Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius apdovanojo Metų mokytojus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Minint Tarptautinę mokytojų dieną, švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius pirmadienį Vilniuje, Valdovų rūmuose, apdovanojo Metų mokytojus.
 
Nors, pasak ministro A. Monkevičiaus, dėl pandemijos grėsmės šventė šiemet kuklesnė, nuotaika minint Tarptautinę mokytojų dieną džiugi kaip ir visada.
 
„Labai didžiuojuosi mūsų mokytojais, kurie puikiai susitvarko dabartinėje sudėtingoje situacijoje. Jie yra pavyzdys Europos ir pasaulio mokytojams. Bet kuris dalykas, ar tai būtų muzika, kūno kultūra, matematika, ugdo visapusišką asmenybę, kai tik užmezgamas mokytojo ir mokinio ryšys. O mokytojas laimingiausias tada, kai mato laimingus mokinius, atradusius savo gyvenimo kelią ir sėkmę“, – renginyje kalbėjo ministras A. Monkevičius. 
 
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Lukas Savickas, perdavęs ministro pirmininko sveikinimą mokytojams, akcentavo, kad švietimo kokybei ne tiek svarbi aplinka, priemonės, kiek geras mokytojas, be kurio neįmanoma mokymosi pažanga.
 
Kaip skelbia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, šiemet premijos įteiktos 6 Metų mokytojams. Ne vienas Metų mokytojas, atsiimdamas apdovanojimus, pabrėžė, kad tai ir didžiulis įpareigojimas, ir ne vien jo paties darbo, bet ir visos mokyklos įvertinimas, dėkojo kolegoms, vadovams, šeimos nariams.
 
Jūratė Orlovienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos geografijos ir ekonomikos mokytoja ekspertė, atsiimdama apdovanojimą, sakė, kad „kiekviena diena mokykloje – mokytojui savitas iššūkis, bet einame tuo keliu sąžiningai ir atsakingai, kaip kiekvienas sugebame“.
Niekada savo pasirinktu gyvenimo keliu prisipažino nesuabejojęs uostamiesčio „Versmės“ progimnazijos technologijų mokytojas ekspertas Aleksandras Ronkus.
 
Šių metų laureatais taip pat tapo ir Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos skyriaus Šepetos Almos Adamkienės mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Ramutė Kežienė, Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, biologijos mokytojas Aleksejus Peržu, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos chemijos mokytoja metodininkė Vaidilutė Šepkauskienė, Alytaus Jotvingių gimnazijos biologijos mokytoja ekspertė Rasa Zubrickienė.
 
Per renginį Valdovų rūmuose taip pat buvo įteikta premija šių metų Meilės Lukšienės premijos konkurso laureatui – Vilniaus Šilo mokyklos specialiosios klasės ir etikos 26 metų mokytojui Artūrui Adamui Markevič, dirbti į mokyklą atėjusiam per projektą „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“.
 
Per renginį apdovanoti bendro Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir portalo „Delfi“ projekto „Ačiū už pamokas“ laimėtojai. Rugsėjo mėnesį esami ir buvę mokiniai tinklalapyje www.aciuuzpamokas.lt galėjo nominuoti savo mėgstamus mokytojus, parašyti jiems padėką arba perduoti „ačiū“ vienu mygtuko paspaudimu. Per keletą savaičių buvo nominuota daugiau nei 250 mokytojų, jiems ištarti per 20 tūkst. „ačiū“.
 
Mokytojams dėkota ne tik už suteiktas žinias, bet ir palaikymą, pastūmėjimą, diegiamas vertybes, šilumą, supratimą ir pokalbius.
 
Išrinkti 10 daugiausiai „ačiū“ sulaukusių pedagogų: Vesta Žukienė, Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Vaida Uždavinė, Vilniaus miesto Balsių progimnazija pradinių klasių mokytoja; Saida Šnipienė, Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos radinių klasių mokytoja; Inga Kazlauskienė, Alytaus Senamiesčio pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Paulius Sungaila, biologijos mokytojas iš Vilniaus; Jelena Ščiglo, Vilniaus Pavilnio pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Božena Čenko, Šalčininkų r. Kalesninkų Liudviko Narbuto gimnazijos mokytoja; Greta Rekašienė, Šiaulių miesto lopšelio-darželio „Drugelis“ ikimokyklinio ugdymo pedagogė; Vaiva Pocevičienė, Šiaulių miesto lopšelio-darželio „Drugelis“ meninio ugdymo pedagogė; Danguolė Laurenčikienė, Vilniaus Baltupių progimnazijos pradinių klasių mokytoja.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.06; 05:55

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Besiruošiant atkurtos Nepriklausomybės jubiliejui, aplanko  įvairiausios šventiškai nešventos mintys.

