Patriarchas

Aktualijos

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lapkričio 23-iąją minimas tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus 169-asis gimtadienis. Karantino suvaržymai privertė keisti šių lietuvių tautai svarbių metinių paminėjimo sumanymus. Patriarcho gimtosiose vietose turėjęs vykti minėjimas persikelia į internetinę erdvę kviesdamas įsitraukti šešių Lietuvos savivaldybių gyventojus.
 
Minint šią dieną, sostinės meras Remigijus Šimašius prie tautos patriarcho paminklo pririšo trisdešimt Lietuvos vėliavos spalvų balionų. Paruošta ir kita dovana – specialiai iš Filharmonijos balkono Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitininkas Dovas Lietuvninkas atliko du Juozo Naujalio kūrinius: „Jaunimo giesmė“ bei „Lietuva brangi“.
 
„30 Lietuvos vėliavos spalvų balionų tautos patriarchui – gimtadienio dovana nuo Vilniaus. Jonas Basanavičius ne tik sutelkė tautą, bet ir sunkiausiais laikais nepaliko Vilniaus. Ir jis tikrai džiaugtųsi šiandienos laisva Lietuva. Tikiu, kad ši ryški, džiaugsmą simbolizuojanti dovana įkvėps kartu ir vilniečius ateityje, kuomet jau vėl galėsime saugiai susiburti, kurti naują miesto tradiciją“, – sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Vilniaus miesto savivaldybė kviečia paminėti dr. J. Basanavičiaus gimtadienį ir aplankyti ne tik jo skulptūrą prieš Nacionalinę Filharmoniją, bet ir atvykti prie kitų vietų, susijusių su tautos patriarchu: Sgnatarų namų, amžinojo poilsio vietą Senosiose Rasų kapinėse, kitų objektų mieste.
 
Norintys taip pat gali pasivaikščioti ir po kitas, galbūt mažiau žinomas su dr. J. Basanavičiumi susijusias vietas – Domaševičiaus g. 9 namą, kuriame 1920−1927 m. gyveno J. Basanavičius. Čia, 1967 m. jo atminimui įamžinti, prie namo pagrindinio fasado buvo pritvirtinta memorialinė lenta. Latako g. 1/2 – kur taip pat, net dešimt metų su pertraukomis gyveno tautos patriarchas, o ant pačio pastato galima rasti memorialinę lentą. Dr. J. Basanavičiaus mirties vieta − Vilniaus g. 25 namas, tuometinės ligoninės pastatas, taip pat pažymėta lietuvių tautos patriarcho atminimui skirta memorialinė lenta.
 
Jono Basanavičiaus tėviškė. Vytauto Visocko nuotr.

Svarbi vieta ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai – Signatarų namai, taip pat susijusį su dr. J. Basanavičiumi. Namai šiandien kviečia dalyvauti ir specialiame orientaciniame – bet virtualiame – žaidime, skirtame dr. J. Basanavičiaus gimtadieniui.
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Viena iš labiausiai prigijusių Jono Basanavičiaus gimtinės tradicijų – kasmet lapkričio 23 dieną paminėti patriarcho gimtadienį jo gimtuosiuose namuose. Šiais metais svečių priimti negalime, tad parengėme nuotaikingą intelektinį žaidimą, pasitelkėme virtualius kanalus, paruošėme specialius prizus nugalėtojams ir ateiname pas jus. Tikslių vietų, kur gimtadienio šventės dovanos lauks laimėtojų, neišduosime, joms įminti reikės išnarplioti kiekvienai savivaldybei skirtą užuominą. Suklusti turėtų Anykščių, Kauno ir Vilkaviškio rajonų, Marijampolės, Palangos ir Vilniaus miestų savivaldybių gyventojai“, – ragina žaidimo rengėja, Jono Basanavičiaus gimtinės muziejininkė Agnė Brazaitienė.
 
Rengėjai prasitaria, jog ieškant atsakymų visų pirma reikia galvoti apie J. Basanavičių ir su jo gyvenimu ar veikla susijusias vietas. Dalyviai kviečiami žaisti atsakingai – į žaidimo vietas vykti pėsčiomis vieni arba tik su savo šeimos nariais, nesibūriuoti, laikytis saugaus atstumo ir dėvėti apsaugines priemones.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.23; 12:00
Aktualijos

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šeštadienį Vilkaviškio rajone, Ožkabalių kaime, esančioje Jono Basanavičiaus sodyboje jos atstatymo 30-mečio proga rengiamas minėjimas.
 
