Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems  žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.

Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu. 

GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei  transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė  SSSR viceprezidentas G. Janajevas.

Iš  tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.

Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.

Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.

Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė  rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui. 

Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą,  kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau  Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.

Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui,  jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.

Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.

O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo  Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.

O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų  lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.

Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams  buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.

Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko  Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.

O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.

Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.

Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.

Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.

Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.

Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.

Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…

Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…

Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.

Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.

Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.

Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.

SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras“. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.

Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad  perversmininkams galima pasipriešinti  – ir  laimėti.

Ir galutinis rezultatas – pergalė!

Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.

Areštuojama dauguma GKČP narių.

Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.

Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.

Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…

2018.08.22; 07:00

Tarptautinėje viešojoje erdvėje pastaruoju metu padažnėjo vieno planetos regiono paminėjimai.

Šiuo atveju kalbama ne vien apie sprogimą balandžio 3-ąją Sankt Peterburgo metro, kai žuvo 16 ir buvo sužeista daugiau kaip 50 žmonių. Tik primintina, kad sprogstamą užtaisą aktyvavo iš Kirgizijos kilęs Rusijos pilietis Akbaržonas Džalilovas, vienu numanomų teroro aktų organizatorių įvardijamas 26-erių irgi iš Kirgizijos kilęs Abroras Azimovas, balandžio 17 dieną sulaikytas Maskvos srityje. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Balandžio 19-ąją Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) suėmė jo vyresnįjį brolį Akramą, kurį įtaria falsifikavus dokumentus tarptautinės teroristų grupuotės nariams bei iš teroristinės organizacijos nario gavus grynųjų sumą Turkijoje, kad ją vėliau perduotų Abrorui Azimovui, o šis ją pervestų mirtininkui.

Balandžio 17 dieną Sankt Peterburge dviems mėnesiams suimti 10 Kirgizijos bei Uzbekistano piliečių, kurie įtariami teroro aktų Sankt Peterburge bei Leningrado srityje vykdytojų verbavimu arba jų siuntimu į Siriją kariauti ISIS pusėje.

Įtariamieji nesusiję su teroro aktu balandžio 3 dieną. Verbuotojai interneto pranešimų programose „Whats App“ ir „Viber“ su verbuojamaisiais iš pradžių pabendraudavo neuždraustomis temomis, vėliau pereidavo prie džihado, esą musulmonai žūsta Sirijoje, todėl būtų tinkama vykti kariauti prieš „netikėlius“. FST duomenimis, aktyvi verbavimo fazė tęsėsi pusantrų metų.

Balandžio 15-ąją „The Times“ informavo apie buvusio Tadžikistano OMON‘o karininko Gulmurodo Khalimovo, žinomo ir kaip al-Tajiki, likvidavimą per antiterositinės koalicijos aviacijos ataką Irako Mosulo miesto vakaruose. G.Khalimovas užėmė „Islamo valstybės“ karo ministro postą, buvo atsakingas už Mosulo gynybą ir yra surengęs daugybę tarptautinės koalicijos automobilių sprogdinimų.

Balandžio 19-ąjją FST paskelbė, kad jos pareigūnai Vladimiro srityje likvidavo verbavimu tarptautinėms teroristų organizacijoms užsiėmusius bei pasirengusius Rusijos teritorijoje vykdyti teroro aktus 26 ir 30 metų Tadžkisitano piliečius. Pasak televizijos kanalo „Life“, per Pergalės dienos minėjimą gegužės 9-ąją jie rengėsi sušaudyti žmones minioje Maskvos bei Vladimiro sirtyse pagal Paryžiuje 2015metų lapkričio 13-ąją įvykdyto teroro akto scenarijų.

Balandžio 25-ąją rusų žiniasklaida informavo, kad surengti teroro aktą Sankt Peterburgo metro įsakė Kirgizijos pilietis Sirodžiddinas Muchtarovas, žinomas kaip Abu Salachasal-Uzbeki arba Abu Salochasal-Uzbeki. Pasak Kirgizijos valdžios, Sirijoje jis buvo salafitų radikalų grupuotės „Jama’atal-Tawhidwal-Jihad“ vadas.