Pavyzdžiui: kokia turtinga, spalvinga mūsų gimtoji kalba, ir kaip apgailėtinai ją dabar susiname…

Na, jei atvirai, tai neturiu nieko prieš jau senokai į mūsų kalbą iš meilės romanų įšokusį skolinį „kaprizas“, „kaprizingas, -a“. Juk „Kaprizinga poniutė“ tapo nebeatskiriama mūsų olia-lia pupyčių ir „žinomiems žmonėms“ skirtų žurnalų herojų (vėl norėjau imti į kabutes, bet ir taip jau tų kabučių tiršta…) šeimos dalimi. Tačiau lietuvių kalboje mes turime tokią gražią semantinę grandinėlę, kad ją keisti į kažkokį subiurokratėjusį kaprizą būtų nedovanotinai primityvu.

Taigi: įnoriai, įgeidžiai, geismai, troškimai, norai… Ką iš jų šiandien girdime gyvojoje kalboje? Tik – noriu! noriu! noriu!

Poetai dar paaikčioja apie troškimus ir geismus, bet ir tai retokai.

O svajonės? Ar dar svajojame?

Klausimas pirmiausiai būtų skirtas jaunajai kartai. Ar ji dar skiria svajones nuo norų, o norus – nuo įnorių? Ar susimąsto apie tai?

Gal stebitės, kokius vėjus aš čia paistau, kai ant mūsų rieda koronaviruso devintoji banga, o Prezidentas briuseliuose didvyriškai kovoja dėl kompensacijos demografiškai nukraujavusiai Lietuvai?

O pamąstykim, paspėliokim: jei jaunoji karta nebūtų praradusi gimtosios kalbos skonio ir per ją žadinamų emocijų, ji nebūtų pamiršusi svajoti, jei, moderniajai pedagogikai laiminant, nebūtų supainiojusi norų su įnoriais, gal šiandien nereikėtų ištuštėjusių sodybų dangstyti neuždirbtais, labdariniais eurais?

Šoka vaikai. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai turėjau laimę pabūti giminių susibėgime. Susirinko kelios kartos: tėvai, tetulės, vaikai, anūkai. Pastaruosius, beje, mačiau pirmą kartą. Vyriausios, jau dvyliktokės, pasiteiravau, kuo ji ruošiasi būti. Pakibo nejauki tyla. Aš patikslinau: „Kur ketini stoti, kokią specialybę rinksies?“ Mergaitė lyg skęstanti, griebėsi žvilgsniais už tėvų. Abi su mama nerišliai ėmė aiškinti, kad viskas priklauso nuo to, kiek balų surinks, į kokią mokyklą tas rinkinys “duos leidimą“.

Apie tai, kad svajotų apie apibrėžtą specialybę, kalba net neužsimezgė… O mergaitė, kaip sužinojau – gera mokinė, vidutinis balas sukasi aplink devintuką, tad svajonės nebūtų vien iš rūkų išaustos…

Paprastai tokiais atvejais vyresnieji krypsta į prisiminimus: o kaip buvo „mūsų laikais“?

Gal aš nesu pats tipiškiausias pavyzdys, nes mano mama buvo pedagogė, ir labai gera pedagogė, bet jau nuo kokios septintos klasės mėgiamiausia mūsų pokalbių tema buvo – kuo aš svajoju būti užaugusi, ką veikčiau, tapusi tuo ar kitu… Tai buvo svajonių klasika, ir dar – su nuostabiu klausytoju.

Bet anuomet svajojau ne aš viena. Gerai prisimenu savo bendraklasius, kurių dauguma irgi svajojo, dalijosi svajonėmis su draugais. Ir beveik visi, kaip sakoma, „išėjome į žmones“. Vieni – iškart pataikė į savo vėžes, kitus gyvenimas gerokai privargino slenksčiais ir vingiais. Ne vienas mano bendramokslis, siekdamas pasirinktos specialybės, kelis metus iš eilės laikė stojamuosius egzaminus į išsvajotą specialybę. Bet ir džiaugsmo jiems nebuvo pagailėta…

Su jauduliu, su dar neiškentėto skausmo grauduliu prisimenu bene šviesiausią klasės draugą, praėjusį rudenį iš gyvenimo išėjusį buvusį ilgametį Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorių Juozą M.

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Daugiavaikėje šeimoje, be motinos, su pamote (beje, iš tų, gerųjų, pamočių) augęs vaikas, vaikystėje kentęs aitrų skurdą, jau nuo pirmųjų mokyklos metų pradėjo svajoti, ir žingsnelis po žingsnelio judėjo link savo svajonių įkūnijimo. Kas jam padėjo? Iš kur sėmėsi vilties?

Pradinėje mokykloje mus abu mokė mano mama. Pastebėjusi jo meilę knygoms, dažnai, jau ir vidurinėje mokykloje besimokant, pasikviesdavo į kuklius mūsų namus, kurie Juozui buvo patrauklūs tiems laikams gana turtinga privačia biblioteka.

