Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje įsivyrauja seniai nematytas chaosas. Nors demokratija skelbia, kad suverenitetas priklauso tautai, o ši valdo per savo rinktus atstovus, valdžią šiandien perima teismai.

Šį rudenį viena po kitos pasipylė naujienos apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimus, kuriais Lietuvos piliečiams leista pasuose asmenvardžius rašyti norima kalba vietoje valstybinės. Visi turėjo girdėti, kad dėl lenkų reikalaujamo asmenvardžių rašymo Seime kariaujama jau dešimtmetį, tačiau galutinio sprendimo nepasiekta. Pagal įstatymus, tą gali padaryti tik Seimas, tačiau netikėtai padarė apygardos lygio teismai, kelis kartus priėmę itin liberalius sprendimus ir paaiškinę, kad užleisdami valstybinės kalbos vietą pasuose tik užtikrina „žmogaus teises“.

Demokratinėje valstybėje įstatymai turi derėti su Konstitucija, o teismų sprendimai – su galiojančiais įstatymais. Hierarchija tarsi aiški, tačiau šį rudenį buvo apversta aukštyn kojomis. Minėta savo savivale Vilniaus apygardos teismas paneigė beveik viską, kuo remiasi demokratinė politinė santvarka.

Konstitucinis Teismas dar 2009 metais yra išaiškinęs, kad įrašai pasuose kitomis kalbomis galimi tik papildomų įrašų puslapyje, o ne vietoje valstybinės kalbos. 2014 metais numatyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali leisti įstatymu įteisinti išimtis. Išimtys buvo leistos pilietybę gavusiems užsienio piliečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.

Seimas šia galimybe kol kas nepasinaudojo ir joks tą leidžiantis įstatymas nebuvo priimtas. Neleido to ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), 2017 metų pradžioje priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą, jog paso įrašai kita kalba galimi tik papildomų įrašų puslapyje. Beveik visa žiniasklaida skelbė priešingai. Aukštesnių teismų sprendimai suformuoja doktriną, kuria turi vadovautis žemesnieji teismai. Ir vėl nesvarbu. Savavališkais sprendimais apygardos teismas paneigė ir Konstituciją, ir galiojančius įstatymus, ir teismų doktriną. Nepriklausomai nuo to, ką manome asmenvardžių klausimu, vardan teisminės sistemos stabilumo turime tikėtis, kad sprendimas bus skundžiamas, o LVAT pakartos savo išvadas.

Teismai valstybę ant galvos stato ne tik asmenvardžių rašymo klausimu. Šis tėra pavyzdys. Jau metų pradžioje Vilniaus apylinkės teismas leido moteriai pase įsirašyti vyrišką lytį, neatitinkančią jos biologinės lyties. Toks sprendimas ir vėl įteisina tai, ko iki šiol nėra įteisinęs Seimas. Ir vėl motyvuojama tuo, kad teisėjų nuomone, egzistuoja teisė būti pripažintam esant norimos lyties, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktika.

Europoje jau porą dešimtmečių kalbama apie tai, kad teismai vis labiau kišasi į politinius sprendimus, o atsakomybės besikratantys politikai mielai užleidžia jiems savo pareigas. Tai vadinama politikos juridizacija. Lietuvoje šis reiškinys įgavo išties radikalias formas.

Reikia pripažinti, kad dėl to didele dalimi kaltas pats Konstitucinis Teismas, pats ignoruojant teisinės valstybės principus. Įsimintinas 2014 m. liepos 11 d. sprendimas. Dar 1994 metais buvo išaiškinta, kad Seimas jokiais atvejais negali varžyti tautos iniciatyvos rengti referendumą dėl Konstitucijos keitimo, nes tauta yra aukščiau Seimo ir Konstitucijos, pirminis jų valdžios šaltinis. 2014 m. nutarta priešingai ir Seimui suteikta veto teisė. Kartu pasakyta, kad Konstitucijos negalima keisti atsisakant demokratijos ar nepriklausomybės. Jokiu būdu nesiūlant keisti kurį iš šių dalykų, būtina pripažinti, kad Konstitucijos 148 straipsnis tiesiogiai leidžia tokį pakeitimą, nurodydamas, kad tam reikalinga ¾ balsų dauguma. Taip Konstitucinis Teismas atvirai paneigė tiek savo ankstesnius sprendimus, tiek patį Konstitucijos tekstą.

