JAV valstybės sekretorius Mikeas Pompeo penktadienį lankėsi Juodkalnijoje ir Šiaurės Makedonijoje. Vizito metu jis džiaugėsi Balkanų šalių pastangomis išsivaduoti iš Rusijos įtakos, praneša naujienų agentūra dpa.
 
M. Pompeo gyrė Juodkalniją, mažiausią buvusios Jugoslavijos šalį, nusisukus nuo Rusijos ir įstojus į NATO 2017 m. birželį.
 
„Mes taip pat matome Juodkalnijos įsipareigojimą kovoti su XXI amžiaus grėsmėmis“, – JAV valstybės sekretorius sakė po susitikimo su Juodkalnijos premjeru Duško Markovičiumi šalies sostinėje Podgoricoje.
 
Anot M. Pompeo, dėl tiesioginio bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje buvo ištaisytos saugumo spragos ir dabar milijardai prietaisų visame pasaulyje yra apsaugoti nuo rusiškų kenkėjiškų programų.
 
Juodkalnijai siekiant išvengti Rusijos įtakos nebuvo apsieita be įtampos.
 
2016 m. Maskva kaltinta kišimusi į šios valstybės parlamento rinkimus ir planais įgyvendinti perversmą, ką patvirtino Juodkalnijos teismo nuosprendis prieš du Rusijos diplomatus.
 
JAV valstybės sekretorius taip pat ragino ES narystės siekiančią Juodkalniją kovoti su korupcija, sustiprinti įstatymo viršenybę ir užtikrinti spaudos laisvę.
 
Šalies prezidentas Milo Djukanovičius, kuris valdžioje yra nuo pat 1991 m., dažnai kritikuojamas tiek savo gimtinėje, tiek tarptautinėje erdvėje dėl korupcijos aukščiausiuose valdžios lygmenyse, nepotizmo ir žiniasklaidos spaudimo.
 
JAV valstybės sekretorius vėliau lankėsi ir Šiaurės Makedonijoje. Per bendrą spaudos konferenciją su premjeru Zoranu Zaevu jis perspėjo dėl piktybinės Rusijos įtakos, kurią socialinėje žiniasklaidoje skleidžia Rusijos troliai ir automatizuotos programos.
 
M. Pompeo sveikino Graikijos ir Šiaurės Makedonijos susitarimą dėl pastarosios šalies pavadinimo pakeitimo. Ginčo išsprendimas tarp kaimyninių valstybių atvėrė kelią Šiaurės Makedonijai siekti narystės NATO.
 
M. Pompeo sakė, kad jau rudenį JAV Senatas turėtų ratifikuoti protokolą dėl Šiaurės Makedonijos įstojimo į NATO.
 
Šiai šaliai įstojus į Aljansą, Balkanuose jam nepriklausytų tik Serbija ir Bosnija ir Hercegovina.
 
Apsilankęs Italijoje, Juodkalnijoje ir Šiaurės Makedonijoje, M. Pompeo išvyko į Graikiją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.27; 06:33

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija, trečiadienį planavusi svarstyti ir pradėti nagrinėti „Laisvės TV“ įkūrėjo, žurnalisto Andriaus Tapino skundą dėl premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimų, nesurinko kvorumo.

Iš 11 komisijos narių į posėdį atvyko tik 4. Čia kalčiausios ligos, dėl kurių parlamentarai nebegalėjo atvyki į posėdį.

Pasak A. Tapino, komisija, nesurinkusi kvorumo, pažeidė Valstybės politiko elgesio kodekso įstatymą.

,,Nepavyko surinkti kvorumo iš pirmo karto. Tai yra Valstybės politiko elgesio kodekso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kad tyrimas turi būti pradėtas per 10 dienų nuo skundo pateikimo. Seimas pažeidžia savo paties įstatymus. Apie tai bus informuotas kiekvienas komisijai priklausantis Seimo narys asmeniškai“, – savo feisbuko paskyroje rašė žurnalistas.

A. Tapinas, nesulaukęs premjero S. Skvernelio atsiprašymo ir paneigimo, sausio mėnesį kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūros komisiją. A. Tapinas pareiškė, kad S. Skvernelio išsakyti teiginiai, kad jis užsiima politine veikla, organizuoja mokytojų protesto akcijas ir siekia nuversti teisėtai išrinktą valdžią, neatitinka realybės ir žeidžia jį kaip žurnalistą. 

Pabrėždamas, kad premjeras iki šiol nepaneigė savo mestų kaltinimų, A. Tapinas reikalavo viešo premjero atsiprašymo. Jei premjeras per 14 dienų neatsiprašys, pabrėžė žurnalistas, jis kreipsis į generalinį prokurorą, kad S. Skverneliui būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal konkrečius Baudžiamojo kodekso ir Konstitucijos straipsnius.

Trečiadienį etikos sargams pritrūkus kvorumo, tarp klausimų, kurie nebuvo pradėti svarstyti, yra ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio kreipimasis. Jis prašė įvertinti Seimo nario socialdarbiečio Artūro Skardžiaus elgesį, kai jis šių metų sausio 11 d. posėdyje atsinešė šaudyklose naudojamą kulkų suvarpytą taikinį su užrašu „Gabrielius“ ir įteikė kaip „dovaną“ Seimo narei Agnei Širinskienei.

Vėliau pats A. Skardžius atsiprašė tų, kuriems toks pokštas atrodė netinkamas.

Kitas Seimo Etikos ir procedūrų komisijos posėdis planuojamas kitą savaitę, trečiadienį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.31; 06:08

Venesueloje per protesto akcijas žuvo mažiausiai 35 žmonės. EPA-ELTA nuotr.

Venesueloje per antivyriausybines manifestacijas jau žuvo mažiausiai 35 žmonės. Tai pirmadienį pranešė laikraštis „Publico“, remdamasis kelių nevyriausybinių organizacijų duomenimis.

