Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda mokslinėje konferencijoje „Gerovės valstybės kontūrai Lietuvoje“ Vytauto Ddžiojo universitete perskaitė pranešimą, kurį išplatino Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2020-01-17-prezidentas-g-nauseda-laukiniu-vakaru-principai-ekonomikoje-klaida/178766

Pasak jo, atėjo metas pasakyti, kad padarėme klaidą, pernelyg ilgai ekonomikoje leidę klostytis Laukinių Vakarų principams ir santykiams: ten, kur viešpatauja geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, nelieka vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį, taigi nėra vietos ir valstybei. Patikslinčiau Jo Ekselenciją, ne Laukinių Vakarų, o Laukinės Privatizacijos pasekmių siautėjimui.

Mes, sakė Prezidentas, pernelyg išaukštinome nematomą rinkos ranką ir gavome savotišką paradoksą – tuo pat metu giriamės, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą sparčiausiai artėjame link BVP vienam gyventojui vidurkio, o, kita vertus, raudonuojame, kad socialinės atskirties rodikliai Lietuvoje yra vieni iš blogiausių visoje Europos Sąjungoje. Tai aiškiai parodo mūsų valdžios fiasko.

Tam, kad sukurtume valstybę, kurioje būtų gera gyventi visiems – dirbantiesiems, vaikams, jaunimui, senjorams, neįgaliesiems, sėkmę patiriantiems ir turintiems sunkumų, – mums reikia perskirstymo per biudžetą, kuris nuosekliai didėtų metai iš metų. Su tokiu perskirstymu, koks yra dabar, kalbos apie gerovės valstybę tampa tiesiog pigia demagogija, – įsitikinęs Respublikos Prezidentas.

Pridursiu dar, kad bandymas įstatymu pajungti sau LRT, siūlymai nuginkluoti savanorius nepaprastosios padėties atveju, keistas užsispyrimas išsaugoti Susisiekimo ministrą, labai svarbų būtent tos nepaprastosios padėties atveju, bandymas pažeminti Seimo rinkiminę kartelę iki 3 procentų, atveriant kelią į Seimą neaiškių partijų atstovams ir t.t. – ar tai ne simptomai šliaužiančio “demokratinio” perversmo, kad dar tvirčiau “viešpatautų geriau ginkluoti ir turintys daugiau pažinčių, neliktų vietos mažesniems, silpnesniems – ir mąstantiems apie bendrąjį gėrį, taigi neliktų vietos ir valstybei”?

Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Neseniai politologas Lauras Bielinis, vertindamas santykius tarp Prezidento ir Vyriausybės, išreiškė nuomonę, kad “Prezidentui nedera veltis į rinkimų kampaniją”. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/sudetingas-nausedos-sprendimas-ar-bus-nueita-grybauskaites-pedomis.d?id=83295271

Nesutinku su juo. Jei Prezidentas yra patriotas, o tuo aš neabejoju, jam neturi būti tas pats, koks bus naujasis Seimas.

Jis ir pats paminėtoje konferencijoje pareiškė, kad “netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes (taigi ir jis, – K.S.), manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais”.

Mindaugas Lingė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tik galima nesunkiai nuspėti, kad atsakymus jis gaus tokius, kokių norės. Ne pažadai ir atsakymai į klausimus pirmiausiai turi lemti Prezidento pasirinkimą, o pasitikėjimas partijomis, kurį turi nulemti ilgalaikės jų biografijos ir tų partijų pagarba Prezidento institucijai. Juo labiau, kad Prezidentas žino žymiai daugiau, kas vyksta partijų viduje, negu eiliniai rinkėjai.

Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Mindaugas Lingė, šiuo metu konsultuojantis TS-LKD strateginės komunikacijos ir vidaus politikos klausimais, sako esąs įsitikinęs, kad “valdantieji akivaizdžiai tyčiojasi iš prezidento Gitano Nausėdos.”

Turint omeny Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės populiarumą, autoritetą rinkėjų tarpe, viliuosi, kad rinkimų išvakarėse abu jie visgi viešai apsispręs, ką norėtų matyti būsimame Seime ne su kokiomis nors surašytomis nuostabiausiomis rinkiminėmis programomis ir priesaikomis, kad jas įvykdys, o pasitikėjimo prasme.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.01.22; 10:00

 

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Nesutinku su politologu Lauru Bieliniu, kad “Prezidentui nedera veltis į rinkimų kampaniją”. Jei Prezidentas yra patriotas, o tuo aš neabejoju, jam neturi būti tas pats, koks bus naujasis Seimas.

