Rusija (Russia)

Lapkričio 14-ąją Jungtinių Tautų (JT) generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją dėl karinių veiksmų nutraukimo olimpinių žaidynių ir parolimpiados metu.

Kaip dėl to pareiškė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Thomas Bachas, JT šalys narės gali ir turi užtikrinti sportininkų saugumą olimpiados metu. Konsensusas pasiektas kitų metų vasario 9-ąją Pietų Korėjos Pjongčango mieste startuosiančių žiemos olimpinių žaidynių proga.

Aišku, tai reikalinga ir prasminga, vis dėlto kalbos saugumo tema atrodojau ironiškai, kai pasaulio viešojoje erdvėje ypač garsiai skamba su viena geopolitinių ambicijų neslepiančia valstybe susieta dopingo tema.

Pasaulio antidopingo agentūra WADA paskelbė neplanuojanti atstatyti Rusijos antidopingo agentūros RUSADA teisių, o tai savo ruožtu kelia klausimą dėl galimybės rusų delegacijai su savo vėliava bei himnu dalyvauti olimpiadoje bei parolimpiadoje Pietų Korėjoje.

Pasak į temą besigilinančio žmogaus, filmą apie dopingą rusų sporte susukusio Vokietijos televizijos kanalo ARD žurnalisto Hajo Seppelto, tą lėmė dvi priežastys – Rusijos atsisakymas pripažinti Richardo McLareno vadovautos WADA komisijos prieš porą metų paskelbtas išvadas  apie dopingą vartojančius rusų sportininkus bei Rusijos atsisakymas leisti Agentūros ekspertams patikrinti Maskvos antidopingo laboratorijoje laikomus sportininkų mėginius, kuriuos Rusijos tyrimų komitetas yra užantspaudavęs esą dėl rusų vykdomo teisminio tyrimo. Pasak R. McLareno komisijos išvadų, dopingą vartojo per tūkstančio rusų sportininkų, besivaržančių beveik 30-yje olimpinių bei parolimpinių sporto šakų. Išvados tapo priežastimi drausti kai kuriems rusams dalyvauti tarptautinės varžybose, įskaitant 2016-ųjų vasaros olimpiadą.

Kaip WADA pareiškimo išvakarėse informavo dienraštis „The Daily Mail“, į Ameriką pabėgęs buvęs Maskvos laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas pasirengęs TOK suteikti papildomos informacijos apie dopingą Rusijos sporte. G.Rodčenkovas buvo vienas pagrindinių WADA informatorių, jo parodymų pagrindu rengtos R. McLareno komisijos išvados.

Rusijos tyrimų komitetas savo ruožtu pareigūnui iškėlė bylą esą dėl vertimo rusų sportininkus vartoti dopingą, tėvynėje jam gresia iki 10 metų kalėjimo. G.Rodčenkovas paliko Rusiją 2015-aisiais. Naujos žinios irgi turės įtakos TOK sprendimui, leisti ar ne rusams po savo šalies vėliava dalyvauti žiemos olimpiadoje. 

Tarptautinė antidopingo agentūra WADA

Rusijos valdžia nepripažįsta šalyje veikiant dopingo vartojimo sistemą valstybiniu lygiu, bet ir atsisako pateikti WADA ekspertams savo sportininkų šlapimų mėginius. Vėlgi, pasak „The Daily Mail“, jei nauja informacija šveicarų sporto funkcionieriaus Deniso Oswaldo bei šveicarų teisininko Samuelo Schmido vadovaujamoms TOK komisijoms (pirma tiria rusų slidininkus, antra – Rusijos vyriausybės galimą vaidmenį dopingo vartojimo sistemoje 2014-ųjų žiemos olimpiadoje Sočyje) nepadarys deramo įspūdžio, G. Rodčenkovas pasiryžęs ją paskebti viešojoje erdvėje. TOK atsidūrė keblioje situacijoje, mat gruodžio pradžioje nori nenori turės skelbti sprendimą, leisti ar ne Rusijos delegacijai dalyvauti žiemos olimpiadoje. Komitetas kol kas lūkuriuoja ir neryžtingai atsimušinėja.

Dieną prieš „The Daily Mail“ išplatintą informaciją paskelbta apie WADA dispozicijoje atsidūrusius rusų sportininkų dopingo mėginius, paimtus nuo 2012-ųjų sausio iki 2015 metų spalio pabaigos. Pasak „The New York Times“, juos Agentūros ekspertai iš Maskvos antidopingo centro gavo neoficialiais kanalais. Kaip nurodė WADA prezidentas Craigas Reedie, jų analizė gali tapti dar viena spaudimo priemone Maskvai pripažinti R. McLareno komisijos išvadas. Maskva visaip kratosi kaltinimo, jog dopingo vartojimas šioje šalyje organizuotas valstybiniu lygiu, ir tvirtina, esą vartojimo atvejai buvo griežtai individualūs.

Dar dieną prieš TOK komisija pripažino 4 rusų slidininkus Aleksejų Petuchovą, Maksimą Vylegžaniną, Jevgeniją Šapovalovą bei Juliją Ivanovą pažeidus antidopingo taisykles. Sočio olimpiadoje M.Vylegžaninas užėmė antras vietas 50 kilometrų lenktynėse bei komandiniame sprinte. Lapkričio 1-ąją TOK komisija iki gyvos galvos diskvalifikavo slidininkus Aleksandrą Legkovą ir Jevgenijų Belovą už dopingo vartojimą Sočio žaidynėse. Abiejų rezultatai anuliuoti, A. Legkovas įpareigotas grąžinti 50 kilometrų lenktynėse pelnytą olimpinį auksą bei sidabro medalį už estafetę. TOK tebetiria 28 rusų sportininkus, Sočio olimpiados dalyvius. Štai tokios žinios tiesiog padieniui.

Na, ir pagaliau lapkričio 16 dieną Seule vykusiame posėdyje WADA pripažino rusų RUSADA neatitinkant organizacijos elgesio kodekso ir atsisakė atstatyti 2015-ųjų lapkritį sustabdytą jos akreditaciją. Posėdyje pasisakęs Rusijos olimpinio komiteto prezidentas Aleksandras Žukovas pareiškė, kad besąlygiškas R. McLareno komisijos išvadų pripažinimas apie dopingą valstybiniu lygiu neįmanomas, ir pakartojo, jog jo šalies sportą „pakišo“ asmeninės naudos siekusi „grupė žmonių“. Valstybė niekuo dėta. Rusijos sporto ministras Pavelas Kolobkovas WADA reikalavimus pavadino politiniais.

RUSAD – Rusijos antidopingo agentūra

Politiniai jie ar nepolitiniai – į šį klausimą veikiau vėliau negu anksčiau (žinant Rusijos valdžios spec. tarnybinę prigimtį) atsakys istorija, kol kas turime pasikartojančius siužetus jau ir su kriminaliniu „kvapu“, kai įtariamai mėginami „išplauti“ visomis įmanomis priemonėmis. Kaip yra nurodęs „The Independent“ (11 13), kadangi pirmos bausmės krito ant slidininkų, o ne ant valdininkų, Rusija kaip valstybė gali išsisukti.

Siekdama reabilituotis, Maskva pasitelkė ir galingą viešųjų ryšių kampaniją, visaip reklamavusi rotaciją savo antidopingo agentūroje, sporto ministerijoje bei olimpiniame komitete, bet nutylėdama reikalavimus pripažinti kaltę bei pateikti mėginius.

Kita vertus, jau net neironiška, kad pareikalauti atsakomybės nelabai yra iš ko – pagrindiniai įtariamieji atleisti, bėgo į Ameriką arba (dviem atvejais) mirė nuo širdies smūgių, nors anksčiau dėl jos problemų neturėjo.

Prie viešųjų ryšių pridėtinas ir interneto įsilaužėlių „indėlis“. Kai (moraliai pranašesnei) Jungtinės Karalystės antidopingo agentūrai UKAD liepą buvo patikėta misija apdoroti rusų sportininkų paraiškas leisti jiems vartoti tam tikrus preparatus terapinės išimties tvarka, rusų interneto įsilaužėlių grupė „Fancy Bears“ platino WADA inspektorių įtarimų detales britų lengvaatlečiui Mohammedui Farah. Nors įtarimai sportininkui nepasitvirtino, dezinformacija savo tikslą pasiekė, ant britų sportininkų buvo užsiundyta britų spauda, tai suteikė pagrindo spekuliacijoms abejoti UKAD moraliniu autoritetu.

