Originali pavardė nėra tapatybės požymis


Print

Originalo kalbos „teorijos“ šalininkai teigia, kad pavardė yra vienintelis žmogaus tapatybės požymis. Tokia “maldelė“, prilyginant pavardę prekės ženklui, buvo įdėta į Premjero ir teisingumo ministro lūpas ir klaidino Lietuvos žmones. Lyg ir nebeturėtų žmogus kitų daug ryškesnių požymių: pirštų atspaudų, išvaizdos bei ypatingų kūno žymių, kraujo grupės, DNR, rašysenos.

Vardas ir pavardė yra sąlyginiai dalykai. Pasitaiko ir atsitiktinai sutampančių ir vardų, ir pavardžių. Mano gimtajame kaime gyveno dvi moterys su tokiu pat vardu, pavarde ir net tėvavardžiu (sovietmečiu), todėl laiškininkai dažnai supainiodavo laiškų ir įvairių dokumentų siuntimo adresates. Joms tekdavo aiškintis, kodėl ir kuriai skirtas laiškas. Taigi – vienas iš pagrindinių žmogaus tapatybės požymių nėra vardas ir pavardė.

Grįžkime į tuos tolimus praeities laikus, siekiančius Viduramžius, kai įvairiose šalyse žmonės turėjo tik vardus, nes pavardžių tiesiog dar nebuvo. Vėliau pavardės buvo daromos iš tėvų vardų (Lauraitis, Petronis, Jonutis – lietuviškų, o kitose kalbose – Johanson, Johnson (tariama Džonson),  Peterso(e)n, Laurensen ir kt.), gyvenamosios vietos pavadinimų (Erazmas Roterdamietis, Tomas Akvinietis), amato rūšies (lie. Račius, Kubilius, Skardžius, ir kt.), pravadžių (Dirda, Dinda, Šeškus, Vilkaitis ir kiti)  arba gyvūnų pavadinimų (kaip lie. Šarkis, Meška, Vilkas, Šernas, Lapė, Briedis, Tauras ir kt.).

Senaisiais laikais lotyniškas arba graikiškas vardas buvo pritaikomas prie kiekvienos kalbos, ir tai natūralu bei labai akivaizdu. Paimkime patį populiariausią vardą, kuris Lietuvoje yra Jonas ir pažiūrėkime į tradiciją jį pritaikyti įvairioms kalboms: Latvijoje – Janis, Skandinavijos šalyse – Johan (pavardė Johanson, kilusi iš tėvo vardo), Johanes – Vokietijoje, slavų šalyse – Ivan (rusai ir balkanų slavai) arba Jan (Lenkija, Čekija), angliakalbėse šalyse – John (tariama Džon, o pavardė Džonsonas (Johnson), ispaniškai – Chuan, prancūziškai – Jean (tariama Žan). Tas pats su Petru, Juliumi, Jurgiu, Rapolu, Antanu ir kitais lotyniškais ar graikiškais vardais, kurie paplito Europoje ir pasaulyje. Kalbose, kurios turi linksniavimo tradiciją, minėti vardai yra linksniuojami.

Koks gudragalvis galėtų pasakyti, kuris vardas originalus, o kuris – ne, kai kiekvienoje šalyje jis priklauso nuo kalbos?! Nebent kalbos dalykus prastai išmanantis taip galėtų teigti. Taigi ir iš tų keleto menkų pavyzdžių aišku, kad vardas nuo seno buvo taikomas prie kalbos ir kalbinės aplinkos. Todėl suprasti tokį labai paprastą dalyką nereikia nei didelio mokslo, nei kažkokių ypač išskirtinių kalbotyros žinių.

Kai kurie mūsų kalbos mokovai vis dar tebeteigia, kad rašant kitakalbio vardą ir pavardę reikia vadovautis originalo forma. O kas ta originalo forma, kas galėtų pasakyti? Dažniausiai ji imama iš pasaulinės spaudos tekstų ir būna angliška, jei tai yra spauda.

Rašant kitataučio pavardę, lietuviams siūloma “originalo“ forma, kurios reikalaujama nelinksniuoti, nei lietuviškai užrašyti, tik niekas nesusimąsto, kad labai dažnai tokios pavardės neįmanoma perskaityti ir atpažinti, kai skiriasi kitų kalbų garsų tarimas.

Latviai ir net baltarusiai tokį pat klausimą išsprendė labai paprastai: kitakalbių vardus bei pavardes rašo savo valstybine kalba. Tie kitakalbių vardai ir pavardės įrašytos jų vartojama kalba. Kodėl ir mūsų valstybės žiniasklaidos priemonės taip nesielgia, jei norime išlaikyti valstybinės lietuvių kalbos vartojimo vientisumą bei siekti, kad lietuvių kalba išliktų nacionaline vertybe?! Juolab, kad Europos Sąjungos institucijose ji yra laikoma lygiaverte kalba tarp kitų Europos kalbų. Kalbos dalykų ES institucijos bei Europos žmogaus teisių teismas visiškai nereguliuoja ir nenurodinėja ES valstybėms, kaip elgtis, nors kai kurie Lietuvos valdininkai yra linkę teigti priešingai ir slėpti nuo visuomenės faktus dėl kitataučių pavardžių rašybos ginčų sprendimo ES institucijose.

Tokiu būdu siekiama įteisinti niekinę “teoriją“ ir padarytas klaidas leidžiant Visuotinę lietuvių enciklopediją, kuri sudaryta tik pagal jos sudarytojams suprantamą sistemą, net nebevartojant vien lietuviško raidyno. Žmonių nuomonės šiais klausimais visai nepaisoma, lyg enciklopedijos ir kiti informaciniai leidiniai būtų skirti ne Lietuvos žmonėms, o kažkokiems neaiškiems tarptautiniams vartotojams.

P. S. Laikas būtų kurti Lietuvos gyventojų pirštų antspaudų, kaip pagrindinio tapatybės požymio, duomenų banką, kuris padėtų gana greitai atskleisti daugybę nusikaltimų. Tik kažkam jis, matyt, vis dar neparankus dalykas.

Nuotraukoje: straipsnio autorė Pranciška Regina Liubertaitė.

2010.01.05


Prisijunkite prie diskusijos