Jis ir pats neseniai pareiškė, kad “netrukus prasidės intensyvus politinis sezonas, rinkimų batalijos, kuriose mes (taigi ir jis, – K.S.), manau, privalome gauti atsakymus iš tų partijų, kurios išsirikiuos prie starto linijos ir vilios rinkėją įvairiais pažadais”.

Tik galima nesunkiai nuspėti, kad atsakymus jis gaus tokius, kokių norės. Ne pažadai ir atsakymai į klausimus turi lemti Prezidento pasirinkimą, o pasitikėjimas partijomis, kurį turi nulemti ilgalaikės jų biografijos, ir tų partijų pagarba Prezidento institucijai. Juo labiau, kad Prezidentas žino žymiai daugiau, kas vyksta partijų viduje, negu eilinis rinkėjas.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiasis patarėjas Mindaugas Lingė, šiuo metu konsultuojantis TS-LKD strateginės komunikacijos ir vidaus politikos klausimais, sako esąs įsitikinęs, kad “valdantieji akivaizdžiai tyčiojasi iš prezidento Gitano Nausėdos.”

Turint omeny Gitano Nausėdos ir Dalios Grybauskaitės populiarumą, autoritetą rinkėjų tarpe, viliuosi, kad rinkimų išvakarėse abu jie visgi viešai apsispręs, ką norėtų matyti būsimame Seime ne su kokiomis nors surašytomis nuostabiausiomis rinkiminėmis programomis ir priesaikomis, kad jas įvykdys, o pasitikėjimo prasme.

2020.01.20; 06:00

Prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis įsitikinęs, kad kartelės mažinimas ne tik fragmentuoja Seimą, tačiau ir sukuria vadinamuosius auksinius balsus. Pasak šalies vadovo patarėjo, partijos turėtų rūpintis ne asmenine nauda paremtu rinkimų kartelės mažinimu, o aktyviai politikos valdyme nedalyvaujančių žmonių pritraukimu.
 
„Sumažinimas kartelės iki 3 procentų akivaizdu, kad fragmentuoja patį Seimą ir sukuria tuos kabutėse vadinamus auksinius balsus. Nereikia tikrai ieškoti istorijos praeityje ar užsienio pavyzdžiuose. Dabartinė situacija su susisiekimo ministru tikrai yra tokia situacija, kai koalicijos mažasis partneris, kuris, galima sakyti, yra tame „auksinių balsų“ vaidmenyje, užima tokią poziciją ir kažkuria prasme netgi politiškai šantažuoja tiek valdančiąją daugumą, tiek patį premjerą. Akivaizdu, kad tai veda į politinę destrukciją“, – DelfiTV pirmadienį sakė P. Mačiulis.
 
Pasak P. Mačiulio, partijos turėtų rūpintis ne rinkimų kartelės mažinimu, o aktyviai politikos valdyme nedalyvaujančių žmonių pritraukimu.
 
„Norėtųsi, kad politinės partijos rūpintųsi ne vadinamųjų vartų praplatinimu, o tuo, kaip patraukti rinkėjus ir tuos žmones, kurie nedalyvauja balsuodami, nedalyvauja aktyviai valstybės valdyme. Kaip patraukti juos idėjomis, pasiūlymais, vertybėmis. Bet akivaizdu, kad tos tikrosios politinės konkurencijos nevyksta, ir visi galvoja tik kaip žūtbūt, mažinant slenksčius, patekti į Seimą ir toliau“, – sakė prezidento patarėjas.
 
Pasak P. Mačiulio, po politikų teiginiais, kad kovojama yra už didesnę demokratiją, iš tiesų slepiasi daug asmeninių interesų.
 
ELTA primena, kad prezidentas G. Nausėda 2019 metų pabaigoje vetavo parlamente pritarimo sulaukusias įstatymo pataisas, numatančias žemesnę patekimo į parlamentą kartelę partijoms ir koalicijoms iki 3 ir 5 procentų. Prezidento teigimu, ši valdančiųjų iniciatyva tiesiog dar labiau trikdytų Seimo darbą. Šalies vadovo vetuoti šį projektą prašė tiek Seimo opozicija, tiek šalies politologai.
 
