

2020.09.20; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu prisimenate, prieš keletą metų mūsų viešojoje erdvėje kilo didelis šaršalas, kai Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas į užduotą klausimą dėl kažkokio, dabar nebepamenu, poelgio moralinės vertės atsakė: „Mane šiuo atveju domina rezultatas. O etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“.

Dėl tokio savo paatviravimo LB valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas anąkart buvo kaltinamas amoralumu, vadinamas užkietėjusius ciniku ir pan. Tačiau jeigu pageidaujate visiškai kitokios retorikos iš bankininkystės sferos, užgimusios jau karantino metu, labai prašom, štai sulaikytas teisėsaugos ir greitai paleistas Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius po paleidimo susirinkusiems žurnalistams tvirtino, kad yra labai doras žmogus, per savo gyvenimą nepadaręs jokio nedoro veiksmo!

Kai kilo triukšmas dėl V.Vasiliausko pavėjui pasakytų žodžių, nepraleidau progos pasišaipyti ir aš, atkreikdamas dėmesį į čia atsirandančios vizualizacijos dėl bankininkystės sektoriaus santykio su dorove riebaus katino pavidale perspektyvos https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2013/02/21/news/riebus-katinai-ir-profesines-etikos-kolizijos-5098351/.  

Kita vertus, pasakyti LB vadovo žodžiai leidžia didesniu ar mažesniu laipsniu patikėti, kad ir riebūs katinai gali būti dalykiški personažai. To toli gražu niekados nebus galima pasakyti apie M.Zalatorių, kuris, įtariamas sunkiais kriminaliniais nusikaltimais, bando prisidengti doroviniais lozungais, savo tuščiaviduriškumu naikinančiais moralinę pasaulio tvarką. Blaivus cinizmas ir protingasis egoizmas, kaip atrodo, yra arčiau moralės nei dorovinių lozungų padauginimas kraupiai pridergtose vietose.

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Žmogui, turinčiam bent sąžinės užuomazgą, dažnai bus lemta jaustis kaltu, nedoru, susitepusiu. Tokia išvada peršasi savaime, kai gretindamas pastebi, jog Bažnyčios kanonizuoti, į šventųjų statusą pakelti žmonės šiame gyvenime jautėsi esantys labai nuodėmingais,  nešančiais nepakeliamą kaltumo naštą tikinčiųjų bendruomenės nariais. Kažkas panašaus į tai, kad švari sąžinė yra oksimoronas, ar ne? Taigi būtų galima pasakyti ir taip, kad zolotorių dorumas yra sąžinės sterilumas, kai jokia atgailos bacila dezinfekuotoje sąžinėje nesiveisia. O žiūrėdamas į tokį negyvosios mėnulio pusės vaizdinį, kur nesiveisia net nešvari sąžinė, tikriausiai nešvankiai nusikeiktų net ir Šv. Augustinas.

Ar gali būti žmogus doras absoliučiai? Kaip atrodo, karantinui riedant į pabaigą, atlaisvinus suvaržymus, gatvėse pasipylus žmonėms, juolab prasidėjus vasarai su vėjuotomis dienomis, tai neįmanoma, nes vėjeliui pakėlus skubančios šaunios moteriškės sijoną, tu neužsimerkei, kaip derėtų tikram doruoliui, a?

Tai vėjas yra nedoras, o bankininkai – dori kaip iš katalogo.

O jeigu kažkas arba kitas mano „aš“ imtų ir paklaustų – ar galima kaltinti žmogų iš anksto, dar nepasibaigus tyrimui, suabejoti jo dorumu, kai pats žmogus taip jaudinančiai yra įtikėjęs savo nelygstančiu tyrumu ir nekaltumu, ką atsakytum, autoriau?   

Kaip atrodo, M.Zalatorius nustatė nedorumo standartą arba matavimo vienetą dar praeitų metų pabaigoje, kai taip pat panašiai įsijautęs tvirtino, kad diskusijose dėl bankų turto ir pelnų apmokestinimo pagrindiniu ekspertu turi būti prižįstama jo vadovaujama Lietuvos bankų asociacija.

Žinia, toks, atsiprašant, ekspertas yra vilkas ėriuko kailyje. Tačiau nedoriausias dalykas čia yra žmonių kvailinimas, kai plėšrūs, be jokių skrupulų lobistai dedasi tarpininkais tarp paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo, persirengia neva nieko dėtų arbitrų abitais. Iš tiesų, nemaloni situacija, kai paprastai nedidelio protelio gudruoliai tave laiko už ilganosį Pinokį, nerandantį kelio iš kvailių šalies, tiki savo nebaudžiamumu vedžiojant žmones už nosies.

