Sociosofinės apybraižos prologas

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmogus be istorinės atminties primena robotą, kuris puikiai juda, atlieka užprogramuotus veiksmus. Bet nesuvokia laiko, morale grįstų įstatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena. Pagaliau žmogus vargiai suvokia ir savo buvimo pasaulyje prasmę. Jeigu fizikai pripažįsta egzistuojant visuotinį informacijos lauką, tai mes visai pagrįstai galime tvirtinti: sudėtiniu to lauko elementu yra istorinė atmintis, ypač susijusi su protėviais, su jų gyvensena. Jų genai gyvena mumyse. Jų gyvenimo (žinoma, ir kitų tautų) žinojimas širdžiai suteikia kitokį, jautresnį tvinksėjimą, o sielai – kitokią savo esaties pasaulyje erdvę.

Ne vienas pasaulio šviesuolis yra teigęs, jog nūdienos civilizacija gyvena dvasinei kultūrai ir jos istorijai svetimą gyvenimą. Ji gyvena net ne ateitimi, o dabartimi. Dabartimi užmaišyto šurmulio sklidinos valstybės, jų institucijos, tarptautiniai susitikimai… Dabarties šurmulį skleidžia laikraščiai, žurnalai, konferencijos, suvažiavimai, televizijos ir radijo kanalai. Į praeitį jeigu ir pažvelgiama, tai pažvelgiama ne politinės, o į kampą užremtos, į užribį užstumtos intelektualinės minties akimis. Vos ne absoliuti dauguma politikų elgiasi taip, lyg jiems būtų svetima mintis į praeitį žvelgti kaip į šaknis, nulemiančias dabartį, juolab ateitį. Regis, jiems parankiau į tai, kas tapo istorijos nuosavybe, žvelgti kaip į muziejinę, gal ir egzotinę, bet pelėsiais atsiduodančią vertybę… Į tai, kas už nugaros, juolab nutolusiame atstume, žvelgiama ne kaip į žinyčią, o kaip į istorijai nurašytą ar keistais nutikimais alsuojantį reiškinį…

Taip kalbu įsivaizduodamas ne vien dabarties lietuviškąją realybę.

2017-ji metai Seimo nutarimu paskelbti piliakalnių atminties metais. Dokumento preambulėje pabrėžiama, jog šiuo aktu pagerbiamas „baltų-lietuvių, latvių ir prūsų“ atminimas. Kad piliakalniai „yra baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis“. Neužmirštama pabrėžti, kad šiuo nutarimu siekiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse sutelkti tautą ir įkvėpti jai pasididžiavimo“[1].

Šį Respublikos Seimo žingsnį dera vertinti kaip akivaizdų savosios tapatybės (lietuviškosios savasties) įteisinimo laimėjimą. Bet čia pat norėtųsi pastebėti: tai žingsnis, tegu ir kuklus, žengtas mokslinės minties ir visuomeninio judėjimo sintezės dėka. Panaši sintezė vis dėlto neretai priverčia suklusti valstybės institucijas. Šitaip užgimsta bendras produktas, kuris sustiprina ir pačių politikų autoritetą, ir jų atstovaujamo valstybingumo konstruktyviąsias galias.

Tačiau mąstant kritiškiau ir plačiau, įsiūlytas dėmesys piliakalniams, ko gero, yra nepakankamas ta prasme, kad jis daugiau susijęs su lietuvių senosios kultūros forma, o ne su turiniu. Turinys likęs lyg ir už borto. Lyg ir tebegalioja vadinamosios „pagonybės“ laikų kultūrą ignoruojanti, o neretai ir niekinanti nuostata. Ši nuostata kažkaip laisvai tebesklando ne tik rimtais darbais garsėjančių mūsų istorikų ar kultūrologų gretose, bet ir plačiau – mąstančios, savo tautos istorija besidominčios visuomenės sluoksniuose.  Gal būtent šia nuostata galima paaiškinti, kodėl ir į piliakalnius žvelgiama šaltokai, akimis apmetami jų kontūrai, bet jų „dvasia“ lieka širdimi nepagaunama, neišgyvenama. Lyg ji, toji dvasia, tebetūnotų už nematomos užtvaros. Tarsi ir patys piliakalniai jau tapę besielėmis griuvenomis; nuskubėjusios istorijos pagimdytais ir piktos valios sutirštintais šešėliais…

Žinoma, toli gražu ne su visais taip yra atsitikę. Esama ir puikių išimčių (kurių čia neįvardinsime), apie kurias pats skaitytojas gerai žino.