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Geru žodžiu Juozas visada minėjo fizinio lavinimo mokytoją Juozą Bikiną, sužavėjusį jį krepšiniu. O kada Juozas įsimylėjo gitarą, lydėjusią jį viso gyvenimo kelyje iki paskutinės dienos – nė nebežinau, nes, man baigus universitetą, mūsų keliai išsiskyrė ilgam. Susitikom jau garbiais pensininkais, kai aš sugrįžau į Lietuvą, o jis jau buvo pasitraukęs iš gimnazijos direktoriaus pareigų, bet neišsiskyrė nei su gimnazija, nei su mokiniais, nei su knygomis, nei su gitara.

Pamačiau tą patį svajotoją, linksmomis akimis, svajotoją, kuris iš svajonių išaugino norus, o norus, bent jau didumą jų, įgyvendino.

Tik skaitydama  nekrologą sužinojau, kad Plungėje mano klasės draugą vadindavo Linksmuoju žemaičiu. Ir jo kolegos, auklėtiniai turbūt nepatikėtų, kad laukdamas susitikimo su manim po kelių dešimtmečių nesimatymo, Juozas dvejojo, nemiegojo, nes… mano asmenyje bijojo susitikimo su savo sunkia, skausmo ir nusivylimų kupina vaikyste, nuo kurios stengėsi pabėgti visą gyvenimą. Aš irgi buvau šokiruota, kai Juozas pasidalino savo demonais, nes mokykloje niekas nematėm jo nei verkiančio, nei, kaip būna su dabartiniais, moderniųjų pagundų kankinamais moksleiviais, išdykaujančio, įžūlaujančio ir kitaip gadinančio kraują  pedagogams ar bendraklasiams.

Kaip pavyko mums, pokario kartai, mačiusiai trėmimus, sušaudytų ir ant šaligatvių išdriektų partizanų kūnus, kaimynų išdavystes, išlaikyti gebėjimą svajoti?

Gal būt, padėjo tai, kad mus mokė, auklėjo dar „smetoniniai“ pedagogai, kurie savo įgūdžius perdavė ir  jaunesniems kolegoms.

Antra, ir tai, ko gero, dar svarbiau: pokario metų šeimose dar tebebuvo gyva pagarbos žinioms ir tų žinių perteikėjams pedagogams dvasia.

Prisimenu, prasidėjus septintajam dešimtmečiui, aš trumpam krimstelėjau sprangios pedagogo duonos. Turėjau auklėjamąją klasę, kurioje, žinoma, netrūko ir prastai besimokančių mokinių. Juos auklėtojams reikėjo „perauklėti“ meilės mokslui dvasia.

Taigi, ėmiausi vieną atsilikėlį „auklėti“. Žodžiais. O jis mane tiesiog iš klumpių išvertė savo nuoširdžiu paaiškinimu: „Tamsta mokytoja, bet aš visai nenoriu aukštųjų mokslų, man užteks aštuonmetės, nes aš svajoju būti traktorininku. O traktorininkams diktantų rašyti nereikia“.

Kažkaip man pavyko įtikinti auklėtinį, jog trejetas geriau už dvejetą net traktorininkui. Ir jis tapo geru traktorininku, kol… neprasigėrė. Bet tai jau kita istorija.

O aš iš tos istorijos laimėjau du dalykus: importinius batelius, kuriuos man už oficialią kainą (neprimokėjus papildomai už paslaugą) „suveikė“ būsimo traktorininko sesuo, dirbusi pardavėja.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dar „laimėjau“ supratimą, jog mokinį mokytis geriausiai motyvuoja šeima. Net jei ta šeima nėra labai pavyzdinga… Mano auklėtinio šeimoje buvo nemažai vaikų, bet nebuvo tėvo. Mama, išvarginta darbų kolchoze, nelabai domėjosi savo atžalų mokslais, bet buvo vyresnioji sesuo, kuri, dirbdama pardavėja, svajojo, kad nors kuriam nors broliui ar sesei pasisektų labiau…

Motyvaciją mokytis, siekti žinių kaip šviesesnės ateities garanto diegė ir palaikė, galima sakyti, visa aplinka, pradedant mokykla, baigiant šeima, giminėmis, kaimynais. Ir šita tradicija gyvavo iki įsigalint Lietuvoje socializmo statytojų ideologijai, kurios sudedamąja dalimi tapo pakitęs požiūris į žinias, mokslą: žinios – nebūtinai; svarbiausia – teisingos pažiūros, kurios užtikrins sėkmingą karjerą…