Jeigu Konstitucinis Teismas gali sau leisti ignoruoti ir keisti viską, kas yra virš jo, kodėl to paties negali daryti žemesnieji teismai? Žinoma gali! Ir daro. Konstitucinis Teismas pradėjo šį chaosą, tačiau pats niekada neras jėgų jo užbaigti. Valstybės gelbėjimas nuo teismų savivalės yra tik jos piliečių rankose.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2017.11.13; 03:01

Pamatęs, kaip kūrėsi Tėvynės sąjungos partija, parašiau politinę pasakėčią „Gegutė ir devynbalsė“. Ją 2013 m. rugsėjo 9 d. paskelbė Lietuvos žurnalistų interneto portalas.

Ten rašiau:

Lietuvos nedraugų nuostata – išeinant pasilikti – realizuojama ne vien per priedangos organizacijas, bet ir per įsiterpimą į demokratinį valstybės valdymą – per partinę sistemą. Kai kurių sąjungų, akcijų, partijų kilmė – ne lietuviška, jos lojalumu Lietuvos valstybei nepasižymi, nes išsirito iš nedraugių kiaušinių, padėtų į Sąjūdžio lizdą. 

Konservatoriai nusipelnė impičmento?

 

 

Gediminas Kirkilas – Andrius Kubilius. Modesto Tamulionio koliažas

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis buvo galinga, plačios visuomenės palaikoma, vedusi ne tik į Baltijos kelią, bet ir į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, organizacija. Tačiau 1993 m. buvo įkurta Tėvynės Sąjungos (TS) partija kaip Lietuvos Nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio darbų tęsėja, į kurią Sąjūdžio vadovų skatinama sugužėjo politinį kapitalą jau įgijusi didžioji Sąjūdžio dalyvių dalis. Sąjūdis nukraujavo, buvo paliktas saviveiklai. 

TS-LKD įsikūrė 2008 m. gegužės 7 d. susijungus Tėvynės sąjungai (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir Lietuvos krikščionims demokratams.

Jungtinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija taip pat vienijo politinius kalinius ir tremtinius, kurie tęsia istorinę Lietuvos laisvės kovos ir rezistencijos išsaugojimo misiją. Taip pat TS-LKD viduje veikia tarpukarine tautininkų linija besiremianti Tautininkų frakcija kaip atspindys 2007 m. įvykusios Tautininkų sąjungos prisijungimo prie Tėvynės sąjungos.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau, faktiškai, artėjant TS-LKD ir LSDP pozicijoms, Tautininkų frakcija iš partijos buvo pašalinta, politiniai kaliniai ir tremtiniai dėl amžiaus natūraliai pasitraukė, dabar jau projektuojama paliekant tik TS, LKD atsisakyti (atsikratyti ideologijos, narių?).

O svarstant pavardžių rašybą dokumentuose  neva opozicionieriai, buvęs TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius ir buvęs LSDP pirmininkas Gediminas Kirkilas įkyriai pučia birbynes vienu tonu. TS-LKD frakcija birbynių paveikta, regis, skyla, panašu, jog, anot žurnalisto, TS-LKD liks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos priekaba. Tai netrukus, įvykus balsavimui Seime dėl pavardžių rašymo dokumentuose, turėtų paaiškėti.

 

XXX

Gegutė ir devynbalsė 

 

Kukuot kimiu balsu gegutei pabodo,

Devynbalsę išgirdus gilumoje sodo,

Savo vaikus sumanė išmokyt giesmės,

Nors reiktų netekti savos prigimties.

 

 Devynbalsės lizdely kai rados kiaušiniai,

Gegutė nutaikius savą dėjo tyliai.

Patikli giesmininkė klastos nepažino;

Tausojo, perėjo, maitino mažylius. 

 

Vienas iš jauniklių labai greit įmito,

Išmėtė mažylius, kaip koks parazitas.