„The Independent“ apibendrinimas gana nelinksmas – dalyvavimą žiemos olimpiadoje Maskvai užtikrina TOK, o ne WADA. Pastaroji kol kas atrodo bejėgė ir nepateikia neatremiamų įrodymų, vasario 25-ąją WADA pripažino stokojanti įrodymų ir dėl galimo rusų sportininkų šlapimo mėginių sunaikinimo. Visi R. McLareno komisijos kreipimaisi į Rusijos valdžią suteikti papildomų duomenų atsimušdavo į tylą. Rugsėjo 13 dieną WADA panaikino kaltinimus vartojus dopingą 95-iems R. McLareno komisijos ataskaitoje nurodytiems rusų sportininkams.

Visi suka galvas, ką daryti. TOK prezidentas Th. Bachas informaciją apie rusų dopingą vadina ataka prieš olimpines žaidynes ir TOK , bet ir laiko nepriimtinomis sankcijas, drausiančias rusams vykti į Pjongčangą su savo vėliava bei himnu. Boikoto funkcionierius bijo labiausiai, o A. Žukovas ir kai kurie Rusijos dūmos deputatai tuo jau grasina. Taigi, kieno nervai tvirtesni…

Hamburgo universiteto profesorius Volfgangas Manningas ir jo kolega Helmutas Grotė iš Berlyno laisvojo universiteto kaip išeitį iš aklavietės siūlo svarstyti milijardo dolerių baudą Rusijos olimpiniam komitetui, esą Maskvai tai nebūtų nepakeliama našta, o pinigus galima skirti WADA, kurios biudžetas, net jei palūkanų nuo šios sumos metinis pelnas siektų 2 proc., augtų nuo 30 iki 50 milijonų dolerių. Jau ir sportas kaip banalus verslo bei politikos tęsinys.

Sakykite, ką po tokių „peripetijų“ bereiškia JT taikdariškos iniciatyvos ir apskritai olimpinė dvasia? Vertybinę krizę gerai iliustruoja Rusijos olimpinio komiteto garbės (sic…) prezidento Leonido Tiagačiovo siūlymas sušaudyti G. Rodčenkovą kaip išdaviką, nes Josifas Stalinas tą būtų padaręs nedvejodamas. 

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Poreikis siekti rezultato nesiskaitant su priemonėmis egzistavo visada. 1904-aisiais bėgdamas maratoną JAV Sent Luise olimpietis 28-erių Thomasas Hicksas apalpo likus iki finišo 7 kilometrams. Treneris nutarė suleisti jam strichnino, kurį sportininkas užgėrė gurkšniu prancūziško konjako.

Likus 4 kilometrams iki finišo treneris suleido dar vieną injekciją, ir Th. Hicksas atbėgo antras, bet galų gale buvo paskelbtas nugalėtoju, kai paaiškėjo, jog pirmą distanciją įveikusį sportininką net 20 kilometrų pavėžėjo automobiliu.

Ši ir panašios istorijos – iš, pavadinkime, „senų gerų“ laikų, vertinant iš dabartinių manipuliavimo mastų, tenykščiai pažeidėjai atrodo beveik romantikai. Kad sumaištį jau globaliu mastu į olimpinį judėjimą įneša Rusija – logiška, lieka vis mažiau gyvenimo sričių, kuriose Maskva manipuliacijomis sumaišties neįneša.

2017.11.20; 03:30

Andrius Kaveckas

Prasideda baidarių – kanojų (BKI) sprinto, (200 m.), t.y. trumpo nuotolio rungtys. Jos bus paskutiniosios, ko gero, Olimpinėse žaidynėse „bombos“.

Kodėl „bomba“? Ogi todėl, kad 200 metrų nuotolis pirmiausiai reikalauja momentinės jėgos, kuri „sprogsta“. Liaudiškai vadinama „sprogstamoji jėga“, nes nuo kitos Olimpiados greičiausiai kanojininkai nebeirkluos šiame nuotlyje todėl, kad nuotolis bus panaikintas. 

Žinia, kad tikimasi iš baidarių-kanojų irkluotojų ir įpač iš kanojininko H. Žustauto netgi aukso medalio, matyt, niekam ne paslaptis.

Straipsnelį kilo mintis rašyti dėl elementaraus dalyko – aklimatizacijos. Kodėl ji įvardyta ir kuo ji dėta? Dėta tuom, kad BKI sportininkų delegacija išvyko į Rio tik sekmadienį tik dėl jiems patiems žinomų priežasčių.

Žinia, kad net kelionėje atimamos jėgos, kurias būtina atstatyti, ir žinia, kad laiko skirtumas įtakoja organizmą (be to, dar ir tėvelio netektis) Henrikui yra nematomas iššūkis, su kuriuo teks „susirungti“ dar iki stojant į kovą dėl Olimpinio aukso medalio.

Pralenkiant sudėtingus mokslo aiškinimus, kaip, ką ir kada daryt siekiant eliminuoti iš pasamonės ir kūno faktorius, galinčius sutrukdyti Henrikui pasiekti didžiausios pirmos ir paskutinės svajonės tapti Olimpinių žaidynių čempionu, tiesiog manau, kad gal pravarčiau būtų buvę tiesiog nuvykt bent keleta dienų anksčiau į šias aukščiausio rango varžybas, idant Henrikui turėti kuo didesnį laiko intervalą aklimatizacijai, susitelkimui ir „bombos sprogimui“ Olimpinio aukso rėmuose.

Nes, kaip sakoma, „Kuo velnias nejuokauja“, jei kartais ims ir „pakiš koją“ aklimatizacija, pasamonė ir nelemtas vėjas, kurio Henrikas taip nenori, tokiu būdu „nušvilpęs“, tarkim, netgi 1-6 vietos tikimybę ir pradanginęs auksinę svajonę.

Tada pagal sportinį rangą ir geriausiu atveju bent susilygint su E. Šuklinu, Henrikui tapus nors „sidabriniu berniuku“.

Įpusėjus lyg ir „pesimistinį“ scenarijų dėl aklimatizacijos, geriau jau ją įvardyti žinant, kad tokia gali būti ir jos išvengti visa esybe linkint Henrikui susitelkus „iki kaulų smegenų“, irtis aukso link, nei tik saldžialiežuvaujant ir paikai postringaut ignoruoti tokio tipo aplinkybes tarsi norint „smogti peiliu į nugarą“ tylint, tarsi tokių iššūkių net negalėtų būti.

Tad pirmyn, Henrikai, aukso link – kuo garbingiau atstovauk pirma savo vertybes ir išlik savimi, net jei ir „nenugvelbsi“ aukso.

Visai kitai BKI delegacijai su sportininkais priešakyje visa širdim linkiu to paties – aukščiausio rezultato įveikiant aklimatizaciją ir bet kokius kitus, išorinius veiksnius, kurie gali atsirasti iš „niekur“, visai neplanuotai.

„Tikėkit savim“, nes talentai, kuo jie didesni, tuo ilgiau laiko reikia jiems atsiskleisti, o atsiskleidžia atsakingiausiais gyvenimo momentais.

Sėkmės Jums dar sykį visiems ir visokeriopos, LT, BKI, Olimpinio „RIO“ komanda.

2016.08.16; 05:03

Vytautas Rutka

Nesu didelis krepšinio žinovas. Kai žaidžia klubų komandos, beveik nesidomiu, nes ten juk žaidžia samdiniai, t.y. pinigai. Kas turi daugiau pinigų, tas stipresnis. Kiek žinau, net Vladui Garastui tie samdiniai nepatinka.

Bet gyvename juk kapitalizmo sąlygomis, kur viskas perkama, viskas parduodama. Šlykštu, tačiau niekur nedingsi.

Ačiū Dievui, rinktinėje samdinių dar nėra, kaip pavyzdžiui, Prancūzijos rinktinėje. Ten ne samdiniai, bet kodėl prancūzai tokie tamsūs? Štai ispanai išsiverčia vien su ispanais, o prancūzai jau nebe.

Šiąnakt nemiegojau. Prieš istorines (televizijos žurnalistai pasakytų – legendines) rungtynes nemiegojau, po rungtynių irgi negalėjau užmigti. Savo sielvartą bandau išlieti badydamas kompiuterio klavišus – gal palengvės.

Neabejojau: mūsiškiai ispanams pralaimės. Bet kad šitaip! Man labai nepatinka, kai televizijos gatvėje kalbina krepšinio specialistus, o šie, suprantama, pranašauja tik auksą. Nes juk lietuviams krepšinis – religija, o dievais reikia tikėti. Nežinau, ar krepšininkai poilsio valandėlę klausosi tų gatvės pagyrų, tačiau net jeigu ir nesiklauso – išankstinės liaupsės daro meškos paslaugą. Girkime po pergalės, o ne prieš varžybas, kurios dar nei pergalė, nei pralaimėjimas.