„Gazeta.ru“ nurodo, jog iš Ošo srities Kashgar-Kyshtako kilęs 26-erių S.Muchtarovas pagal tautybę yra uigūras, nors pasui nurodė esąs uzbekas. Kirgizijos nacionalinio saugumo komiteto duomenimis, jis prisidėjo prie Kinijos atstovybės Biškeke užpuolimo 2016-ųjų rugpjūčio 30 dieną, kai teroristas mirtininkas uigūras (uigūrai yra Kinijos vakaruose gyvenanti Islamą išpažįstanti nacionalinė mažuma) mini venu taranavo atstovybės vartus ir suveikus sprogstamajam užtaisui kelis žmones sužeidęs žuvo. Kirgizija yra paskebusi tarptautinę S. Muchtarovo paiešką.

Amerikos kariškiai balandžio 23-ąją informavo apie „Islamo valstybės“ (ISIS) lyderio Abu Bakroal-Baghdadi bendražygio (manoma, kilusio iš Uzbekistano) Abdurahmono Uzbeki nukovimą per balandžio 6-ąją įvykdytą operaciją prie Mayadino miesto rytų Sirijoje. A.Uzbeki įtariamas prisidėjęs prie teroro akto Stambulo naktiniame klube, kur šių metų sausio 1-ąją žuvo 39 žmonės.

Vidurio Azijos interneto puslapis „Fergananews.com“ pasiteiravo švedų žurnalisto, buvusios SSRS šalių specialisto Torgnio Hinnemo apie situaciją Švedijoje po 4 gyvybes nusinešusio bei 15 žmonių sužeidusio balandžio 7-osios teroro akto Stokholme, kurį įvykdė 39 metų Rachmatas Akilovas iš Uzbekistano. Pasak žurnalisto, policija tebesiaiškina, ar jo vykdytojas galėjo turėti ryšių su kitais teroristais Švedijoje bei už jos ribų.

Uzbekistano užsienio reikalų ministerijos pareiškimą, esą Taškentas buvo perspėjęs apie potencialią R.Akilovo keliamą grėsmę, švedai vertina rezervuotai. Prieš 11 metų Stokholme buvo sulaikytas uzbekų opozicionierius Muhammadas Salichas po to, kai policija gavo iš uzbekų teisėsaugininkų informaciją apie jį. Išsiaiškinus, jog ji melaginga, M.Salichas po paros buvo paleistas, švedai nuo tada nepasitiki autoritarinio Uzbekistano teikiama informacija ir reikalauja nepaneigiamų įrodymų.

Švedijoje ir iki teroro akto vyko diskusijos, ką daryti su žmonėmis, kuriems atsakoma suteikti priglobstį – siųsti ar ne atgal į šalį, kur nesilaikoma žmogaus teisių. Čia primintina, jog gavęs pabėgėlio statusą R.Akilovas būtų išvengęs deportacijos ne tik iš Švedijos, bet ir bet kurios kitos Europios valstybės.

Beje, „Fergananews.com“ pabendravus su R.Akilovą pažinojusiais žmonėmis jo gimtajame Samarkande, šie tvirtino negalį patikėti, jog paskelbta šio žmogaus tarptautinė paieška dėl kaltinimų religiniu ekstremizmu.

R.Akilovo atvejis veikiau nurodo į desperaciją, patekus į aklavietę. Pasak švedų „Aftonbladet“, šis žmogus Rachmatjono Kurbonovo vardu 2014-aisias prašė suteikti jam teisę gyventi Švedijoje, nurodęs, kad tėvynėje buvo suimtas už dalyvavimą demonstracijoje ir jo giminėms esą teko sumokėti 10 tūkstančių dolerių kyšį, kad būtų išleistas. Jo pasakojimai migracijos tarnyboje vis skirdavosi – vieną kartą žmogus tvirtino kalėjime praleidęs 14, kitą – 20, trečią – 9-ias dienas. Vienąkart tvirtino, kad jo šeima priklauso viduriniajai klasei, kitą kartą, kad yra turtinga. Galų gale R.Akilovu nepatikėjo ir liepė apleisti Švediją.

