Žygimantas Pavilionis: „Status quo veda į nebūtį“


Print

Izraelis, Tel Avivas, Jeruzalė. Tolima ir artima. Vis dar nepažinta tauta, su kuria gyvenome kartu daugelį amžių. Kartais atrodo, kad dabar mus skiriantys tūkstančiai kilometrų specialiai sukurti tam, kad suprastume tai, kas iki šiol sieja, o gal net ir vienija panašių grėsmių akivaizdoje.

Kilęs iš Lietuvos Prezidentas Peres kartą yra pasakęs, kad Izraelis negali sau leisti būti vidutiniška šalimi. Išgyvenimas, nuolatinė egzistencinė grėsmė daro šalį stipriausia. Niekas neieško Madagaskaro, bet visi kuria stebuklą Pažadėtoje žemėje, nes visi sutaria, kad tai privalo būti stebuklas. 

Tikėjimas ir ambicija, vizija ir misija, kuri tampa kūnu. Nuolatinė grėsmė, vargu ar draugiški kaimynai tampa pagrindiniu stiprybės šaltiniu.

Aplink Tel Avivą suverstos šiukšlių krūvos virsta nuostabiais parkais, valstybė be vandens pirmauja pagal antrinį vandens panaudojimą, priešų apsupta valstybė turi stipriausią kariuomenę regione, skiria net 7 proc. BVP. Nuolatinėje kovoje gyvenanti valstybė pagal laimės indeksą, ilgaamžiškumą, gimstamumą užimą pirmas vietas pasaulyje. Nuolatinė grėsmė gali būti raktas į didžiausią sėkme, jeigu kiekviename žingsnyje bus siekiama atsikratyti vidutinybės, normalumo komplekso. Status quo veda į nebūtį. Menas elgtis neįprastai, nedramatizuodamas pasakytų Los Angelo litvakas ir didžiausias JAV meno filantropas Eli Broad.

Žydų tauta ilgai gyveno be valstybės. Be valstybės gyveno ir Lietuva. Tik žydai tvirtina valstybę paversdami ją šiltais namais visiems žydams, o Lietuva – per dažnai skaičiuodama sąlyginai didėjantį BVP išvykusių galvų sąskaita.

Izraelis – sėkmingiausia pabėgėlių stovykla pasaulyje. Per pusę amžiaus išaugusi nuo pusės iki 8 milijonų. Dėl sąmoningos valstybės politikos – ne tik skatinančios gimstamumą, natūralų prieaugį, bet kiekvienam žydui atvykėliui iš karto suteikiančios pilietybę (Izraelyje niekada nekilo dvigubos pilietybės klausimai, ji nekvestionuojama), nemenką piniginę išmoką, būstą. Parūpinant net darbą (nedarbas, jaunimo nedarbas Izraelyje yra labai mažas) – žinoma stengiantis, kad žmogus kuo greičiau pats atsistotų ant kojų, nebūtų ilgai valstybės išlaikomas.

Įdarbinimas ir būstas – dvi stambiausios paskyros Izraelio Imigracijos absorbavimo ministerijos tinklapyje. Taigi globali Lietuva šiame kontekste būtų suprantama ne tik kaip lietuvybės palaikymas užsienyje, tačiau kaip aktyvus vyriausybinis darbas sugrąžinant lietuvius į Lietuvą. Tokiam darbui Izraelyje vadovauja 1971 m. Moldovoje gimęs Ministras, pats šį kelią, matyt, sėkmingai įveikęs.

Įdomu, kad į dar vis esančius užsienyje bei grįžtančius žydus žvelgiama ne kaip į problemą, o kaip dovaną Izraelio galiai, kūrybiškumui, konkurencingumui ir inovacijai, nes grįžtanti multikultūrinė patirtis yra neįkainojama – tik būtina ją greitai, efektyviai absorbuoti ir profiliuoti į tas sritis, kurios Izraeliui svarbiausios. Šias sritis nustato Aukščiausias technologo (Chief Scientist) tarnyba, kuri ne tik suteikia visos valstybės mokslui ir tyrimams aiškiais kryptis, bet ir prisiima inovacinę riziką – finansuoja iki pusės atradimo vertės, o kartais ir daugiau, jeigu atrandamas papildomas užsienio partneris. Be abejonės, šį sritis finansuojama bene daugiausiai pasaulyje – virš 4 procentų, panašiai kaip gynyba. Savo ruožtu, aukštos investicijos į gynybą grįžta į civilinį sektorių, mokslinius tyrimus.

Taigi žmogus yra svarbiausia. Vidutinybe Izraelis būti nenori ir savo žmones vertina ypatingai. Investicijos į vaiko mokslą, jo ateitį, bet dar svarbiau – asmenybę, kuri yra esmė. Daugelis žydų man teigė, kad esminis skirtumas tarp europiečių ir Izraelitų – požiūris į savo vaiką, kuriam žydų šeimoje leidžiama mesti iššūkį tėvų autoritetui – žinoma tik tam, kad vėliau taptų dar geresniu tėčiu, mama, piliečiu, nebijančiu iššūkių, netikrų autoritetų, valdžios ar kitų valstybių pragmatinių interesų.

Izraelis nebūtų tapęs pasauliniu inovacijų, mokslinių tyrimų, startuolių centru, jeigu ne žmonės, o ne tik parkai, kurie paprastai kuriami žmonėms, o ne iškaboms ar struktūrinių fondų sėkmingam įsisavinimui.

Ir pabaigai apie valstybę, kurią gerbia ir myli visi, nes ją didžiuojasi ir gina visi – ir maži, ir dideli, ir moterys, ir vyrai. Europoje dažnai nacionalizmas ir suverenumas suvokiamas kaip visų bėdų šaltinis – tuo tarpu Izraelyje – atvirkščiai, kaip ir religija ar istorija, kuri suteikia Izraeliui aiškią kryptį bei strategiją regione. Regione, kuriame išgyventi yra lygiai taip pat lengva kaip žvejoti Negyvojoje jūroje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt.

2015.11.12; 07:13


Prisijunkite prie diskusijos