Atkurta Lietuvos muitinė mini 30-ties metų jubiliejų. Muitinės departamento nuotr.

Penktadienį Atkurtai Lietuvos muitinei sukanka 30 metų. Šią dieną 1990 metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba (dabar – Lietuvos Respublikos Seimas) priėmė Laikinąjį muitinės įstatymą. Jame buvo numatyta svarbiausia muitinės funkcija – vykdyti valstybės muitų politiką.
 
Pirmuoju Lietuvos muitinės vadovu Vyriausybė paskyrė Valerijoną Valicką, kuriam teko uždavinys sukurti Lietuvos muitinių sistemą.
 
Lietuvos muitinė – viena iš nedaugelio Atkurtos Lietuvos institucijų, kurios jaunoje valstybėje buvo kuriamos visiškai naujai.
 
Iki Lietuvos valstybės pripažinimo de jure, Atkurta Lietuvos muitinė veikė Sovietų Sąjungos okupacijos sąlygomis: pasienyje egzistavo struktūros dvivaldystė, t. y. veikė ir Lietuvos, ir sovietų muitinė, buvo deginami Lietuvos muitininkų vagonėliai, su pirmaisiais Atkurtos Lietuvos muitinės pareigūnais buvo dorojamasi fiziškai, o 1991 m. liepos 31-ąją sovietų specialusis būrys OMON Baltarusijos pasienyje Medininkų poste žiauriai nužudė septynis ten tarnavusius jaunos valstybės pareigūnus. Trys iš jų buvo muitininkai. Žudynes išgyveno sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas.
 
Pasak T. Šerno, tuo metu per sieną keliaujantys asmenys Lietuvos muitinės pareigūnus vadino ne muitininkais, o Sąjūdžiu. Tuo metu būti muitininku reiškė ne profesiją, o žmogaus apsisprendimą.
 
Pagrindiniai jaunos institucijos uždaviniai tuo metu buvo įgyvendinti muitų politiką nustatančius įstatymus, taikyti muitų tarifus ir imti muitų rinkliavas, užkirsti kelią kontrabandai ir kitokiems muitų taisyklių pažeidimams.
 
Muitinės raidai labai svarbūs 1993-ieji. Tais metais teisinę bazę sustiprino nuolatiniai Lietuvos Respublikos muitinės ir Muitų tarifų įstatymai, muitų tarifu pradėta reguliuoti užsienio prekyba. Tais pačiais metais buvo patvirtintas pirmasis Tarnybos Lietuvos muitinėje statutas ir muitinės taisyklės, o Lietuvos Respublikos muitinės departamentas Vyriausybės nutarimu pertvarkytas į Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
 
Muitinės veikla visais laikais buvo neatsiejama nuo kovos su kontrabanda. Vienas svarbiausių muitinės uždavinių – sustabdyti kontrabandinių prekių antplūdį, galintį išbalansuoti ekonominę pusiausvyrą, ir taip apsaugoti Europos Sąjungos vidaus rinką.
 
Europos Sąjungos bendrosios rinkos kertinis akmuo yra muitų sąjunga, besiremianti laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu.
 
Remiantis muitų sąjunga panaikinami visi muitų mokesčiai tarp ES valstybių, o su trečiosiomis, nepriklausančioms ES, šalimis vykdoma bendra užsienio prekybos ir muitų politika. Taigi Europos Sąjungos valstybių muitinės dirba kaip viena ES muitinė.
 
Šiuo metu Lietuvos muitinė, įgyvendinanti Europos Sąjungos Muitų politiką, savo darbe pirmiausia vadovaujasi visoms ES šalims-narėms privalomais teisės aktais – reglamentais. Svarbiausias visų ES muitinių veiklos dokumentas – Sąjungos muitinės kodeksas.
 
Šiandien Lietuvos muitinę sudaro 8 įstaigos: Muitinės departamentas, 3 teritorinės muitinės (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos), Muitinės laboratorija, Muitinės kriminalinė tarnyba, Muitinės informacinių sistemų centras, Muitinės mokymo centras.
 
Šiuo metu Lietuvos muitinėje dirba apie 2 tūkstančius žmonių.
 
Atkurtos Lietuvos muitinės jubiliejų šiemet institucija mini virtualiai: 9 valandą visi muitinės pareigūnai, buvę muitinės darbuotojai, vadovai, taip pat tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su muitinės veikla, kviečiami įsijungti interneto Lietuvos muitinės svetainę www.lrmuitine.lt ir dalyvauti renginyje per nuotolį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.09; 09:36

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau buvo galima pradėti nerimauti dėl to, kad priešingą nuomonę turinčių žmonių sąstingis ir ten užstojusi pauzė užsitęsė pernelyg ilgai, kažkas iš jų turėjo trūks plyš iššauti jau vakar, tačiau vis tik labai nustebau, jog šiandien triukšmingai driokstelėjo būtent Vladimiras Laučius, netikėtai pareiškęs, kad mūsų pusės politika Baltarusijos atžvilgiu, labai aiškiai palaikant prieš diktatorių sukilusią pilietinę visuomenę ir nepripažįstant suklastotų prezidento rinkimų legitimumo, yra Lietuvos pralaimėjimas visais atžvilgiais („Kaip mes nešame Baltarusijai demokratijos saulę“; delfi.lt portalas).          

Kaip tvirtina minėtasis žurnalistas (cituoju iš atminties), mūsų aukščiausiųjų politikų barškinimas tuščiavidurėmis vertybėmis, noras papozuoti prieš savo rinkėjus Baltarusijos žmonių kovos už laisvę kontekste galiausiai nieko doro nedavė, o už savo naivumą ir tuščiagarbiškumą dabar turėsime užmokėti nepritekliais arba net naujai iškilusiomis grėsmėmis mūsų artimiausiame horizonte. Kitaip tariant, svarbiausiuoju V. Laučiaus straipsnio  leitmotyvu skamba pasikartojant išvada, kad Lietuvos užsienio politikai, palaikant prabudusią laisvei tautą, o ne diktatorių ir išsigimėlį, pritrūko politinio realizmo, susiviliojus niekur nevedančiais idealistiniais užkeikimais apie tautos teises pačiai lemti savo likimą.

 Nesunku įsivaizduoti, kad tokios ar panašios išvados dalyje mūsų populiacijos galimai jau brendo nuo pat krizės Baltarusijoje pradžios, o dabar jau buvo subrendusios ar net perbrendusios, kai V.Laučius drąsiai pasiryžo sudėti visus taškus ant i. Tačiau, kaip jau minėjau, buvau apstulbintas, kad tokio apibendrinimo lokomotyvu tapo V.Laučius, neabejotinai labiausiai intelektualus šiandienos mūsų padangėje politikos apžvalgininkas. Taip pat neabejoju ir gera V.Laučiaus valia, siekiant perspėti tautiečius ir įtakingus politikus dėl daromų klaidų, galinčių užtraukti dideles negandas, tačiau, kaip atrodo bent man, pats žurnalistas galimai  didesne ar mažesne dalimi klysta, įtikėjęs, kad politinis realizmas yra politinės išminties pribuvėja, o idealistiniai motyvai politikoje yra nebrandaus proto požymis arba geriausiu atveju tuščias maivymasis, veidmainingas pozavimas.

Baltarusijos omonas. Vilniuje demonstruojamos plakatų parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Dievas mato, esu suėstas visos eilės nuodėmių, tačiau drauge niekados nesu šunuodegiavęs prieš valdžios vyrus ir moteris. Tačiau tai netrukdo man prisipažinti, kad didžiavausi net savo valstybės valdiškomis institucijomis aną kartą, kai jos parodė ne valdišką (idealistinį?) sugebėjimą surengti tinkamas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves, neabejotinai jaučiu dėkingumą politikams, kurie stoja prieš valstybės simbolio Vyčio išniekinimą arba be jokių išlygų palaiko kaimyninės tautos, taip pat išpažįstančios Vyčio simbolikos turiningąją reikšmę, kovą už laisvę.