Tam, kad prezidento veto būtų atmestas, už tai turi balsuoti ne mažiau nei 71 Seimo narys.
 
Šiuo metu partijos kandidatų sąrašas Seimo narių mandatų gali gauti tik tada, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 5 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, o jungtinis kandidatų sąrašas mandatų dalybose dalyvauja tik tada, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 15:45

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sunkiai prasiskverbdama pro prekybininkų įžibintą šviesų jūrą, pro visur iškabinėtus blizgučius ir įkyriai rėkiančią prieškalėdinę reklamą, bet kaip visada nedvejodama krikščioniškąjį pasaulį į savo malonę ima globti Didžiojo Laukimo išminties tyla.

Tai reiškia – artėja Adventas. Tai reiškia – į pabaigą eina metai. Nepaprasti metai: pirmieji antrojo nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Ir – keistoki metai, palyginus su paskutiniais pirmojo šimtmečio metais.

2018-jie džiugino mus neeiliniais, valstybinės reikšmės atradimais: buvo surastas 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto originalas, surasti vieno žymiausio pokario Nepriklausomybės kovų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

O 2019-ji metai įeis į Lietuvos istoriją… kuo? Dvejomis neeilinėmis, valstybinio lygio laidotuvėmis ir … neeiliniu gaisru?

Tai įvykiai, kuriuose mūsų valstybė pasirodė labai dviprasmiškai.

Viena vertus, ir valdžia, ir tauta parodė mokanti pagerbti tuos, kurie kūrė istoriją ir aukojosi dėl valstybės.

Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, gaisras apšvietė, kad valstybėje turime itin nekompetentingą valdžią su sprendimų nesugebančiais priimti valdininkais, ir piliečius, kurie užuot normaliai dirbę, dėl valdžios nekompetencijos yra priversti aukotis… Ir aukojasi ne tik gaisrininkai, bet ir mokytojai, ir gydytojai, ir kalėjimų prižiūrėtojai, ir ūkininkai…

Išsirinkome prezidentą, patikėję, kad jam pavyks sumažinti prarają, skiriančią valdžią nuo visuomenės, turtuolius nuo vargšų. Bet rinkėjų viltys dūžta į gelžbetoninę apmaudo, pavydo ir keršto sieną, kurią prieš naujai išrinktą prezidentą stato vertybėse pasimetęs Seimas, pagrindines pozicijas užvaldžiusi žiniasklaida ir ją kurstantys pinigingi, mokesčių vengiantys išsišokėliai, siekdami iškraipyti ir išjuokti vos ne kiekvieną prezidento žodį ir žingsnį…

Kad aš neperdedu, liudija tas džiaugsmas, su kuriuo yra tiražuojamas faktas, kad galų gale prezidento reitingai pradėjo smukti…

Sakoma, dėmių galima rasti ir saulėje, o juo labiau – žmonėse. O dar lengviau rasti klaidas ir dėmes politikų veiksmuose ar žodžiuose. Reikia tik panorėti.

Noro mūsų žiniasklaida, rodos, nestokoja. Gal tai ir nebūtų blogai, jei tai būtų nuoširdus noras išsiaiškinti tikrą tiesą, kuri atstovautų ir gintų visuomenės, o ne kurio nors klano interesus. Bet jei klysta galingiausieji, autoritetingiausi, tai ko galime tikėtis iš eilinių žurnalistų, kaip ir apskritai iš žmonių?

Advento išvakarėse, laukiant vilties, tikintis išganymo, natūralu žvilgsnį nuo žemės kreipti į Aukštybes. O ten išvystame Dešimt Dievo Įsakymų, kuriuos ant Sinajaus kalno Dievas įteikė Mozei. O antrasis Įsakymas, kaip užrašyta Išėjimo knygoje, skelbia: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas..“

Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

O ką daro šiuolaikinis, vadinamasis „modernusis“ žmogus? Kategoriškai atmesdamas Dievo buvimą,  rypaudamas, jog Žmogus, klaupdamasis ant kelių prieš Dievą, žemina save, tas žmogus su gyvuliška aistra ne tik klaupiasi, bet ir voliojasi purvyne prieš kitą žmogų, iš kurio jis tikisi ar duonos, ar reginių, ar valdžios, ar kitų malonumų. Modernusis, „laisvasis“ žmogus pataikauja, žeminasi, šmeižia, išduoda kitą. Net nužudo…

Žodžiu, žmogus, kuris dėl Dievo negali vienintelio dalyko – pripažinti, jog jis yra Tiesa, dėl savęs, dėl savo rankomis pačiupinėjamos naudos „čia ir dabar“, pagarbindamas kitą žmogų, gali padaryti viską. Tame tarpe ir tai, ką Dievas laiko nuodėme, ir ką nusikaltimu neretai pripažįsta Įstatymas!