Gautomis žiniomis, per protesto akcijas sulaikyta apie 850 žmonių.

„Mes patvirtinome 35 žmonių žūtį, nurodydami vardus, pavardes, vietas, kur tai įvyko, ir spėjamus kaltininkus“, – sakė žurnalistams organizacijos „Provea“ vadovas Rafaelis Uzcategui.

Savo ruožtu nevyriausybinės organizacijos „Foro Penal“ vadovas Alfredas Romeras pranešė, kad šalyje iš viso sulaikyta 850 žmonių, iš kurių 80 – nepilnamečiai.

Praėjusią savaitę Venesueloje vyko didelės protesto akcijos, kurias lydėjo riaušės ir susirėmimai su policija. Sausio 23 d. opozicijos lyderis Juanas Guaidas pasiskelbė Venesuelos prezidentu. Dabartinis valstybės vadovas Nicolas Maduras pavadino pastaruosius įvykius šalyje mėginimu įvykdyti perversmą ir pareiškė nutraukiąs diplomatinius santykius su JAV.

J. Guaidą laikinuoju Venesuelos prezidentu jau pripažino Limos grupės šalys išskyrus Meksiką, taip pat Albanija, Gruzija, JAV ir Amerikos Valstybių Organizacija. Daugelis ES narių parėmė Venesuelos parlamentą ir pareiškė viltį, kad, siekiant sureguliuoti krizę, šalyje bus surengti rinkimai. N. Madurą remia Rusija, Bolivija, Iranas, Kuba, Nikaragva, Salvadoras ir Turkija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.29; 07:00

Apie pastaruosius Rusijos karinės žvalgybos (GRU) nuotykius kuriami anekdotai. Tačiau budrieji primena: o kas padėjo Kremliui nuo Gruzijos atplėšti Abachaziją su Pietų Osetija? Okupuoti Krymą ir įsibrauti į rytines Ukrainos žemes?

Suimamas perversmo Juodkalnijoje dalyvis

O kas rengė valstybės perversmą Juodkalnijoje 2016-ųjų rudenį?

Kas kurstė nuversti valdžią Juodkalnijoje?

Juodkalnijos aukščiausiasis teismas šalies sostinėje Podgoricoje baudžiamąją bylą dėl kėsinimosi įvykdyti valstybės perversmą rinkimų į parlamentą dieną (2016 m. spalio 16 d.) pradėjo nagrinėti 2017-ųjų vasarą; šis „amžiaus teismu“ vadinamas procesas tebetrunka.

Tarp keliolikos teisiamųjų – du Rusijos piliečiai. Pastarieji teisiami už akių. Juos kaltina Juodkalnijos, Serbijos ir Rusijos teritorijose subūrus nusikalstamą organizaciją ir jai vadovavus; vienas jų kaltinamas pasikėsinimo į aukštą Juodkalnijos vadovybės atstovą kurstymu – už tokį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo 10 iki 40 metų. Dar vykstant tyrimui, leidinys „Vijesti“ pranešė, kas žinoma Specialiojoje prokuratūroje: valstybės perversmo kurstymu įtariami rusai Maskvoje „kasdien“ eina į darbą pastatų komplekse, kur įsikūrusi GRU.

Apie sužlugdytą valstybės perversmą juodkalniečiai sužinojo spalio 16-osios rytą, praėjus keturioms dienoms po to, kai buvęs policininkas išeivis iš Kosovo Mirko Velimirovičius pranešė policijai pirkęs ginklų ir kita sąmokslo dalyviams. Buvo sulaikyta 20 Serbijos piliečių, tarp jų buvęs Serbijos žandarmerijos viršininkas Bratislavas Dikičius. Dėl rusų, tai prokurorai laikė juos nacionalistais, veikusiais savo galva. Praėjus mėnesiui, Serbija išdavė Juodkalnijai dar vieną įtariamąjį – žinomą serbų nacionalistą Aleksandrą Sindželičių. Jis sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, teismo buvo pripažintas liudytoju ir apklausiamas nurodė kai kurias prokurorus itin sudominusias apsiimtojo įrodyti sąmokslo aplinkybes.

Sindželičius, be kitų dalykų, papasakojo, kad 2016 metų rudenį jį skubiai iškvietęs į Maskvą „toks Edis“, su kuriuo susipažino 2014-ųjų vasarą, buvodamas Rostove prie Dono (Ukrainos rytuose tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir separatistų pusėje kariavo serbų samdiniai); su rusu jau buvo vieną kartą susitikęs Maskvoje 2015-ųjų pavasarį. Rusas atsiuntęs serbui 800 dolerių kelionei (šią perlaidą prokurorai laiko svarbiu įkalčiu byloje, nes siuntėjas nurodė savo adresą – tą patį, kur… GRU valdos). „Edis“ pasitikęs jį oro uoste ir pravedęs pro pasų kontrolės postą. Dalyvaujant, kaip suprato serbas, dar vienam Rusijos specialiųjų tarnybų atstovui, jam pasakę, kad duodami „dideli pinigai“ Juodkalnijos stojimui į NATO sustabdyti, ir atskleidę „kriminalinio režimo nuvertimo“ planą.

Šiame plane buvo numatyta rinkimų dienos vakare, pasibaigus balsavimui, užimti parlamento ir vyriausybės rūmus, kilusioje sumaištyje nušauti tuometį ministrą pirmininką Milo Džukanovičių ir galiausiai atvesdinti į valdžią Maskvai palankią koaliciją „Demokratinis frontas“, kuri atšauks stojimą į NATO ir iškels sąjungos su Serbiją ir Rusija šūkį. Sindželičius gausiąs pinigų 50 vyrų apginkluoti ir perrengti policininkų uniforma, taip pat turėsiąs sutelkti 500 nacionalistų, kurie dėsis demonstrantais ir Serbijos generolo Dikičiaus vadovaujami padės „policininkams“, vedamiems paties „Edžio“, įsibrauti į parlamentą. Viskas turėsią atrodyti „kaip Belgrade, kai krito Miloševičius“ (2000 metais tuometės Jugoslavijos sostinėje vykusios „buldozerinės revoliucijos“ metu protestuotojai susitarė su policija).