Kaip atrodo, net didžiausias oponentas privalėtų pripažinti, kad Gitano Nausėdos labai aiškiai išsakytas požiūris ir įsipareigojimai Baltarusijos krizės kontekste yra toli gražu ne pozos, o užimtos pozicijos padarinys.

Baltarusijos diktatoriaus akys. Vilniuje demonstruojamų plakatų eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, tas pats oponentas gali pastebėti, kad čia pademonstruotas jau šio straipsnio autoriaus jausmingumas mažai ką turi bendro su užduotimi žiūrėti į šiandieninį politinį virsmą labiau blaiviai, atstačius „konceptualias akis“.

Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, mūsų pasirinkimas be kompromisų palaikyti baltarusių tautos laisvės žygį yra neabejotinai labiausiai konceptualus pasirinkimas iš visų įmanomų dar ir dėlto, jog tai be visa ko kito yra įsipareigojimas neleisti savo šalyje formuotis lukašenkinio mentaliteto užuomazgomis net ir pakitusiu, prisitaikiusiu prie kitų sąlygų pavidalu.

Mūsų priešstata ir alergija Baltarusijos diktatoriui įgalina detoksikuoti labiausiai užkrėstus savo pačių sielos užkulisius, kai savo ruožtu kompromisas su Lukašenka galiausiai lemtų tik tai, jog mūsų pasąmonę apsėstų gausybė tarakonų!

O dabar pareikime prie svarbiausio punkto. V.Laučius čia – niekuo dėtas, tačiau, atmetus dėmesį blaškančias detales, nesunku bus pastebėti ir tai, kad Lukašenką šiandien užvis labiausiai tenkintų vadinamosios realistinės politikos požiūris, tokią nuostatą jis bando įskiepyti tiek lazdomis daužomiems savo šalies piliečiams, tiek pasaulio visuomenei, o ypač kaimyninių šalių  publikai, paplūdęs bjauriausiais grasinimais. Tačiau ir Vladimiras Putinas, jeigu pastebėjote, šiandien desperatiškai siekia ne tiek sąjungininkų ir  draugų, kiek vadinamojo politinio realizmo principų pasaulio politikoje įtvirtinimo, užtikrinančio geriausias sąlygas diktatūrų vystymuisi.

Be jokios abejonės, V. Laučius yra prisiekęs demokratijos šalininkas ir vienas iš išradingiausių  rusiško imperializmo kritikų. Galop čia ginčą pradėjau ne dėl vertybių, o dėl teorinių principų. Apie idealizmo ir realizmo kolizijas Baltarusijos įvykių kontekste plačiau pakalbėsime kitą kartą.

(Bus daugiau)

2020.09.25

Gausybei demonstrantų Baltarusijoje gresia kaltinimai, praėjus dienai po jų suėmimo protestuose, vykstančiuose dėl, jų teigimu, pavogtų rinkimų, šeštadienį paskelbė šalies Vidaus reikalų ministerija.
 
Penktadienį buvo sulaikyta apie 40 demonstrantų, tačiau tik maždaug pusei jų grės kaltinimai, teigė ministerija.
 
Baltarusijos žmogaus teisių grupė „Viasna“ patvirtino pranešimus apie sulaikymus, pažymėdama, kad dauguma sulaikytųjų protestavo taikiai. Grupės teigimu, buvo smurtaujama prieš kai kuriuos protestuotojus, suimtus studentų demonstracijų metu.
 
Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka teigia iškovojęs pergalę rugpjūčio 9 dieną įvykusiuose šalies prezidento rinkimuose, kuriuose jis esą surinko 80 proc. rinkėjų balsų. Šalį jis valdo jau daugiau nei ketvirtį amžiaus.
 
Tačiau dauguma baltarusių mano, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti, ir būtent dėl šios priežasties šalyje vilnija protestų banga. Europos Sąjunga (ES) atsisako pripažinti rinkimų rezultatus.
 
Daugumai naujausių protestų vadovavo studentai, jiems jau sugrįžus į savo mokymo įstaigas po vasaros atostogų. Švietimo ministerija pagrasino susidoroti su universitetais dėl jų vaidmenų protestuose.
 
Protestuotojai sekmadienį ketina surengti dar vieną didelę demonstraciją. Praėjusios savaitės protestuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, jie taikiai žygiavo šalies gatvėmis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.16; 07:30

Prof. Gediminas Merkys. Slaptai.lt nuotr.

Vakarai tikrai gali sutvarkyti ir A. Lukašenką, ir jo stogą – V. Putiną. Dar 2014 m. po Krymo aneksijos, po Boingo numušimo galėjo. Vakarams pakaktų pasielgti su naujaisiais rusais taip pat, kaip teisinės valstybės sąlygomis jie elgiasi su savo piliečiais – paprašyti, kad būtų pagrįsta įspūdingo turto kilmė. Iki tol – turto areštas. Deja, pinigai nekvepia. 

https://www.alfa.lt/straipsnis/50426137/g-merkys-baltarusijos-klausima-vakarai-gali-isspresti-akimirksniu-bet-nenori

Pranešta, kad „Baltijos šalys pirmadienį įvedė sankcijas A. Lukašenkai ir dar 29-iems režimo atstovams dėl prezidento rinkimų klastojimo ir smurto prieš taikius protestuotojus.  Jiems uždrausta atvykti į Baltijos šalis“: 

https://www.delfi.lt/news/daily/world/parodomaja-akcija-surenges-lukasenka-tai-kas-vyko-ukrainoje-atrodys-tik-ziedeliai.d?id=85126969

Kritimas žemyn. Slaptai.lt nuotr.

Griūk negyvas. Baltarusijos vidaus administracinis teritorinis suskirstymas toks, kad ją sudaro 6 sritys (oblast) ir Minsko miestas. Šalyje 118 rajonų arba mūsiškai – savivaldybių. Dar 9 rajonai sudaro vidines sostinės savivaldybes. Taigi, iš viso šalyje 127 savivaldybės. Jei sankcijas įvedame kiekvienos savivaldybės ponybei – vykdomojo komiteto pirmininkui, tarybos pirmininkui, vietinės milicijos vadui, regioninės rinkimų apygardos vadui (127 x 4) jau gauname 508 personas. Panašu, kad kiekvienas rajonas turi savo vietinį teismą, o kiekviena sritis turi  savo aukštesnį teismą, prokuratūrą. O juose po pirmininką, po prokurorą ir būrys eilinių  teisėjų bei prokurorų.

Teisėsaugininkus, ypač prokurorus, privalu įtraukti, nes, turimais duomenimis, jokių bylų dėl neteisėto sadistinio pareigūnų smurto prieš taikius gyventojus Baltarusijoje nėra. Tik ciniškas vidaus reikalų ministro – osetino Karajevo  – atsiprašymas. Visi teisėjai konvejeriu kiekvienam atvesdintam skiria po 15-20 parų administracinio arešto, masiškai kelia opozicijai, jos lyderiams išgalvotas baudžiamąsias bylas. Ne tik sostinėje, periferijoje taip pat. Veikiama Stalino troikų ir Ježovo-Berijos metodais.    

Aliaksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Kiekvienoje iš sričių yra srities KGB padalinys, galbūt OMON padalinys. Bent jau jų vadus tikrai reikėtų į sankcijų sąrašą įtraukti. Pridėkime dar šalies vyriausybės ponybę, kurie visi yra diktatoriaus satrapai. Kur dar centrinių medijų vadai ir aktyviausi smegenų plovėjai? Kur dar pats Batka su savo sūnaitėliais, viešųjų ryšių diva gražia baltiška pavarde – N. Eismont? Kur kiti svarbiausi buvusio prezidento administracijos veikėjai?