Visai kvaila, kai Lietuvos ryto televizija reklaminiuose klipuose Rūtai Meilutytei vis dar linki pergalės, nors ta Rūta jau seniai apraudojo savo pralaimėjimą, beveik tokį pat sensacingą, kaip krepšinio rinktinės pralaimėjimas ispanams. Toks televizijų elgesys – nepagarba ir žiūrovams, ir sportininkams. Už tokius, sakyčiau, įžeidžiančius pavėluotus reklaminius klipus jų kurpėjai turėtų išlėkti iš darbo.

Teisus rinktinės treneris Jonas Kazlauskas: iš pradžių buvo pikta, o paskui pasidarė gėda. Ir tą gėdą bus sunku nuplauti. Nenuplaus jos artimiausia pergalė prieš kroatus, jeigu, žinoma, ji bus pasiekta. Dar vienas pralaimėjimas tą gėdą tik padidintų. Nuplautų ją tik olimpinis sidabras, bet jo tikrai nebus, galėčiau lažintis.

Kai išgarbintasis Jonas neįmeta nė karto, o kitas Jonas iššauna gal kartą per penkias šešias rungtynes, kai beveik visi tragiškai neįmeta iš patogiausių padėčių, vienas Mantas Kalnietis laimėti negali ne tik prieš ispanus. Tikrai, mūsų dievai žaidė tarsi kokie vidurinės mokyklos mokinukai.

Mes jiems dainas kuriame, dėl jų per naktis nemiegame, sveikatą gadiname, o jie, praradę bet kokią gėdą, – aikštelėje kaip avių banda. Ir pikčiausia: kai kada, ne taip retai, ir gali, ir moka žaisti. Gal jiems reikia gydytojo psichiatro, psichologo?

Pritarčiau tiems, kurie piktinasi buvusio krepšininko, dabar – žinomo trenerio Rimo Kurtinaičio nusišnekėjimais, vertinant ispanų krepšininkus, pranašaujant olimpinio turnyro rezultatus. Gatvės specialistų kalbos – viena, o  trenerio – visai kas kita, jį girdi ir mūsų dievaičiai, ir, atrodo, kartais nepagrįstai užriečia nosį.

Gėdą, kurią patyrė visa tauta, ne tik mūsų dievaičiai, būtų nuplauta bronzos medaliais, nes sidabro medaliai atiteks ispanams. Taškas!

2016.08.14; 12:37

Peter Šturm / Frankfurter Allgemeine

Vokietijos laikraščio „Frankfurter Allgemeine“ sporto apžvalgininkas Peter Šturm mano, jog Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) nutarimas leisti dalį Rusijos sportininkų į Olimpines žaidynes Rio de Žaneire liudija apie TOK bailumą. Nepatogūs klausimai

„Savo sprendimu neišbraukti Rusijos rinktinės iš Olimpinių žaidynių Rio, TOK išdavė visas vertybes, kurias tarytum jis gynė. Tuomet verta užduoti klausimą: o kam dabar reikalingos tokios Olimpinės žaidynės?“ – rašo žurnalistas. „Rusija, kas yra detaliai užfiksuota, valstybiniu mastu ir visomis priemonėmis sukūrė ir palaikė visaapimančią sportininkų dopingo vartojimo sistemą,“ – paaiškina P.Šturm.

„Kaip dabar neužduoti sau klausimo: kas gi turėtų įvykti, kad puoselėtojai to, kas kadaise vadinosi olimpine idėja, imtųsi neišvengiamų nuoseklių priemonių,“ – tęsia P.Šturm.

„Nutarimas perduoti teisę sporto federacijoms priimti sprendimus dėl leidimo Rusijos sportininkams dalyvauti Olimpiadoje, rodo TOK bailumą, – tęsia autorius. – Juk Olimpines žaidynes rengia ne atskirų sporto šakų federacijos, o TOK.“

Rusijos prezidento V.Putino prestižas, žinoma, stipriai nukentėjo, demaskavus dopingo skandalą. „Bet V.Putinas nebūtų V.Putinu, jeigu neatšvęstų TOK nutarimų, kaip „pergalės“ prieš tuos, kurie tarytum kritikavo Rusiją,“ – teigia autorius. Dar daugiau, dabar V.Putinas „manys, jog užsienyje jis turi reikalų tik su bailiais, o gi toks žmogus kaip jis, žino kaip išnaudoti tokį šansą“.

Informacijos šaltinis: leidinys „Frankfurter Allgemeine“.

2016.08.01; 09:52

Leonas Jurša

Tarptautinis olimpinis komitetas vis dėlto leido Rusijos sportininkams dalyvauti XXXI Olimpinėse vasaros žaidynėse Brazilijoje, kurios prasidės rugpjūčio 5 dieną.    

Raginimai iš viso neleisti Rusijos rinktinei dalyvauti Olimpiadoje pasigirdo po to, kai Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija liepos 18 d. paskelbė ataskaitą, kurioje Rusijos valstybines žinybas apkaltino skatinusias šalies sportininkus vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir sukūrusios tai dangstančią sistemą. Dopingo skandalas, kurį sukėlė Rusijos valdžia, padedama slaptųjų tarnybų.

Putinas pasakė: įpareigoju!

Iki šio neblėstantis tarptautinis dopingo skandalas įsiplieskė 2014-ųjų pabaigoje, netrukus po to, kai vokiečių televizijos kanalas ARD parodė dokumentinį filmą „Slaptas dopingas: Kaip Rusijoje daromi nugalėtojai“. Žurnalisto Hajo Sepelto kalbinami sutuoktiniai Julija ir Vitalijus Stepanovai pareiškė, jog Rusijoje lengvaatlečiai ir jų treneriai aukštų rezultatų siekia vartodami draudžiamus medicininius preparatus, o sporto valdininkai tai dangsto.

Iš Rusijos su 8 mėnesiu sūneliu išvažiavę Stepanovai toliau kaltino šios šalies sporto valdininkus ir trenerius.

Jau šių metų pavasario pradžioje interviu šveicarų leidiniui „NeueZuercherZeitung“ Vitalijus pasakė manąs, jog Rusijoje iš 100 trenerių, susijusių su šalies lengvosios atletikos rinktine, 80 skatina savo auklėtinius vartoti draudžiamus preparatus. Rusijos prezidentas, sporto ministras ir kiti aukšti pareigūnai augo SSRS, kur klestėjo veidmainystė (pats Stepanovas nuo 15 metų gyveno ir mokėsi JAV, bet vėliau nusprendė grįžti į Rusiją). Šiais laikais vis sunkiau slėpti tiesą, bet sovietinio grūdinimo veikėjai šito dar nesuprato.

Vitalijus priminė Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžius, kuriais šis kadaise kreipėsi į savo statytinį sporto ministrą Vitalijų Mutką: Sporte mes vėl turime tapti supervalstybė. Tai mano įpareigojimas.

(Mutką, buvusį Leningrado komjaunimo veikėją, Putinas paskyrė ministru 2008-aisiais, iki tol jis vienu metu, 10-to dešimtmečio pradžioje, ėjo Sankt Peterburgo vyriausybės vadovo Anatolijaus Sobčiako pavaduotojo pareigas – kaip ir Putinas. Vankuverio olimpiadoje Mutka įsiminė tuo, kad gyveno prabangiame viešbutyje, nesiskaitydamas su išlaidomis.)

Dabar pamatėme, kad šio įpareigojimo vykdymas tapo tiesiog Rusijos valstybine politika.

Pirmoji WADA komisija, tikrinusi Rusijos lengvosios atletikos federacijos, RUSADA ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos veiklą 2015 metais, savo ataskaitoje (antrojo dalyje, paskelbtoje 2016 metų pradžioje) pamini ir Putino pavardę. Žiniasklaidoje sumirgėjo antraštės: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas galėjo žinoti apie mėginimus nuslėpti teigiamus Rusijos sportininkų dopingo mėginius.

Iš tikrųjų – komisijos pirmininkas, WADA kūrėjas Ričardas Paundas (Richar W.Pound) pareiškė, jog buvusį Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) prezidentą senegalietį Laminą Diaką (Lamine Diack) ir Vladimirą Putiną siejo draugiški santykiai.

2013 metais, likus kelioms savaitėms iki Pasaulio lengvosios atletikos čempionato Maskvoje pradžios, IAAF teisininkas prezidentui pranešė, jog jau antri metai nieko nesiimama prieš devynis Rusijos atletus, įtariamus dopingo vartojimu. Prezidentas atsakė esąs keblioje padėtyje ir išeitį gali rasti tik jo draugas Rusijos prezidentas Putinas. Galiausiai šiems Rusijos sportininkams neleido dalyvauti čempionate, bet ir nenubaudė – visi galai dingo kaip į vandenį.