Kremliaus aštuonkojis

Sindeličiaus parodymais, „Edis“ su „kolega“ spalio pradžioje atskrido į Belgradą ir kontroliavo pasirengimą perversmui. Jis nenustojo veikęs ir sąmokslui iškilus aikštėn – tomis dienomis rusas skambindavo jam itin dažnai. Reikalavo paaiškinti, kas atsitiko, ir svarbiausia – kur ginklai? Paskui pranešė, kad dėl visko kaltas Velimirovičius ir jį „reikia užmušti“. Vieną kartą reikalavo surasti snaiperį ar sprogmenų Džukanovičiui nužudyti („pinigai ne problema“), paskui – pasamdyti žmogų ar kelis, kurie akmenimis išdaužytų „Demokratinio fronto“ langus ir primėtytų vidun butelių su degiuoju skysčiu – kad atrodytų tai padarius ministro pirmininko šalininkus.

Per paskutinį susitikimą viename Belgrado parkų „Edis“ klausė, ar pavyktų rasti 5-6 žmones dar vienai provokacijai: protestuojantiems „Demokratinio fronto“ šalininkams apšaudyti. Šio susitikimo metu rusas pasakęs, kad „su Juodkalnija viskas baigta“. Girdi, susitarta, kad Čečėnija skirs lėšų bosnių bendruomenės labui ir tada ją parlamente atstovaujanti partija, „Bošnjačkastranka“, pereisianti į opozicijos pusę… aplinkybes.

Spalio 24 d. Serbijos policija pranešė suėmusi tris Rusijos piliečius ir paėmusi jų turėtus €122 000, Juodkalnijos policijos uniformas, ginklus. Po dviejų dienų į Belgradą atskrido Rusijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir netrukus po šio vizito suimtieji buvo išsiųsti į Rusiją. Ar šie įvykiai priežastingai susiję – lieka paslaptimi. Gruodžio pradžioje Juodkalnija per Interpolą paskelbė perversmo kurstymu įtariamų dviejų Rusijos piliečių, Eduardo Širokovo ir Vladimiro Popovo, tarptautinę paiešką (2017 m. vasario 23 d. Juodkalnijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą Rusijai dėl neprisidėjimo prie jų paieškos).

Kur jie apsilankė, ten ramybės neliko

Prieš pat prasidedant „amžiaus teismui“ britų „The Telegraph“ paskelbė nuotrauką, kurioje šie rusai nufotografuoti viename Belgrado parkų. Nurodoma, kad jie „seka žmogų, pasamdytą  Juodkalnijos vyriausybei nuversti“. Nuotraukas su šiais ir kitais žlugusio perversmo dalyviais turinti „viena Europos saugumo tarnybų“ (galima neabejoti – Serbijos). TV kanalas „Sky News“ pranešė sužinojęs Vakarų specialiųjų tarnybų atstovų nuomonę dėl šių nuotraukų: „Tai yra dar vienas įrodymas, kad Rusijos valstybė buvo tiesiogiai susijusi su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.“

Tuo metu jau buvo žinoma, kad „Širokovo“ tikroji pavardė yra Šišmakovas – tai Juodkalnijos prokurorams padėję nustatyti Lenkijos kontržvalgybininkai. 2014 metų spalyje lenkai išsiuntė iš šalies persona nongrata pripažintą Rusijos pasiuntinybės karo atašė padėjėją Eduardą Šišmakovą – po to, kai įsitikino jį esant GRU karininką. Vienas Lenkijos kariuomenės papulkininkis jam pranešinėjo apie kokias nors „nuodėmes“ slepiančius karininkus – tokius paprasčiau užverbuoti. Vėliau, teisiamas, papulkininkis prisipažino gavęs iš Rusijos diplomato 17 tūkstančių zlotų (€5500) atlygį.

Interpolo ieškomas „Popovas“ pasirodė iš tikro esąs Moisejevas – tai nustatę praėjusių metų lapkričio pabaigoje pranešė tų pačių „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrėjai. Karo inžinierius Moisejevas tapo „Popovu“ po parengimo GRU specialiosios paskirties dalinyje 2009 metais. Nuo to laiko šis „korespondentas“ ir „laivininkystės draudimo agentas“ keliavo po Balkanus, Kaukazą, Rytų Europos šalis. 2014-ųjų pradžioje, prieš žlungant Ukrainoje Viktoro Janukovyčiaus režimui, jis buvojo Odesoje (kiek vėliau, gegužės pradžioje čia įvyko kruvini susirėmimai). Pavasarį jį matė Moldovoje – likus mėnesiui iki šiai valstybei pasirašant asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Jis apsilankė Padniestrės ir Gagaūzijos sričių „sostinėse“ – Tiraspolyje ir Komrate. Moldavijos saugumiečių ir žurnalistų duomenimis, Belcų mieste vykusiame slaptame ES priešininkų pasitarime kalbėta apie „ginkluotą sukilimą prieš valdžią, paskelbiant Moldavijos federaciją su keturiais subjektais: Kišiniovu, Belcais, Komratu ir Tiraspoliu“; šalies pietuose prie maištininkų turėjo prisidėti diversantai, parengti Rostove esančiame GRU padalinyje.

Ar prokurorai įrodys buvus planą „B“?