Nesakau, kad sankcionuojamų asmenų sąraše būtinai privalo būti 750 ar 900 pavardžių. Baltarusijos politinei ponybei sankcijos iš tiesų mažiau skausmingos, nei jų idėjiniams draugams iš Rusijos aukštosios valdininkijos sluoksnių. Mat Baltarusijoje nėra ko išsiurbti, traktorius nelabai kas perka, o ir Batka budriai žiūri, kad valdininkai neapsirytų, nedemonstruotų prabangos ir neerzintų liaudies. Čia viena iš priežasčių, kodėl dar prieš 10 metų Batka per eilinius rinkimus realiai gaudavo apie 60 proc. balsų, o likusius 20 proc. prisipiešdavo.  Tiesiog įsistatydavo povo plunksną kepurėn…

Visgi jungtinis Lietuvos, Latvijos ir Estijos paskelbtas sankcionuojamų personų sąrašas, susidedantis tik iš trijų dešimčių (!) personų, atrodo apgailėtinas ir beprasmis. Gal išsigandome sieną kirtusio malūnsparnio? Gal bijome dėl Klaipėdos uosto, kuris tariamai nuskurs be Baltarusijos? Yra patarlė apie kardą – be reikalo neištrauk, be garbės nenuleisk. Gal reikėjo Baltijos kraštams sutelktai dirbti su ES ir JAV, įtikinėti jas, o geopolitikoje reikštis tik tarptautiškai, kartu su didžiaisiais žaidėjais? Bet kuriuo atveju to 29-ių sąrašo skelbėjai atrodo apgailėtinai ir asocijuojasi su šik…  katinu ant bedugnės krašto.

Baltarusijos prezidentas – persiganęs. EPA – ELTA nuotr.

Kadaise Pasaulio didieji išdavinėjo mūsų miško brolius, tupinčius bunkeriuose, viltingai besiklausančius radijo „balsų“… Dabar, panašu, išdauodami laisvės, pažangos ir teisingumo siekiantys baltarusiai. Civilizacijos ir istorijos farsas, baltarusiai šiandien mitinguoja prie Lenino paminklų. Ar galėtumėte įsivaduoti, kad 2020 m. Kopenhagoje protestuojama prie A. Hitlerio paminklo? Protaujantiems aišku: įvykiai šiandienos Minske yra civilizacinės reikšmės.

Deja, visokio plauko šrioderiams pinigai nekvepia.

2020.09.01; 19:00     

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susiginčijo Vova Nuodytojas ir Saša Baudėjas – kuris iš jų yra didesnis galvažudis? Tačiau niekas nepriėjo, niekas nepasakė (senasis lietuvis  Kindziulis jau buvo išėjęs į pensiją, o naujasis – Didžiulis dar neparvykęs iš Briuselio), kad svarbiausias dalykas čia yra ne suvestinės statistikos duomenys, o būtent tai, kad tiek vienas, tiek kitas (Vova ir Saša) verčia smarkiai nusivilti žmonijos progreso idėja.

                                                                      X

Vova Nuodytojas pageidaudavo, kad pusryčiams jam būtų paduodamos žmogienos kepenėlės su žemuogių uogiene, o Saša Baudėjas pirmai progai pasitaikius rydavo ekskrementus su kremo užtepėle. Ypač mėgdavo pagardintus kremu suviduriavusių omonininkų kruvinus ekskrementus.

                                                                      X

Saša Baudėjas buvo impotentas, bet jautė pašaukimą prievartauti vyrus su gumine milicininko lazda, tykiai prisėlinęs iš užpakalio. Vova Nuodytojas periodiškai prievartaudavo savo tautą dvigalvio erelio asmenyje, pakaitomis tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės.                  

                                                                      X

Pasižiūrėdavo Vova Nuodytojas į veidrodį ir matydavo tenai savo sielos dvynį  Sašą Baudėją, pasižiūrėdavo Saša Baudėjas į veidrodį ir matydavo tenai visados tiktai save patį, žiūrintį į save nustėrusiomis baimės akimis iš kitos veidrodinės simetrijos pusės. Kažkuris iš jų vis dėlto sirgo mozaikine psichopatija.

                                                                     X

V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Lietuvoje labiausiai paslėptas dalykas buvo Vytauto Didžiojo kapas, užmirštas kažkur Didžiosios kunigaikštystės tyrose, pakeliui į sostinę, Šašos Baudėjo tėvonijoje rėžimo priešininkai pradingdavo ne mažiau slaptai, nepalikdami jokios išnaros ar kapelio, nė mažiausios užuominos apie palaidojimo vietą toli nuo sostinės. Dėl to Šašos Baudėjo rėžimas buvo vadinamas higieniškąja diktatūra, o pats Saša Baudėjas diktatoriumi be kapinių, kai savo ruožtu Vovos Nuodytojo aukų kapinėse buvo griežtai draudžiama lankytis dėl užkilusio čia ir pavojingo gyvybei radioaktyvaus fono.

                                                                     X

Savo istoriniu herojumi Vova Nuodytojas laikė Saljerį (Antonio Salieri), o Šaša Baudėjas buvo įsimylėjęs visus rūmuose iškabinėtus savo portretus, vaizduojančius tarakoną su kulkosvaidžiu rankose. Dar pasakojama, kad didžiaisiais lietuviais, tikraisiais Didžiosios kunigaikštystės paveldėtojais Saša ir Vova pripažino išimtinai tik Jedinskį ir Ivaškevičių.

                                                                    X

Liaudies padavimai byloja, kad Vovai Nuodytojui likimo buvo lemta būti pakartam sukilusios liaudies už pautų ant Kremliaus laikrodžio bokšto, o čigonės išmestos kortos savo ruožtu liudijo, kad Saša Baudėjas anksčiau ar vėliau bus pakabintas ant virtuvės durų balkio už kankorėžinės tarakono liaukos, besirandančios ten, kur turėtų būti pautai.

(Bus daugiau)

2020.09.01; 08:54

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad pirmu etapu nutarta Baltarusijos pareigūnams taikomą „juodąjį sąrašą“ sinchronizuoti su Latvija ir Estija. Pasak ministro, būtent tai ir nulėmė, kad patvirtintame sankcionuotų asmenų sąraše yra tik 30 pavardžių.
 
L. Linkevičius mano, kad URM pateiktas papildytas sąrašas, kurį sudaro 118 asmenų, bus nagrinėjamas vėliau.
 
„Pasiūlymas yra pateiktas Vidaus reikalų ministerijai, manau, kad bus nagrinėjamas. Nutarta, kad pirmas etapas būtų sinchronizuotas su Latvija ir Estija“, – LRT teigė L. Linkevičius.
 
Ministras atkreipia dėmesį, kad nacionaliniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos „juodieji sąrašai“ yra labiau apčiuopiama reakcija į įvykius Baltarusijoje. L. Linkevičius taip pat pripažįsta kad Baltijos valstybių nacionaliniai „juodieji sąrašai“ nėra identiški.
 
„Gal šiek tiek sąrašai ir skiriasi, tai potencialiai rodo, kad vieni kitų sąrašą galėsime papildyti, bet esmė buvo, kad būtų tam tikra labiau apčiuopiama reakcija, ne tik įvykių vertinimai, pasmerkimas, bet ir tam tikras ženklesnis signalas, tai mes padarėme kartu su latviais ir estais“, – sakė ministras.
 
URM vadovas teigia, kad Lietuvos nacionaliniame „juodajame sąraše“ yra faktinis Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka, jo aplinkos žmonės, KGB, Vidaus reikalų ministerija, OMON, taip pat ir Vyriausioji rinkimų komisija, atsakinga už rinkimų rezultatų klastojimą.
L. Linkevičius taip pat informuoja, kad Vyriausybė jau pradėjo svarstyti pagalbos Baltarusijos žmonėms paketą.
 