2015 metais Prancūzijos prokuratūra buvusiam IAAF prezidentui Diakui pateikė, be kitų, ir kaltinimą ėmus kyšius – kad nebūtų baudžiami dopingo vartojimu įtariami Rusijos sportininkai (galimai gavo iš Rusijos lengvosios atletikos federacijos ne mažiau kaip 200 tūkstančių eurų).

Valstybinė dopingo dangstymo sistema

Rusijos valstybinė dopingo programa, apie kurią kalbama minėtoje Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) liepos 18 d. ataskaitoje, buvo sukurta po katastrofiško Rusijos rinktinės pralaimėjimo Olimpinėse žiemos žaidynėse, vykusiose Kanadoje, Vankuveryje, 2010 metais. Priminsime: Rusijos rinktinė teužėmė 11 vietą komandinėje įskaitoje, laimėjo tik 3 aukso medalius, o iš viso – 15, kai tuo tarpu motavosi iškovoti bent tris kartus daugiau).

Pasak ataskaitos, nuo 2011 metų pabaigos (spėtinai) iki 2015 metų rugsėjo mėnesio Rusijoje veikė dopingo vartojančių sportininkų dangstymo sistema, kurią komisijos pirmininkas Ričardas Maklarenas pavadino „Teigiamų mėginių pradanginimu“. Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad sausoje komisijos ataskaitoje neištverta nepridėjus šauktuko: Thedis appearing positive! Jeigu tyrimo metu būdavo nustatoma mėginyje esant draudžiamų preparatų (teigiama reakcija, mėginys nešvarus), tą mėginį paprasčiausiai įrašydavo į neigiamus, švarius!

Šitokiam dopingo dangstymui vadovavo Rusijos sporto ministro pavaduotojas Jurijus Nagornychas, paskirtas į šias pareigas Rusijos vyriausybės pirmininko Vladimiro Putino 2010 metais. Beje, ne šiaip pavaduotojas, o pavaduotojas pasirengimo Sočio olimpinėms žaidynėms reikalams.

Šis aukštas valdininkas ir sprendė sportininkų, kurių mėginių dopingo testai būdavo teigiami, likimą. Jeigu Maskvos dopingo kontrolės laboratorija gaudavo jo nurodymą „Išsaugoti“, turėdavo į WADA duomenis įrašyti šį mėginį kaip neigiamą; jeigu rezoliucija būdavo „Karantinas“, laboratorija toliau viskas darydavo taip, kaip reikalauja tarptautiniai standartai (klastoti nereikia). Ataskaitoje sakoma, kad nurodymą „Išsaugoti“ ponas Nagornychas atsiuntė 312 kartų, o „Karantinas“ – 265 kartus. Užsienio atletų ministro pavaduotojas nepasigailėdavo. Viename jo padėjėjo e-laiškų laboratorijai dėl Pasaulio lengvosios atletikos čempionato Maskvoje 2013 metais dalyvių nukertama kaip kirviu: Visiems užsieniečiams – karantinas.

Apskritai, Maskvos dopingo kontrolė laboratorija buvo visiškai priklausoma nuo valstybės – tokią išvadą padarė Maklareno vadovaujama komisija. Viską sprendė Rusijos sporto ministerija. Pasak liudijimų, laboratorijos darbuotojai turėjo vykdyti valdininkų nurodymus, nes priešingu atveju jiems grėsė atleidimas iš darbo. Sistema buvo taip sudaryta, kad išaiškėjus juodiems darbams visa kaltė tektų laboratorijai.

Žiemos olimpiadoje Sočyje teigiamų mėginių pradanginimas netiko – tarptautinėje dopingo kontrolės laboratorijoje rusai negalėjo šeimininkauti kaip panorėję. Ten dopingo testai buvo klastojami sumainant mėginius, kaip apie tai JAV dienraščiui „New York Times“ 2016-ųjų gegužės viduryje papasakojo buvęs Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas. Pasak jo, Federalinio saugumo tarnyba (FSB) atrado būdą slapta atkimšti buteliukus su dopingo tyrimui skirtais mėginiais.

FSB replėse

Į triukšmingą aidą sukėlusius „New York Times“ straipsniussu Rodčenkovo išpažinimu atsiliepė ir lenkų žurnalistas Vaclavas Radzivinovičius, 1997-2015 metais dirbęs  laikraščio “GazetaWyborcza” korespondentu Rusijoje. Savo komentare jis pirmiausia priminė, ką demokratinės partijos “Jabloko” vadovas Grigorijus Javlinskis pasakė apie Vladimirą Putiną tais tolimais laikais, kai šis tik buvo pratinamas prie Kremliaus sosto: Kaip KGB žmogus, jis sugebės arba tik verbuoti, arba vykdyti specialiąsias operacijas.

Ilgai tektų narplioti, kas tas arba-arba, bet Rodčenkovo pavyzdys dar kartą patvirtina, kad vienas kitam netrukdo.

Šeštą dešimtį amžiaus baigiantis Rodčenkovas – chemijos daktaras, tituluojamas ne tik profesoriumi, bet kai kada ir genijumi – taip šios srities žinovai vertina jo mokslinį ir profesinį išmanymą. Jis bandė kitų sukurtus cheminius preparatus, pats juos vartodamas, ir išradinėjo savus. 

Dabar žinome, kad jis turėjo ir slapyvardį – „Kucas“. Kadangi Rodčenkovas pats kadaise sportavo, gali būti tokį vardą jam davė prisiminę 1956 metais dukart olimpiniu čempionu tapusį ilgųjų nuotolių bėgiką Vladimirą Kucą. O davė šį vardą Rodčenkovui FSB žmonės, kai jis, 2006 metais paskirtas Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriumi, pasirašė bendradarbiavimo su saugumiečiais sutartį. Pasak jo paties, teikė ataskaitas savo kuratoriui, o šis siuntė jas aukščiau – FSB generolui.

Rodčenkovas papasakojo, kad 2015 metų sausį, po to, kai pasirodė pirmas ARD filmas apie dopingą, parašė pranešimą FSB. Jis rašė, kad patikrinus pakartotinai Rusijos sportininkų mėginius tarptautinėse varžybose greičiausiai tyrimo rezultatai bus teigiami. Dar rašė, kad Rusijos lengvojoje atletikoje dopingą vartoja visi, nes nei treneriai, nei sportininkai nežino, kaip be jų pasirengti varžyboms.

Dabar Rodčenkovas aiškina, jog buvo priverstas dalyvauti Rusijos dopingo programoje, nes tai buvo sąlyga išlikti darbe, gauti laboratorijai finansavimą ir palaikymą. Jis kategoriškai neigė reikalavęs iš sportininkų atlygio už savo paslaugas, bet akivaizdu, kad buvo neabejingas pinigams ir neatsiliko nuo kitų.

2012 metais teismas nuteisė Rodčenkovo seserį 1,5 metų laisvės atėmimo – už stipriai veikiančių ir nuodingų medžiagų pardavimą. Bet buvusiai bėgikei neteko keliauti už grotų: apeliacinis teismas malonėjo skirti lygtinę bausmę.

Tyrimas nenustatė, kas tiekė buvusiai pasaulio čempionei profesionalių sportininkų vartojamus anabolinius steroidus, tik įtarė, jog tai galėjo būti jos brolis – Maskvos dopingo laboratorijos direktorius. Tyrimą pradėjo ir prieš Rodčenkovą, bet vėliau nutraukė. Pasak kai kurių leidinių, jį gelbėjo teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, jog turi psichikos sutrikimų.

Po straipsnių „New York Times“ rusiško leidinio „Argumenty i fakty“ žurnalistai ištraukė šį epizodą iš užmaršties, negalėdami atsistebėti: Nuostabiausia, kaip žmogus su psichikos sutrikimais ir kurio sesuo nuteista dėl dopingo pardavinėjimo, liko vadovauti vienintelei Rusijoje WADA akredituotai dopingo kontrolės laboratorijai.

Ir pats Rodčenkovas neslepia, jog jam grėsė kalėjimas. Jis sakosi nežinąs, kodėl buvo nutrauktas tyrimas, bet spėja, kad dėl jam numatyto vaidmens vykdant dopingo programą artėjančioje Sočio olimpiadoje. Sėkmė Sočyje tapo mano išteisinimu, – mano jis. – Reikėjo laimėti bet kuria kaina, kad nepapultum į kalėjimą. Rodčenkovas savo darbą padarė gerai. Prezidentas Putinas jį apdovanojo ne visai menku Draugystės ordinu.

