Barakas Obama. EPA – ELTA nuotr.
Praėjus beveik ketveriems metams po pasitraukimo iš Baltųjų rūmų buvęs JAV prezidentas Barackas Obama išleis pirmąjį savo memuarų tomą.
„Pažadėtoji žemė“ („A Promised Land“) pasirodys lapkričio 17-ąją – praėjus dviem savaitėms po šiųmečių JAV prezidento rinkimų, ketvirtadienį pranešė leidykla „Penguin Random House“. Be angliškos versijos knyga tą dieną pasirodys dar 24 kalbomis.
B. Obama tviteryje rašė, kad savo knyga norėjo sąžiningai įvertinti savo prezidentavimą.
B. Obama laimėjo 2008 metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir 2009-aisiais tapo pirmuoju juodaodžiu Baltųjų rūmų šeimininku. 2012-aisiais demokratas buvo perrinktas dar vienai kadencijai.
Kada bus išleistas antrasis memuarų tomas, kol kas neaišku. Apie tai bus paskelbta vėliau.
B. Obamos žmonos Michellės memuarai JAV knygynų lentynose pasirodė 2018 metais ir tapo bestseleriu.
Kaip jau buvo užsiminta praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-valstietiskos-savimones-skiepas-lietuvisko-mentaliteto-formavime/, Arvydas Šliogeris, iškilus naujausiųjų laikų lietuvių filosofas, yra mestelėjęs tokią frazę: nesimaivydamas sakau, kad esu tik pasiklydęs valstietis. Filosofijos legendą pažįstantiems žmonėms toks anojo saviidentifikavimas nėra jokia naujiena, čia galbūt atkreipia dėmesį tik du tikslinantys filosofinės savimonės aktą žodžiai, t. y. kaip sakau kažką apie save – „nesimaivydamas“ ir koks pagaliau esu valstietis – „pasiklydęs“.
Kai prieš daug metų kur nors išgirsdavau apie tokias A.Šliogerio paraiškas pamatyti pasaulį nesudrumstomis valstiečio akimis, apsižvalgęs aplinkui ir įsitikinęs, kad nenugirs už kampo paties A.Šliogerio įmantri ausis (girdinti net tylą!), sakydavau: mūsų filosofas pasikėlė į neapsakomą puikybę, bando atimti labiausiai mėgstamą identifikacijos kaukę iš M.Heideggerio, taigi bando įžūliai apiplėšti patį XXa. filosofijos dievą.
Dabar neprisimenu, ar M. Heideggeris kur nors yra prasitaręs, kad save laiko tik pasiklydusiu valstiečiu, tačiau ši pasaulinės filosofijos legenda taip ar kitaip sugestijuoja išvadą, jog naujus būties mąstysenos horizontus atveriantis, t. y. naujas vagas išvarantis filosofas ar poetas niekados nežino nieko daugiau už valstietį; čia reikėtų pridurti, „nežino daugiau“ geriausiu atveju, tačiau pačiai filosofijai dažniausiai išpuola kaip tik blogesni atvejai, nors pasikark.
Taigi tokiame kontekste filosofo bandymai gretintis su valstiečiu yra savotiškai užšifruotas savigyros aktas. Kita vertus, kai XXI a. su viską užtvindžiusiais ir niveliuojančiais sąmonę informacijos srautais beveik nebeliko nieko įdomaus ir verto skaityti, išskyrus nebent tik primenačius tavo jaunystę, taigi sustingusius laike, bet vis dar intriguojančius A.Šliogerio opusus, bent jau aš, kaip vienas iš balsuotojų, lengva širdimi sutikčiau, kad taip suprantamas „valstiečio“ titulas pereitų garsiajam mūsų tautiečiui.
Iš tiesų, jeigu žodis „valstietis“ čia bus suprantamas kaip titulas ar karūnacijos aktas, tiek to, A.Šliogeri, mielas žmogau, pasiimk tą garbę!