O dabartinė liūdna istorija – apie tai, kad šiandieninė moksleivių karta beveik (su nedidelėmis išimtimis) nebesvajoja, nebesirenka specialybės pagal pomėgius ir polinkius, o žiūri, kur naudingiau „įlindus“. Dabartinė karta dar nežino savo pastangų rezultatų, t. y., išleidžiamųjų egzaminų pažymių, o jau turi paduoti dokumentus priėmimo komisijoms. Sunku net suvokti tokią nesąmonę; naujausiomis technologijomis aprūpintos egzaminų komisijos savaitėmis negali įvertinti ir paskelbti egzaminų rezultatų, o „mūsų laikais“ tik rašikliais ginkluoti egzaminatoriai pranešdavo vertinimus jau po poros dienų! Todėl abiturientai yra priversti šaudyti aklai, paduoda dokumentus bent į kelias aukštąsias mokyklas ar kolegijas, ir įstoja ne ten, kur norėtų, svajotų, o kur „praeina“.

Ar galima tikėtis, kad – ką ten „visi“, bet kad nors dauguma tokių atsitiktinai įtūpusių į kažkokią vietą, bus joje laimingi? Besitikinčių, žinoma, atsiranda, bet tik iš švietimo reformatorių klano. O laimingų jaunų specialistų vis mažiau ir mažiau… Nes, kaip sako išminčiai, nelaimingiausi žmonės tada, kai jų gyvenime nelieka vietos svajonėms.

Tuo tarpu norų, beveik nesiskiriančių nuo įgeidžių, mūsų jaunimas turi aibes.

Vieni nori kaip nors baigti mokyklą, kiti – turėti naujus batus, naujausio modelį išmanųjį telefoną, išsitiesinti dantis, sutikti dėmesio vertą vaikiną ar paną. Norų būna įvairių, ir jie visi konkretesni, negu svajonės, ne tokie romantiški, vienadieniai, ir net kai būna įvykdomi, džiugina irgi neilgai.

Vienas jaunas žmogus pripažino, jog norai gali gyvenimą pataisyti, o gali jį ir labai sugadinti. Nes nežinia, kuo baigsis noras pabėgti iš namų, sėsti į negero draugo mašiną, pirmąsyk parūkyti žolės ar mesti mokyklą, nes atsibodo… Net nekaltai atrodantys, bet neišsipildantys norai kenkia tuo, kad labai erzina: tėvai neperka mobiliojo, neišleidžia į diskoteką, spuogai vėl išdygsta, o mylimoji palieka…

Norus tenka valdyti. O svajonės, jo įsivaizdavimu, esančios kitokios. Jos primena žvaigždes, nes suteikia laimės, net nepasiekiamos. Gali niekad ir nepamatyti, kaip iš dangaus krenta mažas šviesuliukas, bet žinosi, kad taip gali atsitikti, ir to lauksi kiekvieną vakarą… Niekada nepyksi ant žvaigždės, kad ji nenukrito – kaip nesupyksi ant savo slapčiausių, bet dar neišsipildžiusių svajonių.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jis, ko gero, teisus. Negerai tik tai, jog taip mąstančių ir jaučiančių jaunų žmonių šiandien – vienetai. O ant vienetų gerovės valstybės nesukursi.

Beje, amerikiečių rašytojas H. Jackson Brown teigia, kad  žmogus, turintis didelių svajonių, yra galingesnis už turintį tik daug žinių.

Tačiau svajones žlugdo kompromisai. Tie patys kompromisai, be kurių, kaip moko politikai, politologai, neįmanoma pasiekti stabilumo ir pusiausvyros tiek žmogaus, tiek valstybės gyvenime.

Tad kur išeitis?

Ir vėl prisimenu jaunąjį mąstytoją, kuris palinkėjo: „Tegul mūsų norai būna geri, o svajonės – šviesios, didelės, iki pat dangaus“…

2020.02.26; 06:10

Išgirdusi Vyriausybės planus dėl ateinančių metų finansavimo švietimui, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS) nusprendė rengti streiką. Pasak profesinės sąjungos pirmininko Egidijaus Milešino, streikas turėtų vykti antroje lapkričio pusėje.
 
„Mūsų taryba vakar susirinko ir pagal savo profsąjungos įstatus priėmė sprendimą skelbti streiką todėl, kad vykusiose derybose dėl sutarties atnaujinimo, jos pasibaigė liepos mėnesį, buvo sutarti tam tikri dalykai, kurių bendra suma apie 117 milijonų eurų. Kai pamatėme biudžeto projektą, pamatėme, kad tiem susitarimams, kur sutarta 117 mln. eurų, mes gauname 55 mln. eurų. Tai akivaizdu, kad mūsų tai netenkina“, – naujienų agentūrai ELTA sakė E. Milešinas.
 
Pasak E. Milešino dėl streiko skelbimo šiuo metu yra konsultuojamasi su teisininkais.
 