Bet štai kažkieno nematoma ranka atverčia Luko Evangeliją, ir skaitome: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“.

Tada išeina aikštėn visa. Ir kas gera, ir kas bloga… Ir nusikaltimai, ir žmogaus didybė.

Iškyla ir bado akis žmogaus, nusilenkusio kitam žmogui, menkystė…

Bet „išeina aikštėn“ ir slapta, nakčia užkasti didvyrių palaikai: kelias dešimtis metų nežinioje išgulėję A. Ramanausko-Vanago palaikai ir pusantro šimtmečio metų – 1863-1864 m. sukilėlių palaikai. Jų paslaptis tampa atskleista. Kodėl? Vardan ko?

Gal būt tam, kad būtų atgaivinti istoriniai prisiminimai, kad tautoje būtų prižadinta visa, kas joje buvo ir išliko geriausia?

Gal būt, plaukdama iškilmingoje laidotuvių procesijoje per jų nužudymo vieta tapusį miestą, paslaptis prisikėlė tam, kad primintų tautoms jų laisvės kovas ir jų vadų vardus tokiu laiku, tokiomis dienomis, kai galingiausios pasaulio galybės užsimojo ištrinti iš istorijos mažąsias, nuolankiausias tautas jų pačių rankomis? Kai mūsų valstybės laivas, užuot plukdęs tautą į saugų gerovės krantą, blaškosi, nebesuvokdamas, nei kas jį vairuoja, nei kur kreipia?

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

Liberalai, daugiau nei prieš šimtą metų iškėlę šūkį „Daugiau laisvės ir mažiau valstybės“, pavertė valstybę, pasak kunigo Jono Juraičio „bedančiu sarginiu šunimi“, tinkančiu nebent loti naktimis liberalo sode, kad apsaugotų jo turtus.

Liberalus retkarčiais pakeičiantys socialistai daro iš valstybės melžiamą karvę,  kurią noriai melžia ne tik patys socialistai, socialdemokratai, bet ir liberaliomis save laikančios partijos. O jaunimas, kurį senstelėjusios ir nusivylusios visuomenės gelbėtoju mėgsta skelbti išsikvėpusios, valstybę nugyvenusios vadinamosios tradicinės partijos, iš valstybės laukia to, ko ji duoti negali: meilės, namų šilumos, tėviško/motiniško auklėjimo, visokių pramogų. Užtat valstybė, normalių žmogiškų santykių puoselėti nebemokančiai visuomenei pritariant (priešinasi tik kukli mažuma…), užsimojo įstatymais reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ten, kur tradiciškai veikdavo tik meilė, pasitikėjimas ir tarpusavio įsipareigojimai.

Didėjantis visuomenės agresyvumas, patyčios, savižudybės liudija, kad laisvė be atsakomybės ir materialinis gerbūvis be meilės nesuteikia nei laimės, nei vilties…

Vis dar norite mažiau valstybės? Gal taip ir bus kada nors. Bet ne tada, kai bus  mažiau mokesčių, o tada, kai bus daugiau sąžinės! Todėl Adventas – labai tinkamas pirmasis žingsnis laukimo, tikėjimo, maldos ir vilties kupiname kelyje į sąžinę. Link Dievo… Kartu su vilties nepraradusia tikinčiųjų bendruomene.

2019.11.27; 15:20

Lietuviška eisena Maišiagaloje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip mes visi žinome, demokratinės valstybės valdymas yra ideologijai atstovaujančios piliečių grupei – partija. Lietuvoje taip jau atsitiko, kad didžioji lyderių dalis kuria asmenines partijas be ideologijos.