Antrankiai ir doleriai

Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, dabar net liūdnai pagarsėjusią Lietuvos bankų asociaciją savo pasinešimu nuslėpti kraštutinai lobistinę prigimtį lietuviškoje ašarų pakalnėje lenkia organizacija, vienijanti Lietuvos odontologų pajėgas ir pasivadinusi Odontologų rūmais ar kažkaip panašiai. Vadinamieji Odontologijos rūmai, kaip ir galima būtų tikėtis, žaidžia į vienus vartus be jokių skrupulų, visomis įmanomomis priemonėmis bandydami apginti ne visados dorai triūsiančius odontologus nuo pacientų priekaištų ir pretenzijų (kai kurie man žinomi atvejai – kraupoki).

Dar neseniai ši organizacija turėjo teisę skirti ir atimti odontologo kvalifikacijos licencijas. Kaip didžiausią ir vienintelį savo nuopelną savo ruožtu užtikrinant jau pacientų interesus gauti kvalifikuotą pagalbą, Odontologų rūmai pasakoja legendą apie tai, kad jų ekspertas nesuteikė teisės dirbti dantistu kalviui ar šaltkalviui. Kaip žinome, buvo tokia istorija, kai dantis žmonėms papigintu tarifu Lietuvoje sudėdavo kalvis. Teisybės dėlei vis tik reikia pastebėti, kad šis kalvis savo veiklai odontologijos sferoje licencijos niekieno neprašė, taigi nebuvo ir tos legendinės progos Odontologijos rūmams pademonstruoti savo neįtikėtiną principingumą ir rūpestį paciento ar kliento reikalais.

(Bus daugiau)

2020.06.09; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau ruošiausi po truputėlį numirti, bet staiga nusprendžiau palaukti, pamatęs, kad prie mirties slenksčio, prasidėjus neįtikėtinų užmojų pandemijai, grūdasi tokia daugybė žmonių, dabar – dešimtimis tūkstančių, o netrukus tikriausiai bus ir milijonai, su puikia perspektyva viso pasaulio miruoliams dar labiau pasidauginti. O aš sakau sau: nebūsiu mados auka, nesiruošiu čia beždžioniauti, sekti įtartinu pavyzdžiu.

Visados jaučiau pasibjaurėjimą miniomis, užkemšančiomis praėjimus, taigi ir dabar nesiruošiu grūstis per prievartą, užbėgant į priekį kitiems, galbūt labiau nusipelniusiems, pagalvojęs, kad reikėtų, niekur nebeskubant, kažkur užkulisiuose pralaukti didžiojo subruzdimo metą, pasižiūrėti, kas iš to galiausiai išeis. Ar tai jau būtų galima pavadinti gyvenimo geismu, prisimenant senos teorijos įrodinėjimus, kad mirties artumas pažadina libido kompleksus arba bent užaštrina fiziologinius įspūdžius? Kažin kažin… Greičiau čia tave suturi iš buvusios puikybės likęs kuklutis noras taip paprastai nepasiduoti skubėjimo manijai (dabar prisiminiau, kad jaunystėje esu išleidęs eilėraštukų knygutę, pavadinimu „Nubalnotos sraigės“, tačiau neprisimenu, nors užmušk, apie ką ten buvo vograujama), iš pašalinio stebėtojo pasijos likęs mechaninis įprotis fokusuoti dėmesį į finalines kažkada prasidėjusių procesų scenas, antrąją prigimtimi tapęs pripratimas palaukti, uždelsti, jeigu to reikalauja įvykių seka. Tačiau to toli gražu negalima pavadinti atgimstančiu gyvenimo geismu.

Kita vertus, bjaurus vidinis balsas (reikėtų jam kada nors patrumpinti liežuvį) kužda, kad ir tavo kieme stovi pakinkyta mirties karieta, taigi net ir dirbtinai užtęstos pauzės, gudraujančios sąmonės delsimas negali pakeisti likimo.

Atsargiai – pavojinga teritorija. Slaptai.lt nuotr.