„Kada bus streikas, tikslios datos dabar negaliu pasakyti vien dėl to, kad visos teisinės procedūros kas liečia įstatymus, mūsų teisininkai dabar dirba su teisine dalimi. Nes yra įvairių reikalavimų, dėl įspėjimų ir kita, kad visos procedūros atitiktų numatytą tvarką, kad paskui nebūtų klausimų teisėta–neteisėta ir panašiai. Tikėtina, kad streikas vyks lapkričio antroje pusėje“, – sakė E. Milešinas.
 
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga vienija apie 10 tūkst. narių. E. Milešino teigimu, apie 560–tyje mokyklų dirba pedagogų, priklausančių šiai profesinei sąjungai. Kiek konkrečiai mokytojų streikuos, esą paaiškės kai bus įvykdytos visos teisinės procedūros.
 
Šiuo metu švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius lankosi Kretingoje. Jo atstovas spaudai Kęstutis Butvydas ELTAI atsiuntė tokį komentarą:
 
„Ši suma (53 mln. eurų) yra papildomai skiriama didesnė suma valstybės biudžete negu buvo praėjusiais metais, kuri numatyta vien tik mokytojų darbo užmokesčiui. Žinoma, biudžetas dar nėra patvirtintas. Kalbėsimės, žiūrėsime, ką galima padaryti“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.19; 07:50

Trečiadienį Rygoje prie Latvijos parlamento pastato susirinko apie du tūkstančius mokytojų, reikalaujančių padidinti darbo užmokestį, praneša „Interfax“.

Protesto akciją surengė Latvijos švietimo ir mokslo darbuotojų profsąjunga. Jų dalyviai rankose laikė mėlynus balionus, ant kurių buvo užrašyta „750 eurų“. Ankstesnė Latvijos vyriausybė praėjusių metų vasarą patvirtino pedagogų darbo užmokesčio didinimo grafiką, pagal kurį minimali mokytojų alga nuo šių metų rugsėjo 1-osios turi sudaryti 750 eurų vietoj 710 eurų. Bet naujoji šalies vyriausybė, patvirtinta šių metų sausį, nusprendė atsisakyti šių planų, teigdama, kad valstybės ižde nėra lėšų.

Protestuotojų plakatai taip pat skelbė: „Už deramą darbo užmokestį mokytojams“, „Reikalaujame pagarbaus požiūrio ir orios algos“, „Deputate, jeigu tu nevykdai įstatymo, susimažink savo darbo užmokestį“.

Su protestuojančiais mokytojais susitiko Latvijos premjeras Krišjanis Karinis. Pasak jo, problema, su kuria susidūrė šalies švietimo sistema, – neefektyvus finansų naudojimas. Todėl jo vadovaujamos vyriausybės uždavinys – patobulinti šią sistemą.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.21; 06:00

Dėl pedagogų streiko pirmadienį kai kuriose mokyklų nevyks pamokos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) reikalavimams pritariančių mokyklų ir darželių darbuotojai pradeda neterminuotą streiką, prie kurio prisijungs 79 įstaigos.

Kaip Eltai sakė LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, streike dalyvaujantys švietimo darbuotojai neves pamokų, jiems nereikės eiti į darbą.

A. Navicko teigimu, streiką rengti privertė valdžios nenoras derybų keliu spręsti problemų dėl mokytojus žeminančios naujos darbo apmokėjimo sistemos, kuri įgyvendinama chaotiškai jai tinkamai nepasirengus. Dėl to mokyklose jau trečias mėnuo tvyro chaosas ir nežinomybė, bendruomenės supriešintos, o visa tai žlugdo ugdymo procesą.

„Švietimo ir mokslo ministerija dar vis neketina taisyti savo klaidų, o planuoja keliones po Lietuvą į streikuojančias mokyklas aiškintis situacijos. Matant tai, kad jau dabar yra 79 švietimo įstaigos, kurios jungiasi į streiką ir kiekvieną dieną jų skaičius vis auga, Švietimo ir mokslo ministeriją tikslinga būtų pervadinti ne tik į sporto, bet ir į turizmo ministeriją“, – teigia LŠDPS pirmininkas.

Pasak A. Navicko, Vyriausybė, manipuliuodama įvairia statistika, klaidina visuomenę, kad mokytojų atlyginimai pakilo net 117 eurų.

LŠDPS primena, kad Švietimo ir mokslo ministerija nuolat tvirtino, jog kelti mokytojų atlyginimus niekada nebuvo naujojo darbo apmokėjimo modelio tikslas. Kadangi darbo užmokesčio koeficientai nebuvo didinti, išaugus darbo krūviui atlyginimai pakilo vos keliais eurais. Tokį „padidėjimą“ mokytojai vadina žeminamu, o ministerijos skleidžiama informacija apie neva žymiai išaugusias algas tik skatina mokyklas dar aktyviau jungtis prie streiko.