Tačiau, kaip prisimename, lietuvių filosofas sako, kad valstiečiu jis esą save laiko nesimaivydamas, tai reiškia, nekoketuodamas su M.Heideggeriu ir pan., taigi tiesiogine to žodžio reikšme, ateinančia iš žemės dirbimo tradicijos. Tačiau ar iš tiesų turtinga įdomiomis figūromis A. Šliogerio filosofija (M.Heideggerį šįkart palikime už skliaustelių) yra valstietiškos dalykine to žodžio reikšme pasaulėjautos manifestacija, ką apie tai mano patys valstiečiai, – nepraleisiu progos čia to paklausti.
Labai trumpai tariant, suvedant niuansuotus filosofo pamąstymus į tam tikras formules (tai darau specialiai drauge kviesdamas skaitytoją pasinerti į neaprėpiamą, nesuvedamą į jokias schemas paties A.Šliogerio tekstų žodžių spalvų jūrą), galima būti teigti, jog lietuvių filosofas priešpastato filosofijos tradicijos „mąstau“ perspektyvai su išgalvotais, racionaliai sukonstruotais fantomais, minties robotais „matau“ orientaciją į gyvus, jusliškai apčiuopiamus, nesužmogintos gamtos, pritrenkiančios laukiniu grožiu, daiktus. Tokį perspektyvos permainymą filosofijoje A.Šliogeris pavadina filotopijos užgimimu arba valstietiškos regėsenos manifestacija, savotišku valstiečio likimo įcentrinimu.
Filotopas – tai mylintis vietą (topą), o ne kažkokią mistinių ūkų išmintį žmogus. Tačiau pabandykime įsivaizduoti – kaip valstietis pasitiks nesužmogintos laukinės gamtos antplūdį, grasinantį užgožti jo rūpesčiu, kantriu darbu išpuoselėtą, kultivuojamą kosmosą, įdirbimą lauką? Be abejo dažniausiai kaip piktžolę, kurią greitai norės pašalinti, – taigi net gamtos savaiminis grožis, – piktžolė gali būti apsipylusi nuostabiausiais žiedais, – čia nelaikomas jau tokia didele vertybe kaip to galėtų tikėtis nesuinteresuotas estetas. Todėl jeigu man būtų leista spręsti, A.Šliogerio filosofijos manifestacijų pasaulėjautiniu atsparos tašku pavadinčiau klajojančio po apylinkes gyvulių augintojo arba, dar arčiau tiesos, medžiotojo pasiją. Taigi, gal ir neatsitiktinai garsiausias lietuvių filosofas mūsų padangėje išgarsėjo dar ir kaip pabandęs nušauti visus pasiklydusius ryto ūkanose saulėlydžius fotografas.
II
Kas nėra girdėjęs apie tai, kokia svarbi žydų tautos gyvastingumo palaikymui buvo ir yra pažadėtosios žemės vizija. Tačiau štai žinomas žydų tautybės lietuviškos viešosios erdvės polemistas Arkadijus Vinokuras sako, kad jeigu Lietuva nebūtų Europos sąjungos dalis, ji būtų tik žemės gabalas.
Kaip pasirodė bent man, žodis „gabalas“ čia yra ištarimas su pabrėžtinai niekinančia intonacija ir neslepiamu pasidygėjimu. Kodėl mums užgauna ausį tokia intonacija, kalbant apie žemę? Gal iš tiesų žemė yra tik žemėlapyje pažymima teritorija, o visus savo turtus mes nešiojamės su savimi, savo vidujybės gelmėse?
Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Yra vienas neįtikėtinai įstabus filosofinės minties raiškos pasažas, be galo įdomi aplinkybė, kuri, švelniai tariant, nepelnytai užmirštama, o, tikrą tiesą pasakius, taip ir nesudomino filosofinės minties tyrinėtojų per prabėgusių amžių krūvą. Turiu čia galvoje tą aplinkybę, kad filosofijos atsiradimo pradžioje senovės Graikijoje, keliant klausimą, kas yra tas visą tikrovės įvairovę vienijantis pradas (gr. arche), buvo nurodoma tai ta, tai kita gamtos stichija, tiksliau tariant, trys sekoje iš keturių, tokiomis stichijomis vadintinų, t. y. vanduo, oras, ugnis, bet niekados šiame kontekste neminima ketvirtoji iš jų, būtent žmogui labiausiai betarpiška, t. y. žemė.