Greičiausiai toks yra atsakymas į klausimą, kaip pamišęs profesorius liko toliau vadovauti įstaigai, turinčiai veikti itin principingai ir sąžiningai. SSRS valstybės saugumo komitetas (KGB) ir jo įpėdinės – Rusijos slaptosios tarnybos nepraleisdavo ir nepraleidžia progos įpainioti į savo juodus darbus žmones, slegiamus vienokių ar kitokių nuodėmių.

Šių metų pavasarį Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą JAV gyvenančiam buvusiam Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriui Grigorijui Rodčenkovui – dėl piktnaudžiavimo pareigomis. Anot tyrėjų, radosi duomenų, rodančių, jog įtariamasis iš savanaudiškų paskatų pardavinėjo JAV įsigytus draudžiamus medicinos preparatus ir tie preparatai buvo vartojami kaip dopingas. Pirkėjams jis žadėdavo: jeigu paaiškės sportininką vartojus draudžiamus preparatus, jis nuslėps tą faktą. Tyrėjai itin pabrėžtinai nurodė, kad Rodčenkovas buvo ne tik vykdytojas, bet ir šių nusikalstamų schemų autorius ir organizatorius.

Dar ne viskas. Dabar tyrėjai nustatė ir motyvus, paskatinusius Rodčenkovą sunaikinti jo vadovaujamoje laboratorijoje buvusius Rusijos sportininkų mėginius: jis siekė nuslėpti tai, kad sportininkai vartojo iš jo įsigytus draudžiamus preparatus, ir išvengti baudžiamos atsakomybės, užtraukiančios daug sunkesnę bausmę negu WADA standartų pažeidimas. Sunaikinus mėginius, anot tyrėjų, buvo padaryta žala Rusijos Federacijos įvaizdžiui ir neliko galimybės išaiškinti, kas iš sportininkų vartojo dopingą. Tyrimų komitetas pranešime žiniasklaidai priminė, jog 2012 metais už prekiavimą draudžiamais preparatais buvo nuteista Rodčenkovo sesuo Marina ir tyrėjai įtarė jų tiekėju buvus brolį.

Žodžiu, Rodčenkovas, nors ir buvo apdovanotas valstybiniu ordinu bei kitaip pagerbtas, yra labai blogas žmogus, ir niekas daugiau nekaltas, tik jis –  viename asmenyje nusikalstamų schemų vykdytojas, organizatorius ir autorius.

Kodėl Rodčenkovas ryžosi prabilti

Vienu kitur šmėkštelėjo spėjimas, kodėl Rodčenkovas ryžosi išdavystei (net ir rimti Rusijos leidiniai neištveria paslaptis išdavusių sportininkų nepavadinę judais).

Netrukus po to, kai Rodčenkovas pabėgo į Ameriką (2016-ųjų sausio pabaigoje), Maskvoje netikėtai mirė du jo buvę bendradarbiai. Vienas e-leidinys pranešimą apie tai užvardijo itin drastiškai: „RUSADA veikėjai krinta kaip musės“. Daugelis tas mirtis pavadino aptakiai: paslaptingomis. Vasario 5 d. sužinota apie buvusio RUSADA vykdomosios tarybos pirmininko (2008-2010) Viačeslavo Sinevo mirtį, o vasario 14 d. mirė buvęs šios agentūros vykdomasis direktorius (2011-2015) Nikita Kamajevas. Abu tik įžengę į šeštą dešimtį ir sveikata nesiskundę vyrai mirė, teigiama, nuo infarkto.

Vitalijus Stepanovas šveicarų žurnalistams pasakė, kad jiems su Julija Internete grasino mirtimi, yra tūkstančiai komentarų, kuriuose jiems linkima paties blogiausia. Netgi, atrodytų, solidus „Argumenty i fakty“ parašė: Neblogai būtų ateityje atsikratyti tokių niekšų, kurie prieinama kaina bet kuriuo metu pasirengę parduoti nors Tėvynę, nors tikrą motiną.

Taip, tai galimas dalykas, – atsakė Stepanovas į klausimą, ar Kamajevas galėjo būti nužudytas. Nenorėčiau tikėti, kalbėjo jis, jog žmones žudo dėl sporto. Bet kai matai, kas dedasi Rusijoje, tai, suprantama, kyla tokie klausimai. Daugelis abejoja dėl tikrosios Kamajevo mirties priežasties. Jis buvo sveikas ir geros sportinės formos, beveik nevartojo alkoholio. Pasakojo rašantis knygą, ieškojo leidėjo. Daugelis jam sakė, kad padarė labai kvailai, neišvažiavęs iš Rusijos, jeigu nori rašyti tokią knygą. Vienam žurnalistui jis netgi pasakė, kad jiems, Julijai ir Vitalijui, žinoma tik maža tiesos dalis. O po to jis staiga miršta.

Esama ne vieno liudijimo, kad netekęs pareigų Nikita Kamajevas ieškojo užsienyje bendraautorių jo sumanytai parašyti knygai.

Kalbino prie knygos prisidėti Jungtinėje Karalystėje leidžiamo sekmadieninio “The Sunday Times“ žurnalistą Devidą Volšą (David Walsh). Noriu parašyti teisingą Rusijos sportinės farmakologijos ir dopingo istoriją nuo 1987 metų, kai tada dar jaunas dirbau SSRS sporto ir medicinos instituto slaptoje laboratorijoje. Turiu informacijos ir faktų, kurie iki šiol nebuvo skelbti. Kitame e-laiške jis tikino, jog tai, ką papasakojo apie Rusijos dopingo aferą vokiečių TV, yra niekai palyginti su jo turimais dokumentais.

Galbūt Kamajevui atrodė, svarstė po jo mirties britų žurnalistas, jog dopingo aferoje jis bus paverstas atpirkimo ožiu, ir skubėjo užbėgti tam už akių?

Kamajevas į bendraautorius kvietė ir vieno Danijos universitetų (Aarhus Universitet) profesorių Vernerį Miolerį (Verner Møller), 2008 metais išleidusį knygą apie prestižinių dviračių lenktynių „Tour de France“ užkulisius – „The Doping Devil“. Anot profesoriaus, Kamajevo knygą turėjo išleisti viena žinoma Didžiosios Britanijos leidykla ir jis degė didžiausiu noru ją greičiau parašyti. Knygoje turėjo būti pateikti ne tik Rusijai, bet ir WADA, taip pat JAV nemalonūs faktai. Profesorius su rusu susirašinėjo, tačiau šis netikėtai atšaukė numatytą internetinę konferenciją ir nustojo bendravęs. Iki jo mirties buvo likęs mėnuo.

Kaip rašė tas pats Volšas, Nikitos Kamajevo gyvenimas nutrūko tuo momentu, kai jis buvo pasirengęs papasakoti, kur užkasti lavonai.

Tiesa, su Kamajevu dvi valandos prieš jo mirtį bendravęs advokatas Borisas Lokšinas teigia priešingai: Mes svarstėme mūsų bendrą kovą su Rusijai primetamais suklastotais  kaltinimais. Advokatas tvirtina, jo klientą neturėjus nė minties ką nors išduoti ar atskleisti ką nors, kas neigiamai atsilieptų Rusijos prestižui. Dar daugiau: iš vieno rimto žmogaus jis gavo 1,5 mln. dolerių tam, kad pasisamdytų Amerikoje advokatą ir pradėtų procesą prieš šios šalies sportininkę, biatlonininkę, viešai pasakiusią, esą dėl visko kaltas  Kamajevas.

Pagal advokatą išeitų, kad Kamajevas iki mirties liko ištikimas Rusijai. Ir nusinešė visas paslaptis į kapus.

Grigorijus Rodčenkovas išvažiavo iš Rusijos, kaip pat sakė, dėl to, kad čia jautėsi nesaugus. Išsipasakojęs visiems parodė, kas jam gali linkėti blogiausia.  

(Pabaiga)

2016.07.28; 12:08

Leonas Jurša

Tarptautinis olimpinis komitetas vis dėlto leido Rusijos sportininkams dalyvauti XXXI Olimpinėse vasaros žaidynėse Brazilijoje, kurios prasidės rugpjūčio 5 dieną.    

Tiesa, ne visiems – tai, kurioms sporto šakoms atstovaujantiems Rusijos atletams bus leista startuoti Rio de Žaneire, turės nuspręsti tų sporto šakų tarptautinės federacijos.

Raginimai iš viso neleisti Rusijos rinktinei dalyvauti Olimpiadoje pasigirdo po to, kai Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija liepos 18 d. paskelbė ataskaitą, kurioje Rusijos valstybines žinybas apkaltino skatinusias šalies sportininkus vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir sukūrusios tai dangstančią sistemą. 

