Knygos. Vytauto Vsocko nuotr.

Rašytojų klube ketvirtadienį vilniečiai skaitys lenkų ir lietuvių kalba du klasikinius lenkų ir lietuvių literatūros kūrinius: Juliuszo Słowackio „Balladiną“ ir Balio Sruogos „Milžino paunksmę”.
Knygos. Slaptai.lt nuotr.
 
Visuotinė skaitymo akcija – tai skaitymą skatinanti akcija, nuo 2011 m. vykstanti visoje Lenkijoje ir tarp užsienyje gyvenančių lenkų, globojama Lenkijos prezidento su žmona. Kasmet lenkai renkasi viešose vietose ir kartu skaito tam tikrą literatūros klasikos kūrinį. Šiais metais, kaip pažymi Lenkijos institutas Vilniuje, nuspręsta pasidalinti patirtimi su kaimynais Lietuvoje ir pirmą kartą surengti akciją kartu, taip atkuriant bendrą Abiejų Tautų Respublikos kultūrinį palikimą.
 
„Balladiną“ prieš kelis mėnesius pasirinko Lenkijos visuotinio skaitymo akcijos rengėjai. Kasmet jie parenka vieną ilgą arba kelis trumpesnius klasikos kūrinius, įtrauktus į mokyklinę programą. Prie šio pasirinkimo lietuvių literatūros pasaulio atstovai nusprendė priderinti tematiškai panašų kūrinį. Taip buvo pasirinkta B. Sruogos „Milžino paunksmė”, kurioje pasakojama apie bendrus lietuvių ir lenkų istorijos momentus. Jos herojai – Jogaila, Vytautas ir jų aplinka.
 
Knygos, kurias apie sovietinės okupacijos baisumus išleido LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.

Abiejų kūrinių tekstai lietuvių ir lenkų kalba skelbiami Lenkijos instituto puslapyje. Organizatorius ir partneriai kviečia Vilniaus publiką skaityti abu kūrinius lietuviškai ir lenkiškai. Skaitymo akciją ves Vilniaus aktoriai. Taip, kaip ir per ankstesnius skaitymus, dalyviai gali pasirinkti norimą ištrauką lietuvių arba lenkų kalba iš vieno kūrinio ir garsiai perskaityti jį ant scenos.
Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.
 
Visuotinio skaitymo akcija, sumanyta siekiant populiarinti skaitymą ir literatūros klasiką tarp lenkų, šiemet turi ir dar vieną tikslą, nurodoma Lenkijos instituto pranešime. Ja siekiama atkurti ir stiprinti bendrą Abiejų Tautų Respublikos civilizacinę erdvę, svarbią šiuolaikinio pasaulio iššūkių ir artimos Lietuvos bei Lenkijos kaimynystės kontekste.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.03; 00:30

Kuris stipresnis? Slaptai.lt nuotr.

Laisvės  karys, išjojęs į trasą, priešpriešais sutiko tarakoną, kuris piktai judino ūsus.

Tai buvo tas atvejis, kai joks dialogas negalėjo užsimegzti nė iš tolo, taigi kiekvienas nujudėjo savo keliais net nepasilabinę.

Nuožmūs diktatoriai (Stalinas, Hitleris, Lukošenka) ėmė pavyzdį iš gyvosios gamtos vabzdžių sektoriaus, užsiaugindami ir piktai krutindami ūsus ant sienų portretų formate.

Taip užgimusi politinė sistema buvo vadinama tarakonokratija.

                                                                         X

Kuo skiriasi lietuviškasis Vytis nuo baltarusiško Vyčio?

Beveik niekuo, yra kažkas panašaus į identiškus dvynius!

Tačiau vienas iš dvynių yra tikrasis dvynys, o kitas – tikroviška dvynio kopija.

Kuris yra kuris – neišsiduodavo.

                                                                        X

Kaukių baliuje Sviatlana Cichanauskaja buvo  mases uždeganti revoliucijos sužadėtinė, o kaukėms nukritus pasimatė tik nuobodi opozicionieriaus žmona.

                                                                        X

Ar tai, kad baltarusiai yra vadinami baltarusiais, t. y. baltaisiais rusais, leidžia daryti prielaida, jog savo ruožtu V.Putino padermės atstovai dėl skirtumo išryškinimo jau turėtų būti vadinami juodarusiais, t. y. juodaisiais rusais?

O jeigu dar prisimename, kad vieni iš jų yra laikomi baltagvardiečiais, kiti – raudongvardiečiais, mūsų akyse įsižiebia spalvų kakofonija!

                                                                        X

A.Lukošenka gilioje desperacijoje nusprendė padaryti „ėjimą arkliu“ ir perleisti valdžią kuriam nors iš lietuvių, turinčiam sugebėjimą greičiausiu tempu supanašėti pagal arklišką pirmavaizdžio pavyzdį.

Žvilgsnis. Slaptai.lt nuotr.

Pagal genetinę medžiagą  labiausiai tinkamas kandidatas buvo toks R.Karbauskis, kilęs iš kolūkio pirmininkų dinastijos, tačiau Baltarusijos Tėtušis savo paveldėtoju netikėtai pasirinko R.Šimašių, jau anksčiau teigiamai užsirekomendavusį režimo akyse politinių paradoksų sunkiasvorį, Laisvės partijos steigėją, kuris savo priešu Nr. 1 laikė Laisvės karį.

Kad nebūtų demaskuotas pagal nepanašumą, R.Šimašius užsidėjo tarakono ūsų peruką.                                                                       X

Su Šimašiaus įžengimu į valdžios olimpą, užimant Lukošenkos ištupėtą vietą, Lietuva buvo prijungta prie Baltarusijos. Vis tik to negalima laikyti Jogailos apgailėtino precedento pakartojimu, nes naujai įsteigta sąjunginė valstybė dėl suteikto čia ypatingai priveligijuoto statuso tarakonizoidinių padarų veislei, jau vadinosi ne Abiejų Tautų  Respublika, kaip kadaise kitame prisisapnavime, o didžiąja Tarakonija.

Ivaškevičius buvo pakviestas dirbti į Šimašiaus komandą, jam buvo pavesta kuruoti atvirkštinio pasaulio reikalus.

(Bus daugiau)

2020.08.11; 21:00

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda vyksta į 610-ųjų Žalgirio mūšio metinių minėjimą Lenkijoje, Griunvalde. Šventinėje ceremonijoje, vyksiančioje istorinėje mūšio vietoje, šalies vadovas sakys sveikinimo kalbą.
 
Sveikinimo žodį iškilmingoje ceremonijoje tars ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda bei Varmijos Mozūrų vaivadijos maršalas Gustawas Marekas Brzezina.
 
Prie Griunvaldo paminklo prezidentai padės vainiką mūšio aukoms atminti, taip pat numatomas Lenkijai dovanojamo simbolinio paminklinio akmens atidengimas.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Šis paminklas – Lietuvos dovana Lenkijai – skirtas Žalgirio mūšyje kovojusiems Lietuvos karžygiams ir bendrai Lietuvos ir Lenkijos tautų pergalei atminti. Jis gegužės pabaigoje atgabentas iš Utenos rajone esančio Jono Šimonėlio skulptūrų parko. Akmenį puošia lietuviškas Vytis ir užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis „Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę“.
 
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos, Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės ir Lietuvos kariuomenės Rezervo karių asociacijos iniciatyvą įamžinti pergalės atminimą įgyvendino liaudies menininkas Valentinas Šimonėlis. Apie 14 tonų sveriantį akmenį dovanojo kupiškėnas Alfredas Aidukas.
 
Po oficialios mūšio minėjimo ceremonijos vyks Lietuvos ir Lenkijos valstybių vadovų dvišalis susitikimas. Planuojama aptarti regiono saugumo situaciją, transatlantinį bendradarbiavimą, bendrus infrastruktūros projektus elektros tinklų sinchronizacijos, transporto srityse.
Istorinėse Žalgirio mūšio minėjimo iškilmėse dalyvaus ir Lietuvos bei Lenkijos ministrai pirmininkai.
 
1410 m. liepos 15 d. vykęs Žalgirio mūšis yra vienas reikšmingiausių ir didžiausių mūšių Lietuvos istorijoje, pasibaigęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos Karaliaus Jogailos kariuomenių pergale prieš Kryžiuočių ordiną. Žalgirio mūšio pergalė – ne tik Lietuvos ir Lenkijos pasididžiavimas, bet ir tarptautinį įvertinimą pelnęs karinės strategijos aktas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.15; 00:55

Literatūros kritikas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos knygynuose netrukus bus galima įsigyti solidų literatūrologo, literatūros kritiko, istoriko Algimanto Bučio veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Tai – solidi, beveik 600 psl. apimties literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė. Knygą išleido leidykla „Vaga“.

Įžangoje, be kita ko, rašoma:

„Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263) egzistavusią Lietuvos karalystę.

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”

Stambi knygos apimtis yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Literatūrtologo požiūriu apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V-VI a., kai Europoje etniniu pagrindu ėmė kurtis naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino (api 1275-1341) anūkai – Jogaila ir Vytautas – oficialiai keliais sutarties aktais įvardino Lietuvos karalystę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė).

Tradicinės pastangos atgaline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinos. Tyrimo išvados remiamos įvairiakalbių šaltinių (iki XV a.) analize. Literatūrologinis tyrimas yra vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone. Lygiai tuo pačiu literatūrologiniu atžvilgiu aptariamos ir naujųjų laikų istorikų interpretacijos. Lyginamoji literatūrologinė istorijos šaltinių ir jų istoriografinių interpretacijų analizė leidžia  konstatuoti neįtikėtiną situaciją: Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradicijai, pasiskolintai iš vėlesniųjų slaviškų tekstų titulatūros.

Veikale neapsiribojama įvairiomis kalbomis užfiksuotų Lietuvos valdovų titulų tyrimais ir pereinama į juridinio tyrimo pakopą, kur būtina aiškintis teisinius aukščiausios valdžios senovės Lietuvoje principus. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją (na der Christen wyse), tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą (nach der heiden orden), paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose.

Istoriniu atžvilgiu titulai karalius (rex) ir karalystė (regnum) atitinka anuometinius (iki XV a.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitiktis senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusus.“

LRT televizija neseniai paskelbė interviu su knygos autoriumi. Visą laidą galite pasižiūrėti: (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013707110/lietuva-musu-lupose).

2018.08.29; 17:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nepriklausoma nuo Rusijos Lietuvos Respublika egzistuoja jau trečią dešimtmetį, bet buvusių imperijų, kurių valdžią teko patirti lietuviams, ideologai negali nurimti ir vis kuria planus, kaip sugrąžinus Lietuvą į priespaudos gniaužtus ar uždusinus ją „mylinčiame“ glėbyje.

Rusijai garsiai žvanginant ginklams prie pat Lietuvos sienų, tykesnės, minkštesnės imperinės Lenkijos užmačios kai kuriems priekurčiams bei tautinėms – lietuviškoms vertybėms abejingiems Lietuvos politikams atrodo nereikšmingos, nepavojingos lyg blevyzgos alkoholiko, kuris geria ne iš „mano“ kišenės.

Tačiau kuo vilką bešertum, begirdytum, jis vilku ir liks, ir net netekęs dantų, greičiau nudvės, nei tenkinsis skysta kruopiene.

Rusų ir lietuvių santykių, jų istorijos puslapiai išmarginti daugybės karų, mūšių, susirėmimų ir, kas be ko, dinastinių vestuvių dar nuo tų laikų, kai iš pabirų slavų ir baltų genčių tik formavosi pirmieji valstybiniai junginiai. Rytinės baltų gentys kovojo su rytų slavų gentimis kaip lygios su lygiomis, ir pergalės bei pralaimėjimai  nusverdavo istorines sūpuokles tai vienon, tai kiton pusėn.

Tad Lietuva – „Litva“ – įėjo į rusų sąmonę kaip realus, kartais nekenčiamas, bet rimtas politinis partneris ir varžovas, tolygus, nelygu laikmetis, Vokietijai, Lenkijai ar Turkijai… O kuo į istorinę lenkų sąmonę įėjo lietuviai?

Tai gal tik mes, lietuviai, dar atsimename tuos kelis dešimtmečius viduramžiais, kai Lenkijos valstybė buvo nykstantis nykštukas didelės geografiškai ir didžios savo karinga dvasia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šešėlyje. Nebuvo net tarpusavyje rimtesnių susirėmimų, nes lenkų gentis ilgą laiką nuo Lietuvos valstybės skyrė kitos giminiškos baltų (jotvingių, prūsų…) gentys. Užtat buvo kvailų ambicijų ir nepilnavertiškumo kompleksų kankinamas Lietuvos kunigaikštis Jogaila, užsimanęs tapti karaliumi, ir už karūną sumokėjęs valstybingumu bei ta Lietuvos valstybės teritorijos dalimi, kurią Lietuvai netgi ne jis pats buvo laimėjęs.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos” autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Lenkams (ne taip, kaip rusams) neteko pralieti nė lašo savo karių kraujo, kuriuo jie būtų galėję „pašventinti“ jiems dovanai atitekusią didžiulę teritoriją. O kas veltui gaunama, nebranginama, kol neišsprūsta iš nagų… Užtat tas lietuvis, kuris savo tautą, jos valstybinį savarankiškumą, net savo šeimos narius iškeitė į karaliaus karūnos blizgučius, patriotizmu pasižyminčių lenkų akyse neužsitarnavo nei dėkingumo, nei pagarbos, tik  ilgaamžę, neblėstančią panieką. Ir, deja, kaip mums bebūtų  apmaudu, panieka savo tautinio ir valstybinio orumo nebranginantiems, negerbiantiems „licwinams“ jau yra tapusi savotiška daugelio lenkų tautinės tapatybės sudedamąja dalimi.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip kadaise žiauriai lenkintas Vilniaus kraštas.

Visą pojogailinės istorijos laikotarpį dauguma lenkų į visus lietuvius, ypač į turinčius valdžios ar valdžiukės regalijas, žiūri kaip į Jogailą, laukdami (o jei nesulaukia, tai pareikalaudami) nuolankumo ir nuolaidų jų poniškoms, šovinistinėms ambicijoms. Tai liudija nevienodas lenkų santykis su kitomis kaimyninėmis valstybėmis bei lenkų diasporos padėties jose vertinimas: nors gausi lenkų diaspora gyvena ir kitose šalyse, įnirtingiausiai dėl lenkiškumo išsaugojimo, plėtojimo ir įsiskverbimo į valstybinės, titulinės nacijos kultūrą kovojama tik Lietuvoje, kėsinamasi tik į lietuvių kultūros vertybes bei Lietuvos valstybės įstatymus.

Tiesa, pastaruoju metu ima gausėti agresyvių, netaktiškų išpuolių Ukrainos ir ukrainiečių adresu, bet tai tik patvirtina ypatingą, vertybinį – „kultūrinį“ lenkiškojo imperinio revanšizmo pobūdį, kuris yra netgi pavojingesnis už fizinį, brutalų rusiškąjį imperializmą tuo, kad, viena, įsigraužia, kaip kirminas į obuolį, į savo aukų pačią šerdį – į kultūrą, ir naikina  ją iš vidaus, o antra, ne visos aukos pavojų pajunta. O jei dar tos aukos tebepuoselėja savyje „Jogailos sindromą“, jos pačios noriai įsijungia į savo tautos  tapatybės naikinimo procesą.

Agresyvus, grubus, ginklais žvanginantis, fiziniam tautos kūnui grasinantis rusiškas imperializmas atpažįstamas iš tolo, tam nereikia nei ypatingos dvasinės kultūros, nei subtilesnio intelekto.

Rafinuotas, savo neva aukštesne civilizacija besipuikuojantis lenkiškasis imperinis revanšizmas gundo, vilioja dvasia silpnus, savo valstybės kultūriškai neugdžiusius, savo tautinių vertybių nebranginančius ir svetimiems blizgučiams neatsparius jogailų palikuonius. Kai kūno poreikiai užvaldo protą, dvasiai nebelieka vietos…

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Taip Lietuvoje vienas po kito iškyla šių laikų Jogailos, liaupsinantys lenkų pono malonę, o pajutę, jog jos dar neužpelnė, atgailaudami muša kakta žemę ir verčia tai daryti kitus, ne tokius lanksčius savo tautiečius.

Iškilo liberalūs politikai, ministrai ir netgi vienas prezidentas, kurie vardan lenkų palankumo ar kažkokios vien jiems reikalingos malonės neriasi iš kailio, kad priverstų jei ne visą tautą, tai bent jos rinktą Seimą paaukoti tai, kas priklauso ne jiems, o tautai, jos valstybei ir istorijai.

Atsirado aukštus mokslus krimtusių Lietuvos istorikų, kurie aklai atkartoja žinių ir mokslų neišvargintų lenkų paistalus, jog lenkai Lietuvoje gyveną jau nuo amžių, o Abiejų tautų respublika  buvusi vos ne aukso amžius Lietuvos istorijoje…

Užderėjo nauja karta lituanistų, kurie atliko reformą tarptautines tradicijas turinčiame kalbotyros moksle, ir iš onomastikos, kaip vieno iš kalbotyros mokslo objekto, savavališkai išbraukė asmenvardžius, idant jiems nebegaliotų lietuvių kalbos dėsniai bei Valstybinės kalbos įstatymas. Ir visa tai – kad paglostytų lenkų revanšistines ambicijas, kad Lietuvos lenkams nereikėtų integruotis į Lietuvą, kad tik sprando jiems nespaustų Lietuvos Konstitucija, neleidžianti darkyti pasų ir kitų dokumentų nelietuviškais rašmenimis.

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos šiandien? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O ar pagalvojo naujieji „jogailos“, kaip reiks su abėcėlės papildais gyventi patiems lietuviams? Kiek reikės prikurti papildomų taisyklių, reguliuojančių, kada ir kokiame žodyje rašyti –ks-, o kada –x-, kada –q-, o kada -ku-? Kaip rašysime: auksas ar auxas? Waitqs ar Vaitkus? Kumelė, o gal moderniau, qmelė?

Jau dabar jaunoji karta auga pusiau raštinga. Ji lengviau išmoksta svetimas kalbas, nei gimtąją. Ir juos nesunku suprasti, nes, pavyzdžiui, anglų kalbos taisyklės, rašyba nesikeičia jau ne tik dešimtmečiais, bet ir šimtmečiais. Ne taip, kaip lietuvių kalboje, kurią vos ne kas dešimtmetis „tobulina“ originalių mokslinių idėjų pritrūkę „specialistai“. Tačiau į istoriją Jogailos keliais besiveržiantiems politiniams ir intelektiniams vedliams atrodo, kad tauta vis dar nepakankamai buka… Reikia visai beraštės?

O gal santykių su Lenkija gerinimo deklaracijos bei tautinės kultūros darkymas tėra tik priedanga, po kuria Lietuvos valdžios slepia savo nesugebėjimą (nenorą?) atstovauti lietuvių tautai ir ginti Lietuvos valstybės interesus?

2017.08.29; 06:16

Prisimindamas bei gerbdamas Žalgirio mūšį laimėjusius didvyrius portalas Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, kurios buvo darytos 2008-aisiais metais dalyvavus specialioje ekskursijoje į Griunvaldą. 

Liepos 11 d. nuo Krašto apsaugos ministerijos pajudėjo du autobusai. Prasidėjo ekskursija į Žalgirio mūšio vietą, Dariaus ir Girėno žūties vietą, į buvusią kryžiuočių sostinę ir kitur. Yra įvykių, kurie tautos atmintyje, dvasiniame gyvenime išlieka šimtmečius, virsta legendomis ir perduodami iš kartos į kartą. Vienas iš tokių taurių žygdarbių – Žalgirio mūšis, kuriam vadovavo lietuviai Jogaila ir Vytautas. Šis mūšis ne tik žinomas istorijoje, bet gyvas ir lietuvių tautoje. “1410 m. liepos 15 d., trečiadienį, auštant, Jogaila su visa kariuomene pakilo ir išžygiavo iš Gilgenburgo. Tos pačios dienos rytą jis atvyko į lauką tarp Tanenbergo ir Griunfeldo kaimų” – rašo istorikas M. Jučas. [Toliau skaityti po nuotr.]

Vytauto Visocko nuotr.

Šv. Lipka
Marienburgo pilis
Griunvaldas
Bažnyčios viduje
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Šv. Lipka Marienburgo pilis Griunvaldas Bažnyčios viduje Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas
Šv. Lipka

“S.Ekdalis atkreipė dėmesį į tokią E. S. Pikolominio rašinio detalę: Jogaila nežinojęs, ką daryti, kai jam vokiečiai įteikė kalaviją – kvietimą į kautynes. Jis išsigandęs išklausęs mišias ir neišmanęs, ką atsakyti, o Vytautas pareiškęs, priimąs kalaviją ir tikįsis šiandien pergalės. Pergalę nulėmęs Vytautas” (M. Jučas “Žalgirio mūšis”). Sukako 598-eri metai nuo tos istorinės dienos. Šių metų liepos 12 d. mes buvome ten – Žalgirio mūšio minėjime. Deja, tais atmintinais metais laimėtojams nepavyko užimti Marienburgo pilies. Mes taip pat jos vidun nepatekome, per pusantros valandos suspėjome ją tik apeiti. Čia buvo kalinamas Kęstutis. Jam pavyko pabėgti.

2008-07-17

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvių pavardėms didelės įtakos turėjo lenkų kalba tvarkoma Lietuvos kanceliarija. Todėl mūsų pavardėse tiek daug likusių slaviškosios kilmės dėmenų: -auskas, -avičius, -evičius, -ickas, -inskas, -evskis…

Iš raštinės, dvarų ir bažnyčios į lietuvių kasdienę kalbą skverbėsi buitiniai slaviški žodžiai, kurie lietuviškai kalbančių žmonių ilgainiui buvo pradėti vartojami kaip savi. Šitaip lietuvių sąmonėje neretai formavosi ir tokios pavardės, kurių šaknys veda į svetimas kalbas: Bačkaitis, Bačkauskas, Bačkevičius, Bačkis, Bačkys, Bačkius, Bačkulis, Bačkūnas, Bačkus, Bačkutis

Istorijos duomenys rodo, kad Lietuvos kultūra nedaug turėjusi įtakos lenkiškajai kultūrai, veikiau pati pasidavusi pastarosios gyvastingumui. Daug lietuvių keldavosi į Lenkiją ir dingdavo čia be pėdsakų – sulenkėdavo. Tokių dingusių ateivių bent dalį galima susekti iš pavardžių. Stebėtinai daug lenkų visuomenėje randame pavardžių, kurios galėjo susiformuoti tik lietuvių kalbinėje sąmonėje. Tokias pavardes turi lenkakalbiai žmonės ir visai neįtaria, kad jų senoliai turėję ryšių su Lietuva ir iš ten yra kilę, kad jų protėviai šaknis suleidę kitoje nacijoje. Pastebima ir kita lenkėjimo forma – paribiuose, kur susiduria didesnė tauta su mažesne, mažesnioji bendraudama greitai pasiduoda didžiajai ir vėlgi nutausta ir drauge ištisi plotai pereina į svetimą kultūrą. Toks yra mano gimtojo krašto likimas. 

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Tyrinėjantiems lietuvių emigraciją į Lenkiją, pravartu atkreipti dėmesį į Lenkijoje aptinkamas pavardes su lietuviškosios darybos elementais. Juo labiau tampa įdomu, kai pasversime, kad tokios pavardžių formos daugelį šimtmečių išsilaikė visiškai svetimos kalbos terpėje. Yra čia išlikusių ir tokių, kurių šiandien Lietuvoje jau neaptinkama. Taigi šitie tyrinėjimai gali prikelti iš užmaršties ne vieną Lietuvoje buvusį gyvą asmens vardą. Štai jų pluoštas.

XXX

Adamejt – iš Adomaitis (Adomo sūnus). Čia išsaugota lietuviškos darybos patroniminė priesaga –ait-.

Adamienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Adomienė, kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.

Adomenas – iš Adomėnas, kuris yra patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Adomas.

Ajduk – iš Aidukas (Aido sūnus). Čia išsaugota lietuviška šaknis drauge su darybos patronimine priesaga –uk-.

Akielewicz – kanceliarijos suslavinta pavardės forma iš liet. Akelis, kuri savo ruožtu yra priesagos –el– vedinys (plg. liet. akis, akelė).

Andruczyk – lk. priesagą –yk atitinka liet. –ik-, tačiau ši priesaga lenkų kalboje yra baltiškasis pavaeldas (plg. Omelianczyk).

Andrukaitis – iš Andriukaitis – tai dvigubos priesagos –uk– ir –ait– vedinys iš asmens vardo Andrius. Lenkų kalba pavardę perima neiškreipdama, imtinai su galūne.

Andrukanis – iš Andriukonis, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on- vedinys iš Andrius.

Andrukiewicz – kanceliarijos suslavinta pavardė iš Andriukas.

Andrulewicz – iš Andriulevičius, kuri yra suslavinta iš Andriulis / Andrulis. Ši yra patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Andrius. Lenkiškų pavardžių atitikmenys yra Andrzejczyk, Andrzejewicz , Andrzejewski.

Žinomesni šia pavarde žmonės yra: 1. Dr. Eugeniusz Andrulewicz – Gdynės žvejybos instituto Jūros terpės kokybės laboratorijos vedėjas; 2. Maria Andrulewicz – žurnalistė, redaktorė, 3. Alicja Maria Andrulewicz, Asocijacijos „Menų partnerystė” pirmininko pavaduotoja, Galdapė.

Andrulonis – iš Andriulionis, kuri yra dvigubos priesagos –ul– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Andrius.

Andruszkiewicz – suslavinta forma iš Andriuška, kuri yra dvigubos priesagos –– ir –k– vedinys iš Andrius.

Angulski – kanceliarijos suslavinta iš Angulio, kuri yra –ul– priesagos vediys iš Angys. Lietuvoje tokių pavardžių neišlikę. Plg. anga “plyšys, spraga”.

Anikiel – iš Anikėlis, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš Anikė.

Antoniuk – gal iš baltarusių, bet kartais ir iš iš liet. Antaniukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys.

Anulewicz – kanceliarijos suslavinta Anulio forma, o ši yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš pavardės Anulis ar Anuolis.

Anuszkiewicz – suslavinta forma iš Anuška, kuri yra dvigubos priesagos –– ir –k– vedinys iš asmenvardžio Anus (plg. lenk. Hanuś).

Anzelewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš Anzelis, kurios lietuviškumą rodo patroniminė priesaga –el-. Ši yra vedinys iš formos Anzys, kuris iš krikštavardžio Anzelmas.

Anzulewicz – jos lietuviškumą rodo priesaga –ul-. Pirminė pavardės forma turėjusi būti Anzys (žr. dar Anzulewicz).

Ardziński – galbūt kai kuriais atvejais suslavinta forma iš neišlikusios pavardės Ardys, sietina su liet. būdv. ardùs “greit nirštantis”. Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų tarmės.

Asnyk – dvikamienio asmenvardis, su kurio pirmuoju dėmesiu žinomi asmenvardžiai As-manas, As-taras, As-tikas, antrąjį plg. su nyk-ti. Dėmuo As– gali būti vakarinių baltų -.

Žinomas šia pavarde žmogus yra Adam Prot Asnyk, g. 1838 rugsėjo 11 Kalisze, mir. 1897 rugpjūčio 2 Krokuvoje – lenkų poetas ir dramaturgas.

Adam Asnyk kilęs iš bajorų šeimos. Tėvas dalyvavo 1831 m. sankylyje. Atlikęs bausmę apsigyveno Kališe ir tapo pirkliu. 1856 m. baigė Merimonto žemės ir miškų ūkio institutą. Studijavo dar Varšuvoje mediciną ir chirurgiją ir Vroclavo universitete bei Paryžiuje ir Heidelberge. Už politinę veiklą buvo Varšuvoje kalinamas. 1866 m. Heidelbergo universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Gyveno Lvove, vėliau persikėlė į Krokuvą. 1882 m. tapo Krokuvos leidinio Reforma leidėju ir redaktoriumi. Krokuvos miesto tarybos deputatas, Galicijos krašto seimo deputatas. 1890 m. padėjo pargabenti A.Mickevičiaus palaikus iš Paryžiaus. Daug keliavo po Europą, lankėsi Ceilone ir Indijoje. Palaidotas Krokuvos Skalkoje.

Literatūrinę veiklą pradėjo 1864-65 m. To laiko kūryboje vyravo dvasinis nuovylis ir išgyvenama pasaulėžiūros krizė, kurią gilino tautos kluptis. Eiliuotėse burnojama ir maištaujama prieš Kūrėją ir pasauliui primestą tvarką, atskleidižiamas kartėlis ir abejonės. Bet kartu ilgimasi ir dvasios stiprybės, reiškiamas troškimas “nūdienės dvasios”, kol pagaliau visiškai pasiduodama Kristaus mokymui (Pod stopy krzyża – Po kryžiaus pėdomis). Vėliau kūrė erotines eiliuotes ir refleksinę lyriką.

Vėliau ėmė vyrauti epinis požiūris, atsirado objektyvus pasaulio vaizdas, sangodas vis dažniau pakeisdavo lyriniai komentarai. Gražiausia tos intelektualiosios poezijos išraiška atsispindi 30 sonetų cikle “Nad głębiami” – Ties gelmėm ((1883-94), kuri Asnykui suteikė “poeto-filosofo vardą”. Čia išsakė savo filosofinę sistemą, bandydamas suderinti idealizmą su realistiniu pozityvizmu ir scientizmu. Su pastaruoju Asnyko poeziją sieja minties prakticizmas ir šiuolaikiškų gamtos mokslų pasiekų bei visuotinės raidos dėsnių pripažinimas. Sonetų stiliui būdinga diskursyva – leksikos intelektualizacija. Jo kūryboje visuomet išnyra patriotinė gaida, skelbianti tikėjimą tautos galia ir galimybe atsikovoti nepriklausomybę.

Daugelyje jo kūrinių iškyla kalnų (ypač Tatrų) bei jūros motyvai. “Kalnai ir jūra, – rašė poetas tėvui, – yra vieninteliai universalūs vaistai visoms žmonių negalėms, ten kvėpuodamas sviežiu, kvapniu oru svaiginiesi išdidžios natūros reginiu ir gali užmiršti visas kančias ir rūpesčius…”.

Atkaczunas – į lenkų kalbą patekęs fonetiškai beveik neiškreiptas Atkočiūnas. Tai iš tarmėje vartojamo slavizmo atkočius “audėjas” patroniminės priesaagos –ūn– vedinys.

Audul – iš Audulis, priesagos –ul– vedinys. Pavardė siejama su liet. veiksm. aus-ti – aud-ė. Tokios pavardės LPŽ nepateikia.

Augusiewicz – suslavinta pavardė Aũgus, gimininga su liet. būdv. augùs.

Augustajtis – tai sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Juozaitis.

Augustajtys – antraip užrašytas sūnaus pavadinimas nuo Augusto, plg. Petraitis.

Awin – iš Avinas.

Azarewicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (prūsų ar jotvių kalbos), kur azaras `ežeras’.

Azarowicz – suslavinta pavardė iš Azaras. Fonetika rodytų, kad ji buvusi perimta iš vakarinių baltų (žr. Azorowicz).

 

Baczkun – iš Bačkūnas.

Baćkun – iš Bačkūnas, kuri yra priesagos –ūn– vedinys iš Bačkis ar Bačkys.

Balcewicz – suslavinta forma iš Balčius; liet. balčius “šviesiaplaukis žmogus”.

Balczeniuk – iš liet. Balčėniukas, kuri yra dvigubos patroniminės priesagos –ėn– ir –uk– vedinys iš liet. Balčius.

Balczun – ryškiausiai atpažįstamas Balčiūnas (nuo Balčius).

Balewicz –suslavinta iš Balčius, kuri išvesta iš Baltramiejaus (plg. Balcevičius).

Baliński – suslavinta pavardėas forma nuo Balys.

Balita – iš Balyta, priesagos –yt– vedinys iš Balys.

Balkus – tai liet. Balkus, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Balys.

Balukiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Baliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Balys.

Bałulis – iš Balulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Balys.

Balunowski – kanceliarijos suslavinta forma iš Baliūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.

Baluta – iš Baluta, kuri Lietuvoje neišliko, turime tik suslavintą jos formą – Balutavičius. Baluta yra priesagos –ut– vedinys iš Balys.

Bałanda – iš liet. Balanda. Tai veikiausiai pravardinės kilmės iš liet. balanda “toks augalas”.

Bałtrukanis – iš Baltriukonis, kuri savo ruožtu yra dvigubos patroniminės priesagos –uk– ir –on– vedinys iš asmenvardžio Baltrius.

Bałtruszkiewicz – suslavinta iš Baltruška, vedinys iš asmenvardžio Baltrius.

Bałulis – iš liet. Balulis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Balys.

Balun – iš Baliūnas, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balys.

Bała – iš Lietuvoje nežinomos asmenvardžio formos Bala, kuri veikiausiai iš Balys (žr. Bałulis).

Bałulis – fonetiškai perimtas asmenvardis Balulis < Balys < Balesius < Boleslovas.

Bałuński – suslavinta iš Bala.

Bałut – iš Balutis, o ši patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Balys.

Bandyła – iš Bandyla, fonetiškai tvarkingai perimta, bet Lietuvoje neišlikusi. Gali būti ji sietina su liet. bandà “turtas”. Dėl priesagos plg. Stasyla.

Banel – iš Banelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Banys, plg. krikštavardį Benys, Benjaminas.

Banial – iš Banelis, žr. Banel.

Banialis – iš Banelis, žr. Banel, perimta fonetiškai.

Baniel – iš Banelis, žr. Banel.

Bargielski – suslavinta iš liet. Bargelis ir la. Bargels.

Barniak – veikiausiai iškreipta iš Berniokas. Su liet. kalba sieja ją priesaga –ok-.

Bartosik – iš baltų etnonimo bartai su liet. priesaga –ik-, kurią, beje, iš baltų turi paveldėję ir lenkai.

Bartoszewicz – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri savo ruožtu kilusi iš etnonimo bartas (Prūsijos srities Bartos gyventojas).

Žymiauisi šios pavardės turėtojasi yra: 1. Julian Bartoszewski (g. 1821 m. sausio 17, m. 1870 lapkričio 5) – lenkų istorikas. 2. Kazimierz Bartoszewski (1852 m. lapkričio 19 – 1930 sausio 20) – lenkų istorikas, publicistas, satyrikas, leidėjas. Julian Bartosdzewicz (

Bartoszewski – sulenkinta iš liet. Bartušis, kuri kilusi iš baltų etnonimo bartas (Prūsijios srities Bartos gyventojas). Władysław Bartoszewski – tapytojas, grafikas, iliustratorius.

Ryškiausias šios pavardės turėtojas yra Władysław Bartoszewski – (g. 1922 metų vasario 19 dieną Varšuvoje, m. 2015 metų baslandžio 24 dieną ten pat) lenkų istorikas, publicistas, žurnalistas, rašytojas, visuiomenės veikėkjas.

Basałaj – sudurtinė pavardė. Pirmoji šaknis sietina su liet. basas, antra su lajus. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.

Bałanda – iš Balanda. Ši pavardė turi savo apeliatyvą balanda „toks augalas”.

Bałano – tai veikiausiai iš Balana (liet. balana „skala”).

Baudis – iš liet. Baudys, vedinys iš apeliatyvo baudys „kuris baudina, kursto, ragina”.

Benes – iš krikštavardžio Benas.

Bepirszcz – iš Bepirštis (plg. bepirštis „žmogus, netinkantis kokiam darbui, atgrubnagis”).

Bera – galbūt iš Bėrė?

Bermajtys – pavardės šaknis neaiškios kilmės, tačiau priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba ir rodo antros kartos pavardę.

Bermuta – kaip ir Bermaitis – tos pačios neaiškios kilmės šaknis, tačiau mažybinė priesaga –ut– yra ta pati, kaip ir dzūkų tarmėje varde Birutė.

Bernaciak – iš Bernačiokas.

Biedul – iš Bėdulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bėda.

Biełous – pavardė veikiausiai atėjusi iš paribio su Baltarusija (brus. bielyj „baltas”). Tai dviejų šaknų sudurtinė pavardė. Turime lietuvišką atitikmenį Baltaūsis.

Bigiel – iš (žr.) Bigelis – lietuviško būdvardžio bigas „trumpas”. Priesaga –el– rodo į Bigo sūnų. Lenkų kalboje galūnė neišliko.

Bijomin – tokia pavardė žinoma ir Lietuvoje – Bijominas, veikiausiai iškreipta iš Bilvinas  (LPŽ).

Biłda – iš Bilda, kurios šaknis siejasi su liet. bildėti. Tai pravardinės kilmės pavardė, plg. bilda „bildantis, griozdiškas daiktas”.

Bildź – iš liet. Bildžius (plg. bild-ėti). Šaknis siejasi su lietuvišku veiksmažodžiu bildėti „su triukšmu eiti ar važiuoti”. Lietuvoje žinomos dar pavardės Bildziukas ar Bildžiukas.

Bilewicz – iš Bilevičius, kuri, kaip ir Biliūnas, yra siejama su liet. būdvardžiu bylus „kalbus, šnekus”.

Bilwin – fonetiškai perimta dvikamienė pavardė iš Bil-vinas. Pirmasis dėmuo bil– sietina su bilti, byloti, dėl antro dėmesn žr. Kaminskas.

Bitel – veikiausiai iš Bitelė, kuri yra priesagos -el– vedinys iš Bitė.

Błusiewicz – kanceliarijos suslavinta forma iš liet. Blusius, plg. blusius „neturtingas, blusų turintis žmogus”.

Błuś – kilusi iš liet. Blusius „blusų turintis, vargingai gyvenantis žmogus”. Tokia papvardė aptinkama ant kryžiaus Vižainio parapijos kapinėse.

Bobel – mums atpažįstama lietuviškoji pavardės forma – Bobelis.

Bogdziun – priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Bogusz – iš Bogužas. Apeliatyvas bogužas „toks prieskoninis augalas”.

Boguszewski – suslavinta iš Bogužas (žr. Bogusz).

Bojaruniec – galbūt suslavinta iš Bajorūnas.

Boksz – pavardė, kilusi veikiausiai iš pavardės Bokšys (liet. baksnoti “lengvai badyti, durstyti”). Lietuvių kalboje tokios pavardės nesurasta, tačiau išlikusi yra antros kartos pavardė Bokšaitis.

Bołądź – šioje pavardėje atpažįstama lietuviškoji pavardė Balandis, iš naminio paukščio vardo balandis “karvelis”.

Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Olga Bołądź (g. 1984 Torunėje) – lenkų aktorė, Krokuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė.

Bołkun – pavardės šaknis galėtų būti siejama ir su lenkų vardu Bolek (iš Bolesław), tačiau šaknies balsis o gali būti iškreipta iš liet. (žr.) Balkus (iš liet. balkti „balti“). Priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba, plg. Bačkūnas, Ilgūnas.

Bolkunowicz – suslavinta forma iš Balkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Balkus (žr. Bolkun).

Bołtralik – iš Baltralikas, kuri yra priesagų –el– ir žem. ar pr. –ik– (liet. atliepia –uk-) vedinys iš Baltrius < Baltramiejus.

Bołtrukanis – tai lietuviams žinoma pavardė Baltrukonis. Čia yra aptinkamos dvi priesaagos: –uk– ir –on-. Antroji priesaga lenkų kalboje dėsningai išvirto į –an– ir išlaiko galūnę.

Bołtryk – vedinys iš Baltriukas, tik liet. priesaga –uk– išvirtusi į lenkišką –yk.

Bombala – iš Bambalas (storas, nutukęs vaikas).

Bondzio – iš Bandžius (žr. Bondziul).

Bondžio – iš Bandžius (žr. Bondziul).

Bondziul – iš Bandžiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Bandžius. Ši sietina su liet. banda, taigi bandžius yra gyvulių bandos prižiūrėtojas; draugas, bičiulis. Ši šaknis siejasi su senovės indų bándhu– “ryšys, giminystė, draugystė”.

Boreiko – iš Bareika. Tai patroniminės priesagos –eik– vedinys iš Baras.

Bornejko – gal iš Barneika (barnius mėgstantis žmogus)?

Borsuk – iš pravardinės kilmės Barsukas. Formaliai būtų ją galima laikyti ir lenkiškos kilmės nuo žvėrelio borsuk “opšrus”, tačiau pavardės Barsena, Barsys, Barsauskas, Barsevičius rodo ją esant antros kilmės priesagos –uk– vediniu iš Barsys.

Boruć – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Borutis. Su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –ut-, kurios minkštasis t lenkų kalboje dėsningai išvirsta į  ć.

Boruta – ši pavardė, labai plačiai paplitusi slavų areale, išlaikė lietuvišką priesagą –ut– (plg. Birutė).

Brezgiel – turi lietuvišką atitikmenį Brezgėla, siejamą su veiksmažodžiu brezgėti “krebždėti”. Dėl priesagos –ėl– plg. šaukėla „šauklys”. Bet gali būti ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardės Brezgys.

Bruzgul – iš Brūzgulis.

Brydak – ko gero, gali sietis su lietuviška pavarde Bridikas ar Brydis (iškreipta forma iš Briedis). Priesaga –ak– lenkų kalboje atitinka lietuviškos priesagos formą –ok– (plg. meitėliokas).

Bryzgiel – iš Brizgelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Brizgys. Šaknis yra siejama su liet. veiksmažodžiu brigzti „irti, pašytis”.

Bucewicz – lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš pavardės Bučas, kurios šaknis siejama su liet. bučius “varža žuvims gaudyti”.

Buczel – iš Bučelis.

Budrewicz – kanceliarijos perdarinys iš pavardės Budrys ar Budrius. Taip pravardžiuota budrų žmogų.

Budzejko – iš Budzeika. Tai dzūku forma su patronimine priesaga –eik– iš Budys ir sietina su liet. veiksmažodžiu budinti.

Budzicki – kai kuriais atvejais iš suslavintos Budys, kuri į lenkų kalbą pateko iš dzūkų tarmės Budzys, plg. liet. budys “žadintuvas; skautas”.

Budziejko – iš (žr.) Budzeika.

Budziński – kai kuriais atvejais iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas. Į lenkų kalbą pateko per dzūkų tarmę.

Budzyński – iš Budzinskas, kuri yra suslavinta iš Budys ar Budinas (žr. Budziński).

Bugno – iš liet. Būgnas (plg. būgnas).

Bujwid – iš Buivydas. Tai sudurtinė pavardė: bui– sietina su liet. buitis, ir vydas – “vysti, išvysti”.

Bukałarski – ši pavardė sudaryta lenkų kalboje bet lietuviškos realybės pagindu. Bukaloriais (pagal žemiausią mokslinį laipsnį bakalaurą, žmonių vadinamą bukaloriumi, lenk. bakałarz, bukaloriais buvo vadinami slapti caro laikų lietuvių mokytojai, o slaptas mokyklas vadinta bukalarijomis. Šitokios pavardės galėjo rastis tais laikais, kai šioje teritorijoje lietuvių kalba ėmė mišti su lenkų.

Buksza – iš Bukša, greičiausiai iš liet. bukšas “baužas, be ragų”.

Bulwin – veikiausiai pravardinės kilmės Bulvinas, sietina su veiksmažodžiu bulvė.

Burba – iš liet. Burba (burbėti “murmėti, prieštarauti”).

Burblis – iš Burblys, liet. burblys “kas burba”.

Burbo – iš Burba (žr. Burba).

Burda – iš Burda, žr. Burdinas, Burdulis… Lietuvoje šios pavardės forma neaptinkama.