Reikalavimus dėl netinkamai rengiamo naujojo darbo užmokesčio modelio LŠDPS iškėlė dar prieš metus įvykusiame suvažiavime. Šių metų gegužės mėnesį LŠDPS surengė ir įspėjamąjį streiką, tačiau, pasak streiko organizatorių, reforma vis tiek priimta buldozerio principu, neatsižvelgus į jokius argumentus.

„Iš esmės ydinga reforma, ką mes matėme nuo pat pradžių, ir negali būti įgyvendinama sklandžiai. Bet ministerija neprisiima atsakomybės, nekeičia susidariusios padėties bei toliau pirštu rodo į savivaldybes, mokyklų vadovus ir pačius mokytojus, taip kenkdama, visų pirma, vaikams, kuriems nutrūksta ugdymo procesas. Todėl pradedame streiką ir streikuosime tol, kol bus priimti sprendimai padėtį keisti“, – sako LŠDPS vadovas.

LŠDPS reikalauja nedelsiant atsisakyti absurdiškos darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos ir įdiegti etatinį modelį, kuriame vienam etatui sudaryti būtų ne daugiu kaip 18 kontaktinių valandų ir 18 val. skirta kitiems darbams. Taip pat – pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. bei mažinti vaikų skaičių klasėse.

Streike dalyvaujantys mokytojai neves pamokų, jiems nereikia eiti į darbą.

LŠDPS paskelbė mokyklų, kuriose vyks neterminuotas streikas, sąrašą.

Nuo lapkričio 12 dienos streikuos Vilniaus Žemynos progimnazija, Klaipėdos lopšelis-darželis „Želmenėlis“, Panevėžio rajono Velžio gimnazija, Kalvarijos gimnazija, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija, Kuršėnų Pavenčių mokykla – daugiafunkcis centras.

Nuo antradienio neterminuotą streiką pradės Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla, Panevėžio r. Paįstrio Juozo Zikaro gimnazija, Panevėžio rajono Smilgių gimnazija, Raseinių rajono Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazija, Švenčionių pradinė mokykla, Panevėžio rajono Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija.

Nuo lapkričio 14 dienos streikuos Marijampolės Jono Totoraičio progimnazija, Panevėžio rajono Naujamiesčio gimnazija, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija, Kaišiadorių Žiežmarių gimnazija, Vilniaus lopšelis-darželis „Aušrelė“, Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazija, Skuodo Bartuvos progimnazija, Šaulių rajono Meškuičių gimnazija, Šiaulių rajono Kuršėnų Stasio Anglickio mokykla, Kaišiadorių rajono Žaslių pagrindinė mokykla.

Nuo lapkričio 15 dienos prie streiko prisijungs Panevėžio „Šaltinio“ progimnazija, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykla, Panevėžio muzikos mokykla, Panevėžio rajono Ramygalos gimnazija, Šiaulių Centro pradinė mokykla, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija, Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija.

Nuo lapkričio 16 dienos streikuos Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinė mokykla, Panevėžio „Vyturio“ progimnazija, Vilniaus lopšelis-darželis „Drevinukas“, Vilniaus lopšelis-darželis „Lakštingala“, Vilniaus Simono Daukanto progimnazija, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija, Klaipėdos „Gilijos“ pradinė mokykla, Klaipėdos „Vyturio“ gimnazija.

Nuo lapkričio 19 dienos neterminuotas streikas planuojamas Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, Panevėžio Saulėtekio progimnazijoje, Panevėžio lopšeliuose-darželiuose „Vyturėlis“, „Vaikystė“, „Voveraitė“, Visagino Česlovo Sasnausko menų mokykloje, Alytaus Dzūkijos pagrindinėje mokykloje, Visagino Atgimimo gimnazijoje, Visagino „Žiburio“ pagrindinėje mokykloje, Švenčionių progimnazijoje, Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje, Panevėžio Vilties progimnazijoje, Zarasų meno mokykloje, Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijoje, šio miesto „Smeltės“, „Verdenės“, Gedminų, Liudviko Stulpino progimnazijose, Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijoje, Klaipėdos laivininkų mokykloje, „Versmės“, „Santarvės“ progimnazijose, Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje, Marijampolės Sasnavos pagrindinėje mokykloje, Kaišiadorių meno mokykloje.

Nuo lapkričio 20 dienos streikuos Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija, Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla, Raseinių Šaltinio progimnazija, Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazija, Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazija, Elektrėnų „Versmės“ gimnazija, Pagėgių sav. Piktupėnų pagrindinė mokykla, nuo lapkričio 21 dienos – Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija, Kaišiadorių lopšelis-darželis „Žvaigždutė“, o nuo lapkričio 22 dienos – Raseinių meno mokykla, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija, Šakių rajono Griškabūdžio gimnazija, Alytaus Jotvingių gimnazija.