Kitos tautos anais laikais, skirtingai nuo lietuvių, naudojosi raštu. Ne viena – ir grynai savu, sumąstytu. Ne tik žydai, graikai ar slavai, bet ir armėnai bei gruzinai vartojo savuosius rašmenis. Tai buvo seniausių civilizacijų tradicija… Mūsų protėviai gyveno kitos civilizacijos erdvėje ir kitokiame laiko supratime. Jie griežtai laikėsi (kol buvo įmanu) „gyvojo žodžio“ tradicijos. Mes nežinome, ką iš savo probočių užrašė armėnai ar gruzinai, įsivedę savąjį raštą. Bet nedvejodami galime tvirtinti: kartu su „gyvojo žodžio“ tradicijos nunykimu (ir žynių, vaidilų, krivių ir kitų, saugojusių šią tradiciją) mes, ainiai, niekada nebesužinosime visų tų dvasios lobių, kurie egzistavo piliakalnių epochos laikais.

Tiesiog intelektualinės intrigos vardan skaitytojui pateiksiu tik vieną frazę iš lietuvių valdovo Gedimino laiško, rašyto Hanzos sąjungos miestams ir vadovybei: <…> pažadame ir jus visus patikiname, kad „nustatysime tokią savitarpio taiką, kad (apie) panašią krikščionys niekada (nė) negalvojo“ (praretinta mano – R. G.)[2]. Įsijauskime, įsigilinkime į šią, kaip kam gal tik diplomatijos stiliumi alsuojančią frazę. Aš, kaip šios apybraižos autorius, turiu teisę pateikti savąją interpretaciją…

Man regis, kad šioje trumputėje frazėje glūdi ganėtinai daug įspūdingos informacijos. Vargu ar suklysime sakydami, kad tai koncentratas tos dvasinės kultūros, kuri buvo atėjusi iš piliakalnių epochos. Kuri dar Lietuvos valdovo Gedimino laikais buvo persmelkusi ne tik eilinių žmonių gyvenimą, bet ir valstybės organizavimą bei jos diplomatiją. Mus negali nežavėti iškili Gedimino elgsena. Kitataučiams jo atvirai pasakyta tiesa apie Lietuvoje egzistuojančią kultūrą. Valdovo buvo pabrėžta, kad ji grindžiama aiškesniais bei aukštesniais moralės principais lyginant su tuometine krikščioniškąja Europa.

Jau vien aukščiau pateikta frazė iš Gedimino laiškų, manau, duoda rimtą pagrindą nemažiau rimtai domėtis Gedimino laikus pasiekusios kultūros, moralės ištakomis…

…Vasaras praleidžiu gyvendamas kaime. Dar sovietiniais metais įsigytoje nuošalioje sodyboje. Šalia ošia plačiai išsidriekęs miškas. Bet štai vis rečiau jį lankau. Erzina gausėjančiomis išvartomis ir ištisiniais kirtimais sudarkytas jo kūnas, klimato kaitos suraizgytas pomiškis ir visagalių šernų išarta dar prieš keletą metų buvusi grybinga jo paklotė… Išgyvenu mano akyse ištuštėjusį kaimą, ne vienoje šeimoje įvykusias dramas (savižudybes)… Prieš mano akis dilgėlėmis ir krūmais apaugęs dviaukštis mūrinis buvusios aštuonmetės mokyklos pastatas. Greta, priešais jį buvę erdvūs kultūros namai. Kartą per mėnesį kelios moterėlės ten susirenka pasimelsti ir įduoti atvykusiam kunigui po penkis (reikalaujamus) eurus…