Praeitą kartą citavau Tomą Maną, sakiusį, kad liga gali pažeminti, bet gali ir išaukštinti žmogų https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-koronaviruso-dienorasciai-benelaukiant-ligos-protrukio-i/. Ką čia daug slėpti, prieš keletą metų susirgau onkologine liga, vėžys buvo stipriai pasivaręs į priekį. Gydymas, jeigu galima būtų taip pasakyti, buvo sėkmingas, be didesnių liekamų pasekmių, taigi nesijaučiu nei labai pažemintas, nei juolab išaukštintas tos neretai mirtina vadinamos ligos. Kas be ko, apie sėkmę čia turėtume kalbėti tik labai sąlygine prasme, gerai suprantant tikrą dalykų padėtį, kad, dabar atstatęs savo gyvybines funkcijas, kūnas tebelieka užminuotas, su tiksinčia  bomba po užpakaliu. Be visa ko kito, nuo tada likau pats įsižeidęs ant savo kūno (dėl  didesnio konceptualumo čia privalau neišgirsti kalbos kultūros reikalavimų, drąsiai sakydamas „ant kūno“), neišsižadėdamas tolimojo giminystės laipsnio su savo kūnu, bet nevengdamas ir tretiravimo, laikydamas jį nevispročiu, debilu, štai tokiu, į silpnaprotystę linkusiu giminaičiu, kurį, nori to, ar nenori, reikia prižiūrėti. Savo kūnui leidžiu savarankiškai įsimaišyti į minią, eiti pas merga, kartas nuo karto suteikiu progą pavedžioti mano šunį, bet labiau reikšmingų darbų nepatikiu.

O dabar papasakosiu apie atvejį,  kai kūnas gali pažeminti sielą, nuvilti net didžiausią optimistą iki pasąmonės gelmių. Na, iš tiesų, vėžys buvo tik kažkas panašaus į ilgai neužtrukusią slogą, palyginus su tais vargais ir neišbrendamais kančių keliais, kai, pasveikimo iš didelės rizikos ligos paskatintas, nusprendžiau susitaisyti dar ir dantis vienoje odontologine klinka pasivadinusia licenzijuotoje įstaigoje  Kaune, peršokdamas, jeigu leisite taip pasakyti, nuo onkologijos prie odontologijos.

Būdamas gudriu po laiko, privalau visus perspėti, kad, iškilus reikalui taisyti dantis, visų pirma privalu susirinkti detalią informaciją apie paslaugos teikėją. Įsivaizduoju, kad būna odontologinių klinikų, kultivuojančių įsitikinimą, kad reputacija yra  vienas iš verslo sėkmingumo principų, tačiau, kaip išaiškėjo, dar yra ir tokių odontologinėmis klinikomis besivadinančių verslo įmonių, kurios išsilaiko, uždirba pinigus juodosios chaltūros, kitaip nepasakysi, būdu. Kaip atrodo, net ir tokių kaip antruoju atveju klinikų savininkai taikstosi su nusistovėjusia apgaulės praktika, nes pasamdyti chaltūros meistrą kainuoja pigiau nei dorą žmogų, – anie patys užsikala sau pinigą, nesilaikydami darbo etikos ir sukčiaudami su medžiagomis, o iš kitos pusės, kad ir kaip ten būtų, toks sukčius taip pat ilgiau ar trumpiau kuria pridėtinę vertę, pildo įmonės kasą.

Aš pasirinkau arčiausiai mano namų įsikūrusią kliniką, čia už suteiktas odontologines paslaugas sumokėjęs 10 tūkstančių eurų. Gaila ne pinigų, iš esmės išmestų į balą, o sveikatos, nors susiskolinti iš visų pašalių ir sumokėti chaltūros meistrams pinigai nėra jau tokie maži, kaip galėtų atrodyti turtingam pižonui (perspėju, kad šiame žodyje rašosi „ž“, o ne „z“ raidė), prilygsta mano 1,5 metų atlyginimui. Vis tik kartais pagaunu save galvojant, kad būčiau sumokėjęs tuos 10 tūkstančių tam geradariui, kuris būtų perspėjęs iš tolo apeiti man dideles nelaimes, skausmus, veido užtirpimus, daugiakartinius įdėtų įtaisų lūžimus, ištrupėjimus, skilimus, užtraukusią kliniką, – bala nematė tų paslaugų, suteiktų norint pasigerinti išvaizdą.

