Ar ne laikas Izraeliui keisti politiką?


Print

Kovo pradžioje JAV viceprezidentui Joe Biden lankantis Izraelyje, Izraelis visiškai nediplomatiškai paskelbė planą arabų žemėse statyti žydams daugiau namų. Biden ir daugelis amerikiečių tai palaikė Amerikos įžeidimu, beveik krize, kokios JAV ir Izraelio santykiuose nebuvo jau daug metų. Jordano, taikaus Izraelio kaimyno, karalius Abdullah II, susitikęs su George Mitchell, JAV pasiuntiniu Artimiesiems Rytams, perspėjo Izraelį, kad vykdydamas tokią statybą Izraelis “žaidžia su ugnimi”. Padėtis kiek susitvarkė, kai abi pusės sutiko, kad tokie išsišokimai neturėtų būti keliami į viešumą, kas praeityje ir buvo daroma.

Kai prieš 62 metus, 1948 m. gegužės 14 dieną, Jeruzalėje susirinkę žydų veikėjai paskelbė naujos valstybės – Izraelio gimimą, tuometinis JAV prezidentas Harry S.Truman dar tą pačią dieną pasirašė dokumentą, pripažįstantį Izraelio valstybę “de facto”.

Truman nebuvo koks nors ypatingas žydų rėmėjas. Jis Izraelį pripažino dėl kelių priežasčių. Jis pasiskubino, kad ten pirmiau neįkeltų savo letenos tuometinė Sovietų Sąjunga, pati būdama stiprioje žydų įtakoje, kilusi iš žydiško marksizmo. Kai žydai savo pirmose kovose prieš anglus pasirodė visai neblogi kovotojai, nudžiugęs Truman pradėjo galvoti, kad žydams apginti nuo arabų Amerikos karių nebereikės. Buvo svarbi ir politika. Truman gerai suprato, jog artėjančiuose sunkiuose rinkimuose prieš stiprų respublikonų kandidatą E.Dewey jam reikės žydų balsų ir jų finansinės paramos, o tam gauti reikėjo pripažinti Izraelio valstybę.

Prasidėjo ilga JAV ir Izraelio glaudaus bendradarbiavimo istorija. Amerikos politikams reikėjo įtakingų amerikiečių žydų balsų, o Izraeliui, kuriant naująją valstybę, JAV diplomatinės globos ir gausios karinės bei finansinės pagalbos. Buvo daug Izraelio premjerų, kurie daugiau ar mažiau stengėsi nesupykinti savo didžiojo sąjungininko – JAV. Tokie buvo David Ben-Gurion, Golda Meir, Menachem Begin, Shimon Peres, Ehud Barak, Ariel Sharon, Benjamin Netanyahu ir kiti.

Gal atskirai reikėtų paminėti dvi kadencijas tarnavusį Yitzhak Rabin, kuris 1992 m., talkininkaujant prezidentui Bill Clinton, pasirašė taip vadinamą Oslo sutartį, pagal kurią Izraelis sutiko atitraukti savo kariuomenę iš Gazos ruožo. Nebuvo Rabin toks sukalbamas savo pirmos kadencijos metu (1974-1977). Kai 1975 m. valstybės sekretorius Henry Kissinger pareikalavo, kad Izraelis atitrauktų savo kariuomenę iš okupuoto Egipto Sinai pusiasalio, Rabin atsisakė. Tai taip užrūstino Kissinger, kad jo viršininkas, prezidentas Gerald Ford pagrasino iš pagrindų peržiūrėti JAV santykius su Izraeliu. Rabin nusileido. Po kiek laiko buvo prieita prie Izraelio taikos sutarties su Egiptu sudarymo.

Panašiai atsitiko ir prezidento George Bush (tėvo) kadencijos metu. Kai Izraelis norėjo atsisakyti dalyvauti JAV ir Sovietų Sąjungos 1991 m. rengiamoje Madrido taikos konferencijoje, JAV valstybės sekretorius James Baker pagrasino sustabdyti Izraeliui duodamas paskolas. Premjeras Yitzhak Shamir tuojau pakeitė nuomonę. Konferencijai pasibaigus, Izraelį pripažino daug naujų, net ir arabų, kraštų. Buvo pasirašyta Jordano ir Izraelio taikos sutartis, užmegsti pirmieji tiesioginiai pokalbiai su palestiniečiais. Grasinimai padėjo.

Kodėl taip negali pasielgti ir prezidentas Obama, griežtai pareikalaudamas, kad Netanyahu sustabdytų visas Vakarų Krante žydų vykdomas statybas? Diplomatija yra įmantrus menas. Todėl grasinti nutraukti Izraeliui siunčiamą karinę pagalbą ar ir bendradarbiavimą dėl abiejų valstybių saugumo nevertėtų. Gal užtektų tik parodyti Izraeliui ženklą, kad, kol nebus iki šiol vykdoma statyba sustabdyta, atvykus kokiam nors Izraelio ministrui, jam Baltųjų rūmų durys liktų uždarytos. Jei to nepakaktų, Obama galėtų atšaukti JAV ambasadorių Izraeliui ar net duoti suprasti, kad Izraelio premjeras Baltuosiuose rūmuose nėra pageidaujamas.

Nors Obama ir vėl reikės žydų balsų, jis supranta, kad ne visi amerikiečiai žydai besąlygiškai pasisako už Izraelį. Matydami, kas darosi arabų žemėse, kai kurie net abejoja, ar nebuvo padaryta klaida, kai buvo leista sukurti žydų valstybę. Dauguma žydų Izraelyje, priešingai, prieš metus išsirinko naują, atkaklų premjerą Netanyahu, kuris drįsta priešintis Amerikos vedamai politikai.

Netanyahu dažnai mini, kad Irano grėsmė Izraeliui yra reali ir labai pavojinga. Jis mėgsta sakyti, kad jo pirma ir pagrindinė misija yra užtikrinti Izraelio, kaip valstybės, išlikimą. Žinomas komentatorius Fareed Zakaria, per praeitus metus stebėjęs Netanyahu vedamą politiką, to negali suprasti, dėstydamas: “Kaip Netanyahu gali nesutikti ir nepataikauti Jungtinėms Valstijoms, kurių politinė, karinė ir ekonominė pagalba yra tokia reikalinga Izraelio akistatoje prieš Iraną?”

“Netanyahu įsivaizduoja esąs Winston Churchill, kadaise raginęs Angliją susiburti su JAV prieš artėjantį Hitlerio pavojų, – rašo Zakaria, – bet kažkaip neįstengia suprasti, kad artėjant Irano pavojui ta pati Amerika vėl bus reikalinga.” Bet užsispyręs Netanyahu to nenori įsisąmoninti ir tik šaukia, kad “Jeruzalė yra nedaloma Izraelio sostinė.”

Obama turi suprasti, kad Vakarų Krantas ir rytinė Jeruzalė yra Izraelio okupuoti, ir pagal tarptautinę teisę turi būti atiduoti būsimai Palestinos valstybei. Privačiai Biden pasakė Netanyahu: “Žinok, kad Izraelio vykdoma statyba kenkia mūsų pastangoms Irake, Afganistane ir Pakistane. Tavo veiksmai erzina arabus, ir mums kainuoja amerikiečių karių gyvybes.” Su tuo sutinka ir gen. David Petraeus. Prieita prie taško, kur arba Netanyahu turės nusileisti, arba Obama prisipažinti nugalėtu.

“Draugas”

2010.05.07


Prisijunkite prie diskusijos