Išgyvenu dėl pasekmių girgždančios grandinės, kurią sunarstė neišmintingi politikų veiksmai…

Žinoma, mano nuošalią sodybą pasiekia Vilniuje vykstančių renginių alasas, šalies ir pasaulio įvykių aidas. Bet man čia, kaime, vis dėlto jaukiau… Rytmetį mane pasveikina nuo žemės dulkių išsipraususios saulės spinduliai. O vakare – negaliu atsigėrėti jos išryškintais pamiškės siluetais. Įsijaučiu į tyloje skardenančias paukščiukų šnektas ir lengvo vėjelio pašiurenamą už gyvatvorės augančią drebulę… Kūnu ir siela jaučiu: gyvenimas gamtoje tirpdo civilizacijos šurmulio įpirštą skubą ir intelektualinį sielos nuovargį.

Gal tai, apie ką čia pasakiau, irgi priskirtina motyvacijai, kodėl mano sielai taip artima piliakalnių tema? Kodėl aš, savaip įsitempęs, bandau įsijausti į mūsų protėvių gyvensenos pobūdį, jos sanklodą? Ir kodėl jau daugelį metų kalbu ir rašau apie gamtojauta grįstą kultūrą, apie savitą civilizacijos atmainą.

Kaip paprastai, savo tekstuose nevengiu ir teorinės (akademinės) minties. Pasiteisinu tuo, kad kalbant apie rimtus dalykus reikia jiems duoti ir rimtesnį, nuo publicistinio stiliaus atokiau „stovintį“ pamatą. Vis dėlto esu akademinės bendruomenės narys ir širdies balsas diktuoja tokią elgseną. Taigi, būtent taip pasielgsiu ir šio pasakojimo atveju. Bet garbusis skaitytojas pirmąjį, t. y. po pratarmės, paragrafą gali ir praleisti tuo žingsneliu nedaug pralaimėdamas.

Visas sociosofinės apybraižos turinys:

Keletas įvadinių akademinių minčių…

Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė.

Iškiliųjų žygeivių pėdomis.

Piliakalniai ir migracinės karštligės tramdymas.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai.

Etnosavastis ir jos kontūrai.

Istorijos vyksmo nulemtas pralaimėjimas.

Herodotas ir lietuviai…

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika.

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių.

Pilėniečių gyvensenos organizavimasis.

Vienos apeigos pėdomis…

Pilėniškoji demokratija ir jos likimas.

Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį.

Epiloginės mintys.

Priedai:

Kreipimasis: „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo (Lietuvos Mokslų akademija, 2014.06.20).

Lietuvos Respublikos Seimas: Nutarimas dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais (2015.06.23).

Apskritojo stalo diskusijos: „Neužversta piliakalnių byla – pažinimo vektorių paieškos tąsa“. – Rezoliucija (Lietuvos Mokslų akademija, 2015.09.30).

[1]Žr. priede: Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl 2017 metų paskelbimo piliakalnių metais.

Šioje knygoje skaitytojo žiniai pridėti ir kiti dokumentai, kurie parodo nelengvą intelektualinės, patriotinės minties kelią siekiant rezultato.

[2] Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. – Vilnius, LLTI, 1996, p. 105.

2017.08.28; 08:00

(Bus daugiau)

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos

Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.

Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.

Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau  E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…

Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.

x  x  x

Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.

x  x  x

Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.

x  x  x

Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.

Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.

Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau:  karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.

Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.

Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.

Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.

Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:

Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…

x  x  x

Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.

x  x  x

Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.

Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).

Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).

Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.

x  x  x

Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.

…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).

Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.

Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:

O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:

Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!

Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!

Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2017.02.12; 09:05

Ar tikrai antrą Kalėdų dieną Ignalinos kultūros ir sporto centre įvykęs muzikos ir spalvų spektaklis – „tėra tik prasto skonio apraiška, o ne suplanuota provokacija“? Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tikisi, kad yra būtent taip. Žiniasklaida praneša: panašus renginys su sovietiniais šūkiais vyko ir Jurbarke, Mažeikiuose. 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

O penkiakampė žvaigždė Kupiškio rajono Šimonių miestelio kalėdinės eglutės viršūneje – kas? Provokacija, naivumas ar gilus istorijos išmanymas, kad penkiakampė žvaigždė  šviečia ne šimtmetį, kai bolševikai pradėjo kruviną tautų pavergimo žygį, o nuo senų laikų, tūkstančius metų? Viena moterėlė prie Šimonių kalėdinės eglutės taip ir kalbėjo.

Šimonių bažnyčios klebonui Sauliui Kumeliui penkiakampės žvaigždės sugretinimas su sovietmečiu kelia juoką. Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui siekis nuo miestelio Kalėdinės eglutės nuimti penkiakampę žvaigždę dvelkia cypdavatkiškumu. Suprantama: krikščionių kultūroje penkiakampė žvaigždė siejama su penkiomis Kristaus žvaigždėmis.

Manau, kad raudona penkiakampė žvaigždė eglutės viršūnėje atsirado pasikonsultavus su kunigais. Todėl taip atkakliai ji ir ginama.

Įdomu, kas gintų kitą labai seną simbolį – svastiką, – jeigu ji sušvistų kultūros centro scenos palubėje, virš moksleivių, aprengtų hitlerjugendų uniformomis ir dainuojančių fašizmą garbinančias dainas? Užtektų vien svastikos, prisegtos ant gatve žygiuojančių jaunuolių krūtinių.

Jeigu Rusija šiandien būtų pasikeitusi tiek, kiek pasikeitė Vokietija, man irgi keltų juoką priekaištai, kad Lietuvos vaikai kartais vaidina pionierius, o Kalėdinės eglutės dabinamos raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ir žvaigždutėmis. Šiandien mes nebijome vokiškų tankų ir Vokietijos kareivių Lietuvos poligonuose ir kareivinėse, nes neabejojame, kad jie gina mūsų nepriklausomybę. Dar daugiau, mes bijome, kad tik jie neišeitų, Vokietijoje pasikeitus politinių jėgų santykiui.

Aš bijau, kad Lietuvoje vis mažiau bijoma rusiškų tankų ir visai nebijoma rusiškų simbolių. Ne be Vladimiro Putino Rusijos propagandinės ir kitokios įtakos. Net kunigai raudoną penkiakampę žvaigždę mato tik kaip Kristaus žvaigždę, labai tinkančią papuošti Kalėdinę eglutę.

Jeigu mes turėtumėm bent kelis tikrai meniškus filmus (tokius, kaip „Niekas nenorėjo mirti“), bet teisingai vaizduojančius 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo ir t.t., mokyklinių spektaklių režisieriams nė į galvą neateitų mėgautis pionierių kaklaraiščiais ir pjautuvais bei kūjais. Žinoma, tai nereiškia, kad mene šie simboliai turi būti draudžiami. Mene, bet ne į meną nepagrįstai pretenduojančiuose mokykliniuose spektakliuose. Juk vaikai, jaunimas dažnai net neįsivaizduoja, ką jie šlovina tomis dainomis, tais kaklaraiščiais ir kūjais, nes per visą pastarosios Nepriklausomybės laikotarpį tiesa apie čia minėtus tragiškus mūsų tautos istorijos įvykius buvo maišoma su melu.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir juo toliau, juo įžūliau. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – istoriko Henriko Šadžiaus „Tautos drama“. Štai kuo pirmiausia turėtumėm piktintis, štai tas šaltinis, maitinantis mokyklinių spektaklių režisierius, pedagogus ir raudonųjų penkiakampių gynėjus. Bet ir istorikai, ir politikai – tyli. Apsimeskime, kad nieko neįvyko.