Tokia nuostaba dar padidėja, pagaliau užgniaužia kvapą, kai pagalvojus pastebi, kad čia iš tiesų buvo keliamas klausimas – kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta, kas yra motininės visa ko įsčios? Taip keliant klausimą, atrodytų žemės vaizdinys čia prašosi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai, kaip matome, išvengė tokios pagundos, pateikdami šiandien mums šypseną keliantį pasakojimą apie, tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią žemyn bei aukštyn kaip vienovės įvairovėje pagrindą.
Negatyvus faktas kartais būna daug sakantis, labiau bylojantis nei visi pozityvūs įvardijimai. Kai nuostaba įsišaknija, šis negatyvus faktas, t. y. žemės vaizdinio užblokavimas pirmosiose antikos filosofijos mokyklose, plėtojant arche teoriją, gali būti aiškinamas taip, kad pirmieji filosofai siekė nurodyti į beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą ir išliekantį įvairovėje vienovės pagrindą, kai savo ruožtu pirmapradė pirmųjų filosofų intuicija ne be pagrindo pakuždėjo teisingą išvada, kad žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos vėliau pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra formų forma.
Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie tokią priešistorinę gyvybės formą kaip dinozauro šiurpi faktūra, ar, tarkime, apie šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti, ypač tada, kai pavasarį išvežamas į laukus toks žemės kvapo E stiprintuvas kaip mėšlas, – kita vertus, yra žinomi atvejai, kai žemė buvo ragaujama.
Žemė reiškiasi rūšimis, kažką čia atpažįstame kaip tikrovės fenomeną, neigdami „neatpažinto objekto“ tikroviškumą, tik tada, kai šitokį „kažką“ galime priskirti tai ar kitai rūšiai. Vėl prisiminkime, kad žemė nėra tokia įsivaizduojamos būties išankstinė prielaida arba likutis kaip analitiniame skaidyme išgryninta medžiaga, bet nuo pat pradžios yra spinduliuojantis atvirumu pačios būties centras, formų forma, Formos fiesta…
Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žemė nėra visatos centras astronomine to žodžio reikšme, bet kaip formų forma yra būties centras. Kita vertus, po tokių pasiaiškinimų galime grįžti prie anksčiau iškelto klausimo – kodėl valstiečio darbas, valstietiška rimtis ir rūpestis filosofijoje, o taip pat ir poetinio įkvėpimo paieškose neretai yra traktuojamas kaip sektinas pavyzdys. Dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad orientacija į tokį pavyzdį minėtais atvejais neturi nieko bendro su sentimentaliu pseudoliaudiškumu ar panašiais folkloriniais įtūpstais.
Atsakymas į šį klausimą, kaip atrodo, yra paprastas, net visiškai banalus, nors, tikėkimės, paprastumas šiuo atveju neužginčija atsakymo pagrįstumo. Čia jau išties nujaučiame kažką apie tai, kad poetinės sakmės žodis, o taip pat turininga mintis yra organizuotos formos, o valstiečio rūpesčio pavyzdys orientuoja į sektiną formos organiškumo idealą, – tarkime, tai ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri padeda nepasiklysti kūrybos užgaidų miražuose ir išvengti pačios žmogaus prigimties kaprizingumo žabangų. Iš tiesų, filosofas paklūsta likimo dėsniui lygiai taip pat kaip valstietiško rūpesčio matas yra pati žemė.
Pabandykime prisiminti, kad, regis, nėra labiau intensyvaus tuštumos pojūčio kaip tas nejaukumas, kurį sukelia nudrengtų vėlyvo rudenio arimų vaizdinys, nurinkus derlių. Tačiau žiū: jau pirmas ankstyvo pavasario vėjelio dvelksmas nuo pailsėjusių arimų yra audrinanti užuomina apie stosiančią pilnatvę, pumpuruojančios laimės pažadas.
