R. T. Erdoganas reikalauja JT reformos. EPA-ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas per JT Generalinės Asamblėjos visuotinius debatus pareikalavo reformuoti Jungtines Tautas. „Mes matėme, kokie neefektyvūs šioje krizėje yra esami globalūs mechanizmai“, – sakė jis savo vaizdo žinutėje, turėdamas omenyje koronaviruso pandemiją. Esą prireikė savaičių ir mėnesių, kol Saugumo Taryba įtraukė pandemiją į savo darbotvarkę.
Turėdamas omenyje konfliktą dėl ginčytinos gamtinių dujų žvalgybos bei ginčų dėl sienų rytinėje Viduržemio jūros dalyje, R. T. Erdoganas pabrėžė, kad jo šalis pasiruošusi dialogui ir nori konferencijos šia tema su regiono atstovais. Forume esą turėtų būti atstovaujami ir Kipro turkai.
Praėjusiais mėnesiais rytinėje Viduržemio jūros dalyje paaštrėjo ginčas tarp Graikijos ir Turkijos bei tarp Turkijos ir Kipro. Graikija kaltina Turkiją prie graikų salų atliekant nelegalią dujų žvalgybą. Ankara kaltinimus atmeta ir teigia, kad vandenys priklauso Turkijos šelfui.
R. T. Erdoganas savo kalboje taip pat akcentavo, kad Turkija priėmė 4 mln. pabėgėlių iš Sirijos. Turkija pasiaukojo ir „išgelbėjo visos žmonijos garbę“, sakė jis. „Deja, kai kurios šalys, įskaitant ir kai kurias Europos valstybes, pažeidžia pabėgėlių ir migrantų teises“, – kalbėjo Turkijos vadovas.
Vengrija pasienio tranzito zonoje sulaikė prieglobsčio prašytojus ir tokiu būdu valstybė galėjo pažeisti ES teisės principus, skelbia bendrijos teismas.
Liuksemburge įsikūrusio teismo teisėjai nutarė, kad tokie sulaikymai ES teritorijoje yra neteisėti. Jų tvirtinimu, prieš sulaikymą turi būti išnagrinėtos individualios prieglobsčio prašytojų bylos.
Briuselis nepritaria Vengrijos vyriausybei, vykdančiai griežtą, prieš migrantus nukreiptą politiką. Budapešto veiksmus jau ne kartą nagrinėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.
Byla buvo pradėta keturiems prieglobsčio prašytojams iš Afganistano ir Irano pateikus ieškinį. Atvykę iš Serbijos pastarieji buvo suimti ir dabar laikomi Roszke tranzito zonoje. Budapeštas atmetė jų pateiktus prieglobsčio prašymus, o Belgradas savo ruožtu atsisako juos priimti atgal.
Specialią teritoriją Roszke kaime juosia aukšta tvora su spygliuota viela, čia gyvenantiems migrantams taikomi griežti jų judėjimo laisvę varžantys apribojimai.
Gyvenimas Roszke teritorijoje prilygsta kalinimui, nustatė teisme Liuksemburge dirbantys teisėjai.
Toks kalinimas yra neteisėtas, jei „prieš tai nėra priimtas pagrįstas sprendimas, kuriuo toks sulaikymas yra grindžiamas, ir nėra įvertinama tokios priemonės būtinybė ir proporcingumas“, teigė teismas.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkija paprašė NATO papildomos pagalbos dėl įvykių Sirijoje, kuri padėtų apsaugoti sienas ir atsakyti į migracijos iššūkius. Tai pirmadienį po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pranešė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
„Šiandien derybose mes daugiausia dėmesio skyrėme padėčiai Sirijoje. Aš pabrėžiau, kaip svarbu, kad NATO ir Aljanso šalys suteiktų Turkijai papildomą pagalbą. Sirijos ir Turkijos siena – tai pietrytinė NATO siena. Krizė Sirijoje – tai grėsmė mūsų regionui ir visai Europai tiek saugumo srityje, tiek humanitarinėje srityje. Nė viena Europos šalis negali sau leisti prabangos likti abejingai Sirijos tragedijai“, – pareiškė jis.
Anot R. T. Erdogano, Turkija „devynerius metus buvo Europos ir NATO bastionas prieš grėsmę iš Sirijos, buvo vienintelė NATO šalis, kuri kovojo su „Islamo valstybe“, taip pat priėmė 3,7 milijono pabėgėlių iš Sirijos“.
Šis pareiškimas nuskambėjo prieš Briuselyje įvyksiantį R. T. Erdogano susitikimą su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen ir Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charlesu Micheliu, kurie greičiausiai pareikalaus, kad Turkija vėl laikytųsi 2016 metais pasirašyto susitarimo dėl pabėgėlių. R. T. Erdoganas savo ruožtu gali reikalauti tolesnės finansinės paramos.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prisipažinsiu: prieš keletą metų pritariau Lietuvos ketinimams per dvejus metus priimti daugiau kaip 1100 pabėgėlių iš užsienio. Argumentas istorinis: juk ir lietuvių „dipukai“ kažkada – prieš šimtmetį ar daugiau, taip pat karo ir pokario laikais – buvo priglausti Vakaruose, ir šiandien mūsų krikščioniška pareiga teikti prieglobstį bėgantiems pas mus iš kitų varganų šalių.
Kaip globėme pabėgėlius…
2015 m. Lietuva įsipareigojo priimti pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas, Eritrėja. Jose siaučia karai, terorizmas, nestabili politinė situacija. Šventas Raštas moko ne tik tokius vargetas užjausti, bet ir visokeriopai jiems padėti. Kilnus demokratinės šalies bruožas. Priglaudėme, kiek galėjome: per ketverius metus tokių buvo apie 490. Vieni pasiliko, kitiems Lietuva buvo tramplynas į Vakarus, į turtingesnius kraštus. Neprieštaravome.
Laikinam apsistojimui mūsų šalyje įrengėme stovyklą Rukloje, paskirstėme užsieniečių šeimas į naujus butus. Skandinavijos šalių pavyzdžiu atvykėlių vaikus mokėme lietuvių kalbos. VLKK ragino savivaldybes sukurti valstybinės kalbos mokymo tinklą ir rengti įvairių sričių pedagogus. Vien tik Ruklos pabėgėlių priėmimo centre 2015 m. organizuoti 190 valandų kalbos kursai ir 40 valandų mokymai pažinti Lietuvos kultūrą.
Migrantai. EPA – ELTA nuotr.
Kai kas mokėsi su didžiausiu noru, kai kas ignoravo ir, vos gavę išmoką, išsinešdino svetur. Buvo ir tokių, kurie Lietuvos valdžią apskundė teismui, kad mūsų valstybė neužtikrina normalių gyvenimo sąlygų. Tai numato JT priimta Konvencija dėl pabėgėlių statuso. Taip 2016 m. pradžioje viena irakiečių šeima kreipėsi į teismą dėl negauto pabėgėlio statuso, bet neįrodė, kad Irake ji buvo persekiojama dėl religinių priežasčių.