Globalizacija trina sienas, lyg ir suteikia galimybių, tačiau neretai jos būna apgaulingos. O žmonės iš uždarų, nuožmių autoritarinių režimų valdomų Vidurio Azijos valstybių veržiasi į laisvąjį pasaulį.

Fragmentas, išraiškingai atskleidžiantis viduramžiuose mėginamus „konservuoti“ šio regiono papročius. Taškento Yunusabado rajono (beje, turinčio beveik 300 tūkstančius gyventojų) „Mirso Yusuf“ mečetės imamui Rachamui Tullochui Saifutdinovui  paskelbus vaizdo įrašą, kad Uzbekistane reikia padaryti galą vyrų ginekologų praktikai, mat tuo privalo užsiimti vien moterys, nors ir jų misija yra pirmiausia įtikti savo vyrams, interneto socialiniuose tinkluose kilo šioks toks ažiotažas.

Reaguodamas R.T.Saifutdinovas apkaltino BBC, „Amerikos balsą“ bei vietos radijo stotį „Ozodlik“ sumaišties kėlimu, mat šios informacijos priemonės siekė sužinoti rusakalbės auditorijos nuomonę apie imamo pasisakymą. Pasak R.T.Saifutdinovo, neigiamus komentarus jo pamokslo atžvilgiu skelbė „nepageidautini žmonės iš Vakarų“.

Tokios nuostatos dominuoja tarp įtakingų dvasininkų milijoniniame ir kažkiek vis tiek kosmopolitiniame Taškente, o ką kalbėti apie atokesnius Vidurio Azijos regionus.

Prancūzų antropologas, Islamo specialistas Olivier Roya savo knygoje „Džihadas ir mirtis: „Islamo valstybės“ žinia pasauliui“ nurodo, jog šiuolaikinius džihadistus skatina veikti neapykanta egzistuojančioms visuomenėms, vakarietiškoms ir musulmoniškoms, kartu su savimi jie žudo pasaulį, kurį atmeta.

Todėl ir motyvai dažnai atrodo migloti, tarkime, teroro akto Nicoje vykdytojas iš pradžių buvo aprašomas kaip psichinis ligonis, vėliau – nusikaltimui nuosekliai rengęsis ISIS smogikas.

Vienijantis teroro aktų bruožas tas, kad masines žudynes vykdo jaunesni, nevilties apimti nihilistai. Vakariečiai plūkiasi aiškindamiesi, ko iš tiesų nori Islamas, bet konfliktai iš tiesų vyksta tarp pačių musulmonų ir jų priežastys yra nacionalinės, vietinės. Džihadizmas remiasi siaura socialine bei politine baze, negali mobilizuoti masių, taigi traukia tuos, kuriuos gyvenimas nubloškė į paribį.

Globalizacija su savo privalumais bei drastiškomis apraiškomis iki atokios Vidurio Azijos irgi prisibrovė, nebėra skirtumo, kokios yra teroro šaknys, galima sakyti, jis planetoje plinta ratilais.

Kuo čia „dėtos“ kol kas kaip tikri saugumo uostai atrodančios Baltijos šalys? Teroro aktai Stokholme ar Sankt Peterburge – tai jau, galima sakyti, mūsų regionas. Rytinė Baltijos dalis ne be problemų, vis dėlto nuosekliai juda Vakarų gyvenimo kokybės standartų link, gi daugeliui posovietinės erdvės, taip pat ir Vidurio Azijos, respublikų atstovų mentališkai mes vis dar atrodome beveik „sava teritorija“.

Įvairiai motyvuotas terorizmas nepastebimai gali prasismelkti ir pas mus, šįkart iš sovietmečiu buvusios „broliškos“ Vidurio Azijos.