Paskelbus apie sužlugdytą perversmą, grupė išeivių iš Rusijos (iš viso šioje mažytėje šalyje nuolatinai gyvena iki 7 tūkstančių Rusijos piliečių, iš 4 200 užsienio bendrovių 1/3 priklauso Rusijos piliečiams) paskelbė vietinėje žiniasklaidoje laišką, kad „čia gyvenantys rusai nepritaria kišimuisi, nepriklausomai nuo to, ar tai darė valstybė, ar privatūs asmenys“. Iki šiol ne tik Juodkalnijoje, bet ir toli už jos jos ribų neatmetama „kruvinąjį scenarijų“ galėjus būti parašytą „Maskvos ranka“. 

Praėjusių metų spalio pradžioje Juokalnijos aukščiausiame teisme vykstančio proceso metu gynybos pusė pateikė iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą dėl vieno pagrindinių liudytojų šioje byloje lankymosi Maskvoje. Specialusis prokuroras Milovojė Katničius paprašė atlikti šių popierių cheminę ekspertizę – girdi, raštą „sukurpė  GRU“, pagarsėjusi nuodijimais. Tai sužinoję, Maskvoje didžiai pasipiktino. „Sprendžiant iš visko, – pareiškė Užsienio reikalų ministerija, – Juodkalnijos prokuroras Katničius nusprendė įsitraukti į varžytuves dėl absurdiškiausio kaltinimo Rusijai“. Maskva dar kartą priminė: „Rusijos pusė kategoriškai neigia galėjusi oficialiai prisidėti prie išgalvotų mėginimų organizuoti neteisėtą veikimą“, jai keliami kaltinimai yra niekuo nepagrįsti.

Propagandinis plakatas Juodkalnijoje

Spalio viduryje Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė, kad „Juodkalnijoje atsisakyta kaltinimų Rusijai dėl valstybės perversmo organizavimo“. Tyrimui šioje byloje vadovavęs specialusis prokuroras Katničius anksčiau sakė kai kuriuos „Rusijos valstybinius organus“ prisidėjus prie perversmo rengimo, o dabar paskelbė naują pareiškimą: jis niekada nekaltinęs oficialiosios Maskvos. „Aš kaltinau kai kuriuos saugumo tarnybų darbuotojus, GRU agentus ir kai kuriuos kazokus“. „Novosti“ iš 44 komentarų geriausiu pripažino šį: „Protingas sprendimas.“

Spalio 26 d. „Novosti“ atpasakojo tai, ką teismo procese per penkias valandas trukusią apklausą pasakė liudytojas Aleksandras Sindželevičius, teisiamųjų vadinamas „NATO agentu“ ir „provokatoriumi“ (TV ir radijas tiesiogiai transliuoja proceso eigą). Jis nurodė pagrindiniu pučo rengimo organizatoriumi buvus Rusijos pilietį Eduardą Šišmakovą. Liudytojas pakartojo tai, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, kaip antai: 2016-ųjų pavasario pradžioje gavęs iš „Edžio“ žinelę, kad toliau taip tęstis negali –„Juodkalnijoje būtina nuversti valdžią, nuversti Džukovičių, žmonės turi išeiti į gatves“; susitikimo Maskvoje metu „Edis“ kalbėjo, kad Džukovičius turi būti suimtas ir teisiamas, o jį suėmusieji – apdovanoti; Belgrade „Edis“ išdavęs Sindželevičiui keturis kartus po 25000 eurų ir du kartus po 50 000 dolerių ginklams pirkti ir kitoms su perversmo rengimu susijusioms išlaidoms. „Novosti“ priminė specialųjį prokurorą anksčiau kalbėjus apie kai kurių „Rusijos valstybinių organų“ prisidėjimą rengiant pučą, turėjusį sustabdyti šalies stojimą į NATO; Rusija šį kaltinimą kategoriškai neigia.

Praėjusią vasarą Filadelfijoje veikiančio užsienio politikos tyrimų instituto (Foreign Policy Research Institute) pranešime teigiama, kad perversmą rengė „serbų nacionalistai, vadovaujami GRU ir FSB darbuotojų“. Žengiančią per NATO slenkstį Juodkalniją ištiko, kaip pasakė žurnalistams vienas pranešimo autorių, „ne šiaip koks perversmas, o perversmas, palaikomas Rusijos vadovybės“. Ekspertų nuomone, tai buvo pirmas Maskvos mėginimas jėga įgyvendinti savo politinius tikslus už buvusios SSSR ribų. Balkanuose Rusija turi politinių tikslų ir yra pasirengusi imtis prievartos ir slapto veikimo jiems pasiekti. Šis pranešimas patvirtino prieš metus JAV Senato gynybos reikalų komiteto  (Committee on Armed Services) posėdyje kalbėta: perversmas Juodkalnijoje buvo Rusijos planas „B“, pradėtas vykdyti po to, kai agitacija prieš stojimą į NATO per žiniasklaidą, socialinius tinklus, Serbų stačiatikių bažnyčią nepadėjo Kremliui čia vykusiuose rinkimuose pasiekti reikiamo rezultato.

Kaip išgaravo 300 metų trukusi draugystė

Ministras pirmininkas Milo Džukanovičius prieš 2016 metų parlamento rinkimus kaltino opoziciją imant Rusijos duodamus pinigus. Žiniasklaidoje rašyta, jog ministro pirmininko priešininkų „Demokratinis frontas“ rinkimų agitacijai („МИ или ОН“) išleido, oficialiais duomenimis, didelius mažytei šaliai pinigus – 850 tūkstančių eurų, gal net daugiau nei valdančioji Demokratinė socialistų partija. Jau tada kalbėta „Demokratinį frontą“ esant sukurtą Rusijos miliardieriaus Olego Deripaskos pinigais… Tarp praėjusių metų pabaigoje JAV teisingumo ministerijos sankcijomis suvaržytų Rusijos piliečių pateko ir buvęs GRU karininkas Viktoras Bojarkinas – Olego Deripaskos padėjėjas; amerikiečiai priminė Kremliui artimui oligarchui, kad 2016 metais Juodkalnijoje jis finansavo partiją, siejamą su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.