Atvyksta visokių. Antai, paaiškėjo, kad 2017-ųjų sausį Į Lietuvą kaip prieglobsčio prašytojai perkelti irakiečiai esantys paprasčiausi ekonominiai migrantai. Migracijos departamentas atsisakė suteikti jiems prieglobstį ir norėjo išsiųsti iš Lietuvos. Tačiau migrantai nusprendė kreiptis į teismą – esą mūsų specialistai nesuvokia, koks pavojus jiems gresia tėvynėje, nors ekspertai sako tiesiai šviesiai – nei karo, nei kitų susirėmimų ten nėra… Nežinau, kaip baigėsi ši byla.
Turkai, ukrainiečiai ir… kiti
Bet štai pastaraisiais metais, beje, kaip ir buvo prognozuota, vietoj didžiulės bangos emigravusių lietuvių į mūsų šalį plūstelėjo vadinamieji ekonominiai migrantai – sveiki, stiprūs jauni žmonės, ieškantys geresnio gyvenimo. Jų nepavadinsi politiniais pabėgėliais ar prieglobsčio prašančiais. Tiesiog jie nori daugiau užsidirbti, į savo šalį parsivežti pinigėlių, o galbūt praleisti svetur tą metą, kai ten vyksta neramumai ar karai.
Viskas tvarkoje. Dažnai tai neblogi specialistai, uolūs, lojalūs darbininkai. Juk žinome, kokie turkai geri statybininkai, ukrainiečiai garsėja meile Lietuvai ir darbštumu, baltarusiai – artimomis mums šaknimis. Tačiau pastaruoju metu vis girdime: įsileisk gyvatę į užantį… Su tuo srautu atvyksta visokių, galbūt netgi keliančių pavojų mūsų nacionaliniam saugumui. Štai keletas precedentų.
Prieš pat Naujuosius metus sukilo būrys turkų, stačiusių Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadioną. Spaudoje ironiškai buvo rašoma, kad greičiausiai Kaunas patirs Vilniaus stadiono statybos epopėją: ištisus dešimtmečius stovės tik jo griaučiai…
Apie pusšimtis plakatais apsiginklavusių turkų darbininkų susirinko ąžuolyne šalia stadiono ir reikalavo, kad darbdaviai jiems atlygintų skolą už pusmetį – nuo 8 iki 12 tūkst. eurų. Anksčiau skelbta, kad 5 turkai dėl to pradėję bado streiką. Streikininkai apeliuoja ne tiek į savo darbdavius – Turkijos bendrovę „Kayi Construction“, kiek į Lietuvos valdžią. Girdi, kodėl Lietuva neįveda tvarkos… Paskui jie susirinko prie Kauno savivaldybės ir ėmė reikalauti, jog ji „imtųsi visų priemonių, kad su darbuotojais būtų atsiskaityta“.
Kai jiems buvo patarta ieškoti teisybės savo šalyje (juk bendrovė yra turkiška), vienas iš darbininkų profsąjungos lyderių „Kauno dienai“ pareiškė: „Iš esmės mes nelabai ir pasitikime Turkijos teisine sistema, nes ten kas stipresnis, tas teisingesnis. Dėl to norime čia išsikovoti savo teises, nes jei grįšime į Turkiją, žinome, kad neaišku, kiek metų užtruks, kol atgausime savo pinigus…“
Va taip. Kaip sakoma, nuo skaudamos galvos ant sveikos… Gal tai ir menkas Lietuvos skaudulys, tačiau kas gali garantuoti, kad taip nekuriamas precedentas, kai tokių opų mūsų šalyje padaugės.
Bosnija ir Hercegovina uždarė džiunglėmis pramintą migrantų stovyklą. EPA-ELTA nuotr.
Žinome mūsų simpatijas Ukrainos laisvės kovotojams, Maidano gynėjams. Bet pastaruoju metu Lietuvą užplūdo šios šalies ekonominiai migrantai, nes, kaip skelbia toks portalas Hirelabas.lt, jau ketveri metai vykdoma darbuotojų paieška ir atranka, Ukrainoje atidaryta darbuotojų atrankų agentūra. Pernai pavasarį Lietuvos vyriausybė parengė įstatymo projektą dėl kvotų nustatymo Lietuvoje ketinantiems dirbti užsieniečiams. Vien 2018 m. Lietuvos įmonėse įsidarbino daugiau nei 52 tūkst. užsieniečių. Dauguma jų atvyko iš Ukrainos, bet tik maža dalis oficialiai kreipėsi dėl darbo vizos.
Reikia tikėti, kad dauguma tų nelegalų – puikūs specialistai, geri darbuotojai. Bet žiniasklaida nurodo, kad su imigrantais atkeliauja…ligos, nes antai policijos suvestinėse paplito Ukrainos moterų, atvykusių į Lietuvą teikti intymių paslaugų, pavardės. Tos plaštakės juk darbo sutarčių neturi…
Tai dar pusė bėdos. Tačiau atvykę ukrainiečiai jau reikalauja tokių pačių darbo sąlygų, kokias turi lietuviai, nes tai esą numato dvišalė pernai liepą ratifikuota Lietuvos ir Ukrainos sutartis. Profesinės sąjungos įspėjo, kad susidursime su tomis pačiomis problemomis, kokias prieš 5-7 metus turėjo Airija ir Norvegija: nepatenkintųjų protestais, nusikalstamumu, nelegalų pertekliumi ir prasta jų kontrole. „Migracijos ir leidimų dirbti procedūros yra per daug sudėtingos ir painios, procesai per ilgi, egzistuojanti tvarka nėra pritaikyta įvertinti skirtingų rinkos aspektų ir poreikių. Esama migracijos politika ne tik apsunkina Lietuvoje veikiančių įmonių veiklos ir plėtros galimybes, bet ir neprisideda prie šalies konkurencingumo, siekiant pritraukti tiesiogines užsienio investicijas“, – priėmus šią sutartį aiškino Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) vykdomasis direktorius R. Sartatavičius.
2018 m. pabaigoje FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo tarpininkavimo agentūrose, įdarbinant 39 Ukrainos piliečius. Faktas, kad ėmė plisti bendrovių, kurios įdarbina nelegalus ir taip didina šešėlinės ekonomikos dalį, kuri Lietuvos ūkiui yra tarsi akmuo po kaklu.
Vandalai iš Kinijos
Kitas imigrantų akibrokštas niekaip netapatinamas su turkų ar ukrainiečių keliamomis problemomis. Vėlgi prieš pat Naujuosius (kad įvykis per šv. Kalėdas nebūtų per didelis iššūkis katalikiškai Lietuvai) grupelė turistų (?) iš Kinijos išniekino Kryžių kalną. Vandalizmo aktu kinai pasirinko vietą, kuri yra sakralinė krikščionims ir niekaip nesuderinama su politinėmis intencijomis. Po šio vandalizmo akto prisimintas ir nesenas susidūrimas Katedros aikštėje Vilniuje, kai Kinijos ambasados darbuotojai susikibo su Honkongo protestuotojų rėmėjais. Tai buvo iššūkis visai Lietuvai: esą, didžiulė Kinija sutraiškys liliputišką Lietuvą… Politologai išsakė prielaidą, kad visi šie nedraugiški aktai yra organizuojami Kinijos atstovybėje.