2017.04.29; 06:50

Neringa – Lietuvos perlas. O neskundžiamas teismo sprendimas, kad Neringos savivaldybė privalo atlyginti žalą, kam valdininkas davė neteisėtą statybos leidimą, o tartum niekuo dėtas savininkas (po to jo skriaudos pirkėjas) įvykdė kito teismo sprendimą ir nugriovė – irgi Lietuvos perlas.

Ūkiškai galvojant, žalą privalėtų atlyginti apgavikai. Ar leidimo davėjai buvo tardomi? Praktiškai tokių teismo sprendimų geriau nevykdyti. Patempk. Antai „Laisvas laikraštis“ sistemiškai nevykdo metų metais, ir nieko; net antstoliai kapituliuoja. Arba įvykdyk ir paskui apkaltink (Teismą? Save patį?) dėl neteisėto pastato griovimu padarytos žalos.

Continue reading „Mąstyti. Apie kai kuriuos teismus“

Dėl omonininkų bylos visi akmenys – teismui. Iš emocijos. Nes juk tie niekšus išteisino.

Išjunkim emocijų programėlę. Ir pamatysim, kad iš esamos kaltinimo medžiagos joks teisėjas pasaulyje negalėtų kitokio sprendimo priimti. Už karo nusikaltimus  galima nuteisti tik jei buvo karinė padėtis, ginkluotas konfliktas ar okupacija. Visais kitais atvejais tiksi kriminalinių nusikaltimų senaties laikrodukas.

Continue reading „Niekas jų nebenuteis“

butkevicius_aaudrius

Slaptai.lt skelbia oficialų Audriaus Butkevičiaus pareiškimą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui Aloyzui Kruopiui

P A R E I Š K I M A S

Mano liudijimo Medininkų žudynių byloje pasėkoje, nukentėjusiųjų asmenų giminės padarė viešus pareiškimus Lietuvos televizijoje, esą aš teigęs, kad poste budėjusiems pareigūnams buvo uždrausta priešintis užpuolikams.

PAREIŠKIU:

Tokios mano liudijimo interpretacijos ir tuo labiau spekuliacijos, neva mano pasakytais teiginiais, neatitinka nei mano liudijimo esmės, nei tikrovės.

Medininkų poste budėję pareigūnai buvo pavaldūs ne mano žinybai, o Vidaus reikalų ministerijai ir Muitinės departamentui. Už jų instruktavimą ir jiems duotus įsakymus tiesiogiai atsakinga minėtų žinybų vadovybė.

Continue reading „Audrius Butkevičius: “Tokios mano liudijimo interpretacijos neatitinka nei mano liudijimo esmės, nei tikrovės”“

g.visockas-portretas

Šią vasarą sukanka ketveri metai, kai visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pradėjo intensyviai domėtis Medininkų žudynių byla.

Per paskutiniuosius kelerius metus sukaupti duomenys jau leidžia daryti išsamius, plačius apibendrinimus.

Deja, nuomonė, kurią susidariau kantriai vaikščiodamas į visus Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius, nėra palanki nei mūsų teisėsaugai, nei mūsų politikams. Jei Lietuva vadovautųsi savo pačios priimtais įstatymais, Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas šiandien džiaugtųsi laisve.

Lietuva buvusio Latvijos omonininko neturėjo pagrindo net suimti. Juolab – teisti pačia griežčiausia bausme. Mat Lietuvos Generalinės prokuratūros atstovai teismui nepateikė nė menkiausio K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančio įrodymo. O kalbos apie neva negaliojančius senaties terminus ar pritaikytus kaltinimus dėl karo nusikaltimų tėra pigi kelių politinių jėgų intriga, kurios pagalba begėdiškai siekiama paslėpti rezonansinės, visai Lietuvai svarbios bylos nagrinėjimo klaidas.

Continue reading „Politiniai Medininkų žudynių bylos aspektai“

algimantas-zolubas-1

Įvykiai gegužės vidury Garliavoje tapo paskutiniu kantrybės lašu sąmoningiems bei sąžiningiems Lietuvos piliečiams.

Tad jie kyla taikiam pasipriešinimui prieš valdžių melą ir smurtą, už teisingumą.