Burkiewicz – čia matome pavardės Buras raidą: būras “pilkas nedidelis lietaus debesėlis; pilka spalva”, burkus “pilkis”, kol pagaliau iš Burka  ar Burkus kanceliarijoje išėjo Burkevičius.

Burnejko – iš Burneika (plg. burna).

Burniewicz – suslavinta iš Burnys ar Burnius (plg. burna).

Burnos – ši pavardė gimininga su liet. Burnys (sietina su burna “ertmė tarp lūpų ir gerklės; stiklelis svaigalų”). Taip matyt buvo vadinamas žmogus, mėgstantis išmesti burnelę.

Butkiewicz – tai kanceliarijos suslavintas ButkevičiusButka ar Butkus, kurios yra pejoratyvinės priesagos –k– vediniai iš. Ši siejama su veiksmaždžiu būtibuvo.

Butrym – iš Butrimas, kuri yra sudurtinis daiktavardis: pirmas dėmuo sietinas su butas, artras su rimti.

Buza – iš Buza, kuri turi apeliatyvą buza “buiza, prasta skysta sriuba”.

Buziuk – galėjo kilti iš Lietuvoje paplitusio polonizmo buza “prastas lakalas”. Priesaga –uk– rodo pavardės lietuviškumą. Lietuviai veršį vadina buziuku “daug lakančiu”.

Buzon – žr. Buza.

Buzun – tai Buzūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Buzas. Ši yra kildinama iš liet. buzis  “molinis indas su plonu kaklu ir neplačiu dugnu, išpūstas per vidurį; toks ąsotis”.

Bykowski – gali būti lenkų kalbos darainys, bet gali būti ir suslavinta iš liet. Bikas (plg. bikis `trumpas’).

 

Chałkowski – iškreiptai suslavinta iš liet. Kalkas (plg. kalka `elgeta’) arba Kalkys.

Cieślukowski – suslavinta iš hibridinio asmenvardžio Cesliukas (plg. lk. cieśla `dailidė’). Su lietuvių kalba ją sieja mažybinė priesaga –uk-.

Ciunel – iš Lietuvoje žinomos pavardės Ciunis patroniminės priesagos –el– vesdinio Ciunelis.

Cyckajtys – iš Lietuvoje nesutinkamos pavardės Cickaitis iš neišlikusios Cickus. Jos daryba lietuviška, tai rodo patroniminė priesaga –ait– (plg. Juozaitis, Petraitis…). Šios pavardės Lietuvoje aptinkama tik suslavinta forma Cickevičius. Šaknį veikiausiai galima sieti su liet. veiksm. cicenti `plonai cypsėti, kalbėti’. Tačiau yra galima ir kita pavardės daryba: iš daiktavardžio cicys “cycė, lėlė” su pejoratyvine priesaga –k– ir galėjo atsirasti pavardė Cickus. O toliau jau kelias atviras.

Cylc – iš Tilčius, kurią lenkų kalba pagavo iš dzūkų Cilcys (plg. tiltas).

Cylwik – fonetiškai perimta iš dzūkų Cilvikas “Tilvikas”. Apeliatyvas tilvikas “toks paukštis”.

Czakis – tai Čakis ar Čekys (plg. tautovardį čekas) – Lietuvoje žinomos pavardės išlaikyta forma.

Czapanis – iš Čaponas ar Čeponas.

Czepukajtys – iš liet. Čepukaitis, kuri nuėjusi ilgą raidos kelią ir yra kilusi iš Čepukas < Čepas bei Čapas, o tos savo ruožtu iš lenkų Szczepan, kuri kilusi iš asmenvardžio Stefan.

Czarnialis – iš (žr.) Černelis.

Czernel – iš (žr.) Černelis.

Czernialis – iš žinomos lietuvių pavardės (žr.) Černelis.

Czywilis – iš lietuvių pavardėsd Čivilis ar Čivylis, kurios yra pravardinės kilmės. Liet. čivylis `kikilių šeimos paukštis’.

 

Dabulewicz – suslavinta iš Dabulis (iš dabus “puošnus”).

Dabulis – lenkų kalboje liko išlaikyta nepakitusi forma, plg. Jonulis, Dabulis, Mažiulis. Tai patroniminės galūnės –ul– vedinys iš lietuvių kalbos būdvardžio dabus „puošnus“.

Dadełło – kilmė neaiški, tačiau samplaikos łł yra būdingos skoliniams iš lietuvių kalbos.

Dagiel – iš Dagelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Dagys.

Dalidonis – gal iš liet. Dalidonis ar Daliduonis? Tokių pavardžių Lietuvoje neišlikę. Bet didesnė tikimybė, kad tai dėl dvibalsių lenkų kalboje nebuvimo yra iškreipta forma iš liet. Dailidonis ar Dailidūnas. Šios būtų patroniminių priesagų –on– ar –ūn– vediniai ir siejamos su liet. dailidė “stalius, baldžius”.

Damulewicz – tai ilgą evoliuciją nuėjusi pavardė: Adomas – Adomulis – Domulis – Damulis, kur patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Daniun – iš Daniūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Danas, Danys ar Danius.

Dargiel – veikiausiai iš Dargėla, kuri yra priesagos –ėl– vedinys iš šaknies darga „dargana“. Taip galaėjęs būti pavadintas niūkios nuotaikos žmogus.

Dargiewicz – tai suslavinta forma iš liet. Dargys, kuri sietina su liet. dargus, darganotas.

Darżynkiewicz – suslavinata veikiausiai iš pavardės Daržinkus, kuri yra priesagos –k– vedinys iš Daržinis.

Žinomesnis pavardės turėtojas yra Rafał Darżynkiewicz (g. 1970 m. badžio 4 d.) – lenkų sporto žurnalistas ir komentatorius.

Dauksza – iš liet. pavardės Daukša, kuri pg. LPŽ autorius yra greičiausiai priesagos su š vedinys iš prieveiksmio daug.

Ši pavardė gan populiari Lenkijos teritorijoje. Matyt pateko ji į Lenkiją ir paplito dar Jogailos laikais, kuomet Lietuva su Lenkija sudarė bendrą valstybę.

Plačiau žinomi šia pavarde žmonės tai Piotr Dauksza ir Adam Dauksza, Olga Dauksza, Jerzy Dauksza, Izabela Dauksza, Aneta Dauksza, Janina Dauksza ir kt. Šiandien dalis jų jau pakrikę ir po Vakarų pasaulį.

Daukszewicz – suslavinta pavardė iš liet. Daukša, žr. Dauksza.

Ryškesnės šia pavarde asmenybės yra: 1. Krzysztof Antoni Daukszewicz (g. 30 października 1947 spalio 30 d. Vichrove) – lenkų satyrykas, felietonistas, dainų tekstų autorius, poetas, dainininkas, gitartstas i kompozitorius, bei jo sūnus Grzegorz Daukszewicz – aktorius.

Dawgul – iš liet. Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio (žr. Dowgul) daug.

Deguć – tai mums atpažįstamas (žr.) Degutis.

Degutis – tvarkingai perimta iš liet. Degutis (žr. Degutis).

Dejnak – veikiausiai iš liet. Dainiukas.

Delnicki – iš suslavintos pavardės Delnickas, kuri yra kilusi iš pavardės Delnis, o ši sietina su liet. delnas “rankos plaštaka”.

Demjaniuk – mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Dzemionas < Dzemijonas < Demijonas (žr. Dzemionas). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga priesaga.

Depkun – veikiausiai iškreipinys iš Dapkūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– iš Dapkus  (plg. Dapkevičius, dabùs).

Derdziuk – iš Derdas, Derda ar Dardas, Darda (plg. dardėti) mažybinės priesagos –uk– vedinio Derdžiukas, kurią lenkai perėmė iš dzūkiškos formos Derdziukas. Tačiau jeigu ši pavardė labai sena, galima manyti, kad tai dvikamienis asmenvardis Der-das, Der-da, Der-dis. Pirmasis kamienas Der-, Dar– žinomas asmenvardžiuose Dar-butas, Der-butas, Der-kintis, antrasis dėmuo gali būti trumpinys, redukuotas iki priebalsio –d– (plg. Ku-daras, Ba-daras, Kan-daras, Sau-dargas).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Zbigniew Derdziuk (g. 1962 sausio 24 Skerbešavoje – lk. Skierbieszowo) – lenkų politykas, ZUS (lenkų Sodros) pirmininkas, buvęs Ministrų Tarybos narys  Donaldo Tusko vyriausybėje.

1987 baigė Varšvos universiteto Sociologijos institutą bei Organizavimo ir vadybos podiplomines studijas, baigė švedų Konsultingo M-Gruppen studijas, dalyvavo Advanced Management programoje, kurią organizavo IESE Business School. Dalyvavo keliuose finansų ir vadybos kursuose, JAV stipendistas. Dirbo bankuose, viešmenyse (Lenkijos televizijos valdybos biuro direktorius), 1996 Strateginio planavimo biuro direktorius, tarp kitko Seimo kanceliarijos šefo direktorius. 1997 PKO BP akcijų ir informacijos biuro direktorius, ėjo Lenkijos investicinio banko departamento direktoriaus pareigas. Nuo 1999 m. sausio iki kovo – Ministrų Tarybos Valstybinės komisijos šefo pavaduotojas Jerzo Buzeko vyriausybėje. 2005 lapkričio 14 nominuotas Ministrų Tarybos kanceliarijos valstybės sekretoriumi Kazimierzo Marcinkiewiczo vyriausybėje, tų pat metų lapkričio 17 apėmė Ministrų Tarybos Nuolatinio komiteto pirmininko postą. 2006 rugpjūčio 31 Varšuvos taryba išrinko jį miesto sekretoriumi. 2007 buvo paskirtas Ministrų Tarybos ministru-nariu Donaldo Tusko vyriausybėje. 2009 spalio 2 išrinktas Socialinio draudimo įstaigos (ZUS) pirmininku.

Dobuszyński – suslavinta iš Dabušis. Taip įvardintas puošeiva.

Dojna – iš Daina.

Dojnikowski – turi lietuvišką šaknį, sietiną su daina, ir priesagą –ik– (plg. Kopernikas ar žem. Janikė).

Domel – iš Domelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Priesaga –el– rodo lietuvišką pavardės darybą. Žr. dar Domejko.

Domejko – iš Domeika, kuri yra patroniminės priesagos –eika vedinys iš krikštavardžio Damijonas trumpinio Domys. Bet galimas variantas ir iš Do-manto trumpinio Domas.

Domeła – iš Domėla, kuri yra patroniminės priesagos –ėl– vedinys iš Domas (trumpinys iš Adomas). Žr. dar Domejko.

DowbarDaubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą.

DowborDaubaro iškreipta forma. Tai sudurtinės darybos pavardė. Kitos panašios: Dauberis, Dauboras, Daugėlas… Suteikiant tokią pavardę turėta omeny didelį barą „lauką“.

Šita pavarde pasižymėję asmenys yra Katarzyna Dowbor (g. 1959 kovo 7 Varšuvoje, vaikystę ir jaunystę praleido Torunėje) ir Maciej Dowbor (g, 1978 gruodžio 22 Torunėje) – abu žurnalistai, Lenkijos televisijos diktoriai ir laidų rengėjai.

Dowejko – tai Doveika. Šaknis sietina su liet. dovis “davinys, dalis”. Priesagą –eika lenkų kalboje virsta į –ejko, plg. Dzermeika – Dziermejko, Mažeika – Możejko.

Dowgiałło – iš liet. Daugėla. Gimingos pavardės: Daugelaitis, Daugelas, Daugėlas, Daugėlė, Daugelis

Ryškiausias pavardės turėtojas yra Krzysztof Dowgiałło (g. 1938 m. birželio 30 dieną) – lenkų politikas, architektas, LLR opozicijos veikėjas, LLR Seimo deputatas.

Dowgiało – iš Daugėla. Tai dvikamienis vardas: pirmas dau– : daug, antras gėl– : gelti.

Dowgiełło – iškreipta forma iš liet. Daugėla (žr. Dowgiałło)

Dowgul – iš lietuvių Daugulis, kuris yra priesagos –ulis vedinys iš prieveiksmio daug.

Lenkų Vikipedijos duomenimis Dowgul pavarde Lenkijoje gyvena du asmenys. Wiena jų vardu Beata. Gyvena jie Zgieže, apie 20 km į šiaurę nuo Lodzės.

Dowksza – jau prieš keturis šimtus metų žinoma veikiau dar vardu buvęs asmenvardis Daukša. Tai priesagos –š– vedinys iš prieveiksmio daug.

Downar – į lenkų kalbą peimta be galūnės iš Daunoras. Tai dvikamienė pavardė Dau-noras (daug norintis).

Downarowicz – suslawinta iš Daunoras, plg. daug norėti.

Dowtort – tai Dautartas. Sudurtinės kilmės pavardė: pirmoji šaknis dau– sietina su prieveiksmiu daug, antra tort – (liet. tartas) su tarti. Tai daug kalbantis žmogus.

Dragunajtys – iš Dragūnaitis, kuri yra dviejų priesagų –ūn– ir –ait– vedinys iš skolinio Dragūnas.

Draugialis – tai fonetiškai perrašytas Draugelis. Ši pavardė sietina su liet. draugas “bičiulis, bendras, pabrolys”. Tačiau bendrinis daiktavardis draugelis “meilužis, svetimoteris”. Taip buvo vadinamas žmogus, kuris prisiplakdavo prie draugo žmonos.

Drągiewicz – suslavinta iš Dranga (plg. dranga `aukštas nerangus žmogus’).

Drodwiłł – iš Drodvila. Šios pavardės kilmė nėra aiški, jos Lietuvoje neaptikta. Tai sudurtinis vardas, kurio antrasis dėmuo yra populiariai asmenvardžiuose aptinkamas: Eivilas, Survila

Drucis – tai mūsiškai Drūtys, į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta jos forma Drucys – galūnės vedinys iš liet. būdvardžio drūtas “stiprus”.

Drytis – mūsiškai Drūtys – galūnės vedinys iš liet. būdvardžio drūtas “stiprus”.

Druzgala – šaknis paimta iš liet. druzgai „smulkūs šipuliai, trupiniai”. Tai priesagos –al– vedinys. Lietuviškoji pavardė veikiausiai turėjusi skambėti Druzgala arba Druzgalius (plg. Srėbalius).

Duba – pavardė, sietina su liet. Duba (duba `dauba’ ar eikiau dubas `nerangus žmogus’).

Dubiejko – iš Dubeika. LPŽ sieja ją su rus. Dubeiko (rus. dub „ąžuolas”). Tačiau ryški patroniminė priesaga –eika leidžia manyti esant ją lietuviškos kilmės, kurios šaknį reiktų sieti su liet. dubuo „žemės įlinkimas”. Tos pačios logikos turime pavardę Duburas.

Šios pavardės žinoma atstovė yra Balstogės gydytoja psichiatrė dr. Wiesława Dubiejko bei Seinų chirurgas dr. Leszek Dubiejko.

Dubiel – patroniminės priesagos –el– vedinys iš liet. pavardės Duba, kuri savo ruožtu yra gretinama su daiktavardžiu duba „dauba”. Balsis i prieš priesagą čia atsirado fonetiškai, kadangi lenkai priebalsį b prieš e taria kietai, o pavardėje girdėjo lietuvius tariant b minkštą.

Dudanowicz – išvestinis asmenvardis iš liet. Dudonas, kuri sietina su liet. daiktavardžiu dūda ar veiksmažodžiu dudenti. Slavišką priesagą –owicz veikiausiai gavo dar Lietuvos lenkiškoje kanceliarijoje.

Dudzin – išvestinė pavardė iš ankstesnės formos Dudis (plg. Rudis), taigi turi tą pačią šaknį, kaip ir Dudanowicz, tačiau ši nuėjusi kitu raidos keliu: priesagos –in– vedinys iš pavardės Dūda ar Dudis, tik čia liko išsaugota dzūkiškoji forma (dz prieš i).

Dudziński – iš dz. Dudzino tolimesnė raida – kanceliarijoje gavusi slavišką priesagą –ski.

Dudź – iš pavardės Dudis. Kadangi lenkai girdėjo čia minkštą d, vietoj jo atsirado minkštasis lenkų .

Dukszto – iš liet. Dukšta ar Dūkštas, žr. liet. dukštas „piktas, įdūkęs“.

Dul – iš Dulys ar Dūlys. Šios sietinos su liet. dulas, dūlas “pilkas; palvas, palšas”.

Dulewicz – suslavinta iš Dulys ar Dūlys (žr. Dul).

Dulko – iš Dulkė (plg. dulkė).

Dulkowski – suslavinta iš Dulkė.

Dundul – tai Dundulis (pirmine reikšme – griaustinio ar perkūno vardas).

Durtan – liet. Durtonas – patroniminės priesagos –on– vedinys. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu durti.

Duś – iš liet. Dusys ar Dusis.

Dykczys – sietinas su liet. vartojamu skoliniu dikčius “stiprus žmogus”. Taip galėjęs būti įvardintas storokas, apkūnus žmogus.

Dykty – iš Diktas, kurios apeliatyvas diktas “stambus”.

Dyndul – iš liet. Dindulis (plg. dinda `išdykėlis’, dar dindinėti `nieko neveikiant vaikštinėti’).

Dziarmaga – gimininga su (žr.) Dzermeika, veikiausiai iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Dzermaga ar Dzermėga. Žymesnis šios pavardės turėtojas yra Zygmunt Dziermiaga – kontroversiškas lenkų endekų veikėjas.

Zygmunt Dziarmaga gimė 1909 m. Varšuvoje ir čia universitete studijavo istoriją. Studijų metu įsitraukė į Didžiosios Lenkijos stovyklos (OWP) veiklą. Dėl nepaparasto temperamento įtartas antivalstybine veikla ir sėdėjo Kartūzų Berezos stovykloje. Buvo areštavę jį ir vokiečiai už prieškarinę veiklą (redagavo laikraščius ,,Sztafeta” ir ,,Falanga”). Karo metais perėjęs į Vilniaus kraštą veikė lenkų pogrindyje. 1945 m. buvo NKVD areštuotas ir išsiųstas į Vorkutą. Po dešimties metų senųjų draugų rūpesčiu grįžo į Lenkiją ir ėjo mažiau reikšmingas funkcijas PAX-o grupuotėje. Z. Dzermaga mirė 1978 m. rugpjūčio 30 d. Varšuvoje.

Dziawer – tai iškreipta Dieverio (žr. Dziewer) forma.

Dzienuć – reik manyti, kad lietuviškas atitikmuo galėjęs būti Dienutis, sietinas su diena “šviesiu paros metu”, arba patroniminės priesagos –ut– vedinys Denys (Dionizijus). Šiaip ar taip ši pavardė galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbinėje aplinkoje.

Dziermejko – iš sudzūkintos Dermeikos formos (žr.) Dzermeika.

Dzierwa – iš Dirva. Į lenkų kalbą perimta iš dzūkų Dzirva.

Dziewer – į lenkų kalbą pakliuvusi sudzūkinta forma DzieverisDieveris; liet. dieveris “vyro brolis”.

Dziewulski – iš liet. Dievas dzūkiškos formos patroniminės priesagos –ul– vedinys Dzievulis, kuri lenkakalbėje Lietuvos kanceliarijoje gavo slavišką priesagą –ski.

Dzikiel – iš dz. Dzykelis, pl. išdykėlis.

Dźwielewski – iškreiptai suslavinta forma iš Dvylys, (žr. Dźwilewski).

Dźwilewski – suslavinta forma iš Dvylys, sietina su liet. dvylas “tamsiai rausvas, žalas; tamsaus veido”. Į lenkų kalbą pakliuvo iš dzūkų tarmės (dz. dzvylas).

Dźwiel – iš liet. Dvylis, (žr.) Dźwilewski.

Dźwinel – iš Dvynelis, kuri yra priesagos –el– priesagos vedinys iš Dvynys. Į lenkų kalbą atėjo iš dzūkų.

Dżugiewicz – sulenkinta lietuviškos pavardės Džiugas forma.

 

Ejgierd – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Ei-girdas. Į lenkų kalbą perimtas fonetiškai be galūnės. Pirmasis dėmuo ei– siejamas su veiksm. eiti, antrasis –gird– su girdėti.

Ejsmont – iš liet. sudurtinio asmenvardžio Eis-mantas. Pirmasis dėmuo Eis– sietinas su liet. eiti, eislus `greitas’ (plg. pr. eisei `eiti’), “kas greitas”, antrasis –mant– : liet. mantus “stiprus; sumanus”, manta “turtas”.

 

Gabała – iš liet. Gabalas (plg. gabalas).

Gabuła – tai Gabulas, Gabula, sietinos su liet. gabulas “gabalas”.

Gadejkis – iš Godeikis ar Gadeikis, galbūt sietinos su liet. godús “kuris per daug nori; gobšùs, gobùs”. Plg. dar guodús “guodžiantis, užjaučintis; gailus, graudus” (LPŽ).

Gadejko – tai Godeika ar Gadeika, Gadeikis (žr. Gadejkis).

Šios pavardės žinoma atstovė yra Małgorzata Gadejko – lenkų aktorė.

Gajda – atitinka liet. pavardę Gaida, sietina su liet. gaida “nata; melodija”.

Ryškus šia pavarde žmogus yra Liublino Marijos Kiuri-Sklodowskos uniwersiteto docentas, habilituotasis daktaras Janusz Gajda – kultūros antropologas.

Gaiduk – iš Gaidukas.

Gajdziński – suslavinta forma iš Gaidys.

Galas – išlaikyta pavardės grafinė forma – Galas (su galūne).

Galewski – tai suslavinta Galo forma.

Galias – veikiausiai grafiškai iškreipta iš (žr.) Galas.

Galicki – suslavinta Galo forma.

Galiński – suslavinta Galo forma.

Gałaszewski – suslavinta Galo forma (jos fonetinė forma).

Gałaś – iškreipta Galo forma.

Gałażewski – veikiausiai iškreipta ir suslavinta Geležiaus forma. Gal menkai kalabą mokantis “vertėjas’ supainiojo šį vardą su galu.

Gałażyn – išvesta iš tarminės formos Geležinis.

Garnis – iš Garnys.

Garniewski – suslavinta iš Garnys.

Gaus – iš Gausys, kuri siejama su liet. gausa “gausybė, daugybė”.

Gawdziś – galbūt suslavinta iš Gaudys (plg. Daugėla : Dowgiało).

Gawinowicz – suslavinta (su priesaga –owicz) iš liet. dvikamienio Ga-vinas (plg. Ga-taučius, Eid-vinas). Pirmojo dėmens ga– : go– (Go-tautis) kilmė neaiški , antrasis –vinas – su sen. liet. –vin– : –vain– – vaina `kaltė; prieižastis’.

Gawiński – suslavinta (su priesaga –ski) Lietuvoje nežinoma dvikamienė Gavinio pavardė (Ga-vinis), žr. Gawinowicz.

Gawuć – tai Gavutis, sietina su veiksmažodžiu gauti.

Gejdel – iškreipta Gaidelio forma.

GerwelGervelis arba Gervelė, šie – patroniminės priesagos –el– vediniai iš pavardės Gervė.

Dauguma Lenkijoje gyvenančių Gervelių aptinkama Seinų apskrity. Žymesnė šia pavarde atstovė yra G? Gerwel – Seinų krašto pasižymėjusi pedagogė metodininkė.

Gibas – iš liet. Gibas (plg. gybti `nykti, menkėti; sveikti, atsigauti’.

Gibowicz – suslavinta iš (žr.) Gibas.

Giedo – iš liet. Gieda, kuri galbūt nedėsningai iš Gėda (LPŽ).

Giedrojć – tai Giedraitis (iš vardo Giedrius kilusi pavardė Giedrys; jo sūnus – Giedraitis).

Giedrowicz – tai kanceliarijos suslavinta Giedraičio forma.

Giedroyć – tai kitaip užrašyta Giedraičio pavardė.

Giedziun – iš Gedžiūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Gedžius, kuri sietina su liet. gedėti.

Giedziuszewicz – iš Gedziušas. Tai priesagos –– vedinys iš Gedžius, sietinas su liet. veiksmažodžiu gedėti. Į lenkų kalbą atėjusi per dzūkus.

Gieglis – galbūt iš Gėglis. Liet. gėglinis, gėglis „dviejų traukiamas tinklas“.

Giejłaszewski – suslavinta ir iškreipta Gailašius pavardė, sietina su liet. gailėtis; gailus.

Giejsztor – iš liet. Geištoras, kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio asmenvardžio Geis-taro, sietino su geisti ir tarti (žr. Gieysztor).

Giejsztorewicz – suslavinta Geištoro pavardė (kuri savo ruožtu yra kilusi iš dvikamienio Geis-taro (žr. Giejsztor).

Giełażewski – suslavinta forma iš Gelažius.

Giełażyn – iš dzūkiškos formoa Gelažinis.

Giełażys – iš dzūkiškos formos Galažius.

Giełda – iš Gelda.

GieniulGeniulis (iš Genys).

Gierdal – iš Girdalius, pl. liet. girdėti. Tai tos pačios priesagos –al.- vedinys kaip ir miegalius, rūkalius, snaudalius.

Gieruła – iš Gerula, sietina su būdvardžiu geras.

Gierwiel – iš Gervelė ar Gervelis.

Gieysztor – iš liet. dvikamienio vardo Geistaras, plg. la. Geistars, ar vėliau Geištaras bei Geistoras. Pirmas dėmuo aptinkamas ir kitame varde: Geis-tautas. Prmoji šaknis geis– siejama su geid-, plg. liet. Geid-vilas. Ši šaknis pasitaiko ir antrajame dėmenyje, pvz. But-i-geidas, ar pr. Nam-geist, Myl-e-geyde. Šaknis geis– (geid-) siejama su liet. geisti. Antrasis dėmuo –tar– siejamas su liet. veiksmažodžiu tarti.

Ryškus šia pavarde atstovas yra Aleksander Gieysztor (g. 1916 liepos 17 d., mir. 1999 vasario 9), lenkų istorikas mediavistas, laikomas vienu didžiausių XX a. antrosios pusės Lenkijos mokslininkų.

Aleksander Gieysztor gimė Maskvoje, kur I pasaulinio karo metu iš gimtosios Baltarusijos buvo išsikėlusi jo šeima, savo antspaude turėjusi Geištorų herbą. Nuo 1921 metų gyveno Varšuvoje. 1937 Varšuvos universitete baigė studijas istorijos fakultete. 1939 metų rugsėjo kampanijoje kovojo karo mokyklos kursantu rezervistu. Okupacijos metais dirbo AK propagandistu. Varšuvos sankylio dalyvis. Dėstė slaptame universitete. 1942 m. apgynė daktaro disertaciją. Po karo dirbo Varšuvos universitete. 1949 m. nominuotas Lenkijos viduriniųjų amžių istorijos nepaprastuoju profesoriumi, 1960-aisiais gavo paprastojo profesoriaus titulą. Atstačius Varšuvos karališkuosius rūmus iki 1991 metų dirbo direktoriumi.

1989 m. apvaliojo stalo derybų dalyvis. Formaliai jį paskyrė vyriausybė, tačiau turėjo jis visišką opozicijos pasitikėjimą.

Daugelio pasaulio mokslo akademijų narys, Paryžiaus Sorbonos bei Krokuvos Jogailaičių, Varšuvos Adomo Mickevičiaus, Liublino katalikiškojo universiteto daktaras honoris causa, buvo daugelio universitetų kviečiamas paskaitų.

Aleksandro Gieysztoro sūnus Andrzej Gieysztor (būdamas 48-erių žuvęs 1989 m. rugsėjo 29 d. autokatastrofoje) – lenkų žinomas automobilių lenktynių vairuotojas ir pilotas.

Gilejsza – galbūt iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Gileiša ar Gyleiša, kuri sietina su liet. veiksmažodžiu gelti, gylė.

Gilis – fonetiškai išlaikyta pavardė Gylys, sietina su liet. veiksm. gelti, gylė.

Gimbut – iš Gimbutas, kuri LPŽ autorių nuomone yra kilusi iš Ginbutas, plg. ginti ir būti, butas.

Ginel – iš Ginelis (plg. kitas panašias pavardes: Gineika, Gineikis, Gineitis ar Ginelevičius…). Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Ginas, sietina su liet. veiksm. ginti.

Ginowicz – suslavinta iš Ginius, plg. ginti „saugoti”.

Gintowt – iš liet. Gtautas.

Ryškesni šia pavarde žmonės yra: 1. Witold Gintowt-Dziewałtowski – ekonomistas, buvęs Elbingo (lenk. Elbląg) miesto prezydentas, šiuo metu Lenkijos seimo narys. 2. Magdalena Gintowt Juchniewicz, g. 1976 m. rugpjūčio 11 d. Varšuvoje, lenkų tapytoja, grafikė, poetė, meno kritikė. 3. Maria Gintowt-Jankowicz, g. 1939 m. liepos 1 d. Varšuvoje – lenkų teisininkė, finansų teisės specialistė, Konstitucinio teismo teisėja.

Giruć – iš Girutis.

Giminingos pavardės: Gira, Girulaitis, Girulis, Girutė, sietinos su liet, dkt. gira.

Girwidź – iš Girvydis, kurią sudaro dvi šaknys: girdėti ir vysti, išvysti “pamatyti”. Į lenkų kalbą atėjusi iš dzūkų Girvydzis.

Głażewski – redukuotai suslavinta pavardė Gelažis.

Głośna – fonetiškai iškreiptas Gluosnis (plg. gluosnis). Šitaip sutampa su lenkų būdv. głośny `garsus’.

Gniedziejko – iš Gniedeika, kuri yra priesagos –eik– vedinys iš slavizmo Gniedis (gniedis “bėris”).

Gordejko – iš Gardeika; gal taip įvardinta išdidų, lk. hardy, žmogų?

Gowgiel – iš Gaugelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Gaugà. Liet. gauga “niekus kalbantis, tauškalius”. Dėl santykio –ow– : –au– plg. Dowgiało : Daugėla.

Grabala – kilmė neaiški, gali būti suslavinta iš Grabelis (LPŽ), arba iš Grabeila (suprask „atgrubnagis”).

Grabek – iš Grabys; sietina su atgrabęs, atgrubęs. Taip galėjęs būti vadinamas menkas meistras. Priesaga –ek atsiradusi jau lenkų kalbos dirvoje.

Grablunas – iš Grėbliūnas.

Graboń – veikiausiai iš Grabanius, plg. raganius, samanius.

Grajżul – iš pavardės Graižulis. Tai patroniminės priesagos –ulis vedinys. Šaknis sietina su liet. daiktavardžiu graižas.

Graužlis – iš Graužlys, sietina su liet. veiksm. graužti „kandžioti“.

Graużul – iš Graužulis. Tai patroniminės priesagos –ulis vedinys iš daiktavardžio graužas.

Grażul – iš Gražulis. Tai patroniminės priesagos –ul– vedinys iš būdvardžio gražus.

Grażulis – sveikai fonetiškai perimta pavardė Gražulis (žr. Grażul).

Grądzki – suslavinta iš Grandas, plg. dz.  grandas „balos pakraštys”, grandai „grįstai“.

Grejcz – iš Greičius, plg. Liet. greitas, greitis.

Grenda – (žr. Grądzki) iš Granda, kuri sietina su liet. dkt. grandas „tilto grindžiamas medis”.

Groblewski – iš Grėbliauskas, kuri suslavinta iš Grėblys, plg. grėbti : graboti.

Gruca – iš Grucė. Apeliatyvas grucė „stambios kruopos”.

Grudziński – kartais Grudzinskas, kuri suslavinta iš Gruda, Grudis, Grūdis, Gruodas.

Grybajtys – iš liet. Grybaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grybas.

Grycel – plg. Gricelis < Gricius < Grigalius.

Grygajtys – iš Grigaitis, tik pagal lenkų fonetikos dėsnius iškreipta rašyba. Ši savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Grigas.

Grygielski – suslavinta forma iš Grigelis, kuri yra priesaghos el– vedinys iš Grigas.

Grygieńć – kilmė ne visai aiški, sudaryta ji iš pavardės Grigentis, kuri veikiausiai kilusi iš Grigėnas (patroniminės priesagos –ėn vedinys iš asmenvardžio Grigas). Lenkų ć kamieno gale rodo buvus čia lietuviškąjį –t-. Lenkų ausis girdėjo minkštą antrą g, todėl jį minkštino raide i, žr. Dubiel.

Grygięć – pavardės (žr.) Grygieńć iškreipta forma. Toks rašybos dvilypumas rodo pavardės nelenkišką kilmę.

Grygo – iš pavardės Grigas, kuri iš krikštavardžio Grigalius.

Grygojć – iš Grigaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Grigas.

Gryguć – iš pavardės Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –utis vedinys iš asmenvardžio Grigas. Dėl lk. ć kamieno gale žr. Grygęńć.

Grygutis – iš liet. Grigutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Grigas.

Gryko – vedinys iš pavardės Grikis, apeliatyvas grikas ar grikis „smiltingose dirvose sėjamas ruginis javas”.

Gryniewicz – suslavinta forma iš Grinius, plg. liet. būdv. grynas.

Gudajtis – iš Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš asmenvardžio Gudas, sietinos su liet. būdv. gudas „įgudęs” (LKŽ).

Gudalewicz – suslavinta Gudelio pavardė (žr. Gudajtis). Tai patroniminės priesagos –elis vedinys su dzūkiška –alis forma. Matyt taip užkonservuota tarminė pavardė.

Gudecki – suslavinta iš Gudas, (žr. Gudajtis).

Gudel – iš pavardės Gudelis, kuri yra patroniminės priesagos –elis vedinys (žr. Gudajtis).

Žymesnė šios pavardės turėtoja yra Krystyna Gudel – Suchovolėje gyvenanti lenkų poetė.

Gudojć – iš Gudaitis, kuri yra priesagos –ait– vedinys iš Gudas (žr. Gudajtis).

Gudolewicz – suslavinta Gudelio pavardės forma (žr. Gudajtis), tik čia patroniminė priesaga –el– išvirto į –ol-.

Gudaitis – iš liet. Gudaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Gudas (liet. gudas “baltarusis”).

Gudajtys – žr. Gudajtis.

Gudalewicz – suslavinta forma iš liet. Gudelis.

Gudel – iš liet. Gudelis (žr. Gudajtis).

Gudolewicz – suslavinta iškreipta Gudelio forma (žr. Gudajtis).

Gugała – gal iš pavardės Gugalius ar Gugala, kuri sietina su liet. daiktavardžiu guga „kupra; gumbas”. Taip galėjęs būti įvardintas sukumpęs žmogus.

Gulbicki – suslavinta iš Gulbė.

Gulbierz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys.

Gulbiesz – suslavinta iš Gulbis ar Gulbys (žr. Gulbierz).

Gulbin – iš liet. Gulbinas (plg. gulbinas „gulbių patinas“).

Gulbinowicz – suslavinta iš Gulbinas.

Ryškiausias šia pavarde žmogus yra Henryk Roman Gulbinowicz (g. 1923 m. spalio 17 d.) – lenkų katalikų dvasininkas, kardinolas, arkivyskupas.

Gimęs pg. metrikas Šukiškių dvare, Vilniaus krašte, o iš tikrųjų Vilniaus šv. Jokūbo ligoninėje. Krikštą priėmė Buivydžio bažnyčioje iš klebono Dulkos.

1944 metais pradėjo studijuoti Vilniaus aukštojoje dvasinėje seminarijoje, kuri 1945 metais buvo perkelta į Balstogę, kur 1950 m. birželio 18 buvo įšventintas į kunigus. 1951-1955 tęsė studijas Liublino katalikų universiteto Katalikų teologiojos fakultete ir gavo moralinės teologijos ir etikos daktaro laipsnį.

Trumpai būdamas vikaru dirbo Sokulkos apskrity Šūdzialovo pradinėje mokykloje. Po Liublino buvo Balstogės studentų ganytojas. 1959 m. perkeltas į Olštiną dirbo moralinės teologijos ir etikos profesoriumi Aukštojoje dvasinėje seminarijoje. Varmijos seminarijoje ėjo studentų prefekto (1960-1963), vicerektoriaus (1963-1968), pagaliau rektoriaus (1968-1970) pareigas.

1970 m. Balstogės prokatedroje gavo vyskupo šventinimus.

1976 m. nominuotas Vroclavo arkivyskupu metropolitu.

Henryk Gulbinowicz pripažino pasirinktiems asmenims „Tūkstantmečio žiedą” – sidabrinio žiedo apdovanojimą, kurį kartu su kitais gavo ir (žr.) prelatas Alfonsas Jurkevičius.

Gulbiński – suslavinta iš Gulbė ir turi apeliatyvą gulbė.

Gurban – iš liet. Gurbonas – priesagos –on– vedinys iš pavardės Gurbas, dėl priesagos plg. liet. dirvonas, žiūronas; šaknis gretinama su gurbus “vešliai augantis”.

Gurgul – liet. Gurgulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Gurgis. Šaknis gretinama su veiksmažoodžiu gurgėti.

Gutajtys – iškreipta forma iš liet. Gudaitis, (žr.) Gudajtis.

Gużewski – suslavinta iš liet. Gūžys (plg. gūžys `paukščių gurklys’).

 

Hańcz – taip iškreipta Ančias (plg. ančia “vandens kanalas”).

Hańczuk – patroniminės priesaagos –uk– vedinys iš pavardės Ančias.

Herbut – ilgesnį slavinimo kelią nuėjusi pavardė iš dvikamienio Ger-buto (plg. Ger-vilius, Nar-butas). Pirmoji priebalsio kaita g>h bus atėjusi per gudų kalbą.

Herwin – iš liet. Gervinas (plg. gervinas `gervių patinas’). H vietoj pirmojo g atėjo per brus. kalbą.

Hirnik – iš liet. Girnikas (plg. girnos). Žodžio pradžioje priebalsis h vietoj g atsirado per brus. kalbą.

 

Ilg – iš Ilgis. Ši pavardė sietina su liet. daiktavardžiu ilgis ir būdvardžiu ilgas.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Jerzy Ilg. – lenkų rašytojas, “Znak” leidyklos redaktorius.

 

Jagiełło – iš Jogaila. Tai dvikamienis asmenvardis Jo-gaila. Pirmas dėmuo sietinas su veiksmažodžiu joti, antras su būdvardžiu gailas `stiprus’.

Lenkijoje žinomiausias šia pavarde žmogus yra Lenkijos ir Lietuvos karalius Władysław Jagiełło – Vladislovas Jogaila. Jo didžiausias žygdarbis – sujungė Lietuvą su Lenkija unijos saitais ir atvedė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę į Žalgirio mūšį (1410 07 15), kuriame didžiausią vaidmenį suvaidino Lietuvos didysis kunigikštis ir popiežiaus pasiųstos karūnos nesulaukęs Lietuvos karalius Vytautas Didysis.

Ši pavardė susilaukė ir žinomų palikuonių. Vienas iš jų tai Michał Jagiełło – Lenkijos kultūros viceministras ir Lenkijos nacionalinės bibliotekos direkktorius. Jo išrūpintomis lėšomis Punske buvo įkurta muzikos mokykla.

Jagiliński – suslavinta (su priesaga –iński) iš dvikamienio Ja-gilas. Pirmasis dėmuo ja– : jo– sietinas su jo-ti, antrasis –gil– : –gėl– – su gel-ti, gil-ti `skaudinti’.

Jagłowski – (žr. Jagliński) suslavinta (su priesaga –owski) iš liet. Jagilas.

Jakubanis – lietuviškas atitikmuo Jakūbonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas. Priesaga –on– lenkų kalboje virsta į –an-.

Jakubiuk – lietuviškas atitikmuo Jokūbiukas. Tai patroniminės priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Jokūbas.

Jakuć – lietuviškas atitikmuo Jakutis, patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Jakas (Jokūbo trumpinys).

Žinomesnis Lenkijoje šia pavarde žmogus yra Adam Jakuć, Balstogės teatro režisierius.

Jakutis – iš fonetiškai perimtos Jakutis, iš krikštavardžio Jakūbas ir Jokūbas.

Jamiński – dis iš Ja-minas ar Jo-minas. Pirmasis dėmuo jo– sietinas su joti, dėl antrojo –minas žr. Kaminskas.

Janas – iš Janas (Jonas).

Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė.

Janczulewicz – iš liet. žargoninio Janas išriedėjo Jančė, vėliau patroniminis vedinys Jančiulis, kol kanceliarijoje atsirado Jančiulevičius.

Jandulski – suslavinta iš Jandulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Jankojć – iš (žr.) Jonkaitis.

Januć – iš pavardės Janutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš žargoninio pavarde virtusio krikštavardžio Janas.

Janulewicz – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janulis, kuri kanceliarijoje virto Janulevičiumi.

Janułajtys – iš Jonulaitis, kuri yra dviejų priesagų –ul– ir –ait– vedinys iš krikšto vardo Jonas.

Janulewicz – suslavinta iš Jonulis.

Januszanis – pavardės raida: žargoninė Janas, iš jos Janušas ar Janušis, vėliau Janušonis, kuri lenkų kalboje virto Januszanis.

Januszewski – suslavinta iš Jonušas ar Janušas.

Januszko – iš (žr.) Jonuška.

Janczuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Jančė (žr. Janczulewicz).

Januszanis – iš (žr.) Janušonis.

Jańczuk – iš Jančiukas, kuri yra vedinys iš (žr.) Jančė.

Jarmałowicz – šių pavardžių gausu lenkų, baltarusių kalbose. Ji kilusi iš pirminės pavardės Jarmala. Gali būti hibridas: slavų jar “vasarinis grūdas”, antrasis dėmuo sietinas su liet. malti. Tačiau tas slaviškumu įtariamas jar gali būti liet. žargonas iš joras “pavasario sėja, vasariniai javai”, ar jorė “pavasario žalumas”. Taip leistų manyti antrasis lietuviškas dėmuo mala. Taigi Jarmala būtų tas žmogus, kuris sėja tik vasarinį javą arba anksti mala naujus grūdus. Ši pavardė perėjusi per kanceliariją ir davė minėtąją galutinę pavardės formą.

Jarmułowicz – iškreipta Jarmalos ir (žr.) Jarmalavičiaus forma.

Jarmołowski – iškreipta Jarmalos forma. Ši pavardė kanceliarijoje gavo kitą slavišką priesagą –owski.

Jasiel – iš Jaselis, tai Jasiaus sūnus.

Jasielun – iš Jaseliūnas, kurią su lietuvių kalba sieja patroniminė priesaga –ūn-.

Jasiulewicz – iš žargoninio krikštavardžio Jasius patroniminės priesagos –ul– vedinys, perėjęs per lenkakalbę kanceliariją.

Jaskanis – tai Jaskonis, patroniminės priesagos –onis vedinys iš ankstesnės pavardės Jaskys, kuri savo ruožtu yra kilusi iš žargoninio Jasius (žr. Jasiulewicz), pridėjus pejoratyvinę priesagą –k-.

Jatowczyc – suslavinta iš dvikamienio Ja-tautas ar Jo-taučius (dėl galinės priesagos –yc plg. Bregovič).

Jaźwiński – greičiausiai suslavinta iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Iešvinas; įtarima, kad tai gali būti dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro du seni baltiški dėmesnys –Jaź– < Ieš-, kurį gal galima laikyti artimu su daiktavardžiu iešmas (plg. Ieš-manta, Ieš-tautas) ir antras nublankusios reikšmės vin– (plg. Vin-baras, Vin-butas, Bil-vinas, Daug-vinas…).

Jegliński – suslavinta iš liet. pavardės Jeglinis (plg. lt. tarminį jeglė `eglė’ – lenk. skolinį jegla).