Nuo lapkričio 23 dienos streikas planuojamas Alytaus Putinų gimnazijoje, Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijoje ir Alytaus Panemunės progimnazijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.12; 08:14

Dėl pedagogų streiko pirmadienį kai kuriose mokyklų nevyks pamokos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) neatšaukia pirmadienį numatyto pradėti neterminuoto pedagogų streiko.

Kaip Eltai sakė LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, mokyklų, kurios prisijungs prie neterminuoto streiko, skaičius tikslinamas, tačiau jau dabar aišku, kad prie akcijos jungsis ir kaimų, ir didžiųjų gimnazijų pedagogai.

„Neterminuoto streiko metu nevyks ugdymo procesas. Mokyklos, kurios pirmadienį streikuos, apie tai informavo bendruomenes“, – pridūrė A. Navickas.

Viena iš mokyklų, kurios, profsąjungos vadovo žiniomis, streikuos – Vilniaus Žemynos progimnazija.

Neterminuotas pedagogų streikas rengiamas dėl dalies pedagogų nepasitenkinimo naująja etatine apmokėjimo sistema.

Streiką organizuojanti LŠDPS reikalauja įdiegti etatinį modelį, kuriame vienam etatui sudaryti būtų ne daugiu kaip 18 kontaktinių valandų. Taip pat – pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. bei mažinti vaikų skaičių klasėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.10; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Su reformų pažadais į valdžią atėjęs valstiečių ir žaliųjų kinkinys, iš pradžių opozicijos kritikuotas už reformų vilkinimą, dabar taip įsibėgėjo, kad tik laikykis!

Pradėję nuo moralei ir skrandžiui įdomių dalykų (alkoholio ribojimas, nauja vaistų įsigijimo tvarka, mokinių meniu praturtinimas margarinu…), ministrai ėmėsi čiupinėti ir valstybės biudžetui jautrias vietas: pedagogų darbo apmokėjimą, mokesčius, pensijas…

Opozicija, atrodo, jau nebespėja reaguoti, tik negarsiai aikčioja, o į pedagogų, pensininkų ar apmokestinamųjų stūgavimus nereaguoja valdžia – visi tie reformas inicijuojantys ir skubinantys ministrai bei jiems padedantys biurokratai.

Kad visuomenė ir valstybė reformų „nusipelnė“, mažai kas abejoja. Bet dar mažiau kas supranta, kodėl jos kuriamos ir diegiamos taip skubiai, remiantis ne susitarimais,   įrodymais, argumentais, diskusijomis, o primityviu valdžios „buldozeriu“.

Iš pirmo žvilgsnio, stipriausia visų reformų dalis – ankstyvesnių reformų ar esamos padėties kritika, kuri ir sukuria pamatą naujoms reformoms.

O iš antro ar trečio žvilgsnio jau pasimato silpnosios pusės. Jos dažniausiai būna specifinės kiekvienai reformuojamai sričiai, su vienu bendru, nerimą keliančiu bruožu: skuba, su kokia tos reformos yra stumiamos.

Kadangi man likimas rinkėjų pasirinkimo ir mero potvarkio pavidalu lėmė rūpintis švietimo reikalais, švietimo reforma tapo nuolatinio dėmesio objektu.

Iš pradžių tik stebėjau ir stebėjausi, nes „reformatoriai“ tyliai, už aukštų kabinetų sienų triūsė Vilniuje, ministerijoje, o savivaldybes pasiekdavo tik prieštaringi gandai.

Buvo užsimota nuo „mokinio krepšelio“ pereiti prie „klasės krepšelio“.

Kol apačios aptarinėjo galimus rezultatus, ministerijoje dėl kažkokio sąmonės nušvitimo buvo nutarta iš pradžių paleisti  pilotinį projektą: pagal „klasės krepšelį“ pasiūlyta gyventi ir dirbti tik kelių rajonų mokykloms.

Pamačius, jog sąmyšio ir neaiškumų toks krepšelis sukelia dar daugiau, nei prieš tai naudotasis „mokinio krepšelis“, projektas buvo sustabdytas, ir nutarta kurti naują projektą, kuriame klasės krepšelio idėjos likučiai būtų praturtinti etatinio pedagogų darbo apmokėjimo idėja.

Logiška buvo tikėtis, jog ir šita idėja, prieš ją diegiant į visas respublikos savivaldybes ir mokyklas, bus aprobuota keliose savivaldybėse. Bet, matyt, ministerijos reformatoriams skirtas „nušvitimo“ limitas tam periodui buvo išeikvotas, tad ministerija užgulė reformą visu biurokratiniu korpusu, gąsdindama ir save, o dar labiau – savivaldybes, jog pagal naująjį darbo apmokėjimo modelį mokyklos turės pradėti gyventi jau nuo šių metų rugsėjo 1-os dienos.