Lietuva ir pasaulis, sužinoję apie prieglobsčio užsieniuose ieškančius nenusikaltusius pabėgėlius nuo Lietuvos teisėsaugos, apie teisiamus nenusikaltusius piliečius, pamatę per televiziją rodytą akivaizdų smurtą prieš taikiai budinčius Lietuvos piliečius teisingumo vardan bei Deimantės Kedytės pagrobimą iš globėjos Neringos Venckienės namų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje tautiečiai nerimsta, įtampa neslūgsta, imasi įvairių pilietinių protesto veiksmų prieš simuliuojančią teisėsaugą ir teisėtvarką.

Continue reading „Metas liautis simuliavus teisę ir teisingumą“

algimantas-zolubas-1

Ankstų gegužės 17 d. rytą didelės policijos pajėgos sugužėjo į Klonio gatvę Garliavoje. O 7.20 val. mergaitė buvo paimta iš globėjos teisę mergaitei turinčios teisėjos Neringos Venckienės ir išvežta motinai Laimutei Stankūnaitei.

Įvykis vertintinas pagrobimu (N. Venckienės globa dar nebuvo panaikinta), o policijos elgesys pagrobiant mergaitę iš Kedžių namų, lygintas su sovietinio OMON-o (Sovietų Vidaus kariuomenės ypatingos paskirties milicija) elgesiu. Kaip jie elgėsi, aprašinėti neverta, nes visuomenė matė vaizdo įrašus, išgirs dar ir daugelio liudininkų parodymus. Po ilgų pasiruošimų įvykdyti nesavalaikį ir abejotino teisingumo teismo sprendimą, tarsi lietuviškas OMON-as, prisidengęs šarvais ir skydais, apsiginklavęs „bananais“, šautuvu bei grasindamas elektriniais ginklais ir šunimis, užpuolė Kedžių namą, įsilaužė su specialiomis priemonėmis, tarsi tikri recidyvistai, savo kelyje brutaliu būdu pašalinę „kliūtis“ – tiesos ir teisingumo vardan su Trispalvėmis budinčius Lietuvos piliečius.

Continue reading „Teisėsaugos ar Klonio gatvės kliūtys?“

landsbergis 3

15min.lt kovo 12 d. vakare publikavo-transliavo žurnalisto Gintaro Visocko nesusivokimą, kas ir kaip kalbėta žurnalisto Tomo Dapkaus laidoje su manimi, Vytautu Landsbergiu, rodos, vasario 13 dieną.

Taigi prieš mėnesį. T.Dapkui tada papasakojus, kad K.Nikulino-Michailovo teisme sėdi ir stebi buvę OMON smogikai, persirengę civiliais, kad kaltinamasis juos matytų, pakomentavau, kad tai panašu į filmo „Krikštatėvis“ sceną.

Nedariau išlygos: „jeigu  tamsta, T.Dapkau, nemeluoji, tada panašu“ ir taip toliau. Pokalbininkų neužgaulioju tokiais įtarimais.

Continue reading „Turbūt profesionalumo stoka“

satyra_galutiniausia_galutiniausia

“Galiu drąsiai pareikšti: jeigu mėgstate satyrą, jeigu šis žanras jums prie širdies, tai skaitykite prokurorų bei teisėjų nutartis, ir visąlaik turėsite iš ko juoktis. Tai – ne mano pastebėjimas. Šiuos žodžius ištarė rašytojas Vytautas Petkevičius. Nesu didelis V.Petkevičiaus kaip rašytojo ir kaip politiko gerbėjas. Ypač po jo knygos “Durniškės” pasirodymo. Tačiau būtent šiame palyginime įžvelgiu daug karčios tiesos.

Šiuos V.Petkevičiaus kadaise ištartus žodžius prisiminiau nūnai perskaitęs BNS pranešimą, jog “Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas penktadienį išnagrinėjo Generalinės prokuratūros prašymą už akių skirti kardomąjį suėmimą trims įtariamiesiems Medininkų žudynių byloje – Aleksandrui Ryžovui, Česlavui Mlynikui ir Andrėjui Laktionovui”. Puiku, sveikintina, pagirtina. Tačiau kokiais duomenimis remiantis mūsų prokuratūra grindžia šį prašymą?