Laikrodis, skaičiuojantis gyvenimo minutes. Slaptai.lt fotografija

Tikriausia skaitytojas jau nerimauja, skubėdamas pasakyti, kad Lietuvoje yra numatytos ir tiksliai aprašytos procedūros – kaip aptartu čia apgaulės atveju būtų galima ieškoti tiesos ir žalos atlyginimo? Tokia iš tiesų yra graži teorija, o praktiškai visi nukentėję nuo odontologijos sukčių žmonės nieko nelaimi, net įsipainiodami į ilgai trunkančius teismo procesus. Už chaltūros meistrų ir odontologijos sukčių interesus visados kaip mūras stoja vadinamieji Odontologų rūmai!

Lietuvoje yra bent trys lobistinės organizacijos, kurios gina grupinius interesus, neretai pažeisdamos teisėtus didžiosios piliečių dalies lūkesčius. Tai – Lietuvos bankų asociacija, Lietuvos Antstolių rūmai ir jau minėtas Lietuvos respublikos Odontologų rūmų susivienijimas.

Patikėkite, žinau, ką sakau, ne vieną valandą praleidau studijuodamas man prieinamas bylas, kylančias dėl pacientų skundų ir pretenzijų  nekokybiškai savo darbą atlikusiems odontologams (kaip jau užsiminiau anksčiau, tokiais atvejais paprastai laimi dantistas su samdomų pagalbininkų būriu sugebantis užkalbėti teisėsaugai dantį). Susikaupė visas segtuvas medžiagos su neįtikėtinų faktų krūvos registravimu, todėl pats laikas būtų viešai pasižadėti, kad anksčiau ar vėliau pateiksiu skaitytojo dėmesiui dokumentinę-meninę apybraižą, pavadinimu „Odontologijos rūmai“.

Švenčiant Kovo11-osios trisdešimtmetį, prezidentas Gitanas Nausėda viename iš savo pasisakymų konstatavo faktą, kad per šį laikotarpį Lietuvą pasiekė neįtikėtinų laimėjimų, užkopė į dideles aukštumas. Žinia, didžiausias iškovojimas yra pati nepriklausomybė, o garbingo jubiliejau proga tiesiog būtina pasidžiaugti, paminėti gražius dalykus, tačiau stojus kasdienybei nėra kur padėti akių, matant, kad kai kurios mūsų gyvenimo sferos yra visiškai pašvinkusios kaip akį rėžiantis disonansas garbingam nepriklausomos Lietuvos vardui. Toks pašvinkimas didesne ar mažesne dalimi prasimuša apskritai lietuviško tipo medicinoje, o ypač stipriai privačių odontologijos klinikų sferoje.

Ramybės oazė. Slaptai.lt nuotr.

Koronaviruso siautėjimo metu Lietuvos vyriausybė priėmė daug radikalių sprendimų, neįsivaizduotinų normaliomis gyvenimo sąlygomis. Savo ruožtu aš siūlau mūsų Vyriausybei priimti  dar ir tokį nutarimą, kad už odontologines paslaugas ugdymo sferos darbuotojams visą kainą sumoka valstybė, įpareigotoms institucijoms tikrinant atliekamų paslaugos darbų kokybę, žiūrint, kad valstybės pinigai nebūtų paleisti vėjais. Ar ne per daug noriu, savo gerosios valstybės įsivaizdavime išskirdamas vieną žmonių grupę?  

Dantys nėra tik įkandimo priemonė, net jeigu įsivaizduojame tai, kaip malonu švelniai dantimis sukąsti moters krūties spenelį ar nešvelniai įkąsti savo priešininkui į galvą.

Taip pat dantys nėra tik valgymo priemonė. Mokytojui, dėstytojui, apskritai paskaitininkui dantys yra darbo priemonė. Jeigu netikite, pabandykite įsivaizduoti, kad net I.Kanto nesiklausytų studentai ar mokiniai, jeigu didysis mąstytojai kreiptųsi į auditoriją, rodydamas visiems savo išpuvusius dantis…

(Bus daugiau)

2020.03.19; 14:35

 Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga trečiadienį informavo, kad Lietuvoje yra fiksuotas pirmasis klasterinis koronaviruso atvejis – rizikos grupėje pagal amžių esantis asmuo užsikrėtė nuo savo šeimos nario, kuris grįžo iš užsienio infekuotas koronavirusu.
 
„Turime 7 naujus atvejus, ir šiuo metu iš viso jau 33 atvejai nustatyti. Turime pirmą vadinamąjį klasterinį atvejį – asmenį, kuris užsikrėtė šiuo virusu nuo jau Lietuvoje parvykusio asmens. Noriu pakartoti, kad tai yra klasterinis atvejis, mes jį galime atsekti – tai yra šeimos nariai.
 