Jendzul – LPŽ bando šią pavardę sieti su brus. jenza „aštrialiežuvis, kandus žmogus” ar su lk. jędza „ragana, burtininkė, pikta moteris”. Lietuviška patroniminė priesaga –ul– rodo, kad ši pavardė buvo sudaryta lietuvių kalboje iš čia vartotos pavardės Jendza. Svetimumą patvirtina ir nelenkiszka rašyba.

Jewuła – iš Ievulė, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Ieva.

Jędzul – žr. Jendzul.

Jeruć – veikiausiai iš žargoninio jaras (plg. joras, žr. Jarmałowicz) vedinio su patronimine priesaga sudarytos pavardės Jarutis iškreipta forma.

Jodango – iš Jodanga. Kilmė neaiški. Greičiausiai tai sudurtini asmenvardis – Jo-danga. LPŽ tokios pavardės nepateikia.

Jodczyk – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Jodeszko – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Jodko – iš Juodka, o ši priesagos –k– vedinys iš Juodis, plg. juodas.

Iškilesnė šia pavarde asmenybė yra lenkų sportininkas snieglentininkas, Lenkijos čempijonas Maciej Jodko.

Jodzewicz – veikiausiai iš liet. Juodis, kuri lenkakalbėje kanceliarijoje perėjusi evoliuciją ir galutinai lenkų kalbinėje aplinkoje (lenkai neturi dvibalsio uo ir paprastina jį iki o, žr. Jodzio ar Jodzis) įgavusi galutinę formą.

Ryškesnis šia pavarde Lenkijoje atstovas yra Jan Jodzewicz, prieš II pasaulinį karą Tautinės radikaliosios stovyklos (Obóz Narodowo-Radyklany) veikėjas, karo metais Tautinių ginkluotųjų pajėgų (Narodowe Siły Zbrojen) dalyvis.

Jodziewicz – suslalvinta iš Juodis (žr. Jodzis).

Jodzikowski – suslavinta iš Juodis (žr. Jodzis).

Jodzio – iš liet. Juodis (žr. Jodzis). Į lenkų kalbą pavardė perimta iš dzūkų tarmės.

Jodzis – iš liet. Juodis, kuri siejama su liet. būdvardžiu juodas „tamsios spalvos”. Išlaikyta net galūnė. Į lenkų kalbą perimta pavardės dzūkiška forma.

Jodzys – iš liet. Juodis (žr. Jodzis).

Juchniewicz – galimas ryšys su liet. Jukna (iš juknus “jukus, mėgstantis juoktis”).

Judzewicz – veikiausiai išlikusi suslavinta dzūkiška forma iš daiktavardžio juodzis. Gal taip įvardinta juodbruvą žmogų.

Jurgiel – patroniminės priesagos el– vedinys iš krikštavardžio Jurgis. Lenkų kalboje nelikę galūnės. Lenko ausis girdėjo minkštą g, todėl rašydami suminkštino jį raide i, žr. Dubiel, Grygieńć.

Jurgielanis – iš Jurgelionis. Tai dviejų priesagų –el– ir –on– vedinys iš krikštavardžio Jurgis.

Jurgielewicz – kanceliarijos suslavinta Jurgelio (žr. Jurgiel) forma. Dėl raidės i po g žr. Dubiel, Grygieńć, Jurgiel.

Jurgo – iš krikšto vardo Jurgis.

Jurkian – iš Jurkonas, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Jurkus.

Jurkiewicz – suslavinta iš Jurkus.

Jurkiun – iškreipta ir be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Jurkus).

Jurkun – be galūnės likusi pavardė Jurkūnas (patroniminės priesagosūn– vedinys iš Jurkus).

Jurkusz – iš liet. Jurkus (plg. liet. Darius – lenk. Dariusz).

Jusis – iš Jusis, kuri yra trumpinys iš Justinas.

 

KabikKabikas, sietina su liet. veiksm. kabinti, kaboti.

Kaciniel – iš Katinėlis. Į lenkų kalbą pakliuvo per dzūkų tarmę (plg. kacinas `katinas’).

KadorKadaras, iš kadaras „liesas, išdžiūvęs žmogus ar gyvulys“.

Kajrys – iš Kairys, jo apeliatyvas kairys „kairiarankis”.

Kaklin – iš Kaklinas (plg. liet. dkt. kaklas).

Kaliszuk – su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –uk-.

Kalius – iš Kalius. LPŽ tokios pavardės nepateikia, yra žinoma tik patroniminės priesagos –ūn– vedinys Kaliūnas.

KałwajtysKalváitis, kuris gali būti iš kalváitis „kalvos gyventojas“, arba iš Kálvaitis – kalvio sūnus.

Kalwas – tai veikiausiai Kalvis. Į lenkų kalbą dažnai taip nerūpestingai perimamos lietuvių pavardės.

Kamiński – iš pirmo žvilgsnio gali ji būti suslavinta iš turimos pavardės Kamas, kuri yra kildinama iš žargoninio kamas `neišauklėtas, storžievis, prasčiokas, sodžionis’. Bet gal tai skubota išvada. Kiti asmenvardžiai – Kamaitis, Kamutis – rodytų jį lietuvių laikytą savu. Visai realus yra ir dar kitokias pavardės kilmės aiškinimas, bet plačiau žr. Kaminskas.

Kapliński – suslavinta forma iš Kaplys.

Karalus – Karalius. Fonetiškai išlaikyta sveiką žodį imtinai su galūne, tik rašyba skiriasi, nes lenkų raidė l yra visuomet minkšta.

Kardas – iš Kardas. Pavardė sietina su liet. dkt. kardas „lenktas kertamasis ir duriamasis ginklas”.

Kardaś – iš Kardas, (žr. Kardas).

Kardasz – galbūt iš Kardas, kaip Darius : Dariusz, Tomas : Tomasz

Kardel – iš Kardelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš (žr.) Kardas.

Kardzis – į lenkų kalbą perėjusi sudzūkinta forma KardzysKardis ar Kardys.

Kareło – iš Karėla. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Artimiausia yra Karelis.

Kargul – iš Kargulis ar Kargulys. Kilmė neaiški.

KarnaKarna, iš liet. karna „medžio plona šaknis”.

Karnas – iš Karna arba iš lenkų pravardžiavimo Karnas.

Karniłowicz – lietuviškos priesagos –il– vedinys iš (žr.) Karna.

Karp – iš Karpys (karpys „karpomis apaugęs, karpotas”).

Karpienia – taip užfiksuota ištekėjusios moters pavardė Karpienė (žr. Adomienia), kuri, matyt, buvusi našlė. Šią pavardę lenkų kalbinėje terpėje per sūnus perėmė ir vyrai.

Karpiński – kanceliarijoje suslavinta forma Karpys (žr. Karp).

Karpiuk – patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Karpys ar Karpa.

Karpowicz – suslavinta forma iš Karpys arba Karpa.

Karpusiewicz – suslavinta forma iš pilnos pavardės Karpus.

Karużas – pavardė sietina su liet. Karužas, kuri turi savo apeliatyvą karužas arba karužavaivada; vėliavnešys; prievaizdas“.

Antoni Karużas yra žinomas mūsų laikų lenkų kompozitorius, baigęs prieš karą Vytauto didžiojo lietuvių gimnaziją Vilniuje.

Karwel – iš Karvelis, kuri kilusi iš liet. karvelis „balandis“.

Karwiel – iškreipta iš Karvelis (žr. Karwel).

Karwowski – suslavinta pavardė, kuri buvo sietina su liet. šaknimi karvė ar karvelis.

Kaszkiel – iš Kaškelis. Galbūt sietina su liet. kaškis „suskis” ir patroniminės priesagos –el-. Dėl atsiradusios po priebalsio k raidės i žr. Dubiel.

Kaszkuć – iš liet. Kaškutis (žr. Kaszkiel).

Kawko – iš liet. Kaukas (plg. kaukas `turtus nešanti mitinė būtybė’).

Kazela – iš Kazelė ar iš to pačio vardo vedinys Kaziela.

Kelm – iš Kelmas; kelmas „kvailas, nerangus žmogus“.

Kibiłko – veikiausiai iš Kibelka. Apeliatyvas kibelka “netvirta koja”.

Kibis – iš Kibis, plg. kibis „varnalėša, dagys”.

Kibisz – iš Kibyšis. Taip įvardinta priekabų žmogų.

Kicun – iš Kiciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kicas.

Kieczeń – iškreipta forma iš liet. Kietenis (plg. kietas).

Kielmel – iš Kelmelis. Tai patroniminės priesagos –el– vedinys iš Kelmas.

Kiełpsz – iš Kelpšas, kuri galbūt sietina su liet, kelpšas “klaidus”.

Kierbedź – suslavinta iš Kerbedžio. Tai buvęs žymus lietuvis inžinierius, tiltų konstruktorius. Asmenvardį reikia gretinti su liet. daiktavardžiais kerba “vaisių kekė”, kerbedynas “išsikrėtęs krūmas”, kerbedukas “toks iš miltų padarytas kukuliukas, ežiukas, švilpikas” ar su veiksmamžodžiu kerbėti “apaugti, apkibti vaisiais”.

Ryškiausias šios pavardės atstovas Stanislovas Kerbedis (g. 1810 kovo 10 Panevėžio apskrity, mirė 1899 balandžio 19 Varšuvoje) – generolas-majoras, inżinierius. Mokslus pradėjo Panevėžyje. 1826 metais baigė Kauno klasikinę gimnaziją. Vėliau 1826-1828 studijavo matematiką ir fiziką Vilniaus universitete.

Gavęs diplomą išvyko į Sankt Petersburgą ir 1831 metais baigė Komunikacijos inžinierių korpuso institutą, kur vėliau (1837-1849) dėstė statybą ir praktinę mechaniką. Nuo 1834 metų turėjo paskaiatas Karo inžinerijos vyriausiosios mokyklos karininkų kursuose.

1837-1838 keliavo po Europą, aplankė Vokietiją, Austriją, Švaicariją, Prancūziją, Angliją, Belgiją ir Olandiją, turėjo paskaitas. Vėliau dėstė mechaniką Petersburgo universitete. Vis labiau angažuodamasis į praktinę veiklą 1849 metais baigė pedagoginį darbą.

Jam vadovaujant Petersburge buvo pastatyta Šv. Stanislovo bažnyčia.

Dar 1842 sumanė statyti geležinį tiltą per Nevą. Darbą patikėjo caras Nikalojus I. Darbai truko 8-erius metus. Petersburgas gavo 342 m ilgio ir 20 m pločio septynių tarpnių lietą geležinį tiltą. Atidarymo dieną (1850 metų lapkričio 18) caras papuošė inžinierių Kerbedį specialiai iškaltu medaliu ir nominavo generolu-majoru.

Stanislovo Kerbedžio sėkmė susilaukė pripažinimo ir moksliniuose sluoksniuose, tapo Petersburgo Mokslų akademijos (fizikos ir matematikos) korespondentu nariu, o 1858 tapo garbės nariu.

1852 metais gavo Geležinkelio Petersburgas-Varšuva direektoriaus pavaduotojo pareigas ir išvyko į užsienį susipažinti su naujausia geležinių tiltų statybos technologija, nes be jų nebuvo galima apsieiti šioje statyboje. Lankėsi Anglijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Belgijoje. Visą patirtį panaudojo tilto per Lugą statyboje. Buvo jo pirmas metalinių grotų tiltas, kurio tarpnės siekė 55 metrus.

1856-1859 metais dalyvavo gelelžinkelio Petersburgas-Peterhofas (Pietrodworiec) su atšaka į Krasnoje Sielo statyboje.

1859 metais pradėjo statyti geležinį tiltą per Vislą Varšuvoje (tiltą statyti nutarė Ketvermetis Seimas). Tiltą baigta statyti 1864 metais ir oficialiai pavadidnta “Aleksandro Tiltu”, bet populiariai žmonės vadino jį Kerbedžio Tiltu.

1891 rugpjūčio 8 Stanislovas Kerbedis atsistatydino ir apsigyveno Varšuvoje.

Stanislovas Kerbedis buvo du kartus vedęs – pirmoji žmona Paulinas Mantrimavičiūtė, antroji – Maria Janowska, su kuria susilaukė keturių sūnų bei dviejų dukrų.

Stanislovas Kerbedis palaidotas Povonzkų kapinėse Varšuvoje.

Kierejsza – iš Kereišis arba Kereiša. Plg. liet. kereeiša „kerėpla”.

Kierejszys – iš Kereišis, kuri fonetiškai perimta gan tiksliai, imtinai su galūne.

Kierkła – iš Kerkla. Liet. kerkla, kerklys „rėksnys“.

Kierkło – iš Kerkla (žr. Kierkla).

Kiersztyn – kilmė neaiški, tačiau šaknį veikiausiai galima sieti su liet. kerštas.

Kierun – iš liet. Kerūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Keras, kuri siejama su veiksmažodžiu keroti „gerai augti, tarpti, šakotis, plėstis“ arba būdvardžiu kerus „plėšrus“.

Kierwajtys – iškraipyta forma iš Kirvaitis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš pavardės Kirvis.

Kierwiak – veikiausiai iš Kirviokas ar Kirvėkas (kirvėkas „menkas kirvis“).

Kiewlak – iš Kiaulėkas (kiaulėkas „nelabai didelis paršas).

Kieziun – iškreiptas iš Kaziūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Kazys.

Kieżel – iš liet. Keželis (plg. kežas `neūžauga’).

Kieżun –iš liet. Kežūnas (plg. ).

Žymus pavardės turėtojas yra Witold Kieżun.

Gimė Vilniuje 1922 m. 1931 su motina persikėlė įVaršuvą. W 1939 zdał maturę w Gimnazjumi Liceum im. Ks. Józefa Poniatowskiego w Warszawie. Po wybuchu II wojny światowej w okresie okupacji niemieckiej pracował jako szklarz, zajmował się również szmuglowaniem podziemnej prasy. Od 1939 brał udział w działalności konspiracyjnej. Jednocześnie kształcił się i w 1942 ukończył studia w Szkole Budowy Maszyn i Elektrotechniki (dawniejszej Wawelberga i Rotwanda) uzyskując dyplom technika – inżyniera budowy maszyn w tym samym roku podjął studia na Wydziale Prawa tajnego Uniwersytecie Warszawskiego. Służył w Komendzie Głównej Armii Krajowej, Zgrupowaniu Pułku Baszta, batalionie „Karpaty”, kompanii „K-4” (łączności), a od 1944 w Batalionie Gustaw NOW-AK. Od 1944 jego mieszkanie było magazynem broni. Od sierpnia 1944 walczył w powstaniu warszawskim w stopniu kaprala podchorążego pod ps. „Wypad”. Służył w oddziale do zadań specjalnych „Harnaś” w batalionie Gustaw. Uczestniczył m.in. w akcji zdobycia Poczty Głównej (plac Napoleona, dziś Powstańców Warszawy), Komendy Policji (na Krakowskim Przedmieściu 1) i parafialnego domu kościoła Świętego Krzyża (Krakowskie Przedmieście 3). Samodzielnie wziął do niewoli 14 jeńców niemieckich (przy czym pozyskał 14 karabinów oraz 2000 sztuk amunicji). W sierpniu 1944 odznaczono go Krzyżem Walecznych. 23 września 1944 został odznaczony bezpośrednio podczas walk przez gen. Bora-Komorowskiego Orderem Virtuti Militari, a w październiku 1944 roku awansował do stopnia podporucznika.

 

Po powstaniu uciekł z niemieckiego transportu wiozącego żołnierzy-powstańców do obozów jenieckich. Dostał się do Krakowa, nawiązał kontakt z tamtejszą AK. W marcu 1945 wskutek zdrady został aresztowany przez NKWD. Przesłuchanie odbyło się na Montelupich. Nie ujawnił żadnych nazwisk, nie przyznał się do swojej podziemnej działalności (wg zakazu ujawniania się wydanego przez gen. Okulickiego). 23 maja 1945 przewieziony poprzez Syberię do łagru sowieckiego w Krasnowodsku w Turkmeńskiej SRR (obecnie Turkmenistan), na obrzeżu pustyni Kara-kum. Tam doświadczył skrajnej formy wyczerpania. Chory na zapalenie płuc trafił do obozowego „szpitala”, w którym podczas czteromiesięcznego pobytu przeszedł dodatkowo tyfus, dystrofię, świnkę, świerzb oraz beri-beri, skrajną formę awitaminozy[1].

 

Do kraju powrócił na mocy amnestii w 1946. Był jeszcze więziony przez Urząd Bezpieczeństwa. Po wyjściu na wolność rozpoczął studia prawnicze na Wydziale Prawa Uniwersytetu Jagiellońskiego, które ukończył w 1949 (wcześniej, w okresie okupacji studiował na tajnym Wydziale Prawa Uniwersytetu Warszawskiego).

 

Następnie pracował w Narodowym Banku Polskim. Był współorganizatorem Rewolucyjnego Komitetu Destalinizacji. W 1964 uzyskał stopień doktora w Szkole Głównej Planowania i Statystyki, a w 1969 habilitował się. W 1971 został kierownikiem Zakładu Prakseologii Polskiej Akademii Nauk. Z funkcji tej usunięto go w 1973 z inicjatywy tamtejszej POP. Następnie był kierownikiem Zakładu Teorii Organizacji Instytutu Organizacji i Kierowania Uniwersytetu Warszawskiego i Polskiej Akademii Nauk (od 1977 Wydział Zarządzania Uniwersytetu Warszawskiego). W 1975 uzyskał tytuł naukowy profesora.

 

W 1980 wyjechał za granicę. Wykładał zarządzanie m.in. na Temple University w Filadelfii i na Uniwersytecie w Montrealu. Pracował w Burundi (Afryka Środkowa), najpierw z ramienia ONZ, później jako przedstawiciel Kanady. Utworzył w Burundi nowoczesną administrację.

 

W 1995 został profesorem Akademii Leona Koźmińskiego. Wykładał także m.in. w Wyższej Szkole Humanistycznej w Pułtusku.

 

W 2005 był członkiem Honorowego Komitetu Poparcia Lecha Kaczyńskiego w wyborach prezydenckich. Objął funkcję przewodniczącego Rady Fundacji Ius et Lex. W 2007 otrzymał nagrodę Ministra Nauki i Szkolnictwa Wyższego za wybitne osiągnięcia naukowe[2]. Z okazji 70. rocznicy Powstania Warszawskiego Poczta Polska wprowadziła do obiegu znaczki z podobizną prof. Kieżuna[3].

 

Został członkiem honorowym PAN.

Życie prywatne[edytuj | edytuj kod]

 

Ożenił się z Danutą Magreczyńską „Jolą” sanitariuszką z kompanii „Anna” batalionu „Gustaw”. Ma dwoje dzieci, syna Witolda Olgierda Kieżuna (ur. 1954) oraz córkę Krystynę Macqueron (ur. 1951), a także troje wnuków. Syn Witold był współinicjatorem angielskojęzycznej witryny internetowej warsawuprising.com, poświęconej powstaniu warszawskiemu i prowadzonej przez jego syna.

Kimszal – iš Kimšelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos vedinys iš Kimša (kimša „daug valganatis žmogus“).

Kirkło – iš Kirklys. Plg. liet. kirkinti `erzinti’ ar kirklys `rėksnys’. Žr. dar Kierkła.

Kirtiklis – iš liet. veikiausiai pravardinės (plg. kirtiklis – `kirstuvas’) pavardės Kirtiklis.

Ryškesnis šios pavardės turėtojas yra Stefan Kirtiklis – (1890-1951) XX amžiaus pradžios kovų už Lenkijos laisvę dalyvis, Lenkijos kariuomenės žandarmerijos majoras. Lenkų informacijose rašoma: „Steponas Kirtiklis – dažnai sutinkama lenkiška pavardė. Stepono tėvas gimęs Babtuose buvo grynakraujis lenkas, kuris būdamas Vilniaus žandarmėrijos vadas, vėliau tapęs Vilniaus vaivada, persekiojo lietuvius už lietuviškumą.

Kisło – iš Lietuvoje neužfiksuotos pavardės Kysla (plg. kysla ` silpnos sveikatos žmogus’) ar žinomos Kislius (liet. kislius `paliegęs, silpnos sveikaktos žmogus’).

Šia pavarde žinomas žmogus yra gydytojas pulmonologas dr. Antoni Kisło.

Kiszkiel – iš Kiškelis, kuri išvesta su patronimine priesaga –el– iš Kiškis, plg. kiškis „zuikis“.

Kiśluk – iš Kisliukas < Kislius (plg. kislilus `silpnos sveikatos žmogus’).

Kleban – veikiausiai fonetiškai perimta pavardė Klebonas.

Kleipis – iš Kleipys, sietina su liet. veiksm. kleipti „krypti“.

Klewieć – iš Klevėtis, sietina su liet. veiksmažodžiu klevėtyti „niekus taukšti“.

Klimas – iš krikštavardžio Klimas.

Klimasara – iš liet. dvikamienio asmenvardžio Klimasara, kurio pirmasis dėmuo (žr.) Klimas, antrasis dėmuo sar– sietinas su liet. sar-ioti „siaiubti“. LPŽ šios pavardės nepateikia. Plg. kitas giminingas pavardes: Sargaudas, Sargedas,Sartautas, Sarys… (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 132 p.)

Klisz – iš Klišas. Tarmėse apeliatyvas klišasšlubas, raišas”.

Kliszewski – suslavinta iš Klišys (plg. klišys `šlubis’).

Klukiński – suslavinta veikiausiai iš Kliukis (apeliatyvas kliukis `kas daug kalba’).

Klukowski – suslavinta iš Kliukas (plg. kliukas `pasenęs, kliuksintis kiaušinis’).

Kłunejko – galbūt iš Kluoneika, kuri besanti tol;imesnis vedinys iš Kluonys.

Knizio – veikiausiai iškreipta forma iš (žr.) Knyzė.

Kobeldys – iš liet. Kobeldys (žr. Kobeldzis).

Kobeldzis – per dzūkus perimta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kobeldis, buvusios veikiausiai dvikamienės Ko-beldis (pirmasis dėmuo neaiškios kilmės, plg. Ko-butis, Ko-mantas, plg. dar Ka-belka, antrasis sietinas su veiksmažodžiu belsti `stuksenti’ ar daiktavardžiu beldys `beldėjas’).

Kodzik – iš dzūkiškos formos Kuodzikas < Kuodikas, kuri yra priesagos –ik– vedinys iš Kuodis ar Kuodys, sietinų su daiktavardžiu kuodas `plunksnų ar plaukų kuokštas ant galvos’.

Kodź – iš Kodis, plg. liet. daikt. kodis “medinis indas maistui į laukus nešti”.

Kojak – iš liet. Kojokas, kuri sietina su liet. koja.

Kojło – galbūt iš liet. *Koila, kkuri gali būti perdarinys iš liet. Koja, sietina su liet. dkt. koja. Lietuvoje tokia pavardė neaptinkama.

Kojro – iš Káira. Liet. káira „žmogus, kuris viską dirba kaire ranka, šulgys”.

Konopko – iš Kanopka – pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Kanopa (kanopa “gyvulių naga”).

Kopernik (lot. Coppernicus, vok. Koppernigk, liet. Kopernikas) – žinomas lenkų astronomas Mikalojus Kopernikas, kuris visatos centrą iš žemės nukėlė į saulę ir įrodė, kad saulė stovi vietoje, o aplink ją sukasi mūsų žemė. Žinomas garsus posakis: “Sulaikė saulę, paleido žemę”.

Ši pavardė nėra anaiptol lenkiška ir iš pirmo žvilgsnio skamba net vokiškai. Vytautas Mažiulis įrodė, kad Kopernikas yra kilęs iš prūsų šeimos: pr. kop-er-n-a (plg. liet. kap-er-n-a “kauburys, kalva, kalnelis” ar kup-ur-n-a “iškilimas”). Prūsų šaknis kap– gimininga su lietuvių kapoti “kirsti” ar kopti “kilti aukštyn”.  Tėvo vardas buvo Koperna ar Kaperna – nuo kop-ti “ropštis, kilti aukštyn, stiprėti ekonomiškai”. Taigi Koperna buvo pasiturintis žmogus. Sūnus buvo vadinamas Kopern-ik-s (pr. ir liet. –ik– plg. pavardę BudrikasBudrio sūnus, plg. lenk. –ek– – Jan-ek); lenkų kalbos atitikmuo būtų Kępowski.

Mikalojus Kopernikas gimė 1473 m. Torunėje, mirė 1543 m. Frauenburge (prūsų Varmės krašte). Studijavo Krokuvos universitete, kuriame tuomet daugiau nei pusė studentų buvo iš vokiečių kraštų. Matrikulose jis įsirašė prūsu (ne vokiečiu ar lenku). Į Torunę Koperniko pavardės šeima per Krokuvą atsikėlė iš Silezijos vokiečių bažnytkaimio Köppernig, kurio pavadinimas V. Mažiulio atsargiu spėjimu galėtų būti apvokietintas emigranto prūso (arba suvokietėjusio prūso) asmenvardis (nuo XIII a. ne vienas Prūsijos autochtonas tikrai yra palikęs savo tėvų žemę. [Vytautas Mažiulis “Prūsų kalbos etimologijos žodynas”, 2 t., 114-117 p.)

Kordas – veikiausiai iš Kardas.

Kordel – iš Kardelis, iš (žr.) Kardas.

Kordol – iškreipta iš Kardelis (žr. Kardas).

Kordowski – iš Kardauskas, kuri yra suslavinta iš (žr.) Kardas.

Korejwo – iš Kareiva (plg. kareiva „kareivis”).

Korneluk – iš Korneliukas, kuri yra mažybinės priesagos –iuk– vedinys iš Kornèlis ׀׀ Kornẽlis < Kornelijus, plg. dar Karnelė.

Korpa – iš liet. Karpa (plg. karpa `nedidelė odos atauga’).

Korszuń – iš liet. Karšunis (žr. Korszyń).

Korszyński – suslavinta iš liet. Karšys (plg. karšis `tokia žuvis’).

Kosa – iš Kuosa (žr. Kuosa).

Kosak – iš Kuosiukas (žr. Kuosos sūnus).

Kossa – iškreipta iš (žr.) Kuosa.

Kossewski – suslavinta iš Kuosa.

Kossowski – suslavinta iš Kuosa.

Kostun – iš Kastūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Kostas.

Koszkuć – iš Kaškutis, kuri yra priesagos –ut– vedinys iš Kaškis, o ši veikiausiai sietina su liet. daikt. kaškis “niežas, susas”.

Kotas – tvarkingai perimta iš Kotas, plg. šakiakotis.

Kotuk – iš Katukas, apeliatyvas katukas „mažas katinėlis“.

Kotula – iš Katulė, apeliatyvas katulė „maža katytė“.

Kotulski – suslavinta iš Katulis ar Katulė.

Kownacki – slaviškos darybos (priesaga –acki) vedinys iš Kauno pavardės nuo miesto vardo lenkiškos formos Kowno.

Šią pavardę garsina Gabriela Kownacka, mergautinė Kwasz (g. 25 maja 1952 m. gegužės 25 Vroclave) – lenkų teatro ir televizijos aktorė, Varšuvos valstybinės aukštosios teatro mokyklos absolventė. 1977 m. gavo Stanisławo Cybulskio premiją už Maggie ir grafaitės Ritos vaidmenį J. Hoffmano “Raupsuotojoje”.

Kratyński – galbūt suslavinta iš Kratys, plg. Kratulis, sietina su liet. veiksm. kratyti.

Krauklis – iš Krauklys. Apeliatyvas krauklys “kranklys”.

Kraujutowicz – iš Kraujutavičius, kuri suslavinta iš Kraujutis.

Krawczk – plg. Kraučiukas, su liet. kalba sieja ją mažybinė priesaga –uk– (žr. Omelianczuk).

Krejpcio – iš Kreiptys, Kreipčius ar Kreiputis. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kreipti `kuria nors linkme pasukti’ ar kreipys `lenktos kartys vežimui ar rogėms vairuoti, krivūlės’. Pavardės formoje vis dar juntama redukuota priesaga –ut-.

Kreipowicz – suslavinta iš Kreipys, sietina su liet. veiksm. kreipti, kraipyti „nurodyti kelią; nelygiasi brėžti, kreivai eiti“.

Krepsztul – iš pavardės Krepšta patroniminės priesagos –ul– vedinio Krepštulis (krepšta “žmogus, kuris griebia savintis”).

Krusznis – fonetiškai perimta iš Krušnis, plg. krušnus “gurus, trupus”. Tokia pavardė Lietuvoje neužfiksuota, yra tik giminingos Kruša, Krušaitis, Krušas, Krušatas, Krušinys, Krušna bei suslavintos Kruševičius, Krušinskas, Krušnauskas.

Kruszno – iš Krušna (žr. Krusznis).

Kruszyło – iš Krušila ar Krušyla (plg. krušti `grūsti, trinti’). Dėl priesagos plg. Wojtyło.

Kruszyński – suslavinta iš Kruša ar Krušas (žr. Kruszyło).

Krutul – iš Krutulis (plg. krutėti `judėti’). Taip įvardinta gyvą žmogų.

Kruwelski – galbūt suslavintas iš Krūvelis?

Krywanis – iš Krivonis. Taip įvardinta Krivio sūnų.

Krzysztofik – iškreipta iš Kristup-ikas < Kristupas. Su liet. kalba sieja ją balltiškoji priesaga –ik-.

Kubylis – iš Kubilis ar Kubilius. Apeliatyvas kubilius “kubilų meistras”.

Kudela – iš Kūdielius (liet. žargone kūdielius „liesas žmogus”).

Kudrycki – iš Kudrys, plg. liet. kudrys “sukčius, padauža”.

Kudryś – savaip perimta pavardė Kudrys (žr. Kudrycki).

Kugid – veikiausiai iš Kugidas, kuri būsianti dvikamienis asmenvardis (plg. Ku-gaudas).

Kujałowicz – suslavinta forma iš Kūjelis.

Kukis – iš Kukis; liet. kukis “stačiu kampu užriestos šakės šienui iš šalinės traukti. Šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu kukti “svirti, kumpti”.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Marek Kukis –

Yra ir iškreipta šios pavardės rašybos forma – Kukiz.

Kuklewicz – gali būti slaviškos kilmės nuo daiktav. kukla `lėlė’, bet kai kurios šios pavardės (ypač Lenkijos šiaurryčiuose) gali būti ir suslavinta forma iš liet. Kūklys (plg. liet. kūklys `šykštuolis; kas kitus spaudžia prie darbo’).

Kukliński – veikiausiai suslavinta forma iš Kūklys (žr. Kuklewicz).

Kukuć – iš Kukutis (plg. kukutis `gegutė’ arba `nekrikštytas kūdikis’).

Kulasza – iš Kulieša (žr. Kulesza).

Kulbacki – suslavinta iš Kulbis, sietina su liet. kulbė. Ši pavardė populiari Baltarusijoje ir plačiai žinoma Lenkijoje.

Kulesza – iš Kulieša. Pavardės šaknis yra slaviška, tačiau daryba lietuviška, galėjusi atsirasti tik lietuvių kalbos aplinkoje.

Kulis –iš Kūlys, sietina su liet. dkt. kūlys „didelis surištas šiaudų pėdas“.

Kuliś – veikiausiai iš Kūlys (žr. Kulis).

Kulszewicz – suslavinta forma iš Kulšys (plg. kulšis `šlaunis’).

Kumeto – iš Kumeta; (kumeta, kumetis “dvaro tarnas”).

Kuprawicz – suslavinta iš liet. Kuprys, kuri sietins su dkt. kupra „nesveikai atsikišusi nugaros dalis“. Apeliatyvas kuprys rodo kuprotą žmogų.

Kuprewicz – suslavinta pavardė Kuprys, sietina su liet. kupra “nesveikai atsikišusi nugaros dalis”.

Kuprianowicz – suslavinta iš Kuprys (žr. Kuprewicz).

Kuprowicz – suslavinta pavardė Kuprys (žr. Kuprewicz).

Kupstas – sveikai perimta iš Kupstas, kuri sisetina su liet. dkt. kupstas „nedidelis iškilimas pievoje, kemsas“.

Kupszta – iš Kupštas ar Kupšta, plg. kupšta “šiaudų ar šieno kupetaitė; kupstas”.

Kuras – iš Kuras (kuras “lengvai užsideganti medžiaga” – taip galėjęs būti vadinamas karštakraujis ar karštakošis žmogus.

Kurdziuk – iš Kurdžiukas. Priesag –uk– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokia pavardė neaptikta, arimiausia yra Kurdzikauskas.

Kurmas – pravardžiuojant perimta iš Kurmis (plg. kurmis `po žeme gyvenantis žinduolis’).

Kurmiłko – iš Kurmilka, kuri yra priesagų –il– ir –k– vedinys iš Kurmis ar Kurmys.

Kurp – iš Kurpė (plg. kurpė `toks apavas’).

Kuryło – gali būti brus. Kurila, bet gali būti ir lietuvių kilmės Kurila. Dėl priesagos –il– lg. kurti : kurila, vaidinti : vaidila, dar viršila.

Kuryłowicz – suslavinta Kurila (žr. Kuryło).

Kurmas – gal iškreiptas iš Kurmio.

Kurmiłowicz – suslavinta forma iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Kurmila, kuri yra priesagos –il– vedinys iš Kurmis. Buvus pavardę Kurmila paliudija ir Lietuvoje žinoma pavardė Kurmilavičius bei Kurmilevičius.

Kurmin – iš Kurminas, priesagos –in– vedinys iš Kuris (plg. kurmis).

Kurpiewski – suslavinta forma iš Kurpė (žr. Kurp).

Kusojć – veikiausiai iškreiptai suslavinta iš Kuosaitis, taip iškreipti galėta dėl lenkų būdv. kusy `striukas’ (žr. Kuosa).

Kuszel – iš Kušelis (plg. kušinti `juodinti’).

Kutyło – iš Kutyla. Priesaga –yl– lietuvių pavardėse dažna, pvz. Jonyla, Virbyla… Tokios pavardės Lietuvoje neišlikę. Šaknį galima sieti su daikt. kutas “papuošimas iš siūlų, spurgas” ar su veiksm. kusti, kuto, at-kuto, pra-kuto `gautis; prasigyventi’ (plg. dar kutinti `kutenti; daryti, kad atkustų’).

Kwapień – iš Kvapienis (plg. kvapas `kvėpavimas; aromatas; dvasia’).

Kwiecień – iš dzūkiškos formos Kviecienis < Kvietienis (plg. kvietys `maistinis grūdas, iš kurio miltų kepami pyragai’); dėl darybos žr. dar  Rugienis.

Kwieciński – suslavinta forma iš Kvietys (plg. kvietys `miltinis grūdas’).

 

Ladra – iš Liodrė. Germ. skolinys liodrė “kapojinės lovys”. Ši pavardė Lietuvoje neužfiksuota.

Łapszys – iš Lapšys (plg. lapšas `silpnas, nesveikas žmogus’).

Łatwajtys – iš Latvaitis < Latvis + patroniminė priesaga –aitis (plg. etnonimą latvis).

Łatwis – iš Latvis

Lauryn – iš Laurynas. Ši pavardė yra priesagos –yn– vedinys iš Lauras. Lenkiškas pavardės atitikmuo būtų Wawrzyn.

Lejmel – grafiškai perimta Laĩmelio pavardė. Yra ji priesagos –el– vedinys iš Laimis. Laimelio pavardės pejoratyvinis kirtis yra išlaikytas šakny (žr. Skùstelis).

Lendo – iš Lenda (landus žmogus).

Lenkiewicz – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.

Lenkowski – suslavinta forma iš Lenkus, plg. Lenktys.

Lewkiewicz – iš Liaukevičius, kuri yra suslavinta forma iš Liaukus ir galbūt sietina su liet. liaukti “daug gerti” arba liaukoti “vemti”.

Lewkowicz – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Liaukevičius.

Licwinko – žr. Lićwinko.

Lićwinko – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.

Linkiewicz – kanceliarijoje suslavinta iš Linka.

Lipnicki – suslavinta iš Lipnius ar Lipnys. Sietina su lietuviyų lipnus “meilus, malonus, lipšnus; greit susitariantis”.

Lipszyc – suslavinta forma iš Lipšys, kuri sietina su liet. būdvardžiu lipšnus “meilus, malonus”.

Litawa – tokia pavardė nusako buvusį lietuvį. Lietuvoje tokių pavardžių nėra.

Litwicki – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.

Litwiejko – iš deformuotos formos Litveika (žr. Litwin).

Litwin – taip lenkai vadino lietuvį, kol pagaliau susiformavo pavardė.

Litwinczuk – iš Litvinčukas, taip lenkų buvo su lietuviška priesaga -uk- pravardžiuojamas lietuvio sūnus.

Litwinienko – taip lenkai vadindavę galbūt prastai kalbantį lietuvį.

Litwiniuk – tokia pavardės forma nusako žmogaus buvusią lietuvišką tautinę priklausomybę.

Litwinko – taip lenkų aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.

Litwiński – taip lenkų nusakyta žmogaus tautinė kilmė.

Litwinowicz – tokia pavarde lenkiškoje aplinkoje buvęs pravardžiuojamas lietuvis.

Lulewicz – suslavinta pavardės forma iš Liūlys (liet. liūlys “1. iš nosies tekančios gleivės; 2. vabalas; 3. nerangus, nutukęs žmogus”). Viena iš šių savybių galėjo apibūdinti atitinkamą žmogų. Tačiau pavardės šaknį galima sieti ir su veiksmažodžiu liūliuoti “supti, migdyti”. Gal tai buvęs žmogus, kuris anksti eidavo liuliū “gulti”?

Łabutis – iš Labutis, plg. labas „geras, sveikas“.

Łabieniec – gal ir lenkų kalboje paadintas labas žmogus, gerutis.

Łabudź – iš liet. (žr.) Labutis.

Łangowski – suslavinta forma iš Lungys, kuri sietina su liet. lungys “aukštas, sulinkęs žmogus”. Vargu, ar šią pavardę įmanoma sieti su liet. daiktavardžiu langas “įstiklinta anga siejoje”.

Łankiewicz – suslavinta forma iš Lankas.

Łapiński – suslavinta iš Lapė. Apeliatyvas lapė „miško plėšrus žvėrelis; taip apibūdinamas gudrus žmogus“.

Łapo – gali būti iš Lapas, Lapė ar Lopas.

Łapszys – iš Lapšys, sietinas su liet. lapšas “silpnas, nesveikas, lopšnus”.

Łapuć – iš Laputis, Lapės sūnus.

Łatwajtys – iš Latvaitis, Latvio sūnus.

Ławrukajtis – iš Laurukaitis; kuri sudaryta su dviem priesagomis –uk– ir –ait– iš vardo Lauras.

Łejmel – iš Laĩmelis; pejoratyvinis kirtis šakny (žr. Skùstelis), patroniminės priesagos –el– vedinys iš asmenvardžio Laĩmis.

Łempicki – veikiausiai iškreipta iš Lumpickas, kuri bus suslavinta iš Lumpis, plg. liet. lumpis “kas nevikrus; klišakojis; kas eidamas klumpa”.

Łojuk – iš Lajukas, patroniminės priesagos –uk– vedinys iš (žr.) Laljus.

Łubiarz – greičiausiai suslavinta iš Lubys. Taip aspibūdinamas nerangus žmogus.

Łubowicz – greičiausiai suslavinta iš Lubys.

Łuczun – iš Lučiūnas, kuri galbūt yra priesagos –ūn– vedinys iš krikšto vardo Lucijus.

Łukszuk –iš Lukšiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Lukša (žr. Łuksza).

Łuksza – iš Lukša, matyt pravardinė pavardė, sietina su liet. lukšas “didelėmis nulinkusiomis ausimis; nevikrus; žioplas”.

Łukuć – iš Lukutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Lukas.

Łupiński – lenkų kalboje Lapinsko pavardė įgavusi Lupinsko formą, taip teigia LPŽ. Bet galima manyti, kad dar lietuvių kalboje galėjo susiformuoti pavardė Lupys nuo veiksmažodžio lupti, ką rodytų ir gretimos pavardės Lupeika ar Lupeikis, ir tik tada kanceliarijoje atsirasti Lupinskas.

Łyskojć – iš lk. Łysko galėjo ateiti į liet. kalbą Liska, iš kurios susiformavo Liskaitis, kuri perimta atgal į lenkišką gruntą pateikė minimą pavardę. Šią pavardę su liet. kalba sieja priesaga –ait-.

 

Macianis – iš Mačionis. Tai –on– priesagos vedinys iš Mačys.

Maciejun – iš krikštavardžio Motiejus susiformavo patroniminės priesagos vedinys Motiejūnas, kuris ir pateikė lenkų kalbai minimą formą.

Maciejunas – čia lenkų kalboje išliko Motiejūno pavardė visai nepažeista, net su galūne. Ją turėjo pernešti žmonės, kurie visiškai lietuviškai nekalbėjo.

Maciuk – iš dz. Maciukas, priesagos –uk– vedinys iš Mačys.

Maciukanis – iš dz. Maciukonis. Tai dvigubos priesagos –uk– ir –on– vedinys iš Mačys.

Macuk – iš Macukas, kuris yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Mačys ar Matas.

Maciulewicz – iš suslavintos Mačiulis.

Maciulewski – patroniminė priesaga –ul– rodo lietuvišką kilmę. Taip galėjo suslavėti Mačiulis.

Maculewicz – ta pati patroniminė priesaga –ul-, kaip ir ankstesnėje pavardėje. Tai suslavinto Mačiulio antras variantas.

Maczułajtys – ryšį su lietuvių kalba nurodo dvi lietuviškos patroniminės priesagos –ul– ir –ait-. Tai Mačiulaitis, iš to pačio Mačiulio, prieš kurią ankstesnis buvo Mačys, kilęs iš krikštavardžio Matas.

Magalas – iš Magalas, kurią galima gretinti su pažįstama pavarde (žr.) Magalenga. Į lenkų kalbos dirvą buvo perkelta nepažeista.

Magalengo – iš (žr.) Magalenga.

Magalenko – tai ta pati (žr.) Magalenga, tik šiek tiek fonetiškai iškreipta.

Magolengo – iš (žr.) Magalenka.

Majhrzak – iš Maišakas, kurio iškreiptai rašoma šaknis sietina su liet. maišas, tuo tarpu liet. priesaga –(i)uk– išversta į lenkišką –ak-.

Makal – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Makalas, kuri sietina su daiktavardžiu makaluoti “maišyti”, arba su veiksmažodžiu makalynė “jovalas”.

Makowski – populiari Lenkijoje pavardė (žr.) Makauskas.

Žymus šia pavarde žmogus yra Tadeusz Makowski – lenkų žinomas tapytojas, piešėjas ir grafikas, reiškęsis nuo 1908 metų Paryžiuje, meno teorijos tekstų autorius. Gimė 1882 metais Osvencime, mirė 1932-aisiais Paryžiuje.

Makuć – iš Makutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Mãkis ar Makỹs. Plg. liet. mãkas “kas vaikšto iškėlęs galvą”.

Makuła – suslavinta forma iš Makula ar Makulis (žr. Makauskas).

Makulski – suslavinta iš Makulis, ši iš priesagos –ul– vedinys iš Makys, plg. liet. makas „makštis”, makoti „bristi, klampoti”.

Maldis – iš Maldis ar Maldžius. Plg. maldauti “nuolankiai prašyti”.

Małdażys – iš sudurtinės pavardės Moldažys (plg. molis ir dažyti). Moldažiu buvo vadinami prasti tapytojai, teplioriai.

Małka – sietina su Malkus ar Malka; liet. malka „nevykėlis, ištižėlis”.

Małkiński – suslavinta Malkiaus ar Malkos pavardė.

Małkowski – kita forma suslavinta ta pati Malkiaus ar Malkos pavardė.

Małunowicz – suslavinta iš Malūnas.