Continue reading „“Jeigu mėgstate satyros žanrą, skaitykite prokurorų bei teisėjų nutartis”“

Zilvinas_Levickas

Tinkamas pradinis tiriamos baudžiamosios veikos kvalifikavimas ir kruopšti profesionali įvykio vietos apžiūra, – pirmosios būtinos sąlygos sėkmingam nusikalstamos veikos atskleidimui, kaltų asmenų išaiškinimui ir patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Įrodymų rinkimas – aktyvi procesinė veikla.

Jos tikslas – surinkti bylai reikšmingus dokumentus, daiktinius įrodymus, nusikaltimo pėdsakus, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti nusikaltimą padariusį asmenį arba jų grupę, sumodeliuoti nusikalstamų veiksmų seką ir nustatyti kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Gautų duomenų pagrindu keliamos ir tikrinamos nusikalstamos veikos versijos, profiliuojama (sudaromas nusikaltėlio arba jų grupės socialinis ir psihologinis portretas).

Continue reading „“Nuo šito privalėjo prasidėti visas Medininkų bylos ikiteisminis tyrimas…”“

konstantinas_2

Vos tik keletą savaičių neparašiau nė vieno straipsnio apie Medininkų žudynių bylos tyrimą, čia pat sulaukiau keisčiausių vertinimų.

Man belieka tik džiaugtis, kad esama užtektinai daug žmonių, kuriems įdomi mano nuomonė apie neobjektyviai atliekamą šios rezonansinės bylos tyrimą ir kuriems “ne tas pats”, nustojau ar nenustojau domėtis buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino likimu.

Tiesa, būta ir tokių, kurie paskleidė versiją, girdi, žurnalistas Gintaras Visockas išsigando Vilniaus Apygardos teismo teisėjų rūstybės, nes vienas iš šio teismo atstovų (teisėjas Stasys Lemežis) patį “žurnaliūgą” nubaudė solidžia pinigine bauda (visi, kas nori plačiau sužinoti apie man iškeltą baudžiamąją bylą, medžiagą ras portale www.slaptai.lt).

Continue reading „Teisėjai karštligiškai skuba užversti paskutinįjį Medininkų žudynių bylos puslapį“

booollliiisss

Buvusio kandidato į Prezidento postą generolo Česlovo Jezersko ir žurnalisto Gintaro Visocko dvikova nesibaigia.

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis ir dar dvi teisėjos šių metų sausio 27-ąją paskelbė galutinį neskundžiamą sprendimą, labai nepalankų žurnalistui. Tačiau dar lieka viltis, kad šią bylą  protingiau išnagrinės Žmogaus teisių teismas Strasbūre, į kurį žurnalistas G.Visockas ketina kreiptis (žiūrėkite publikaciją “Lietuvos ryte”).

Daug vilčių, kad Strasbūro teisėjai į generolo Č.Jezersko ir žurnalisto G.Visocko bylą pažvelgs nešališkai, jautriau, profesionaliau, nei tai padarė lietuviškosios Temidės tarnai. Juk apie viešąjį asmenį, t.y. apie atsargos generolą, buvusį KAM generalinį inspektorių, prezidento posto siekusį Č.Jezerską žurnalistas niekur niekada nerašė, kad pastarasis bendradarbiavo su KGB.

Continue reading „Statistinio skaitytojo nuomonė: Vilniaus apygardos teismas neturėjo moralinės teisės nagrinėti žurnalisto G.Visocko bylos“

omon_nugara

Rezonansinėje Medininkų byloje – dar vienas keistas prokurorų žingsnis. Sausio 19-ąją oficialiame teismo posėdyje prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas paprašė, kad teisėjai prie bylos medžiagos prijungtų liudininkų Vido Pukenio ir Gedimino Adiklio apklausų protokolus.