III
Ar valstietis privalo būti išsilavinusiu žmogumi, kitas klausimas – kaip dera žemdirbiškos misijos įsisąmoninimas su užduotimi įgyti pagilintą žinojimą ir išsilavinimą, orientuojantis ne tik į savo profesijos, bet ir bendrųjų kultūros prieštarų supratimą.
Kažkada esu viešai spėliojęs apie tai, jog, kaip atrodo, M.Heideggerio vizijų netramdomo eskalavimo, tarkime, laisvo įsisiautėjimo rezultatas būtų utopinis universitetas kviečių lauke. Utopiniu tokio universiteto vaizdinį vadinu dėl to, jog universitetai paprastai įsikuria miestų gatvių sankryžose, tarp miesto bokštų, šiandien plėtoja savo veiklą netoli didžiųjų prekybos centrų, patys neretai tapdami didesniais ar mažesniais žinių prekybos centrais. Iš tiesų, mutuojant universiteto idėjai Lisabonos strategijos nubrėžta veiklos sutirštintos komercializcijos linkme, universitetai vis dažniau paverčiami univermagų padaliniais, intensyviosios prekybos taškais, žinių rinkos verslo pavyzdinėmis įmonėmis.
Gandrai. Slaptai.lt nuotr.
Šiaip ar taip, universiteto pastatų kontūrai nuo seno yra svarbus urbanistinio peizažo faktorius. Tačiau, žinia, neretai gyvenimas pralenkia didžiausias svajones, – o gi leiskite priminti, kad Noreikiškėse ilgą laiką gyvavo universitetas tarp dirbamos žemės plotų, kai iš auditorijos gali įžengti tiesiog į derliaus paslaptį brandinančius dirvonus, kai prieš akis už auditorijos langų atsiveria ne šiaip aplinka, užstatytas ar neužstatytas žemės plotas, bet žemės kaip erotinio pačia intensyviausia to žodžio reikšme vaizdinio manifestacija, kaip būties pažado betarpiškumas. Kitas dalykas, jog neseniai šis universitetas patapo VDU padaliniu, pasivadindamas VDU Žemės ūkio akademija.
Lietuvos universitetų susijungimai ir išsiskyrimai, pavadinimų pakeitimai yra ne taip jau retas dalykas mūsų padangėje, tokie pasikeitimai yra vienaip ar kitaip motyvuoti, atsižvelgiant į naujas realijas. Tačiau, kaip jau sakiau, šįkart mus domina ne vadybinė išmintis ar „gudrūs ėjimai“, o utopijos žanro plėtotė. Gi leiskime utopijai skleistis laisvai, nevaržykime savęs svajodami, taip ir patys galėsime žengti į priekį, nes priešingu atveju, kai utopija paverčiama dalykiniu žinojimu ar – neduokDie! – mokslu (mokslinio komunizmo pavyzdys), neretai sukuriami nereikalingi prievartos mechanizmai. Savo ruožtu žiūrint iš utopijos taško, Žemės pavadinimas mūsų įsivaizduojam universitetui ar akademijai tiktų labiau nei sustingusi nuoroda į pirminį profilį, kaip šiuo atveju, pasivadinant Žemės ūkio akademija.
Utopisto požiūriu, pavadinimas „Žemės universitetas“ yra geriausias iš galimų. Jeigu iš tiesų pavadinimai turi tokią didelę reikšmę, kaip esame linkę manyti, toks pavadinimas iš karto leistų užimti privilegijuotą padėtį, orientuotų į misijos įsisąmoninimą ne kokia nors biurokratine formuliarų pildymo prasme, o kaip tik būties intuicijos pagavos linkme.
Ta pačia proga būtina pastebėti, jog žemė nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį.
Žemės prasmėvaizdis, kaip būtų pravartu suprasti, turi humanitarinį parametrą, taigi Žemės universitetas ar akademija įpareigotų įgyti ne tik tam tikrą išsimokslinimą ir profesijos kompetencijas, bet ir išsilavinimą, – leiskite priminti, jog žodis „išsilavinimas“ žymi ne ką kitą, o humanitarinį žinojimą. Tokiame universitete šalia agronomijos ir panašių disciplinų ne mažesnis dėmesys turėtų būtų skiriamas filosofijos studijoms, etnologijos tyrinėjimams, tautos teorijos plėtotei.
