simenas

1946-aisiais, pavasarį, pas mus ėmė lankytis Šimonių girios partizanai. Dažniausiai ateidavo Žalgiris ir Nemunėlis. Tai valgyti jiems pagamindavau, tai jų atneštus atsišaukimus turėdavau išplatinti, marškinius išskalbti. Taip ir tapau miško brolių pagalbininke, – pasakoja Elena Valevičiūtė-Uoksienė.

E.Valevičiūtė – judri, energinga, smulkaus sudėjimo moteriškė. Ji sėdi prie partizanų nuotraukomis apkrauto stalo ir noriai, nė kiek nepavargdama porina, ką jai ir jos bendražygiams teko išgyventi. Tik retsykiais nutyla – žūtbūt stengiasi prisiminti visų, tiek išdavikų, tiek garbingai ugnį ir vandenį perėjusių vyrų pavardes, slapyvardžius, suėmimo arba žuvimo datas.

Continue reading „Trečią kartą išsigelbėti nepavyko“

panevezio_2

Partizanas Vincas Grinkus mano, jog Žemaitijos ir Dzūkijos partizanams teko gal lengvesnė dalia nei jiems, panevėžiečiams.

Vincas Grinkus-Kariūnas buvo “Trimito” būrio partizanas. Būrio kovotojai žiemą dažnai rogėmis klajodavo po Panevėžio apskrities miškus. Būrys, pasirodo, beveik neturėjo bunkerių. Panevėžio apskrityje miškai reti, pelkėti, drėgni, ir bunkeriuose gyventi dėl drėgmės, vandens būdavo beveik neįmanoma. Vasarą “Trimito” vyrai nakvodavo šieno kupetose, pas žmones, iš šakų sukrautose palapinėse. Žiemą iš kaimiečių pasiimdavo arklį, roges ir kaip čigonai belsdavosi iš vieno miško galo į kitą.

Continue reading „Iki šiol su kulka petyje“