Saviniekos ir savinaikos pavyzdžių daug, ir jų vis daugėja. D.Barono ir D.Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ – piktavalis tyčiojimasis iš Pilėnų gynėjų, apdovanotas net Patriotų premija; Tautiškos giesmės menkinimas (muzikologas Viktoras Gerulaitis), jos autoriaus Vinco Kudirkos pravardžiavimas antisemitu, o patriarcho Jono Basanavičiaus – psichikos ligoniu…

Dažnėjančiose politinėse provokacijose, negrabiai pridengtose koncertais ir spektakliais, galima įžiūrėti ir protesto bruožų, nepasitenkinimo, kaip dabar sakoma,  didėjančia socialine atskirtimi. Skurdas akis bado, ypač kai matai vargšą, palinkusį prie maltiečių lėkštės. Kokie mes kilniaširdžiai – neleidžiame numirti iš bado! O jų dvasiai negailime tikrąsias vertybes niekinančios „pogrindžio kultūros“, „patyčių kultūros“, „smurto kultūros“, „keiksmažodžių kultūros“, „mirties kultūros“. Aukštoji, rimtoji, vertybes ugdančioji kultūra jiems – liaudžiai – nepasiekiama, ir viešajame gyvenime jos vis mažiau. Mes maitinami iki šleikštumo banaliais televizijų smurto filmais, ne mažiau banaliais juokeliais, panašiais į „Auksinio balso“ vedėjų improvizacijas.

„Menas priklauso liaudžiai“. Niekada jis jai nepriklausė: nei tada, kai mosikavome raudonomis vėliavytėmis („Nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės“), nei dabar, kai gera knyga, geras koncertas, spektaklis – mums ne pagal kišenę („nam ne po karmanu“ ). Liaudis kūrė savo meną, neretai daug aukštesnį už profesionalųjį. Tad nenuostabu, kad vyresnioji karta ima ir pagalvoja: o prie ruso vis dėlto buvo mažiau čia išvardintų antikultūrų, meno be meno. Tai kas, kad dabar ir duonytės, ir mėsytės pilni prekystaliai, jeigu skurstantis žmogus gali tik pavarvinti seilę.

Vladimiro Putino Rusijai to tik ir reikia: matot, jūsų žmonės ilgisi laikų, kai viskas priklausė liaudžiai, o ne saujelei godžių milijonierių. Mes jums padėsime sugrįžti bet kokia kaina: pionierių koncertais, raudonomis žvaigždėmis eglučių viršūnėse, kibernetinėmis atakomis, pusiau tiesa, pusiau melu, o jeigu nepakaks  – paremsime ir tankais, kuriuos jūs, žinoma, sutiksite su gėlėmis, kaip 1940-aisiais.

2016.01.02; 06:18

Prisiminkime. Kol Lietuva prieš karą nepažino Sovietų Sąjungos, ypač mūsų intelektualai leistinais ir neleistinais būdais kontaktavo, bendravo su Lietuvoje, Kaune veikusiais Rusijos diplomatais, politikais, kultūros veikėjais. Vyko į ekskursijas, SSSR ambasadoje Kaune su diplomatais (o iš tiesų – šnipais) žaidė šachmatais, gėrė degtinę. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Grįžę iš ekskursijų, rašė straipsnius apie puikias sovietinių rašytojų gyvenimo ir kūrybos sąlygas: kokie dideli rašytojams ir poetams honorarai, kokie puikūs jų darbo ir poilsio namai! Šiame kontekste minėtini Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Kazys Boruta, Salomėja Nėris, net Vincas Krėvė-Mickevičius.

Todėl žydai (remiantis V.Krėve) ir mėtė gėles Kauno gatvėse po Lietuvą okupuojančių kareivių kojomis, todėl S.Nėris parašė „Poemą apie Staliną“, todėl ir važiavome į Maskvą parvežti Stalino saulės (Kazio Borutos epitetas).