Europos Komisijos pirmininkas Donaldas Tuskas pranešė, kad naikinamas vizų režimas Ukrainos piliečiams atvykti į Europos Sąjungą. To labai siekė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, bet ką šie pokyčiai atneš Europai ir pačiai Ukrainai? Tūkstančiai ukrainiečių sako, kad ketina pasinaudoti palengvintu vizų režimu ir emigruoti į Europos Sąjungą. Ar netaps masinė emigracija dar didesniu galvos skausmu Kijevui?
Ukraina kenčia dėl emigracijos
Ukrainos gyventojų skaičius mažėja jau ketvirtį amžiaus ir visos prognozės rodo, kad artimiausioje ateityje šio reiškinio stabilizuoti nepavyks. Atvirkščiai, Ukrainą krečia ekonominė, finansinė, karinė ir socialinė krizė, todėl gyventojų nuotaikos labai prastos. Tereikia mažų paskatų, kad emigracijos srautai pradėtų didėti.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Šiemet statistikai fiksuoja, kad Ukrainoje gyvena apie 42,5 mln. gyventojų, tai beveik 10 mln. žmonių mažiau nei prieš 20 metų. Be to, kad Ukrainoje daugiau žmonių miršta, nei gimsta, prisideda ir labai didelė emigracija. Skaičiuojama, kad vien piliečių užsienyje gyvena ir dirba apie 5 milijonus. Didžiausios bendruomenės įsikūrusios Rusijoje, Kanadoje, Lenkijoje, JAV, Vokietijoje ir kitur. Tai labai didelė išeivių bendruomenė net Rytų Europos, kur visos šalys kenčia dėl emigracijos, kontekste.
Taigi Europos Sąjungos šalių ryžtas panaikinti vizų režimą ir leisti laisvai atvykti ukrainiečiams į Šengeno zoną gali dar labiau padidinti migraciją iš Ukrainos.
Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje
Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Berehovėje prie sienos su Vengrija beveik visų automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Dauguma šios Ukrainos dalies gyventojų yra vengrų kilmės ir pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvejopą pilietybę, vadinasi, ir teisę į emigraciją ir ja mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę, o paskutiniu metu susidomėjimas tokia galimybe itin jaučiamas.
Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kur migrantų skaičius gali būti kelis kartus didesnis. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių, kad žmogus yra vengrų kilmės, sutvarkymą reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kišpalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius kelerius metus šio kaimo gyventojų daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.
Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Estiją, o didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš rytų šioje šalyje gali būti apie 600 tūkstančių. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis oficialiai atvykusių į Lenkiją nepasilieka joje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.
Prielaidos migracijai į Europos Sąjungą
Europoje ekonominė situacija gerėja, daugėja darbo vietų, ekonomika atsigauna, o Ukrainoje šviesių atsigavimo ženklų mažai, be to, yra ir kitų prielaidų, kodėl pagrįstai galima tikėtis padidėsiančio migracijos srauto.
Europoje kalbama apie vizų panaikinimą, o Rusijoje priešingai, garsėja kalbos apie vizų ukrainiečiams įvedimą. Rusijoje dirba apie 2,5 mln. Ukrainos piliečių, o neoficialiai tokių gali būti dar daugiau. Jeigu Rusija pradėtų taikyti jiems vizų režimą arba kitaip imtų riboti galimybę dirbti, tai ką tie žmonės darytų? Ukrainoje ekonominė situacija ir taip yra bloga, darbo vietų trūksta, o nedarbo lygis labai aukštas. Vizų panaikinimas į Europos Sąjungą būtų labai patraukli galimybė pakeisti darbo vietą.