„Sankcijos neišspręs tos situacijos. Vyriausybėje pradėjome svarstyti ir paketą pagalbos Baltarusijos žmonėms priemonių, kas būtų susiję su represijų aukomis, pagalba švietimo klausimais, vystomojo bendradarbiavimo projektai, palengvintas, lankstesnis vizų išdavimo mechanizmas, kas aktualu daugeliui“, – sakė URM ministras, akcentuodamas, kad jau ne viena dešimtis baltarusių atvyko į Lietuvą, mėgindami pasislėpti nuo represijų.
 
Savo ruožtu Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, reaguodamas į vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės patvirtintą 30 asmenų, kuriems paskirtos sankcijos dėl Baltarusijos prezidento rinkimų falsifikavimo ir smurto prieš protestuotojus Minske, sąrašą, stebisi, kad patvirtintas tik toks dokumentas, nors buvo siūloma „Magnickio įstatymo“ pagrindais sankcijas skirti daugiau nei 100 Baltarusijos jėgos struktūrų pareigūnų.
 
ELTA primena, kad Užsienio reikalų ministerija (URM) pastarąją savaitę pasiūlė įvesti sankcijas daugiau nei šimtui Baltarusijos asmenų, atsakingų už smurtą prieš taikius protestuotojus bei prezidento rinkimų klastojimą.
 
Informacjos šaltinis – ELTA
 
2020.09.01; 10:00

Baltarusijos prezidentas – persiganęs. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos skrydis virš Minsko ir jo pasisakymai sraigtasparnio kabinoje buvo įamžinti vaizdo įrašuose, praneša naujienų agentūra TASS.
 
„BelTA“ nufilmavo, kaip A. Lukašenka paprašė piloto praskristi virš „Nugalėtojų prospekto“, kur yra prezidento rezidencija.
 
„Išsibėgiojo kaip žiurkės“, – pamatęs nuo rezidencijos tolstančius protestuotojus pakomentavo A. Lukašenka. – Išsilakstė. Jie suprato, kad čia bus karšta.“
 
Internete taip pat paplito vaizdai, kaip A. Lukašenka atskrenda į rezidenciją ir iš sraigtasparnio išlipa nešinas neužtaisytu automatu „Kalašnikov“.
 
Baltarusijos prezidentas – išsiganęs. EPA – ELTA nuotr.

Sekmadienį Minske vyko itin didelė demonstracija. Dalis protestuotojų buvo susirinkę ir prie prezidento rezidencijos, „Nepriklausomybės rūmų“, kur gatves blokavo specialiosios paskirties milicijos būrys OMON su karine technika. Žmonės prie pat milicininkų nesiartino, tačiau susirinkę kiek atokiau skandavo „išeik“ – ragindami A. Lukašenką atsistatydinti. Vėliau minia patraukė atgal į Minsko centrą. Tuo metu ir praskrido sraigtasparnis.
 
Baltarusijos prezidentas – išsigandęs ne juokais. EPA – ELTA nuotr.

Po kurio laiko A. Lukašenka išėjo už rezidencijos ribų ir padėkojo pareigūnams už jų darbą.
 
Prezidento atstovė spaudai Natalija Eismont neigė, kad prezidentas buvo evakuotas ar bėgo ir tikino, kad jis visą dieną kontroliavo situaciją ir toliau tęsia darbą „Nepriklausomybės rūmuose“.
 
Pasak jos, protestuotojai siekė „šturmuoti“ rezidenciją, tačiau jiems „neužteko drąsos ir jie pabėgo“.
 
Be to, su prezidento spaudos tarnyba siejamas kanalas susirašinėjimo ir pokalbių programėlėje „Telegram“ paskelbė, kad A. Lukašenka jo rezidenciją saugantiems OMON pareigūnams pažadėjo greitai „išsiaiškinti“ su protestuotojais.
 
Sekmadienį Minsko centre, „Nepriklausomybės aikštėje“, vykusi daugiatūkstantinė demonstracija vakare baigėsi ir žmonės galiausiai išsiskirstė.
 
OMON karinė technika ir autobusai su kariais taip pat pajudėjo iš miesto centro ir patraukė į karinę bazę Minsko mikrorajone Uručje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.24; 07:11

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

(Atsakymas ponui Zbignievui Jedinskiui)

Galima ginčytis apie kiekvienos tautos apsisprendimo teisę ir apie demokratijos eksporto nekorektiškumą. Kas tolygu kišimuisi į kitų valstybių vidaus reikalus. Jeigu ne vienas BET!

Apie tai „atsipūtę” galime diskutuoti iki begalybės, kas prie kavos puodelio, o kas prie alaus bokalo. Tik ne tada, kai diktatoriai su jų vasalais pradeda atvirą ne tik psichologinį, bet ir fizinį karą prieš savo tautiečius. Kai jie vykdo brutalų terorą, žudo, muša, luošina žmones. Tada ne laikas bet kokiems išvedžiojimams. Tada tylėti negalima. Tylėti arba tai pateisinti gali tik patys amoraliais kriterijais besivadovajantys asmenys, pamiršę, kad gėris ir dora yra aukščiau už bet kokią valdžią.

Manau, reikia būti visišku ciniku, jeigu nepasakius griežčiau, kad bandyti postringauti, jog Aliaksandras Lukašenka elgiasi pagal Baltarusijos Konstituciją. Nemažai esu skaitęs ir domėjęsis įvairiais valstybių valdymo modeliais, bet neteko matyti, kad nekaltų civilių žmonių barbariškas mušimas ir luošinimas būtų jose įteisintas.

Zbignevas Jedinskis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Būtent čia eina ta skiraimoji linija, kurios nesuprato ponas Zbignevas Jedinskis. Taip, mūsų konservatoriai daug kur neteisūs. Neteisūs jie buvo ir naudodami ašarines dujas ir gumines kulkas 2009 m. taikiame mitinge. Bet juk kalbame ne apie konservatorius ar jų atskirų lyderių arogantiškumą.

Gyvenime, o ypač tam tikrais istoriniais momentais, politikas privalo suprasti, kad vietinės savo kiemo rietenos nublanksta prieš masines represijas ir tas kančias, kuriomis pasmerkė savo tautą kaimyninės valstybės diktatorius. Jis net nepakliūna į politiko apibudinimą, nes vardant nepasotinamo noro amžinai išsilaikyti valdžioje, peržengė elementrias žmogiško padorumo ribas. Negi mūsų ponai, bandantys tai pateisinti, nematė sumaitotų, sumuštų, suluošintų ir net nuždutytų žmonių. Galų gale jau peržengtos visos ribos. A.Lukašenka pastoviai meluoja. Jo didžiausias melas apie tai, kad jis kovoja už Baltarusijos valstybės nepriklausomybę. Deja, čia pat jis skambina Rusijos prezidentui V.Putinui prašydamas apginti jį, net panaudojant svetimos valstybės karines pajėgas. O tai ne kas kita, kaip savos valstybės išdavystė.

Galima manyti, kad anksčiau įvairios jėgos iš šalies, o ypač iš Rusijos, bandė inspiruoti tam tikrus jiems naudingus procesus. Tai netoleruotina ir jeigu pas poną diktatorių yra asmeninė gvardija ir jam ištikimas KGB, laiku reikėjo pateikti to įrodymus. Deja, jis pasirinko keistą kelią. Vietoj rimto argumentuoto dialogo su savo oponentais jis jau gerokai iki rinkimų nuėjo banditizmo iš patiltės keliu – ėmė suiminėti kitaip mastančius ir juos sukišo į kalėjimus. Mes net nežinome, kiek jų nužudyta arba suluošinta. Manau, jau tada jis pasirinko žiauraus kruvinojo diktatoriaus kelią. O tai akligatvis. Jis veda tik į pralaimėjimą.