Čia atidaryta paroda, pasakojanti sodybos istoriją, prisiminimais dalysis atstatymo iniciatoriai. Šventinę visų nuotaiką palaikys grupė „Folk Trio” bei kiti atlikėjai. Renginio svečiai galės paskanauti Tautos atgimimo ąžuolyne užaugusių gilių kavos ir vietos verslininkų patiektų vaišių, pranešė Lietuvos nacionalinis muziejus.
Vilnius. Jono Basanavičiaus gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kelių iniciatyvių žmonių dėka apleista dr. J. Basanavičiaus gimtinė šiandien lyg atgimusi iš pelenų – čia veikia muziejus, žaliuoja beveik 7000 pasodintų ąžuolų, vyksta moksleiviams ir suaugusiems skirtos edukacijos.
 
Šioje sodyboje Jonas Basanavičius praleido savo vaikystę. Gyvenamasis Basanavičių namas šiame Suvalkijos vienkiemyje buvo pastatytas dar prieš gimstant būsimajam Patriarchui – 1832 metais. Šią pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimos sodybą sudarė namas (stuba), kluonas, dviejų dalių klėtis su prieklėčiu, du dideli tvartai, aliejinyčia ir jauja su pirtimi.
 
„Iš tėvų gimtųjų namų Jonas Basanavičius išvyko būdamas paauglys. Išvažiavęs mokytis į juos sugrįždavo tik jau kaip svečias – savaitgaliais ar atostogoms. Rūpintis sodyba buvo patikėta jaunėliui broliui Vincui, tačiau per ilgą laiką sodybos pastatai ne kartą degė ir po truputį nyko“, – sodybos istoriją prisiminė Jono Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė.
 
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarpukariu Basanavičių palikuonys net Antano Smetonos kanceliarijos prašė taisyti prastos būklės sodybos pastatus, tačiau užėjus karui to padaryti nesuspėta. Sodybos atstatymo iniciatyva atgimė tik po pusšimčio metų – 1988 metais.
 
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

„Tradiciškai kiekvienais metais minime Jono Basanavičiaus gimtinėje žaliuojančio didžiulio, žmogaus rankomis sodinto Tautos atgimimo ąžuolyno, gimtadienį. Tačiau niekad neminėdavome sodybos atstatymo pradžios, todėl norime prisiminti nepelnytai pamirštą kilnią iniciatyvą, ją iškėlusius bei įgyvendinusius žmones“, – sakė J. Basanavičiaus gimtinės vedėja R. Vasiliauskienė.
 
Inicijavus sodybos atstatymą, pirmiausia buvo atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, vėliau – karvidė, kluonas ir kiaulidė. Paskutinis pastatas sodyboje atstatytas 1998 metais. Sodybos projektavimo darbus pagal surinktą medžiagą atliko architektė Živilė Mačionienė.
 
Atstatytuose pastatuose jau beveik 30 metų veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su pasiturinčio suvalkiečio ūkininko kasdieniu gyvenimu, pačiu Jonu Basanavičiumi ir savita, tik šiam kraštui būdinga, etnine kultūra. Šiandien J. Basanavičiaus gimtinė – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.04; 00:30
AktualijosSkaitomiausios

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Sostinės policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šeštadienį išniekinto patriarcho Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse.
 
Rasų kapinių darbuotoja policijai pranešė, kad apspjaudytas J. Basanavičiaus paminklas, ištrypta kapavietė, išspardytos žvakės.
 
Už kapo išniekinimą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.17; 09:00
Aktualijos

Prie patriarcho J. Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Išrinktasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį, pradėdamas savo inauguracinę dieną, su šeima apsilankė prie patriarcho Jono Basanavičiaus paminklo sostinės centre, kur pagerbė vieną valstybės kūrėjų.
 
Savo kalboje G. Nausėda prabilo ir apie grėsmę tautinei tapatybei.
 
„Šis žmogus man simbolizuoja, kiek galima padaryti Lietuvos labui net ir nebūtinai būnant politiku. Aš net nežinau, kaip jį būtų galima vienu žodžiu įvardinti, ilgai galvojau, kokį įrašą būtų galima palikti jo pase, ten, kur yra parašyta profesija, veiklos rūšis, ir pagalvojau, kad ten nereikia rašyti daktaras, ten nereikia rašyti istorikas ar politikas. Ten reikia įrašyti vieną žodį – Lietuva, nes tai buvo jo viso gyvenimo moto“, – susirinkusiai miniai sakė G. Nausėda.
 