Dienos naujienomis besidomintys skaitytojai tikriausiai jau žino, kaip neigiamai tokį sumanymą priėmė Vilniaus ir kai kurių kitų miestų savivaldybės, reikalaudamos arba atšaukti, arba stabdyti, lėtinti reformų vežimo riedėjimą.

Ministerija tačiau negirdi, nereaguoja, tik kviečia atskiromis grupelėmis tai vienų, tai kitų mokyklų direktorius „apmokymams“, kaip reikės apskaičiuoti pedagogų krūvius ir atlyginimus pagal naujas lenteles. Ir kaskart būdavo pateikiami nauji variantai, pakeitimai, gal būt, patobulinimai…

O laikas jau net ne bėga, o skrieja juodbėriais žirgais…

Nenumaldomai  artėja mokslo metų pabaiga, pedagogams, direktoriams ateina atostogų metas, tačiau naujoji apmokėjimo sistema vis dar nepatvirtinta jokiais įstatymais, poįstatyminiais aktais, aprašais… Reformos galimos pasekmės Damoklo kardu tebekaba virš rajonų savivaldybių, grasindamos sujaukti ir jau patvirtintą 2018 m. biudžetą, ir sureguliuotą mokyklų tinklą, ir turimų pedagogų etatų skaičių.

Kyla klausimas: nejaugi ministerija, žinodama (ir ne kartą primindama), jog mokyklų steigėjos yra savivaldybės, iš kurių biudžetų švietimo reikmėms yra išskiriama svari suma, nebežino, kad savivaldybės savo biudžetus tvirtina ne prieš rugsėjo pirmąją, o baigiantis kalendoriniams metams?

Finansinė logika ir pagarba pedagogams reikalautų naują darbo apmokėjimo sistemą įgyvendinti jau naujais biudžetiniais metais, kad būtų teisingai apskaičiuotas  finansavimas, o naujasis biudžetas suformuotas 2019 metams.

Bet juodbėriams žmogiška logika ir emocijos – nė motais. Jiems rūpi tik pinigai.

Vyriausybė, kaip jau žinome, ką tik „prastūmė“ kitą – finansų, mokesčių – reformą, kuri stipriai kirs per savivaldybių biudžetus.

Kernavėje – gražuoliai žirgai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo dauguma nubalsavo už tokius mokesčių ir pensijų sistemos pakeitimus, dėl kurių jau kitais metais biudžeto pajamos sumažės 320 mln. eurų, o 2021 m. į valstybės biudžetą bus surinkta 750 mln. eurų mažiau pajamų iš Gyventojų pajamų mokesčio. Tai reiškia, kad bus nuskurdintas (dar labiau!)  viešasis sektorius.

Kaip apskaičiavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Andrius Kubilius, 180 mln. eurų papildomų lėšų kitais metais būtų užtekę tam, kad visiems 35 000 vidurinių mokyklų mokytojams atlyginimai galėjo būti padidinti, kiekvienam pridedant po 300 eurų „į rankas“.

A. Kubilius spėja, jog kai valdžia daro tokius sprendimus, neapskaičiuodama jų ilgalaikių pasekmių visam viešajam sektoriui, „tai ji yra arba visiškai kvaila arba turi užduotį galutinai sugriauti viešąjį sektorių, o tuo pačiu ir pačią valstybę“.

Ką sugriaus tokios reformos, parodys gyvenimas, bet šiaip ar taip, naujas pedagogų darbo apmokėjimo modelis turi vieną, viešai neįvardijamą tikslą: pasinaudodama šia reforma, vyriausybė nori priversti savivaldybes naikinti mažesnes mokyklas ir atleidinėti mokytojus, taip „sutaupant“ lėšų bent jau esamų algų lygio išlaikymui.

Štai ir paaiškėjo, kur šuoliuoja valstiečių juodbėriai: pirmyn, į gūdžią praeitį…

2018.06.23; 06:40

Greita informacijos kaita, besikeičiantys XXI a. mokinių poreikiai nurašo vadovėlių aktualumą. Pasak pedagogės, švietimo konsultantės ir mokytojo veiklos vertintojos Liubos Stankevičienės, vadovėlis jau ne mokymosi šaltinis, o tik pagalbininkas nekūrybiškam mokytojui.

Pradinio ugdymo mokytoja ekspertė teigia, kad mokytojas turi ieškoti ne vadovėlių, o kaupti naujų metodų arsenalą, keisti savo požiūrį. „Taikomi metodai ir tikslai nebetinka Z kartos vaikams“,  – sako ji.

Continue reading „Ar reikalingi vadovėliai išradingai dirbančiam mokytojui?“