A.Lukašenkos pavyzdys labai gera pamoka visiems, siekiantiems valdžios ir manantiems, kad jie yra neklystantys ir tik jų tiesa turi teisę gyvuoti. Tokie žmonės užsižaidžia valdžia ir save sutapatina su valstybe. Jie kaip ir kruvinasis Stalinas arba Hitleris mano, kad valstybė – tai jie patys. Ir net paranojiškai įtiki, kad tik jie gali tai valstybei vadovauti, o žmones neburnodami dėkoti už suteiktą teisę į tokį gyvenimą, kurio jie net neprašė.

Baltarusiai protestuoja. EPA-ELTA nuotr.

Diktatoriai, manipuliuodami dalimi savo tautiečių, kartais sulaukia jų pritarimo ir net palaikymo dėl kelių priežasčių: pirma, dėl iškreiptos propogandos, kurios su dalimi tiesos, o didžiausia dalimi melagienos išpilama ant jų galvų; antra, dėl sąlyginio minimalaus pragyvenimo lygio, kurį jie turi lyg malonę iš diktatoriaus, bent jiems taip aiškinama; trečia, dalis žmonių tieisog nežino, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Ne idealus, su žmogiškais trūkumais ir nukrypimais, bet ženkliai įvairesnis ir, svarbiausia, padoresnis nei suteikia savo tautiečiams susireikšminę ir suįžulėję diktatoriai.

Man labai liūdna ir gaila, kad taip vyksta šalia mūsų. Gražioje ir kūrybingoje baltarusių tautoje. Kur dideliai daliai jos piliečių tenka kentėti tokias nežmoniškas fizines ir dvasines kančias. Man liūdna ir dėl dalies mano Tėvynainių spekuliacijų, kurie naudojasi šia situacija savo politinei įtakai pagerinti.

Bet man taip pat džiugu, kai matau šimtatūkstantinius mintingus ir eisenas, kurios primena mūsų Sąjūdį ir byloja, kad Baltarusijos Tauta yra gyva ir ji padarys viską, kad išsaugoti savo valstybę. Mes ne tik galime, bet ir privalome šią sunkią ir labai svarbią istorinę akimirką būti vieningi su kaimynais, o svarbiausia – atidėti į šalį savo menkus tarpusavio ginčus. Tik veikdami kartu padėsime kaimynams.

Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijoje sprendžiasi ne tik jų valstybės likimas. Ten sprendžiasi ir Lietuvos nacionalinio saugumo didelė dedamoji. Turiu mintyse galimą Rusijos karinį įsikišimą į šią situaciją. Manau, kad ženkliai daugiau privalome nuveikti ir mes patys, burdami Vakarų sąjungininkų Vienybę šioje sudėtingoje situacijoje. Ši vienybė kol kas primena aptingusio katino bandymą pagauti pelę. Tik operatyviai, griežtai ir kartu veikdami galime žengti didelį žingsnį įtvirtinant bendražmogiškasias vertybes šiame audringame pasaulyje. Tai ne ta situacija, kai Vakarai gali sau leisti iš lėto diskutuoti – ką gi daryti. Ne kalbomis o bendru solidarumu galima įveikti blogį.

Juo labiau tai liečia ir mūsų pačių politikus, ne laikas ir ne vieta postringauti apie A.Lukašenkos veiksmų teisėtumą. Net ne politikui aišku, jis peržengė bet kokias moralės ribas ir pats stojosi į nuskaltėlių, bei savo valstybės išdavystės kelią. Kai mes vis vienodai tai traktuosime tikrai prisidėsime prie pagalbos toms masinėms aukoms kurie siekia tik normalaus žmogiško gyveinimo sau ir savo vaikams.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.08.17; 19:41

Minske tūkstančiai žmonių atsisveikino su žuvusiu protestuotoju. EPA-ELTA nuotr.

Šeštadienį Minske tūkstančiai žmonių atsisveikino su Aliaksandru Taraikovskiu, žuvusiu naktį į rugpjūčio 11-ąją per protesto akciją įvykus susirėmimui su Baltarusijos pareigūnais, praneša „Interfax“.
 
Velionio šeima ir artimieji, taip pat keli šimtai žmonių susirinko laidojimo biuro salėje, o keli tūkstančiai – A. Taraikovskio žūties vietoje prie „Puškino“ metro stoties, kaip ir prašė jo šeima.
 
Žmonės pagerbė žuvusiojo atminimą tylos minute, paliko ten daugybę gėlių, žvakių, oro balionų. Milicija į įvykius nesikišo.
 
Kaip jau buvo pranešta, pirmadienio vakarą „Puškino“ metro stoties rajone vyko protestuotojų susirėmimai su OMON. Pareigūnai naudojo specialiąsias priemones, tarp jų – kurtinamąsias granatas.
 
Baltarusijos vidaus reikalų ministerija teigia, kad žuvusysis mėgino mesti į pareigūnus sprogstamąjį įtaisą, bet šis sprogo jo rankose.
 
Pasak A. Taraikovskio draugės, mirties liudijime parašyta, kad pagrindinė jo mirties priežastis – atvira žaizda krūtinės ląstoje.
 
Vyrui buvo 34 metai. Be tėvo liko trejų metų duktė.
 
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai. Oficialiais galutiniais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas Aliaksandras Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 proc.
 
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.16; 04:00

Baltarusijoje trečią naktį iš eilės tęsėsi protestai. EPA-ELTA nuotr.

Baltarusijoje per naujus protestus vėl prasiveržė smurtas. Socialinėje žiniasklaidoje pirmiausiai iš sostinės Minsko buvo pranešama apie smarkius susirėmimus tarp milicijos ir demonstrantų. Saugumo pajėgos prieš taikius žmones naudojo brutalią jėgą.
 
„Telegram“ žinių kanale buvo paskelbti vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip uniformuoti pareigūnai muša ir spardo civilius.
 
Tai buvo jau trečioji protestų naktis iš eilės po sekmadienį vykusių prezidento rinkimų. Milicija prieš demonstrantus vėl panaudojo akinamąsias granatas ir gumines kulkas. Šie priešinosi mėtydami akmenis ir butelius. Girdėjosi sprogimai. Sužeistųjų skaičius kol kas nežinomas. Antradienį žinybos kalbėjo apie 200 sužeistųjų Minske, kurie gydomi ligoninėje.
 
Stebėtojų teigimu, šį kartą saugumo pajėgos ėmėsi griežtesnių veiksmų prieš demonstrantus nei per ankstesnes naktis. Daug gatvių Minske buvo atitvertos.
 
Šimtai žmonių ir kituose šalies miestuose dalyvavo protestuose prieš rinkimų klastojimą. Vėl kilo didelių problemų dėl interneto. Trikdydamos ryšį, žinybos nori užkirsti kelią protestuotojų apsijungimui.
 
Baltarusijoje nesiliauja protestai. EPA-ELTA nuotr.

Kiek žmonių per protestus sulaikyta, kol kas nežinoma. Anot žiniasklaidos, tarp sulaikytųjų yra ir žurnalistų. Kalbama apie didžiulį smurtą prieš reporterius ir fotografus – ir prieš tuos, kurie oficialiai akredituoti Baltarusijoje. Britų stotis BBC Rusijoje pranešė, kad saugumo pajėgos užpuolė jos komandą.
 
Užsienio reikalų ministerija Minske atmetė kritiką iš užsienio dėl valdžios aparato veiksmų prieš demonstrantus. Greiti daugybės Europos politikų pareiškimai esą yra visiškai nepriimtini. „Jau planuojama priimti lemtingus sprendimus dėl mūsų šalies santykių su ES“, – sakoma valstybinės agentūros „Belta“ pranešime.
 