Kryžių kalnas žiemą. Vytauto Visocko nuotr.
Ar tai nereiškia, kad, įsileisdami į mūsų šalį gausią užsieniečių minią, mes rizikuojame savo valstybingumu ir nacionaliniu saugumu – nesvarbu, per kokias sferas jis pasireikštų? Mūsu meilė, simpatijos ir tolerancija vieną kartą gali išaugti į aklumą, kuris atneš žalą Lietuvai ir jos nepriklausomybei. Gal nereikės minėti nei kokių nors Rusijos grėsmių, kai nekontroliuojama imigrantų invazija pasiglemš vos tris dešimtmečius atkurtą laisvę. Tai šliaužiantis pavojus, kurį stebėti ir kuriam priešintis turi visa visuomenė.
Konfliktai ir persekiojimas šio dešimtmečio viduryje į Europą išginė gerokai daugiau žmonių nei ekonominiai motyvai, rodo Vokietijos „Ifo“ instituto atliktas tyrimas, kurio rezultatus pristato agentūra „Reuters“.
Miuncheno mokslininkai išanalizavo migrantų, kurie 2015 ir 2016 metais buvo palikę savo gimtąsias šalis, apklausų duomenis. 77 proc. respondentų pagrindine bėgimo priežastimi nurodė konfliktus gimtinėje ir tik 21 proc. ekonomines priežastis. 2 proc. įvardijo gamtos katastrofas ar kitas priežastis.
Motyvacija palikti gimtąją šalį buvo labai skirtinga priklausomai nuo to, iš kur migrantai kilę. Daugiau kaip 90 proc. apklaustųjų iš Afganistano, Irako, Somalio, Sudano ir Sirijos išvyko dėl konfliktų savo tėvynėje. Tačiau šis motyvas lemiamas buvo mažiau nei 10 proc. apklaustųjų iš Alžyro ir Maroko.
Iš viso buvo išanalizuoti beveik 22 000 vyresnių nei 14 metų amžiaus migrantų duomenys: apklausti pabėgėliai Europos tranzitinėse šalyse Graikijoje, Italijoje, Šiaurė Makedonijoje, Kroatijoje ir Bulgarijoje.
Tyrimo duomenys yra anoniminiai, todėl apklaustieji neturėjo pagrindo pateikti neteisingos informacijos, sakė „Ifo“ ekspertas Panu Poutvaara.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino pasaulio bendriją pasidalyti su jo šalimi pagalbos pabėgėliams naštą. Turkijos lyderis tai pareiškė šeštadienį Osakoje per baigiamąją spaudos konferenciją, skirtą Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimo rezultatams.
„Mes pranešėme apie pastangas, kurias Turkija deda pabėgėlių klausimu. Mes išleidome daugiau kaip 37 milijardus dolerių. Tarptautinė bendrija turi pasidalyti su mumis šią naštą“, – sakė R. T. Erdoganas.
Turkijos prezidentas priminė, kad šiuo metu šalies teritorijoje „gyvena milijonai žmonių, pabėgusių nuo konflikto kaimyninėje Sirijoje“. Anot R. T. Erdogano, pabėgėlių problema slegia tik Turkijos ir Jordanijos pečius.
„Kai kurios Vakarų šalys, mokančios kitus, kaip užtikrinti žmogaus teises, pačios neišlaikė egzamino šiuo klausimu“, – pridūrė Turkijos lyderis.
Italijos teismas penktadienį nurodė nutraukti procesą prieš vidaus reikalų ministrą ir vicepremjerą Matteo Salvinį dėl laisvės atėmimo. Teismas nagrinėjo atvejį 47 pabėgėlių, kurie sausio 19-ąją prie Libijos krantų buvo išgelbėti vokiečių humanitarinės organizacijos „Sea-Watch“ laivo.
M. Salvinio nurodymu, žmonėms daug dienų nebuvo leista išsilaipinti Italijoje. Tik Romai ir kitoms septynioms ES šalims pasiekus susitarimą dėl tolesnio pabėgėlių likimo, jiems sausio 31-ąją leista palikti laivą Katanijoje Sicilijoje.
„Tai nebuvo laisvės atėmimas. Tiesiog reikėjo gerbti taisykles, – po teismo sprendimo pareiškė M. Salvinis. – Procesas ir tyrimai manęs nebaugina“. Ministras iš ksenofobiškos „Lega“ partijos teigė esąs „patenkintas“, kad teisėsauga „patvirtina, jog uostai piratams gali būti uždaryti“.
Anot italų spaudos, teismas Sicilijoje konstatavo, kad su Nyderlandų vėliavą plaukiojantis laivas „Sea-Watch 3“ „vienašališkai ir be pakrančių apsaugos leidimo“ įplaukė į Italijos vandenis.
Dėl šio atvejo į teisėsaugos akiratį pateko ir ministras pirmininkas Giuseppė Contė, vicepremjeras Luigis di Maip bei transporto ministras Danilas Toninellis. Procesas prieš juos taip pat buvo nutrauktas.
Alžyro vicepremjeras, užsienio reikalų ministras Ramtane`as Lamamra, šią savaitę lankydamasis Italijoje ir Vokietijoje, įspėjo partnerius, kad šalyje į valdžią gali ateiti islamistai, o blogėjant situacijai Alžyre padidėtų migrantų srautas į Europą, praneša naujienų portalas TSA (Tout sur l’Algerie).
Jo šaltinių žiniomis, R. Lamamra per derybas Romoje ir Berlyne informavo apie du didžiausius pavojus, kuriuos kelia dabartinė krizė Alžyre, kur nuo vasario 22 d. vyksta daugiatūkstantinės protesto manifestacijos. Jų dalyviai reikalauja, kad kuo greičiau atsistatydintų šalies prezidentas Abdelazizas Bouteflika ir jo aplinka.
Pasak TSA, vicepremjeras įspėjo, kad vykstant pereinamajam procesui Alžyre į valdžią gali ateiti islamistai ir kad į Europą gali masiškai plūstelėti migrantai. Todėl R. Lamamra mėgino įtikinti Italijos ir Vokietijos pareigūnus, kad vienintelis būdas išvengti padėties blogėjimo Alžyre – šalies valdžios siūlomo plano realizavimas.
Kovo 11 d. 82 metų amžiaus A. Bouteflika, einantis valstybės vadovo pareigas nuo 1999 metų, kreipimesi į tautą paskelbė atsisakąs balotiruotis penktajai kadencijai, taip pat pranešė, kad balandžio 18 d. turėję įvykti prezidento rinkimai atidedami ir kad pradedamas pasiruošimas nacionalinei konferencijai, kuri turi parengti naujos šalies konstitucijos projektą. Naujo valstybės vadovo rinkimų data, pareiškė jis, bus paskelbta jau įgyvendinus reformas ir per referendumą priėmus naują šalies pagrindinį įstatymą.
Bet opozicija atmetė dialogą su valdžia, taip pat atsisakė dalyvauti nacionalinėje konferencijoje.
2018 m. Vokietijoje užfiksuota beveik 2 tūkst. nusikaltimų prieš pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus. Nusikaltimų pobūdis – nuo užgauliojimų, turto sugadinimo iki kūno sužalojimų ir žmogžudysčių, informuoja naujienų agentūra dpa.
Vokietijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, dauguma atvejų – 1 775 – buvo nukreipti tiesiogiai prieš pabėgėlius, 173 – prieš pastatus, kuriuose jie gyvena. Pranešta, kad iš viso buvo sužalota 315 žmonių.
Nors užpuolimų skaičius mažesnis nei 2016 ar 2017 m., tačiau gali būti, kad dalis pranešimų už 2018 m. bus registruota pavėluotai.
Vokietijos vidaus reikalų ministerija svarsto galimybę imtis sankcijų prieš tuos migrantus, kurie slepia savo tapatybę. Tai trečiadienį leidiniui „Focus Online“ pranešė žinybos atstovas Stephanas Mayeris.
„Mes norime būti griežtesni, pirmiausia duomenų apie tapatybę slėpimo klausimais, – sakė jis. – Su tais, kurie nuolat atsisako bendradarbiauti išduodant pasą atstojantį dokumentą arba aiškinantis tapatybę, reikia kur kas griežčiau elgtis suteikiant teisinį buvimo šalyje statusą arba skiriant socialinę pagalbą“.
Maždaug pusė pastaruoju metu į Vokietiją atvykusių prieglobsčio prašytojų nepateikė tapatybę patvirtinančių dokumentų. Gruodį Vokietijoje buvo priimtas įstatymas, numatantis, jog mokytis profesinio rengimo centruose ir gauti darbą šalyje gali tik tie pabėgėliai, kurie deda reikiamas pastangas, kad pareigūnai galėtų nustatyti jų tapatybę.
Šių metų gruodžio 4 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengta tarptautinė konferencije „ES ateitis: suverenių valstybių Europa“. Konferencijoje pranešimus skaitė svečiai iš Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos ir Lietuvos atstovai.
Ypatingo dėmesio
susilaukė Vokietijos bundestago Alternatyva Vokietijai frakcijos atstovai. Skaitytojų
dėmesiui siūlome teisininko, dr. Christiano
Wirtho pranešimą „Nacionalinių valstybių vidaus saugumas tautų Europoje“
Dr. Christian Wirth, AFD partija. Youtube.com nuotr.
Gerbiamosios ponios ir ponai, noriu pradėti pareikšdamas
padėką savo ir visų partijos Alternatyva
Vokietijai parlamentarų vardu renginio globėjui Arvydui Juozaičiui ir šios
konferencijos organizatoriams ponams Gintarui Songailai ir ponui Algiui
Avižieniui. Dėkojame už pakvietimą, už Jūsų atliekamą darbą ir suteiktą
galimybę kalbėti čia, gražiame Vilniaus mieste.
Svečiavausi čia jau šių metų vasario mėnesį ir jau tada
konstatavau, jog konservatyvių patriotiškai nusiteikusių lietuvių ir vokiečių
pažiūros yra labai panašios ir tikrai yra daug daugiau to, kas mus sieja, nei
aspektų, kurie mus skirtų. Pirmiausia mus sieja meilė mūsų tėvynėms, mūsų
tautoms, kultūrai ir tradicijoms, kurias mes puoselėjame ir norime išsaugoti.
Per paskutinius metus Europos Sąjungos veikla kėlė grėsmę
šioms vertybėms arba net bandė tikslingai jas panaikinti. Slenkantis švietimo
lygio mažinimas, suverenumo teisių atėmimas iš nacionalinių valstybių, euro
gelbėjimo akcijos ir vis labiau pučiama eurocentralizacija šiuo metu įgyja
neokomunistinių tendencijų. Tuo tikslu kuriami vis didingesni beprotiški
projektai, kaip antai Europos armija, kuri yra ne tik žingsnis į vieningą europinę
valstybę, bet kelia pavojų taikai Europos viduje ir už jos ribų.
Nuo 2015 metų rugsėjo mūsų šalys ir mūsų bendra europinė
kultūra susiduria su dar didesniu imanentiniu pavojumi…
Ponios ir ponai, neabejotinai supratote, apie ką aš
kalbu. Žinoma, kalbu apie migracijos bangą, kuriai plisti leido Angela Merkel
per savo vienasmeniškai pasirinktą neatsakingą politiką.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Atvėrusi sienas 2015 metų rugsėjo mėnesį visiems
migrantams, ponia Merkel pažeidė tiek Gyvenamosios
vietos ir Prieglobsčio įstatymų
bei Konstitucijos 16a straipsnio nuostatas, tiek ir galiojančią ES teisę, o
būtent Reglamentą „Dublinas III“. Ji paprasčiausiai neinformavo aukščiausiojo
Federalinės vyriausybės kontrolės organo – Bundestago – apie savo sprendimą ir
tokiu būdu šis sprendimas nebuvo įteisintas. Nepaisant visų viešų debatų,
nepaisant visų akivaizdžių pasekmių, Bundstage nevyko jokių debatų ir nebuvo
priimta jokio sprendimo šiuo klausimu!
Nepaisant rimtų įstatymų pažeidimų, ponia Merkel šio
klausimo neapsvarstė ir su Europos kaimynais, kurie visi buvo pastatyti prieš
įvykusius faktus ir iki šiandien sprendžia šių jos veiksmų sukeltus padarinius.
Daugelis šių valstybių jau uždarė savo sienas ir taiko tikslingas priemones
prieš tokį nekontroliuojamą masišką antplūdį. Austrija ir Italija, taip pat Vyšegrado
valstybės, kurių priekyje yra Vengrija, sėkmingai pasipriešino merkelinei
Vakarų Europos savigriovos politikai ir todėl yra šmeižiamos Vokietijos ir
tarptautinėje spaudoje. Alternatyva Vokietijai sveikina šį pasipriešinimą ir
pasisako už aiškią sienų uždarymo politiką bei išsiuntimą visų nelegalių ir
kriminalinių migrantų, kurie nuo 2015 m. atvyko ne tik į Vokietiją, bet ir į
visą Europą.
Merkel elgesys yra visiškai neatleistinas ir didelė
tikimybė, jog Europai tai dar brangiai atsieis. Todėl mes, Alternatyva
Vokietijai, įteikėme prašymą Konstituciniam teismui išnagrinėti institucinį
kaltinimą prieš Angelos Merkel vyriausybę, kad ji būtų patraukta atsakomybėn
dėl išdavikiško elgesio Vokietijos tautos bei kitų Europos tautų atžvilgiu,
kurios taip pat nukentėjo dėl tokio jos elgesio.
Nuo 2015 m. į Vokietiją atvyko daugiau kaip 2 milijonai
vadinamųjų pabėgėlių. Paduota daugiau kaip 1.6 mln. prašymų suteikti
prieglobstį.
Daugiausia pabėgėlių atvyko iš Sirijos, Afganistano,
Eritrėjos, Nigerijos, Somalijos ir Sudano: tai tik dalis migrantų kilmės šalių.
Net iš Turkijos per šiuos metus atvyko 8.700 avantiūristų pabėgėlių. Labai
didelis klaustukas, ar tikrai jie visi yra atvykę iš karo zonų arba galėtų būti
traktuojami kaip patiriantys politinį persekiojimą.
