Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą


Print

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

O ambicijoms sukilti, rodos, tikrai priežasčių buvo nemažai. Ir jau vien dėl to, kad A. Bučys panaudojo ir ištobulino nelabai įprastą nagrinėjimo būdą, kurį jis pats apibūdino kaip „centro“ ir „periferijos“ dialektiką tautos ir jos kultūros istorijoje. Jo nuomone, viduramžių kultūrinių konfliktų tyrimą būtina atlikti poliparadigmiškai.

Stereoskopinė Lietuva

Visa tai nėra mums įprasta minties išraiška, kai dažniausiai buvo siekiama nustatyti vieną nekintamą tiesą. Mat į gana miglotai mūsų įsivaizduojamą XIII a. Lietuvą A. Bučys pabandė pažvelgti poliparadigmiškai. Kitaip sakant, daugialypiškai ir daugiakryptiškai: kaip to meto Lietuva atrodė iš įvairių „centrų“, iš popiežių buveinės Avinjone, iš Krokuvos, iš kryžiuočių Marienverderio, iš kalavijuočių Rygos, iš Konstantinopolio, iš įvairių Rusios miestų ir t. t. Be abejo, Lietuva atrodė vis kitokia, mat vis kitokios „strategijos“ buvo taikomos šiai „periferijai“ ne tik suvokti, bet ir „įsisavinti“ arba tiesiog užgrobti.

Toks įvairialypis žvalgos būdas atskleidė pačios Lietuvos stereoskopinį vaizdą, tarsi būtų panaudota kine tapusi madinga 3D technologija.

Patyręs literatūros tyrėjas, atsižvelgęs į senosios lietuvių raštijos įvairovę, atrodo, lengviau įvaldė poliloginį metodą negu įvairių oficialių ir neoficialių dogmų suvaržyti istorikai. Todėl knyga gali būti pamokoma ir istorikams, kurių raštuose dažnai pastebime bandymus išsakyti neklystančiojo monologą, kai istorija virsta ne realybės atspindžiu, bet ideologija ar netgi teologija, pvz., marksistinių citatų pritaikymu. Taip mokslininkas virsdavo pamokslininku.

Nuostabu, kad, beveik nesant tiesioginių liudijimų apie Mindaugo epochą, iš netikėčiausių kampų sutrauktos žinios pasirodė pakankamai iškalbingos ir pateikė gana objektyvų to laikotarpio vaizdą.

XIII a. – pats „tragiškiausias baltų proistorės ir istorijos šimtmetis“ (Marija Gimbutienė) – tapo daug ryškesnis. O svarbiausia – jau to meto Lietuva iškilo prieš mūsų akis kaip išvystyta ir savita kultūra pasižyminti šalis.

Tarsi intelektinis nuotykių romanas

Nors pastarosios knygos „istorijos ir chrestomatijos“ galutinis tikslas – įrodyti, kad jau XIII a. viduryje tikrai egzistavo literatūra, kurią teisėtai galima laikyti lietuviška, prie šios išvados atveda savotiška įžanga, kuri sudaro penkis šeštadalius knygos apimties.

Būtent šią „įžangą“ pirmiausia ir skaitome tarsi nuotykių romaną. Taip, beje, ją pavadino literatūros kritikas Alfredas Guščius. Tai išties savotiškas intelektinis nuotykių romanas, kai skirsnis po skirsnio mus įtraukia ne knygos autoriaus nuomonės ar apmąstymai, o pirmiausia kietai ir gausiais šaltiniais paremta faktų visuma iš įvairių „centrų“. Ir ši intelektinė kelionė todėl neprailgsta. Juk keliaujame po įvairiausius viduramžių Europos plotus. Ir neatsitiktinai, nes „ilgą laiką Lietuvoje buvo pratinami nuo mokyklinio suolo prie vienareikšmių (marksistiškų arba katalikiškų) atsakymų. Metas apsižvalgyti plačiau“ (p. 16). Autorius sąmoningai atsisako monoparadigminio vienos ar kitos problemos nagrinėjimo ir taiko „poliparadigminį medžiagos kaupimo ir apmąstymo būdą“.

Ir ką visa tai mums suteikia?

Skaitant šią penkių šimtų puslapių „įžangą“ atsiskleidžia gausybė įdomiausių ir mažai žinomų dalykų, be kurių nesuprastume nei kodėl Lietuva taip ilgai priešinosi krikščionybės brovimuisi, nei kodėl ji buvo tokia galinga, kad net du šimtmečius galėjo sėkmingai kovoti ne tik su bene visos Vakarų Europos karine galybe, bet ir su Azijos siaubu – totorių–mongolų ordomis. Kovota, kaip nurodo Zigmas Raulinaitis, net „keturiais frontais“ (žr. p. 113). Ir ši kova ne tik nepralaimėta, bet nuolat stiprėta ir plėstasi „nuo jūros iki jūros“.