Ukrainiečiai emigruoja į Rusiją ne iš gero gyvenimo tėvynėje. Dėl karo šalies rytuose Ukrainoje atsirado1,7 mln. persikėlėlių iš okupuotų teritorijų. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose šalies regionuose – rasti būstą ir įsidarbinti. Net 56,4 proc. negali rasti darbo. Tai labai didelė problema ir taip ekonominių bėdų kamuojamoje valstybėje, o darbo neturėjimas yra labai rimta paskata išvykti.
Vis dėlto labiausiai masinę emigraciją į Europos Sąjungą skatina labai prastos gyventojų nuotaikos. Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. Vakarai buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. Taigi nenuostabu, kad vyraujant depresinėms nuotaikoms net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, tai kur kas daugiau nei prieš metus, rodo sociologinė apklausa.
Kas laimi, o kas pralaimi iš ukrainiečių migracijos
Ukrainos prezidentas P. Porošenka neseniai pakartojo, kad tikisi kuo greitesnio vizų panaikinimo savo šalies piliečiams. Ukraina dėl tokio politinio sprendimo, kuris, tikėtina, sukels dar didesnę emigraciją, galėtų šiek tiek laimėti – sumažėtų socialinė įtampa. Valstybėje dabar labai neramu, daug protestų, mitingų, todėl jeigu labiausiai nepatenkinti išvyktų, galima būtų tikėtis didesnės rimties visuomenėje. Galėtų sumažėti spaudimas ir darbo rinkai, nes akivaizdu, kad šalis nepasiruošusi greitu metu sukurti daug darbo vietų, taip pat padidėtų pinigų perlaidų iš užsienio.
Ukrainos vėliava
Vis dėlto tokie „laimėjimai“ būtų apgaulingi, nes ilguoju periodu socialinės problemos dar labiau didėtų. Išvykti labiausiai linkę darbingi, sveiki ir vaikų galintys susilaukti jauni žmonės, o socialiai pažeidžiami liktų, taigi giluminės visuomenės problemos niekur nedingtų, o tik paaštrėtų.
Europos Sąjungos valstybės galėtų pasinaudoti ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia iš to galėtų išlošti Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė Vidurio Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių.
Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisikviesti Ukrainos talentų, galinčių sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV prisiviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialiai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkstančių.
Vizų ukrainiečiams panaikinimas galbūt pridės šiek tiek svorio Ukrainos pasui, palyginti su Rusijos pasu, tačiau tai gali išprovokuoti masinę migraciją į Europą. Darbštūs, kultūriškai artimi ir nuosaikūs slavai mielai laukiami senėjančioje Europoje, bet tai gali būti Pyro pergalė Ukrainai kuriant klestinčią valstybę.
Izraelis, Tel Avivas, Jeruzalė. Tolima ir artima. Vis dar nepažinta tauta, su kuria gyvenome kartu daugelį amžių. Kartais atrodo, kad dabar mus skiriantys tūkstančiai kilometrų specialiai sukurti tam, kad suprastume tai, kas iki šiol sieja, o gal net ir vienija panašių grėsmių akivaizdoje.
Kilęs iš Lietuvos Prezidentas Peres kartą yra pasakęs, kad Izraelis negali sau leisti būti vidutiniška šalimi. Išgyvenimas, nuolatinė egzistencinė grėsmė daro šalį stipriausia. Niekas neieško Madagaskaro, bet visi kuria stebuklą Pažadėtoje žemėje, nes visi sutaria, kad tai privalo būti stebuklas.
Dar 1688 m. šveicarų medikas Johanesas Hoferis (Johannes Hofer) sukūrė terminą keistam negalavimui nusakyti: nostalgia (sen. gr. nostos – grįžimas į tėvynę ir algos – ilgesys, kančia). Ir šį terminą Europos medikai kelis šimtus metų (XVII–XIX a.) naudojo kaip mokslinę diagnozę keistai ligai nusakyti ir gydyti, grąžinant kenčiantį žmogų į jo tėvynę.
Įvairios tautos susikūrė savus terminus, prancūzai sako mal du pays (tėvynės liga), vokiečiai – Heimweh (tėvynės ilgesys), ispanai – el mal de corazón (širdies skausmas).