Dažniausiai „ant bangos“ būdamas lyderis „ištempia“ rinkimuose gerus rezultatus, bet kaip taisyklė, tai yra laikina. Šiuo metu dar viena partija išgyvena krizę. Norisi paklausti politikų, ar jie galvoja, kad visuomenei patinka pastovios postų dalybos, interesų  konfliktai, korupcija? Gal jau laikas imtis idėjinių permainų, ilgalaikių ekonominių prognozių kūrimo ir šalies prognozinių gairių nustatymo…

Norisi priminti politikams kaip studentams: Partinė veiklaPolitinė veikla:

Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Norint rinkimuose gerai pasirodyti ir laimėti, reikia bent dalyvauti. Norint dalyvauti ir laimėti reik narių jėgas, pastangas ir administracinius resursus naudoti partijos narių ir partijos siekių  įgyvendinimui. Kaip parodė praktika, norint gero rezultato, reikia lojalių politikų ir darbuotojų. Reikia kelti politikų kvalifikaciją, mokinti, visuomenei plačiau dalyvauti rinkimuose, o jei pavyks ir realiame gyvenime leisti laiką kartu, bei padėti politikams spręsti klausimus. Partijos nariai patikėjo savo likimą lyderiams, jie neša atsakomybę. Nariai pasitiki ir tiki savo lyderiais, kad jie valdys sąžiningai, laikydamiesi etikos ir elgesio kodekso.

Partijos išgyveno lengvą sukrėtimą ir permainas, bet išliks patikimiausias demokratiškiausias valstybės valdymo darinys. Bet piliečiai, patikėję partijos valdymą lyderiams, tikisi sąžiningo darbo siekiant bendro tikslo ir aiškaus rezultato. Visi susirenkam savanoriškai ir laikomės bendro tikslo vardan šalies ateities.

Partinė veikla yra kreipiama į kandidatų (pageidautina partijos narių) valdžios parengimą, iškėlimą !!! Politinė ir partinė veikla – nukreipta į valstybės kūrybą ir savo partijos idėjų įgyvendinimą, įtvirtinimą. Painiojama politinę veiklą su partija. Partinė veikla yra taip pat politinė, tačiau siauresnė. Partinė veikla – nukreipta į valstybės kūrybą ir savo partijos idėjų įgyvendinimą, įtvirtinimą. Tad kiekvienas sparnas privalo turėti aiškias gaires: Tautiškoji partija akcentuoja tautinį, krikščioniškoji – krikščioniškąjį, liberalioji – laisvės prioritetus.

Myliu Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Veiklos įsitvirtinimas – procesas, kuris skirtas visuomenės ugdymo ir jos sutelkimo į pilietinį darinį – sąmoningą pilietinę visuomenę, kuriai nėra skirtumo tarp visuomeninės, politinės ir partinės veiklos – jos tapačios, nes nukreiptos į valstybės kūrybą ir tvirtinimą.

Norint išvengti klausimų ir pretenzijų iš bendrapartiečių, siūlau atmetus savanaudiškumą bei kitų organizacijų interesus, atsižvelgti ir priiminėti sprendimus tik geriausius partijai ir jos nariams…. Rekomendacija ateičiai – priiminėti iš taško, kas geriausia Lietuvai, sprendimus laikantis etikos ir elgesio kodekso.

Sėkmingų startų linki Nerijus Bakasėnas

2019.07.04; 10:59

Pirmadienis kunkuliavo savivaldybių rinkimų nuotaikomis. Vieniems pasisekė geriau, kitiems – prasčiau. Kai kam visiškai nepasisekė.

Demagogiją spinduliavęs V. Uspaskichas, atrodo, Vilniaus meru jau netaps niekada. O tai reiškia, jog nemokamai nebevažinėsime troleibusais ir autobusais, mūsų daugiabučių kiemai nebus tokie, kaip ievropoj; nebus renovuoti seni  daugiabučiai, jų gyventojams tik pareiškus norą (t. y. pamojus stebuklingąja lazdele) ir nieko už tai nemokant.

Pažadai per visą rinkimų agitacijos laikotarpį pylėsi kaip iš gausybės rago. Bet tai – nieko nauja. Visąlaik taip būdavo, nes politikai – esamieji ir būsiantieji – tai tarsi atskira kasta žmonių, kuriems nesvetimi net patys žemiausieji nuodėmių ratai. Ir su tuo reikia mums visiems susitaikyti.