Paprastai istorikai vidinius Lietuvos galios šaltinius arba apeina nesiaiškindami, arba tai laiko savaime suprantamu dalyku. Ir vienu, ir kitu atveju išlieka didžioji Lietuvos galingumo paslaptis, kurią irgi bando praskleisti knygos autorius. Jam pačiam „tenka tarptautiniu mastu susidurti su įsišaknijusiu išankstiniu „teoriniu“ įsitikinimu ne tik polonistinėje, rusiškoje, bet ir anglosaksiškoje literatūroje, esą senovės Lietuvoje, tuo pačiu jos valdytose Ukrainoje ir Baltarusijoje, iš viso nebuvo ir iš principo negalėjo būti tokių kultūros židinių, kuriuose galėtų būti sukurti aukščiausio lygio viduramžių literatūros bei meno paminklai, tarp jų – Laurušavo vienuolyno evangelija“ (p. 168).

Ir dar: „Visiems mūsų kaimynams, puoselėjantiems savo krašto didybę, lygiai kaip mūsų pačių skeptikams, puoselėjantiems lietuviško krašto menkybę, niekados gyvenime neužteks „prieinamų faktų visumos“, kuri juos priverstų atsisakyti širdžiai mielų dogmų ir mazochistinių kompleksų…“ (p. 169). Beje, skeptikams, puoselėjantiems lietuvių menkybę, A. Bučys jau anksčiau davė rimtą atkirtį – žurnale „Metai“ (2011, Nr. 6) paskelbė straipsnį apie „mitų griovėjus“, pavadintą „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“, kur argumentuotai kritikuoja Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio „mazochistinę“ knygą apie Pilėnų tragediją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“. A. Bučio straipsnį galima rasti ir interneto portale tekstai.lt.

Kaip minėtame straipsnyje, taip ir knygoje pateikiama „prieinamų faktų visuma“, kurios atseit pasigenda dažnas istorikas.

Beje, internetą paminėjau neatsitiktinai. Pats A. Bučys jame atverčia gausybę knygų. Ir ragina jaunimą pasinaudoti šia bekrašte biblioteka, tad neatsitiktinai dažnai nurodo vardus, pavardes ir veikalus, kurie jau egzistuoja interneto erdvėje ir nekantriai laukia smalsiųjų.

Bet grįžkime prie knygos. Iš įvykių ir problemų gausos, kuri užklumpa kaip intelektinis nuotykių romanas, norėtųsi išskirti tik keletą dalykų, nevardijant kitų ir neatimant kiekvienam skaitytojui savarankiškų atradimų malonumo.

Kur slypėjo Lietuvos galybė?

Taigi apie Lietuvos galybės šaltinius. Žinia, mūsų kraštas pasižymėjo dideliu karinio meno išmanymu, mūsų kariai labai greitai iš priešų perimdavo naujausius ginkluotės išradimus ir taktikos gudrybes. Tačiau aiškiai ir to karių apsukrumo nebūtų pakakę kovojant ištisus du šimtmečius net „keturiais frontais“.

Žinoma, kad viduramžiais vyko religiniai karai. O jie visais laikais ir ypač viduramžiais būdavo patys nuožmiausi ir žiauriausi. Ir ne tik viduramžiais. Pakaktų čia priminti bent šių laikų džihadą ir panašius dalykus.

Taigi Lietuva tapo religijų kovos arena. Tad ar atsitiktinai Mindaugas turėjo išbandyti vakarietišką krikščionybės atmainą katalikybę, o jo vyriausias sūnus Vaišvilkas giliai pasinėrė į stačiatikybę? Tai buvo bandymas išmėginti, ką galėtų duoti tos naujosios dažnai prievarta brukamos religijos. „Reikėjo spręsti: kuris kelias veda į politinę laisvę, o kuris į vergovę savo tėvų žemėje? Reikėjo spręsti: ar įmanoma atsižadėti savo protėvių tikybos?“ (p. 78)

Mes jau žinome, kad nė viena primestinė religija per du šimtmečius neįveikė to kažko, kas slypėjo mūsų tautos dvasios gelmėse. Tad ne tik karinė galia, bet ir dar kažkas lėmė stiprybę. Ar tik ne ta dvasinė savastis lėmė, kad net sunkiausiais Lietuvai laikais, per tą suirutę, kai buvo nužudytas karalius Mindaugas ir jo sūnūs, kai šalis atrodė visiškai susiskaldžiusi, kryžiuočiams ir jų talkininkams taip ir nepavyko Lietuvos įveikti.

