originalo kalba

Aktualijos

Pradėsiu nuo antrosios dalies. Tai buvo… patys nesunkiai atspėsit kur. Stovėjau kieme. Laukiau išeinant vyro, kurį prieš dvidešimt minučių užkalbinau kaimo gatvėje ir mudu sutarėm dėl vieno darbelio. Kai užsukau į kiemą su savo automobiliu, gal keturi vaikiukai sukurnėjo iš kiemo į trobą, be abejo, pranešdami tėvui apie nepažįstamojo, tai yra mano, atvykimą.

Tačiau iš varganai atrodančios trobos išėjo ne jis, o moteris. Truputį susitaršiusi, netvirtų kojų, nors stengėsi laikytis tiesiai. Atsiprašiau, kad įsiveržiau, ir gal kiek per sudėtingomis miestietiškomis frazėmis paaiškinau jai savo vizito tikslą. Į tai ji atsakė trumpai drūtai:

– Aš lenkė, tu lietuvis… Čiuožk.

Continue reading „Autonomija de fakto, arba “Lietuvi, čiuožk”” →

liub
Gerbkime lietuvių kalbą

Parašyti šias mintis paskatino vadinamoji „originalo kalbos“ teorija, pagal kurią aiškinama, kad įvairių tautų žmonių pavardes ir pasaulio vietovardžius reikia rašyti originalius.

Atsirado puiki proga panagrinėti mano pačios giminės vyriškos linijos pavardę, kai internete pamačiau vienoje vietoje Liuberto pavardės savininkų surašytus variantus.

Rašydama apie pavardės Liubertas sandarą ir lietuvišką prasmę, pirmiausia, panagrinėsiu, ką ši pavardė reiškia lietuvių tautoje ir kalboje. Pavardė yra kilusi iš vardo Liubartas ir yra atėjusi iš Gediminaičių: jauniausias kunigaikščio Gedimino sūnus buvo pavadintas Liubartu (1300–1386). Jis valdė Volynę ir pastatė Lucko pilį, todėl buvo Ukrainos žemes valdęs Lietuvos kunigaikštis. Šis vardas Lietuvoje gausiau paplito kaip pavardė, kitaip negu kitų Gediminaičių vardai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas.

Continue reading „Pavardė ir jos variantai prieštarauja „originalo kalbos“ teorijai” →

liubertaite_foto
Aktualijos

Originalo kalbos „teorijos“ šalininkai teigia, kad pavardė yra vienintelis žmogaus tapatybės požymis. Tokia “maldelė“, prilyginant pavardę prekės ženklui, buvo įdėta į Premjero ir teisingumo ministro lūpas ir klaidino Lietuvos žmones. Lyg ir nebeturėtų žmogus kitų daug ryškesnių požymių: pirštų atspaudų, išvaizdos bei ypatingų kūno žymių, kraujo grupės, DNR, rašysenos.

Vardas ir pavardė yra sąlyginiai dalykai. Pasitaiko ir atsitiktinai sutampančių ir vardų, ir pavardžių. Mano gimtajame kaime gyveno dvi moterys su tokiu pat vardu, pavarde ir net tėvavardžiu (sovietmečiu), todėl laiškininkai dažnai supainiodavo laiškų ir įvairių dokumentų siuntimo adresates. Joms tekdavo aiškintis, kodėl ir kuriai skirtas laiškas. Taigi – vienas iš pagrindinių žmogaus tapatybės požymių nėra vardas ir pavardė.

Continue reading „Originali pavardė nėra tapatybės požymis” →