Mantiuk – lietuvių pavardėms būdinga šaknis sudurtiniuose asmenvardžiuose: Josmantas, Mantautas, Mantvydas ir varde Mantas. Plg. mantus „sumanus” ar manta „turtas”.

Marcejonis – greičiausiai iškreiptas Marčius į vardą Marcėjus, iš kurio priesagos –on– (plg. Janonis) vedinys. Į lenkų kalkbą perėjo imtinai su galūne (žr. Maciejunas).

Marculewicz – suslavinta iš Marčiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Marčius. Į lenkų kalbą atėjo ji iš dzūkų formos Marculis.

Marczak – iš Marčėkas, kuris yra priesagos ėk– vedinys iš Marčiaus.

Marczewski – suslavinta pavardė iš Marčiaus.

Marczuk – plg. Marčius, iš kurio patroniminės priesagos –uk– vedinys Marčiukas.

Margiel – suslavinta pavardė iš Margelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Margis.

Margielewski – suslavinta pavardė iš Margelis (žr. Margiel).

Margiewicz – suslavinta pavardė iš Margis.

Margol – iš Margalis (plg. margas `raibas’).

Markielanis – iš Markelionis, kuri yra dviejų patroniminių priesagų –el– ir –on– vedinys iš Markelionis.

Masal – iš Maselis, kuri į lenkų kalbą atėjo iš dz. Masalis. Tai priesagos –el– vedinys iš Masys.

Masalski – iš Masalskis, kuri yra suslavinta iš Maselis (žr. Masal).

Masiul – iš Masiulis, kuri yraa –el– priesagos vedinys iš Masys.

Masiulaniec – suslavinta iš Masiulionis, kuri yra priesagų –ul– ir –on– vedinys iš Masys.

Masiulewicz – suslavinta iš Masiulis, kuri yra priesagų –ul– vedinys iš Masys.

Massal – iš Maselis (žr. Masal).

Matejko – iš Mateika. Pavardės šaknis siejasi su krikšto vardu Matas. Tačiau su lietuvių kalba sieja ją patroniminė priesaga –eik-.

Šią pavardę Lenkijoje išgarsino Jan Alojzy Matejko (gim. 1838 Krokuvoje, mir. 1893 lapkričio 1 Krokuvoje) – lenkų tapytojas. Rengėsi tapyti religinius paveikslus, tačiau vaikystėje Krokuvoje išgyveno austrų bombardavimus (1848 m.) ir sausio sankylį (1863), ir gal tai lėmė, kad didžiausią dėmesį skyrė istorijai ir mūšiams. Garsiausi paveikslai: “Žalgirio mūšis”, “Prūsų nuolanka”, “Mūšis ties Raclavicais”.

Matuk – iš Matukas (iš krikkštavardžio įvardinto Mato sūnus).

Matukanis – iš Matukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš Matukas.

Matukiewicz – iš Matukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Matas.

Matułajtis – iš Matulaitis. Ši yra dvigubos priesagos –ul– ir –ait– vedinys iš Matas.

Matulanis – iš Matulionis. Tai dvigubos priesagos –ul– ir on– vedinys iš krikštavardžio Matas.

Matulewicz – iš Matulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Matas.

Mawduk – iš Maudukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Maudys ir sietina su liet. veiksmažodžiu maudyti.

Mazgaj – iš neaiškios kilmės priesagą turinčio asmenvardžio Mazgas (plg. mazgas `neūžauga’).

Mażejko – iš Mažeika.

Mażul – iš Mažiulis. Taipp įvardinta nedidelio ūgio žmogų.

Medwid – iš sudurtinės pavardės Medvydas. Įdomu tai, kad Lietuvoje jau ši pavardė neužregistruota. Tai sudurtinis asmenvardis. Pirmą šaknį galima sieti su liet. daiktavardžiu medė „miškas, giria”, antrą su vysti “išvysti, pamatyti”. Gal taip buvęs pavadintas miško prižiūrėtojas?

Mentel – iš Mentelis, Mentelė, patroniminės priesagos –el– priesagos vedinių iš Mentė.

Miciūnas – iš Miciūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Micius.

Mickiewicz – lenkiškai suformuota pavardė iš Mickus (žr. Mickevičius).

Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Adomas Mickevičius, kilęs iš senos lietuviškos bajorų Rimvydžių–Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.

1815 m. baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo Frydricho Šilerio, J.V. Gėtės kūrinius, žavėjosi Džordžo Bairono poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studentaudamas.

1817 m. su bendraminčiais įkūrė Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. Universiteto profesorius Joachimas Lelevelis sudomino istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau tapo labai reikšminga poeto kūryboje.

1819 m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Į keturis tūkstančius gyventojų tuomet turėjusį Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate Rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija.

1820 m. rudenį poetą sukrečia motinos mirtis, 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.

Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, ir ji tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė „Svitezietę“, kuri 1822 m. išspausdinta Vilniuje pirmajame „Poezijos“ tome.

1823 m. pasirodė antrasis poezijos rinkinys. Tačiau caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. 1823 m. spalio 23 d. suimtas ir A. Mickevičius. Šešis mėnesius buvo kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne, jam grėsė ištrėmimas ir kalėjimas. Tik pasibaigus bylai, už užstatą 1824 m. balandžio 21 d. išleistas iš kalėjimo. 1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į Sankt Peterburgą. Čia susipažino su Aleksandru Puškinu.

Kurį laiką gyveno Odesoje. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą, kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826 m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą.

Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Nuo 1840 m. Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. 1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.

Kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė. Poetą palaidojo Paryžiuje, o 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.

Mielziuk – neaiškios kilmės, galbūt iš Melžiukas, kurį galima sieti su veiksmažodžiu melžti? Lietuvoje tokia pavardė nežinoma, tuo tarpu Lenkijoje yra jų ne viena.

Mieszkiełło – iš Meškėla.

Miezio – iškreipta iš Miežis ar Miežys (plg miežis `pašarinis grūdas’).

Mięturko – galbūt iš Menturis. Mažybinė priesaga –k– galėjusi atsirasti jau lenkų kalboje.

Mikielski – suslavinta iš Mikelis, o ši priesagos –el– vedinys iš Mikas.

Mikołejko – sulenkinta iš liet. Mikaleika, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Mikolas (Mykolas).

Mikołajun – iš Mikalojūnas. Tai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš krikštavardžio Mikalkojus.

Mikuć – iš Mikutis, kuri yra patroniminės šaknies –ut– vedinys iš krikštavardžio Mikas.

Žinomesnė šia pavarde yra Hanna Mikućg. 8 sierpnia 1955 m. rugpjūčio 8 Lodzėje – lenkų kinofilmų ir teatro aktorė. 1978 metais baigė Lodzės aukštojooje valstybinėje filmo ir teatro mokykloje Aktorystės fakultetą.

Mikulak – iš Mikuliokas. Jos ilga istorija. Ištakos yra Mikas, vėliau Mikulis, dar vėliau prisidėjo pejoratyvinė priesaga –ok-. Lietuvoje artimiausia pavardė yra Mikulionis.

Mikulewicz – iš Mikulevičius, kuri yra suslavinta iš Mikulis, o ši iš Mikas.

Mikulski – suslavinta iš Mikulis. Patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Žinomas šia pavarde atstovas yra lenkų aktorius Stanisław Mikulski (g. 1929 gegužės 1 Lodzėje) – lenkų teatro ir filmo aktorius. Plačiausiai pagarsėjęs 1967-1968 filmo seriale Brangiau už gyvybę, kur vaidino lenkų šnipą vokiečių kariuomenėje Hanso Kloso vaidmeny. 1988-1990 ėjo Lenkų kultūros centre direktoriaus pareigas Maskvoje.

Milewski – suslavinta iš Milius. Šitaip įvardintas buvo žmogus, kuris vėlė milą.

Miłosz – iš Milošas. Taip įvardinta žmogų, kuris vėlęs milus.

Miłun – veikiausiai iš Milūnas, kuri yra vedinys iš Milius. Taip vadinta milą veliantį žmogų.

Mindziukiewicz – suslavinta iš dzūkiškos formos Mindziukas, kurios šaknis sietina su liet. veiksmažodžiu mindžioti „trampti”. Tokios pavardės Lietuvoje neužfiksuota.

Minksztyn – iš Minkštynas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta. Artimiausios jai žinomos yra Minkštimas ir Minkštis.

Misiuk – iš Misiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš žargoninio vardo Misius (plg. rus. Michail).

Misiukanis – iš Misiukonis, ši yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš (žr.) Misius.

Misiukiewicz – suslavinta iš Misiukas. Tik patroniminė priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Misiun – iš Misiūnas, kuri yra patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš (žr.) Misius.

Miszkiel – iš Mišk-elis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Miškas < Mykolas.

Miszkiewicz – suslavinta iš Miškas (žr. Miszkiel).

Mociun – galbūt iš Mačiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinio iš Macius ar Matas?

Moczulewski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinio iš Mačius ar Matas.

Moczulski – suslavinta iš Mačiulis (patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Mačius).

Moćkun – iš Mockūnas – patroniminės priesaagos –ūn– vedinys iš Mockus (iš krikšto vardo Motiejus, Matas, Mackus).

Modzalewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.

Modzolewski – perdirbta iš Medelis. Tai Medeliauskas, mūsiškiau – Medeliūnas.

Moliuszys – iš Moliušis. Taip įvardinta prie molio turėjusį žemę.

Moniuszko – sudėtingas raidos kelias. Kai kas mano, kad iš skolinio Manas (vok. Mann – tokia pavardė) pridūrus priesagą –– atsirado Maniušis, iš kurios su pejoratyvine priesaga –k– susidarė Maniuška, kuri lenkų kalboje dėsningai išvirto į Moniuszko. Tačiau įmanomas ir kitoks žvilgsnis.

Moniuška – yra dvigubos priesaagos –– ir –k– vedinys (plg. Kaluškakaluška “prastas kalvis, kalinėtojas”). Galbūt yra gimininga su pavardėmis Maneika, Maneikis, Manelis, Manionis, Maniūnas, Maniušis, Moneika, Monis, Monius. LPŽ autoriai mano, kad šias pavardes veikiausiai galima sieti su lietuvišku veiksmažodžiu manyti. Kaip Moneika santykiauja su Maneika, taip Moniuška su Maniuška. Maniuškos pavardė yra kilusi iš daiktavardžio maniuška “nerealiai galvojantis”. Balsių o : a kaita yra galima lietuvių tarmėse (ratai : rotai, braliai : broliai), bet galėjo ji įvykti jau pačioje lenkų kalboje (plg. nagas : noga, vanduo : woda, zara : zorza).

Garsiausias šios pavardės turėtojas buvo Stanisław Moniuszko (1819-1972), lenkų kompozitorius. Gimė netoli Minsko, mokėsi Varšuvoje ir Berlyne. 1840 m. vedęs vilnietę apsigyveno Vilniuje, kur lankydavosi ir anksčiau. Ligi 1842 m. buvo Šv. Jono bažnyčios vargoninkas. Dirigavo teatro orkestrui, rūpinosi muzikinės literatūros leidimu. Sukūrė daug operečių ir vodevilių Vilniaus teatrui, apie 300 dainų, 4 Aušros vartų litanijas. 1846 m. parašė operą „Halka”, kuri buvo pastatyta Vilniuje 1848 m. (koncertinė versija) ir 1854 m. (sceninė versija); Varšuvoje jos ilgai nepraleido cenzūra. Trejus metus koncertavo Druskininkuose. 1858 m. persikėlė iš Vilniaus i Varšuvą, ten gyveno ligi mirties. 1862-1865 m. sukūrė antrąją garsią operą „Baisusis dvaras”.

Moniuška laikomas antruoju reikšmingiausiu lenkų kompozitoriumi romantiku (po Frederiko Chopino), jo operos populiarios ligi šiol. Kūryboje ryškūs regioniniai – baltarusiški ir lietuviški – motyvai.

Moniuškos žodžiais tariant, tai, „kas tautiška, regioniška, čionykštiška, tai, kas yra mūsų vaikiškų prisiminimų aidas, niekad nesiliaus patikti tame krašte gimusiems ir užaugusiems”. 

Lietuviška tematika parašyta jo baladė „Trys Budriai” (Adomo Mickevičiaus žodžiai), mitologinės kantatos „Milda” ir „Nijolė” (Józefo Ignaco Kraszewskio žodžiai), dainos Liudviko Kondratavičiaus žodžiams ir kt.

Vilniuje Moniuška gyveno Vokiečių g. 26, koncertuodavo Riomerių namuose (Bokšto g. 10). Skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios stovi jo biustas (skulpt. Bolesław Balzukiewicz, 1922). Tam biustui panaudotas 1915 m. išgabento į Rusiją Aleksandro Puškino paminklo postamentas.

Tekstas: Tomas Venclova „Vilniaus vardai”

Mordel – šaknis neaiškios kilmės, tikriausiai skolinys, tačiau priesaga –el– sieja ją su lietuvių kalba.

MotukMatukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Matas.

Motulewicz – iš Matulis, ir suslavinta į Matulevičius. Priesaga –ul– rodo šią pavardę susiformavus lietuvių kalbos aplinkoje.

Muras – iš Mūras. Apeliatyvas mūras “mūryta siena”. Taip įvardinta stiprų žmogų.

Motulewski – kitaip suslavintas Matulis.

Możejko – iš Mažeika, kuri sietina su liet. būdv. mažas.

Możuch – galbūt iškreipta iš Mažukas? Taip būtų įvardintas nedidelio ūgio žmogus.

Mużyło – iš liet. Mužila ar Mužilas. Veikiausiai gali būti siejama su mūža `žioplys’. Priesaga –yla lenkų kalbai nėra būdinga, tuo tarpu lietuviškų pavardžių su –il– ar –yl– taikosi neretai.

Myszukiewicz – gali būti suslavinta iš Mišas < Mykolas. Tačiau kai kuriais atvejais gali būti trumpinys iš dvikamienio asmenvardžio Miš-tautas.

 

Narbut – iš Narbutas. Tai sudurtinė pavardė – nar– : nor– sietina su noras, norėti, antroji šaknis sietina su liet. veiksm. būti.

Ryški šios pavardės asmenybė yra Vladimir Ivanovič Narbut (g. 1888 balandžio 14 viensėdyje Narbutovka, mirė 1938 balandžio 14) – ukrainiečių kilmės rusų poetas, studijas baigęs Peterburge. Jo brolis Georgij Ivanovič Narbut buvo tapytojas.

Po Spalio revoliucijos persikėlė į Odesą, vėliau į Rostovą prie Dono, dar vėliau į Kijevą, kur įstojo į Rusijos komunistų partiją (bolševikų). Voroneže redagavo dvisavaitraštį Siriena. 1923 m. atvyko į Maskvą. Dauguma jo trečiame dešimtmetyje rašytų kūrinių liko rankraščiuose ir buvo išleisti tiktai 1983 m. Paryžiuje knygelėje Rinktinė.

Jo sumanytas ir su B. Regninu leidžiamas literatūrinis mėnraštis 30 dienų (30 дней) buvo uždarytas, o pats Narbut pakliuvo į nemalonę.

1936 spalį buvo areštuotas ir apkaltintas ryšiais su ukrainiečių nacionalistine grupe, atseit varusia antitarybinę agitaciją. Nuteistas penkeriems metams kalėti atsidūrė Kolymoje, vienoje iš Gulago stovyklų. 1938 buvo sušaudytas.

Narbutowicz – suslavinta iš Narbutas (žr. Narbut).

Narejko – iš Noreika. Apeliayvas noreika – “žmogus, kuris daug nori”.

Narel – iš pavardės Narelis, su kuria giminingos yra pavardės Nareika ir Norelis (žr. Narejko).

Narkiewicz – suslavinta forma iš Narkus ar Norkus, kurios sietinos su liet. norėti, noras.

Nartowicz – suslavinta iš išnykusios Nartas. Išlikusi artimiausia pavardė yra Narteika. Liet. nartus „užsispyręs; greitas, karštas, smarkus; greit įnirštantis, piktas”.

Naruszewicz – suslavinta iš Narušis. Dėl nar– plg. Narbutas.

Žymesnė šia pavarde atstovė yra Dorota Naruszewicz – lenkų teatro ir filmo aktorė. Turi dvi dukras: Niną(2003)  ir Nellę (2006). Balladinoje vaidino slaugę, Pone Tade – Evą Stalininkaitę, Klano seriale vaidina Beatą Chojnicką/Borecką.

Naruszko – iš Noruška. Tokios pavardės LPŽ nepateikia. Aptinkamos ten tik aartimos: Noruišis, Norūnas, Norus, Norušaitis, Norušas, Norušis. Tai priesagos –k– vedinys iš Norušas.

Narutowicz – Lietuvos lenkakalbės kanceliarijos perdarinys iš Naruta ar Narutis.

Pavardė paplitusi Lietuvoje, žinoma ir Lenkijoje. Gabriel Narutowicz – pirmasis Lenkijos prezidentas, kurį 1922 m. Varšuvoje nušovė kraštutinis lenkų nacionalistas.

Gabrielius Narutavičius gimė 1865 m. Brevikių kaime (dab. Alsėdžių sen., Plungės rajonas). Mokėsi Mintaujoje, 1891 m. baigė S. Galen inžinerijos mokslus. Dirbo elektrotechnikos srityje – statė vandens jėgaines. 1907 m. buvo Ciūricho politechnikumo profesorius, 1913-1920 m. – Ciūricho politechnikumo dekanas. 1920 m. persikėlė gyventi į Lenkiją, kur bvo paskirtas viešųjų darbų ministru. 1922 m. atvyko į Vilnių, užsiėmė okupuoto Vilniaus reikalais. Jo įsakymu buvo paleisti čia buvę areštuoti lietuviai.

1922 m. – Genujos konferencijos narys.

1922 m. – Lenkijos užsienio reikalų ministras.

1922 m. gruodžio 14 d. išrinktas Lenkijos prezidentu.

1922 m. gruodžio 16 d. žuvo (nušautas per E. Niewiadomskio parodos atidarymą).

Naszlenis – iš Našlėnas ar Našlenis. Pavardė fonetiškai gan tiksliai perimta į lenkų kalbą.

Newol – iš (žr.) Nevulis.

Nida – plg. upės vardą Nida.

Niemunis – iš Nemunis. Apeliatyvas nemunas „vandens potvynis, pakilęs vanduo“. Nemuniu galėjo būti įvardintas gobšus ar godus žmogus.

Nietupski –kai kuriais atvejais ji gali būti suslavinta iš Lietuvoje neaptiktos dvikamienės pavardės Net-upis (plg. upę Neta, su kurios vardu siejamas Netimero vardas, ir daiktavardį upė).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Karol Nietupski – gydytojas internistas.

Niewul – iš (žr.) Nevulis.

Niewulis – iš (žr.) Nevulis. Ši pavardė perimta į lenkų kalbą tiksliai fonetiškai.

Nikścin – perimta iš dzūkiškos formos Nykšcinis < Nykštinis (plg. nykštys).

Nogal – iš Nuogalis ar Nuogalius (plg. nuogas `neapsirengęs’ bei nuogalis ar nuogalius `neapsirengęs; žirniuose gyvenanti mistinė nuoga būtybė’).

Nogol – veikiausiai iš Nuogalis ar Nuogalius (žr. Nogal).

Nomejko iš liet. Nomeika, plg. Nameika.

Norko – iš Norkus, sietina su liet. veiksm. norėti.

Norkowski – kai kuriais atvejais suslavinta iš Norkus.

Norwid – iš lietuviškos pavardės, sudarytos iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).

Bene garsiausia Norvydų kilties asmenybė yra Cyprian Kamil Norwid, gimęs lenkiškoje šeimoje, žymus XIX a. lenkų poetas ir tapytojas, kūręs eiles, poemas, dramas, piešinius bei tapybos kompozicijas.

Cyprian Kamil Norwid gimė Mazovijos kaime, pusiaukelėje tarp Radzymino ir Wyszkowo. Jo krikštatėvis buvo Cyprian Szukiewicz (Šukevičius – sulenkinta pavardė iš Šukys, kuri sietina su daiktavardžiu šukė “skeveldra; peilio ar kirvio ašmenyse išmušta vieta”). Norvydo tėvas Jan (1784-1835) buvo Radvilų plenipotentas (įgaliotasis pasiuntinys). Šie atvejai mums rodo, kaip labai buvo susipynę mūsų likimai, nubraižę mūsų pavardžių raidą, ir kaip mes tolome nuo savo tautos.

Nosel – iš Noselis (plg. liet. Nosis).

Nowel – iš Naujalis (žr. Nowialis).

Nowialis – iškreipta, bandant lenkinti, iš Naujalis, sietina su liet. naujas, naujakurys.

 

Obiecunas – iš Abičiūnas. Patroniminė priesaga –un– ir galūnė sieja su lietuvių kalba. Tokia pavardė Lietuvoje nežinoma.

Ogórkis – iš (žr.) Agurkis.

Okrągły – iš (žr.) Akranglis. Būtų logiška šią pavardę sieti su lk. būdvardžiu okrągły „apskritas, apvalus”, tačiau gali būti ji perdirbinys ir iš lietuvių kalbos.

Oksztel – kilmė neaiški, tačiau mums pažįstama yra patroniminė priesago –el-.

Okulanis – iš Akulionis. Priesaga parodo, kad ji sudaryta lietuvių kalbos dirvoje.

Okulewicz – suslavinta iš Akulis, kuri sietina su liet. akis.

Olechna – iš (žr.) Alekna.

Olechnowicz – suslavinta iš Alekna.

Omelianczuk Omelian-cz-uk < Omelijonas ׀׀ Omelijanas, (žr. Litwin-cz-ukLitwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.

Omelianczyk – (žr. Omelianczuk) su lenkiška priesaga –yk, kurią liet. kalboje atitinka priesaga –ik– (plg. Omelijančikas). Lietuvių kalbos sluoksnis yra senesnis, taigi lenkų kalba šią priesagą paveldėjo iš baltų. Plg. Andruczyk.

Orluk – iš Orliukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš neaiškios kilmės pavardės Orla. Priesaga ir sieja ją su lietuvių kalba.

Orzoł – iš Ąžuolas.

Oszkinis – iš (žr.) Ožkinis.

Oszmian – iš Ašmėnas, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš Ašmys. Ši yra siejama su liet. skaitv. ašmas, kaip Trečiokas su trečias.

 

Pac – pavardė kilusi iš krikšto vardo Ipatijus arba Povilas, plg. brus. Pac : Ipatij, Pac : Paviel (LPŽ) arba lenk. Paweł. Giminingos pavardės: Pacauskas, Pacevičius, Pocevičius.

Giminingos yra pavardės ir kamiene turinčios balsį o: Pocas, Pocis, Pocys, Pociukonis, Pociulis, Pociūnas, Pocius, Pocka, Poculaitis, Pocus bei Pocauskas, Pocevičius.

Garsiausias Pacų giminės atastovas yra Mykolas Kazimieras Pacas († 1682 m.). Buvo jis Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas, žymus karvedys, Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios fundatorius. Po bažnyčios slenksčiu esti bažnyčios fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco kapas. XVIII a. pabaigoje perkūnas trenkė į tą kapą, apnaikindamas lentą, ant kurios buvo išraižyta: Hic iacet peccator “čia guli nusidėjėlis” – be pavardės ir titulų. Apnaikintą plokštę pakabinta sienoje, įeigos į bažnyčią dešinėje pusėje, o kapą pridengta nauja glūdinta akmenine plokšte. Bažnyčios fasade auksinės raidės skelbia: “Regina pacis, funda in pace” (Taikos karaliene, stiprinki taiką).

Suvalkų krašto istorijoje ryškių pėdsakų palikęs ir Liudvikas Mykolas Pacas (žr. Dauspūda).

Paciukanis – iš (žr.) Paciukonis.

Pacuk – iš Pacukas (veikiausiai iš Pacas).

Pacuła – iš Pacula, kuri veikiausiai yra priesagos –ul– vedinys iš Pacas.

Joanna Pacuła, gim. 1957 metų sausio 2 dieną, yra lenkų aktorė, kuri devintame ir dešimtame dešimtmety pasiekė pergalių Hollywoode.

Pakulnis – iš Pakulnis. Apeliatyvas pakulnis „bato paaukštinimas po kulnu, kulnas”. Gal taip įvardinta paklusnų žmogų?

Maria Pakulnis yra šiuo metu žymi lenkų aktorė, gimusi Gižicke 1956 metų liepos 2 dieną. 1982 metais atliko Romualdo tarnaitės Barbarkos vaidmenį pagal Česlavo Milošo apysaką Įsos slėnyje.

Pakulski – suslavinta iš Pakula (žr. Pakuła).

Pakuła – iš Pakula, liet. pakula „geras derlius; vieta klojime, kur kuliami javai“.

Palanis – iš Palionis, kuri yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Palys.

Palejko – iš Paleika, kuri yra patroniminės priesagos –eik– vedinys iš krikštavardžio Palys.

Palikot – veikiausiai dvikamienis asmenvardis Pali-kotas (plg. palios `pelkės’ ir kotas `laibi medeliai’, plg dar vietovardį Palkotai).

Žinomesnė šia pavarde asmenybė yra Janusz Marian Palikot, g. 1964 spalio 26 Bilgorajuje – lenkų politikas, verslininkas, seimo deputatas.

J.Palikoto motina išgyveno Maidaneko koncentracijos stovyklą, tėvas – LJDP narys, tačiau išstojo iš partijos, kuomet dėl opozicinės veiklos areštavo jo sūnų.

J.Palikot studijavo Liublino katalikų universitete filosofiją, baigė Varšuvos universitetą, kur apgynė magisterinį darbą „Kanto transcendentinė vienuma ir percepcija“. Pastarajame ano amžiaus dešimtmetyje pradėjo ūkinę veiklą. Įkūrė šampano firmą, kur buvo valdybos pirmininku. Vėliau ją pardavęs įsteigė bendrovę, gaminančią degtinę. Ją pardavęs tapo leidyklos bendrasavininku.

 

Jest także współwłaścicielem wydawnictwa Słowo/obraz terytoria. Do czerwca 2005 pełnił funkcję wiceprezesa Polskiej Rady Biznesu i Polskiej Konfederacji Pracodawców Prywatnych, zasiadał w Komisji Trójstronnej. Už ūkinę veiklą LkR prezidento dekretu buvo apdovanotas Auksiniu Nuopelnų Kryžiumi.

Dukart laimėjo parlamentinius rinkimus. Viešose išeigose pasižymi neapdairiomis frazėmis. Per televiziją pareiškė: „Prezidentą Lechą Kaczinskį laikau chamu”, dėl ko buvo tardomas už garbės plėšimą. Prigijo apibrėžtis „polikotizacija”, reiškiantis politikos ir viešojo gyvenimo kreipimą vulgarizmo keliu.

Gyvena Liubline, dukart vedęs, iš kiekvienos santuokos turi po du vaikus.

Panas – iš Ponas. Apeliatyvas ponas „gerai gyvenantis, pasiturintis žmogus”.

Panawa – iš Panava ar Panavas, žargone reiškiantis ponišką.

Panganis – iš Pangonis. Lietuvoje tokia pavardė nėra žinoma, išlaikė ją tikl lenkų kalba. Gal tai patroniminės priesagos –onis vedinys iš Pangys, kurios kilmė nėra aiški.

Papis – iš Papys, kuri kilusi iš Papas (liet. papas „krūtis, spenys, žindukas; dusulys“). Dar plg. Papelis, Papinykas. Žr. Z. Zinkevičius „Lietuvių antroponimika“ 180 p.

Žinomas šios pavardės turėtojas yra Wojciech Papis – Lenkijos pramonės-prekybos kongregacijos vicepirmininkas, Žečpospolitos dešinijos lyderis Bydgoščės apygardoje.

Parakiewicz – suslavinta iš Parakas (plg. parakas `lengvai užsideganti medžiaga; karštakraujis’).

Parda – kilmė nėra aiški, tačiau gali būti gimininga su liet. parda „pardavimas“, parduoti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, taigi ši yra išlikujsi tik lenkų kalboje.

Pardo – kilmė nėra aiški, žr. Parda.

Parejko – iš Pareika. Tai priesagos –eika vedinys, plg. Paraitis, Parutis… (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius, 1977, 180 p.). Šaknies reikšmė nėra aiški.

Patejko – iš Pateika ar Poteika, kurios yra patroniminės priesagos –eik– vediniai iš svetimos kilmės Potas.

Paukszt – iš Paukštys, vedinys iš liet. paukštis.

Paulukanis – iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo Paulius.

Pawluć – iš Pauliutis ar Paulutis, kurios yra vediniai iš krikkštavardžio Paulius.

Pawluk – iš Pauliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš krikštavardžio Paulius.

Pawłukanis – kiek iškreiptai iš Pauliukonis, kuri yra dviejų priesagu –uk– ir –on– vedinys iš krikšto vardo krikštavardžio Paulius.

Pawlukiewicz – iš Pauliukevičius, kuri yra suslavinta iš Pauliukas (žr. Pawlukanis).

Pawlukojć – iš Paulukaitis. Ši yra dviejų priesagu –uk– ir –ait– vedinys iš krikštavardžio Paulius.

Pawlukowski – suslavinta iš Paulioukas.

Pawlun – iš Pauliūnas.

Peda – iš Pėda (plg. pėda „kojos dalis“).

Perkuć iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Perkutis < Perkus (taip pat neišlikusios, jų kilmė neaiški), kurią lenkai perėmė iš dzūkų Perkucis. Mažybinė priesaga –ut– veda į lietuvių kalbą. Gal iškreiptas kamienas iš parkas `šašas’?

Perwejnis – iš Perveinis ar Perveinys. Pavardės kilmė nėra aiški, veikiausiai iškreipta iš Pervainis. Tai būtų dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo Per-(plg. Per-kūnas), antrasis pažįstamas iš pavardės (žr.) Vaina.

Petrajtis – iš Petraitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Petras ir reiškė Petro sūnų.

Petrajtys – iš Petraitis (žr. Petrajtis).

Pieciukanis – iš Pečiukonis, kuri yra patroniminės priesagos –on– iš Pečiukas.

Pieciun – neaiški kilmė, tik patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Pieczul – iš (žr.) Pečiulis.

Pieczulis – fonetiškai perimta iš Pečiulis.

Pietranis – iš Petronis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš krikšto vardo Petras.

Pietras – perimtas krikštavardis Petras.

Pietruć – iš Petrutis, kuri yra patroniminės priesagos –ut– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietrukanis – iš Petrukonis, kuri yra dviejų priesagų – –uk– ir –onis vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietrukiewicz – suslavinta iš Petrukas.

Pietrulinski – suslavinta iš Petrulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Pietruszka – iš Petruška, kuri turi dvi priesagas: –– ir –k-.

Pietruszkiewicz – suslavinta iš Petruška (žr. Pietruszka).

Pigiel – iš Pigelis < Pigas. Kitos rtimos pavardės: Pigantas, Pigėnas, Pigulevičius. Tai senos dvikamienės pavardės Pi-gas ar Pi-gis patroniminės-mažybinės priesagos –el– vedinys. Dėmenų Pi– siejamas su prūsų pi „prie” (Pi-kantas, Pi-kilas) ir antro Ga– (Ga-bartas, Ga-vilas) reikšmė išblukusi. Bet gali čia būti antro dėmens trumpinys, redukuotas iki priebalsio g– (Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai, 124, 316 p.); plg. dar pigus. Yra ir daugiau panašių pavardžių.

Pik – kai kuriais atvejais iš (žr.) Pykys.

Piktel – iš Piktelis, kuri savo ruožtu yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Piktas (plg. piktas `nedraugiškas’).

Pikul – į lenkų kalbą pakliuvęs iš liet. Pykulis – supykti linkęs žmogus. Lietuvoje šios pavardės neišlikę. Artimiausios yra Pikūnas, Pikutis, Pikužas ir suslavinta Pikulskis.

Pasižymintis šia pavarde žmogus yra Andrzej Pikul – žinomas Lenkijos pianistas.

Žinomas ir Jan Pikul – lenkų dvasininkas, kuris kuria kompiuterines spausles.

Pilis – iš Pilis, kuri yra trumpinys iš rytų slavų vardo Filipp.

Piłka – iš Pilka ar Pilkas (plg. pilkas).

Piłsudski – suslavinta pavardė iš liet. Pilsudskis. Pilsudskio pavardė – kaip mano lenkų kalbininkas W. Smoczyński, yra kilusi iš vietovardžio Pilsūdai, kurį toliau lygina jis su liet. pilsūdas “pilies teisėjas”. Tačiau prof. Zigmas Zinkevičius mano, kad ši pavardė, nors iš tiesų yra kilusi iš minimo vietovardžio Pilsūdų, tačiau šis vietovardis reiškia sūdų ar sūduvių pilį, ne pilies teisėją, plg. Gir-sūdai, Kap-sūdž-iai, Auk-sūd-ys, Lyk-sūd-ė ar Sūd(a)-laulkis, Sūda-raistis, kurie su teisėju tikrai neturi nieko bendro (: sūd-yti `pamažu, smulkiai lyti’, iš čia ir Sūd-uvos vardas, rodantis drėgną, pelkėtą kraštą). Bet pridurti reikia, kad asmenvardžių dėmuo Sud– yra žinomas ir tokiose pavardėse, kaip: Sudas, Sudeikaitis, Sudėnas, Sudeika, Sudeikis ir kt. Z.Zinkevičius mano, kad dėmes Sud– išblukusi reikšmė rodo jį greičiausiai esantį paveldėtą dar ankstyvųjų baltų (“Lietuvių asmenvardžiai” 141 psl.

Garsiausias ta pavarde žmogus buvo Józef Piłsudski (mūsų vadinamas Juozu Pilsudskiu).

Pilsudskiai yra kilę iš senos sulenkėjusių Lietuvos bajorų Giniotų giminės. Ginioto pavardę (sudarytą iš liet. veiksmažodžio gin-ti ir priesagos –otas) šalia Pilsudskio, vartojo ir pats Józef Piłsudski savo veiklos pradžioje, kol siekė atgaivinti Lietuvos-Lenkijos uniją. Lietuvoje buvo kelios Pilsūdų gyvenvietės. Vieną jų įsigijo Baltramiejus Stanislovas Giniotaitis (lenkų rašomas Giniatowicz), ir jo palikuonys buvo vadinami Pilsudskiais, kad atskirtų nuo kitų Giniotų ir Giniotaičių.

Józef Piłsudski (Józef Klemens Piłsudski) g. 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių raj., mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. Jo motina – Marija Bilevičiūtė, taip pat kilusi iš senos žemaičių bajorų Bilevičių giminės. Jos senelis kritikavo lenkų rašytoją Henryką Sienkiewiczą už nepagarbų atsiliepimą apie Bilevičius. Józefo tėvas valdė Pašušvio dvarą, bet vėliau persikėlė į Zalavą (lenkai rašydavo Zułów) prie Pabradės, į žmonos motinos pavaldėtą dvarą. Ten 1867 m. ir gimė garsusis Lenkijos maršalas.

Józef Piłsudski buvo ketvirtas vaikas 12-kavaikėje neturtingų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, visa šeima persikėlė į Vilnių, kur Jozas lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 1888-1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislovu praleido Sibire. Yra duomenų, kad Juozas kažkiek dar kalbėjo ir lietuviškai. Tuo tarpu jo brolis Bronislovas, žymus etnografas, ainų (tauta Japonijos saloje) kultūros tyrėjas, buvo išleidęs knygą apie lietuviškus kryžius, o I pas. karo metais vadovavo lietuvių Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetui. Posėdžiuose net pirmininkavo lietuviškai.

1892 m. grįžęs iš tremties, Juozas gyveno Teneniuose prie Prūsijos sienos. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. 1900 m. buvo suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu kvietė japonus padėti išlaisvinti Lenkiją. Vadovavo politinei teroristinei grupuotei, kuri grobė bankus. 1908 m. užpuolė traukinį prie (žr.) Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam armijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę, ir jam pritarė didžiosios Europos šalys (net ir JAV).

1914-1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje.

1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Römerio vyriausybę, vėliau valstybės perversmą, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo. Lenkai Pilsudskį kaip atkaklųjį “lietuvį” toleravo, nes matė jo neeilinius gabumus. Imponavo jo ambicijos sukurti Lenkiją “nuo jūrų iki jūrų”. Visuomet apie save būrė iš Lietuvos kilusius asmenis, jais labiausiai pasitikėjo. Jis Lietuvą laikė geresniąja Lenkijos dalimi, tačiau savo raštuose kalbėjo ne apie  lietuvių tautą, o tik apie lietuvių liaudį. Taigi rašė: naród polski, bet lud litewski. Buvo jis tipiškas ir bene paskutinis, anot Adomo Mickevičiaus, “gente Lituanus, natione Polonus”.

1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu S. Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką užsitikrinant Lenkijai nepriklausomybę.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos Respublikos Konstitucija. Formuodamas I Lenkijos vyriausybę, prezidentu paskyrė savo gerą draugą Lietuvos dvarininką Gabrielių Narutavičių (žr. Gabrielius Narutavičius), užsienio reikalų ministru – švenčioniškį Konstantą (žr.) Skirmuntą, ir tuomet Lenkiją valdė trys lietuviai.  Bet po penkių dienų prezidentas buvo nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį. Nuo 1923 m. jis vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926-1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926-1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas buvo palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – jo paties prašymu, Vilniuje, prie Rasų kapinių. Į kapines to meto lenkų dvasininkai širdies neįsileido dėl jo antibažnytinių išdaigų ir jos nepalaiminto gyvenimo būdo. Šalia iš Suginčių (Molėtų raj.) buvo atvežti ir motinos palaikai.

Šiandien Józef Piłsudski Lenkijoje išgyvena garbės renesansą. Kas bloga – užmiršta ir neminima, kas didinga – glorifikuojama. Gal tik popiežius Jonas Paulius II gali jį kiek nustelbti. Pilsudskio vardais puikuojasi miestų ir miestelių centrinės gatvės.

Pilwiński – veikiausiai suslavinta iš Pilvinis.

Pinczak – iš Pinčiokas ar Pinčėkas < Pinčius (plg. pinčiukas `nelabasis, pikta dvasia’.

Pirštuk – iš liet. Pirštukas.

Pisiak – iš Pisiokas. Įžvelgiama patroniminė priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba. Galbūt vedinys iš liet. veiksm. pisti `lytiškai santykiauti’ (lot. coire) arba lk. pisać bei rus. pisatj `rašyti’.

Plaga – iš Plegas (plg. pleguris “plepys”).

Plago – iš Plegas (žr. Plaga).

Plauszta – iš Plaušta, kurios kilmė nėra aiški. Tokios pavardės nepateikia LPŽ. Tačiau priesaga –t– rodo ją artimą lietuvių kalbai.

Plikunas – iš Plikūnas (plg. plikūnas `plikas ar nusigyvenęs žmogus’).

Pliszka – iš Pliška (pl. plikas „be plaukų“).

Podurgiel – kilmė neaiški, tačiau priesaga –el– leidžia ją sieti su lietuvių kalba. Tokios pavardės neaptikta Lietuvoje.

Podziewski – suslavinta iš Puodžius (plg. puodžius `puodų dirbėjas’) ir perimta iš dzūkų Puodzius.

Pojawa – veikiausiai iškreipta iš Pajaujis.

Pojawis – iš (žr.) Pajaujis.

Pojwis – redukuota forma iš (žr.) Pojawis.

Polanis – iš Palionis. Tai greičiausiai patroniminės priesagos –on– vedinys iš vardo Palys (Z.Zinkevičiaus teigimu iš Apolonas – „Lietuvių antroponimika” 68 p.; žr. dar Palanis).

Polonis – iš Palionis (žr. Polanis).

Połuboczek – dar kartą lenkų kalboje gavo mažybinę formą iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Palubokas, kuri yra priesaginės darybos iš Lietuvoje neaptiktos < Palubys (plg. po lubomis, palubys), tačiau tokią buvus paliudija pavardės Palubaitis, Palubeckas, Palubianka, Palubinskas.

Połubiński – suslavinta Palubinskas, plg. palubys – vieta prie lubų.

Pomian – iš Pamėnas (plg. pamėnas “šmėkla“).

Ponganis – fonetiškai perimta iš Lietuvoje populiarios pavardės Pangonis. Kilmė neaiški, galbūt tai dvikamienė pavardė, kurios pirmą dėmenį sudaro Pan– (kartais trumpinys iš krikštavardžio Steponas ar žargoniško Stepanka, bet gali būti ir išžargoninio Panas – plg. ponas) bei gonis `piemuo’ (plg. ganyti, naktigonė, tuomet išeitų ponų samdytas ganys). Verta atsižvelgti, kad gali tai būti priesagos –onis vedinys iš trumpinio Pang-, sietino su veiksmažodžiu pangerotis `painiotis, narpliotis’).

Poniszko – LPŽ pateikia tik išvestinę pavardę Poniškaitis. Taigi turėjusi būti pavardė Poniškis ar Poniškas. Ji išliko lenkų kalboje.

Popek – iš Papys (žr. Popis), kuriam lenkų kalboje suteikta mažybinė priesaga –ek. Tuomet išeitų, kad ši pavardė jau lenkų kalboje yra antros generacijos.

Popis – iš Papys (plg. papas), žr. dar Papis.

Popko – iš pavardės Papys jau lenkų kalboje perdarytos į Popek formos (žr. Popis).

Potejko – iš Pateika, sietina su liet. veiksm. pateikti.

Prolejko – iš Praleika. Patroninė priesaga –eik– ją sieja su lietuvių kalba. Šaknis pral– LPŽ autorių teigimu galbūt iš rytų slavų asmenvardžio Flor.

Pudlis – iš Pudlis. LPŽ pateikia tik suslavintą pavardę Pudlauskas. Lenkų kalba išlaikė jos nesuslavintą ir nesugadintą formą. Ji rodo šuns veislę.

Pukas – iš Pūkas (plg. pūkas „apatinė lengvoji smulkioji paukščio plumnksna”).

Pul – iš Pulius. Liet. pulius ar puliukas „viščiukas”.

Puniszko – iš Puniška ar Puniškis (žr. Puniškis).

Pupek – iš Pupa. Lenkų kalboje ji yra jau antros generacijos, kur gavo mažybinę priesagą –ek, kuri atitinka liet. priesagą –uk-.

Pupel – iš Pupelis (žr. Pupek).

Purwin – iš Purvinis ar Purvinius.

Purwiński – suslavinta forma iš Purvinis ar Purvinius.

Putra – iš liet. Putra. Kitos giminingos pavardės: (žr.) Putramentas, Putreika, Putrimas, Putris, Putrys, Putriūnas, Putrius.

Žymiausias šios pavardės turėtojas yra Krzysztof Jakub Putra (g. 1957 m. liepos 4 dieną) – lenkų politikas, senatorius ir 2005-2007 Senato vicemaršalas, Seimo deputatas, Seimo vicemaršalas.

Putrament – iš Putramentas. Tai pravardinė pavardė (plg. liet. putramentas “putruotas, putra išsitėpliojęs vaikas”).

Vienas šitos pavardės įžymybių buvo Jerzy Putrament (gim. 1910 m. lapkričio 14 d. Minske, mir. 1986 m. birželio 23 d. Varšuvoje), lenkų rašytojas, poetas, pulicistas, politinis veikėjas, Seimo deputatas, NKVD agentas, Lenkijos ambasadorius Paryžiuje.

Ketvirto dešimtmečio vidury perėjo į komunistines-internacionalines pozicijas. Karo metais pasitraukė į Maskvą. Tado Kosciuškos I divizijos politinis karininkas. 1944 m. buvo pasiųstas į Vilnių kalbinti, kad lenkų AK pereitų į Lenkų I armijos pozicijas.