Kuo, vis dėlto, išsiskyrė šie rinkimai iš ankstesnių, vykusių 2015-aisiais?

Šiek tiek padidėjusiu rinkėjų skaičiumi. Bet labiausiai – visuomeninių rinkėjų komitetų gausa ir negudriai užslėpta apgaule viena sėdimąja užtūpti ant kelių valdiškų kėdžių. Ar tai įmanoma? Regis, – taip.

Man regis, dar negreit sulauksime aukščiausiųjų institucijų įvertinimo ir atsakymo į klausimą, kodėl politikas, būdamas Seimo nariu, tuo pačiu metu ir ministru, taip pat tuo pačiu metu gali kandidatuoti ir į merus. Juk šia negudria rokiruote tiesiog bandoma apkvailinti rinkėją. Šįkart, ačiū Dievui, nepavyko nei Nagliui  Puteikiui, nei Virginijui Sinkevičiui. Pastarasis vakar vienos televizijos tiesioginėje laidoje, prispirtas į kampą, prisipažino, jog, kandidatuodamas į Vilniaus miesto merus, net nesistengė juo tapti; tiesiog tokiu būdu norėjo pritraukti kuo daugiau valstiečių į miesto tarybą. Kažkiek, matyt, pavyko.

Tačiau užvis labiausiai liūdina nacionalinėje politikoje įsigalėjanti tendencija partijas keisti visuomeniniais komitetais. Ką tai rodo? Visų pirma tai, jog tradicinės (ir ne tik) partijos vis labiau praranda žmonių pasitikėjimą. Išsitrina vertybiniai, programiniai jų skirtumai. Garsūs korupciniai skandalai kaip vėžio metastazės ardo partijas iš vidaus, atverdamos kelius tokiems marginaliniams dariniams kaip visuomeniniai komitetai.

Kas juose? Muzikantai, aktoriai, o ir šiaip – autsaideriai politiniame gyvenime.

Rinkimų į savivaldybių tarybas išvakarėse į rankas pakliuvo reklaminis leidinukas, kuriame, pavyzdžiui, dainininkas Jurgis Didžiulis, prisistato ne tik kaip muzikantas, bet ir politologas.

Kad daugelių, siekiančių būti išrinktais, neadekvatus noras patapti tuo, kuo niekad nebuvo ir niekuomet nebus, ambicijos peržengia elementaraus padorumo ribas, kaip jau nieko ir nebestebina. Tai tapo tarsi norma.

Vis dėlto, kaip bežiūrėtum į partijas, net ir gerokai apipešiotas, jos turi tam tikras struktūras, hierarchiją, partinę drausmę ir atsiskaitomybę. Daugeliui dažniausiai jau būna pažįstami ir gerai žinomi vardai. Rinkėjui žymiai lengviau apsispręsti nei renkantis iš rinkimų komitetų, į kuriuos dažniausiai patenka visiškai atsitiktiniai žmonės – be atsakomybės ir be aiškių įsipareigojimų. Tai tarsi tik priedanga pirmuoju numeriu sąraše įrašytiems asmenims tapti merais.

Ir šie rinkimai, kaip bebūtų liūdna, aiškiai parodė, kad visuomeniniai rinkimų komitetai gerokai aplenkė partijas. O tai akivaizdžiai byloja, jog ne vienu atveju mažai politikoje susigaudantis rinkėjas nusipirko katę maiše.

Šiuose rinkimuose būta ir šviesesnių akimirkų. Triuškinamai pralaimėjo Biržų rajono senbuvis meras Valdemaras Valkiūnas, kuris reikalavo, kad švedai grąžintų kelias patrankas, išgabentas į Švediją po lietuvių mūšių su tais pačiais švedais.

Užtat įtikinamai laimėjo kitas senbuvis – Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, virš kurio kabo Damoklo kardas.  Pasirodo, ne visi mūsų rinkėjai vienodai suvokia ir apmąsto nuodėmių sunkį.

Po dviejų savaičių vėl grįšime prie urnų pradėti nebaigtą darbą (ne visi merai išrinkti pirmajame  ture). Norėtųsi, žinoma, kad bendrapiliečiai reikliau žvelgtų į tai, kokią ateitį renkasi.

Kad rastųsi daugiau išminties.

2019.03.04; 12:05