Klausimas dėl tų žmonių tikrosios tapatybės taip pat
dažnai lieka neatsakytas. Nuo migracijos bangos pradžios tapo įprasta, kad
dauguma atvykstančių į Vokietiją savo asmens dokumentus arba išmesdavo prieš
atvykdami į Europą, arba nuslėpdavo juos nuo tarnybų ir tvirtindavo neturintys
jokių dokumentų. Taip jie susikurdavo sau galimybę nurodyti tokią kilmės šalį,
kuri vėlesnės procedūros metu suteikdavo jiems galimybę gauti leidimą pasilikti
šalyje. Kad geriau atrodytų statistikos skaičiai, Vokietijos tarnyboms buvo
aiškiai nurodyta tikėti kiekvieno pabėgėlio pateikiama versija ir nepatikrinus
registruoti visus jų duomenis.
Kaip minėta, teisę gauti prieglobstį turi tik pabėgėliai
iš karo zonų ir dokumentais įrodomą politinį persekiojimą patiriantys asmenys.
Asmenys, atvykstantys iš saugių trečiųjų šalių, neturi konstitucinio pagrindo
prašyti prieglobsčio. Tinkamai taikant Vokietijos įstatymus, jiems turėtų būti
neleidžiama įvažiuoti į šalį. Suprantama, kad tam reikėtų tinkamai veikiančios
pasienio kontrolės, kurią, kaip visi žinome, Angela Merkel panaikino 2015
metais.
Deja, Vokietijoje yra daug advokatų, kurie pajuto, kad
migracijos krizė atneš jiems daug pelningos veiklos, ir jie, puikiai žinodami,
jog elgiasi nederamai, atstovauja šiems asmenims teismuose, išrūpindami jiems
leidimą būti arba visam laikui likti šalyje, nors jų klientų teiginiai apie jų
kilmę yra greičiausiai pramanyti ir/arba negali būti iki galo išaiškinti. Visa
tai turi nusikalstamos veikos požymių, tačiau trūkstant pajėgumų ir
politinės valios atitinkamose institucijose tai nėra išsiaiškinama iki galo.
Atvykus beveik 2 milijonams įvairių tautybių žmonių,
kurie didžiąja dalimi yra musulmonų tikėjimo, o jų socialiniai įgūdžiai nė iš
tolo nepanašūs į mūsiškius, Vokietijoje labai išaugo tam tikros rūšies
kriminalinių veikų skaičius.
Iš žiniasklaidos Jums neabejotinai yra žinoma, jog Vokietijoje
beveik nebūna dienos, kad neįvyktų kokie nors seksualinio priekabiavimo,
prievartavimo, užpuolimų peiliu ar žmogžudysčių atvejai.
Pabėgėliai. EPA-ELTA nuotr.
Kaip išaugo nepilnamečių ir jaunimo nusikaltėlių skaičius
tarp ne Vokietijos piliečių, įtariamų nusikaltimo padarymu, ypač akivaizdžiai
matome iš 2015/2016 m. statistikos duomenų. Iš nusikaltimo padarymu įtariamų
vokiečių 2016 m. nusikaltėlių skaičius sumažėjo 50 110. T.y. nusikaltimo padarymu įtariamų vokiečių skaičius
sumažėjo 3,4 proc. Per tą patį laikotarpį nusikaltimo padarymu įtariamų ne Vokietijos
piliečių skaičius padidėjo 4,6 proc., t.y. 41 800. Negalima tiksliai nustatyti,
ar didelė dalis kriminalinių nusikaltėlių iš tikrųjų yra nepilnamečiai, ar
priskirtini nepilnamečių baudžiamajai teisei, nes pabėgėliai mėgsta nurodyti
netikrą amžių.
Nors
pabėgimo priežastys daugelyje šalių, pavyzdžiui, Sirijoje, nebėra tokios akivaizdžios,
kaip anksčiau, o daugelyje regionų ir padėtis normalizavosi, bet federalinė
vyriausybė net nebando grąžinti pabėgėlių į jų tėvynes. Daug problemų iškyla
siekiant išsiųsti iš šalies tuos pabėgelius, kurių prašymai dėl prieglobsčio
suteikimo buvo atmesti. Dėl tokių asmenų išleidžiamos lėšos kartais siekia
kelis milijonus. Galima sakyti, jog Vokietijoje susikūrė net savotiška nauja
ekonomikos šaka: atskiros organizacijos, taip pat advokatai specializavosi,
kaip vilkinti užsieniečių išsiuntimą iš Vokietijos. Migrantai konsultuojami,
kaip sukliudyti išsiuntimą.
Dažniausiai
pateikiama pažyma apie kokią nors simuliuotą traumą, kurią išrašo į tą reikalą
įtraukti gydytojai. Kitos galimybės užkirsti kelią išsiuntimui: pabėgėliai kur
nors paslepia savo vaikus, arba jau įlaipinti į lėktuvą migrantai ima stipriai triukšmauti,
todėl pilotas priverčiamas dėl atitinkamų skrydžio reikalavimų tokiems asmenims
neleisti skristi.
Dabartinė
ponios Merkel vadovaujama vyriausybė siekia ir čia pagražinti statistiką – mat,
net tie asmenys, kurių prašymai dėl prieglobsčio suteikimo buvo atmesti, gali
tapti tikraisiais migrantais, jei jie dirba bent patį paprasčiausią darbą.
Į
Vokietiją kas mėnesį vis dar atvyksta ir įteikia prašymus dėl prieglobsčio
suteikimo po 10 000 migrantų. Negana to, kad nepertraukiamai plūsta migrantų
minios, ES ir Jungtinės Tautos planuoja naujus Europos kultūrai svetimų žmonių
srautus į Europą.
Viena vertus, jau egzistuoja ES
perkėlimo programa. Ji numato kasmet permanentiškai perkelti į Europą po 50
000 pabėgėlių, kuriems „ypač“ reikia apsaugos. Paskirstymo kvotas nustatys ne
atskiros valstybės, jos bus nustatomos ES lygmeniu. Tai yra globa, kuri būdinga
beveik diktatoriškam Europos Sajungos organų elgesiui.
Kita programa, apie kurią Jūs, galbūt, ne taip seniai išgirdote, yra Jungtinių Tautų migracijos sutartis. Todėl
Jūsų šalies labui norėčiau
pastebėti, jog apie šį pavojingą
susitarimą, kuriuo turėtų būti legalizuota nelegali migracija, Lietuvoje
pirmieji prabilo ir turėjo drąsos pasakyti teisybę Arvydas Juozaitis ir Algis
Avižienis, o ne grupelė konservatorių, kurių tarpe buvo ir asmuo, kuris vasario
mėnesį prieš pat mums atvykstant atšaukė kvietimą.
Jungtinių
Tautų migracijos sutartis sukels neregėto
masto pabėgėlių srautus į Europą. Priklausomai nuo to, į kuriuos asmenis šiuo klausimu
kreipiamasi, į Europą išsirengusių
žmonių skaičius galėtų siekti nuo 20 iki
300 milijonų. Iš to kylantis pavojus akivaizdus. Nekontroliuojamos, o vėliau
legalizuotos migracijos padaryta žala kultūrai būtų neatitaisoma. Ne tik
galimai, bet visiškai realiai iškiltų pavojus, jog negrįžtamai būtų sunaikintos
senosios Europos tautos ir jų prigimtinė kultūra.