Dopingo skandalas, kurį sukūrė Rusijos valdžia, o įgyvendino slaptosios tarnybos.
Dopingo skandalas, kurį sukūrė Rusijos valdžia, o įgyvendino slaptosios tarnybos.

Nepriklausomos komisijos tvirtinimu, 2014 metais Rusijoje, Sočyje, vykusiose XXII Olimpinėse žiemos žaidynėse prie to šios šalies sportininkų dopingo testo išvadų klastojimo prisidėjo Federalinė saugumo tarnyba (FSB). 

Putino triumfas Sočyje – kaip sapnas

Vladimiras Putinas mėgsta lankytis Sočyje. Vietiniai e-redaktoriai paskaičiavo: Rusijos prezidentas šiame 1 700 km nuo Maskvos nutolusiame ir 145 km Juodosios jūros pakrantėmis nutįsusiame federalinės reikšmės kurorte praleido 369 dienas. Vietiniai gyventojai tvirtina, jog kiekvienąkart, kai atskrenda Putinas, čia išsisklaido debesys ir nusistovi saulėti, šilti orai. Prezidentas apsistoja oficialiojoje rezidencijoje, kuri ano amžiaus 4-ame dešimtmetyje buvo pastatyta SSRS diktatoriui Stalinui ilsėtis ir iki mūsų dienų neatpažįstamai pasikeitė (sako, ant vaizdingo Juodosios jūros kranto, Gelendžike, Putinui pastatyti nauji, nepalyginti prabangesni rūmai, neoficialūs).

2014-aisiais Putinas praleido Sočyje 67 dienas. Atidarė ir uždarė vasario 7-23 d. čia vykusias XXII Olimpines žiemos žaidynes, dalyvavo Olimpiniame parke, Nugalėtojų alėjoje, pasodinant 33 medžius – tiek Rusijos sportininkų, daugiausia iš visų rinktinių, tapo šių žaidynių nugalėtojais ir prizininkais; savo ruožtu prezidentas juos apdovanojo dar ir valstybiniais ordinais bei medaliais.

2016 metų vasario 7 d. Putinas vėl pasirodė Sočyje ir pasveikino Rusijos žmones su antrosiomis čia vykusių Žiemos olimpinių žaidynių atidarymo metinėms (2015-aisiais Rusija šventė pirmąsias šio įvykio metines; Rusijos minėtinų dienų kalendoriuje vasario 7-oji nuo tol yra Žiemos sporto šakų diena). Putinas vėl priminė, kad Olimpinės žaidynės Sočyje (priešingai visiems gandams dėl jų atšaukimo ir diskreditavimui)  tapo tikra švente ne tik Rusijos gyventojams, bet ir milijardams sporto aistruolių visame pasaulyje.

Kremliui paklusni žiniasklaida vėl trimitavo: Rusija Sočio žaidynėse užėmė pirmą vietą neoficialioje komandinėje įskaitoje, lengvai aplenkusi pagrindinę varžovę – JAV rinktinę, o žiūrovai visame pasaulyje buvo sužavėti aukštu varžybų parengimo lygiu, trasomis, techniniu aprūpinimu ir Žaidynių saugumu.

Metinių proga Kremliui pataikaujančioje žiniasklaidoje olimpiniai čempionai liaupsino Sočio žaidynes, bet akivaizdžiai neįstengė kaip reikiant įvertinti Putino nuopelnų. Todėl redaktoriai suteikė žodį Prioritetinių regioninių projektų instituto generaliniam direktoriui Nikolajui Mironovui: Sočio olimpiada, kuri visiems pirmiausia asocijuojasi su Vladimiru Putinu, rodo visam pasauliui naują Rusiją – atvirą ir efektyvią.

Matyt, su 10 tūkstančių rublių įstatiniu kapitalu įkurtas institutas irgi dalyvavo rengiant žiemos žaidynes subtropikų regione, todėl jo vadovas žino daugiau nei kiti, kaip antai: Sočio žaidynės buvo geriausios žiemos olimpinės žaidynės istorijoje. Tai, kad Rusijoje, Sočyje, įvyko olimpiada, yra prezidento Putino nuopelnas, jis tiesiogine žodžio prasme pramušė šias žaidynes Tarptautiniame olimpiniame komitete. Asmeniškai kontroliavo olimpinių objektų statybą. Tikėjo sportininkais – ir mūsų komanda surinko daugiau už visus aukso medalių.

Tiesa, kai kas Sočio olimpines žaidynes, visos šalies reikalą, lygino su puota maro metu (sugebėjo išleisti jų parengimui apie 50 mlrd. JAV dolerių!) ir Peterburgo statyba pelkėse Petro I laikais (Sočyje dešimtis tūkstančių paprastų statybininkų engė ir apgaudinėjo kaip norėjo, pusė jų buvo Vidurinės Azijos gyventojai). Šių vergų pastatytus objektus ir visa kita saugojo ne mažesnė policininkų, kariškių ir visokių agentų armija (sako, 70 tūkstančių) ir FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas praėjus dviem mėnesiams po XXII žiemos žaidynių papasakojo, kad veikiant išvien su užsienio specialiosiomis tarnybomis pavyko užbėgti už akių teroristų atakoms prieš objektus Sočyje (tarp jų ir mirtininkių ketinimui susprogdinti lėktuvą).

Taigi šių metų vasario pradžioje Rusija šventė antrąsias olimpinių žaidynių Sočyje atidarymo metines. Tuo tarpu šventinės padangės pakraščiais jau rinkosi tamsūs debesys, žaibavo, o po trijų mėnesių viršum Sočio kilo tikra audra, nudraskiusi Rusijos olimpinio triumfo ir geopolitinės pergalės vėliavas.

Mat netrukus ėmė aiškėti, kad olimpiniai medaliai buvo kalami ne dienos šviesoje, viso susižavėjusio pasaulio akivaizdoje, o naktimis, slapta ir nusikalstamai. Dabar auksą, kurį Rusijos rinktinė surinko (набрала) Sočyje, gali ir atimti (отобрать).

Rusų alchemija: auksas iš šlapimo

Dabar tai – tema trileriui. Kai kas tikina siužetą esant vertą daugelio romanų apie šnipus autoriaus Džono Karė (Johnle Carré – buvusio britų žvalgybos specialisto David John Moore Cornwell literatūrinis slapyvardis) plunksnos. Bet jeigu gyvas būtų „Peliuko Mikio“ kūrėjas Voltas Disnėjus…

 …Vidurnaktis ir pastatas, kurio ketvirtajame, viršutiniame, aukšte šviečia vienas langas. Už to lango esančiame kabinete nerimauja vyriškis, kurio veidas atrodo nelyginant jį dengtų vaikiška kaukė „akiniai-nosis-ūsai“, gal garbanotais, gal susivėlusiais plaukais. Jis žvilgteri į ką tik gautą SMS, nusivelka chalatą, išjungia šviesą ir išeina, tyliai užvėręs duris. Dairydamasis, ar niekas nemato, nusileidžia į pirmą aukštą ir, dar kartą apsižvalgęs, atveria 124-to kambario duris. Vienintelis langas aklinai uždengtas, šviečia tik stalo lempa ir atėjusiojo laukia darbine apranga vilkintis žmogus, panašus į santechnikos meistrą. Abu nukreipia akis į kumščio didumo skylę, tamsuojančią sienoje, kiek aukščiau grindjuostės. Sakytum, kai tik pasirodys peliukas Mikis…  Bet iš angos išlenda buteliukas su kažin kokiu skysčiu, po to toks pat kitas.

Santechnikos meistras paima išlindusius vienodus buteliukus ir išsineša. Kiek pabūna netolimoje kaimynystėje esančiame pastate ir vėl sugrįžta – su tais pačiais skysčiu pripildytais standartiniais buteliukais ir dar tiek pat panašių, nestandartinių – kaip vaikiškų sulčių ar vaisvandenių. Dabar Akiniuotis su iš kažin kur atsiradusiu Asistentu tuose standartiniuose buteliukuose teliūskuojantį skystį išpila gretimai esančiame WC, indelius išskalauja, grįžę išrikiuoja ištuštintus ir Santechniko atneštuosius indelius pagal kažin kokius požymius poromis ir į tuščią indelį pila skystį iš jam į porą skirtojo. Pripildę vieną standartinį indelį, skubiai išgeria kavos, sutraukia po cigaretę ir imasi kitos buteliukų poros. Kai pripildomi visi standartiniai buteliukai, Santechnikas juos vėl išsineša, po kurio laiko vėl parneša, ir tada indeliai keliauja iš kur atsiradę – į skylę sienoje.