Po karo dirbo Lenkijos literatų sąjungos Centro valdyboje (generalinis sekretorius, vėliau pirmininko pavaduotojas.

Buvo LkJDP Centro komiteto narys. Su Lietuvos rašytoju Vytautu Petkevičiumi 1971 m. pavasarį lankėsi Punske.

Puza – iš Puza (plg. puzenti `godžiai valgyti’).

Puzowski – suslavinta iš Puza (žr. Puza).

Pużuk – iš Pužukas (plg. pužas `mažas, storas’).

 

Racis – tai Račius (račius “ratų dirbėjas”). Fonetiškai išlaikyta sveika dzūkiška pavardė (iš dzūkiškos formos Racys).

Racz – iš Račius (plg. račius `račių dirbėjas’).

Raczkowski – suslavinta forma iš Račkus, kuri gali būti pejoratyvinės priesagos –k– vedinys iš Račius (žr. Racis).

Raczycki – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.

Raczyła – veikiausiai iš Račyla, kuri kilusi iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyłło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyło – veikiausiai iš Račius (plg. virbas: Virbyla).

Raczyński – veikiausiai suslavinta forma iš Račius.

Radziun – iš Radžiūnas. Tai patroniminės priesagos ūn– vedinys iš Radžius (Z.Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vinlnius 1977, 187 p.). Panašios dar pavardės: Radvila, Radžiušis, Radživilas, Radžvila, Radžvilas.

Radżiwiłko – iš Radživilka. Tai sudurtinis vardažodis. Pirmasis kamienas radž– (žr. Radziun), antrasis yra –k– priesagos vedinys iš Vilas, sietinos su liet. viltis. Apeliatyvas radvila „rastinukas, rastas vaikas”. Į lenkų kalbą ši pavardė atėjusi iš dzūkų.

Radziwiłł – iš Radvila (žr. Radziwiłko).

Žinomas šia pavarde žmogus yra Konstanty Radziwiłł, g. 1958 sausio 9 Vroclave, baigęs medicinos studijas Varšuvoje, gydytojas, Aukščiausiųjų gydytojų rūmų pirmininkas.

Radzun – iš Radžiūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Radžius, kuri savo ruožtu gali būti sutrumpėjusi iš kokios pavardės, pvz. Radžvilas ar pan. Dar

Radżiwiłowicz – suslavinta iš Radvila, (žr. Radżiwiłko).

Ragiel – iš Ragelis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys.

Ragienia – iš Ragienė (plg. Raginis, iš liet. raginis `raguotas; šykštus’. Į lenkų kalbą matyt pateko ji per našlę, iš kurios perėjo ir sūnums.

Ragin – iš Raginis, plg. ragas.

Raglis – iš Lietuvoje neišlikusių Rioglys ar Riogla (plg. dz. roglys, rogla `nevikrus, nerangus žmogus’).

Ragojsz – iš Ragaišis (plg. ragaišis `rupių miltų pyragas’).

Ragucki –suslavinta iš Ragutis, kuri sudaryta su priesagos –uk– vedinys iš Ragas, plg. ragas “kieta, smaili gyvulio kaktos išauga”.

Rakus – gal iš (žr.) Rėkus?

Ral – iš Ralis ar Ralys (plg. raliuoti `dainuoti ganykloje’ ar ralys `dainuojantis piemuo’).

Rał – iš Ralas (žr. Ral).

Rapiejko – iš Rapeika, plg. liet. Ropeika, Rupeika – galbūt sietina su liet. rupus (LPŽ).

Rasiul – iš Rasiulis, patroniminės priesagos –ulis vedinys  iš Rasys. LPŽ autoriai mano, kad kilusi ji galbūt ir krikštavardžio Gerasimas ar Rastislavas.

Ratasiewicz – suslavinta iš Ratas, kuri veikiausiai buvusi dvikamienė iš Ra-tautas. Trumpinys Ratas lenkams galėjęs atrodyti esantis kamienas, todėl prie jo ir pridėjo savo priesagą –iewicz.

Rauba – iš Riauba, plg. riaubà `apsileidęs, storžievis žmogus’.

Raubo – iš Riauba (žr. Rauba).

Rawinis – iš Ravinis, plg. liet. veiksm. rauti, ravėti. Ravais dzūkai vadina griovį.

Regucki – iškreiptai suslavinta iš Tagutis.

Rejbicz – iškreiptai suslavinta iš Raibis ar Raibys (plg. raibas `margaplunksnis’).

Rejkiewicz – gali būti suslavinta iš Reika, Reikys, kurios sietinos su liet. reikėti, reikalas.

Rejszel – iš Raišelis. Taip buvo įvardintas raišas, šlubas žmogus.

Rek – iš (žr. Rėkus).

Rekieć – iš Reketis ar Reketys, kurie siejasi su liet. reketis, reketys “nerangus žmogus; pikčiurna”.

Rekłajtis – iš Rėklaitis, patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Rėklys (rėklys „kas mėgsta rėkaloti).

Rekść – veikiausiai iškreipta iš Rakštys, plg. rakštis “pašinas”.

Rekuć – iš Rėkuris (žr. Rėkus).

Rentel – patroniminės priesagos –el– vedinys iš Rentys, plg. liet. rentauti „riesti, tuščiai kalbėti”.

Rogojsz – iš Ragaišis; plg. liet. ragaišis “prastas pyragas”.

Rogowski – iš Ragauskas, kuri kartais suslavinta pavardė iš Ragas.

Rogucki – suslavinta iš Rag-ut-is < Ragas, plg. dar ragas. Į lenkų kalbą veikiausiai pateko iš dzūkiškos formos Rag-uc-is.

Rojsza – iš Raišas ar Raiša (plg. raišas `šlubas’).

Romanczuk – iš Romančukas < Romanas ׀׀ Ramonas, žr Omelian-cz-uk, Litwin-cz-ukLitwin), plg. Leon-cz-uk (Leon). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –uk-.

Romejko – iš Romeika: Rameika. Taip buvo įvardintas ramaus būdo žmogus.

RopelRopelė ar Ropelis, kuri yea –el– priesagos vedinys iš Ropė (plg. ropė `tokia daržovė’).

Rudzis – iš Rudis (plg. rudis `kas rudais plaukasi’), kuri į lenkų kalbą pateko per dzūkų Rudzis.

Rugienis – perimta iš Rugienis, kuri sietina su būdvardžiu rugienis `ruginis’ (plg. rugys `duoninis žiemkentys augalas’). Gretimos pavardės: Rugienius, Ruginis, Rugis, Rugys, Rūgys, Rugelis, Rugulys.

Žinoma šios pavardės paveldėtoja yra Teresa Rugienis-Witkowska – Seinų ligoninės gydytoja pediatrė.

Ruksza – fonetiškai tiksliai perimta iš Rukša, plg. liet. rukšis „susiraukėlis, surūgėlis”.

Rukściński – suslavinta iš Rukštys (žr. Rukść).

Rukść – fonetiškai perimta iš Rūgštys ar Rūgštis, kurios reiškia surūgusį žmogų (plg. rūgštus `sugižęs’).

Rupelewski – suslavinta iš Rupelis < Rupis ar Rupys (plg. rupti `darytis supiam, apšašti’).

Ruszkul – iš Ruškulis, priesagos –ul– vedinys iš Ruškys, kuri galbūt sietina su rūškė `rūgštynė’, o trumpoji u galėjusi atsirasti dėl svetimkalbės raštinės.

Ruszyłło

Rutkiewicz – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.

Rutkowski – suslavinta iš Rudkus, sietinos su liet. būdvardžiu rudas.

Ryłło – iš Ryla. Plg. ryliuoti “linksmai dainuoti”.

Rymsza – iš Rimša. Liet. rimša „tylus, ramus žmogus”.

Rynkiewicz – gali tai būti suslavintas labai senas baltiškas Rin-kanto trumpinys Rinkus (plg. dar rinkti).

Ryszko – iš Riškus ar Riškys (plg. riškė, riškelė `kaklaryšis’). Tokia pavarde galėję būti įvardijami elegantiški žmonės.

 

Sagun – iš Sagūnas, kurios kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokios pavardės neaptikta.

Sak – iš Sakas. Liet. sakas „medžio derva” (žr. Sakavičius).

Sakowicz – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).

Sakowski – suslavinta iš Sakas (žr. Sakavičius).

Saladonis – iš (žr.) Saladuonis. Tai dvikamienis asmenvardis (plg. saladžius `kas saldžiai valgo’ ir duona).

Samczuk – iš Samčiukas < Samtis (plg. samtis `didelis šaukštas sriubai iš puodo pilti’).

Samoń – iš Samonis (žr. Samulevičius).

Samul – iš Samulis, kuri yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikšto vardo Samuelis.

Samulewicz – suslavinta iš Samulis < Samas (žr. Samulevičius).

Sanejko – iš Saneika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.

Santorek – galimas daiktas jau lenkų kalboje priesagos –ek– vedinys iš liet. sudurtinio asmenvardžio Santaras (san– siejamas su liet. prielinksniu su, tar– su veiksmažodžiu tarti). Gal tai buvęs sutaramas, sukalbamas žmogus.

Sarul – iš Sarulis, kuri yra –ul– priesagos vedinys iš Sarys, plg. liet. sarulis “kas įraudęs”.

Sasin – iš Sasinas. Prūsiškai sasins “kiškis” (žr. Sasinauskas).

Žymus šios pavardės turėtojas yra Jacek Robert Sasin (g. 1966 lapkričio 6 Varšuvoje) – savivaldos tarnautojas, Mazovijos vaivadijos vaivada, buvęs Lenkijos prezidento kalceliarijos šefo pavaduotojas,VII ir VIII kadencijų Lenkijos seimo deputatas.

Sasinowski – kildintina iš jotvių ar prūsų sasins – “kiškis” (lenkų atitikmuo – Zajączkowski). Pirminė pavardė turėjusi būti pravardinės kilmės Sasinas, ir tik vėliau raštinėje buvusi suslavinta. Artima pavardė – Sasiukas.

Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė buvo Mikołaj Sasinowski (gim. 1909 m. lapkričio 16 d., mir. 1982 m. rugsėjo 6 d.) – lenkų dvasininkas, 1970-1982 Lomžos vyskupas.

Gimė Mieczki kaime, Puchały parapijoje, Augustavo vyskupijoje, kuri nuo 1925 m. tapo Lomžos vyskupija, senoje smulkiųjų bajorų šeimoje. 1936 m. įšventintas kunigu. Karo metais lenkų aviacijos karių kapelionas Prancūzijoje, Šiaurės Afrikoje bei Didžiojoje Britanijoje. Po karo studijavo Varšuvos universitete teisę. Dvasinės seminarijos rektorius, nuo 1970 kovo 19 nominuotas Lomžos vyskupu. Lenkų kombatantų sielovada. Palaidotas Lomžos katedroje. Jo vyskupiškas šūkis: Quis ut Deus “Kas gi kaip Dievas”. Tačiau geriau šių žodžių prasmę nusakytų sentencijos: Nemokyk kunigo poterų, arba Nors gali laimėti, kartais nusileisk draugui, kadangi už paslaugą pelnijama bičiulį. Ypač antroji sentencija moko taurumo, ir ja turėjęs vyskupas vadovautis.

Tačiau kuomet aštuntame dešimtmetyje į jį kreipėsi Seinų ir Punsko parapijų delegacija, kad sudarytų sąlygas šiose bažnyčiose melstis ir lietuvių kalba, paaiškino jiems: Aš prieš tapdamas vyskupų buvau gimęs lenku. Negili buvo šios asmenybės šaknų samprata. Kaip skirtingai elgėsi (žr.) Kopernikas, kuomet universitete paklausė jo kilmės. Vyskupas Sasinowski, matyt, niekuomet nesusimąstė, kad į lenkų tautą atėjo iš baltiškų šaknų, todėl lietuvių delegacijos užkluptas išsižadėjo gražių savo intencijų. O lenku galėjęs būtų išlikti visai neniekindamas tų, kurie baltiškumą išlaikė iki mūsų dienų. Juk ištikimybė yra pati gražiausia žmonių savybė. Šitaip ir šventieji tarp savo idealų susipainioja.

Saulewicz – suslavinta forma iš Saulys.

Sawa – galbūt slaviška pavardė, paimta nuo Jugoslavijoje esančios upės Sava vardo, bet galimas daiktas kad kai kurios yra sudarytos ir lietuvių kalbos aplinkoje ir gali būti sietinos su liet. būdvardžiu savas.

Sawejko – iš Saveika. Nors LPŽ teigimu tai baltarušiška pavardė, tačiau tai greičiausiai gali būti priesagos –eik– vedinys iš įvardžio savas.

Sawicki – kartais suslavinta forma iš Savas (žr. Sawa).

Sawuła – iš Savula, plg. Savulis.

Selwent – galbūt iš Selventas ar Selvantas.

Senda – iš (žr.) Senda.

SenejkoSeneika. Taip buvęs įvardintas senai atrodantis žmogus.

Serkis – greičiausiai iškreipinys iš Sarkis, kuri savo ruožtu yra bene iš Šarkis (plg. liet. šarkus „švarkas, rudinė, sermėga”.

Sidor – iš Sidaras (žr. Sidaris).

Sielawa – iš Selava (plg. selava `tokia ežerų žuvis’). Su lietuvių kalba sieja ją priesaga –ava.

Sieńczyłło – suslavinta iš liet. Senčyla, Senčius.

Garsesnis šia pavarde žmogus yra Sieńczyłło.

Sigiel – iš Sigelis. Tai patroniminės priesagos vedinys iš krikštavardžio Sigas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.

Skardziński – suslavinta iš Skardžius (plg. skardžius `skardininkas’, dar plg. skardus `skambus’).

Skiba – iš Skiba (plg. skiba `riekelė duonos; skala’; bet ši pavardė gali būti ir dvikamienė, plg. Ski-baras, kur pirmas dėmuo sietinas su skilti `plyšti’, antras su baras `lauko ruožas’). Lenkijoje paplisti jai padėjo sutapimas su lenkų daiktavardžiu skiba `vaga; riekelė’.

Skibicki – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).

Skibiński – suslavinta iš Skiba (žr. Skiba).

Skiemdziel – iškreiptai iš Skilandis (žr. Skindzielewski).

Skierś – iš Skersys; liet. skersas “kreivas, šnaiaras; atžarus, priešgyniaujantis”.

Skiendziul – iš Skindziulis (žr. Skindziul).

Skiędzielewski – suslavinta iš Skindelis (žr. Skindzielewski).

Skindzielewski – suslavinta iš Skindelis, perimant veikiausiai iš dzūkų.

Skindziel – išlaikyta dzūkiška forma Skindzelis, plg. liet. skindelis „skuduras, autas”.

Skindzielewski – suslavinta dzūkiška forma Skindelis (Skindzelis, žr. Skindziel).

Skiłądź – iš Skilandis. Į lenkų kalbą pateko per dzūkus (plg. skilandzis).

Skindzier – suslavinta dzūkiška forma Skinderis (Skindzeris) – plg. Skindzelis.

Skindziul – suslavinta dzūkiška forma Skindziulis (žr. Skindziel).

Skirmunt – iškreipta forma iš liet. Skirmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo skir– siejamas su liet. veiksmažodžiu skirti, antrasis mant– gretinamas su būdvardžiu mantus `sumanus’ arba daiktavardžiu manta `turtas’. Šalia šių dviejų formų žinoma dar pavardės: Skirmontas.

Plačiai Lenkijoje šia pavarde pažįstamas Lietuvos sulenkėjęs bajoras Konstanty Skirmunt (1866 rugpjūčio 30 – 1949 liepos 24) – Lenkijos politikas ir Diplomatas. Kurį laiką Pilsudskio buvo paskirtas Lenkijos užsienio reikalų ministru.

1917-1918 m. Lenkų tautyinio komiteto Paryžiuje narys. Nuo 1918 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. 1919-1921 m. buvo Lenkijos pasiuntinys Romoje. Nuo 1921 m. birželio 11 iki 1922 birželio 6 buvo Pilsudskio sudarytoje vyriausybėje paskirtas Užsienio reikalų ministru. 1922-1929 m. Lenkijos Respublikos pasiuntinys Londone. Vėliau buvo pakeltas į ambasadoriaus rangą, ir bvo jose iki 1934 m.

Konstanto Skirmunto sesuo Konstancija Skirmunt, Lietuvos dvarininkė,  buvo žinoma lenkų publicistė.

Žinomas yra dar ir Raman Skirmunt, atgimstančios baltarusių tautos ir visuomenės veikėjas.

Skirmuntt – Skirmunto (iš Skirmanto) iškreiptas variantas.

Šia pavarde žinoma yra Grażyna Skirmuntt – biologijos vadovėlių mokyklosm autorė.

Skiścim – iš Skystimas, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. skyscimas `sunka’).

Skrebut – veikiausiai tai (žr.) Skrobut variantas. Bet plg. dar asmenvardį Skrebutėnas, kuris gali būti siejamas su veiksmamžodžiu skrebėti `krebždėti, braškėti; sunkiai vaikščioti, krutėti’.

Skroboł – iš liet. Skrabalas, plg. skrabalas – daug pplepantis žmogus. Bet kartais gali būti vedinys iš Skrobas ar Skrabas, plg.liet. skrabas „sudžiūvęs“.

Šia pavarde žinomesnis yra Sebastian Skrobul – komiksų kūrėjas.

Skrobul – iš liet. Skrobulis, kuris yra vedinys iš Skrobas ar Skrabas. Liet. skrabas “„sudžiūvęs, pasenęs, džiūsna; plepys”.

Skrobut – iš Skrabutis. Tai patroniminės priesagos –ut– vedinys iš Skrabas (žr. Skrobul).

Skrodzki – suslavinta iš Skrodys, kuri sietina su liet. veiksm. skrosti „darinėti”.

Skrypko – iš (žr.) Skripka.

Skubina – iš Skubinas ar Skubynas (plg. skubėti `greit daryti’).

Skubis – sveikai perimtas iš Skubis (plg. skubus `neatidėliotinas’).

Skucz – iš Skučas < Skutšas (plg. skutas `lupyna’; žr. Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse).

Skurdel – iš Skurdelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Skurdas. Žr. dar Zigmas Zinkevičius Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse.

Skurdziuk – iš liet. Skurdžiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Skurdžius (plg. liet. būdvardį skurdus „neturtingas“).

Słakaitys – iš liet. Slakaitis. Kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –ait– sieja ją su lietuvių kalba. Lietuvoje tokia pavardė neužfiksuota.

Słapik – sulenkinta iš liet. Slapikas, kuri LPŽ autorių teigimu greičiausiai pravardinė pavardė, sietina su liet. slapikas „slapukas; slapta išperėtas viščiukas” arba „slapukas; kask būna atsiskyręs nuo kitų, vengia viešumos; kas slapstosi nuo ko, būna pasislėpęs ir kt.”

Valinčių kaime, Punsko vlsč., Slapiku buvo pravardžiuojamas Bansevičius Kastantas, kodėl – žmonės jau neatsimena.

Mirosław Słapik – Lenkijos rašytojų draugijos Olštino skyriaus sekretorius, gim. 1955.04.25 d. Sokulkoje, poetas, prozininkas, žurnalistas; leidėjas, iškeltas Varmijos ir mozūrų literatūrinei premijai. Gyvena Galdapėje, leidžia literatūrines knygas, verčiasi žurnalistika. 2008 metais gavo Varmijos-Mozūrų vaivadijos maršalo premiją už indėlį į regiono kultūrą, 2011 atžymėtas nuopelnų sidabro kryžiumi.

Smakulski – suslavinta iš Smakulis < Smakas, kuri galbūt iš žargoninio smakas `slibinas’.

Smejlis – iš Smailys ar Smeilys.

Sobuń – iškreipta iš Sabonis, kuri yra priesagos –on– vedinys iš Sabas.

Sopun – iš Sopūnas. Patroniminė priesaga –ūn– sieja ją su lietuvių kalba.

Sowul – iš (žr.) Sovulis (Savulis), kuris yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Savas. Šios pavardės forma Lietuvoje nesutinkama.

Sowulewicz – suslavinta iš Sovulis, Savulis.

Sowulewski – suslavinta forma iš Sovulis (Savulis).

Stabiński – suslavinta iš Stabis; pr. stabis `akmuo’.

Stabulewski – suslavinta iš Stabulis, kuri yra priesagos –ul– vedinys iš Stabis; plg. pr. stabis `akmuo’.

Stanejko – iš Staneika, plg. Stonys.

Staniszkis – iš Staniškis, kuri yra priesagos –išk– vedinys iš Stanys (Stonys). Pavardė perimta imtinai su galūne.

Šios pavardės atstovė yra Jadwiga Staniszkis (gim. 1942 m. balandžio 26 d. Varšuvoje), lenkų sociologė, politologė, Varšuvos universiteto profesorė, Lenkijos Mokslų Akademijos narė, publicistė apžvalgininkė; dukra Witoldo, anūkė Teofilio.

Staniul – iš Staniulis, plg. Stonys.

Stanulewicz – suslavinta forma iš Stanulis (žr. Staniškis).

Stasel – iš Staselis, kuri yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš krikštavardžio Stasys.

Stasiuk – iš Stasiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Stasiulewicz – suslavinta forma iš Stasiulis, kuri yra patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Stasys.

Staśkiel – iš Staskelis. Priesaga –el– sieja ją su liet. kalba.

Staśkielunas – iš (žr.) Stoskeliūnas.

Strumiłło – iš Strumila ar Strumyla. Šią pavardę, matyt, reiktų sieti su liet. veiksmažodžiu strumyti “įsakinėti, šankinti, versti ką daryti”. Dėl priesagos –ila plg. liet. daiktavardį vaidila. Taigi strumila galėjo reikšti dvarvaldį ar jo samdytą tarną. Yra kelios ir šalutinės pavardės: Strumyla, Strumilas

Turime šios pavardės iškilų atstovą – tai lenkų tapytojas ir grafikas prof. Andrzej Strumiłło.

Gimė 1928 m. Vilniuje. Studijavo Lodzės dailės aukštojoje mokykloje ir Krokuvos dailės akademijoje (diplomą gavo 1950 m.). 1943-53 metais dirbo tose mokyklose asistentu, nuo 1977-ųjų trejus metus dirbo Krokuvos dailės akademijoje, o į devintojo dešimtmečio pabaigą dėstė Suvalkų katalikų teologijos akademijoje. 1982-1984 m. Jungtinių Tautų Generalinio sekretariato grafikos dirbtuvės vedėjas Niujorke.

Dabar gyvena Maćkowa Ruda kaime prie Juodosios Ančios, Suvalkų apskrity.

Iš pradžių tapė socialinės-politinės tematikos paveikslus ir peizažus, vėliau kūrė poetinius-metaforinius ciklus (pvz. “Saulė”, “Miestas ir veidas”, “Galva ir liemuo”), keliavo po Artimuosius ir Tolimuosius Rytus. Sukapė Tolimųjų ir Viduriniųjų Rytų meno ir kultūros dalykų Krokuvos etnografiniam muziejui ir Azijos bei Ramiojo Vandenyno muziejui Varšuvoje.  Rašo knygas apie gamtą ir kultūrą, išleido kelis tomelius eiliuočių. Sakoma, kad Strumiłło yra menininkas paribio gaivalų, tų paslėptų gamtoje ir tų snūduruojančių žmoguje, civilizacijos kūrėjuje.

Gavo daugelį valstybinių apdovanojimų.

Strybo – iš Stribas, plg. liet. stribuliuoti “stripuliuoti, šokinėti, strakaliuoti”.

Stryczuła – iš Stričiūla (plg. Stričiulis), vedinių iš Stričius.

Stulgis – perimta forma iš Stulgys ar Stulgis, kuri yra sietina su liet. stulgys „brastinis tilvikas; rėksnys” ar stulgùs „išdidus, išpuikęs”.

Sturgulewski – veikiausiai suslavinta forma iš Sturgulis, kuris yra sudurtinės darybos: stūrys „kampas; kelio vingis”, antra šaknis gul– sietina su veiksm. gulėti.

Sturlis – iš Sturlis ar Sturlys; plg. liet. sturlukas „kiškis”.

Subota – pirmojo skiemens balsė u rodo pavardės ryšį su lietuvių kalba.

Sucajtys – kilmė neaiški, tačiau patroniminė priesaga –aitis (su galūne) rodo ryšį su lietuvių kalba.

Sudawski – suslavinta veikiausiai iš Sudava, kurią transponuotojas supratęs kaip būdvardį. Panašių pavardžių yra Sudas, Sudeikaitis, Suduikis ir kt. Žr. dar Pilsudski.

Surel – sutrumpinta iš Sùrelis. Tokia pavardė nėra užfiksuota Lietuvoje, tokios pavardės jau neturėjo ir Seinų krašte lietuviškai kalbantis žmogus, tačiau išlaikęs ją buvo lenkas. Yra ji antos kartos pavardė su išvestine patronimine priesaga –el– veikiausiai iš Sùras. Dėmuo Sur– yra dar žinomas pavardėse Suraitis, Surantas ar (žr.) Suraučius.

Šios pavardės turėtojas Franciszek Surel buvo garsus Seinų ligoninės daktaras chirurgas, daugybe atliktų operacijų išgelbėjęs ne vienam gyvybę.

Surowiec – dėl šaknies sutapimo Lietuvoje suslavinta pavardė Suraučius pritempiama prie dar slaviškesnės formos Surowiec. Tačiau dėmuo Sur– yra žinoma baltiškuose asmenvardžiuose: Surantas, Surgantas, Surgautas, Surginas ir daugelyje kitų. Plačiau žr. Surwiłło ir Suraučius.

Surwiłło – iš Survila; tai sudurtinis daiktavardis, pirmasis dėmuo sietinas su liet. surti, sūrus, antrasis vil– sietinas su liet. viltis.

Sus – iš Susas (plg. susas `nusigyvenęs, nuskurdęs’).

Suska – iš neišlikusios liet. pavardės Suska ar Suskis, kurios reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.

Suski iš neišlikusios liet. pavardės Suskis, kuri reiškia nusigyvenusį, nusususį žmogų.

Sutrynowicz – iš Sutrinavičius, kuri suslavinta iš Sutrys ar Sutrius.

Suwezda – galbūt iš Suveizda, plg. suveisdėti “sužiūrėti”.

Swiernalais – iš Svirnelis, į lenkų kalbą patekęs per dzūkus (plg. svirnalis `svirnelis’).

Syrokomla – iš Siro-komlė. Tai dvikamienis asmenvardis. Pirmasis dėmuo sir– siejamas su liet. veiksmažodžiu sirti “gaubtis, dengtis”. Plg. Sir-vydas, Sir-utis, Sir-gedas, Sir-tautas. Antrasis galbūt sietinas su krikštavardžiu Kamilis.

Władysław Syrokomla, tikroji pavardė Ludwik Władysław Franciszek Kondratowicz, kuris turėjo Sirokomlės herbą (gim. 1823 m. rugsėjo 29 d. Smolhove, miręs 1862 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje) – romantizmo epokos lenkų poetas, vertėjas. Dažnai buvo vadinamas kaimo lyrininku.

Syruć – iš Sirutis, gretinama su liet. veiksm. sirti “gaubtis”.

Szałwiński – suslavinta iš Šalvis, kuri turi apeliatyvą šálvis `lašišinių šeimos gėlųjų vandenų žuvis’.

Szapołowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas, plg. Šapas, Šapalis, Šapys, Šapelis.

Grażyna Szapołowska yra žinoma lenkų aktorė.

Szapułowski – suslavinta iš Šapola ar Šapalas (žr. Szapołowski).

Szarejko – iš Šareika, priesagos –eik– vedinys iš Šaras ar Šarys (plg. pašaras, šerti).

Szargiel – plg. Šergalys (suprask “šero galas”).

Szarkiewicz – suslavinta iš Šarka ar Šarkys (plg. šárka).

Szarko – iš (žr.) Šarka.

Szarkowski – suslavinta iš Šarka (plg. šárka).

Szaryński – uslavinta iš Šaras ar Šarys.

Szarwiła – LPŽ tokios pavardės nepateikia. Galbūt tai sudurtinis asmenvardis Šar-vila, plg. Šarutis, Survila. Bet gali ji būti ir prisagos –il– vedinys iš Šarvas (plg. šerti).

Szczesiul – patroniminė priesaga –ul– sieja ją su lietuvių kalba.

Szczypiń – veikiausiai iškreipta iš Stipinis, į lenkų kalbą pakliuvęs per dzūkus (plg. scipinas).

Szemiel – iš Šėmelis, kuris yra patroniminės priesagos –el– vedinys iš Šėmys (plg. šėmas “šviesios spalvos gyvulys”).

Szerejko – iš Šereika (žr. Szerel).

Szerel – iš Šerelis, plg. liet. šerys `kiaulės ar gyvulio plaukas, storas plaukas’, šerti `duoti gyvuliams ėsti; smogti, drožti rimbu, duoti pylos; smarkiai bėgti, eiti, važiuoti’, šertis `mesti plaukus; blukti’. Plg. dar Z. Zinkevičius „Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje” 204 p. Šerelis ar Serutis.

Szerenos – veikiausiai deformuota iš Šerėnas.

Szeszko – iš pravardinės pavardės Šeškas ar Šeška (plg. šeškas `plėšrus kiaunių šeimos žvėris’). Taip matyt įvardintas buvo piktas, priekabus, priešingas žmogus.

Žymesnė šia pavarde atstovė yra Jolanta Szeszko – kardinolo Stefano Wyszynskio gimnazijos mokinė pirmūnė.

Sześciło – kilmė nevisai aiški, galbūt per dzūkus atėjusi iš Lietuvoje nefiksuotos pavardės Šeštyla? Yra žinoma tik deformuota forma Šešcila. Veikiausiai tai dvikamienė pavardė Šeš-tyla (pirmą dėmesį Šeš– turime pavardėse Šeš-elgis, Šeš-nytis, antrą plg. tyla).

Szewczul – suslavinta iš patronimine priesaga –ulŠiaučiulis (plg. žargoninį šiaučius `kurpius’).

Szkarnulis – iš liet. Škarnulis, ištisai išlaikytas patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Škarna, kurio šaknies kilmė nėra aiški. Žr. dar Škarnulis.

Szkilądź – iškreipta iš Skilandis (žr. Szkiłądź).

Szkiłądź – iškreipta iš Skilandis. Į lenkų kalbą pakliuvo pavardės dzūkiška forma Skilandzis.

Szkiruć – iškreipta iš Skirutis (plg. liet. skyrius; skyrus „skirtingas, kitoks; vengianatis draugijų”, sietinas su liet. veiksmažodžiu skirti „dalyti, skaidyti dalimis”.

Szkurdziuk – iškreipta iš iš liet. Skurdžiukas, (žr. Skurdziuk).

Lenkijoje šia pavarde yra užregistruotų 10 asmenų.

Szlaużys – fonetiškai perimta pavardė (žr.) Šliaužys.

Szłakajtys – iš Šlakaitis, kurios šaknis siejama su liet. šlakas “lašas; dėmelė ant veido”. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš neišlikusios pavardės Šlakas.

Szmigiel – iš Šmigelis, kuri yra priesagos –el– vedinys iš Šmigas. Plg. liet. šmigoti “šmagoti, rimbu ar rykšte mušti, čaižyti”.

Szoka – iš Šaka (plg. šaka).

Sztabiński – kai kuriais atvejais suslavinta iš pr. Stabis (Stabiński).

Szukajt – iš Šukaitis, kuri yra patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Šukys. Apeliatyvas šukys reiškia žmogų su šukėmis, spragomis dantyse.

Szukajtys – fonetškai perimta pavardė Šukaitis (žr. Szukajt). Žr. dar Szukajt.

Szukieć – veikiausiai iš Šukytis, kuri yra patroniminės priesagos –yt– vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiel – iš Šukelis, kuri yra vedinys iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiełowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.

Szukiewicz – iš Šukys. Žr. dar Szukajt.

Szukiłowicz – suslavinta iš Šukelis ar Šukelė. Žr. dar Szukajt.

Szulewski – suslavinta iš Šulys (žr. Szuliński).

Szuliński – iš Šulys (plg. šulas `klojimo durų ar šulinio stulpas’).

Szułowicz – suslavinta iš Šulas (žr. Szuliński).

Szumiejko – iš Šumeika. Patroniminė priesaga –eik– sieja ją su lietuvių kalba.

Szupszyński – suslavinta iš neišlikkusios pavardės Šiupšys, kuri sietina su liet. šiupšentis “kuždėtis”.

Szusta – iš Šusta (plg. šustas `šutintas’).

Szylak – iš Šiliokas (žr. Szyluk, Szyłak).

Szyluk – iš Šiliukas, kuri yra priesagos –uk– vedinys iš Šilas.

Szyłak – iš Šilokas (plg. šilas `pušų miškas’).

Szyłejko – iš Šileika, kuri yra vedinys iš Šilas (žr. Szyłak). Į lenkų kalbą patekusi iš dzūkų Šilaika.

Szymczuk – mažybinės priesagos –uk– vedinys iš Šimas < Simas (žr. Šimčikas).

Szymczyk – iš krikštavardžio Šimas < Simas (žr. Šimčikas).

Szypiło – iš Šipyla, taip buvęs įvardintas žmogus, kuris greitai atšipina įrankius.

Szypulewski – suslavinta iš Šipulys, priesagos –ul– vedinys iš Šipas (plg. liet. šipulys „nedidelis atskilęs medžio šakalys”.

Szypulski – suslavinta iš Šipulys (plg. Szypulewski).

Szypułło – iškreipta iš Šipulys, plg. Jagiełło (žr. Szypulewski).

Szysz – iš Šišas (plg. šišas „piktas žmogus“).

Szyszko – iš Šyška (plg. šyška „kankorėžis, skuja“).

Szupień – iš Šiupienis (plg. šiupienis „toks valgis, šiupinys“).

Szwendrys – iš Švendrys (plg. švendrė „toks vandens augalas”, švendrys „dirbantis krežius iš švendrių”.

 

Śliżewski – suslavinta iš Šlyžys (plg. šlyžys „maža marga žuvelė“).

Ślużyński – suslavinta iš Šliužys (plg. šliužė „pavaža sunkumams tempti“.

Świerpel – iš Svirplys (plg. svirplys „naktimis svirpiantis vabzdys“).

Świrpiel – iš Svirplys (žr. Świerpel).

 

Tadejko – iš Tadeika, veikiausiai priesagos –eik– vednys iš Tadas.

Tałejszys – iš (žr.) Talaišis.

Talmont – iš liet. Tolmantas. Tai dvikamienė pavardė. Pirmasis dėmuo sietinas su liet. prieveiksmiu toli, antrasis – su vardu Mantas. Pastarasis sietinas su būdvardžiu mantus `vikrus; sumanus; turtingas’.

Žymesnis šia pavarde žmogus yra Leonard Talmont – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasiuntinys.

Tamkun – iš Tamkūnas (greičiausiai sietinas su Tomas, Tomkus).

Tananis – greičiausiai iš Tunonis, plg. Tunaitis, Tūnaitis, sietina su tūnoti.

Tarlecki – iškreipta iš Terleckas (plg. liet. terlius „kas terlioja, terla“).

Taudul – iš Taudulis, kuris galbūt sietinas su Tautulis (LPŽ plg. pavardes Taudkus: Tautkus). Taudulio pavardė Lietuvoje neaptikta.

Tawrel – iš Taurelė (plg. taurelė `stikliukas’) ar Taurelis < Tauras (plg. tauras `toks miško žvėris’).

Teliczan – veikiausiai iš Telyčėnas (plg. telyčia `jauna veršio neturėjusi karvė’).

Terlecki – iš Terleckas (žr. Tarlecki).

Žinomesni šia pavarde atstovas yra: 1. Ryszard Terlecki, g. 1949 m. rugsėjo 2 d. Krokuvoje – lenkų istorikas, žurnalistas ir politikas, šiuo metu Lenkijos seimo narys; 2. Marian Terlecki, g. 1954 m. – lenkų televizijos režisierius.

Tertel – iš Tertẽlis. Z.Zinkevičius šią šaknį veda iš tart-, plg. tarti (Vaištartas, Žutartas). Patroniminė priesaga –el– taip pat sieja ją su lietuvių kalba.

Tołuć – iš lietuvių Talutis

Tomaszun – iš Tamošiūnas. Tai patroniminės priesagos vedinys iš Tamošius.

Tomkiel – iš Tomkelis, kuri yra pejoratyvinės priesagos –k– ir patroniminės priesagos –el– vedinys iš Tomas.

Tomiałojć– iš liet. Tumelaitis, kuri yra patroniminės priesagos vedinys iš žr. Tumelis.

Pavardžių žemėlapis rodo, kad visi šią pavardę turintys žmonės gyvena Varšuvoje arba artimose apylinkėse.

Trojgo – iš Treigys (plg. treigys „trejametis gyvulys“).

Trusiło – iš Trusila ar Trusyla. Šią pavardę su lietuvių kalba sieja priesaga –il– (-yl-).

Trynkun – iš Trinkūnas, patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Trinka, plg. liet. trinkti „mazgoti plaukus; barti, kritikuoti, mušti”.

Trypuć – priesaga –ut– sieja ją su lietuvių kalba.

Tryzna – iš Trizna (taip pravardžiuota karštakošį žmogų). Žr. dar Z. Zinkevičius Lietuvių antroponimika, Vilnius 1977, 211 p. Triznelė.

Tulicki – suslavinta iš Tulys (galbūt plg. tūlė „daugybė, būrys, pulkas”).

Tulkis – iš Tulkis, plg. Tulka (žr. Tulicki); galbūt dar sietinas su tulkas „vertėjas; piršlys“. Į lenkų kalbą perimtas sveikas žodis drauge su galūne.

Tumas – iš Tumas, kuri atsiradus galbūt iš krikšto vardo Tomas. Bet dar galima gretinti ir su liet. tumė “tirščiai ar sutirštėjęs skystis” ar tumėti „tenėti, darytis tumei”.

Tumialis – iš (žr.) Tumelis.

Tumiel – iš (žr.) Tumelis.

Turczyński – galbūt iš Turčius?

Turel – galbūt iš Turelis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, tačiau panašios reikšmės yra Turas ir Tureikis, sietinos su liet. veiksmažodžiu turėti.

Turło – iš Turla (plg. turlyti “snapu vandenį turkšti, lėtai mazgoti”.

Turo – veikiausiai iš Turas (žr. Turel).

Turowicz – suslavintas iš Turas (plg. Turčius ar Tureikis).

Turowski – suslavintas iš Turas (žr. Turowicz).

Tylenda – veikiausiai iš Lietuvoje neaptikto asmenvardžio Tylenda, kurio kilmė neaiški, gal ji yra dvikamienė Ty-lenda (plg. tyliai ir lenda).

Tylęda – veikiausiai iš Tylenda, kurios kilmė neaiški (žr. Tylenda ir dar Tylman).

Tylman – perimta iš dvikamienio Til-monas (plg. Til-vytis). Lenkų kietasis y rodo, kad ši pavardė atėjusi bus per dzūkus, kurie tvirtapradžio dvigarsio il pirmą dėmenį i taria ilgai. Pirmoji šaknis sietina su tyla, tilti, antroji su monas, monai `akeivos, burtai’. Taigi Tilmonas reikštų tyliai kaip dvasia vaikštantį žmogų. Panašios reikšmės būtų ir pavardės (žr.) Tylenda bei Tylęda.

Tumialis – fonetiškai perimta iš Tumelis < Tumas < Tamošius.

Tymoszuk – iš Timošiukas. Priesaga –uk– sieja ją su lietuvių kalba.

Tyszka – iš Tiška ar Tiškus, plg. liet. veiksm. tyška, tiško.

Šią pavardę turi paveldėjęs Marcin Tyszka – garsus Lenkijos fotografas.

Tyszkiewicz – suslavinta forma iš Tiškus.

Tiškevičiai, turintys grafų titulą, yra garsi Lietuvos, vėliau ir Lenkijos, didikų giminė, plačiai paplitusi po visą Lenkiją, tačiau save kildinanti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Giminė siekianti net ryšius su Švitrigaila, kuris Kijevo Rusioje suteikė jų proseniams žemės valdas.

Andrius Tiškevičius yra žinomas generolas. Benediktas Tiškevičius – Kauno gubernijos maršalas. Juozas Ignacas Tiškevičius – Lietuvos kariuomenės pulkininkas. Eustachas Tiškevičius – archeologas. Jonas Skuminas Tiškevičius – vaivada. Jurgis Tiškevičius – Vilniaus vyskupas. Konstantas Tiškevičius – archeologas. Liudvikas Tiškevičius – Lietuvos lauko hetmonas, Lietuvos didysis maršalas, Varšuvoje pastatęs Tiškevičių rūmus. Michał Tyszkiewicz – dainininkės Hankos Ordonównos vyras, jos dainų tektų autorius. Krzysztof Tyszkiewicz – politikas, Lenkijos Respublikos seimo narys. Tiškevičių rūmai stovi Raudondvaryje, ten pat jų pastatyta šv. Teresės bažnyčia. Tiškevičių rūmuose Palangoje yra įkurtas gintaro muziejus. Jų rūmai stovi Kretingoje, Seredžiuje (vadinamas Belvederis), Trakų Vokėje, Užutrakyje.

Bene garsiausia šia pavardė yra Beata Helena Tyszkiewicz-Kalenicka – lenkų kino aktorė, g. 1938 rugpjūčio 14 d. Vilianove, dabar Varšuvos kvartalas.

Baigusi pradžios mokyklą turėjo sunkumų įstoti į gimnaziją – trukdė aristokratinė kilmė, kilusi juk iš Lietuvos grafų, ji – Kristupo Tiškevičiaus dukra. Tik motinai interveniavus Kultūros ir meno ministerijoje buvo priimta. Dar mokinė vaidino filmuose.

Buvo ištekėjusi už Andrzejo Wajdos (žr. Wajda), turi su juo dukrą Karoliną Wajdą. Buvo taip pat Witoldo Orzechowskio ir Jaceko Padlewskio žmona. Su pastaruoju turi dukrą Wiktoriją Padlewską. Jaunesnioji dukra susilaukė sūnaus Szymono.

Beatos Tyszkiewicz indėlis į lenkų kinematografiją buvo daugelį kartų iškiliai apdovanotas.

Tyszko – iš Tiška ar Tiškus, (žr. Tyszka). Tiszkų pavardė Lenkijoje yra labai plačiai žinoma.

Garsūs šia pavarde yra Adam Tyszko – meninės nuotraukos fotografas ir Andrzej Tyszko – vestuvinių nuotraukų fotografas.

Tyszkowski – suslavinta forma iš Tiškus.

 

Ukielski – suslavinta iš Ūkelis.

Paweł Ukielski yra žinomas lenkų žurnalistas.

Ulas – veikizusiai iš Ulas, kuri gali būti sutrumpėjusi iš dvikamienių pavardžių,  pvz. Ulmanas, Ultaras, Ulvydas…, nors yra ir vienkamienių: Ulys, Ulėnas, Uliūnas… (žr. Z.Zinkevičius Lietuvių asmenvardžiai Vilnius 2008, 153 p.).

Ulbin – iš Ulbinas, priesagos –ul– vedinys iš Ulba. Plg. liet. ulbėti „čiuilbėti, gražiai, meiliai kalbėti”.

Urbanas – iš Urbonas, kuris yra –on– priesagos vedinys iš Urbas (plg. liet. urbti “gręžti; neduoti ramybės, nuolat uiti”. Tačiau gali būti ir iš lot. urbis “pasaulis” vedinys.

Undziło – iškreipta pavardės forma iš (žr.) Uździło, kuri savo ruožtu yra sulenkinta  forma iš liet. (žr.) Uzdila.