Bet netrukus pamatėme, su kuo susidėjome. Iki karo pradžios Sovietų Sąjunga žmonėms jau buvo baisiausias, žiauriausias Lietuvos priešas. Štai todėl hitlerinė Vokietija mums tapo išsigelbėjimas. Mažesnis blogis. Nuo fašistų Lietuva tiek nenukentėjo, kiek nuo komunistų. Man suprantamas Birželio sukilėlių, Laikinosios vyriausybė, kai kurių intelektualų, kariškių bendradarbiavimas, pataikavimas naujiesiems okupantams. Juk iki karo irgi buvo bendradarbiaujama ir pataikaujama okupantams, tik kitiems, kurių H.Šadžius okupantais nevadina. To pataikavimo, keliaklupsčiavimo stalinistams buvo žymiai daugiau negu hitlerininkams. Poemos apie Hitlerį lietuviai neparašė, o poemą apie Staliną parašė.

Dabar apie žydus. Artėjant neišvengiamam karui, žydams mažesnis blogis buvo komunistai, todėl man suprantamas jų džiūgavimas 1940-aisiais, tik nesuprantamas masiškas jų talkininkavimas Maskvos komunistams, susidorojant su lietuviais, juos tardant, kankinant, tremiant. Turbūt žydai ir lietuviai vieni kitų daugiau mažiau nekentė per visą tarpukario laikotarpį. Proga atkeršyti, tuo pačiu ir įsiteikti okupantams, pirmiesiems pasitaikė žydams. Paskui atėjo lietuvių eilė. Sutinku, žydams keršyta neadekvačiai (holokaustas), bet didžioji kaltės dalis vis dėlto tenka ne lietuviams, o fašistams. Lietuviai nėra žydšaudžių tauta, lietuviai žydus gelbėjo, slėpė, ko negalima pasakyti apie žydus, kai jie (drauge su komunistais) buvo padėties viešpačiai. Neteko girdėti apie žydus – lietuvių gelbėtojus. Jeigu tokių buvo, juos reikia apdovanoti.

Ministrų kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus (Laikinosios vyriausybės 1941 m. rugpjūčio 1 d. posėdyje patvirtintų Žydų padėties nuostatų preambulė).

Šiuo tekstu istorikas primena prof. Vytautui Landsbergiui, 2012 m. gegužės 20 d. kalbėjusiam perlaidojant Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko J.Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus, – kad Lietuvos laikinoji vyriausybė „nedviprasmiškai laikėsi antisemitinės pozicijos“.

Sutapatinus žydus su komunistais, žydai taip pat buvo kaltinami dėl Lietuvos aneksijos, teroro, suėmimų ir trėmimų.

Žydų sutapatinti su komunistais, terorizavusiais, trėmusiais Lietuvos gyventojus, pirmiausia lietuvius, negalima, o lietuvių tautą vadinti žydšaudžiais – labai prašom. Šiuos žodžius taikau ne istorikui H.Šadžiui.

1947 m. balandžio 14-15 d. Miunchene įvykusio Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo rezoliuciją, kaltinančią visą lietuvių tautą žydų genocidu, istorikas komentuoja taip:

Rezoliucijoje nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad Lietuva buvo vokiečių okupuota, kad sunaikinti žydus buvo oficiali fašistinės Vokietijos ideologinė politika, kad jiems talkino tik keli tūkstančiai lietuvių. Per visą pokario laikotarpį VSK tesugebėjo išaiškinti tik apie tūkstantį lietuvių, daugiau ar mažiau prisidėjusių prie žydų genocido…

Visa mūsų prieškario ir pokario istorija iki pat šių dienų vertinama žydų akimis. Gyvenai Lietuvoje vokiečių okupacijos laikais, užėmei vienokias ar kitokias pareigas – paminklinės lentos ant namo tau kabinti negalima. Kartais nueinama iki to, kad Vincas Kudirka vadinamas antisemitu. Gal todėl vienas teatrų scenose ir televizijos ekranuose šmaikštaujantis muzikologas viešai niekina „Tautišką giesmę“, kai Tauta ją gieda visame pasaulyje? Filosofas Antanas Maceina – fašistas, fašistas ir diktatorius – Antanas Smetona.