Migrantai. EPA – ELTA nuotr.
Kol dar nepasiektas vadinamasis „point of no return“ (taškas, prie kurio
negrįžtama), dabar reikia veikti bendrai. Esame susidūrę su uždaviniu, kuriam analogų veltui ieškotume istorijoje. Mūsų
laikų ekologiniai fašistai ir neokomunistai Europos tautoms paskelbė karą. Jie
teigia, jog visa tai nori sunaikinti tautinės Europos jėgos, iš tikrųjų yra
priešingai. Šie suklaidinti žmonės savo
sergančią Europos Sąjungą painioja su Europa ir su per tūkstantmečius
susiformavusia kultūra ir tradicija. Vieninteliai žmonės, kurie suvokia Europai
iškilusią grėsmę, esame mes, Europos tautų patriotai, ir mes esame ne tie,
kurie nori sugriauti Europą, mes norime išsaugoti Europą ir jos tautas mums,
mūsų vaikams bei visoms būsimoms kartoms. Todėl džiaugiuosi, kad patriotinės ir
tautinės Europos partijos ir sąjūdžiai vis labiau kontaktuoja, bendrauja ir
suvokia, jog bendardarbiavimas turi esminės reikšmės sėkmei.
Bet mes nesirengiame, lyg kokie visažiniai, kištis į kurios nors tautos
reikalus, tik norime bendrai imtis mums bendrai rūpimų temų. Šiuo požiūriu
pirmiausia turime skirti dėmesį masinės migracijos temai ir rasti jos
sprendimus. Be to, svarbus yra ir euro klausimas bei liūdna ES finansinė
padėtis, taip pat eurocentrizmo silpninimas, o su tuo susijęs ir suvereniteto teisių grąžinimas
valstybėms. Tai tik kelios temos. Žinoma, tai nereiškia, jog bus atsisakyta
savitarpio pagalbos. Bet kiekvienu
atveju tik esant savitarpio sutarimui. Bet juk kiekviname blogyje visada esti
ir kai ko gero, o grėsmėje slypi ir šansas. Pasinaudokime juo, kad
sukurtume suverenių tautinių valstybių
Europą, tėvynių Europą.
Lietuva pirmą kartą pralaimėjo bylą prieš pabėgėlius Europos Žmogaus Teisių Teisme. Prieglobsčio prašiusiai čečėnų šeimai su penkiais mažamečiais vaikais, kuri pasienyje buvo grąžinta į Baltarusiją, priteista sumokėti 22 tūkst. eurų kompensaciją.
Spyna. Slaptai.lt nuotr.
Kaip komentare Eltai teigė Jungtinių Tautų ir ES ekspertė pabėgėlių klausimais, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė Lyra Jakulevičienė, antradienį Strasbūro teismo priimto sprendimo kaina – ne tik kompensacijai priteista suma, juolab kad pareiškėjai prašė dešimteriopai didesnės.
Kaip pabrėžė ekspertė, teismo sprendimas labai aiškiai parodė, kad Lietuva turi problemų pasienyje.
„Čečėnų šeimos byloje prieš Lietuvą priimtas sprendimas – pirmasis, kuomet mūsų valstybė pralaimi prieglobsčio prašytojų byloje. Be to, šis sprendimas – vienas iš keleto panašių, kuriuos Strasbūro teismas priiminėjo prieš skirtingas valstybes, kilus ginčui, ar privaloma į valstybės teritoriją priimti asmenį, kuris neturi dokumentų, galiojančios vizos, tačiau šalyje ieško prieglobsčio. Ar privalu tokius asmenis priimti, nepriklausomai nuo to, kokiu keliu atvyksta – jūra, sausuma, ar vis dėlto valstybės gali atstumti pabėgėlius pasienyje”, – komentavo prieglobsčio teisės specialistė.
Lietuvoje prieglobsčio prašiusi šeima buvo grąžinta į Baltarusiją. Kaip atkreipė dėmesį prof. L. Jakulevičienė, ši šalis nelaikoma saugia prieglobsčio prašantiems asmenims.
Kalbėdama apie bylos pralaimėjimo Strasbūre padarinius Lietuvai, Eltos pašnekovė jas siejo su platesne, bendra situacija Europoje, nes šiuo metu pabėgėlių ir apskritai migrantų klausimas ypač jautrus.
„Įvairios valstybės į ją reaguoja skirtingai: vengrai stato sienas, kitos valstybės bando atstumti pabėgėlius nuo sienos jūroje ar kitur pasienyje. Tačiau Strasbūro teismas šiuo klausimu labai nuoseklus – panašaus pobūdžio bylose konstatuojama, kad be vizos ar kitokių leidimų asmenys negali atvykti gyventi į kitos šalies teritoriją ir apsigyventi joje, bet atvejais, kai ieškoma apsaugos nuo persekiojimo kitoje valstybėje, laikomasi pozicijos, kad valstybių institucijos turi sudaryti galimybę tokiems asmenims pateikti prašymus likti šalyje. Jei pasiteisina, kad tokios apsaugos reikia, nuostata – leisti jiems likti šalyje”, – komentavo MRU profesorė.
Kaip pabrėžė prof. L. Jakulevičienė, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas – žinia Lietuvai, kad negalime apsistatyti sienomis.
„Taip, į šalį negalės patekti užsieniečiai, kurie tokios teisės neturi, tačiau ieškantiems apsaugos tokios galimybės vis dėlto turi būti sudarytos“, – konstatavo Jungtinių Tautų ir ES ekspertė pabėgėlių klausimais.
Prof. L. Jakulevičienei gaila, kad Lietuvai nepavyko taikiai susitarti su prieglobsčio prašytojais, kurie dėl žmogaus teisių pažeidimo kreipėsi į Strasbūro teismą.
„Teismo sprendimas labai aiškiai parodė, kad mes turime problemų pasienyje. Gal kartais nepagrįstai sekame kitų valstybių praktika, žiūrim, ką daro lenkai, vengrai, – valstybės, kurios gana kategoriškos migracijos, prieglobsčio klausimais, turint omenyje, kad ta pati čečėnų šeima Strasbūro teismui panašiu klausimu yra apskundusi ir Lenkiją“, – atkreipė dėmesį prof. L. Jakulevičienė.
Teisininkės įsitikinimu, Lietuva turi turėti aiškią savo poziciją dėl prieglobsčio prašytojų, nepaisant to, kad nemažai valstybių Europoje kategoriškai pasisako apie pabėgėlius ir ieško ne visada teisėtų būdų, kaip jų neįsileisti.
Prof. L. Jakulevičienės nuomone, Lietuva gali turėti ir turi neblogai veikiančias procedūras (sprendimai priimami greitai, jei nustatoma, kad asmuo pagrįstai prašo prieglobsčio, leidžiama jam pasilikti, jei ne – jis grąžinamas). „Bet jei pasienyje prieglobsčio prašantiems asmenims nesudaroma galimybė patekti į tas procedūras, minėta Lietuvos pažanga tarsi paneigiama“, – atkreipė dėmesį ekspertė.