Tokia pavarde gyvena Gdynėje už Undzilos ištekėjusi lenkė, kuri atkūrė vyro genealogiją ir priėjo prie tokios išvados. Jos vyras yra kilęs iš Suvalkų krašto.

Usarek – galbūt iš Ūsorius lenkų kalbos priesagos –ek vedinys.

Usewicz – suslavinta iš Ūsas (plg. liet. ūsas “vyrų plaukas ant viršutinės lūpos).

Usowicz – suslalvinta iš Ūsas (žr. Usewicz).

Žinomesnis šios pavardės atstovas yra Seinų ligoninės gydytojas chirurgas dr. Henryk Usowicz.

Uss – iš Ūsas (žr. Usewicz)..

Uździło – iškreipta iš (žr.) Uzdila.

 

Waboł – iš Vabalas (plg. vabalas „vabzdys kietais antsparniais“).

Wajda – iš neišlikusios pavardės Vaida ar dar žinomos Vaidas, plg. liet. dkt. vaidas „pyktis, kivirčas“. Kitos artimos pavardės: Vaidagas, Vaidalas, Vaidatas, Vaidaugas, Vaidela, Vaidelis, Vaidelys, Vaidginas, Vaidila, Vaidyla, Vaidilas, Vaidotas, Vaidulas, Vaidžiulis, Vaidžiūnas.

Žinomas šia pavarde žmogus yra lenkų garsus kino ir teatro režisierius, lenkų filmo mokyklos bendrakūrėjas Andrzej Wajda. Andrzej Wajda g. 6 marca 1926 m. kovo 6 dieną Suvalkuose. Tėvas Kazimierz Wayda buvo lenkų karininkas. 1939 pakliuvo į sovietų nelaisvę ir tapo Katynės auka. Wajdos žinomiausi filmai: Pelenai ir deimantas (1958), Marmuro žmogus (1976), Geležinis žmogus (1981), Ponas Tadas (1999), Katynė (1207).

Wajdyło – iš liet. Vaidila, plg. vaidila „senovės lietuvių dvasininkas.

Wajdzik – jau lenkų kalbinėje aplinkoje išsivestinė pavardė iš (žr.) Wajda.

Wajrak – iš Vairokas. Lietuvoje išlikusios pavardės Vaira, Vairis, Vairys. Jos sietinos su liet. vairus „gražus, įvairus“. Lenkų kalba išlaikė Lietuvoje jau nežinomą šios reikšmės pavardę.

Wajsiel – galbūt iš neišlikusios pavardės Vaiselis. (plg. dar Vais-tautas). Ši yra pejoratyvinės priesagos –el– vedinys iš Vaisis, kuri gali būti sietina su liet. vaisius; vaisus, vaisyti `visti’.

Wakar – iš liet. Vakaras.

Žymus šios pavardės atstovas buvo Andrzej Wakar – istorikas, literatas, g. 1920 m. lapkričio 30 d. Varšuvoje žinomo lenkų demografo Włodzimierzo Wakaro šeimoje, mirė 1995 m. gegužės 21 Olštine.

1954 metais paskelbė savo pirmą istorinį darbą „Kultura Warmii i Mazur w dobie Odrodzenia” („Varmės ir Mozūrų kultūra atgimimo metais”). Dirbo mėnraščio „Warmia i Mazury” bei savaitraščio „Panorama Północy” redakcijoje.

1988 metais Torunės Mikalojaus Koperniko universitete apgynė daktaratą ir gavo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Buvo aktyvus visuomenės ir politinis veikėjas, 4-erius metus dirbo Lenkijos Jungtinės Darbininkų partijos Olštino vaivadijos komiteto nariu. 1966-1987 metais buvo „Pojezierze” leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Šiuo metu (nuo 2003 m.) Olštine yra jo vardo aikštė, kurioje ateity bus pastatytas Olštino skulptoriaus Tomo Witkowskio atliktas Wakaro paminklas.

Walentukanis – iš Valentukonis, kuri yra dviejų priesagų –uk– ir –on– vedinys iš Valentas.

Waluk – iš Valiukas, kuri yra patroniminės priesagos –uk– vedinys iš vardo Valius.

Walukiewicz – iš Valiukevičius, ši savo ruožtu yra suslavinta Valiuko pavardė, kuri vėlgi yra vedinys iš pavardės Valius.

Walulik – iš Valiulikas, dviejų priesagų –ul– ir –ik– vedinys iš Valys. Žr. Krysztofik.

Wałejko – iš Valeika (plg. valeika „valyvas, tvarkingas žmogus”).

Warda – galbūt iš Vardas?

Wardach – galbūt turi ryšio su Vardas ar Vardonis?

Warksa – iš Lietuvoje neaptiktos pavardės Varksa (plg. varksėti `greitai ir neaiškiai kalbėti’).

Wardziejewski – galbūt suslavinta forma iš Vardas?

Warejko – iš Vareika, plg. vareika “žmogus, kuris pavarinėja į darbą”.

Warmus – galbūt iš Varmas? Greičiausiai tai senas prūsų asmenvardis, plg. prūsų varmis “raudonas”.

Waszkiewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaškys.

Wawer – iš Voverė (plg. voverė).

Wawiernia – galbūt iš žargoninio vovernà `voveriška’, bet įmanoma ir iš Voverienė (žr. Zigmas Zinkevičius “Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse”.

Wazbis – iš nevisai aiškios kilmės esančios pavardės Vazbys. Žargoninis vazba `vazma, važma – vežimas su pakrauta manta” rodytų, kad taip buvęs įvardintas krovinių vežėjas.

Wątor – greičiausiai iš Ventaras ar Ventaris. Liet. ventaras „prietaisas žuvims gaudyti“.

Wenikajtys – iš Vinikaitis. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš Vinikas, kuri baltarusiškai reiškusi vynuogių augitoją ar vyndarį.

Wewersajtys – iš Vieversaitis. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta, yra tik ankstesnė pavardė Vieversys (plg. vieversys `ankstyvas pavasario paukštis’).

Wieja – iš Vėjas (plg. vėjas).

Wierżajtys – iš Viržaitis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės, kurios šaknį virž– būtų galima gretinti su liet. viržis “šilojas”, viržti “trauktis pluta, kietėti paviršiui” ar viržėti “veržti”.

Wijas – iš Vijas. LPŽ pateikia tiktai artimas pavardes Vijaikis, Vijalis, Vijeikis, Vijelis, Vijūnas. Šaknis Vij– sietina su vijus `sukrus’. Plg. dar vijoklis `toks besivejantis augalas’, vijoti `vyti, vynioti’, vijūnas `plona mažais žvyneliais žuvis, pyplys; toks parazitinis augalas’; vijūnė `mergina, kuri sukasi apie kieno vyrą’, vijurkas `prietaisas siūlams vyti; dirvinis vijoklis’, vijutrė `toks augalas’.

Wikiel – patroniminė priesaga –el– rodo ryšį su lietuvių kalba.

Wiliwiński – veikiausiai iš Vėlyvis (žr. Wiliwis).

Wiliwis – veikiausiai iš Vėlyvis (plg. vėlyvas).

Wilkiel – iš Vilkelis (plg. vilkas `miško žvėris’, žr. Vilkelis).

Wirbał – iš Virbalas, plg. virbalas – mezgimo įrankis.

Wirżajtys – (žr.) Wierżajtys.

Witalis – iš krikštavardžio Vitalis ar Vitalius.

Witulski – suslavinta iš Vitulis < Vitas.

Wiźlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys ar Vižlius.

Wiżynis – iš Vižynis ar Vyžinis, kuri veikiausiai yra pravardinės kilmės nuo žodžio vyža „toks apavas”.

Wojciul – iš (žr.) Vaičiulis.

Wojciulewicz – suslavinta pavardė iš Vaičiulis.

Wojciulik – iš Vaičiuliukas, kuris yra patroniminės priesagos vedinys iš Vaičiulis (žr. Vaičiuilis).

Wojczulewicz – suslavinta forma iš (žr.) Vaičiulis.

Wojczulanis – iš Vaičiulionis (žr. Vaičiulis).

Wojczulis – iš (žr.) Vaičiulis.

Wojda – greičiausiai iš Vaida ar Vaidas. Liet. vaidas „barnis”.

Wojdyła – iš Vaidila ar Vaidyla, plg. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas”.

Wojdyłło – iš Vaidila ar Vaidyla (žr. Wojdyła).

Wojlanis – iš (žr.) Vailionis.

Wojno – iš (žr.) Vaina.

Wojnowski – suslavinta forma iš (žr.) Vaina.

Wojsznis – iš Vaišnys. Taip vadinta vaišinti mėgstantį žmogų.

Wojtala – iš Vaitulis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.

Wojtanis – iš Vaitonis, plg. liet. veiksm. vaitoti „dejuoti, ainamuoti”.

Wojtukiewicz – iš Vaitukas, kuri yra vedinys iš Vaitas.

Wojtulewicz – iš Vaitulis, kuri yra vedinys iš Vaitas.

Wojtyło – (Vaitilà) – LPŽ pateikia kitus du pavardės variantus: Vaĩtila ir Vaĩtilas ir lygina jas su lenk. Wojtyło : Wojciech, tačiau atrodo, kad tokia išvada yra pernelyg skubota ir neapmąstyta. Pirma – kaip nuo Wojciech lk. kalboje gali atsirasti Wojtyło, jeigu nėra ten priesagos –yło ar –iło? Antra, kaip mechaniškai galima atmesti pusę kamieno –ciech? Atrodo, pernelyg dažnai nusigrįžtame nuo savęs ir savo istorijos. Grįžkime į Jogailos laikus, kuomet šis karalius kėlėsi į Krokuvos sostą ir vežėsi visą savo palydą. Vieni žmonės svetimame krašte lengvai prigijo, kiti nesibuvino, vis unkstė ir dejavo, kad nori namo. Ar ne nuo šio veiksmažodžio vaitoti – “aimanuoti, dejuoti, aičioti”,  ir kilusi Vaitilos pavardė? Plg. liet. vaidila “senovės lietuvių dvasininkas; aktorius, vaidintojas”, viršila “puskarininkių aukščiausias laipsnis”, (žr.) pavardę Strumila, Virbyla ar Virbila…

Lietuvos spaudoje Vaitilos pavardė paprastai rašoma paraidžiui – Voityla. Tačiau tokia rašyba neperteikia pavardės fonetiškai. Todėl beliktų rašant išlaikyti jos lietuvišką kilmę ir rašyti Vaitila.

Garsiausias šios pavardės atstovas yra Karolis Vaitla (lenk. Karol Józef Wojtyła) – lenkų dvasininkas, Krokuvos kardinolas, Romos Popiežius Jonas Paulius II.

Jonas Paulius II (lot. Ioannes Paulus PP. II, it. Giovanni Paolo II, lenk. Jan Paweł II) gimė 1920 gegužės 18, mirė 2005 balandžio 2) – nuo 1978 metų spalio 16 d. iki pat savo mirties beveik 26-erius su puse metų valdęs popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis tapo pirmuoju per 455 metus popiežiumi ne italu, taip pat pirmuoju slaviškos kilmės ir antru pagal pontifikavimo ilgumą popiežiumi.

Jonas Paulius II buvo plačiai pripažintas vienu įtakingiausių XX a. lyderių, suvaidinusiu ypatingai svarbų vaidmenį griūvant komunizmui Rytų Europoje. Popiežius ženkliai pagerino Katalikų Bažnyčios santykius su judaistais, Rytų Stačiatikių ir anglikonų Bažnyčiomis. Jono Pauliaus II griežtas požiūris prieš moterų kunigystę, kontracepciją, II-o Vatikano susirinkimo ir po jo įsigaliojusios naujos Liturgijos reformos palaikymas susilaukė tiek pagyrų, tiek kritikos.

Jis buvo vienas labiausiai keliavusių visų laikų valstybių lyderių, per savo pontifikavimo laikotarpį aplankęs 129 valstybes. Jis buvo poliglotas, laisvai kalbėti gebantis keliomis kalbomis: gimtąja lenkų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų, portugalų, kroatų, rusų, senovės graikų ir lotynų kalbomis. Būdamas popiežiumi beatifikavo 1340 žmonių ir kanonizavo 483 šventuosius, daugiau nei visi 500 m. prieš jį pontifikavę popiežiai kartu sudėjus. Popiežius palaikė pasaulietnio pašaukimo į šventumą mokymą.

Karol Józef Wojtyła (Karolis Juozas Vaitila) gimė 1920 metų gegužės 18 dieną (žr.) Vadovicų mieste (Lenkija). Tai antras Lenkijos kariuomenės seržanto ir iš Lietuvos kilusios jo žmonos sūnus.

1942 metais K. J. Vaitila nusprendė tapti kunigu ir slapta pradėjo ruoštis įšventinimui, kadangi šalis tuo metu buvo nacių okupuota.

1946 metų lapkričio 1 dieną Krokuvoje įšventintas į kunigus. Mokslus būsimas popiežius baigė Romoje ir vėliau grįžo į Lenkiją.

1958 metų rugsėjo 28 dieną K. J. Vaitila paskirtas Krokuvos vyskupo padėjėju.

1964 metų sausio 13 dieną įšventintas į Krokuvos arkivyskupus.

1967 metų birželio 26 dieną popiežius Paulius VI K. Vaitilai suteikė kardinolo titulą.

1978 metų spalio 16 dieną K. Vaitila išrinktas popiežiumi. Po 455 metų jis tapo pirmuoju ne itališkos kilmės popiežiumi. Oficialias popiežiaus pareigas K. Vaitila pradėjo eiti po šešių dienų.

1979 metais kelioms dienoms grįžo į komunistų valdomą tėvynę. Manoma, kad po popiežiaus atvykimo Lenkijoje suaktyvėjo „Solidarumo“ judėjimas.

1981 metų gegužės 13 dieną į popiežių Šv. Petro aikštėje šovė turkų kovotojas Mehmet Ali Agca (sk. Mehmet Ali Agdža). Popiežiaus gyvybę išgelbėjo gydytojai. Ligos patale Romos katalikų bažnyčios vadovas atleido į jį šovusiam M. A. Agcai.

1982 metų gegužės 12 dieną popiežių bandė nudurti konservatyvusis Ispanijos dvasininkas Juan Fernandez Krohn (Chuan Fernandes Kron). Pasikėsinimas įvyko Marijos šventykloje Fatimos mieste Portugalijoje. Laimei, popiežius nenukentėjo.

1987 metų birželio 8-14 dienomis K. Vaitila kaip popiežius trečią kartą apsilankė Lenkijoje. Popiežius stipriai rėmė uždraustą „Solidarumo“ judėjimą.

1987 metų birželio 25 dieną popiežius susitiko su Austrijos prezidentu Kurtu Waldheimu ir taip supykdė žydų bendruomenę, kaltinančią K. Waldheimą prisidėjus prie nacių karo nusikaltimų.

1989 metų gruodžio 1 dieną Sovietų Sąjungos vadovas Michail Gorbačiov pakvietė popiežių atvykti į Rusiją.

1990 metų balandžio 21 dieną popiežius išskrido į Čekoslovakiją, kur pasveikino šalies prezidentą Vaclavą Havelą su komunizmo žlugimu.

1990 metų spalio 18 dieną per Vatikano dvasininkų susitikimą užtrenkė duris dvasininkų santuokoms.

1992 metų liepos 15 dieną popiežiui atlikta operacija, per kurią iš popiežiaus žarnyno buvo pašalintas apelsino dydžio auglys.

1992 metų lapkričio 7 dieną anglikonų bažnyčios priimtas sprendimas leisti moterims būti įšventintoms į kunigus kaip niekada anksčiau pablogino anglikonų ir Vatikano dvasininkų santykius.

1992 metų gruodžio 7 dieną, pirmą kartą po beveik penkių šimtmečių, popiežius išleido naują universalų Romos katalikų bažnyčios katekizmą.

1993 metų rugsėjo 4-8 dienomis popiežius Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje. Tai buvo vienintelis popiežiaus vizitas Lietuvos istorijoje.

1993 metų gruodžio 28 dieną Vatikanas užmezgė diplomatinius ryšius su Izraeliu. Tai buvo pats svarbiausias žingsnis, užbaigiantis beveik 2000 metų trukusį žydų ir Vatikano priešiškumą.

1994 metų balandžio 28 dieną popiežius paslydo vonioje ir susilaužė šlaunikaulį.

1994 metais popiežius išleido populiarią knygą „Peržengiant vilties slenkstį“ (Crossing the Threshold of Faith).

1995 metų gegužės 17 dieną, savo 75 metų jubiliejaus išvakarėse, popiežius atsisakė atsistatydinti, kaip daro kiti 75-erių metų sulaukę vyskupai. Jis teigė, kad tarnaus bažnyčiai tol, kol to norės Dievas.

1995 metų gruodžio 25 dieną pirmą kartą dėl gripo nedalyvavo Šv. Kalėdų mišiose.

1997 metų rugsėjo 9 dieną dėl silpnos sveikatos popiežius nedalyvavo Motinos Teresės iš Kalkutos laidotuvėse.

2000 metų sausio 1 dieną atidarė šventąsias Šv. Petro bazilikos duris, palydėdamas krikščionybę į trečiąjį tūkstantmetį, XXI amžių pavadindamas „solidarumo šimtmečiu“.

2000 metų kovo 13 dieną popiežius paprašė atleidimo už bažnyčios praeities nuodėmes, tarp kurių – netinkamas elgesys su žydais, eretikais, mažumomis ir moterimis.

2000 metų kovo 20-26 dienomis popiežius lankėsi Šventojoje Žemėje. Jis aplankė šventąsias Izraelio vietas ir buvo palestiniečių teritorijoje.

2001 metų gegužės 8 dieną popiežius baigė savo vizitą Sirijoje ir tapo pirmuoju popiežiumi, įžengusiu į mečetę.

2001 metų lapkričio 22 dieną popiežius atsiprašė seksualinio priekabiavimo aukų, nukentėjusių nuo dvasininkijos.

2002 metų balandį surengė JAV Romos katalikų dvasininkų viršūnių susitikimą dėl pedofilijos skandalo, sukrėtusio Amerikos bažnyčią.

2002 metų rugpjūtį popiežius paskutinį kartą viešėjo tėvynėje. Jis apsilankė Krokuvoje.

2003 metų sausio ir kovo mėnesiais vedė tarptautinę bažnyčios kampaniją prieš karą Irake.

2003 metų spalio 19 dieną popiežius kanonizavo motiną Teresę priešais 300 tūkst. žmonių minią, vadindamas ją labdaros simboliu.

2004 metų gegužės 16 dieną šventaisiais paskelbė dar šešis žmones.

2004 metų gruodžio 18 dieną popiežius Jonas Paulius II pasmerkė tos pačios lyties asmenų santuokas.

2005 metų vasario 1 dieną popiežius nugabentas į ligoninę Romoje dėl stiprios kvėpavimo takų infekcijos, iš jos išrašytas vasario 10 dieną.

2005 metų vasario 24 dieną dėl atsinaujinusio gripo pontifikas dar kartą paguldytas į ligoninę, iš jos grįžo kovo 13 dieną.

2005 metų balandžio 1 dieną pranešta, kad popiežiaus būklė labai sunki, o balandžio 2 paskelbta apie popiežiaus mirtį 21:37 Vidurio Europos (22:37 Lietuvos) laiku.

Jonas Paulius II popiežiavo gana ilgai – nuo 1978 m. iki 2005 m. (beveik 27 metus). Kaip popiežiui tai yra labai ilgai, kadangi už jį soste ilgiau pavyko išbūti tik Pijui IX (beveik 31 metus) ir pačiam pirmam popiežiui Šventajam Petrui (yra duomenų, kad jis popiežiavo 34 ar net 37 metus).

Karolis Vaitila – paprastas lenkas, kuris savo vaikystėje norėjo tapti aktoriumi, buvo susidomėjęs poezija, teatru, puikiai žaidė futbolą, tačiau vėliau pasinėrė į teologiją, pradėjo domėtis filosofija. Įstojo į kardinolo Sapiegos įsteigtą pogrindinę kunigų seminariją, po karo studijas tęsė Krokuvos Jogailos universiteto teologijos fakultete. Jis tapo popiežiumi Jonu Pauliumi II 1978 spalio 16 dieną. Jis tapo ne tik jauniausiu popiežiumi per visus tuos metus, bet ir pirmuoju popiežiumi ne italu nuo 1523 metų (šiais metais popiežius buvo olandas Adrianas VI). Jis daugiausia keliavęs iš visų pontifikų. Visuomet pasisakė už pasaulio taiką ir religinį konservatyvumą. Tai charizmatinė asmenybė, sugebanti suburti daugiatūkstantinę minią, taip pat tai ryškiausia XX ir XXI amžių bei visos bažnyčios istorijos asmenybė.

Savo žemiškąją kelionę 2005 metų balandžio 2 dieną 22 val. 37 min. Lietuvos laiku baigė Jonas Paulius II. Kaip bebūtų keista, paskelbus liūdną žinią šv. Petro aikštėje nuaidėjo plojimų banga – italai taip paprastai išreiškia savo pagarbą mirusiajam. Po kelių minučių stojo mirtina tyla. Daugelis tikinčiųjų negalėjo sutramdyti ašarų. Kaip skelbia italų laikraščiai, paskutinis jo ištartas žodis buvo „Amen”. Po dviejų valandų nuo popiežiaus mirties į šv. Petro aikštę susirinko maždaug 130 tūkstančių žmonių.

Šventojo Tėvo palaikai buvo pašarvoti Vatikano apaštalinių rūmų trečiajame aukšte esančioje Klemenso salėje. Šv Tėvo palaikai buvo padėti ant katafalko priešais Konfesijos altorių Švento Petro aikštėje. Popiežiaus Jono Pauliaus II kūnas ilsisi Vatikano bazilikos kriptos kape, prie pat pirmojo Romos vyskupo, apaštalo šv. Petro ir daugelio jo įpėdinių. Taip buvo palaidotas pagal jo testamente išsakytą prašymą – kapas turi būti žemėje, o ne sarkofage.

Lietuva taip pat pagerbė popiežių Joną Paulių II. Lietuvos vėliavos irgi buvo matomos Romoje. Trispalves prie rūbų buvo prisisegę arba rankose nešė mūsų šalies tautiečiai. Lietuvai garbės tribūnoje atstovavo V. Adamkus (LR Prezidentas), A. M. Brazauskas (LR Ministras pirmininkas), prof. V. Landsbergis. Taip pat Lietuvos Bažnyčios vyskupų, kunigų ir pasauliečių delegacijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius.

Lietuvos banko proginė moneta skirta Jono Pauliaus II apsilankymui Lietuvoje pažymėti.

Wojtyszko – iš Vaitiška, Vaitiškis (žr. Wojtukiewicz, Wojtulewicz).

Wołejko – iš Valeika (valeika „tvarkingas, valyvas žmogus).

Wołągiewicz – iš Volungevičius, kuri suslavinta iš Volungė.

Wołongiewicz – žr. Wołągiewicz.

Wołukanis – iš Valukonis, plg. Valiukonis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Valiukas.

Wowak – iš Vavokas, kilmė nėra aiški. Ši pavardė Lietuvoje nėra žinoma. Priesaga –ok– sieja ją su lietuvių kalba.

Woynarowski – veikiausiai suslavinta iš Vainoras. Tai sudurtinis daiktavardis. vai- sietina su liet. vajoti, nor– su norėti.

Woznialis – iš Vaznelis (žr. Woźnialis).

Woźnialis – iš Vaznelis (patroniminės priesagos –el– vedinys iš skolinio vaznys “teismo pasiuntinys”.

Wyrwas – iš Lietuvoje neišlikusios pavardės Virvas (plg. virvas stora virvė, lynas’ bei pavardes Virvalas, Virvelė).

Wyszko – iš dvikamienio trumpinio Viškas, plg. Vis-kantas : Viš-kantas, Viškaitis. Pirmo dėmens reikšmė išblėsusi, antro plg. kant(r)us.

Wyżlański – suslavinta iš Vižla, Vižlys, Vižlius ar Vižlionis.

 

Zaborowski – iš Zabaras (plg. kaimo vardą Zabariškės).

Zujko – iš Zuikis, plg. zuikis “kiškis”.

Zamajtys – tai iškreipta pavardė Žemaitis.

Zdanis – iš (žr.) Zdanys.

Zemel – veikiausiai iš Žemelis, kuri greičiausiai yra perdirbinys iš Žiemelis, šios artimos pavardės Žiemis, Žiemys.

Zielepucha – iš Žaliapūkas.

Zieniel – iš Zenelis, kuri yra patroniminės priesaghos –el– vedinys iš krikštavardžio Zenas. Tokios pavardės Lietuvoje neaptikta.

Zubiel – iš Zūbelis, priesagos –el– vedinys iš Zūbas; plg. tarmėse vartojamą slavizmą zūbai – „lūpos“.

Zujkiewicz – suslaavinta iš Zuikis (žr. Zujko).

Zujko – iš Zuika (plg. zuikis `kiškis’).

Zujkowski – suslavinta iš Zuika (žr. Zujko).

 

Żabicki – veikiausiai suslalvinta iš Žabas (plg. žabas `žagaras, šakagalys’). Formaliai galima būtų šią pavardę laikyti ir lenkiška, sudaryta nuo daiktavardžio żaba `varlė’. Tačiau ši pavardė veikiausiai yra pravardinės kilmės ir įvardija žmogų, kuris girioje rinko žabus ir pardavinėjo malkoms, ko negalima pasakyti apie varliautojus. Šį požiūrį remia ir kitos reikšme gretimos ar panašios logikos pavardės (žr. Žagarski, Żegarski).

Żakiewski – suslavinta iš Žakis ar Žakys (plg. žakas `krepšys, maišelis’).

Żakołd – veikiausiai iš dvikamienio asmenvardžio Žak-audas, kur pirmoji šaknis siejama su žakas `krepšys, maišelis’, antroji – su veiksmažodožiu austi, audė. Žr. dar Żakiewski.

Żegarski – suslalvinta iš Žagaras. Į lenkų kalbą turėjusi pakliūti per dzūko lūpas, kuris norėjęs išvengti tarmybės pateikė hipernormalizmą. Kadangi dzūkai žodį žengia taria žangia, tai čia vietoj Žagaras pateikėjas užrašė formą Žegaras. Tokia forma gan plačiai paplito (Augustavas, Beržalapiai, Basos (Bosse), Gibai, Grūdeniškės (Grudziewszczyzna), Rigolė (Rygol), Seinai, Skusteliai, Stabingis (Sztabinki), Suvalkai, Štabinka.

Żagarski – suslavinta iš Žagaras (plg. žagaras `sausas šakagalys, virbas’). Žr. dar Żabicki.

Żagubis – iš pirmo žvilgsnio neaiškios kilmės, tačiau įtartinai lietuviškai skambanti pavardė, išlaikyta su galūne. Gal tai dvikamienis asmenvardis, kurį sudaro šaknis žag-ti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’ ir ub-yti ar ūb-yti `raginti, skatinti, maginti’. Tokiu atveju žagubis reikštų žmogų, kuris skatina ką nors negero daryti, ragina nusidėti. LPŽ tokios pavardės nepateikia, tokio žodžio nerasime ir didžiajame “Lietuvių kalbos žodyne”. Todėl juo didesnis perlas yra Lenkijoje išlikusi tokia pavardė. Žmogus šia pavarde gyvena Būdvietyje, Gibų valsčiuje Seinų apskrity.

Żagunis – sveikai fontiškai perimta iš Žagūnis < Žagūnas. LPŽ ją siena su žagas ar žagti (plg. žagti `teršti (valgį ar garbę), šiurkščiai kalbėti’. Žagūnas reiškia žmogų, kuris ką pražaga, niekina, dergia.

Tačiau ši pavardė gali būti ir dvikamienė (žr. Żagubis), kur pirmasis dėmuo Žag– siejamas su žagti, antrasis –un– sietinas su veiksmažodžiu unyti `barti, keikti, ūdyti”. Vienaip ar kitaip interpretuotume jos kilmę., žodžio turinys išlieka nepakitęs.

Żaładonis – iš (žr.) Žaliaduonis.

Żandarys – veikiausiai iš tarmiško Žandarys (plg. žandaras).

Żardecki – suslavinta iš Žardas.

Żardzin – iš Žardinis. Į lenkų kalbą atėjęs iš dzūkų tarmės Žardzinis.

Żebrowski – suslavinta forma iš Žebrys (plg. žebras “purvinu veidu”).

Żegarski – suslavinta forma iš Žagaras (plg. žagaras “stabaras, sausa šaka”. Lenkiškoje formoje e vietoj a galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo (plg. dzūkų veiksmažodį žãlia `žẽlia’).

Żegunis – veikiausiai perimta kaip hipernormalaizmą iš Žagunis (plg. Żagunis).

Żemejda – kilmė ne visai aiški, galbūt tai dviskiemenis asmenvardis Žem-eida, kur pirmoji šaknis sietina su žemas, antrąją sudaro trumpinys iš eidenė, eidinė `ristas žingsnis’, plg. dar eida ar eidy `dui’.

Żemejtel – iš liet. Žemaitėlis, kuri savo ruožtu yra vedinys iš Žemaitis.

Žinomas pavardės turėtojas yra Zbigniew Żemejtel.

Żemis – iš Žemys (plg. žemas “neaukštas”) arba Žiemys (plg. žiemys “šiaurys”).

Żenda – gal iš Žanda ar Žandas (plg. žandas `skruostas’). Lenkiškoji forma (e vietoj a) galėjusi atsirasti dėl hipernormalizmo, žr. Żegarski).

Żmujdzin – taip lkų aplinkoje buvę pravardžiuojami žemaičiai.

Żogo – iš Žiogas (plg. žiogas `šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys).

Żurkiewicz – suslavinta pavardė iš Žiurkus.

Żurkowski – suslavinta pavardė iš Žiurkus.

Żuryński – suslavinta iš Žiūrys, suprask “linkęs žiūrėti”.

Żwirowicz – suslavinta iš Žvyras (plg. žvyras `žvirgždas’).

Żybura – iš Žiburys, Žibura (plg. žiburys `šviesulys’).

Żydanowicz – suslavinta iš Židonas ar Žydonas, kuri yra kilusi iš tarmiško etnonimo židonas `žydas’.

Żygis – iš Žygis (plg. žygis „kelionė”.

Žylanis – iš Žilionis (plg. žilas).

Żyliński – suslavinta iš Žilis (plg. žilis „žilas žmogus”).

Žylonis – iš Žilionis. Tai patroniminės priesagos –on– vedinys iš Žilis ar Žilys (žr. Żyliński).

Żyluk – iš Žiliukas (patroniminės priesagos –uk– vedinys iš Žilis (žr. Żyliński).

Żylwis – iš Žilvis ar Žilvys. (plg. žilvis `karklo vytelė’).

Żyłanis – iš Žilys (žr. Żyliński).

Żynda – iš Žinda (plg. žindas „bedančio arklio apkramtytas pašaro gumulas”). Šios pavardės formos Lietuvoje neaptikta, esama tik giminingų: Žindis, Žindulis, Žindulys, Žindžius.

Żyndul – iš Žindulis.

Żynel – iš Žinelė, Žinelis.

Żyniewicz – suslavinta iš Žinelė, Žinelis ar Žinia.

2017.07.09

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Matėme, kad žmonių pavardės paliko nemaža pėdsakų mūsų kaimų vardyne. Taip atsitikdavę tada, jeigu kaimo įkūrimui lemiamos reikšmės turėjęs koks nors žmogus.

Mūsų laikais gal kiek dirbtinai buvo mėginta net ir miestus įvardinti istorinių asmenybių vardu. Pavyzdžiu čia gali pasitarnauti kad ir buvęs Snečkus – ankstesnis Visagino, kur buvo pastatyta Lietuvos atominė jėgainė, vardas. Yra įmanomos pavardės taip pat ir iš gyvenamosios vietos pavadinimo, kaip antai Kaunas ar Kaunaitis. Kokiu būdu formavosi mūsų pavardės, verta kiek iš arčiau pasižiūrėti.

Nuo mažumės pripratome prie savo vardo ir pavardės, ir jie pasidaro tokie natūralūs, kad prarandame nuovoką, idant mūsų vardai ar pavardės – tai mūsų charakteristikos dalis.

Šiandien vardus gauname vos užgimę, todėl negalime tikėtis, kad vardas atspindės mūsų fizines ar dvasines savybes. Mūsų laikų vardai rodo jau tik tėvų skonį, nuovoką, prusą, asmens kultūrą ir jų linkėjimus vaikams. Karštligišką tėvų meilę naujagimiui atskleidžia ieškojimas nesuprantamų, būtinai svetimų vardų, lyg norėta būtų pasididžiuoti, kad dar tokio pažįstamųjų rate nėra buvę. Tai nėra tikroji išmintis. Senovėje vardas nusistovėdavo per ilgesnį laiką. Jį suteikdavo tėvai, šeimynykščiai, o neretai ir kaimynai. Tada vardui būdavo parenkama žmogaus būdinga savybė. Šiandien dar taip žmonės pravardes gauna.

Pavardės formavosi daug vėliau. Pastebime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai turi dar tik vardus. Antai sakome: Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila, Vytautas, o kokios jų pavardės, net į galvą neateidavo mintis ko nors pasiklausti. Lietuvoje pavardės formavosi jau įsigalėjus krikščionybei, būtent XVI-XVII amžiais. XVIII amžiuje pagaliau visi gyventojai turi pavardes. Taigi pavardžių susiklostymas nebuvo trumpalaikis procesas. Ilgas jis buvo ir kituose kraštuose. Antai pietų Vokietijoje jos įsigalėjo jau XII amžiuje, o šiaurės Vokietijoje gerokai vėliau – XII-XIV amžiais, nors kai kur kaimuose jų neturėta dar net XVIII a. Tame amžiuje (XVIII) kaimuose vietomis pavardžių neturėjo ir lenkai, o Rusijioje jų kai kur nebuvo net XIX amžiuje, Sibire – XX a. pradžioje.

Lietuvoje pavardės ėmė rastis nuo XIV a. pabaigos ar XV a. pradžios, o baigė formuotis tik XVIII a. pabaigoje (Z. Zinkevičius, Lietuvių asmenvardžiai, .38 p.).

Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad lietuviški asmenvardžiai dažniausiai būdavo dvikamieniai: Švitrigailašvitrus “greitas, vikrus, žvitrus” ir gailas “smarkus, stiprus”, Jogailajoti ir gailas – taigi stiprus raitelis, Visvaldas – visa valdantis, Algirdasaliai vienas “kiekvienas, visa” ir girdas “žinia”, Algimantasalgoti “šaukti” ir mantus “sumanus”, Sirvydassirti “supti, siausti, gaubti” ir vydas (išvydo, t.y. pamatė)… Ilgainiui kamienus imta kaitalioti vietomis, todėl ir turime ne tik Vytautą, bet ir Tautvydą, Vaišnorą ir Norvaišą…

Įsigalint krikščionybei, juo labiau, kad ją svetimi į Lietuvą nešė, anaiptol nerodydami vietos gyventojams nei jų kultūrinėms tradicijoms meilės ar pagarbos, įsigali ir dvigubi vardai. Iš istorijos žinome, kad Jogaila per krikštą gavo Vladislovo vardą, Vytautas – Aleksandro. Įprasta buvo šalia seno lietuviško vardo prirašyti dar ir krikštavardį, taip ir liko, pasak prof. Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, 35 p.), lotyniški įrašai: Michael alias Minegal (Mykolas kitaip Minigaila), Gregorius alias Gedigold (Grigorijus kitaip Gedigaudas) ir pan. Ilgainiui žodelį kitaip praktiškumo dėlei imta praleisti, todėl vėlesniuose įrašuose ir turime: Jonas Goštautas, Martynas Mažvydas… Formaliai atrodytų, kad tai vardas ir pavardė, bet iš tikrųjų tai dar abu vardai.

Pirmosios pavardės ėmė rastis visai natūraliai iš tėvų vardų. Kada gyventojų padaugėjo, ir jie ėmė plačiau tarp savęs bendrauti, vardo jau nepakakdavo, norint vieną žmogų atskirti nuo kito. Todėl ir griebtasi pirmiausia tėvavardžių: Juozaitis, Juozapaitis, Petraitis, Jonaitis, Palionis (nuo Palys, Apolonijus), Rapalionis (nuo Rapolas), Laurynas (nuo Lauras), Morkūnas (nuo Morkus), Jurkūnas (nuo Jurkus), Jonulis (nuo Jonas), Balulis (nuo Balys) arba vietovės vardų: Kulvietis (Kulvos gyventojas, iš Kulvos), Kaunietis (iš Kauno), Puniškis (atsikėlęs iš Punios), Ravinis (nuo ravų), Lankaitis ar Lankutis (gyvenantis lankose ar prie lankų), Užubalis (gyvenantis už balos), Pakalnis ar Pakalniškis (gyvenantis kalno papėdėje, slėnyje)… Imta įvardinti žmones ir pagal jų profesiją ar atliekamus darbus: Katilius, Račius, Bliūdžius, Degutis (kas dega degutą), Seniūnas

Greit ėmė įsigalėti ir pravardinės pavardės, pabrėžiančios kokią nors žmogui būdingą savybę: Kirkilas (nuo kirkinti, erzinti), Rėkus, Rėksnys (mėgstantis rėkaloti), Beragis, Baltaūsis, Aukštakojis, Baltušis (baltaodis), Klykūnas (rėksnys), Plikūnas (plikis, nusigyvenęs), Blusius (varguolis, nevalyvas), Gaišlys (kas gaišta laiką), Gaivenis (gaivus žmogus), Gaižius, Gaižiūnas (kas neskaniai rūgštus)… Atsirado daugybė pavardžių nuo visokių žvėrių ir pauklščių: Vilkas, Vilkelis, Katinas, Stumbras, Zuikis, Kiškis, Kiškelis, Černas, Černelis (černoti “lėtai valgyti”, – apie Kazlų Rūdą šerną vadina černu, lėtai kramsnojančiu), Sasinas (pr. sasins “kiškis”), Šarka, Karvelis, Gaidys, Gaidelis, Gaidelionis, Vištys, Viščius, Vištelis, Višteliūnas, Vištinis, Kuosa, Varna, Varnas, Varnelė, Varnelis… Turime pavardžių net iš tautvardžių, kaip antai Prancūzas, Žydas, Žydelis… ar iš daiktų: Šepetys, Kuolelis…, iš augalų Obelis, Obuolys, Agurkis, Burokas, Rugienis, Avižienis ir pan.

Lietuvos istorinėmis sąlygomis pavardės ilgainiui ėmė darytis vis sudėtingesnės, nepatogios vartoti, kadangi iki tarpukario laikų, kada buvo atsikūrusi nepriklausomoji Lietuvos Respublika, lietuvių kalba nebuvo valstybinė, ir nebuvo raštvedybos lietuvių kalba. Visuose tarnybiniuose raštuose, visoje dokumentacijoje pavardės buvo rašomos, kaip kurio svetimtaučio ausis girdėjo ar kažkurio raštininko asmeniniai interesai geidė. Kanceliarijose vartota senoji slavų ir lotynų kalba, vėliau lenkų, rusų ir vokiečių smarkiai kraipė ir mūsų pavardes. Todėl ir įsigalėjo visokiausių hibridų, neretai kažkokių pereinamųjų padarų tarp būtinumo ir įgeidžių. Tik pasižiūrėkime, kas buvo daroma su mūsų vardais ir pavardėmis. Bene lengviausia pasekti, kaip kito mūsų pavardės lenkų kalba tvarkomose bažnyčių kanceliarijose.

Turime nemažai pavardžių, kurių dėmeniu eina akies šaknis: Akinis išvirto į Akiniec, Akinčia į Akinczyc, vėliau Okinczyc. Turime sulenkintą pavardę Akinskis. Iš pavardžių Akmantas (akis ir mantas – “gudruolis”, plg. Algimantas) ir Akmanta (akis ir manta “turtas”) išėjo Akmantavičius ir Akmanavičius. Šios šaknies turime ir kitų pavyzdžių: Akštis (akstinas), iš jos išriedėjo Akštulis, kurį perkrikštyta į Akštulevičių. Turime mūsų krašte išlaikytą pavardę Akranglis (akis ir ranglėti “glamžytis” ar ranglus “glamžus”), bet lenkų ausis ją suvokia kaip Okrągły “apskritas, apvalus”. Iš Akūnis šiandien turime Akunauskas ir lenkišką pavardę Okuń. Iš jų atsekti pavardės kilmę darosi jau neįmanoma.

O štai kaip buvo kraipomos kitos pavardės:

Adamka, Adamkus > Adamkavičius, Adamkevičius, Adomavičius;

Bakša, Bokša > Bokšanskas, Bokšanskis, Bokševičius, Bokšickis;

Bučys, Bučius, Bučiulis, Bučiūnas > Bucevičius, Bučevskis, Bučinskas, Bučkauskas;

Budrys, Budrius, Budriūnas > Budrevičius;

Budzila, > Budzilauskas, Budzinskas;

Budzys > Budzinskas;

Buta, Būta, Butas, Butautas > Butauskas, Būtauskis, Butavičius, Būtavičius;

Butkus, Butkis, Butkys, Butkūnas > Butkauskas, Butkevičius, Butkovskis;

Butrimas > Butrimavičius;

Butvila, Butvilaitis > Butvilauskas, Butvilevičius, Butvinskis;

Dabušis (dabus; dėl priesagos plg. Moliušis) > Dabušinskas;

Gaidys, Gaidelis > Gaidinskas, Gaidzinskas, Gaidelevičius;

Stakvila > Stakvilevičius.

Kęstutį (kantrų, daug pakeliantį, pajėgų daug iškęsti) lenkų fonetika transponavo į Kiejstut, dėl ko ilgainiui ir mes patys tuo vardu žmogų imame šaukti Keistu “keistuoliu, juoką sukeliančiu”. Ar galima daugiau iškraipyti mintį?

Tai tik viena kita, daugiausia iš abėcėlės pradžios parinkta pavardė, rodanti, ką mes patys kūrėme, o ką mums pridėjo svetima raštinė. Pažintinės reikšmės turi tik ta pirmoji pavardės dalis, kurią suteikė žmonės. Toji dalis atspindi mąstyseną, pastebėtas žmoguje savybes ir pan. Dirbtinė dalis yra lyg prie kojų pririštas medžio rąstas, kurį reikia paskui save tampyti ir kiekvieną kartą apsunkinti tarimą bei rašymą.

Reikia pasakyti, kad tais laikais, kada pavardžių sanklosta ėjo į pabaigą ir ėmė įsigalėti jose svetimi priedai, tie papildomi dėmenys leido manyti, kad apnaujintos pavardės turėtojas bene ir bus susigiminiavęs su kilmingaisiais sluoksniais. Antai rašytojo švietėjo Stanevičiaus pavardė rodo, kad jis buvo kilęs iš bajorų (tegu ir nusigyvenusių) giminės. Kas norėjo siekti karjeros, tam reikėjo stengtis, kad jo pavardė būtų “bajoriška”. O bajorystės požymis buvo pavardės apslavinta forma. Šitaip iš Baronų atsiranda Baranauskai, iš kurių yra kilęs ir žymus poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.

Lietuvių kalboje turime daug žodžių su priesaga –onas: lavonas, laigonas “žmonos brolis”, dvaronas “dvariškis”, baronas, ir asmenvardžių: Aldona, Dvarionas, Šimonis, Maironis, Janonis, Bobonis, Palionis… Daiktavardį baronas “avinas” esame linkę laikyti svetimybe, atėjusia iš lenkų kalbos. Tačiau Briuknerio lenkų kalbos etimologinis žodynas teigia, kad žodis baran yra nežinomos kilmės prožodis (labai senas žodis). Taigi lenkų kalbos dirvoje šio žodožio negalima etimologiziuoti, kitaip sakant, nustatyti, kaip jis sudarytas, iš kur atsiradęs. Tuo tarpu lietuvių kalboje yra išlikęs kitas žodis – baras – “ruožas lauko, kokį vienu rankos mostu galima apsėti, apiberti grūdais”. Taigi baras:baronas santykiauja lygiai taip, kaip ir dvaras:dvaronas.