Lazda aiškiai perlenkiama. Kai aplinkui pasaulyje šovinizmas įgauna pagreitį (Rusijoje, Baltarusijoje, iš dalies Lenkijoje) grubiausiai savanaudiškai klastojant istoriją, mes, atvirkščiai, vis labiau save niekinam. Pradedama nuo seniausių laikų: Margiris ir jo Pilėnai – bailiai, o istorikams, juos taip įvertinusiems – patriotų premija. Ačiū literatūrologui, literatūros kritikui Algimantui Bučiui, davusiam atkirtį akivaizdžiausiai saviniekai. Mes jam dėkingi už „Seniausiosios lietuvių literatūros istoriją ir chrestomatiją“, kitas knygas, nukeliančias mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą. Nekantriai laukiu jo knygos, kiek žinau, ginančios mūsų viduramžių valdovus, nepagrįstai vadinamus ne karaliais, o didžiaisiais kunigaikščiais.

Bet dominuoti ima ne patriotinius jausmus žadinančios, o savinieką skleidžiančios knygos, straipsniai. Štai poetas Justinas Marcinkevičius. Jis pats yra sakęs, kad jo literatūrinio kelio pradžia buvo nevykusi – atiduota duoklė komunistų partijai, Leninui… Tiems, kurie ilgisi Sniečkaus, Paleckio, Gedvilo laikų, pasigenda objektyvaus jų vertinimo, poetas dabar neįtinka būtent dėl jo Tautą keliančių, patriotiškumą žadinančių kūrinių. Buvę komjaunuoliai pavydi didžiulio poeto populiarumo.

Čia minima istoriko knyga turbūt susilauks ne tik Patriotų, bet ir Nacionalinės premijos, nes per visą daugiau kaip septynių dešimtmečių laikotarpį autorius nemato nieko pozityvaus. Birželio sukilimas – negerai; vokiečių okupacija – ne su tais susidėjome; karas po karo – joks karas, tiesiog banditizmas, savų šaudymas į savus, kaip per Sausio 13-ąją (Pasak Paleckio anūko). Jokio herojaus, kurį jaunajai kartai galėtumėm rodyti kaip patriotiškumo pavyzdį. Į miškus ėjo tik žydšaudžiai, fašistų pakalikai. Į Vakarus išbėgo irgi ne ką geresni.

Ne, yra ir gerų pavyzdžių. Taikiai pasitikome okupantus 1940-aisiais, beveik vienbalsiai išsirinkome tautos atstovus, kurie parvežė Stalino saulę. 1941-aisiais reikėjo priešintis ne komunistams, o fašistams, nepaisant nežmoniško elgesio su okupuotos (atsiprašau – aneksuotos) šalies gyventojais. Nebuvo jokių Rainių, Panevėžio daktarų, Pravieniškių. Nebuvo, nes „Tautos dramoje“ apie tai – nė žodžiu.

Teigiamo įvertinimo, supratimo nusipelė minėtieji Sniečkus, Paleckis, Gedvilas ir kiti. Štai tikrieji tautos gelbėtojai, sąjūdistų (Juozo Baltušio žodis) apjuodinti, nutylėti iki šiol.

(Bus daugiau)

2016.11.10; 03:25

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą“

jaskelevicius

Moksleivių pilietiškumo tyrimas, kuris buvo finansuojamas europinėmis lėšomis ir, beje, pasiūlytas ES institucijų, atskleidė keletą keistų dalykų.

Pirma, pilietiškumas, kurio tikrąją esmę vargu ar suvokė tiriamųjų moksleivių grupė, buvo visiškai atsietas nuo tautiškumo.

Šitaip moksleiviams peršama nuostata, kad tautinė priklausomybė yra tarsi antraeilis dalykas, nevertas kokio nors atskiro aptarimo ir dėl savo mažareikšmiškumo neturėsiantis esminės įtakos jaunuolių vertybinėms pozicijoms, ir antroji slapta tyrėjų mintis, sklandžiai išplaukiant iš peršamos pilietiškumo nuostatos, skelbė, kad sieti save su tautine valstybe yra nemodernu ir provincialu. Šiuolaikiška laikyti save Europos piliečiu.