Juodkalnija, nedidelė (beveik penkis kartus mažesnė už Lietuvą) buvusios Jugoslavijos respublika, 2006 metais atsiskyrė nuo Serbijos ir Maskva nė kiek neprieštaravo referendume pareikštai juodkalniečių valiai būti nepriklausoma valstybe. Rusijos mijardierius Olegas Deripaska 2005 metais nupirko didžiulę aliuminio gamyklą, nešančią šaliai beveik pusę eksporto pajamų. Juodkalniečiai pripažįsta, kad šio verslininko patarėjų komanda (tarp jų ir pastaraisiais metais patarnavimu Kremliui skandalingai pagarsėjęs amerikietis Polas Manafortas) šalies nepriklausomybės byloje „padėjo gauti reikiamą paramą iš mūsų tarptautinių partnerių“ (sklido kalbos Deripaską taip geidus Juodkalnijos nepriklausomybės, kad dėl pageidaujamai referendumo baigčiai garantuoti nepagailėjo 200 milijonų eurų, kuriuos įteikė asmeniškai Džukovičiui).

Olegas Deripaska

Viskas pasikeitė po to, kai Juodkalnijos vadovybė nepritarė Krymo „prijungimui“ prie Rusijos ir prisidėjo prie Europos Sąjungos paskelbtų sankcijų okupantei. „Vienu metu mes pernelyg atsipalaidavome, rodėsi, viskas padaryta, o po to atėjo jie ir pažadino“, – pasakė 2014-ųjų pavasarį Milo Džukovičius, grįsdamas šalies vadovybės apsisprendimą atkakliau siekti narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje. Tada vienas Rusijos dūmos deputatas leptelėjo, jog „į NATO įstojusi Juodkalnija taps legaliu Rusijos raketų taikiniu“. Valstybiniame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ radosi paraginimas nepirkti vyno iš Juodkalnijos, apriboti ten plūstančių turistų ir poilsiautojų srautą (625 tūkstančių gyventojų turinčioje Juodkalnijoje per metus apsilanko apie 300 tūkstančių žmonių iš Rusijos). 2015 metų pabaigoje Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Leonidas Rešetnikovas oficialiosios Podgoricos varomą politiką (pritarimas sankcijoms, veržimasis į NATO ir ES ir kita) pavadino „išdavyste“.

2015-ųjų pabaigoje Juodkalnija sulaukė NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo oficialaus laiško-kvietimo dėtis prie Aljanso, o 2017 metų vasaros pradžioje oficialiai buvo paskelbta 29-ąja NATO nare. Tai įvyko po to, kai 2016 metų rudenį rinkimus vėl laimėjusi Demokratinė socialistinė partija parlamente sutelkė daugumą, pritarusią šiai narystei. Rusijos užsienio ministerija ta proga prikalbėjo daug piktų žodžių: balsavusieji už narystę NATO tariamos Rusijos grėsmės dingstimi, prisiima atsakomybę dėl pasekmių, kurias sukels išorės jėgos, siekiančios išardyti giliomis istorinėmis tradicijomis pagrįstus draugiškus juodkalniečių santykius su serbais ir Rusijos žmonėmis.

Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas, itin svetingai sutikdavęs visus į Maskvą atvykstančius Džukovičiaus priešininkus, pasakė Juodkalnijos vėliavos iškėlimą viršum NATO būstinės Briuselyje reiškiant „savanorišką oficialiosios Podgoricos kapituliaciją prieš tuos, kurie 1999 metais bombordavo Juodkalniją ir žudė šalies gyventojus“. Viename interviu serbų leidiniui jis kalbėjo, kad su Vakarų patarėjais greitosiomis sumestas parlamento užgrobimo ir ministro pirmininko pašalinimo planas yra piktadarystė, „kelianti niūrių paralelių su Reichstago padegimu, kurį 1933 metais įvykdė nacionalsocialistai siekdami Vokietijoje šviesti hitlerinę diktatūrą“. Leidinys „Pobjeda“ šį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ generelinės tarybos sekretoriaus interviu pavadino opozicijai skirtomis „naujomis instrukcijomis iš Maskvos“. 

Kremliaus apmokama provokatorių lindynė

Ištisą dešimtmetį Maskva mėgino nuteikti juodkalniečius prieš NATO – ir geruoju, ir piktuoju. 2016 metų lapkrityje Juodkalnijoje apsilankiusį leidinio „Meduza“ korespondentą susiradęs devynis metus gyvenantis rusas pasakė turėjęs reikalų Rusijos pasiuntinybėje ir žinąs, jog 2010–2011 metais kievieną mėnesį pasiuntinybės buhalterija skirdavo po 30-50 tūkstančių eurų „juodkalniečių švietimui“, tiesiai sakant – propagandai prieš NATO varyti. Itin energingai veikta per Serbų stačiatikių bažnyčią, kuriai priklauso 85% juodkalniečių stačiatikių (pasiuntinybė skyrė didelę sumą naujos bažnyčios statybai). Tačiau, pasirodo, įtikinėjimas ir dovanos buvo ne vienintelis būdas „Juodkalnijai Rusijos orbitoje išlaikyti“.

Apie kitą būdą „Meduzos“ pašnekovas išgirdo Rusijos pasiuntinybėje 2011-ųjų pavasarį: „reikia jėga užgrobti valdžią ir perduoti ją opozicijai“. Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, tuometis pasiuntinys jam pasakęs, kad jie pradedantys „aktyviąją darbo Juodkalnijoje fazę“, ir pakvietęs prisidėti (žmogus atsisakė – „aš laikausi visiškai priešingos pozicijos“). 2016 metų vasarą Serbijoje įsisteigė „Balkanų kazokų kariuomenė“ su atamanu Viktoru Zaplatinu, jis sakosi oficialiai atstovaujantis „Donbaso savanorių sąjungai, kuri tiesiogiai susijusi su Vladimiru Putinu, o Rusijos kazokų sąjunga nepripažino nei „atamano“, nei jo „kariuomenės“. Kai kas aiškino visa tai esant „tam tikros rūšies folkloru“, tačiau specialusis prokuroras Katničius turėjo galvoje „kai kuriuos kazokus“ būtent iš Zaplatino sutelktų gretų (kai kas tikina, kad tai Ukrainos saugumo tarnyba įspėjo juodkalniečius: savanorius karui Donbase telkę serbai dabar darbuojasi  Juodkalnijoje).