ELTA primena, kad septynių asmenų čečėnų šeima – 1988 metais gimęs tėvas, 1994 metais gimusi motina ir penki jų vaikai – praėjusių metų pavasarį tris kartus bandė pateikti prieglobsčio prašymą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje.
Lietuva pripažinta pažeidusi du Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius, susijusius su draudimu kankinti ir teise į veiksmingą teisinę gynybą. „Įstatymas neleidžia Valstybės sienos apsaugos tarnybai neįleisti į šalį užsieniečių, kurie pateikė prieglobsčio prašymus, o sprendimą dėl to, ar nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, priima Migracijos departamentas, ne Valstybės sienos apsaugos tarnyba“, – rašoma Strasbūro teismo sprendime.
Pasak Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjų, 2017 metų balandžio 16, gegužės 11 ir gegužės 22 dienomis neleidus pareiškėjams pateikti prieglobsčio prašymų ir išsiuntus juos į Baltarusiją, neįvertinus teiginių, kad jie susidurs su realia rizika būti grąžinti į Čečėniją, kur su jais bus netinkamai elgiamasi, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Lietuvos Vyriausybė ginčijo – neva čečėnai prieglobsčio pasienyje neprašė, tačiau Strasbūro teismas nurodo priešingai.
Bandžiusi į Lietuvą atvykti pirmą kartą šeima ant pasieniečių išduoto jiems dokumento, atsisakančio įleisti juos į šalį, parašė „Azul“ – Čečėnijos pabėgėlių naudojamą žodį prieglobsčio prašymui apibūdinti. Trečią kartą bandžiusi patekti į Lietuvą šeima padavė pasieniečiams prieglobsčio prašymą raštu.
Teismą įtikino čečėnų argumentai, kad prieglobsčio visus tris kartus jie pasiprašė žodžiu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentavo, kad nei Lietuvos įstatymai, nei tarptautinė teisė nereikalauja prieglobsčio prašymus pateikti kokia nors specialia forma.
Negavusi prieglobsčio Lietuvoje ir pasibaigus leidimui gyventi Baltarusijoje, čečėnų šeimai pernai vasarą teko grįžti į Rusiją. Ten vyras buvo sulaikytas. 2018 metų pradžioje šeima atvyko į Lenkiją, taip pat nesėkmingai bandė pateikti prieglobsčio prašymą, bet galiausiai laimėjo bylą Strasbūro teisme ir apsistojo šioje šalyje.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel penktadienį tvirtai gynė nuosaikų kursą, kurio laikėsi 18 metų vadovaudama Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai (CDU). Kanclerės pasisakymas nuskambėjo partijai renkant naująjį vadovą.
CDU renkant naują lyderį, A. Merkel gina savo politinį palikimą. EPA-ELTA nuotr.
Sutikdama ilgas atsistojusių partijos delegatų ovacijas, dalies kurių akyse žibėjo ašaros, o rankose buvo plakatai su užrašais: „Ačiū, šefe“, akivaizdžiai susijaudinusi A. Merkel teigė, kad jos vadovaujama CDU laimėjo ketverius nacionalinius rinkimus, nes liko ištikima savo principams.
„Sunkiais laikais turėtume nepamiršti savo krikščioniškos ir demokratinės pozicijos“, – pabrėžė kanclerė.
Kalbėdama apie visame pasaulyje plintantį populizmą ir tai, ką pavadino bendrų vakarietiškų vertybių krize, A. Merkel tvirtino, kad tvarkai, kurią ji gynė, kyla pavojus.
„Ar tai būtų daugiašališkumo atmetimas, ar grįžimas prie nacionalizmo, ar tarptautinio bendradarbiavimo susiaurinimas iki sandorių sudarinėjimo ar prekybos karai, … hibridiniai karai, visuomenių destabilizavimas melagingomis naujienomis ar mūsų ES ateitis – mes, krikščionys demokratai, akis į akį susidūrę su tokiais iššūkiais, privalome parodyti, ką galime“, – kalbėjo kanclerė.
Pagrindiniai pretendentai pakeisti A. Merkel CDU vadovės poste – dabartinė partijos generalinė sekretorė Annegret Kramp-Karrenbauer ir teisininkas Friedrichas Merzas – nesutaria, ar partija turėtų tęsti kanclerės kursą, ar jo atsisakyti.
Trečiasis kandidatas, sveikatos apsaugos ministras Jensas Spahnas, itin kritiškai vertina 2015-aisiais A. Merkel priimtą sprendimą į šalį įsileisti daugiau kaip milijoną prieglobsčio prašytojų. Jo galimybės laimėti rinkimus laikomos ribotomis.
Nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės, ir šios problemos sprendimas gali būti tik politinis, po pokalbių su Rusijoje besilankančiu Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Migrantų skaičius nuolat didėja. Padėtis keičiasi tik geografiniu požiūriu ir srautai vėl didėja. Akivaizdu, migracijos į Europą potencialas milžiniškas“, – sakė V. Putinas.
Rusijos vadovo teigimu, didelės socialinės išmokos ir kitos išmokos Europoje tik skatina migracijos procesus. Pasak V. Putino, pirmiausiai jie kalbėjo apie migrantus iš Sirijos, Irako ir kitų Artimųjų Rytų šalių, o dabar kalba apie Užsachario Afriką. Dėl to nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės.
V. Putinas taip pat sulygino migracijos procesus Europoje ir Rusijoje, pabrėždamas, kad Rusija taip pat turi savų su migracija susijusių problemų.
„Tam tikru mastu, jie nėra geresni nei Europos, nes mes neturime jokių sienų su šalimis, iš kurių atvyksta migrantai. Tačiau paprastai šios šalys yra buvusios sovietinės respublikos“, – sakė V. Putinas ir pažymėjo, kad žmonės bent jau moka kalbėti rusiškai ir gali lengviau prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Anot V. Putino, kalbant apie Europą, padėtis šiuo atžvilgiu daug sudėtingesnė. „Į Europos šalis atvyksta visiškai skirtingo mentaliteto žmonės. Tokia adaptacija labai sudėtingas procesas“, – teigė jis.
A. Babišas – Čekijos ministras pirmininkas. EPA-ELTA nuotr.
Čekijos premjeras Andrejus Babišas pareikalavo griežtesnės ES pabėgėlių politikos. „Mes pirmiausiai turime pasiųsti aiškų signalą, kad Europa (pabėgėliams) uždaryta ir daugiau niekas čia negali atvykti“, – interviu Prahos dienraščiui „Pravo“ sakė dešiniojo populistinio judėjimo ANO įkūrėjas.
Kartu Europos žinia, anot A. Babišo, turi skambėti taip: „Likite namuose, tada mes padėsime jums ten!“ Ministras pirmininkas pabrėžė, kad svarbu kalbėti aiškiai. „Jei aš pasakiau, kad mes nepriimsime nė vieno nelegalaus migranto, tai taip ir bus“, – aiškino A. Babišas.