Continue reading „Europos Sąjungos pavilioti“

BucysA

(Perskaičius Algimanto Bučio straipsnį “Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku”)

Dešimtis, jeigu ne šimtus kartų lankiausi Punioje. Kai tik važiuoju į gimtąjį Alytų, beveik visada užsuku pasigrožėti Nemunu, Punios šilu nuo Punios piliakalnio. Visais metų laikais. Esu išleidęs Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę “Punia”, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Atgimimo laikais džiaugiausi prisidėjęs prie Vladislavo Sirokomlės “Iškylų iš Vilniaus po Lietuvą” (vertė Kazimieras Umbražiūnas), Zigmanto Gliogerio “Nemunu” (vertė Vytautas Būda) išleidimo.  Minėtose knygose nemažai rašoma apie Punią, jos didvyriškąjį kunigaikštį Margirį, narsiuosius Pilėnus. “Tiesa, kai kurie mūsų istorikai pilies, kryžiuočių vadinamos “Pullen, ieško ne Punioje, o kur nors kitur. Tačiau aš turiu tūkstantį moralinių ir vieną istorinį įrodymą, kad viskas turėjo vykti čia, o ne kur kitur”, – rašo V.Sirokomlė. O Z.Gliogeris, plaukdamas pro Punią, cituoja V.Sirokomlės poemą “Margiris”. Mums, leidėjams, Atgimimo laikais taip pat labiau rūpėjo moraliniai įrodymai: ne tiek svarbu buvo, kur vyko tragiškai didvyriški Pilėnų įvykiai, bet kad jie neabejotini, kad jie didvyriški.

Continue reading „Tik piktavalis gali tyčiotis iš Pilėnų gynėjų“

Razauskas_gera

Ne taip seniai lietuviškos kultūros niekintojų biblioteka pasipildė dar vienu kūriniu – Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurio autoriai iškėlė sau tikslą nuvainikuoti, arba paprasčiau tariant, sudirbti Lietuvoje įsigalėjusią legendą apie didvyrišką Pilėnų gynybą.

Daug kam netikėtai moderniųjų kryžiuočių pusėn šiemet stojo ir Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Užuot pasistengusi, kad būtų deramai paminėtos lietuvių tautinei ir patriotinei savimonei svarbios neeilinės Žalgirio mūšio metinės arba pakovojusi už lietuviško istorinio filmo reikalus, Kraštą saugoti pašaukta ministerija premiją už patriotiškumo ugdymą skyrė Pilėnų žygdarbį sudirbti pabandžiusiems Baronui ir Mačiuliui.

Continue reading „Dėl „pagonybės“, Lietuvos ir bergždumo“

vaclovas_mikailionis

Apie Vygando Marburgiečio kronikoje aprašytą kryžiuočius pribloškusį įvykį, kai lietuviai pilies gynėjai, atsidūrę beviltiškoje padėtyje, išsižudė, bet nepasidavė priešo malonei, daug kartų rašyta. Tačiau nei metraštininkas, nei dabartiniai aiškintojai nepasako, kodėl atlikta tokia apeiginė savižudybė.

Pagal Vygandą „pagonys, matydami kariuomenę labai išsigando“, o pagal Šiutzą, kuris rėmėsi Vygando metraščio originalu, –„ypač dėl religijos, kuri jiems buvo visai svetima“. Mažai ką nauja priduria ir visi kiti, išskyrus bendriausio pobūdžio pasvarstymus apie laisvę ar vergovės baimę. O kokios galėjo būti giluminės, dvasinės priežastys taip „nepraktiškai“ pasielgti? Juk taip pasielgė ne tik pilėniškiai, bet ir jų amžininkai radžputai Indijoje ar daug anksčiau Masados tvirtovėje kovotojai prieš romėnų jungą žydai.

Continue reading „Dar kartą apie Pilėnus“