2016 metų lapkričio pradžioje Vladimiras Putinas atleido iš pareigų Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) direktorių Leonidą Rešetnikovą, kadaise Balkanų valstybėse šnipinėjusį sovietų saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) agentą. Vieni paskutinių atsargos generolo leitenanto svečių RISI buvo… Zaplatinas su kitais Balkanų „atamanais“, kuriuos  jis priėmė likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų Juodkalnijoje. Apžvalgininkai prisiminė, ką Rešetnikovas kalbėjo per TV kanalą „Cargrad“: atėjo laikas Rusijai sugrįžti į Balkanus ir padėti jos draugams. Generolas gerai pažįstamas su šio kanalo savininku, „stačiatikiu milijonieriumi“ Konstantinu Malofejevu: juos abu apdovanojo aukščiausiais ordinais į Bosnijos ir Hercogovinos sudėtį įeinančios Serbų Respublikos prezidentas Miloradas Dodikas, išlikęs prezidento poste po rinkimų 2014 metų rudenį; rinkimus akylai stebėjo pusantro šimto kazokų, atsiųstų Malofejevo. Vis dėlto jis labiau žinomas kaip „rusų pavasario“ rėmėjas (finansavo prorusiškas pajėgas Donbase).

2017 metų pavasarį naujienų tarnyba „Reuters“ pranešė, kad prieš JAV prezidento rinkimus Rusijos propagandinės kompanijos planas buvo sudarytas Rusijos strateginių tyrimų institute (nuo 2012 metų valstybines užduotis institutui teikia Rusijos prezidento administracija). „Reuters“ priminė šį institutą įtikinus Rusijos prezidento administraciją projektų „Krymo prijungimas“ ir „Novorosija“tislingumu. Žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ padarė išvadą, kad greičiausiai Rešetnikovas, sumanęs provokacijas Ukrainoje, Moldovoje, Graikijoje (energingai palaikė Aleksį Ciprasą iki jam 2015 metų rudenį tampant ministru pirmininku), pasiūlė prezidento administracijai ir perversmo Juodkalnijoje idėją.

Viena iš versijų, kaip Rusija organizavo perversmą Juodkalnijoje

2017 metų pradžioje Rešetnikovas tapo TV kanalo „Cargrad“ stebėtojų tarybos pirmininku. Viename interviu jis pasigyrė, kad 2008 metais, kai tarnavo Užsienio žvalgybos tarnybos analitinio skyriaus viršininku, jie įtikinę šalies vadovybę pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją (kaip žinome, iš Pietų Osetijoje veikusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų padalinių aukščiausiai buvo įvertinta 10-oji GRU atskiroji specialiosios paskirties brigada).

Reuters, Scanpix, LETA, The Insider, Bellingcat nuotr.

2019.01.17; 06:00

Seimo vadovas Viktoras Pranckietis teigia neturįs informacijos apie „valstiečių“ valdžios nuvertimo planą, kurį, pasak premjero Sauliaus Skvernelio, turi ir siekia įgyvendinti konservatoriai. Tačiau, tvirtina V. Pranckietis, jis tikisi, kad premjeras už savo žodžius atsakys. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

„Aš tokių žinių (apie plano egzistavimą. – ELTA) neturėjau, todėl galiu girdėti tai, ką sako premjeras. Noriu tikėti, kad jis už savo žodžius atsakingas. Man tokių nei dokumentų, nei perspėjimų jokių nebuvo teikta“, – pirmadienį žurnalistams sakė V. Pranckietis. 

Pastarąją savaitę didžiulį ažiotažą visuomenėje sukėlė S. Skvernelio teiginys, kad į jo rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Pasak Vyriausybės vadovo, teisėtai išrinktą valdžią nuversti siekia konservatoriai. Premjeras neatmetė galimybės, kad tai gali būti daroma su Kremliaus pagalba, todėl, tvirtino Vyriausybės vadovas, Lietuvos specialiosios tarnybos turės atsakyti į šiuos keliamus būgštavimus.

„Noriu, kad ir jūs tą žinotumėte (…) Mes turime schematiką, nuo ko tai prasidėjo (…) Tai yra noras sukelti tokį chaosą, o iš kitos pusės galiu pasakyti – tai, kas yra daroma, yra nuoseklus planas – ne tie laimėjo (rinkimus. – ELTA)“, – Liberalų frakcijos posėdyje pastarąją savaitę kalbėjo premjeras. Šiame plane, tikino Vyriausybės vadovas, yra deklaruotas nuoseklus esamos teisėtos „valstiečių“ valdžios nuvertimo siekis.

S. Skvernelis leido suprasti, kad sekmadienį organizuotas žurnalisto Andriaus Tapino mitingas „Paskutinis skambutis“ taip pat yra šio plano dalis. Mitingą, pasak premjero, organizuoja ne profsąjungos, bet pats politiku panoręs tapti žurnalistas A. Tapinas.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.11; 02:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems  žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.

Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu. 

GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei  transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė  SSSR viceprezidentas G. Janajevas.

Iš  tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.

Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.

Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.

GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.

Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė  rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui. 

Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą,  kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau  Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.

Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui,  jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.

Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.

O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo  Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.

Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.

Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.

O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų  lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.

Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams  buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.

Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko  Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.

O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.

Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.

Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.

Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.

Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.

Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.

Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.

Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…

Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…

Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.

Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.

Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.

Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.

SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras“. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.

Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad  perversmininkams galima pasipriešinti  – ir  laimėti.

Ir galutinis rezultatas – pergalė!

Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.

Areštuojama dauguma GKČP narių.

Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.

Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.

Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…

2018.08.22; 07:00

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame LLKS pirmininko Jono BUROKO komentarą (apie Antano Sniečkaus neapykantą Antanui Smetonai, sušaudytus komunistus, vadinamąjį smetoninį perversmą, nuo sovietinių laikų užsilikusius stereotipus…)

(Bus daugiau)

2018.06.16; 09:11

2014 gegužės 6 d. 17 val. Kaune prie Muzikinio teatro surengtas šaulio, Lietuvos karo aviacijos 4-osios oro eskadrilės lakūno kapitono Prano Gudyno 85-ųjų žūties metinių paminėjimas.

Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, šaulys R. Kaminskas priminė, kad šioje vietoje 1929 m. gegužės 6 d. prieš tuometinį Ministrą pirmininką prof. A. Voldemarą buvo įvykdytas pasikėsinimas, kurio metu žuvo jo adjutantas kapitonas P. Gudynas.

„Pastebėtina, kad Kaune jau tapo tradicinė ši vieta pagerbti jaunųjų mūsų šalies patriotų žygdarbius. Šis likiminis įvykis yra geras pavyzdys jaunajai kartai apie jos kasdieninį  pasiruošimą būti savo šalies nuolatiniu gynėju ir jos saugotoju,“ – kalbėjo R. Kaminskas.

Continue reading „Kaip žuvo Ministro pirmininko A.Voldemaro adjutantas P.Gudynas“

Kermitas Ruzveltas (Carmit Roosevelt, 1916 – ?) CŽV bendradarbis, dirbęs ir vadovavęs operacijai, per kurią buvo 1953-aisiais buvo nuverstas Irano kairiosios vyriausybės premjeras Mohamedas Mosadegas.

Savo karjerą žvalgyboje Kermitas Ruzveltas pradėjo kaip mėgėjas. Jis buvo „Kambario“ narys. Tai slapta pasiturinčių amerikiečių organizacija, įkurta Vincento Astoro ir Ruzvelto 1927 metais. Organizacijos nariai neoficialiais kanalais rinkdavo žvalgybinius duomenis ir perduodavo juos aukštiems valstybės asmenims. 1936 metais vienas iš „Kambario“ vartotojų buvo ir prezidentas Franklinas D. Ruzveltas.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: slaptoji operacija „Ajax““

Gegužės 31 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija "Lietuvių tauta – suverenas savo nepriklausomoje valstybėje".

Istorikas dr. Algimantas Liekis supažindino su savo knyga "Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)", kurioje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir jo reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui. "Prezidentinėje Lietuvoje …" analizuojamos problemos daugeliu atvejų aktualios ir šiandieninėje Lietuvoje: kiek nepriklausoma Lietuva išreiškė ir išreiškia lietuvių tautos siekius; kiek Seimai (parlamentai) išreiškė ir išreiškia valstybės suvereno valią; ar politinės partijos yra vienintelės demokratijos reiškėjos; istorinė atmintis ir jos reikšmė tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui; tautinės švietimo, mokslo, ūkio sistemos geopolitiniame pasaulyje; lietuvių kalba – tautos konstitucinė vertybė; valstybės suverenas ir tautinės mažumos.

Kaip minėjau, konferencijoje dalyvavo knygos "Prezidentinė Lietuva…" autorius Algimantas Liekis, plačiai papasakojęs apie fundamentalų savo darbą, taip pat akad. Algirdas Gaižutis, akad. Romualdas Grigas, habil. dr. Kazimieras Garšva, Kovo 11-osios akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Endriukaitis, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, rašytojas Jonas Užurka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė, istorikas Gintautas  Šapoka, išleidęs knygą "Lenkinimo politika Vilnijoje",  ir kt.

Pastebėjau, kad, be manęs, niekas konferencijos dalyvių nefotografavo, niekas nefilmavo, nepastebėjau, kad kas nors kalbėjusiųjų mintis užsirašinėtų. Pasitenkinta tuo, kad renginys buvo transliuojamas internete. Bet ir tai: kai apie lenkų tautinę mažumą kalbėjo minėtos knygos autorius Algimantas Liekis, transliacija nutrūko. Kaip sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, "tikėkimės, kad tai atsitiktinumas".

Continue reading „Kur reikėtų perlaidoti Prezidentą Antaną Smetoną?“

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Prezidentui A. Smetonai „Geležinis Vilkas“ buvo nepriimtinas dėl jo politinių, ideologinių nuostatų  ir dėl to, kad pretendavo dalyvauti valstybės valdyme, kad siekė Lietuvoje įgyvendinti itališkojo fašizmo nuostatas. Jo idealas iš „Vilties“, „Varpo“ laikų buvo nuosaiki tautinė valdžios sistema, kurioje būtų vieninga visuomenė, be partijų, klusni savo vadovams.

Tad ir Lietuvos tautininkų sąjunga nebuvo valdanti, o anot paties  Prezidento, tik tautinės politikos įgyvendinimo talkininkė. Ir Tautininkų sąjungos archyvuose nėra dokumentų, liudijančių, kad ji būtų delegavusi skiriant postus valstybėje, kaip, sakysime, kad dalyvavo krikščionių demokratų, jau nekalbant apie komunistų partiją sovietmetyje.