Prakalbo apie pavojų tautinei tapatybei
 
Lietuvių tautinei tapatybei yra iškilęs pavojus, pažymėjo naujasis šalies vadovas.
 
„Šitas žmogus (J. Basanavičius – ELTA) puoselėjo mūsų tautinę tapatybę tuo metu, kai jai buvo daugiausia pavojaus. Šiandien aš matau, kad mūsų tautinei tapatybei taip pat kyla pavojai ir galbūt ne tiek dėl to, kad mes patys nebesugebame tos tautinės tapatybės išlaikyti, bet dėl to, kad yra daugybė pagundų – globalizuotas pasaulis, daug visokių tarptautinių srovių, kurios galbūt kitą kartą ir pakreipia lengviau paveikius žmones tokia globalizmo kultūros linkme ir tautinės tapatybės puoselėjimas šiandien tampa kaip reta sudėtingas uždavinys, kurį reikia mums įgyvendinti“, – sakė G. Nausėda.
 
Patriarcho J. Basanavičiaus atminimas, teigia išrinktasis šalies prezidentas, turėtų įkvėpti žmones vertinti savo kilmę bei pasiūlyti visam pasauliui unikalų idėjų.
 
„J. Basanavičius mums bus ta paspirtis, kuri visada primins, kas mes esame, ko mes siekiame šiame pasaulyje ir ką mes ketiname šiame pasaulyje pasiūlyti. Pasiūlykime savo idėjas, išskirtinumą, savo sėkmę – aš tikiu ja, kad Lietuva gali pasiekti savo sėkmę ir tuo tapti įdomi pasauliui. Semkimės visi įkvėpimo iš šito žmogaus, netraktuokime jo kaip paminklo, traktuokime jį kaip gyvą žmogų, kuris stebi mus, žvelgia į mus ir praeidami pro šalį pagalvokime – o ką aš šiandien arba šią savaitę padariau gero Lietuvai?“, – palinkėjo žmonėms G. Nausėda.
Prie patriarcho J. Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Išrinktasis prezidentas taip pat teigė besitikintis, kad pasirinkdami jį šalies vadovu žmonės nesuklydo.
 
„Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina toks etapas, kuomet tu padarai ryškų posūkį. Tas posūkis yra padarytas ne šiaip sau – aš manau, kad jį reikėjo padaryti, reikėjo pasiūlyti savo alternatyvą Lietuvai, reikėjo pasiūlyti save ir visoje toje pasirinkimo laisvėje, kurią rinkimai mums suteikia, aš tikiuosi, kad Lietuvos žmonės nesuklydo padarydami savo pasirinkimus“, – sakė G. Nausėda.
 
Penktadienį prisiekia ir pareigas pradeda eiti šiemet gegužę naujuoju prezidentu išrinktas G. Nausėda, valstybės vadovo kėdėje pakeisiantis dešimtmetį šaliai vadovavusią Dalią Grybauskaitę.
 
Kaip nepriklausomas kandidatas, G. Nausėda prezidento rinkimų antrajame ture gegužės 26 dieną surinko 66 proc. balsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.13; 06:40
Aktualijos

Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Skambant giesmei „Kur giria žaliuoja“ penktadienio vakarą Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui.

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Į Vilnių „grįžusį“ tautos patriarchą pasveikinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad daktaras J. Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti.

„Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė prezidentė.

Pasak D. Grybauskaitės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. „Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka aktuali ir šiandien”, – pridūrė šalies vadovė.

Prezidentas Valdas Adamkus priminė 1905 metus ir laikmetį, kai Vilniuje gyveno J. Basanavičius. Beveik tris dešimtmečius gyvendamas Bulgarijoje ir kitose šalyse jis tuomet jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas.

Iš intensyvios ir labai svarbios J. Basanavičiaus veiklos išskiriami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 metais ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 metais.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

J. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas bei tęstinio jos leidinio „Lietuvių tauta“ redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailes parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 metais buvo ketinama griauti.

1913 metais J. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 metais Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu J. Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Basanavičiui teko patirti daug materialinių sunkumų, bet 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Jo signatarai – nuo 1917 metų rudens Vilniuje veikusios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai) vasario 16 dieną. J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybes Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.