Vargšė giesmininkė vienturtį augino,

Kol gegutė skristi draugėn pavadino. 

 

Tačiau gegužiukas balso nepakeitęs,

Ne prie giesmininkės, prie motinos taikės;

Vienodai plunksnavos, vienodai kukavo,

Ir elgės vienodai pagal prigimtį savo. 

***

Kartais į draugiją klastūnas atklydęs,

Prisiplaka veikiai kaip tikras dalyvis.

Tačiau toks veikėjas per klastą užgimęs,

Nesunkiai suardo ir pačią draugiją.

2017.06.10; 07:00

Užmojai dėl lenkakalbių Lietuvos piliečių pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne lietuviškais rašmenimis pasiekė apogėjų?

Kai kurie Lietuvos politikai ilgus metus įvairias būdais viešai ir privačiai žadėję Lenkijos valdžiai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovams įgyvendinti šį ilgametį ir atkaklų Lenkijos Respublikos politikų reikalavimą visoms Lietuvos valdžioms, pagaliau išėjo į žūtbūtinę finišo tiesiąją. Ilgą laiką dangstęsi į Lietuvą atvykusių gyventi užsieniečių ir už jų ištekėjusių moterų patiriamais nepatogumais dėl jų nelietuviškų pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose įrašų ne valstybine kalba, „stūmėjai“ pagaliau atskleidė tikruosius savo kėslus.

Continue reading „Ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija atlaikys politikų spaudimą?“

Du Seimo nariai – Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė – nutarė pakeisti savo turėtą profesinę TSKP bei VLKJS istorikų kvalifikaciją ir tapti lietuvių onomastikos specialistais.

Pradėjo jie nuo asmenvardžių rašybos įstatymo projekto. Anot jo autorių, iš Lietuvos piliečio asmenvardžio rašybos turi būti aišku, ar žmogus yra lietuvis, ar kitatautis. Kitataučius Lietuvos piliečius siūloma ženklinti kitokia, nelietuviška jų asmenvardžių rašyba.

Continue reading „Savi ir „kitataučiai“ Lietuvos piliečiai“

songaila_didelis

Seimo narys, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila įteikė prezidentei Daliai Grybauskaitei memorandumą dėl Lietuvos santykių su Lenkija.

Šiame memorandume Seimo narys apgailestauja dėl atsakingų Lenkijos Respublikos politikų ir net valstybės vadovų nesiliaujančių pareiškimų apie tai, kad Lietuva esą nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų Lenkijai dėl „lenkiškos rašybos“ įvedimo. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis ką tik ir vėl pareiškė, kad „Lenkijos ir Lietuvos valstybių pasirašytoje 1994 metų sutartyje Lietuva yra įsipareigojusi, be kita ko, įvesti lenkišką pavardžių rašybą“.

Continue reading „Memorandumas dėl Lietuvos santykių su Lenkija“

baranauskiene-

Reikalavimai lenkų vardus ir pavardes lietuviškuose pasuose rašyti lenkiškai netyla – negelbsti nė Konstitucinio teismo išaiškinimai, kad to neleidžia Konstitucija, įtvirtinanti lietuvių kalbą kaip valstybinę, nei kiti argumentai. Lenkijos vadovai pučiasi ir nevažiuoja į Sausio 13-osios dvidešimtmečio minėjimą, vietinės Lenkų rinkimų akcijos atstovai nepaliaudami virkauja Europos Parlamente ir kitose tarptautinėse institucijose.

Jiems antrina ir mūsų vietiniai į intelektualo statusą pretenduojantys kosmopolitai, o tie, kurie drįsta prieštarauti, kaltinami visomis įmanomomis nuodėmėmis, pradedant šiaudiniu patriotizmu ir egoistišku nacionalizmu, baigiant sąmoningu strateginės partnerystės su Lenkija griovimu ir mažne siekiu įstumti Lietuvą atgal į Rusijos įtakos sferą.

Continue reading „Kieno nacionalizmas egoistiškesnis? Dar kartą apie svetimvardžių rašybą lietuviškuose dokumentuose…“