1964 10 18. Priemiestinėje autobusų stotyje, iš kurios pirmą kartą važiuodavau į naują darbą, keleiviai buvo apskurę, su ryšuliais, maišais, pintinėmis. Žmonės kalbėjo svetima, keista kalba. Gaila buvo mano gimtinės, Alytaus apylinkių, žmonių, kuriuos palikau, kurie, man atrodo, daug nuoširdesni, kultūringesni. Jaučiau nelabai slepiamą jeigu ne neapykantą, tai priešiškumą lietuvio lenkui, lenko – lietuviui.
Kai išlipau iš autobuso, iškart buvau užkalbintas, kaip vėliau paaiškėjo, būsimo mano kolegos, tos pačios grupės auklėtojo. Einant keliu, jis atsakinėjo į man rūpimus klausimus. Šalia kelio dirba vaikų grupė. Tai buvo būsimo mano skyriaus auklėtiniai, tik tada nė vieno jų neįsidėmėjau. Nustebau, kad jie mandagiai su Ž. pasisveikino, keli net ėmė priekaištauti: pamiršot mus, auklėtojau, neužeinat. Ž. tada atostogavo.