1920 metais Želigovskio legionams užėmus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte, kiek įmanydamas stengėsi palaikyti lietuvybę, nors Lenkijos valdžia į J. Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai.

Šiuo laikotarpiu J. Basanavičius tapo tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigijo „tautos patriarcho“ vardas.

Kaip sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, J. Basanavičiaus gyvenimas liudija, kad svajonės pildosi, o jis pats – pavyzdys, kiek gali padaryti vienas žmogus.

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jis pats iš savo natūros neatrodo ir pats savęs nelaikė didvyriu, bet atėjo ir įkvėpė tautą. Tai – įkvėpimas mums visiems šiandien, kad didelė svajonė ir didelis ryžtas gali uždegti žmones nuversti kalnus. Ačiū, daktare J. Basanavičiau už tai ir sveikas „sugrįžęs“ į Vilnių”, – sakė R. Šimašius.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

ELTA primena, kad paminklą tautos patriarchui sukūrė skulptorius Gediminas Piekuras. Paminklo papėdėje įamžinti J. Basanavičiaus žodžiai: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“.

Tai žodžiai iš J. Basanavičiaus 1883 metais parašytos pratarmės pirmajam „Aušros“ žurnalo numeriui. „Aušra“ pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą.

J. Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jis gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirė 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.24; 06:55

senderovic_2
Aktualijos

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt domisi per Rusijos RTVi kanalą transliuojamomis diskusijų ir ginčų laidomis “Osoboje mnenije”. Ne sykį esame skelbę žymių Rusijos politikos komentatorių, rašytojų, žurnalistų Leonido Mlečino, Valerijos Novodvorskajos, Julijos Latyninos nuomonių vertimus.

Šiandien savo skaitytojams pateikiame  pokalbio su Viktoru ŠENDEROVIČIUMI vertimą. Paskutiniojoje diskusijų laidoje “Ypatingoji nuomonė” ponas Viktoras Šenderovičius diskutavo apie ritualinę žmogžudystę Kazanėje, “Reichstago padegimą, galimus pavojus stačiatikybei, rusiškus idiotizmus ir net multiplikacinio filmo “Na, palauk” likimą.

Ypač mūsų dėmesį patraukė V.Šenderovičiaus įžvalgos, kai per daug griežtos bausmės sukelia dar daugiau problemų … būtent persekiotojams, o ne persekiojamiems.

Continue reading „RTVi laidoje “Osoboje mnenije” – ypatingoji Viktoro Šenderovičiaus nuomonė ( 1 )” →

latynina10
Aktualijos

Aš pereinu prie pagrindinės Rusijos vidaus naujienos, kuri, žinoma, ne taip kelia dvasią, kaip teorinės fizikos laimėjimai. Tai “Pussy Riot” procesas, iš tikrųjų pirmasis, kurį publika seka.

Net Michailo Chodorkovskio proceso, iš tiesų, taip nesekė, nes viskas vis tiek buvo aišku. Ir štai, tiesą sakant, maža įžanga.

Liepos 19-ąją, teroro Tatarstane dieną (tada, kai užmušė muftijaus pavaduotoją ir susprogdino paties muftijaus mašiną), Tatarstano modžachedai išplatino tinkluose vaizdo kreipimąsi, kuriame atnaujino ištikimybės Dokai Umarovui priesaiką.

Continue reading „„Pussy Riot” proceso ypatumai” →

Fotoreportažai

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo paminėtos Jono Basanavičiaus 160-osios gimimo metinės. Apie lietuvių tautos Patriarchą, jo nuveiktus darbus įdomiai papasakojo bibliotekos direktorius humanitarinių mokslų daktaras docentas Sigitas Narbutas. Gaila – tik labai mažam būreliui žmonių, beveik vien bibliotekos darbuotojams. Verkšlename, kad J.Basanavičius nūnai tinkamai nevertinamas ir negerbiamas, net niekinamas, bet kai pasitaiko tinkama proga, net didesnėje salėje jo paminėti nesugebame.