A. Bučys bene pirmą kartą, bent jau tarp literatūrologų, taip plačiai iškelia senojo lietuvių tikėjimo svarbą. Šis tikėjimas ir turėjo tapti tuo paslaptingu tautos atsparumo šaltiniu. „Vyko pagonių baltų ir ypač lietuvių konsolidacija mirtino pavojaus akivaizdoje, o senoji protėvių tikyba ir papročiai buvo patikimas vienybės jausmo pamatas“ (p. 19). Tad neatsitiktinai tiek dėmesio tyrėjas skiria „Sakmei apie Šovėją (Sovijų)“. Atkūręs seniausią jos ikikrikščioniškąjį sluoksnį, jis daro pagrįstą išvadą, kad „XIII a. Lietuvoje veikė labai kūrybingas ir talentingas žynių elitas, kuris išmanė žodžio galią“ (p. 19). Galima ne tik pritarti šiam teiginiui, bet ir pridurti, kad mūsų žyniai išmanė ir dainos bei giesmės galias. Juk argi ne jie įdiegė tokias sudėtingas ir visokeriopai paveikias apeigines giesmes, kokios yra sutartinės. Jos iki šiol yra giliau neperprastos ir vis dar išlieka didi mūsų tautos paslaptis.

Nemaža knygos skirsnių autorius skiria pačiai senosios lietuvių tikybos esmei, jos tūkstantmetei tradicijai, palyginimui su kitomis giminiškomis religijomis (senovės graikų, indų, germanų ir t. t.). Aptaria ir tokį svarbų klausimą, kaip reikėtų pagarbiai pavadinti senąją lietuvių (ir plačiau – visų baltų) tikybą, nes žodis pagonybė yra primestas ir žeminantis, mat pagonimis nuo romėnų laikų vadinti tik kaimiečiai, prasčiokai ar provincialai. O juk senoji tikyba tikrai verta daug didesnės pagarbos, nes ji – tai vienas didžiausių tautos galių šaltinių.

Visgi reikėtų pasakyti, kad nebūtina sureikšminti paties tikybos vardo. Juk ne tik mūsų tikyba, bet ir nemažai pasaulyje žinomų religijų taip pat neturi savaiminio gelminio ir adekvataus vardo, o tik pašalinių duotas pravardes: judaizmas – atseit žydų religija, hinduizmas – indų, budizmas – Budos sekėjų. Ir net krikščionybė – tai vėlgi iškreiptas pavadinimas, neturintis jokios užuominos į Kristų. Juk nekyla abejonių, kad ir kitos religijos atlikdavo krikšto, t. y. vardo suteikimo, apeigas. Tad krikštijimas joks krikščionybės išskirtinis bruožas.

Tokia jau religijų ar tikybų dalia. Gal ir lietuviai neturėjo net vardo savo religijai, o tiesiog klausdavo, ar tu tiki, ar netiki mūsų dievais. Šiuo atveju gal tiktų priežodis: kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Bet tik šiuo atveju. O kitais atvejais pavadinimai ir vardai turi netgi labai svarbią ir iki šiol aktualią politinę prasmę.

Kur pradingo Lietuvos karalystė?

Ir šiandieną mums turi rūpėti, kas ir kada pradangino Lietuvos karalystę. Istorikų pastangomis jau turime atkūrę Mindaugo valstybės Lietuvos karalystės istoriją. Bet ilgą laiką stengtasi ją užmiršti ir ištrinti iš atminties.

Norėtųsi pateikti, mano galva, labai svarbią citatą iš A. Bučio knygos. Cituojamas Zigmo Zinkevičiaus veikalas „Lietuvių poteriai“. Aptardamas du Lietuvos krikštus – mindaugiškąjį ir jogailiškąjį – profesorius aiškina, kodėl XIV a. pab. reikėjo užmiršti, „jog Mindaugo laikais Lietuva turėjo karalystės statusą, reikėjo „užmiršti“ ir patį karalių Mindaugą, taip pat jo krikštą ir viską, kas susiję su Lietuvos karalyste. Lengviausia tai padaryti žeminant ir šmeižiant Mindaugą, jo krikštą. Kaip minėta, buvo tvirtinama, esą Mindaugo krikštas buvęs netikras, jis to krikšto pats išsižadėjęs, nors tokio elgesio patikimų įrodymų ir neturime, atvirkščiai – patikimi šaltiniai tai paneigia. Esą tikrasis krikštas buvęs tas, kurį iš lenkų lietuviai priėmę. Mindaugas – tai blogio demonas, jo nužudymas buvo išsigelbėjimas Lietuvai. Demono karūnos negalima paveldėti! Lietuvos karalystės nebėra, liko tik „velnio apsėstųjų“ kunigaikštija, kurią lenkai turėję pakrikštyti“ (žr. p. 134).