Šių buvusių Lietuvos policijos operatyvinių įgaliotinių, kadaise dirbusių šalies VRM kriminalinės paieškos valdybos 6-ąjame skyriuje (organizuotas nusikalstamumas), apklausų protokolai neva patvirtina ir papildo Medininkų pareigūnų nužudymo byloje esančią labai svarbią pažymą. Toji pažyma surašyta dar 1992-ųjų vasario 14-ąją. Ją pasirašė minėtieji V.Pukenis ir G.Adiklis.

Toks prokurorų prašymas kelia nuostabą. Tiksliau tariant, primena būseną, kai jūroje skęstantis žmogus, neturėdamas po ranka gelbėjimosi rato, griebiasi … šiaudo.

Continue reading „Medininkų byla: desperacija ar įrodymų klastojimas?“

sz_3

Visi esame matę meninių filmų ar skaitę knygų, vaizduojančių intelektualias prokurorų, teisėjų ir advokatų dvikovas, valandų valandomis trunkančias teismo posėdžiuose, kai kiekviena pusė žūtbūt bando įrodyti savąją versiją.

Tokie meniniai filmai arba detektyvinio pobūdžio romanai sulaukia milžiniško žiūrovų susidomėjimo.

Juk visiems įdomu, ar įtariamasis tikrai padarė jam inkriminuojamą žiaurų nusikaltimą. Stebint tokio pobūdžio meninę juostą ar skaitant kvapą gniaužiantį detektyvą taip pat įdomu spėlioti, kas, kaip ir kodėl bando sumėtyti pėdas.

Mūsiškiai detektyvų mėgėjai šių metų gruodžio 8 dieną turėjo puikią progą savo akimis išvysti realias ir, svarbiausia, visai Lietuvai aktualias teisėjų, prokurorų ir advokatų grumtynes.

Continue reading „Medininkų žudynių byloje – keista buvusio SSRS pulkininko Stanislovo Stančiko apklausa“

nikulin_3

Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Ražinskaitė šių metų lapkričio 26-ąją atmetė buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino bei jo advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundus dėl griežčiausios kardomosios priemonės (suėmimas) panaikinimo.

Taigi Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvęs OMON milicininkas K.Michailovas praleis dar mažiausiai trejetą mėnesių. Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti teisėjos V.Ražinskaitės poziciją, čia labai tiktų šis sakinys iš oficialaus Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendžio: “Suėmimą pratęsęs teismas nepažeidė Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų, nurodančių, jog niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas”.

Continue reading „Ką nutylėjo Lietuvos Apeliacinio teismo teisėja Violeta Ražinskaitė?“

Copy of omon_11

Paskutiniuosiuose Medininkų bylos teismo posėdžiuose buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas vis dažniau skundžiasi sveikata. Ir vis dažniau pageidauja atidėti teismo posėdį. Arba prašo bylą nagrinėti be jo paties, kai tai padaryti įmanoma teisiškai.

Išgirdus tokius pareiškimus pirmiausiai į galvą šauna mintis, jog buvęs ypatingosios paskirties milicijos būrio eilinis tik apsimeta sergąs. Suprask, skųsdamasis galvos svaigimu ar širdies ritmo sutrikimais jis neva specialiai vilkina teismo procesą, ir šitaip specialiai trukdo teisėjams apklausti likusius liudininkus.

Tačiau neskubėkime kaltinti K.Michailovo simuliuojant ligas. Nepamirškime, jog buvęs omonininkas Lukiškių tardymo izoliatoriuje sėdi itin ilgai – trejetą metų iš eilės, tarsi jau būtų nuteistas. Vargu ar trisdešimt šešeri mėnesiai, praleisti už grotų laukiant teismo baigties, gali pridėti sveikatos.

Continue reading „Medininkų byloje laukiama buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino mirties?“

Copy of advokatas_a.marcinkevicius

Žurnalistui dalyvauti teismo posėdžiuose – menkas malonumas. Visuomet. Net nesvarbu, stambi ar menkutė byla nagrinėjama. Neigiamos emocijos kaupiasi vien dėl to, kad tenka išgirsti mažų mažiausiai vieną negražią istoriją.