Netiesą sakytume, jei teigtume, kad viską mums sujaukė kitataučiai, kurie svetimosios kalbos ir kultūros dirvoje nesusivaikė ir suprasti čia nieko nenorėjo. Mes ir patys gan greit užsikrečiame “mados” dalykais ir ieškome naujovių, kas rodo mūsų pretenzingą įmantrumą. Antai Lazdynų Pelėdos romano “Klaida” svarbiausias veikėjas, jaunas lietuvis inteligentas, Petras Jonuitis veda lenkę žmoną, kuriai tokia pavardė niekaip netinka. Kokia ten Jonuitienė?! Ji ir pasivadino Janicka, o jos vyras tapo Janickis, net nemėginęs priešintis. Šitaip ir pas mus dar šiais laikais gyvojoje kalboje žinomos pavardės Šarka ar Linka oficialiųjų raštų veikiamos virsta Sorokomis ir Linkevičiais, nes patiems žmonėms ima arodytis, kad tokia pavardės forma yra padoresnė, atseit nesuprantama.

Atskirai reikia pakalbėti apie moterų “pavardes”.

Lietuvių kalboje iki mūsų laikų išliko daugel faktų, rodančių didelę pagarbą moteriai. Kol dar nebuvo pavardžių, moterys turėjo savarankiškus vardus, lygiaverčius su vyrų vardais. Štai pasižvalgykime po senąjį moterų vardyną: Aldona: Aldonas, Barinta:Barintas, Birutė:Birutis, Darkintė:Darkintas (ir pavardė Darkintis), Daugira (Dauga): Daugiras (Daugas, Daugys), Daumantė (Dauma, Daumė): Daumantas (Daumas, Daumys), DaunoraDaunoras, DobilėDobilas, Dravenė (Dravė): Dravenis (Dravys), Eigina (Eigė): Eiginas (Eigas, Eigis, Eigys), Gailigedė (Gailė, Gailutė): Gailigedas (Gailius, Gailutis)…

Lietuvių kalba visoms profesijoms ir titulams, be vyriškosios, turi ir moteiškąją formą: daktaras – daktarė, dėstytojas – dėstytoja, didvyris – didvyrė, docentas – docentė, gydytojas – gydytoja, inžinierius – inžinierė, įpėdinis – įpėdinė, karžygys – karžygė, kepėjas – kepėja, kosmonautas – kosmonautė, maldininkas – maldninkė, mokinys – mokinė, mokytojas – mokytoja, poetas – poetė, profesorius – profesorė, rašytojas – rašytoja, šeimininkas – šeimininkė, ūkininkas – ūkininkė, vadas – vadė, vairuotojas – vairuotoja, vienuolis – vienuolė, virėjas – virėja, žiedėjas – žiedėja. Reikia pastebėti, kad lietuvių kalba yra pasirengusi priimti moteris ir į tas profesijas, į kurias šiandien dar joms kelias uždarytas. Tai pasakytina apie kunigystę. Šalia kunigo lygiai galimà yra ir kunigė. Jeigu į aukščiausią bažnyčios postą išrinktų moterį, šalia popiežiaus turėtume ir popiežę, kaip galėtų būti vyskupė ar kardinolė, o kariuomenėje – vėliavnešė, pulkininkė ar generolė.

Atkreipti reikia dėmesį, kad profesiją įvardijančių žodžių moteriškoji forma ne griebiantis kokios nors priesaagos, kas rodytų antrinį produktą, ji sudaroma tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir vyriškoji – pakeitus tik giminei būdingą galūnę. Ir nors priimta tvirtinti, kad, tarkime, žodis vairuotoja yra išvestas iš vyriškosios formos vairuotojas, tai tokį teiginį gali pateisinti tik faktas, kad vyrai kūrė techniką ir pirmi sėdo prie vairo. Tačiau jeigu paimsime žodį gimdytoja, tai teigti, kad jis sudarytas iš vyriškosios giminės gimdytojas būtų labai nedrąsu. Šitaip išlavintoje kalboje ir atsispindi mūsų įgimtasis, iš dvasinio paveldo kylantis požiūris į moterį, atėjęs iš tų laikų, kada dar svetimieji mums įtakos nebuvo padarę.

Kalbos faktai patvirtina, kad toks požiūris buvo įsigalėjęs ir papročiuose. Antai turime labai gražų daugiareikšmį žodį tekėti: 1. teka saulė, nes ji per dangų ne vaikšto, o mažais šuoliukais ridinėjasi, 2. teka upė, kada jos vaga greitai vanduo kūlverstomis ritasi, 3. teka ir mergina už vyro. Kodėl teka, jeigu lenkai ar rusai sako eina už vyro? Ir ką reiškia žodis tekėti? Pažįstame žodį tekėlas – “sukamas ritinio pavidalo įtaisas ašmenims galąsti”. Turime žodį tekinis – “ratas”, turime žodį tekinas – “bėgte bėgantis, lyg rituojantis”. Turime dar ir nuotaką – “tekančią merginą, jaunąją”. Visi šie faktai rodo, kad tekėti reiškė “važiuoti, rituoti”. Todėl ir sakome, kad lėta upė plaukia, greita teka. Kodėl mergina už vyro teka? Pagal mūsų papročius jaunikis sėsdavo ant žirgo ir su savo pulku jodavo pirmas, jis žmoną vesdavo. Nuotaka sėdėdavo vežime ir važiuodavo, t.y. tekėdavo už savo vyro. Todėl svarbu ir ateičiai kalboje išlaikyti šias senąsias formas, rodančias, kaip mūsų protėviai pagarbiai elgdavosi su moterimis. Tegul šis dvasinis turtas būna paveldimas drauge su kalba.

Iš kur šiandien moterų “pavardės”, regis, nieko bendro neturinčios su mūsų dvasinės kultūros esme? Yra jos dvejopos: vienos nurodo į mergaitės tėvą, kitos – į žmonos vyrą. Kodėl tik dukros yra tėvo priklausomybė, o sūnūs auga su savarankiška, iš tėvo paveldėta pavarde? Gyvoji kalba vienodai traktavo ir mergaites, ir berniukus, vienus vadindama, tarkime – Balyčiukais ar Balytaičiais, kitus – Balytaitėmis ar Balyčiūtėmis. Šitaip visai priimtina, nes taip nurodoma, kieno jie vaikai. Bet kai kalbama apie pavardes, tada ir pastebime, kad berniukai gimsta su tėvo pavardėmis (Balyta), mergaitės gauna tik nuorodą, kieno ji dukra (Balytaitė, Balyčiūtė). Kada mergina išteka, gauna nuorodą į vyro pavardę. Bet ar tą nuorodą galima vadinti pavarde? Jos “pavardė” tik nusako, kieno ji esanti žmona, mūsų atveju – Balytienė. Lygiai taip kaime už Petro ištekėjusi moteris vadinama Petriene, už Jono – Joniene. Kad ir ji turi vardą, neretai visai pamirštama. Dažnai kaimo žmonių bendravime jaunamartės vardas visai nėra reikalingas. Ištekėjusios moterys kaimynams lieka tik petrienėmis, jonienėmis, bronienėmis

Beje, vyrai nepraranda nei savo vardo, nei pavardės. Galima čia būtų aiškinti, kuriais laikais ir kieno veikiami šitaip nuvainikavome moterį. Galima pasakyti, kad tai atsitiko po to, kai Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė. Bet ji ne iš dangaus nupuolė, o ją nešė lenkų dvasininkai. Tuomet ir įsigalėjo tas mums svetimas požiūris į daliąją lytį. Nors jis ir nekyla iš krikščioniškosios ideologijos, tačiau dėl istorinių aplinkybių prie jos buvo prisiplakęs. O tai moterį žemina.Mes nemokėjome tų dviejų sąvokų išpainioti. Per ilgą laiką žmogus susigyvena net su vergyste. Juk jau daug kam ir sovietinė santvarka visai buvo bepradedanti būti priimtina, nes “leido” gyventi. Štai koks dosnumas – turėjo teisę leisti mums gyventi, tai ir dievinkime ją. O laisvę ar suteikė? O juk tik laisvei poetai himnus gieda.

Kada per televiziją moterys kalbininkės gina savo moteriškąsias “pavardes” ir jomis didžiuojasi, aiškindamos, kaip tai labai originalu, sunku darosi suprasti, kurie čia esame teisūs. Atsakyti galima tik taip: su vergyste jau susigyventa. Moterys vaikšto galvas nulenkusios, akis paslėpusios, ir sako, kad kitaip jau nenori.

Apie vyriškas ir moteriškas pavardes. Argi moteriškosios pavardės egzistuoja, argi tokios gali būti? Turime iš vardo kilusią Jogailos pavardę. Jau žinome, kad ji reiškia stiprų raitelį. Nors jodė dažniausiai vyrai, vardo (ir pavardės) forma yra moteriškoji. Daugelis “vyriškų” pavardžių išlaikė senąją moteriškąją formą: Abišala, Alekna, Aleksa, Alseika, Apyvala, Bauža, Bitė, Cvirka, Daugėla, Deveika, Doveika, Eida, Geiba, Inčiūra, Yla, Jančė, Kareiva, Kaušpėda, Kirkila, Kuosa, Lapė, Linka, Mažeika, Montvila, Noreika, Osteika, Praleika, Raila, Sauka, Smetona, Sruoga, Staugvila, Steneika, Strebeika, Strumila, Stubra, Stumbra, Sudeika, Survida, Susvilka, Šamata, Šapoka, Šarka, Šerteika, Šereiva, Šerepka, Šerna, Šiugžda, Tarabilda, Taraila, Taranda, Taurila, Tyla, Uoka, Urbša, Urka, Urla, Vizgaila, Vizgirda, Zuba, Žvirėla

Vyrai jas turėdami anaiptol nesumoteriškėja. Tai kodėl tų pavardžių negali turėti moterys? O kodėl jos negali turėti vyriškosios pavardės? Negi nuo to suvyriškėtų? Juk pavardė – tai šeimos vardas, ne kurios nors lyties žmogaus. Tam reikalui turime asmens vardą, kuris nurodo ir lytį. Latviai buvo ankstesni ir apsisprendė dėl moterų pavardžių. Įdomu, ar jų priespauda buvo sunkesnė, negu mūsų, ar jų engėjai buvo kultūringesni.  Šią problemą išprendė ir lenkai, kurie mums primetė tokią keistenybę, kad apipėšė moterų pavardes. Bet galutinis žodis priklauso pačioms moterims. Kol jos neįsisąmonins problemos, tol vyrams bus gerai, kaip yra. Beje, susimąstyti reikėtų ir patiems vyrams dėl savo užgriosdintos pavardės.

Pavardės ir vardo grakštumo ypač pasigendame, kada jos įvardija įžymybes, jei, tarkime, eina greta meno kūrinių, nes tuomet toji pavardė tampa visuotine savastimi ir turėtų būti skambi bei lengvai įsimintina. Lengva suprasti, kad literatūros kūrėjų pavardės yra dėkingesnės tos, kurios yra smagios. Sugretinkime du pavyzdžius: Podkomarauskas ir Janonis, ir iškart pajusime, kurią pavardę greičiau pasigausime.

Slapyvardžius žmonės rinkdavosi neretai dėl to, kad siekė nuslėpti savo autentišką pavardę nuo cenzūros. Ypač tai pasakytina apie spaudos draudimo metus. Tačiau neretai slapyvardžiais pasirašinėdavo autoriai savo kūrinius dar ir dėl to, kad jų tikroji pavardė buvo iš tiesų didelis griozdas. Palyginkime: Aistis ir Kossu-Aleksandravičius. Ir transatlantiniai lakūnai Darius ir Girėnas sugebėjo pasirinkti dėkingus pseudonimus. Juk Dariaus pavardė teikia mums kur kas daugiau romantikos, negu jo tikroji Jacevičius. Šitai gerai suprato žmonės, patarę lakūnams prieš skrydį “persikrikštyti”.

Kad turėjo gerą kalbos skonį, galima pasakyti ir apie lietuvių literatūroje plačiai pasireiškusias moteris. Pavyzdžiu čia galima pateikti Žemaitę (Juliją Žymanatienę), Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę), Lazdynų Pelėdą, Petkevičaitę-Bitę, ir pagaliau Salomėją Nėrį (Salomėją Bačinskaitę-Bučinskienę). Moterų slapyvardžiai juo iškalbingesni, kad jie išlieka pastovūs, nepereina “mutacijos” vedybų atveju, nenurodo į tėvą ar vyrą, kurių, galimas daiktas, indėlis nėra jau net tiek reikšmingas, o dėmesį kreipia į save ir į savo talentą, kitaip sakant, ir moterys išlaiko savo asmenybių suverenumą.

O štai pastaruoju metu ir vėl iškilo nauja problema: artėjant Lietuvos Respublikos prezidento rinkimams savo kandidatūras jau kelintą kartą ėmė kelti ir moterys. Viskas buvo aišku, kol kandidatuodavo patys vyrai. Tai buvo prezidento rinkimai. Bet štai apie savo kandidatūras prašneko ir moterys. Ar tąsyk tinka sakyti prezidento rinkimai? Vargu. Lietuvių kalba ir didžiuojasi tuo, kad visas funkcijas, kurias eina vyrai, vadina vyriškosios giminės daiktavardžiu (mokytojas, inžinierius, profesorius), ir moteriškosios giminės daiktavardžiu, jeigu jas eina moterys (mokytoja, inžinierė, profesorė). O jeigu kalbama apie mišrią kompaniją? Daugiskaitos atveju priimta visus drauge vadinti vyriškąja gimine, nors taip ir ne visai patogu, pvz. tėvai (tėvas su motina, ar patys vyrai tėvai?), mokytojai (mokytojas ir mokytoja ar tik vyrai mokytojai?), profesoriai (profesorius ir profesorė), taigi ir prezidentai (prezidentas ir prezidentė, kol kalbame apie vyrus ir moteris, einančius ir ėjusius tą funkciją). Bet čia turime įpatingą atvejį, kada išrinktas gali būti tik kuris vienas prezidentas ar prezidentė. Tokiu atveju šių rinkimų netinka vadinti nei prezidento, nei prezidentės rinkimais.

Ir iš tiesų teisi yra pirmoji kandidatė į prezidentes ponia Liucija Bačkauskaitė, kuri pati siūlė šią politinę kampaniją vadinti prezidentiniais rinkimais. Skubėkime tokiai minčiai pritarti, nes šiandien jau ir turime moterį prezidentę, išrinktą 2009 (Lietuvos vardo tūkstantaisiais) metais. Kuomet bandome suplakti profesiją į vieną vyrišką formą, imame pripažinti, kad tokiu atveju lytis ne taip jau ir svarbu. Kai susergame, einame pas gydytoją – nesvarbu, kas jis bus – vyriškis ar moteris. Čia ir imame suprasti, kad iš tiesų ir šiuo atveju pabrėžti profesijos specialisto lytį darosi atgyventa problema.

Toliau pakalbėkime apie Punsko-Seinų-Suvalkų krašte labiau žinomas gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytas pavardes, pasiaiškindami, iš ko jos sudarytos ir kaip apaugdavo nereikalingomis priesagomis. Beje, kai kalbame apie pavardes, pamatome, kad vadinamosios moteriškos pavardės niekur taip ir neatsiskleidžia, nes jos nėra savarankiškos, visuomet yra šliejamos prie vyrų – tėvo ar tuoktinio.

Adukauskas – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, sudaryta iš krikštavardžio Adas (Adomo trumpinys) ir mažybinės priesgos –uk– vedinys įgavęs pavardės formą, kuriai kanceliarijoje buvo suteikta dar slaviška priesaga –ausk-.

Agurkis – yra galūnės –is vedinys iš daiktaviordžio agurkas. Lenkų kalba, šią pavardę prisiimdama, pasitraukia kiek arčiau savęs ir rašo Ogurkis. Tai jau panašiau į ogórek, tačiau šaknies balsė u ir galūnė yra tie nepaslepiami kipšo ragai, kurie išduoda visą kilmės paslaptį.

Akulionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Akulis.

Aleksa – tai krikšto vardo Aleksandras ar Aleksandra trumpinys, kuris kilęs iš sulotyninto graikiško Aleksandros. Graikiškai alekso reiškia “saugoti, ginti”, anēr (kilmininkas andros) “vyras, žmogus”. Taigi Aleksandrą reikia suprasti kaip “žmogų gynėją”.

Kitos giminingos pavardės: Aleksaitis, Aleksanderis, Aleksandra, Aleksandraitis, Aleksandras, Aleksas, Aleksejūnas, Aleksejus, Aleksendravičius, Aleksenis, Alekseriūnas, Aleksevičius, Aleksiejanka, Aleksiejevičius, Aleksiejukas, Aleksiejūnas, Aleksiejus, Aleksieriūnas, Aleksierius, Aleksikas, Aleksynas, Aleksinskas, Aleksiokas, Aleksis, Aleksiukas, Aleksiūnas, Aleksius, Aleksonis, Aleksotskis

Ališauskas – tai veikiausiai suslavinta pavardė iš Ališius, Ališaitis. Pirmoji yra galūninis vedinys, antrąją sudaro šaknis ališ– ir priesaga –aitis. K. Būgos teigimu reiškia “plikšis”, taigi Ališauskas reiškia neturtingą žmogų.

Andriuškevičius – suslavinta iš Andriuška, kuri iš krikštavardžio Andrius.

Anzalis – yra sudzūkinta forma iš Anzelis, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš vokiškų vardų Hansi, Hanseler, Hansel (iš Johannes “Jonas”). Kitos giminingos pavardės: Andzelis, Andziulis, Andzinis, Andziulaitis, Andziulionis, Andzius, Anza bei Andzeliavisčius, Andzevičius, Andzikavičius, Andziulevičius, Anzelevičius, Anzevičius. Šis ir daugelis kitų pavyzdžių tik patvirtina, kaip veikiausiai dėl žmonių ir tarnautojų neraštingumo nepagarbiai elgtasi su žmonių pavardėmis.

Augulis – turi taip pat plačią giminę: Auga, Augaitis, Augas, Augė, Augėnas, Augenis, Augis, Augys, Auglys, Augonis, Augulys, Augūnas, Augus (įvairių lietuviškų galūnių ir priesagų vediniai), o vėliau ir Augulevičius bei Augunauskas. Pavardėms pradžią davė žodžiai: augus, augti, auga “augimas”…

Auruškevičius – suslavinta iš Auruška, kurios lietuviška daryba bet iš rytų slavų šaknies.

Babkauskas – mūsų (Seinų-Suvalkų-Punsko) krašte žinoma tik tokia šios pavardės forma. Tai iš slaviškos žodžio formos baba, babka vediniai. Tačiau Lietuvoje žinoma ir daugiau jos variantų: Babikas, Babina, Babinas, Babynas, Babinskas, Babys, Babiška, Babiškus, Babkaitis, Babonaitis, Babonis bei Babaliauskas, Babkevičius, Babkinas, Babolauskas… Punsko krašte (Vaitakiemyje) Ulijonas Babkauskas buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.

Bačkūnas – galbūt iš Bačkus ar Bačka priesagos –ūnas vedinys, rodantis jau antros kartos pavardę. Įdomu, kad ji nėra įregistruota “Lietuvių pavardžių žodyne”. Į mūsų kraštą bus atėjusi bene iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Tokią pavardę turėjo lietuviškai kalbantis save vokiečiu laikęs žmogus. Tačiau jos variantų Lietuvoje gausu.

Baguckas – iš lk. Bagucki.

Balcevičius (lk. Balcewicz) – kanceliarijos sulenkinta Balčiaus pavardės forma, sudaryta nuo būdvardžio baltas.

Balyta – gal priesagos –yta vedinys iš Balys, kuri savo ruožtu kyla iš slaviško vardo Boleslovas ar Bolesius, Baliasius. Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ) duomenimis aptinkama ji tiktai Vilkaviškio, Kalvarijos, Liudvinavo, Krosnos ir Punsko apylinkėse bei Baltarusijos teritorijoje (Balit).

Baliūnas – tos pačios šaknies vardažodis, kaip ir Balyta, tik kitos priesagos vedinys. Priesaga –ūnas rodo jau antros kartos pavardę. Tačiau šią pavardę galima sieti ir su liet. daiktavardžiu baliūnas “ajeras”.

Balkus – turi dvejopą šaknies priegaidę – tvirtapradę, ir Punsko krašte tvirtagalę. Ją galima sieti su veiksmažodžiu balkti “balti, balsti, balksti”.

Ši pavardė turi visą būrį giminaičių: Balkė, Balkelis, Balkis, Balkys, Balkūnas bei suslavintą formą Balkevičius.

Balulis – patroniminės priesagos vedinys iš Balys.

Bancevičius, Bansevičius – kilusios iš krikštavardžio Benediktas (Benas) baltarusiškos formos Benecki. Bronius Bansevičius iš Valinčių buvo žymus liaudies muzikantas – smuikininkas.

Baranauskas – taip lenkakalbėje kanceliarijoje suslavinta Barono pavardė. Antanas Baranauskas – Seinuose vyskupavęs ir ten pat palaidotas žinomas anykštėnas, lietuvių poetas, “Anykščių šilelio” autorius.

Baravičius – LPŽ autorių siejamas su lenkų Borowicz (lk. bór “šilas”). Bet gali būti ir suslavinta lietuvių pavardė Baras, kuris turi apeliatyvą (bendrinį vardą) baras “vienu rankos mostu apsėjamas lauko ruožas”, bet ir „koks didesnis žemės plotas“. Tuomet suslavinta pavardės forma rodytų žmogų, turėjusį daug žemės ir didelį lauką. Toks seinų krašto dvarinikas ir buvo gavęs Baravičiaus pavardę. O kai Kreivėnų kaimo gyventojas Petras Uzdila XX a. pirmoje pusėje perėmė kitoje kaimo linijoje esantį platų ūkį, buvo pravardžiuojamas Baravičiumi.

Bartnykas – kilęs iš profesijos pavadinimo. Dzūkiškai bartnykas “bartninkas” reiškia “drevininkas, bitininkas”. Lenkų barć “avilys”. Viena iš Prūsijos žemių (į rytus nuo Olštino Alnos upės) buvo vadinama (žr.) Barta. V. Mažiulio manymu šis žemės vardas kilęs iš upėvardžio pr. *Barta, kuri susišaukia su lietuvių Bartuva. V. Mažiulio teigimu Barta yra vedinys iš veiksmažodžio *bar– “kunkuliuoti, kilti, virti” (“Prūsų kalbnos etimologijos žodynas”, I t.). Ir liet. veiksmamžodis bartis nusako, kad kai žmogus barasi, jame viskas kunkuliuoja, verda. Išeitų, kad lenkų barć “drevė, avilys drevėje” yra baltų kalbų veldinys ir reiškia tai, kas viduje kunkuliuoja, verda, dūzgia. Lietuviai šį žodį jau pamiršo.

Esama ir giminingų pavardžių: Bartininkaitis, Bartininkas, Bartys.

Batvinskas – tai jau suslavinta forma iš Batvinio, kuri kilusi iš daržovės vardo batvinis. Giminingos pavardės: Batvinius, Batvinka ar dzūkiška Bacvinskas.

Baudys – sietinas su liet. baudinti “raginti, kurstyti, skatinti” arba su veiksmažodžiu bausti “versti ką nors daryti, skirti baudą”. Dzūkai ją taria Baudzys. Ši forma perėjo ir į lenkų kalbą – Baudzis.

Bendorius – veikiausiai kilęs iš slavizmo bendorius (r. bondarj “kubilius”).

Bernatavičius – suslavinta iš Barnatonis, kuri yra vedinys iš Bernotas, o ši iš Bernardas.

Berneckas – yra veikiausiai skolinys iš lenkų Biernacki (iš krikštavardžio Bernard). Tačiau gretimos pavardės Bernys, Berniūnas, Bernius – vediniai iš bernas “paauglys, berniokas” – rodo, kad ir berneckas gali būti suslavinta forma iš Bernys.

Birgelis – viena iš garsėjančių mūsų krašto pavardžių. Jos įvairių variantų yra ir Lietuvoje: Birgela, Birgelas, Birgelis, Birgeris, Birgilas, Birgelevičius, Birgiola, Birgiolaitis, Birgiolas, gal ir dar kokių. “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia patikimo pavardės kilmės aiškinimo. Iš ten sužinome, kad jos kilmė neaiški. Pateikia kalias galimas interpretacijos: birgilas “birgalas, nenusisekęs prastas naminis alus ar šiaip koks prastas gėrimas; bizalas; prasta sriuba” (žr. Lietuvių kalbos žodynas), birgelis “bet koks prastas gėrimas”. Toliau teigiama, kad gali būti kartais sulenkinta iš *Birgaila, plg Jagełło < Jogaila arba iškreipta iš Birgėla (žr. K. Būga, I t., 1958, 248 p.). Dar plg. vok. Bürgel, Birgle, Bergel : Burg “pilis” (M. Gottschald, 1954, p. 216). Dar nukreipia į formą Bérgelis. Kai kas teigia, kad Birgelį reikia sieti su vokiškuoju Bier “alus”.

Šitos pavardės kilmės aiškinimą vis dėlto galima išplėsti. Atėjusi ji iš labai tolimų laikų. Lietuvių akademinis dvidešimttomis žodynas paduoda du artimai skambančius ir pavardę primenančius žodžius: birgalas ir birgelas – nenusisekęs, prastas naminis alus  ar šiaip koks prastas gėrimas”, ir trečią – birgelis – tai bet koks prastas gėrimas. Esama ir kitų panašių pavardžių: Birmantas, Bertautas. Tai sudurtiniai žodžiai. Pirmasis dėmuo yra giminingas su lietuvių bir-ti ir ber-ti. Dėmuo bir-ti yra aptinkamas ir lietuviškame varde Birutė. Žodžio dėmuo bir– nurodo čia daikto smulkumą, nes byra tik smulkūs daiktai. Taigi varde Birutė yra net du smulkumą rodantys dėmenys – šaknis bir– ir antras – priesaga –ut-. O mus dominančios pavardės (Bir-gel-a) antrasis dėmuo reiškia gėlą – skausmą. Šitaip suprastas vardas Birgėla reikštų smulkų skausmą. Kadangi tai sietina su žmogumi, reikia suprasti, kad taip įvardintas yra atsparus skausmui žmogus, pakeliantis didelę širdgėlą, tačiau gebantis save sutramdyti ir tos širdgėlos neparodyti.

Norėtųsi pateikti ir dar vieną, man regis, labiausiai tikėtiną požiūrį į šios pavardės kilmę. Mažybinės priesagos –aitis, –elis, –ėkas, –ėnas, –ikas, –ulis, –utis, –ūnas ir kitos neretai nurodo esant ką kieno sūnumi. Taigi ir žodyje Birgelis priesaga –el– yra nuoroda, kad taip įvardintas asmuo esąs kažkokio Birgos sūnus. Tik to Birgos šiandien niekur neturime. Tačiau Kazimieras Būga nurodo prūsišką žodį Wose-birgo (K. Būga, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, I t., 435 p.), kas reiškia ožkos irštvą, guolį ar landynę. Antrąjį dėmenį birgo primena ir lietuviškas veiksmmažodis birg-in-ti – tausoti, po nedaug eikvoti, taupyti. Tuomet mūsų ieškomas birga būtų taupus žmogus. Tačiau mūsų kalbininkas Vytautas Mažiulis, tyrinėdamas prūsų kalbą, surado žodį birgakarkis, reiškiantį “samtis”. Tai sudurtinis daiktavardis. Pirmasis dėmuo birga– veda į prūsišką žodį – birgan, reiškiantį virimą, o karkis tai iš karnos padaryta “taurė”. Išvestinis prūsų aubirgo reiškia virėją (pažodžiui – išvirėją). Visa tai suvedę galėtume suvokti, kad mūsų ieškomas žodis birga ir reikštų virėją (lietuviai nevartoja priešdėlių žodžiuose kepėjas, siuvėjas, virėjas…). Turime pagal amatus sudarytas pavardes Girnius (girnų meistras), Katilius (katilų gamintojas, Kiaulėkas (iš Kiaulius – kiaulių piemuo, taigi Kiaulėkas esąs Kiauliaus sūnus), Puodžiūnas (Puodžiaus sūnus), StalioraitisStalioiriaus “Staliaus” sūnus), Bajoras ir Bajoraitis (Bajoro sūnus)… Birgelių pavardė čia visiškai pritampa prie sistemos. Mažybinė forma nurodo, kad pagal darybą yra ji jau antros kartos – pirmoji buvo birga “virėjas”, ir iš jo sudaryta Birgos pavardė. Iš čia aiškėja ir anksčiau iš “Lietuvių pavardžių žodyno” paimtas daiktavardis birgalas, tai to paties birg– kamieno vedinys. Tik priesaga –alas rodo virimo menką produktą – palygink ėdalas, jovalas, kvaišalas, paistalas, skiedalas, svaigalas (nereikia jų painioti su čia atsitiktinai fonetiškai sutampančiais žodžiais –augalas, gaivalas, vabalas, virbalas…).

Lieka dar paaiškinti, kodėl šioje pavardėje kirčiuojama ne priesaga Birglis – tuomet daugiskaitoje turėtų būti Birgliai, kaip lauklislaukliai ar JonlisJonliai (taip tardami labai nepagarbiai iškraipome pavardės formą ir nusikalstame istorinei tiesai), tikrasis kirtis vienaskaitoje yra šakny, daugiskaitoje – galūnėj: BìrgelisBirgeliaĩ (kirčiuoti reikia pagal 3b paradigmą). Čia turime pejoratyvinio kirčio pavyzdį, kaip ir pejoratyvinė yra minėtoji priesaga –alas (vapalas, paistalas), –elas arba –ėzas (vaikėzas “nekoks vyras”). Žodyje Bìrgelis kirčio atitraukimas rodo menkinantį reikšmės atspalvį. Iš to reiktų spręsti, kad tasai pirmasis Bìrgelis – Birgos sūnus – buvęs menkas, prastas virėjas. Mūsų tarmėje turime panašų kirčiavimo atvejį: vaikẽlis – geras vaikas, ir vaĩkelis – padykęs vaikėzas, ar tarp Smalėnų ir Seinų esantis Skustelių kaimas (Skusteliaĩ) nuo pavardės Skùstelis – menkas ūkininkas, kuris tik avižukes dalgiu skusdavęs, skabydavęs, nes tos neužaugdavusios.

Žmonės bijo, kad jų pavardė nenurodytų į visuomenėje suprantamas menkybes, ir įsižeidžia, jeigu pavardės kilmė aiškinama ne taip, kaip kam norėtųsi. Griebiamasi kūdikiui suteikti  šventųjų vardus, kad tie juos globotų. Tai, žinoma, gražu. Taip nusakome mūsų intencijas naujagimiui. Tačiau užsikalbėjus apie šventus vardus mums pažįstamas ir autoritetingas kunigas prelatas Edis Putrimas (beje, jo pačio pavardė yra nuo putra – virtas gėralas, prasta pieniška sriuba) nurideno savo skardų juoką per visą platų lauką ir paaiškino: “Tai tasai žmogus buvo šventas, o mes savo šventumą kiekvienas atskirai turime įrodyti”. Šitaip aiškino ir mūsų parapijos šviesaus atminimo klebonas Antanas Šuminskas, išgirdęs močiutę atsiprašinėjant, kad jos anūkėlės vardas nėra šventas. “Tegu bus mergytė šventa, tai ir jos vardas bus šventas”, paaiškino namuose apsilankęs kunigas.

Įdomumo dėlei reikia pridurti: vokiškasis alaus vardas Bier net patiems vokiečiams nieko nesako. Tai mėgstamo gėrimo pavadinimas ir tiek. Remdamiesi prūsų – mūsų baltiškos genties – žodžiu birga ir mūsų žodžiais birti ir birginti galime pasakyti, kad vokiečiai ne patys sugalvoję tokį gėralo ar viralo pavadinimą, o paveldėję iš indoeuropiečių – baltų kalbų, perimdami vardą kartu su produkto gaminimo metodika, tik sutrumpinę jį pagal savo kalbos dėsnius į bier-, kuris nurodo sąsają su virimo menu. Įsidėmėkime, vokiečių Bier – alus yra virimu gaminamas maisto produktas. Ar vokiečiai neturėtų būti dėkingi baltams, išsaugojusiems jų mėgstamo alaus vardo etimologiją? Žodį sutrumpino, bet šaknies balsio y ilgumą išlaikė, rašydami ie. Dzūkai iki šiandien čia taria ilgą y: Byrgelis. O mes šiandien ir Birgelio pavardę bandome etimologizuoti graibydamiesi vokiečių kalbos.

Dar digresija dėl Wose-birge ir birgos. Be šilimos ir puodo neužvirsime. Kai puode užverda vanduo, pro dangtį trupinėliais byra lašai ir raičiojasi ant karštų lankainių. O kai tausojame, kitaip sakant birginame, ar negeidžiame laisviau kokius išteklius eikvoti? Ar tuomet mums širdis nešyla? Tai šilimas ir nuo kaitros skysčio byrėjimas ir yra virimo požymis. Kaip visa susiję. Iš čia matome, kaip mokėmės mąstyti ir kalbėti, ir kaip jotviai ir prūsai buvo mums artimi. Šitaip galima suprasti. Kodėl lietuvių kalba brangi nūdienei kalbotyrai. Čia verta priminti, kad ir vokiečių žodis Berg „kalnas“ susišaukia su baltišku mąstymu. Juk kalnai ir primena mums puode kunkuliuojantį virmenį „verdantį vandenį“.

Ryškiausias šios pavardės atstovas mūsų krašte yra Sigitas Birgelis – Lenkijos lietuvių leidinio “Aušros” techninis redaktorius, poetas, fotografas, Punsko internetinio puslapio redaktorius, visuomenininkas.

Bliūdžiusbliūdų “dubenių ar indų” gamintojas, taisytojas ar pardavėjas. Bet šią pavardę galima sieti ir su liet. veiksmažodožiu bliūdyti “virkdyti, erzinti”.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Juozas Bliūdžius – Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.

Šalutinės pavardės: Bliūdys, Bliūdžiūnas, Bliūdžiuvaitis bei Bliūdinskas, Bliudžinskas.

Bobinas – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu boba, nors įmanoma, kad tai iš lenkų Bobin skolinys (lk. bób “pupa”). Tą antrąjį kilmės variantą, kurį teigia ir LPŽ autoriai, patvirtintų ir trumpas šaknies kirčiuotas o. Tačiau tartis galėjo būti paveikta lenkų, juo labiau, kad fonetiškai šios dvi pavardės sutampa. Pirmąją hipotezę liudytų ir kita vietovardyje išlikusi pavardė – (žr.) Bobonis, kur šaknies o yra ilgas.

Kitos giminingos pavardės: Babaitis, Bobaitis, Bobelis, Bobėnas, Bobičius, Bobikaitis, Bobikas, Bobina, Bobynas, Bobis, Bobys, Bobkaitis bei Bobilevičius, Bobkauskas

Bobonis – jau užmiršta, išnykusi pavardė, nepažįsta jos ir LPŽ. Išliko tik kaimo vardas Seinų valsčiuje (žr.) Bobonys, kuris ir liudija buvus čia tokia pavarde žmogų. Tai pavardėms būdingos priesagos –onis vedinys iš daiktavardžio boba.

Bogušas – trumpinys iš lk. Bogusław.

Brazinskas – iš lk. Brzezinski.

Brilis – veikiausiai slaviška pavardė.

Budzeika – yra dzūkiška pavardės forma, susijusi su veiksmažodžiu budinti ar budėti ir semantiškai artima yra su Budreika.

Kitos giminingos pavardės: Budzila, Budzilas bei Budzevičius, Budzilauskas, Budzilavičius, Budzinauskas, Budzinavičius.

Budzinskas – yra vėl dzūkiškos pavardės forma, išvesta iš veiksmažodžio budinti, bet jau priėmusi slavišką priesagą. Tai tos pačios giminės pavardė, kaip ir Budzeika.

Kitos artimos pavardės: Budzis, Budzys, Budzišius, Budzius, Budzka (priesaga -k-), Budzys, Budžys, Budžiulis, Budžius bei Budzinauskas, Budžinauskas, Budžinskas.

Buračiauskas – suslavinta iš Buračias, kuri iš Burokas.

Burauskas – Tai suslavinta pavardės forma. Ji veikiausiai bus kilusi iš vardažodžio Bura, Būra ar Buras. Dėl galimo būdvardžio buras “pilkas” žr. kaimas Burokai. Galėjęs jis reikšti pilką ar rudą spalvą. Ši pavardė rodytų milinę ar rudinę dėvintį žmogų.

Kitos giminingos pavardės: Buraitis, Būraitis, Buris, Burka (su priesaga –k-) bei Burinskas.

Burdinas – turi apeliatyvą burdinas “sudraikytais plaukais, susivėlęs” (burdyti “draikyti, taršyti”, bei ištiktukas burdinkšt “keberiokšt”). Kitos giminingos pavardės: Burda, Burdaitis bei Burdanavičius, Burdilauskas, Burdinauskas.

Burdulis – taip pat sietinsas su veiksmažodžiu burdyti “draikyti” arba “sunkiai ką nešti”. Dėl priesagos –ulis galima sugretinti kitus iš veiksmažodžių kilusius daiktavardžius: burbėti – burbulis, bėdoti – bėdulis, brugzti “plerpti, birgzti” – brūzgulis, burzdėti – burzdulis, burgzti – burzgulis “vaikų žaislas, ūžlė”, dundėti – dundulis “perkūnas”.

Butkevičius – suslavinta iš Butkus.

 

Cibulskas – iš lk. Cybulski.

Cirušis – gali būti ta pati šaknis, kaip ir Sirūnas (žr. Z. Zinkevičus “Lietuvių antroponimika” 194 p.), kur sirti reiškia “gaubti, supti”, plg, Sirvydas (sudurtinis dvikamienis vardas sirti ir išvysti). Cirušis, kaip ir galimas Sirušis, yra priesagos –ušis vediniai (plg. Moliušis).

Čarneckis – lenkiškos kilmė iš būdvardžio czarny “juodas”.

Čėpla – turi apeliatyvą (tikrinį daiktavardį) čėpla “lėtai valgantis”, kuris sietinas su veiksmažodžiu čėploti “lėtai kramsnoti”. Kitos giminaitės: Čepla, Čėplaitis, Čeplys bei Čeplauskas, Čeplevičius.

Čerlionis – patroniminės priesagos –onis vedinys iš neaiškios pavardės. Jos nepateikia ir LPŽ. Galbūt ji yra iškreipta Čiurlionio forma? Artimiausia užfiksuota pavardė yra suslavinta forma Čerlinskis.

Černelis – iš Černas; liet. černas “šernas”.

Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja, istorijos mokslų daktarė Marytė Černelienė, Punsko licėjaus direktorė.

Čėsna – iš lenkų Szczęsny.

 

Dabulis – visuma perimta pavardė Dabulis, kuri gretinama su būdvardžiu dabus. Darybą plg. su pavardėmis Gerulis – geras, Gražulis – gražus, Mažulis – mažas.

Dangelis – mūsų krašte tokia pavarde buvo folksdoičis, veikiausiai atvykęs iš Mažosios Lietuvos ar Klaipėdos krašto. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, bet jautėsi vokietis (plg. Bačkūnas). Jo pavardė skamba labai lietuviškai (plg. dengti, danga), tačiau yra iš germanizuotos vardo Danielius lyties, plg. vok. Dangel arba Dengel. Turi ji ir giminiškų pavardžių: Dangals, Dangelaitis, Dangėlaitis bei Dangelevičius. Priesaga –elis čia yra atsitiktinė sutaptis.

Dapkevičius – suslavinta iš Dapkus ar Dabkus. Taip įvardinta mėgstantį puoštis žmogų.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Petras Dapkevičius, šviesus krašto ūkininkas, aktyvus kultūros skleidėjas, straipsnių autorius.

Degutis – greičiausiai yra pramintas nuo degutis “kas verčiasi deguto darymu, kas dega degutą”. Yra ir šalutinių pavardžių: Degučis bei Deguckas, Degutskis.

Juozas Degutis iš Agurkių kaimo buvo garsus liaudies muzikantas, grojo armonika.

Domanskas – iš lk. Domański.

Dragūnaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš apeliatyvo dragūnas.

Drūtys – yra galūnės –ys vedinys. Sietinas su būdvardžiu drūtas “stiprus”. Šalutinės pavardės yra Drūtas, Drūteika bei Drūtijonas.

Dūlevičius – suslavinta iš Dūlys.

Durtonas – yra veikiausiai priesagos –onas vedinys iš dalyvio durtas, plg. dar raudas – raudonas. Šios pavardės “Lietuvių pavardžių žodynas” nepateikia.

Dzemionas kaip ir Dzemijonas – yra kilusios iš krikštavardžio Demijonas.

Dzidolikas ir Dzidolika – veikiausiai yra giminingas su iškraipyta Izidoriaus vardo forma Dzidorius.

 

Gasparavičius – iš vardo Gasparas. Gretimos pavardės: Gasparėnas, Gaspariūnas, Gasparka, Gasparonis, Gasperas, Gasperiūnas bei Gasperavičius, Gasparskas.

Gausa – turi apeliatyvą gausa. Pavardė nurodo žmogų, kuris yra gausiai aprūpintas. Šalia jos yra ir pavardė Gausys.

Gavienas – yra bene pravardinės kilmės, sietinas su gavėnu “pasakų būtybe, gavėnios metu gyvenančia jaujoj”. Kitos gretimos pavardės: Gavėnas, Gavėnia, Gavėnis, Gavėnius, Gavienė bei Gavenauskas, Gavenavičius, Gavėnavičius, Gavianauskas, Gavinavičius.

Gaidinskas – suslavinta forma iš Gaidys.

Gasperavičius – suslavinta iš Gasparas.

Ryškioji šios pavardės atstovė yra mokytoja Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių žurnalo “Aušros” redaktorė, Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Gelažis – dz. Forma iš Geležis ar Geležius.

Gervelis – yra mažybinės priesavos –elis vedinys iš asmenvardžio Gervė. Tai antros kartos asmenvardis, rodantis Gervės sūnų, lygiai kaip GaidelisGaidžio sūnus.

Gretimos pavardės: Gervaitis, Gervelė, Gervelionis, Gervėnas, Gervilius, Gervylius, Gervinas, Gervis, Gervys bei Gervašauskas, Gervatauskas, Gervickas.

Gibas – yra pravardinės kilmės ir veikiausiai sietinas su jau išnykusiu veiksmažodžiu gibti “griebti ne savo”. Jį buvus paliudija dar išlaikytas išvestinis veiksmažodis gibterti “pavogti” (plg. šoktišokterti). Ši pavardė tuomet rodytų ką nors buvus ilgais pirštais. Pavardė aptinkama ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Vokiškai geben “duoti” ir gibt “davė“ ar gib „duok” bei rusų gibnutj “žūti” rodo, kad mūsų tasai ieškomas gibti nebuvęs vienišas.

Kitos gretimos pavardės: Gibaitis, Gibenius, Gibinas, Gybis bei Gibauskas, Gibavičius.

Gylys – turi apeliatyvą gylys “gyvulius kertantis vabzdys”. Bet gylys dar gali reikšti tokį žmogų, kuris kaip kertamas gyvulys nenustovi vietoje, gyliuoja. Tai būtų pravardinės kilmės pavardė.