Valdžią Vokietijoje paėmus Hitleriui ir stiprėjant vokiečių nacistinių organizacijų veiklai Klaipėdoje ir jos krašte, 1934 m. gegužės 6 d. pogrindyje veikęs „Geležinis Vilkas“ persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), kuri „siekia sujungti visas sveikas tautos jėgas į vieną visumą, į vieną nacionalinį sąjūdį, kuriantį nepriklausomą Lietuvą nauju valstybingumo bei politiniais pagrindais, ugdo tautinę lietuvių kultūrą ir saugo lietuvių istorinę garbę,“ – rašyta LNP įstatuose.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 8 )“

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Beje, daug kas ir iš lietuvių išeivijos JAV ir kitose šalyse irgi smerkė Gruodžio 17-ają arba vengdavo pareikšti savo nuomonę, nors fašistiniu ir nevadino. Štai, pavyzdžiui, „Lietuvių enciklopedijos“ XXII tome (JAV, 1960,  340 p.) skaitome: „Perversmas – tai priverstinis politinis veiksmas, kuriuo pašalinama legali vyriausybė, paneigiant konstitucinę tvarką ir nuostatus (…). 1926.XII.17 perversmas buvo svarbus reiškinys Lietuvos nepriklausomybės laikmety, kuris baigė demokratinį – parlamentinį laiko tarpą (1919–1926) ir pradėjo kitą – autoritetinį – diktatūrinį (1927–1940). (…).

Tuo būdu vietoj buvusios parlamentarinės santvarkos gimė iš tikrųjų autoritetinis režimas, kad ir nepakeistos Konstitucijos rėmuose. Tačiau naujosios vyriausybės linkmė negalėjo susiderinti su konstitucine santvarka ir ši turėjo būti nusmelkta. Seimo paleidimas (1927.IV), nepaskelbus naujų rinkimų, kaip reikalavo Konstitucija, buvo pirmas formalus naujo politinio kurso žingsnis […]. Tuo būdu galutinai įsigyveno vienos partijos režimas. Tik nuo 1939 m. į ministrų kabinetą įėjo ir opozicijos partijų (krikščionių demokratų ir liaudininkų) žmonės.“

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 7 )“

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Beje, visai kitaip buvo Nepriklausomybės karų metais. 1919 m. balandyje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintoje nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje buvo  griežtai atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, kurią sudarė atskirai renkami: Valstybės Prezidentas, Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas. Sprendžiamas balsas visais klausimais priklausė Prezidentui. Juo  buvo išrinktas Antanas Smetona. Tik dėka tokios tvirtos prezidentinės centralizuotos valdžios buvo įmanoma operatyviai spręsti karo metų klausimus, bent gintis ir  apginti Lietuvą nuo lenkų, rusų ir kitų agresorių.

Trečiajame Seime nė vienai partijai neturint daugumos ir pačiam Valstybės Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui priklausant nuo Seime susiburiančios daugumos siekių ką nors reikšmingesnio nuveikti jiems buvo sunku.

Apie tai savo prisiminimuose advokatas R. Skipitis rašo: „Nesunku suprasti, kad kaip ir Respublikos Prezidentas K. Grinius, buvo išgyvenęs didelę savo amžiaus dalį rusų priespaudoje ir buvo daug kovojęs dėl tos priespaudos panaikinimo, buvo pasiilgęs žmogaus ir piliečių laisvių. Man rodos, tas laisvės ilgesys buvo K. Grinių atitraukęs nuo realaus tų laisvių vertinimo ir taikymo. Atrodo, lyg K. Griniui neateidavo į galvą mintis, kad tam tikromis aplinkybėmis per didelės laisvės gali nuvesti į tų laisvių suvaržymą ir net vergiją“ (R. Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. 304 p.).

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 5 )“

Iki šiol daug  kalbėta apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, kai, girdi, saujelė sąmokslininkų nuvertė demokratinę valdžią Lietuvoje ir įvedė tariamai fašistinį  tautininko A.Smetonos režimą.

Panašiai taip dar daug kas galvoja ir šiandieninėje nepriklausomoje Lietuvoje. Ir neatsitiktinai. Iki šio nebuvo rimtesnės studijos apie tą įvykį, kaip ir jo įtaką lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės raidai.

Tą spragą turėtų užpildyti neseniai knygynuose pasirodžiusi istoriko Dr. Algimanto Liekio beveik 900 psl. knyga „Prezidentinė Lietuva (1919 – 1920, 1926 – 1940). Tai bene 40 – toji autoriaus knyga lietuvių Tautos istorijos  klausimais. Atskira (128 p.) knygute išleista ir to veikalo santrauka.

Autorius, remdamasis gausiais archyviniais dokumentais, literatūriniais šaltiniais įrodo, kad  po to perversmo, sugrąžinusio A.Smetoną į Respublikos Prezidento postą ir įvedusio prezidentinį valdymą, nebuvo nei demokratija sutrypta, nei pasukta fašistiniu keliu, o tik pirmą kartą istorijoje ji ėmė eiti tik savu, lietuvių Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą stiprinančiu – lietuviškuoju – tautiniu keliu.

Continue reading „„Prezidentinė Lietuva…“ – naujas žodis istoriografijoje“

gelbachiani_1

Gruzijos policija šią savaitę sulaikė buvusį parlamentarą Valerijų Gelbachianį. Parlamentaras kaltinamas perversmo organizavimu prieš ketverius metus, kai Gruzijoje buvo kilusi rimta politinė ir ekonominė krizė. Šią žinią išplatino oficiali Gruzijos VRM vadovybė.

Buvusiam parlamento nariui V.Gelbachianiui inkriminuojamas priekaištas rengus sąmokslą jėga nuversti teisėtą šalies vyriausybę. Šie V.Gelbachianio veiksmai buvo slapta nufilmuoti Gruzijos slaptųjų tarnybų. Nufilmuotoje medžiagoje užfiksuota, kaip aptarinėjami planai išprovokuoti masinius neramumus po Gruzijos prezidento rinkimų 2008-aisiais metais, kai prezidentu Gruzijoje ir vėl tapo ne prorusiškas kandidatas, o provakarietiškųjų pažiūrų Michailas Saakašvilis.

Continue reading „Gruzijoje suimtas perversmo organizavimu įtariamas parlamentaras“