Be to, esi priverstas į tą negražiąją istoriją dar ir įsigilinti. Juk teks rašyti straipsnį. Žodžiu, skaitytojams reikės pateikti ir savo požiūrį į teismo posėdyje narpliotą dilemą. Tiksliau tariant, reikės pareikšti, kuri pusė tau atrodo patikimesnė, gražesnė, teisesnė.

Stebėti teismo posėdžius, kuriuose gvildenamos rezonansinės, visai Lietuvai svarbios bylos, – dar sunkiau. Omenyje turiu Medininkų bylos nagrinėjimą. Šios bylos posėdžius su nedidelėmis išimtimis stebiu gerą pusmetį (iš viso byla nagrinėjama daugiau kaip vienerius metus). Posėdžiai, atėmus vasaros atostogas, rengiami kiekvieną trečiadienį, taigi jau esu matęs apie dvidešimt posėdžių. Ne mažiau. Ir įspūdis – keistas, galima sakyti, net slogus.

Continue reading „Medininkų skerdynių bylos proceso ypatumai – sveiku protu sunkiai besuvokiami“

pistolet_2

Ką Rusijos gyventojai žino apie Lietuvos slaptąsias bei specialiąsias tarnybas? Kokie mitai apie Lietuvos žvalgus kuriami Rusijoje leidžiamuose laikraščiuose ir internetiniuose portaluose?

Ar mūsų žvalgybininkai pajėgūs Maskvoje pagrobti liudininką ir jį slapta pargabenti į Vilnių? Ar Lietuvos ambasados Maskvoje darbuotojai verbuoja Rusijos piliečius, ar moka užverbuotiesiems honorarus?

Į šiuos klausimus Rusijos piliečiai greičiausiai atsakytų: “taip”. Nes Rusijos leidiniuose apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos žvalgybas rašoma daug ir, žinoma, priešiškai. Beieškodamas straipsnių apie Baltijos kraštų žvalgybų operacijas rusiškuose leidiniuose radau išties sensacingų pasakojimų.

Beje, neužtenka pasakyti, jog publikacijų apie mūsų žvalgybas rusakalbėje spaudoje – nors vežimu vežk. Taip pat nepakanka pabrėžti, jog rusakalbė žiniasklaida Baltijos kraštų žvalgybas laiko klusniomis Jungtinių Amerikos Valstijų (CŽV) ir Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų (MI 5 ir MI 6) tarnaitėmis.

Continue reading „Baltijos šalių žvalgybos rusiškuose leidiniuose traktuojamos kaip agresyvios ir pavojingos“

nikulins_4

Medininkų byloje – naujas posūkis. Netikėtas posūkis. Nagrinėjant šią itin sudėtingą ir svarbią Lietuvai bylą mūsų prokurorai žengė sunkiai suvokiamą žingsnį. Atsakingi už Medininkų bylą Generalinės prokuratūros atstovai šių metų rugsėjo 8-ąją pateikė teismui prašymą – į posėdžius nebekviesti net 58-ių numatytų apklausti liudininkų. Sutikite, toks sprendimas – keistas.

Juk iki pat šio rudens Generalinė prokuratūra nuolat pabrėždavo, esą Medininkų byla tiriama kruopščiai, atsakingai, atidžiai. Kad GP dirba pasiraitojusi rankoves, buvo galima spręsti jau vien iš numatomų apklausti liudininkų gausos. Medininkų bylą atiduodant teismui prokurorai prašė, kad teisėjai apklaustų nei daug, nei mažai, o būtent 224-ius liudininkus. Teismo proceso metu dar du žmonės pateikė prašymus, kad būtų apklausti šioje rezonansinėje byloje kaip liudytojai. Taigi iš viso buvo numatyta apklausti net 226 asmenis, galbūt turinčius vertingų duomenų apie Medininkų posto pareigūnus išžudžiusius asmenis.

Continue reading „Prokurorams nebereikalingi net 58-eri Medininkų bylos liudininkai“