ES paskelbė peržiūrėsianti savo santykius su Baltarusija. „Be kita ko, gali būti imtasi priemonių prieš tuos, kuriems tenka atsakomybė už stebimą smurtą, nepateisinamus areštus ir rinkimų rezultatų klastojimą“, – 27 valstybių vardu pareiškė ES užsienio politikos įgaliotinis Josepas Borrellis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.12; 08:30

Baltarusijos specialiosios pajėgos. EPA – ELTA nuotr.

Čekijos ministras pirmininkas Andrejus Babišas pirmadienį pasmerkė Baltarusijos pareigūnų jėgos naudojimą prieš protestuotojus Minske po sekmadienį įvykusių prezidento rinkimų.
 
„Smerkiu policijos smurtą prieš taikius demonstrantus Minske, – parašė politikas tviteryje. – Tokių veiksmų šiandieninėje Europoje jokiu būtu neturi būti griebiamasi. Baltarusiai turi teisę į žodžio laisvę ir demokratiją“.
 
Čekijos užsienio reikalų ministerija pirmadienį paskelbtame pareiškime pažymėjo, jog Baltarusijoje įvykusių rinkimų negalima laikyti demokratiškais. „Čekijos URM reiškia susirūpinimą dėl šių Baltarusijos prezidento rinkimų, kurių negalima laikyti laisvais ir demokratiškais, – pabrėžiama dokumente. – Daugelio piliečių sulaikymas agitacinės rinkimų kampanijos metu yra neleistinas. Taip pat neleistini represinių dalinių veiksmai prieš piliečius, protestuojančius prieš pažeidimus per rinkimus ir jų rezultatus. Šie faktai verčia mus nerimauti. Raginame Baltarusijos vyriausybę nebebausti savo piliečių už tai, kad jie naudojasi šalies konstitucijos garantuojamomis teisėmis“.
 
Pasak Čekijos URM, Baltarusijos piliečiai aktyviai dalyvavo opozicijos mitinguose. „Negalima ignoruoti tokio tvirto visuomenės raginimo surengti tikrai laisvus rinkimus“, – sakoma dokumente.
 
Čekijos užsienio politikos žinyba pareiškė apgailestaujanti dėl to, kad Baltarusijos valdžia neleido stebėti prezidento rinkimų stebėtojams iš ESBO. Kartu URM pareiškime pabrėžiama, kad Čekija remia Baltarusijos teritorijos vientisumą ir nepriklausomybę.
 
Čekijos prezidento administracijos Tarptautinio departamento direktorius Rudolfas Jindrakas mano, kad būtina kruopščiai ištirti Baltarusijos valdžios veiksmus prieš Aliaksandro Lukašenkos varžovus prezidento rinkimuose ir opoziciją. Pasak jo, oficialioji Praha atidžiai stebi įvykius Baltarusijoje.
Baltarusijos opozicija. EPA – ELTA nuotr.
 
Baltarusijos opoziciją taip pat parėmė Čekijos parlamento deputatai ir politinių partijų lyderiai.
 
Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, Baltarusijos prezidento rinkimus laimėjo dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka, surinkęs 80,23 proc. balsų, o opozicijos atstovė Svetlana Tichanovskaja gavo 9,9 proc. balsų.
 
Paskelbus balsavusių rinkėjų apklausų rezultatus, sekmadienio vakarą Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su teisėsaugos institucijų darbuotojais. VRM duomenimis, buvo sulaikyta apie 3 tūkst. žmonių, nukentėjo dešimtys milicijos pareigūnų ir demonstrantų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.11; 06:00

Rusijos policija sulaikė šimtus protestuotojų. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį protestuotojai Rusijos sostinėje dalyvavo demonstracijoje dėl nesąžiningo elgesio su opozicijos atstovais prieš rugsėjo mėnesį įvyksiančius Maskvos savivaldos rinkimus, o policija sulaikė šimtus žmonių, informuoja „Deutsche Welle“.
 
Opozicijos rėmėjai šeštadienį Maskvos gatvėse reikalavo teisingų rinkimų į vietos savivaldybės tarybą, nepaisydami to, kad renginys buvo nesankcionuotas, o policija ėmėsi griežtų priemonių prieš demonstrantus.
 
Rusijos policija siautėja. EPA – ELTA nuotr.
Žmonės demonstraciją apibūdino kaip „pasivaikščiojimą Maskvos bulvarais“. Renginys organizuotas, tvyrant nepasitenkinimui valdžios sprendimu neregistruoti populiarių opozicijos atstovų kandidatais į vietos savivaldos rinkimus.
 
Nepriklausoma stebėtojų organizacija „OVD-Info“ naujienų agentūrai „Reuters“ sakė, kad policija šeštadienį Maskvos centre sulaikė apie 300 žmonių.
 
Prie bulvarų budėjo daug policininkų, buvo išstatytos metalinės tvoros ir tušti autobusai sulaikytiesiems išvežti. Maskvos centre neveikė mobilusis internetas, o po miesto valdžios perspėjimų buvo uždarytos kai kurios parduotuvės ir kavinės.
 
2019.08.03; 18:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems  žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.

Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu. 

GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei  transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė  SSSR viceprezidentas G. Janajevas.

Iš  tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.

Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.

Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.

Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė  rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui. 

Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą,  kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau  Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.

Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui,  jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.

Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.

O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo  Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.

O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų  lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.

Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams  buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.

Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko  Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.

O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.

Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.

Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.

Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.

Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.

Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.

Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…

Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…

Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.

Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.

Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.

Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.

SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras“. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.

Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad  perversmininkams galima pasipriešinti  – ir  laimėti.

Ir galutinis rezultatas – pergalė!

Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.

Areštuojama dauguma GKČP narių.

Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.

Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.

Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…

2018.08.22; 07:00

Tarptautinėje viešojoje erdvėje pastaruoju metu padažnėjo vieno planetos regiono paminėjimai.

Šiuo atveju kalbama ne vien apie sprogimą balandžio 3-ąją Sankt Peterburgo metro, kai žuvo 16 ir buvo sužeista daugiau kaip 50 žmonių. Tik primintina, kad sprogstamą užtaisą aktyvavo iš Kirgizijos kilęs Rusijos pilietis Akbaržonas Džalilovas, vienu numanomų teroro aktų organizatorių įvardijamas 26-erių irgi iš Kirgizijos kilęs Abroras Azimovas, balandžio 17 dieną sulaikytas Maskvos srityje. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Balandžio 19-ąją Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) suėmė jo vyresnįjį brolį Akramą, kurį įtaria falsifikavus dokumentus tarptautinės teroristų grupuotės nariams bei iš teroristinės organizacijos nario gavus grynųjų sumą Turkijoje, kad ją vėliau perduotų Abrorui Azimovui, o šis ją pervestų mirtininkui.

Balandžio 17 dieną Sankt Peterburge dviems mėnesiams suimti 10 Kirgizijos bei Uzbekistano piliečių, kurie įtariami teroro aktų Sankt Peterburge bei Leningrado srityje vykdytojų verbavimu arba jų siuntimu į Siriją kariauti ISIS pusėje.

Įtariamieji nesusiję su teroro aktu balandžio 3 dieną. Verbuotojai interneto pranešimų programose „Whats App“ ir „Viber“ su verbuojamaisiais iš pradžių pabendraudavo neuždraustomis temomis, vėliau pereidavo prie džihado, esą musulmonai žūsta Sirijoje, todėl būtų tinkama vykti kariauti prieš „netikėlius“. FST duomenimis, aktyvi verbavimo fazė tęsėsi pusantrų metų.

