Pabandykime prisiminti, kokia Prezidentė buvo prieš dešimt metų, kaip ji kito ir kokia užfiksuota naujame dokumentiniame filme.
***
Kai prieš devynerius metus, artėjant prezidento rinkimams, viename portale paskelbiau straipsnį avantiūrišku pavadinimu „Ar tauta grybą pjaus?“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663), būsimoji šalies vadovė kažkokiame žurnalistų susibūrime tarsi nepriekaištaudama paklausė: ar tikrai jūs taip galvojate, kaip rašėte?
O pradėjau aš jį taip: „Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai. Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…“
Toliau rašiau apie tuometinės eurokomisarės „nuodėmes“: apie ilgametę A. Brazausko globą, buvusių komunistų įtaką jai, V. Landsbergio atsisakymą pretenduoti į šalies vadovo postą finansininkės naudai, jos deklaruojamą „priklausymą tautai“, o ne kuriai partijai. Tačiau tuomet labiausiai kandidatę suerzino iš rusiškų šaltinių pateikti biografijos faktai, ypač 1988 m. kandidatės parašytos ir Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK apgintos disertacijos tema apie Lietuvos TSR asmeninio pagalbinio ūkio plėtrą socialistinės nuosavybės efektyvesnio panaudojimo sąlygomis.
Pabrėžiau tai, kad darbas apgintas, kai Sovietų Sąjungoje jau seniai siautė viešumas ir „perestroijka“, o Lietuva bruzdėjo, ruošdamasi nusimesti okupacijos grandines. Juo labiau buvo rizikinga imtis politinės ekonomijos dėstytojos darbo 1983–1990 m. Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje ir vadovauti politekonomijos kabinetui.
Prezidentas daugiausiai rūpinasi valstybės užsienio politika, tad rinkimų kampanijoje D. Grybauskaitė buvo užsimojusi ją „geriau subalansuoti“, t.y. dalį krūvio permesti iš Rytų į Vakarus. Toliau: „Koks tas balansas būtų, dabar belieka tik spėlioti, tačiau Rusija iš D. Grybauskaitės tikisi pragmatiškų, dalykiškų, be emocinių ir istorinių priemaišų santykių. Maskva lengviau atsikvėpė, kai balotiruotis atsisakė V. Landsbergis…“
O pabaigoje vietoj išvados bravūriškai klausiau: „Ar ilgai Lietuvos žmogų mes dar laikysime idiotu? Ar ilgai dar jį auklėsime „juodu diržu“, o viliosime meduoliu?“ Ech, tas žurnalistinis įžūlumas…
***
Praėjo 10 metų. Sėdžiu nedidelėje kino salėje ir žiūriu filmą. Įsivaizduojate: kino teatre žiūrovu nebuvau apie 30 metų! Na, netraukė manęs didelės kino erdvės, kupinos jaunų erzelio, aitraus kukurūzų spragėsių kvapo, porelių dejonių… Vaizdo technologijų amžiuje gali iki valiai prisižiūrėti kitose vietose.
Bet šįkart – režisieriaus Donato Ulvydo dokumentinis filmas „Valstybės paslaptis“. Dar ir šiandien čia atėjau kirbant įtarimui, kad tai bus eilinis reklaminis, politikės veiklos dešimtmečiui sukurtas vaizdelis, faktų ir interviu kratinys, paįvairintas saldžiais buitiniais intarpais, ilgais pasivaikščiojimais, bereikšmėmis frazėmis, formaliomis žmonių nuomonėmis.
Išskyrus kankinamai ilgas reklamas prieš filmą, tokie lūkesčiai nepasiteisino. Gal nebe reikalo keliasdešimt žiūrovų – jaunų ir pagyvenusių – po pabaigos titrų ėmė ploti. Tai padėka D. Ulvydui ir Co, jau pagarsėjusiems aštuoniais sukurtais darbais, ypač juostomis „Tadas Blinda. Pradžia“ ir „Emilija iš Laisvės alėjos“.
Nesiruošiu besąlygiškai girti naujo režisieriaus darbo, bet jis man įpiršo vieną išvadą: sprendžiant iš dabartinių devynių kandidatų į prezidentus, Lietuva dar bent 10 metų neturės tokio valstybės vadovo…
Girdžiu, kaip profesorius Povilas Gylys ar signataras Zigmas Vaišvila ar buvęs jos patarėjas Linas Balsys ar kolega Valdas Vasiliauskas drėbtels atgal: „dvaro valdytoja“, „plieninė magnolija“, „begėdiška melagė“, nuolanki JAV tarnaitė, Garliavos mergaitės grobikų užtarėja ir pan. Visuomenininkai ir tautininkai jai vėl prikiš senus biografijos faktus, tėvo, brolio ir „devinto vandens nuo kisieliaus“ gyvenimus, mokslus Leningrado A. Ždanovo valstybiniame universitete kartu su V. Putino patarėjais, laborantės darbą „Rot front“ fabrike, įstojimą į SSKP, kai Lietuva visa jau šurmuliavo Sąjūdžiu…
Neabejoju, kad D. Grybauskaitė padarė klaidų ar paklydimų. Kažkas suskaičiavo dešimt didžiausiųjų. Pavyzdžiui, tarp visų jos antikremliškų pasisakymų čaižiausiai nuskambėjo Rusijos kaip „teroristinės valstybės“ vertinimas. Tai įvyko iškart po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje. Galima teigti, kad tai buvo perteklinis pareiškimas. Reikia sutikti, kad Prezidentės reakcija į politikos ir verslo skandalus nebuvo pakankama ir operatyvi, o parama dešiniesiems oponentams atrodė kaip skolos atidavimas už V. Landsbergio pasitraukimą iš rinkimų kovos 2009 metais.