Užsikrėtė vyresnis šeimos narys nuo savo šeimos nario, parvykusio iš užsienio, kuris nesilaikė izoliacijos“, – trečiadienį Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje sakė A. Veryga.
 
Jo teigimu, iš užsienio grįžęs koronavirusu infekuotas asmuo lankėsi ir pas odontologus.
 
„Užsikrėtęs asmuo yra rizikos grupės žmogus, yra vyresnio amžiaus. Tenka apgailestauti, kad tas asmuo, nuo kurio buvo užsikrėsta, nesilaikė izoliacijos. Dar daugiau, buvo nustatyta, kad jis lankėsi pas odontologus. Šiuo metu yra pradėti 29 nauji tyrimai“, – pridūrė A. Veryga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.18; 17:00

Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė lankėsi Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondo renginyje, kuriame padėkojo gydytojams, teikiantiems neatlygintiną pagalbą žmonėms, reikalingiems profesionalaus gydymo, tačiau negalintiems už jį susimokėti, pranešė Prezidento komunikacijos grupė.
 
„Kompetencijų dovanojimo, profesinės savanorystės idėja Lietuvoje yra gana jauna, tačiau be galo svarbi. Tokius žmones ypač svarbu palaikyti ir jais garsiai pasididžiuoti, nes jie ne tik dirba be jokio atlygio ir iš savo lėšų dengia pagalbai reikalingų medžiagų kaštus. Jie rodo nepaprastai svarbų pavyzdį, kaip kiekvienas galime prisidėti prie konkrečių ir realių pokyčių visuomenėje, koks reikšmingas yra kiekvieno vidinis stimulas veikti. Juk tik tada, kai asmeniškai jaučiamės atsakingi už šalia esančio žmogaus emocinę, fizinę, socialinę gerovę, gimsta bendruomeniškumo stebuklas. Vienas pakeistas žmogaus likimas gali priklausyti vos nuo vieno žmogaus ryžto veikti ir jį keisti. Vienas prie vieno – ir jau daug pakeistų likimų, jau šviesesnė mūsų Lietuva. Mes visi svajojame gyventi oriai – svajokime dar daugiau, tikėkime svajomis dar stipriau, veikime ir kurkime ir galiausiai jos nuvers kalnus“, – sveikinimo žodyje sakė prezidento sutuoktinė.
 
Per dvejus veiklos metus Lietuvos odontologų labdaros ir paramos fondas daugeliui žmonių dovanojo galimybę šypsotis ir valgyti be skausmo tiesiogine šių žodžių prasme. Lietuvoje didelė dalis žmonių turi problemų, susijusių su burnos sveikata. Nemokamą gydymą gali gauti vaikai, protezavimą – senjorai, tačiau eilės dažnai yra labai ilgos, o gyvenant regionuose prieinamos tik ribotos paslaugos, trūksta specialistų.
 
Darbingo amžiaus žmonės gydymą turi apmokėti patys. Fondo pagalbos sulaukia nevyriausybinių organizacijų globojami asmenys, taip pat galima užpildyti atvirą prašymo formą fondo tinklalapyje.
 
Daugiausia fondo pacienčių – jaunos moterys. Dantų jos netenka po nėštumų ir žindymo, smurto artimoje aplinkoje, onkologinių ligų, neretai dėl nepritekliaus ir negalėjimo laiku pasirūpinti savo sveikata. Dantų problemos šias moteris stumia į dar didesnį užribį, nei jos jau yra atsidūrusios.
 
„Mūsų pagalba joms – ne tik estetinis, grožio klausimas. Tai ir galimybė atgauti pasitikėjimą savimi, kalbėti neprisidengus burnos, nebebijoti, kad mamos išvaizdos gėdysis vaikai. Reprezentatyvi išvaizda palengvina darbo paieškas – pirmas įspūdis svarbus darbo pokalbyje, vėliau padeda sėkmingai įsilieti į kolektyvą ir bendruomenę. Žmonės vėl gali kramtyti be skausmo, nekentėti nuolatinių uždegimų, valgyti įvairų maistą – tai ypač svarbu asmenims, dantų netekusiems po chemoterapijos, kai visavertė mityba labai svarbi sveikstant“, – sakė fondo vadovė Dalia Sakalauskaitė-Babravičė.
 
Šiuo metu fondui talkina 30 klinikų ir laboratorijų 11-oje Lietuvos miestų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.12; 00:30