Balandžio 15-ąją „The Times“ informavo apie buvusio Tadžikistano OMON‘o karininko Gulmurodo Khalimovo, žinomo ir kaip al-Tajiki, likvidavimą per antiterositinės koalicijos aviacijos ataką Irako Mosulo miesto vakaruose. G.Khalimovas užėmė „Islamo valstybės“ karo ministro postą, buvo atsakingas už Mosulo gynybą ir yra surengęs daugybę tarptautinės koalicijos automobilių sprogdinimų.

Balandžio 19-ąjją FST paskelbė, kad jos pareigūnai Vladimiro srityje likvidavo verbavimu tarptautinėms teroristų organizacijoms užsiėmusius bei pasirengusius Rusijos teritorijoje vykdyti teroro aktus 26 ir 30 metų Tadžkisitano piliečius. Pasak televizijos kanalo „Life“, per Pergalės dienos minėjimą gegužės 9-ąją jie rengėsi sušaudyti žmones minioje Maskvos bei Vladimiro sirtyse pagal Paryžiuje 2015metų lapkričio 13-ąją įvykdyto teroro akto scenarijų.

Balandžio 25-ąją rusų žiniasklaida informavo, kad surengti teroro aktą Sankt Peterburgo metro įsakė Kirgizijos pilietis Sirodžiddinas Muchtarovas, žinomas kaip Abu Salachasal-Uzbeki arba Abu Salochasal-Uzbeki. Pasak Kirgizijos valdžios, Sirijoje jis buvo salafitų radikalų grupuotės „Jama’atal-Tawhidwal-Jihad“ vadas.

„Gazeta.ru“ nurodo, jog iš Ošo srities Kashgar-Kyshtako kilęs 26-erių S.Muchtarovas pagal tautybę yra uigūras, nors pasui nurodė esąs uzbekas. Kirgizijos nacionalinio saugumo komiteto duomenimis, jis prisidėjo prie Kinijos atstovybės Biškeke užpuolimo 2016-ųjų rugpjūčio 30 dieną, kai teroristas mirtininkas uigūras (uigūrai yra Kinijos vakaruose gyvenanti Islamą išpažįstanti nacionalinė mažuma) mini venu taranavo atstovybės vartus ir suveikus sprogstamajam užtaisui kelis žmones sužeidęs žuvo. Kirgizija yra paskebusi tarptautinę S. Muchtarovo paiešką.

Amerikos kariškiai balandžio 23-ąją informavo apie „Islamo valstybės“ (ISIS) lyderio Abu Bakroal-Baghdadi bendražygio (manoma, kilusio iš Uzbekistano) Abdurahmono Uzbeki nukovimą per balandžio 6-ąją įvykdytą operaciją prie Mayadino miesto rytų Sirijoje. A.Uzbeki įtariamas prisidėjęs prie teroro akto Stambulo naktiniame klube, kur šių metų sausio 1-ąją žuvo 39 žmonės.

Vidurio Azijos interneto puslapis „Fergananews.com“ pasiteiravo švedų žurnalisto, buvusios SSRS šalių specialisto Torgnio Hinnemo apie situaciją Švedijoje po 4 gyvybes nusinešusio bei 15 žmonių sužeidusio balandžio 7-osios teroro akto Stokholme, kurį įvykdė 39 metų Rachmatas Akilovas iš Uzbekistano. Pasak žurnalisto, policija tebesiaiškina, ar jo vykdytojas galėjo turėti ryšių su kitais teroristais Švedijoje bei už jos ribų.

Uzbekistano užsienio reikalų ministerijos pareiškimą, esą Taškentas buvo perspėjęs apie potencialią R.Akilovo keliamą grėsmę, švedai vertina rezervuotai. Prieš 11 metų Stokholme buvo sulaikytas uzbekų opozicionierius Muhammadas Salichas po to, kai policija gavo iš uzbekų teisėsaugininkų informaciją apie jį. Išsiaiškinus, jog ji melaginga, M.Salichas po paros buvo paleistas, švedai nuo tada nepasitiki autoritarinio Uzbekistano teikiama informacija ir reikalauja nepaneigiamų įrodymų.

Švedijoje ir iki teroro akto vyko diskusijos, ką daryti su žmonėmis, kuriems atsakoma suteikti priglobstį – siųsti ar ne atgal į šalį, kur nesilaikoma žmogaus teisių. Čia primintina, jog gavęs pabėgėlio statusą R.Akilovas būtų išvengęs deportacijos ne tik iš Švedijos, bet ir bet kurios kitos Europios valstybės.

Beje, „Fergananews.com“ pabendravus su R.Akilovą pažinojusiais žmonėmis jo gimtajame Samarkande, šie tvirtino negalį patikėti, jog paskelbta šio žmogaus tarptautinė paieška dėl kaltinimų religiniu ekstremizmu.

R.Akilovo atvejis veikiau nurodo į desperaciją, patekus į aklavietę. Pasak švedų „Aftonbladet“, šis žmogus Rachmatjono Kurbonovo vardu 2014-aisias prašė suteikti jam teisę gyventi Švedijoje, nurodęs, kad tėvynėje buvo suimtas už dalyvavimą demonstracijoje ir jo giminėms esą teko sumokėti 10 tūkstančių dolerių kyšį, kad būtų išleistas. Jo pasakojimai migracijos tarnyboje vis skirdavosi – vieną kartą žmogus tvirtino kalėjime praleidęs 14, kitą – 20, trečią – 9-ias dienas. Vienąkart tvirtino, kad jo šeima priklauso viduriniajai klasei, kitą kartą, kad yra turtinga. Galų gale R.Akilovu nepatikėjo ir liepė apleisti Švediją.

Globalizacija trina sienas, lyg ir suteikia galimybių, tačiau neretai jos būna apgaulingos. O žmonės iš uždarų, nuožmių autoritarinių režimų valdomų Vidurio Azijos valstybių veržiasi į laisvąjį pasaulį.

Fragmentas, išraiškingai atskleidžiantis viduramžiuose mėginamus „konservuoti“ šio regiono papročius. Taškento Yunusabado rajono (beje, turinčio beveik 300 tūkstančius gyventojų) „Mirso Yusuf“ mečetės imamui Rachamui Tullochui Saifutdinovui  paskelbus vaizdo įrašą, kad Uzbekistane reikia padaryti galą vyrų ginekologų praktikai, mat tuo privalo užsiimti vien moterys, nors ir jų misija yra pirmiausia įtikti savo vyrams, interneto socialiniuose tinkluose kilo šioks toks ažiotažas.

Reaguodamas R.T.Saifutdinovas apkaltino BBC, „Amerikos balsą“ bei vietos radijo stotį „Ozodlik“ sumaišties kėlimu, mat šios informacijos priemonės siekė sužinoti rusakalbės auditorijos nuomonę apie imamo pasisakymą. Pasak R.T.Saifutdinovo, neigiamus komentarus jo pamokslo atžvilgiu skelbė „nepageidautini žmonės iš Vakarų“.

Tokios nuostatos dominuoja tarp įtakingų dvasininkų milijoniniame ir kažkiek vis tiek kosmopolitiniame Taškente, o ką kalbėti apie atokesnius Vidurio Azijos regionus.

Prancūzų antropologas, Islamo specialistas Olivier Roya savo knygoje „Džihadas ir mirtis: „Islamo valstybės“ žinia pasauliui“ nurodo, jog šiuolaikinius džihadistus skatina veikti neapykanta egzistuojančioms visuomenėms, vakarietiškoms ir musulmoniškoms, kartu su savimi jie žudo pasaulį, kurį atmeta.

Todėl ir motyvai dažnai atrodo migloti, tarkime, teroro akto Nicoje vykdytojas iš pradžių buvo aprašomas kaip psichinis ligonis, vėliau – nusikaltimui nuosekliai rengęsis ISIS smogikas.