“Tolęs nutolęs nuo mūsų Jonas Basanavičius, lėtų laikų atstovas, išbluko laiko tėkmėje. Pasiraginame stabtelėti, apsidairyti, bet greičiai negailestingi. Kukli patriarcho vieta istorinės sąmonės kūrimo šerdyje – švietimo sistemoje. Ar verta kalbėti apie didesnį ar mažesnį intarpą vadovėlio tekste? Autoritetų nuosmukis dabartyje, teisių įgyvendinimas kvotų pavidalu, o istorija jau nėra tiesioginė gyvenimo mokytoja, nes jos nesimoko būsimieji karaliai ar valdovai – keliomis klišėmis antspauduoja vertinimus ir tekstus apie tekstus. Pasimokyti sugebame tik iš savų klaidų. Svetimųjų pasiekimai – sakykime, kaimynų išspausdinti Janio Rainio Raštai labiau domina ne valdžios atstovus, bet tik kultūros visuomenę. Tiesa akivaizdi: Jono Basanavičiau  akademinio raštų leidimo negreit sulauksime, nėra paskelbtos išsamesnės jo bibliografijos” (Algirdas Grigaravičius “Dvi neskelbtos Jono Basanavičiaus kalbos”, “Metai”, Nr. 11)

“Pagyvenus drauge su visa lietuvių tauta josios atsigaivelėjimo tokį didelį istorijos laikotarpį, teko man šiomis dienomis sulaukti retai pasitaikantį ilgo amžiaus jubiliejų. Šiandien, būtent lapkričio 23 dieną, sukako man lygiai 70 metų amžiaus. Gimęs prieš Šv. Jono nuo Kryžiaus dieną ir tą pat dieną, t.y. 24, krikštytas, gavau to nelaimingojo šventojo vardą, o drauge su Jono vardu paveldėjau jo kryžių ir daugelį įvairių nelaimių, kurios visame mano gyvenime persekioja mane.

Mažas būdamas, turėjau tėvų namuose gana vargo. Eidamas 5 ar 6 metus, įpuolęs į durpinyčią vos neprigėriau; kitą kartą iš Lukšių pavasarį grįžtant, vos nenuskendau. Gimnazijos laikais 4 ar 5 klasėj pradėjau patsai savo darbu pelnyti duoną, pamokas duodamas kaip ir universitatės pirmaisiais metais. Mokslus pabaigus, lietuvystės persekiojimo laiku, vargau drauge su lietuvių tauta ir kenčiau ilgus metus toli nuo savo mylimo krašto, kurį tik sapnuose matyti galėjau, nes rusų valdžios smarkiai draudžiama buvo grįžti. 1881-82 metais sumanius gelbėti lietuvių tautą, įsteigiant tam tikrą organą, šiame sumanyme ir man teko žaisti rolę, bet įgyti ir nemaža rūpesnio. Tik reikia atminti, kad tuomet “Aušrą” steigiant ir man jai programos prakalbą rašant, susipratusių lietuvių, kurie būtų tuojau galėję gelbėti darbe, buvo, rodos, viso labo tiek, keik vienoje rankoje pirštų. Tik atsiminkime to laiko padėtį. Visa arba kuo ne visa to meto lietuvių inteligentija – ypač kunigija ir neskaitlinga svietiškija buvo sulenkėję – lenkų orientacijos, ištautėję ir nieku gyvu į tautos atgaivinimo darbą pritraukti netikusi. O ir patsai laikraščio sumanymas galėjo ne vienam rodytis tik drąsumo bandymu šaudyti į dangaus mėlynę – ins Blane schiessen! Ir jei ne to dangaus Apvaizda, kuri, kaip pasirodė, Lietuvos dar neužmiršus ir kuria galima buvo pasitikėti, visas mūsų rūpesnis prie ano laiko aplinkybių būtų niekais pavirtęs.

Galop šalia tiek nelaimių galima paminėti ir vieną didelį džiaugsmą, kurio savo gyvenime sulaukiau, kad mano velėjimas, prakalbą “Aušrai” rašant, ištartas: “Kai “Aušrai” auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia” – pilnai išsipildė: nuo “Aušros” 1883 m. pasirodymo iki šiol ta dvasia labai prašvito ir išsiplėtė mūsų tautoje taip, kad jai galop teko sulaukti nepriklausomybės įgijimo ir savistovio būvio kitų tautų tarpe. Čia tai ir glūdi “Aušros” nuopelnai.” (Iš J.Basanavičiaus parengtos atsakomosios kalbos 70-osioms gimimo netinėms paminėti Vilniuje 1921 m. lapkričio 15 d.)

Vytauto Visocko nuotr.

2011.11.28