Bet tai tik prielaidos, kurios, antai, tūlam Aurimui Guogai jau leidžia ją vadinti „kagėbiste“, nes ji esą „kartu su V. Putinu mokėsi KGB mokykloje Leningrade“. Ten pat (www.aguoga.lt): „Dalia Grybauskaitė, rusų tėvų duktė (Polikarp Vladimirovič Gribowskij ir Vitalija Korsakova-Gribowska) padarė stulbinamą karjerą neteisėto okupacinio režimo, prieštaraujančio tarptautinei teisei, komunistinėje – sovietinėje hierarchijoje“.
Tęsti beprasmiška. Tokių svaičiojimų, iškraipymų, klišių apstu Facebook paskyrose, ypač tose jų „sienose“, kurios kažkada buvo nudažytos ryškiai raudonai ir net puikavosi ant svarbiausių valstybės pastatų, pavyzdžiui, ant užsienio reikalų ministerijos…
***
Dokumentinis filmas brėžia kitą liniją. Jo moto – Prezidentės mestelėta frazė „Nustokit krūpčioti“. Ji tapo ir filmo šūkiu, po kuriuo užšifruotas ir filmo turinys – lyderystė, įkvepianti nusikratyti nereikalingų baimių ir labiau pasitikėti savimi. Tai sudėtingiausios valstybėje situacijos, skirtinga politikų laikysena ir reakcijos, geopolitinių galių kova ir Lietuvos vieta pasaulio žemėlapyje, vertybinės laikysenos kaina. Kaip išlikti savimi ir nekrūpčioti nei prieš vietinius oligarchus, nei prieš pasaulio galinguosius, kas padeda atlaikyti oponentų ir priešiškos žiniasklaidos išpuolius?
Galų gale kas ta „Valstybės paslaptis“? Žurnalistas V. Vasiliauskas rašo straipsnį, arba jos nesupratęs, arba nenorįs suprasti. Buvęs politekonomijos dėstytojas profesorius P. Gylys (sakosi, esąs buvusio vargonininko vaikas, dabar aklai puolantis dešinuosius ir kitą Profesorių) savo paskyroje teigia, kad jam šis „nevertingas“ filmas primena tarybinių lyderių asmenybės kultą, o didžiausia valstybės paslaptis – pati D. Grybauskaitė…
Dar ir šiandien būdama valstybės vadovė D. Grybauskaitė tik puse lūpų gali kalbėti apie kai kuriuos savo poelgius. Kodėl ji prieš devynerius metus nevyko į Prahą, kur galėjo susitikti su JAV prezidentu B. Obama, o ten nusiuntė premjerą A. Kubilių? 2010 m. kovą britų savaitraštis „The Economist“ pastebėjo, kad tai buvo daug kam mįslė. Juk ten B. Obama ir Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas pasirašė strateginės ginkluotės mažinimo sutartį, kitaip sakant, perkrovė Amerikos ir Rusijos santykius.
Tai įvyko po Rusijos agresijos Gruzijoje. Pamenate N. Sarkozy penkių punktų planą stabilizuoti padėtį Kaukaze? Jis taip ir liko popieriuje… Tuo tarpu Rytų ir Vidurio Europos lyderių sukvietimas reiškė, kad buvęs „soclageris“ pritaria demonstratyviam santykių perkrovimo aktui, nepaisant, kad Rusija toliau tęsia savo agresyvią politiką. Lietuvos prezidentės tylus ir viešai nedemonstruojamas atsisakymas vykti į Prahą buvo tarsi perspėjimas didžiosioms valstybėms, kad mažosios nesitaikstys su konformistinėms nuotaikomis ir šių laikų suokalbiais, O Lietuva nebus tos politikos įkaitė. Kaip parodė netolima ateitis, D. Grybauskaitė buvo teisi: 2014 m. Rusijos agresija niekais pavertė perkrovimo idėją, o netrukus įvestos sankcijos vėl užšaldė Šaltojo karo ledus. Virš Baltijos šalių vėl pakibo grėsmės pašvaistė…
Aš bent taip supratau viso filmo fabulą. Didžiojoje politikoje ne viską gali sakyti ir aiškinti, o tiesa vis tiek kada nors paaiškėja. Dažnai daugiau pasakai nieko nepasakęs, negu viską paaiškinęs. Tai ir yra valstybės paslaptis.
Tai, kad nuomonė apie politiką ar valstybės veikėją ima keistis, nieko nuostabaus. Tai, kad D. Grybauskaitė kažkada laviravo ant seno ir naujo pasaulio ribos, taip pat nieko keisto. Bet pastarųjų 10 metų savo veikla ir bekompromisine pozicija dėl Lietuvos ji išsaugojo tvirtos valstybininkės titulą.
Po filmo premjeros balandį net prokremliška naujienų agentūra SPUTNIK pacitavo Prezidentės ne itin mylimą premjerą ir vieną iš realių kandidatų į šį postą Saulių Skvernelį, kuris pasakė: „Tai yra neeilinis įvykis mūsų trisdešimties metų nepriklausomos valstybės istorijoje, kada atliekamas veiksmas, primenantis, galbūt, kitokį laikotarpį, kitas valstybes“.
2019.05.01; 08:50