Vienijantis teroro aktų bruožas tas, kad masines žudynes vykdo jaunesni, nevilties apimti nihilistai. Vakariečiai plūkiasi aiškindamiesi, ko iš tiesų nori Islamas, bet konfliktai iš tiesų vyksta tarp pačių musulmonų ir jų priežastys yra nacionalinės, vietinės. Džihadizmas remiasi siaura socialine bei politine baze, negali mobilizuoti masių, taigi traukia tuos, kuriuos gyvenimas nubloškė į paribį.

Globalizacija su savo privalumais bei drastiškomis apraiškomis iki atokios Vidurio Azijos irgi prisibrovė, nebėra skirtumo, kokios yra teroro šaknys, galima sakyti, jis planetoje plinta ratilais.

Kuo čia „dėtos“ kol kas kaip tikri saugumo uostai atrodančios Baltijos šalys? Teroro aktai Stokholme ar Sankt Peterburge – tai jau, galima sakyti, mūsų regionas. Rytinė Baltijos dalis ne be problemų, vis dėlto nuosekliai juda Vakarų gyvenimo kokybės standartų link, gi daugeliui posovietinės erdvės, taip pat ir Vidurio Azijos, respublikų atstovų mentališkai mes vis dar atrodome beveik „sava teritorija“.

Įvairiai motyvuotas terorizmas nepastebimai gali prasismelkti ir pas mus, šįkart iš sovietmečiu buvusios „broliškos“ Vidurio Azijos.

2017.04.29; 06:50

Neringa – Lietuvos perlas. O neskundžiamas teismo sprendimas, kad Neringos savivaldybė privalo atlyginti žalą, kam valdininkas davė neteisėtą statybos leidimą, o tartum niekuo dėtas savininkas (po to jo skriaudos pirkėjas) įvykdė kito teismo sprendimą ir nugriovė – irgi Lietuvos perlas.

Ūkiškai galvojant, žalą privalėtų atlyginti apgavikai. Ar leidimo davėjai buvo tardomi? Praktiškai tokių teismo sprendimų geriau nevykdyti. Patempk. Antai „Laisvas laikraštis“ sistemiškai nevykdo metų metais, ir nieko; net antstoliai kapituliuoja. Arba įvykdyk ir paskui apkaltink (Teismą? Save patį?) dėl neteisėto pastato griovimu padarytos žalos.

Continue reading „Mąstyti. Apie kai kuriuos teismus“

Dėl omonininkų bylos visi akmenys – teismui. Iš emocijos. Nes juk tie niekšus išteisino.

Išjunkim emocijų programėlę. Ir pamatysim, kad iš esamos kaltinimo medžiagos joks teisėjas pasaulyje negalėtų kitokio sprendimo priimti. Už karo nusikaltimus  galima nuteisti tik jei buvo karinė padėtis, ginkluotas konfliktas ar okupacija. Visais kitais atvejais tiksi kriminalinių nusikaltimų senaties laikrodukas.

Continue reading „Niekas jų nebenuteis“

butkevicius_aaudrius

Slaptai.lt skelbia oficialų Audriaus Butkevičiaus pareiškimą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui Aloyzui Kruopiui

P A R E I Š K I M A S

Mano liudijimo Medininkų žudynių byloje pasėkoje, nukentėjusiųjų asmenų giminės padarė viešus pareiškimus Lietuvos televizijoje, esą aš teigęs, kad poste budėjusiems pareigūnams buvo uždrausta priešintis užpuolikams.

PAREIŠKIU:

Tokios mano liudijimo interpretacijos ir tuo labiau spekuliacijos, neva mano pasakytais teiginiais, neatitinka nei mano liudijimo esmės, nei tikrovės.

Medininkų poste budėję pareigūnai buvo pavaldūs ne mano žinybai, o Vidaus reikalų ministerijai ir Muitinės departamentui. Už jų instruktavimą ir jiems duotus įsakymus tiesiogiai atsakinga minėtų žinybų vadovybė.

Continue reading „Audrius Butkevičius: “Tokios mano liudijimo interpretacijos neatitinka nei mano liudijimo esmės, nei tikrovės”“

g.visockas-portretas

Šią vasarą sukanka ketveri metai, kai visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pradėjo intensyviai domėtis Medininkų žudynių byla.

Per paskutiniuosius kelerius metus sukaupti duomenys jau leidžia daryti išsamius, plačius apibendrinimus.

Deja, nuomonė, kurią susidariau kantriai vaikščiodamas į visus Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius, nėra palanki nei mūsų teisėsaugai, nei mūsų politikams. Jei Lietuva vadovautųsi savo pačios priimtais įstatymais, Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas šiandien džiaugtųsi laisve.

Lietuva buvusio Latvijos omonininko neturėjo pagrindo net suimti. Juolab – teisti pačia griežčiausia bausme. Mat Lietuvos Generalinės prokuratūros atstovai teismui nepateikė nė menkiausio K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančio įrodymo. O kalbos apie neva negaliojančius senaties terminus ar pritaikytus kaltinimus dėl karo nusikaltimų tėra pigi kelių politinių jėgų intriga, kurios pagalba begėdiškai siekiama paslėpti rezonansinės, visai Lietuvai svarbios bylos nagrinėjimo klaidas.

Continue reading „Politiniai Medininkų žudynių bylos aspektai“

algimantas-zolubas-1

Įvykiai gegužės vidury Garliavoje tapo paskutiniu kantrybės lašu sąmoningiems bei sąžiningiems Lietuvos piliečiams.

Tad jie kyla taikiam pasipriešinimui prieš valdžių melą ir smurtą, už teisingumą.

Lietuva ir pasaulis, sužinoję apie prieglobsčio užsieniuose ieškančius nenusikaltusius pabėgėlius nuo Lietuvos teisėsaugos, apie teisiamus nenusikaltusius piliečius, pamatę per televiziją rodytą akivaizdų smurtą prieš taikiai budinčius Lietuvos piliečius teisingumo vardan bei Deimantės Kedytės pagrobimą iš globėjos Neringos Venckienės namų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tautiečiai nerimsta, įtampa neslūgsta, imasi įvairių pilietinių protesto veiksmų prieš simuliuojančią teisėsaugą ir teisėtvarką.

Continue reading „Metas liautis simuliavus teisę ir teisingumą“

algimantas-zolubas-1

Ankstų gegužės 17 d. rytą didelės policijos pajėgos sugužėjo į Klonio gatvę Garliavoje. O 7.20 val. mergaitė buvo paimta iš globėjos teisę mergaitei turinčios teisėjos Neringos Venckienės ir išvežta motinai Laimutei Stankūnaitei.

Įvykis vertintinas pagrobimu (N. Venckienės globa dar nebuvo panaikinta), o policijos elgesys pagrobiant mergaitę iš Kedžių namų, lygintas su sovietinio OMON-o (Sovietų Vidaus kariuomenės ypatingos paskirties milicija) elgesiu. Kaip jie elgėsi, aprašinėti neverta, nes visuomenė matė vaizdo įrašus, išgirs dar ir daugelio liudininkų parodymus. Po ilgų pasiruošimų įvykdyti nesavalaikį ir abejotino teisingumo teismo sprendimą, tarsi lietuviškas OMON-as, prisidengęs šarvais ir skydais, apsiginklavęs „bananais“, šautuvu bei grasindamas elektriniais ginklais ir šunimis, užpuolė Kedžių namą, įsilaužė su specialiomis priemonėmis, tarsi tikri recidyvistai, savo kelyje brutaliu būdu pašalinę „kliūtis“ – tiesos ir teisingumo vardan su Trispalvėmis budinčius Lietuvos piliečius.

Continue reading „Teisėsaugos ar Klonio gatvės kliūtys?“