Taip buvo teisinamas galingos Lietuvos prijungimas XIV a. pab. prie suskaldytos silpnutės Lenkijos karalystės, tuo metu buvusios septynis kartus mažesnės už Lietuvos imperiją.

Bet ar iš tikrųjų po Mindaugo iš pasaulio žemėlapio dingo mūsų karalystė? Pasirodo, niekam Europoje nekildavo abejonių, kad Lietuvą ir toliau valdo karaliai, nes Mindaugo karalystę jau buvo palaiminęs pats popiežius. Yla išlįs iš maišo tik XIV a. antrojoje pusėje, o iki tol… Ir čia norėtųsi pateikti skeptikams „patikimų faktų visumą“, randamą dar vienoje atmintį gaivinančioje knygoje „Gedimino laiškai“, kurią prabangiai (ir inteligento kišenei – labai brangiai!) 2003 m. išleido „Vaga“.

Čia dokumente Nr. 2 skaitome: „Mindaugas, Dievo malone, Lietuvos karalius“ (rex). Perverskime keletą lapų ir įsitikinsime, kad Lietuvos karalystė niekur nedingo ir 1322 m. Rygiečiai rašo laišką: „Šviesiam valdovui ponui Gediminui, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliui“ (Nr. 15). Neatsilieka ir patsai popiežius Jonas XXII – 1324 m. laiškuose iš Avinjono jis taip pat pripažįsta „didingą vyrą Gediminą, lietuvių ir daugelio rusų karalių“ (Regem Letwinorum…) (Nr. 37–39). Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Beje, nekyla abejonių, kad visur tikrai turima omenyje būtent karalystė ir karalius, mat laiškuose įvairiomis kitomis kalbomis lotyniškas rex, regis sąžiningiausiai verčiama ir pabrėžiama: koningh; Gedemminen, deme koninge van Lettowen ir t. t.

Įdomiausia, kad ir po Gedimino mirties Lietuvos karalystė niekur nedingo. Štai 1367 m. dokumente skaitome: Olgherdem, Keystutten, fratres reges Lethovie, t. y. „Algirdo ir Kęstučio brolių Lietuvos karalių“ (Nr. 81). Pagaliau Livonijos kronikoje nurodoma, kas įvyko Lietuvoje 1377 m.: „mirė vyriausiasis karalius Algirdas“ (rex Letwinorum) (žr. citatą aptariamos A. Bučio knygos p. 240). O po keleto dešimtmečių Vytautas jau tebus vadinamas kunigaikščiu (dux), jam net mirties patale nebus uždėta karūna.

Čia derėtų padėti daugtaškį… ir paklausti, kur po dviejų dešimtmečių pradingo Lietuvos karalystė ar net imperija. Kaip galinga valstybė pavirto tik kunigaikštyste, nors ir didžiąja, o dar vėliau karūnos provincija ar vaivadija? Beje, neatsitiktinai nurodomi laiškai, nes jie rašyti amžininkų, o ne metraščiai, paprastai datuojami arba perrašinėti XV a. ar net vėliau, tad juose dažniausiai mūsų valdovai įvardijami kaip kunigaikščiai. Antai Bychovco kronikos perrašinėtojas praranda saiką ir nuovoką ir Lietuvoje apie 1380 m. nurodo esant net keturis didžiuosius kunigaikščius: Kęstutį, Vytautą, Jogailą, Skirgailą…

Įpratome vartoti santrumpą LDK, net nesusimąstydami, kad tikriausiai kasdien dalyvaujame savos karalystės šermenyse. Toliau dar gražiau: mokinukai jau pratinami prie dar vienos santrumpos ATR, atseit Abiejų Tautų Respublika, nors XVIII a. visai Europai buvo aišku, kad iš abiejų, o teisingiau – net keturių (lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, lenkų) beliko tik viena politinė tauta, tad valstybė vadinta tiesiog tos tautos vardu Polonija, Lenkija.