Pastatas, kuriame vyksta šis čia bendriausiais štrichais apmestas alchemijos seansas – Tarptautinė dopingo kontrolės laboratorija (Anti-Doping Laboratory) Sočyje, XXII olimpinių žiemos žaidynių sostinėje. Visur – vaizdo kameros, lankytojai griežčiausiai tikrinami, nepriklausomi kontrolieriai kelis kartus per dieną viską apžiūri (tiesa, naktį neužsuka).

Akiniuotis – Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas. Maskviškės laboratorijos pasiuntiniai irgi plušėjo Anti-Doping Laboratory; Asistentas – vienas iš Rodčenkovo bendradarbių. Santechnikas, prisistatinėjantis Jevgenijumi Blochinu,  – laboratoriją aptarnaujančios kompanijos darbuotoju uniforma vilkintis FSB karininkas. Standartiniuose buteliukuose – išvakarėse paimti Rusijos atletų, ką tik tapusių olimpiniais čempionais ar prizininkais, šlapimo mėginiai, skirti dopingo testui. Jie perduodami per angą sienoje, skiriančioje ypatingai saugomą oficialiąją olimpinę laboratoriją nuo pogrindinės, įtaisytos pagalbinėse patalpose. Nestandartiniuose buteliukuose – iš FSB vietinio padalinio buveinės atnešti tų pačių sportininkų mėginiai, paimti ir ištirti anksčiau, garantuotai švarūs.

Štai taip: Sočyje keliasdešimt Rusijos atletų prieš startą galėjo nesibaimindami vartoti draudžiamus preparatus, nes žinojo, kad jų šlapimo mėginiai, kad ir kokie būtų, bus pakeisti švariais.

Kas ir kaip šią aferą atskleidė?

Pradėjo žurnalistai. Vokiečių televizijos kanalas ARD 2014-ųjų pabaigoje parodė dokumentinį filmą „Slaptas dopingas: Kaip Rusijoje daromi nugalėtojai“. Žurnalisto Hajo Sepelto (Seppelt) kalbinami sutuoktiniai Julija ir Vitalijus Stepanovai pareiškė, jog Rusijoje sportininkai aukštų rezultatų siekia vartodami draudžiamus medicininius preparatus. Pasak Julijos, Rusijos lengvosios atletikos rinktinės narės, 800 m nuotolio bėgikės, šalyje dopingą vartoja 99 procentai sportininkų (pati bėgikė kaip tik dėl to 2013-aisias buvo nušalinta nuo dalyvavimo varžybose dviem metams).

Jai antrino Vitalijus, trejus metus išdirbęs Rusijos dopingo užkardymo agentūroje (RUSADA). Ši agentūra ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorija yra pavaldžios WADA ir turi veikti pagal šios tarptautinės organizacijos nustatytus tarptautinius standartus, bet iš tikrųjų jos vadovai yra priklausomi nuo Rusijos sporto valdininkų valios. 

Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija pradėjo Rusijos lengvosios atletikos federacijos, RUSADA ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos veiklos tyrimą, trukusį beveik metus, ir 2015 metų rudenį pateikė išvadą, patvirtinančią Stepanovų žodžius: Rusijos lengvaatlečiai dopingą vartoja masiškai ir reguliariai. Tai – gerai organizuotas procesas, kuriame dalyvauja visos sporto ir kitos valstybinės žinybos, nuo paprastų trenerių iki aukščiausiojo rango valdininkų.

Netrukus Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos taryba sustabdė Rusijos narystę šioje organizacijoje, o WADA steigėjų taryba patvirtino, jog RUSADA nesilaikė šios pasaulinės organizacijos kodekso. RUSADA vadovybė atsistatydino.

WADA ataskaitoje taip pat buvo nurodyta, jog Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas prieš atvykstant tarptautinei komisijai įsakė sunaikinti daugiau kaip 1 400 laboratorijoje laikomų mėginių – siekdamas nuslėpti, jog Rusijos sportininkai vartoja dopingą. Laboratorijos veiklą sustabdė. Rodčenkovas irgi atsistatydino iš pareigų ir 2016 metų sausio pabaigoje persikraustė į JAV (kaip ir jo pavaduotojas).

Sutuoktiniai Stepanovai, po pirmo ARD filmo parodymo išvykę į Vakarus, ir toliau kaltino Rusijos sporto vadovus ir trenerius naujuose vokiečių autoriaus filmuose apie dopingą (pasirodė dar trys, juose kalbama ne tik apie Rusiją: žurnalistai išaiškino, jog trečdalį medalių Olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose ištvermės reikalaujančiuose rungtyse iškovojo atletai, įtariami vartoję dopingą, daugiausia Rusijos ir Kenijos sportininkai). 

2016-ųjų gegužės pradžioje amerikiečių televizijos kanalo CBS laidoje Vitalijus Stepanovas pasakė tai, ko dar niekas viešai nebuvo girdėjęs ir kas tapo viso šio olimpinio skandalo priežastimi: mažiausiai keturi Rusijos sportininkai, XXII olimpinių žaidynių Sočyje nugalėtojai, prieš varžybas vartojo draudžiamus preparatus – steroidus, o nuslėpti tai pavyko todėl, kad tarptautinėje dopingo kontrolės laboratorijoje veikė FSB agentai. Tai jis sužinojęs iš pokalbių „Skype“ su Los Anžele įsikūrusiu Rodčenkovu. 

Po savaitės apie Sočį prabilo pats Rodčenkovas. Jo išsipažinimui autoritetingas, milijoniniu tiražu leidžiamas JAV dienraštis „New York Times“ skyrė net kelis numerius (gegužės 12-16 d.). Pasak buvusio Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriaus, dešimtys Rusijos sportininkų, tarp jų mažiausiai 15 žaidynių Olimpinių žiemos žaidynių Sočyje nugalėtojų ir prizininkų dalyvavo valstybės žinybų vykdomoje dopingo programoje (nurodė kelias olimpinių čempionų pavardes). Tada pasaulis ir sužinojo to slapto naktinio šurmulio abipus sienos su pelių landa smulkmenas.

Dabar WADA sudarė antrą komisiją, kurios pirmininku paskyrė kanadietį advokatą, profesorių Ričardą Maklareną (Richard McLaren). Šios komisijos ataskaita ir buvo paskelbta liepos 18 dieną.

FSB pelių negaudo

Netrukus leidinyje „Novaja gazeta“ į Rodčenkovo atviravimą atsiliepusi žinoma apžvalgininkė Julija Latynina pasišaipė: Specialiosios tarnybos tam ir kuriamos, kad veiktų slaptai: jos šnipinėja, vykdo politines žmogžudystes, medžioja karines paslaptis ir pan. Kiek suprantu, tai pirmas atvejis, kai didelio masto specialiosios operacijos tikslas buvo sumainyti… šlapimą olimpiniuose buteliukuose.

„New York Times“ autorių nuomone, rusai Sočyje įvykdė vieną iš labiausiai apgalvotų ir sėkmingų dopingo sąmokslų sporto istorijoje.

Iš tikrųjų buteliukų turiniui sukeisti vis dėlto reikia tos srities specialistų, ir tai darė ne FSB karininkas. Slaptajai tarnybai menkniekis buvo skylė sienoje – bet kuriame biure sienoje gali būti plastiko skrituliais uždengtų lizdų laidams. FSB reikėjo įminti visa lemiančią paslaptį.

Iš Rodčenkovo pasakojimo sužinome, jog 2013 metų rudenį laboratorijoje ėmė lankytis žmogus, miglotai paaiškinęs, kad jam pavesta pasirūpinti įstaigos saugumu; direktorius įtarė, jog šis draugiškas vyrukas yra siųstas FSB. Laboratorijos darbuotojai pastebėjo jį labiausiai dominantis standartiniais buteliukais, kuriuose laikomi dopingo testams skirti sportininkų šlapimo mėginiai.

Tokie mėginiai tiriami tuoj po varžybų (A mėginiai) arba padedami saugoti iki 10 metų tam atvejui, jeigu vėliau kils kokių įtarimų dėl sportininko švarumo (B) ir, suprantama, turi būti niekam neprieinami: buteliukas užsukamas kamščiu, tada antspauduojamas dantuotu metaliniu žiedu ir atkimšti jo neįmanoma be regimo unikalaus kodo (sportininko pavardė nežinoma) pažeidimo; prireikus antspaudas perlaužiamas tos pačios buteliukus tiekiančios šveicarų bendrovės gaminamu instrumentu. 