Čekijos premjeras dar kartą atmetė pabėgėlių padalijimą ES šalims pagal kvotas. „Aš savo europiečiams pokalbių partneriams nuolat sakau savo nuomonę, kad niekas negali priversti mūsų ką nors priimti. Tik Čekija sprendžia, kas pas mus gali gyventi“, – sakė jis.
Iš Slovakijos kilęs verslininkas A. Babišas Čekijoje tapo multimilijardieriumi. Jis Čekijoje mėgstamas ne tik dėl savo prieš pabėgėlius nukreiptos retorikos, bet ir dėl to, kad pateikia save kaip kovotoją su „korumpuotu elitu“.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis pasiekė kompromisą dėl prieglobsčio politikos, siekdami užbaigti nesutarimus, kėlusius grėsmę keturis mėnesius gyvuojančiai šalies koalicinei vyriausybei, informuoja BBC.
Po ilgai trukusių derybų H. Seehoferis atsiėmė grasinimus atsistatydinti iš vidaus reikalų ministro pareigų ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) lyderio posto.
Kaip pranešama, kanclerė sutiko sugriežtinti kontrolę pasienyje su Austrija, kad į Vokietiją nepatektų kitose ES šalyse prieglobsčio prašę žmonės. Bus įkurti tranzito centrai, kuriuose jie bus laikomi, kol galės būti išsiųsti atgal.
„Po intensyvių diskusijų tarp CDU ir CSU pasiekėme susitarimą dėl to, kaip ateityje galime užkirsti kelią nelegaliai migracijai pasienyje tarp Vokietijos ir Austrijos“, – reporteriams sakė H. Seehoferis.
Kanclerė taip pat pavadino susitarimą geru kompromisu.
CSU ir A. Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) dalijasi valdžia su centro kairiųjų Socialdemokratų partija (SPD), kuri dar turi pritarti paskutinės minutės kompromisui.
Ispanija šiuo metu į savo uostus neįsileis Vokietijos gelbėjimo laivo su 230 pabėgėlių. Nors šalis nori parodyti humanitarinį veidą, kaip tai padarė priimdama pabėgėlius iš gelbėjimo laivo „Aquarius“, tačiau visai kas kita yra „tapti jūrine pagalbos organizacija visai Europai“, pirmadienį interviu Ispanijos radijo stočiai „Cadena SER“ sakė viešųjų darbų ministras Josė Luisas Abalosas, kuris yra atsakingas ir už Ispanijos uostus.
Barselonos merė Ada Colau sekmadienį pasiūlė tapti „saugiu uostu“ pabėgėliams. „Taip, mes turime uostus, Barseloną, Valensiją, Palmą. Tačiau Ispanija negali viena prisiimti atsakomybės“, – interviu pabrėžė J. L. Abalosas.
Ispanijos premjeras Pedras Sanchezas tuo tarpu pareiškė esą už „Europos fronto“ sukūrimą. „Mes norime įkurti europiečių frontą, kuris kovotų su eurofobija“, – sakė socialdemokratas interviu Romos dienraščiui „La Repubblica“.
„Eurofobija yra didžiausia grėsmė ES. Yra vyriausybių, kaip Italijoje, kurios forsuoja antieuropietišką poziciją, kai pirmenybė teikiama nacionaliniam egoizmui. To priežastis yra ligšiolinė solidarumo iš ES pusės stoka šaliai, kuri priėmė pusę milijono žmonių“, – sakė P. Sanchezas.
Ispanija, anot jo, nereaguos nejautriai į „humanitarines tragedijas“ – kaip žmonių „Lifeline“ ir “ Alexander Maersk“ laivuose. „Tačiau akivaizdu, kad Ispanija viena negali duoti atsako į pabėgėlių krizę“, – pridūrė premjeras.
Šią savaitę per dvi dienas prie Libijos krantų nuskendus daugiau kaip 200 migrantų, pagrindiniame migracijos maršrute Viduržemio jūroje, jungiančiame Afriką ir Europą, šiais metais žuvusių migrantų skaičius pasiekė mažiausiai 1 tūkst., pranešė Jungtinės Tautos.
Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuras (UNHCR) teigė, kad jį sukrėtė migrantų mirtys ir ragino imtis skubių veiksmų, siekiant sumažinti žmonių žūtis.
UNHCR duomenimis, antradienį ir trečiadienį per tris atskirus incidentus nuskendo apytikriai 220 migrantų.
Antradienį prie Libijos krantų nuskendo medinis pabėgėlius ir migrantus gabenęs laivas. Iš apytikriai 100 keleivių išgyveno tik 5, kuriuos išgelbėjo Libijos pakrančių apsaugos tarnyba.
Be kita ko, tą pačią dieną kitoje vietoje prie Libijos pakrantės nuskendo apie 130 žmonių plukdžiusi guminė valtis. Skelbiama, kad 60 žmonių išgelbėjo vietos žvejai, o 70 kitų nuskendo.
Trečiojo incidento metu trečiadienį nuskendo daugiau kaip 50 žmonių.
Lenkijos (d) ir Vengrijos (k) premjerai neketina keisti savo pozicijos dėl pabėgėlių padalijimo. EPA-ELTA nuotr.
Lenkija ir Vengrija ginče dėl pabėgėlių padalijimo neatsisako konfrontacijos su Europos Sąjunga (ES). „Mūsų protėviai apsiverstų savo karstuose, jei mes sutiktume, kad kas nors kitas, o ne vengrai spręstų, kam būti mūsų valstybės teritorijoje“, – pirmadienį lankydamasis Lenkijoje pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis antrino V. Orbanui: „Mūsų sienų suverenumas turi likti mūsų vyriausybių kontrolėje“. Kartu jis pridūrė: „Prie Vyslos mes sprendžiame, kam atvykti į Lenkiją“.
ES šalys narės 2015 metais balsų dauguma nusprendė, kad kiekviena šalis privalo priimti nurodytą pabėgėlių skaičių. Budapeštas ir Varšuva tam priešinasi. Tai yra pirmoji V. Orbano kelionė į užsienį po perrinkimo balandį.
M. Morawieckis gynė ir ginčytiną abiejų šalių teisėsaugos reformą. Vidurio Europos šalys dėl savo komunistinės praeities turi reformuoti teisėsaugą, sakė jis. Šiuo klausimu Vakarų partnerės esą jų dažnai gerai nesupranta.
Europos Komisija kaltina Lenkijos valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją (PiS) tam tikrais įstatymais padarius teisėsaugą pavadžią sau ir todėl yra pradėjusi sankcijų procedūrą dėl grėsmės pagrindinėms ES vertybėms.
Lenkija netgi galėtų netekti balso teisės ES Ministrų Taryboje. Vengrija paskelbė stosianti vyriausybės Varšuvoje pusėn. ES įžvelgia pavojų ir teisėsaugos sistemos Vengrijoje nepriklausomumui.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.
Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.
Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.
Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.
Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.
Ir, atrodo, jis pavykęs.
O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?
Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:
Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…
G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.
Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.
…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).
Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos” dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?
Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.
Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…
Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.
Retos ir pamokomos.
Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.
Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai žiauri“.
Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.
Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.
Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.
Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.
Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:
„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.