Lietuvių literatūros pradžios beieškant

Bet grįžkime prie svarbiausio knygos tikslo, kurį pats autorius nusako taip: „Seniausiosios lietuvių literatūros istorikui […] tenka dvigubo sudėtingumo ir atsakomybės darbas – pirmiausia reikia atrasti, atrinkti iš daugelio įvairiomis universaliomis viduramžių kalbomis (senąja slavų kalba ar lotyniškai) parašytus lietuviškos kilmės ir prolietuviškos dvasios tekstus, galėjusius atsirasti tik lietuviškoje aplinkoje Lietuvoje arba už jos ribų, ir įrodyti jų priklausomybę Lietuvos kultūrai“ (p. 529). Čia ir slypi novatoriškas šios knygos pobūdis.

Kadangi dauguma nagrinėjamų tekstų surašyti senąja slavų kalba, tenka „ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusios literatūros“ koncepcijai“ (p. 560), nes šimtmečius įvairių tautų saviraiška buvo laikoma vien rusiška. Tad XXI a. visoms buvusios imperijos ar Sovietų Sąjungos tautoms tenka atsikariauti (o ne užkariauti) savųjų sukurtus kūrinius. Ir tai skatina „galinga etninė energija, kuri sunaikino daugelį darnių „nutautintos žmonijos“ teorijų“ (p. 561).

Kokių naujienų aptinkame knygoje?

Dėl kruopščių tyrimų autoriui pavyksta lietuvių literatūros pradžią nukelti iš XIV a. pirmojo ketvirčio į XIII a. vidurį. Anksčiau manyta, kad tokiais lietuviškais ar prolietuviškais pirmaisiais tekstais laikytini Gedimino laiškai. O knygos dalyje „Chrestomatija“ galime perskaityti bent septynetą dešimtmečių ankstesnių paminklų, jų lietuviškuosius variantus. Tik vargu ar teisus buvo autorius, manydamas, esą nėra būtino reikalo tekstus pateikti ir originalo kalba. O juk ar negalėtų šie atrasti skelbiamieji tekstai būti ir dvikalbiai, panašiai kaip Norberto Vėliaus sudaryti „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“?

Žinia, tokie lygia greta sudėti tekstai dviem kalbomis būtų ateities leidinių prievolė. O kol kas vis tiek turime galimybę skaityti pasakojimus apie mūsų protėvius, jų gyvenimą, nuveiktus darbus, sėkmes ir nesėkmes. Ypač įspūdinga „Sakmė apie Šovėją“, pro krikščionių cenzūrą prasiveržiantis mūsų senovės žynių pasakojimas apie visiškai kitokią, bet mums iš tautosakos gana gerai pažįstamą tikybą ir pasaulėžiūrą.

Metas rinkti akmenis

Apgailestaujant reikia nutraukti gana pabiras pastabas apie ypač plačios problematikos knygą, nors nuo idėjų ir faktų gausos tiesiog raibsta akys. Kita vertus, ši knyga akivaizdžiai parodo, koks dar be galo platus nepažintas pasaulis slypi tiesiog po mūsų kojomis, t. y. žemėje, kurią vadiname Lietuva. Ir jeigu jau tiek vertybių atsiveria atskleidus tik vieną mūsų istorijos XIII a. skyrių, belieka laukti, kad rasis vis daugiau tyrėjų, atidžiau nei minėti ar neminėti skeptikai įsižiūrinčių į tautos gelminius klodus, į kuriuos suleistos mūsų šaknys ir iš kurių gauname gyvasties syvų dabarčiai ir ateičiai.

Ir tokių pamatinių veikalų jau vis dažniau pasirodo. Taigi atėjo metas rinkti akmenis, o ne juos mėtyti į savo daržą. Ypač šauniai tiesiogiai ir netiesiogiai šiuos akmenis renka archeologai. Tad greta literatūrologo A. Bučio į knygų lentyną jau galime įdėti Eugenijaus Jovaišos trilogijos pirmąjį tomą „Aisčiai. Kilmė“ (2012), Audronės Bliujienės veikalą „Lietuvos priešistorės gintaras“ (2007), Valdemaro Šimėno „Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“ (2006), Mindaugo Bertašiaus „Vidurio Lietuva VIII–XII a.“ (2002), Vlado Žulkaus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ (2004) ir t. t.

Taigi veikalai vienas po kito toliau užpildo ir užlopo tarsi žiurkių ir pelių iškramsnotas mūsų istorijos spragas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas Vaclovas Mikailionis, šios recenzijos autorius.

Informacijos šaltinis – "Šiaurės Atėnai"

2013.07.27


Prisijunkite prie diskusijos