Pasak Rodčenkovo, vieną kartą, likus kelioms savaitėms iki prasidedant Olimpiadai Sočyje, jo FSB darbuotoju laikomas žmogus atnešė į laboratoriją buteliuką, kuris buvo atkimštas nepažeidžiant dangtelio su kodu. Pirmą kartą pamatęs atkištą buteliuką, aš negalėjau savo akimis patikėti, – pasakojo Rodčenkovas, – Aš buvau tikras, kad jo atkimšti neįmanoma.

Turėtume manyti, tai ir buvo svarbiausias žygis Rusijos žinybų sumanytoje dopingo programoje. Prieš prasidedant Olimpiadai iš šioje programoje dalyvaujančių sportininkų paimtus švarius mėginius, sukauptus Rusijos rinktinių sportinio rengimo centre, FSB slapta išgabeno į savo padalinį Sočyje, kur laikė šaldiklyje iki prireiks. Dopingo kontrolės metu nugalėtojais ar prizininkais tapę sportininkai nufotografuodavo jų mėginiams tekusį unikalų septynių skaičių kodą ir perduodavo jį Sporto ministerijos valdininkui, o šis siųsdavo jį Rodčenkovui, esančiam Anti-Doping Laboratory.

Kas vykdavo toliau, jau žinome.

Rodčenkovo žodžiais, FSB žmonės atkimšo ne mažiau kaip šimtą buteliukų su mėginiais. Nei vieno Rusijos sportininko mėginio tyrimas, kitą dieną po varžybų atliktas oficialiojoje laboratorijoje, nebuvo teigiamas, tai yra neparodė jį vartojus ką nors draudžiama.

Žmonės šventė olimpinių čempionų pergales, o mes sėdėjome ir keitėme jų mėginius kaip pašėlę, – pasakė Rodčenkovas ir ciniškai pridūrė: – Galite įsivaizduoti, kaip organizuotas olimpinis sportas?

Keista likimo užgaida Rodčenkovui buvo lemta pačiam save išduoti ir tikinti, kad nemeluoja. Jis pasiūlė ištirti Šveicarijoje, Lozanos laboratorijoje, tebesaugomus buteliukus su Žiemos žaidynėse Sočyje dalyvavusių Rusijos sportininkų mėginiais.

Kaip tvirtinama minėtame WADA komisijos liepos 18 d pranešime, FSB atrado būdą buteliukams atkimšti ir pritaikė jį Sočyje. Bet pasirodė, ne vieni rusai tai sugeba. Komisija pasitelkė teisės medicinos ekspertus, kurie neabejotinai nustatė, jog galima atkimšti indelius be plika akimi regimų pėdsakų, bet dangtelių pažeidimai įžvelgiami pro mikroskopą. Tokiu būdu ir buvo aptiktos žymės ant buteliukų su Rusijos sportininkų B mėginiais, saugomais Lozanoje.

Beje, šį būdą FSB taikė ir vėliau. 2014 metų gruodyje WADA, nutarusi pradėti Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos patikrinimą, pranešė Rodčenkovui, kad išsaugotų visus laboratorijoje esančius sportininkų mėginius. Iš Maklareno komisijos ataskaitos sužinome, kad po šio laiško laboratorijoje buvo sunaikinta ne 1 417, kaip teigė pirmosios komisijos tikrintojai, o apie 8 tūkstančius mėginių (formaliai minimalus jų saugojimo laikas jau buvo pasibaigęs).

Sunaikinus didžiąją dalį mėginių, laboratorijoje liko per pastaruosius tris mėnesius paimti 37 teigiamos reakcijos (nešvarūs) mėginiai, kuriuos sunaikinti reiškė didelį pažeidimą. Gruodžio 12-ąją, likus penkioms dienoms iki WADA komisijos atvykimo, Rodčenkovas susitiko su Rusijos sporto ministro pavaduotoju Nagornychu, ir šis direktorių nuramino: Iškviesime burtininkus. Tą patį vakarą į laboratoriją atėjo FSB darbuotojai, paėmė buteliukus su laboratorijos reputaciją žlugdančiais mėginiais ir po kiek laiko grąžino juos atkimštus (Sočio olimpiados patirtis!).

Vis dėlto tikrintojai nustatė, kad kai kuriuose likusiuose buteliukuose sportininkų mėginiai, nors ir švarūs, neatitinka tų sportininkų DNR kodo. Kadangi nebuvo laiko paimti naujus ir švarius visų tų sportininkų mėginius, pylė į buteliukus kitų atletų švarų šlapimą… 

(Bus daugiau)

2016.07.27; 05:05

Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) pasirašė sutartį su VšĮ „Krepšinio rytu“ ir tiria krepšinio komandos „Lietuvos rytas“ sportininkus.

LEU veikiantis Sporto mokslo institutas (SMI) šių metų liepos mėnesį sudarė mokslo paslaugų teikimo sutartį su VšĮ „Krepšinio rytu“. „Šia sutartimi mokslininkai įsipareigoja atlikti krepšinio komandos „Lietuvos rytas“ žaidėjų išplėstinius fizinio išsivystymo, fizinio darbingumo, funkcinio pajėgumo ir biocheminius tyrimus, rengti rekomendacijas apie žaidėjų fizinę ir funkcinę būklę, jų organizmo adaptaciją prie fizinių krūvių. Šie tyrimai yra sėkmingai atliekami“, – pasakojo SMI direktorius prof. habil. dr. Kazys Milašius.

Continue reading „LEU Sporto mokslo instituto mokslininkai tiria „Lietuvos ryto“ krepšininkų sveikatą“

Gyveno du berniukai, geri draugai. Miša ir Volodia. Lankė tą patį darželį, iš inercijos „Sovietija“ vadinamą.

Bet kaip tai neretai nutinka geriems draugams, ėmė ir susipyko. Priežastis banali. Nepasidalino iš mažesnių darželinukų atimtais naftingais žaislais. Be to, Miša prasitarė, kad nori vyresniu už Volodią būti, kažką apie demokratiją pralemeno. Volodia daugiau, negu Miša, draugų turėjo, tai įgrūdo Mišą į tamsų kambarį ir duris uždarė. Ilgam. Pamokai. Turtas kad ir vogtas, bet stipresniam reikia paklusti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Gerai, kad Prezidentė nevyksta į Sočį“

Juodosios jūros kurortas Sočis kadaise buvo mėgstama komunistų partijos bosų poilsio vieta. Dabar – atnaujintas, žibantis stiklu, plienu ir betonu – Sočis ruošiasi sutikti 2014 metų žiemos olimpiadą, rašo Šiaurės Kaukazo projekto International Crisis Group vadovė Jekaterina Sokirianskaja laikraštyje The New York Times.

Vladimiro Putino požiūriu Olimpiada Sočyje parodys pasauliui, kad Rusija išsprendė problemas neramiose Šiaurės Kaukazo respublikose ir vėl tapo stipri ir vieninga supervalstybė, rašo autorė. „Realybė, slypinti už šių viešųjų ryšių, visiškai kitokia“, – pažymi ji.

Teisių gynėja mini represijas prieš čerkesus užkariaujant Kaukazą XIX amžiuje ir čerkesų aktyvistų grupių, siekiančių, kad valdžios veiksmai būtų pripažinti genocidu, ketinimus savo reikalavimus pareikšti Žaidynių laikotarpiu.

Continue reading „Žiemos žaidynės, kaukazietiškos kančios“

Gintaras_originalas

Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nebankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės…

Tačiau kai kurios mūsų pastangos – kenksmingos bei pražūtingos. Prieštaraujančios sveiko proto dėsniams. Vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, – pasmerkta mirčiai. Deja, Lietuva būtent bando įteisinti tokias žaidimo taisykles.

Štai prisiminkime, ką neseniai pareiškė kai kurių mūsų didžiųjų miestų vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Tiksliau tariant, sostinės valdžia pasakė, kad baus namų savininkus, kurie neskuba operatyviai valyti nuo savų būstų sienų šlykščių teplionių ir užrašų.

Continue reading „Kelias, vedantis į niekur“

olimpines-plaukikes

Šiemet Olimpiniai metai. Ankstoka tokia tema. Gal būt. Tačiau įkvėpimo ir nostalgijos apimtas ryžausi “kitu kampu” pateikti informaciją apie tai.

Straipsnį pradedu apie šį, jei norite, integralų kūrinį, man įdomiais skaičiais, savotiškais palyginimais ir pamąstymais.

Tai matematinė “procedūra įvelkanti”, ko gero, beribes garsų ir judesių galimybes į tam tikrą [ne]suvokimą…

Continue reading „Olimpinės žaidynės: menas sporte ir/ar sportas mene?“