Ką tik paminėjome Vasario 16-ąją, kiekvienam lietuviui itin svarbią datą. Tai diena, kai 1918 metais, šimtmečiais carinės Rusijos engta lietuvių tauta, pagaliau nutarė tapti laisva, nutarė tapti teisėta savo žemės valdytoja.
Bet toji diena buvo tik tolimesnių mūsų kovų už laisvę pradžia. Slinko skaudūs karo, pokario laikotarpiai – prasidėjusi nauja, itin žiauri sovietinė okupacija, kuriai, palyginti ilgai priešinosi Lietuvos partizanų judėjimas, o jo branduolys buvo pats gražiausias, sąmoningiausias to meto Lietuvos jaunimas.
Tas laikotarpis skausmingas bet kuriam Lietuvos gyventojui, nes, turbūt, nėra šeimos, giminės ar vietovės, kurių nebūtų palietę tragiški to laikmečio įvykiai.
Gerai, kad vis atviriau, garsiau kalbame apie tuos pokario laikus, puiku, kad deramai pagerbiame to meto didvyrius – žmones, paaukojusius savo asmeninius gyvenimus dėl mūsų ateities.
Mano šios eilės skirtos būtent tiems žmonėms – žinomiems ir nežinomiems kovotojams už Lietuvos Laisvę.
PĖDOS PŪGOJE
Tavo brolis išėjęs į nežinią
tyliai šnabždant maldoms paryčiais
graudžiu virksmu nakty atšlemenančias
garsas miršta kartu su gaidžiais
Tai šeimos giminė – kraujo klanas
pūgos slėpė įspaustas pėdas
paminklu partizanas jau tapęs
bet širdy tik į sielos gėlas
Rugių laukas seniai jau sunykęs
buvo krosnis, duonutė šilta
javų grožis auksais išsipylęs
nakty virto gyvybės širma
Miškas tapęs ne vien tik didybe
ąžuolėlių ir liepų liaunų
tai lietuvio didvyrio nakvynė
glaudžiant skarą motulės namų
Viskas keičias, sniegynai ištirpsta
žodis gyvas, kol tu jį sakai
atmintis niekada nesunyksta
jei ją saugo tauta, jos vaikai.
2019