Goberis – matyt, vokiškos kilmės pavardė iš Gaber. Vokiškai gab reiškia “davė”, o priesaga –er rodo veikėją. Taigi Goberis buvęs dosnus žmogus.

Grėbliūnas – yra priesagos –ūnas vedinys iš daiktavardžio grėblys arba pavardės Grėblys, ir priesaga nurodo šio sūnų. Šalimais esti dar: Greblikas, Grėblikas bei Grebliauskas, Gribliauskas.

Grybas – turi apeliatyvą grybas. Šalia esančios panašios pavardės: Gryba, Gribaitis, Grybaitis, Gribas, Grybė, Gribėnas, Gribulis, Gributas, Gributis bei Gribauskas, Grybauskas, Gribavičius, Grybavičius, Grybevičius.

Grigas – lietuvių kalbai būdingas trumpinys iš krikštaavardžio Grigalius. Šalutinės pavardės: Grigaitis, Grygaitis, Grigalaitis, Grigalas, Grygalis, Grigaliūnas, Grigalius, Grygalius, Grigelis, Grygelis, Grigeliūnas, Grigencas,

Grigentis – priesagos –entis vedinys iš pavardės Grigas. Griginas, Grigis, Grygis, Grigišas, Grigiškis, Grygiškis,Grigolaitis, Grigoleitis, Grigoliūnas, Grigolius, Grygonis, Grigoraitis, Grigula, Griguola, Grigūnas,

Grigutis – priesagos –utis vedinys iš pavardės Grigas. Kitos artimos pavardės: Grigus, Grigužaitis, Grigužys bei Grygalauskas, Grigauskas, Grygauskas, Grigelauskas, Grigelevičius, Grigevičius, Grigolavičius, Grigoravičius, Grigužauskas.

Tokių Grigo pavardės išvestinių gretimų pavardžių gausa rodo ir mūsų kalbos darumą, ir tai, kad raštinėje dirbę neraštingi žmonės jų nereikalingai priskaldė, nes nemokėjo taisyklingai užrašyti.

Grimalauskas – yra jau suslavinta pavardės forma. Matyt, originalesnė jos forma yra Grimaila. Jos variantai paplitę dar Lenkijoje ir Baltarusijoje, tai lenkų Grzemała, Grzemajło, Grzymajła bei baltarusių Grimaila. Lenkų kalboje šios pavardės negalima etimologizuoti, tai rodo, kad ne lenkų ši pavardė sudaryta. Be to, yra joje labai ryški lietuvių kalbai būdinga priesaga –aila (plg. nerimaila, pačiupaila). Pavardės šaknis, matyt, paimta iš veiksmažodžio grimti “klimpti, grimzti, skęsti”. Taigi Grimaila turėjęs būti žmogus, kuris gyvenęs klampynėje. Esama ir daugiau šios pavardės variantų: Grymaila, Grimalis, o iš jos kanceliarijoje galėjęs ir Grimalauskas atsirasti. Įdomu tai, kad šioje pavardėje kaip uodas gintare prieš slavišką priesagą –ausk– yra išsaugota mažybinės priesagos –el– dzūkiškas variantas –al– (plg. Juozalis). Taigi į lenkakalbę kanceliariją, matyt, atėjęs Grimelis (dzūkiškai Grimalis), o išėjęs Grimalauskas.

Griškevičius – iš Griška.

Grudzinskas – yra plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Kas jos autorius?

Formaliai šią pavardę būtų galima etimologizuoti ir lenkų kalbos pagrindu, lk. gruda reiškia žemės grumstą arba gruodą – sušalusį žemės luitą. Tačiau sunku būtų įžiūrėti loginio ryšio tarp šių sąvokų ir pavardės. O ir žodis gruda lenkų kalboje neturi etimogogijos, nes atsitiktinai išlikęs žodis neturi savo kalbinės aplinkos. Matyt, jos tikrosios etimologijos reikia ieškoti lietuvių kalboje. Palyginkime žodžius grūsti – grūdas – Grūdys ir baustibaudaBaudys ir pamatysime, kad tarp šių veiksmažodžių ir pavardėmis tapusių veikėjų yra tas pats loginis ryšys. Dėl šaknies ū ir u plg. grūdu ir grudu ar grudutė. Lenkų kalba tvarkomose raštinėse su šia pavarde atėjęs žmogus ir turėjęs pavirsti Grudzinsku. Tačiau ir čia išlaikyta buvo jos dzūkiška forma.

Kitos šalimais esančios pavardės: Grūdė, Grūdikis, Grudis, Grūdis, Grūdulas, Grudzinas, Grudziuška (su dviguba priesaga –k-) bei Grudauskas, Grudinskas, Grudžinskas.

Iš žymesnių šią pavardę turėjusių žmonių paminėti reikia  Jurgį Grudzinską, kurs Seinuose yra įkūręs dominikonų vienuolyną, jis ir Seinų katedros fundatorius.

Gudaitis – patroniminės pavardės vedinys iš Gudas; gudas “baltarusis”.

Gulbinas – turi aiškų apeliatyvą gulbiną “gulbės patiną”. Mūsų krašte ši pavardė neišlikusi, tačiau ją čia buvus liudija (žr.) Gulbiniškių (lk. Gulbieniszki) gyvenvietė Suvalkų apskrity, Jeleniavo valsčiuje.

Pavardė turi ir šalutinių variantų: Gulbė, Gulbinaitis, Gulbinis, Gulbis, Gulbys bei Gulbickas.

 

Ivoška – pavardė, nuėjusi tam tikrą raidos kelią, nes tai jau antrinis produktas. Ankstesnė turėjusi būti forma Ivaška. Šita pavardės forma aptinkama Baltarusijoje Ivaška, Ukrainoje Ivaško, Lenkijoje Iwaszko. LPŽ autorių nuomone ji kilusi iš krikštavardžio Jono rytietiškos vardo formos Ivan.

Gretimos pavardės: Yvaška, Ivaškis, Ivaškus bei Ivašauskas, Ivaškevičius.

 

Jakčinskas – retai kur aptinkama pavardė, žinoma tik Punsko, Rudaminos ir Sangrūdos apylinkėse. Tai rodytų, kad ji esanti nauja, o vis dėlto sunkiai suvokiama to asmenvardžio reikšmė ir daryba. Lenkų kalba čia nepadeda ko paaiškinti. Tarmėje turime tos šaknies veiksmamžodį jakti “akti, žlibti”, iš kurio turėjo atsirasti vardažodžiai Jakšys, Jakčius. Tačiau priebalsis č yra neaiškios kilmės ir sunkiai suvokiamos reikšmės. Jo buvimą galėtų kiek paaiškinti toks pats formantas pavardėje (žr.) Jančė. Šitaip mąstant Jakčinskas reikštų silpnai regintį žmogų. Pavardės forma, suprantama, yra priėmusi kanceliarijos reikalavimus.

Jakimavičius – suslavinta iš Jokymas.

Jakubauskas – ši pavardė susidarė iš vardo Jakūbas (vėliau nusistovėjęs Jokūbas). Priesaga –ausk– yra uždėta kanceliarijoje. Gretimos pavardės: Jakubaitis, Jakūbaitis, Jakubas, Jakubėlis, Jakubenaitis (su blogai užrašyta priesaga –ėn– ir –aitis), Jakubėnas, Jakubėnas, Jakūbėnas, Jakubenis (veikiausiai taisyta iš Jakubianis), Jakubenokas (iškreipta priesaga –ėn– ir mažybinė –ok-, plg. meitėliokas) bei Jakūbauskas, Jakubavičius, Jakubelskas (priesaga –el-).

Jonas Jakubauskas iš Žagarių kaimo (Seinų valsčius) buvo žymus liaudies dainininkas.

Jalauskas – iš lk. Jałowski.

Jančė – yra pavardės Jančys variantas. Kilusi ji iš Jono lenkiškos formos Janas arba sudaryta tais laikais, kada dar vietoje dabartinių o buvo tariama a (plg. pirmąją lietuvišką knygą, kur M. Mažvydas rašė: braliai, maksla, trakšdava…).

Žinomi yra ir kiti jos variantai su formantu č: Jančis, Jančionis, Jančiukas, Jančiukynas, Jančiulis, Jančiūnas, Jančius, Jančkaitis (su priesaga –k– ir –aitis) bei Jančevičius, Jančevskis, Jančikas, Jančikevičius, Jančiukevičius, Jančiulevičius, Jančkauskas, Jančukovičius, Jančunskis. Dėl formanto žr. dar Jajkčinskas.

Jančiulis – patroniminės priesagos –ul– vedinys iš Jančė, tai Jančės sūnus.

Jančiulevičius – suslavinta iš Jančiulis.

Jankauskas – yra Lietuvoje ir pas mus plačiai paplitusi slaviškoji pavardės forma. Ji išriedėjusi iš pirminės pavardės Jankus (dėl kilmės žr. Jančė). Tai priesagos –k– ir galūninės darybos pavardė, kuri kanceliarijose neretai buvo rašoma su slaviška priesaga.

Gretimos pavardės: Janka, Jankaitis, Januška, Jankelaitis, Jankis, Jankunas, Jankūnas, Jankušikas, Jankutis bei Jankavičius, Jankelevičius, Jankeliovičius, Jankevičius, Jankovicas, Jankūnavičius (iš Jankūnas), Jankunskis (iš Jankūnas).

Jankeliūnas – yra išvesta iš tos pačios pirminės pavardės, kaip ir Jankauskas – iš Jankus. Šalia priesagos –k– ji turi dar dvi kitas priesagas: pavardėms būdingą mažybinę –el– (Vilkelis, Gervelis, Staselis) ir –ūn– (plg. Ilgūnas).

Janušauskas – sudaryta iš Lietuvoje paplitusio vardo Janušas, kuri yra gavusi priesagą –-.

Gretimos pavardės: Januša, Janušaitis, Janušonis, Janušis, Janušys, Januška (priesaga –– ir –k– vedinys), Januškaitis, Januškas, Januškis, Januškys, Januškonis, Janušonis bei Janušauskas, Januševičius, Januševskis, Januškauskas, Januškevičius. Šita pavardės forma veikiau į mūsų kraštą atkeliavusi iš kitų Lietuvos tarmių, nes mūsų kraštui būdingesnis čia savo šaknis turintis kitas jos variantas (žr.) Jonkaitis, Jonušonis ar Jonuška.

Januškevičius – suslavainta iš Jonuška.

Jaskevičius – yra vėlgi gimininga pavardė su visais iš Jano išvestais asmenvardžiais, kur pagrindu paimta jo malonybinė lenkų ar baltarusių kalboje aptinkama forma Jaśko arba iš lietuvių tarmėse vartojamo Jaskus.

Gretimos pavardės: Jasaitis (su patronimine priesaga –aitis), Jasas, Jaselionis (su dviem priesagom: –elonis), Jaselis, Jaseliunas (rašybos klaida), Jaseliūnas (priesagos –elūnas), Jasėnas, Jasionis, Jasys, Jasiukaitis, Jasiūkaitis, Jasiukas, Jasiukėnas, Jasiukynas, Jasiukonis, Jasiulaitis (priesagos –ulaitis), Jasiulonis (-ulonis), Jasiulis, Jasiunas (rašybos klaida), Jasiūnas, Jasiunokas (blogai užrašyta priesaga –un-, plius priesaga –okas), Jasiunonis, Jasius, Jasiuvėnas (veikiausiai perdirbtas iš Jasiulionis), Jaskelis, Jaskis, Jaskys, Jaskonis, Jaskūnas, Jasonis bei Jasanavičius, Jasauskas, Jasavičius, Jasenauskas, Jasenavičius, Jasiukevičius, Jasiulevičius (išlaikyta mažybinė priesaga –ul-), Jasiulskis, Jaskulevičius. Tokia gausybė pavardžių rodo, kad lietuvių kalboje jos formavosi nepriklausomai nuo gretimų slavų kalbų.

Jonkaitis – yra tai patroniminės priesagos –aitisJonkus, kuriame yra priesaga –k-. Gretimos pavardės: Jonkas, Jonkūnas bei Jonkauskas.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kazimieras Jonkaitis (1835-1881), Punsko parapijos klebonas ir sudegusios bažnyčios vietoje naujosios mūrinės statytojas. Palaidotas Punsko senųjų kapinių koplyčioje. Kad atminty jo vardas neišblėstų, prie kapo budi paminklinė lenta: “A.A. ČIA ILSISI PUNSKO PARAPIJOS KLEBONAS KUN. KAZIMIERAS JONKAITIS 1835-1881. ILSĖKIS PAS DIEVĄ”. Jo paminklinė lenta yra įmūryta ir naujosios Punsko bažnyčios sienoje.

Jonuška – priesagos –k– vedinys iš vardo Jonušas. Gretimos pavardės: Jonuškis bei Jonuškevičius.

Jonušonis – priesagos –onis vedinys iš vardo Jonušas. Esama ir gretimų pavardžių: Jonušaitis, Jonušis, Jonušys bei Jonušauskas, Jonuševičius.

Mūsų kraštui šitas pavardės variantas (žr. Janušauskas) yra savesnis ir turintis gilias tradicijas. Tarmėje žmonės labai stipriai tai jaučia. Tačiau kai atvažiuoja iš Lietuvos kažkokia marti ir išteka Lenkijoje už vietinio lietuvio, jos pavardę pagal lenkų kalbos tradiciją santuokų biuras užrašo lenkiškai, šiuo atveju Januszanis “Janušanis”. Mat čia moterų pavardės šiuo atveju nesiskiria nuo vyrų. Padorumo dėlei Lietuvos marti lietuviškai save reikalauja vadinti Janušãnienė (tvirtagalė priegaidė trečiame nuo galo skiemenyje), nors gyvoji kalba griežtai laikosi savo tradicijų ir vadina šeimą, kaip įprasta, Jonušoniaĩs, o jaunamartę – Jonušoníene (dvibalsis ie kirčiuotas tvirtapradiškai). Šitaip ir juntame vadinamųjų Lietuvos žmonių mūsų išlaikytoje tradicijoje kalbos darkymą. Įdomu, kaip ilgai vietos žmonės atsispirs tokiems “mokymams”. Dėl to darkymosi greičiausiai ir Lietuvoje atsirado tiek nereikalingų variantų ir susvetimėjimo.

Judickas – tai slaviškos darybos pavardė iš Biblijoje žinomo asmenvardžio Judas.

Jurkevičius – iš Juro (Jurgio) į Jurkų perdaryto vardo kanceliarijoje suformuota pavardė. Šia pavarde iš Punsko parapijos įšventintas yra į kunigus prelatas (žr. Gulbinas) Alfonsas Jurkevičius, ilgus metus apaštalaujantis Vroclavo apylinkėse, Vroclavo lietuvių kapelionas. Gretimos pavardės: Jurkaitis, Jūraitis, Juras, Jūras.

Jurkūnas – pavardė kilusi iš vardo Jurkus, kuris savo ruožtu susidarė iš Juro. Kadangi turime vardą Jurkus, tai priesagos –ūnas pavardės forma galima tik Jurkūnas. Jei rašome Jurknas – klystame, kaip klysdavo svetimi Lietuvos kanceliarijų raštininkai ir darkė mūsų pavardes.

Kitos gretimos pavardės: Jurkinas, Jurkynas, Jurkonis, Jurkonius, Jurkūna, Jurkunas (taip pat per klaidą, nes tokios priesagos nėra), Jurkus, Jurkutaitis (su dviguba priesaga –utaitis), Jurkuvaitis (patroniminės priesagos vedinys iš u-kamienio asmenvardžio), bei Jurkevičius.

Juškevičius – suslavinta iš Juška.

 

Kajeckas – pavardė galima iš krikšto vardo Kajetonas,  tik suslavinta forma, kur priebalsis t ypač lengvai dzūkuose galėjęs išvirsti į c. Žinoma ir dzūkiška pavardės forma Kajackas bei suslavinta Kajeckevičius.

Kajokas – veikiausiai iš krikšto vardo Kajetonas. Kitos artimos pavardės: Kajatas, Kajėnas, Kajeta, Kajota, Kajotas, Kajutis.

Kalesinskas – iš lk. Kolasiński.

Kalkauskas – yra bažnytinėje kanceliarijoje suslavinta forma iš Kalkis ar Kalkys, kurios siejamos su kalkiumi “kalkių degėju”.

Kaluškevičius – pavardė nuėjusi netrumpą raidos kelią. Sietina su veiksmažodžiu kalinėti, iš kurio turėjo susidaryti kalušis “kalinėtojas, kalvelis”, vėliau kaluška (priesaga –k– rodo buvus ką nors neypatingai nagingą meistrą). O jau vėliau raštinė padarė savo. Įdomu tai, kad Punsko dzūkų tarmės gyvojoje kalboje dar iki šiandien yra išlaikytas pavardės variantas Kaluška.

Kaminskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, plg. lk. kamień “akmuo”.

Vincas Kaminskas iš Kampuočių yra žinomas Punsko krašto knygnešys.

Kardauskas – kildintinas iš daiktavardžio kárdas “šaltas ginklas” arba kardas “garsas, aidas, skardas” (Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika”, 150 p.). Turime ir kitų artimų pavardžių: Kardeika, Kardelis, Kardis, Kardišius, Kardoka, Kardokas, Kardulis bei Kardinskas.

Kareiva – turi savo apeliatyvą (bendrinį daiktavardį) kareiva “kareivis”. Žinoma ir vyriškoji pavardės forma – Kareivas.

Karvauskas – suslavinta iš išnykusios Karvys, plg. Karvaitis.

Kereišis – yra grečiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. daiktavardį kereiša kerėpla”. Kitos artimos pavardės: Kereiša, Kereišius.

Kernius – sietinas su veiksmažodžiu kernėti “skurdžiai augti”. Kernius – kitaip sakant “neūžauga”. Žinoma ir gretima pavardė – Kernys.

Keršulis – yra priesagos –ulis vedinys iš būdvardžio keršas “lopais margas”. Gretimos pavardės: Keršaitis, Keršas, Keršonis, Keršelis, Keršis, Keršys, Keršiūnas, Keršius bei Keršanskas, Kerševičius, Keršinskis.

Kibyšis – veikiausiai yra sietinas su daiktavardžiu kibišas “paprastoji varnalėša, kibis”, kilusi iš veiksmažodžio kibti, kabintis. Gretima pavardė yra Kibiša.

Klimasara – pavardės kilmė nėra aiški.

Kliučinskas – iš lk. Kluczyński.

Kliūčnykas – iš lk. Klucznik.

Kliukinskas – suslavinta iš Kliukis (plg. kliukis „plepys“).

Kmieliauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta nuo chmiel “apyniai”. Ši pavardė turi reikšti apyniautoją.

Knyzė – yra sietina su veiksmažodžiu knizti “nenoromis juoktis, krizenti”. Gretimos pavardės: Knyza, Knìzelis, Knýzelis (dėl kirčiuotos šaknies žr. Birgelis).

Kolys – iš vok. Kohl (“kopūstas”).

Komičius – gal iš lenkų Chomicz.

Krakauskas – kai kuriais atvejais galėjusi ateiti  iš lenkų pavardės Krakovski “Krokuvos gyventojas”, tačiau daugeliu atvejų bus originaliosios darybos iš veiksmažodžio krakėti “kikenti, krizenti, juoktis” arba daiktavardžio krakė “toks genys”. Pirmiausiai buvusios pavardės Krakė, Krakis, Krakys, ir tik vėliau kanceliarijoje buvo perdirbtos į Krakauskus. Juo lengviau tai buvo padaryti, kad lenkakalbiams raštininkams ši pavardė atrodė žinoma.

Kraužlys – tarmėje žinoma dar ir kita šios pavardės forma – Kraugžlys – turi savo apeliatyvą kraugžlys “duonos pluta”. Taigi yra ji pravardinė pavardė.

Kriaučeliūnas – ši pavardė nuėjo tolimą raidos kelią. Iš amatininko kriaučiaus “siuvėjas” susiformavo pavardė Kriaučius, vėliau sūnūs buvo vadinami Kriaučeliais (tai mažybinės priesagos vediniai), bet šalia jos formavosi ir priesagos –ūnas vedinys Kriaučiūnas, kol pagaliau ir iš Krieučelio susidarė dar viena vaikams skirta pavardė Kriaučeliūnas. Dėl kanceliarijos vedėjų neraštingumo turime dvigubus variantus su kietuoju ir minkštuoju r(i): Kraucūnas, Kraučalis (dzūkizmas), Kraučelis (su priesaga –el-), Kraučeliūnas (dviguba priesaga: –elūnas), Kraučikas, Kraučukas, Kraučunas (klaidinga) bei Kraucevičius, Kraučinskas.

Krivickas – iš lenk. Krzywicki (lenk. krzywy „kreivas“).

Krivonis – yra priesagos –onis vedinys iš Krivas, kuris sietinas su lietuvių krivis “senovės dvasininkas, žynys”. Nuogąstauti, idant vargu ar tai įmanoma dėl to, kad krivių laikais dar pavardžių nebuvę (LPŽ), vargu ar reikia. Žmonių atminty ilgai dar laikėsi tos sąvokos, o ir praktika ne iškart išnyko. Krivis pagaliau siejasi su krivule ar krivūle “kreiva lazda, valdžios ženklu, kurią kriviai ir vaidilos laikydavę”, o ši todėl taip buvo vadinama, kad visuomet būdavo įmantriai kreiva. Kitos artimos pavardės: Krivas, Krivaitis bei Krivackas, Krivickas.

Kubilius – reiškia kubilų “neaukštų statinių plačiu dugnu, duonkubilių” meistrą. Kitos gretimos pavardės: Kubilaitis, Kubilas (iš kubilas), Kubilinis (nuo kubilinis “kraitvežys”), Kubilis, Kubiliūnas bei Kubilavičius, Kubilevičius, Kubilinskas, Kubilskas.

Kuculis – yra priesagos –ulis vedinys iš mūsų (dzūkų) tarmėje pažįstamo būdvardžio kucas “trumpas”. Šitaip ir avis šaukia: “kucukė, kucukė”. Dar plg. kucenti “pamažu, trumpais žingsniukais bėgti”. Taigi avis yra tas gyvulys, kuris bėga trumpais žingsniais. Pavardė, matyt, nurodo avių auginimu besiverčiantį ūkininką. Yra žinomos dar dvi giminingos pavardės: Kuconis ir Kucūnas.

Žinomesnis šios pavardės turėtojai:

Bronius Kuculis iš Šlynakiemio kaimo, Punsko parapijos, išėjęs į kunigus, apaštalavęs Lenkijoje, patarnavęs ir Vokietijos lietuviams. Palaidotas Punsko kapinėse.

Gintaras Kuculis iš Punsko – konkurse laimėjęs gražiausio Lietuvos vyriškio titulą ir 2007 m. atstovavo Lietuvai „Mister World 2007“ konkurse Kinijoje (žr. Przegląd Sejneński 20 nr., 2007 m. spalio 18 d.).

Kudirka – ši pavardė ir mūsų krašte gerai žinoma, nors Vincas Kudirka, Lietuvos himno teksto ir muzikos autorius, kilimo yra nuo Vilkaviškio, iš Paežerėlių.

Vincas Kudirka mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė. Kudirkos pavardė nėra nei lietuviška, nei lenkiška. Kai Juozas Bukota kreipėsi į prancūzų kalbininką Albertą Dauzatą, tas iškėlė hipotezę, kad toji pavardė veikiausiai prancūzų kilmės, nes Vidurio Prancūzijoje plačiai paplitusi panašiai skambanti pavardė Couderc (skaityk: Kuderk). Senojoje provansalų kalboje coderk reiškia pievaitę.

Kuklinskas – suslavinta iš Kuklys.

Kuliešius – yra galūninės darybos vedinys iš lietuvių kalboje vartoto slavizmo kuliešas “šlubas”. Vadinasi, pavardė yra to pačio mąstymo, kaip ir senovės Romos Imperijoje atsiradęs vardas Klaudijus ar Klaudija (lot. claudus “šlubas”, taigi Klaudijus ir Klaudija reiškia Šlubis, Šlubė, o Claudius buvęs iš tikrųjų šlubas). Tik ten vardas, čia pavardė, nes anais laikais pavardžių dar nebuvo.

Kuosa – turi savo apeliatyvą kuosa “varninių šeimos paukštis, kovukas, kiaukė”. Kaip lapė pasakose pasižymi gudrumu, vilkas kvailumu, kaip ir kuosa apibūdinama esaanti ne tokia guvi, kaip kiti paukščiai. Ši be galo paranki ir smagi pavardė yra pravardinės kilmės ir rodė kitados buvusį žmogų, kurį kaimynai apsukrumu įveikdavę. Lenkai šią pavardę įformina kaip Kosa “dalgis”, ar perteikia tik jos fonetinį skambesį Kossa, nuvainikuodami jos istorinį apvalkalą. Iš Agurkių kaimo (Punsko valsčius) yra kilusi Vilniaus universiteto profesorė dr. Elena Kuosaitė-Jasinskienė.

Kupčinskas – yra jau kanceliarijos išdarkyta pavardės forma. Jos pirminė forma buvo Kupčius, turintis žmonių kalboje vartotą apeliatyvą kupčius “pirklys”. Kitos gretimos pavardės: Kupcias, Kupčelaitis, Kupčelis, Kupčiukas, Kupčiūnas, Kupčūnas (klaidinga) bei Kupcevičius, Kupčikas.

Kuprevičius – tai kanceliarijoje perdirbta pavardė Kuprys, rodančios žmogų, turėjusį kuprą, taigi ji yra pravardinės kilmės. Kitos artimos pavardės: Kupraišis (priesagos –aišis vedinys iš kupra, plg. ragaišis : ragas, nameišis : namas – P. Skardžius), Kupraitis, Kupras, Kuprelis, Kuprijonis, Kupris, Kupriūnas, Kuprius, Kupronis bei Kupralevičius (su sudzūkinta priesaga –al– iš –el-), Kuprinavičius, Kuprinskas, Kuprulevičius (su priesaga –ul-).

Kupstas – turi savo apeliatyvą kupstas “koks nors nedidelis iškilimas pievoje, kemsas, kupurna”. Matyt šitaip buvo įvardintas nedidelio ūgio žmogus (plg. patarlę: Mažas kupstas didelį vežimą verčia). Gretimos pavardės: Kupscis (dzūkizmas), Kupščiūnas, Kupščius, Kupstaitis, Kupstys bei Kupsevičius.

Kuras – turi savo apeliatyvą kuras “kūrinimas, malka”. Šitaip galėję būti praminti žmonės, gaminę ir pardavinėję malkas. Gretimos pavardės: Kuraitis, Kūras, Kuratas bei Kurauskas.

Kutyla – sietina su liet. veiksmažodžiu kutinti.

 

Laĩmelis – tai priesagos –elis vedinys, sietinas su daiktavardžiu laimė “džiaugsmo būvis; likimas, dalia”. Šaknies kirtis rodo, kad čia buvęs ne itin didelės laimės žmogus (žr. Birgelis). Artimos pavardės: Laima, Laimanas, Laimas, Laimė, Laimutis (dažnas vardas), Laimikas, Laimikis, Laimykis, Laiminas, Laimučis (iškreiptas Laimutis), Laimus bei Laimenskas.

Lajukas – patroniminės priesagos vedinys iš Lajus.

Lajus – yra pravardinė pavardė iš tarmėje vartojamo slavizmo lajus “lydyti avies ar galvijo taukai”. Lajumi yra vadinami žmonės tinginiai, nepaslankūs, kuriuos kur sunku ir pastumti. Artimos pavardės: Lajinis, Lajukas bei Lajauskas, Lajevskis.

Langauskas – gali būti suslavinta Langas (apeliatyvas langas “įstiklinta anga šviesai įleisti” pavardės forma). Tačiau tokia pavardė gali būti atėjusi ir iš vokiečių kalboa Lange “ilgis”. Yra dar galimas ir trečias variantas, kad tai Lungio atmaina, kurio apeliatyvas lungys reiškia “kerėpla, laudagas” (LPŽ). Taigi žiūrint, kur ta pavardė yra atsiradusi. Artimos pavardės: Langa, Langaitis, Langė, Langis, Langutis.

Lapinskas – yra suslavinta forma iš pavardžių Lapas, Lapė arba Lopas. Kitos panašiois pavardės: Lapela, Lapėla, Lapelis, Lapenas, Lapėnas, Lapenis, Lapėnis, Lapiala (iš Lapelė), Lapialas, Lapienius (iš Lapėnas), Lapienė, Lapienis, Lapienius, Lapinaitis, Lapinas, Lapynas, Lapinis, Lapis bei Lapauskas, Lapavičius, Lapiniauskas. Šaknis Punske turintis Anatolijus Lapinskas yra žymus Vilniuje gyvenantis Lietuvos kompozitorius.

Lapkauskas – turi kanceliarinę formą, perdarytą iš Lapkus – su priesaga –k-. Ši gali būti siejama su daiktavardžiu lapas.

Lastauskas – yra veikiausiai suslavinta iš Lastas, kuris savo ruožtu yra germanizmas, vok. Last “svoris, krovinys, bagažas”. Bet įmanoma yra ir iš liet. lasta “svoris”. Panašios pavardės: Lastakauskas, Lastinskas.

Latvys – yra kilęs iš etnonimo latvis ar latvys. Panašios kilmės kitos pavardės: Latvaitis, Latviūnas.

Laukaitis – tai priesagos –aitis vedinys iš asmenvardžio Laukys, ir yra siejamas su daiktavardžiu laukas. Kitos artimos pavardės: Laukalis, Laukas, Laukelis, Laukinaitis, Laukynas, Laukineitis, Laukininkas, Laukionis, Laukis, Laukys, Laukūnas, Laukutis bei Laukavičius, Laukevičius.

Viena iš garsiausių šia pavarde asmenybių yra Juozas Laukaitis – kunigas prelatas, kalbininkas, profesorius, visuomenininkas, laikraščių bendradarbis bei redaktorius, klierikų draugijos lietuviškai dvasiai Seinuose palaikyti narys, Petrapilio katalikų teologijos aukštosios mokyklos kursantas, Seinų dvasinės konsistorijos sekretorius, vyskupo Antano Baranausko kapelionas, Rusijos Dūmos narys, vienas pirmųjų Seinuose lietuvių pamokslų sakytojas, Vladimiro (TSRS) kalėjimo politinis kalinys, kur ir buvo nužudytas…”.

Leonavičius – tos pačios kilmės pavardė, kaip ir (žr.) Leončikas.

Leončikas – veikiausiai yra slaviškos kilmės priesagos –czyk vedinys iš vardo Leonas (plg. Adam – Adamczyk). Gretimos pavardės: Leokas (iš Levokas), Leonaitis, Leonas, Leonikas, Leonikis, Leonis bei Leokavičius (iš Leokas), Leonauskas, Leonickis, Levanavičius.

Vienas žymesnių šios pavardės atstovų yra mokytojas Juozas Leončikas iš Klevų kaimo, Seinų valsčiaus, dirbęs ir apskrities įstaigose administracinį darbą, švietimo inspektorius.

Liaukevičius – yra suslavinta pavardė iš Liaukus formos. Šią galima sieti su veiksmažodžiu liaukti “garsiai tekėti, bėgti, žliaugti; daug gerti, valgyti”. Šitaip, matyt, galėjęs būti įvardintas žmogus, mėgęs per daug išgerti arba pernelyg daug valgęs. Gretimos pavardės: Liaukas, Liaukionis, Liaukonis, Liaukus bei Liaukavičius.

Linka – esama ir kitos formos pavardžių – jos sietinos su veiksmmažodžiu linkti. Gal taip buvo įvardinti žmonės, kurie leidosi perkalbami arba greit pasiduodavo. Gretimos pavardės: Linkelis, Linkis, Linkys, Linkius, Linkonas, Linkūnaitis, Linkus, bei Linkauskas, Linkevičius.

Linkevičius – suslavinta iš Linka.

Lipniūnas – priesagos –ūn– vedinys iš pavardės Lipnys ar Lipnius. Šios yra sietinos su būdvardžiu lipnus “meilus, malonus, greit susiartinantis”.

Kunigas, profesorius Alfonsas Lipniūnas (1905.03.12 – 1945.03.28) lietuvių katalikų kunigas, pamokslininkas, profesorius, Štuthofo kalinys. 1943 m. kovo 17 d. buvo areštuotas ir su inteligentų grupe (iš Vilniaus) išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo.

1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų Akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. skiriamas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574–1584 buvo Vilniaus Akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Čia, kančios ir mirties naktyje, kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsideda ligonių šelpimui ir slaugymui. Ypač jis rūpinasi jaunu estų protestantų pastoriumi Tamaru. Kartu su čia patekusiu kun. Stasiu Yla rūpinasi palaikyti gyvą religinį gyvenimą, laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių.

1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti perpildytoje ligoninėje, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. St. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

Lipskas – tai veikiausiai iš pirminės pavardės Lipkis suslavinta forma, kur pejoratyvinę priesaga –k– pakeitė lenkiškoji priesaga –sk-. Lenkų kalboje ši priesaga yra būdinga būdvardžiui, tačiau nėra ten tokio žodžio lipski, yra tik pavardė Lipski, kuri gali būti atėjusi iš išorės. Lipskis gali būti siejamas su būdvardžiu lipkus “sulipęs, suskratęs”.

Gretimos pavardės: Lipka, Lipkaitis, Lipkė, Lipkus, Lipnys, Lipnius bei Lipkevičius, Lipkinas, Lipunskis (su išlaikyta redukuota priesaga –ūn-), Lipnevičius, Lipnickas, Lipinskas, Lipskys, Lipskus.

Liukaitis – žinoma pas mus iš Mažosios Lietuvos atsineštinė pavardė. Minkštasis l, matyt, atsirado įtakojant vokiečių kalbai, nes vokiečiai Luck– taria liuk-. Tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikšto vardo Lukas.

Giminingos kilmės pavardės: Liukatis (žemaitybė, plg. Jūratė), Liukys, Liukonis, Lukas, Lukašiūnas, Liukašūnas, Lukis, Lukys, Lukošaitis, Lukošis, Lukošiūnas, Lukošius, Lukošūnas bei Liukenskas, Liukevičius, Liukiauskas, Lukasevičius, Lukašenka, Lukaševičius, Lukašinskas, Lukauskas, Lūkauskas, Lukavičius, Lukenskas, Lukinavičius, Liukinskas, Lukošauskas.

Šios pavardės atstovas yra Jonas Liukaitis, gimęs Kreivėnų kaime, Punsko valsčiuje, Antrojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į vokiečių kariuomenę. Atostogų metu grįžęs į savo kraštą pranašavo, kad vokiečiai karą pralaimės. Dezertyravo iš armijos ir buvo pačių vokiečių sušaudytas.

Liutackas – veikiausiai yra skolinys iš lenkų Lutecki. Lenkų kalboje luty reiškia “nuožmus, atšiaurus”.

Liutinskas – kai kuriais atvejais yra bene suslavinta vardažodžio forma nuo pavardės Liutinas. Pastaroji turi savo apeliatyvą: liutinas ar liūtinas “purvinas, nešvarus”. Bet dažnai tai lenkiška pavardė nuo lk. luty “piktas”.

Lizdeika – tai mitologinis kunigaikščio Gedimino vyriausiojo žynio – vaidilos vardas. Lizdeika išaiškinęs Gediminui sapną apie geležinį vilką. Jį Vytenis (pasak Motiejaus Strijkovskio – Gedimino tėvas) radęs erelio lizde Verkiuose ir išauginęs kaip sūnų. Didikų Radvilų genealogijoje Lizdeika laikomas Radvilų giminės pradininku. Taigi Lizdeika yra lizdo vaikas, o Verkiai – vietovė, kurioje lizde vaikas verkęs.

Kad toji pavardė buvusi žinoma ir mūsų krašte, liudija Suvalkų apskrity, Rudkos valsčiuje esančio Lizdeikų kaimo vardas. Galimas daiktas, kad kaimas kūrėsi dar tuomet, kai pavardžių nebuvę, tuomet kaimo pradininkas turėjęs turėti Lizdeikos vardą. Taip galėję atsitikti, kad šiame krašte esama labai senų gyvenviečių, menančių dar Jotvos laikus.

Kilme artimos kitos pavardės: Lizdaitis, Lizdas, Lizdenis bei Lizdinskas.

Lopeta – turi savo apeliatyvą lopeta “kastuvas, kaslys”. Kitos artimos pavardės: Lopata, Lopataitis, Lopatas, Lopėta bei Lopatinskas.

Loviaginas – pavardės kilmė nėra aiški. Variantai Loveika : Laveika : Leveika rodytų šio sudurtinio žodžio šaknį giminingą su levas “liūtas”. Tačiau nesunku įžvelgti ir kitą pavardės darybą. Antrasis dėmuo sietinas su liet. veiksmamžodžiu ginti. Gal tuomet šitaip buvęs įvardintas vyriškis, nieko neprileidžiantis prie savo žmonos? Tuomet ši pavardė reikštų lovos gynėją.

Lukoševičius – suslavinta pavardės furma iš Lukošius. Artima pavardė – Lukoševskis.

 

Macionis – iš Macys.

Macukonis – pavardė, nuėjusi ilgesnį raidos kelią. Tokia pavardė galėjusi atsirasti iš ankstesnės pavardės ar vardo sudzūkintos formos Macukas, ir iš jos išriedėjo priesagos –onis vedinys. Macukas yra kilęs iš vėl dzūkiško asmenvardžio Macys. Pastarasis yra galūnės vedinys iš krikšto vardo Motiejus ar dzūkiškai – Mociejus.

Artimos pavardės: Macaitis, Macanskis, Macas, Macatas, Macatis, Maceika, Maceikėnas, Maceikis, Maceikonis, Maceina (Antanas Maceina – lietuvių katalikiškosios pakraipos filosofas), Macejūnas, Macekaitis, Macelis, Macelius, Macenis, Maciejėnas, Maciejonas,  Macienūnas, Macijonis, Macijūnas, Macikas, Macionis, Macis, Maciukas, Maciulionis, Maciulis, Maciulka, Maciūnas, Macius, Mackaitis, Mackula, Mackas, Mackela, Mackelė, Mackelis, Mackeliūnas, Mackys, Mackonis, Mackūnas, Mackus, Macokaitis, Maconis, Macukas, Maculis, Macutka, Mačiulis (Maironioi tikroji pavardė Jonas Mačiulis) bei Macavičius, Macekevičius, Macejauskas, Maciejauskas, Macelevičius, Macenevičius, Macenskas, Macevičius, Maciejevskis, Macijauskas, Macilevičius, Macinavičius, Maciukevičius, Maciulevičius, Maciulskis, Maciūnavičius, Maciunskas, Mackevičius, Maconka, Maculevičius, Macunavičius (su klaidingai užrašyta priesaga –ūn-), Macunskas, Macutkevičius.

Magalenga – yra neaiškios kilmės pavardė. LPŽ ją pamini, tačiau nieko neaiškina. Ji aptinkama tik Lazdijų rajone ir Seinų krašte.

Pasidairykime po giminingas pavardes: Magalaitis, Magalas, Magenis, Magila, Magyla, Maginis, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis bei Magalinskas, Magauskas, Magauskis, Magelinskas, Magevičius, Magilevičius, Maginskas. Esama ir kito šaknies varianto: Moga, Mogalas, Mogenis, Mogyla, Mogiškas, Mogulis bei Mogulevičius.

Šių pavardžių šaknys, pasak Z. Zinkevičiaus (“Lietuvių antroponimika”, p. 169), galimos sieti su daiktavardžio magalas “kas magaliuoja, zuja aplink, makalas” šaknimi, bet gali būti ir priesaginiai vediniai iš veiksmažodžio magėti “rūpėti, norėtis”. Iš pastarojo veiksmažodžio ypač ryškios yra Magila, Magyla, Magys, Magonis, Magūnas, Magutis, Moga, Mogenis, Mogyla. Šitaip, matyt, buvę įvardinti kažko geidžiantys, siekiantys žmonės. Magalengos atveju arčiau yra daiktavardis magalas.

Mūsų geidžiamas išaiškinti vardažodis Magalenga yra, matyt, turėjęs tolimą ir sudėtingą raidos kelią, ir sunku pasakyti, kokią funkciją atlieka įstrigusi priesaga –aleng-, ir ar ji ten besanti viena. Kiek giliau įsižiūrėjus ima brėžtis joje trūkimų žymės, rodančios, kad čia veikiausiai būsią trys priesagos: –al-, –en– ir –g-.

Suvalkų krašte yra aptinkamos lenkiškai užrašytos pavardės Magalas, Magalengo, Magalenko. LKŽ VII tomas 727 puslapyje pateikia su priesaga –al– žodžius: jau žinomą magalas (plg. kimšalas), magalioti “visaip sukinti, plaikstyti” ir magaliuoti “zuiti, eiti, kur patinka; mergintis, stengtis patikti”.

Sauliaus Ambrazo knygoje “Daiktavardžių darybos raida” (MEL, 2000 m.) nurodoma, kad su priesaga –g– latvių kalbnoje yra padaryta veikėjų pavadinimų, pvz. lizga “smaližius”. Tačiau tuo pačiu nurodoma, kad lietuvių kalboje gyvoji priesaga –g– veikėjų pavadinimams nėra vartojama. Prie jos yra priaugę kamiengaliai a, ė, ū ar priesaga –el-: melagis “netiesą kalbantis”, purlėgas “sunykėlis, sulysėlis”, remėga “kas gležnas, kam reikia paramos”, lojūgas “keiksmininkas, plepys, tauškalius, mėgstantis lojotis”, mainelga “maineiva” (p. 162). Gal šioje pavardėje likusi toji mūsų nesuprantama priesaga –en– yra irgi priebalsinio kamiengalio priesaga –en-, plg. piem-uo:piem-en-s, po kurio eina nesavarankiškoji priesaaga –g-?

Dėl svarstomos pavardės darybos galima ir diskutuoti, tačiau jos reikšmė jau darosi aiški – taip, matyt, buvo pavadintas vyriškis, kuris stengėsi atkreipti moterų dėmesį. O kai norime patraukti kieno nors dėmesį, tai ir sukinėjamės apie jį, visaip kraipydamiesi, t.y. magaliuojame. Atsistebėti sunku, kaip kūrybingai ir išradingai mūsų protėviai mokėdavo nusakyti žmogaus charakteristiką – ne keliais žodžiais, o keliais garsais.

Makauskas – populiari mūsų krašte pavardė. Ji – vedinys slaviškos priesagaos –ausk– (lenk. –owski). Jos pagrindą sudaro pirminė pavardė Makys, galūnės vedinys iš daiktavardžio makas “ 1. odinis maišelis tabakui, pinigams; 2. sėklos (pvz. dobilo) makštis; 3. kas vaikšto užkėlęs galvą; 4. maukas”. Bet galima šią pvardę sieti ir su veiksmažodžiu makenti “minti, eiti, moklinti”, makėti “braidžioti purvą, bristi per pelkę”, makinti “kimšti, grūsti, brukti (pvz. koją į batą)”, makyti “1. įgrūsti (pvz. bulvę į žemę); 2. krauti (vežimą šieno)”, maknoti ir makoti “purvą bristi”, makolinti “įkišti, įmurdyti”, makuoti “mindžioti (pvz. pievą)”… arba su ištiktuku maku “intensyviam ėjimui žymėti (karvės maku maku ir jau dobiluose)”.

Panašaus mąstymo yra ir kitos artimos pavardės: Makštelė, Makštis, Makštys, Makštutis. Jos sietinos su lietuvių daiktavardžiu makštis “įmova, dėklas, futliaras; augalo žiedo dalis, kurioje laikosi sėkla”, kuri yra gimininga su minėtuoju maku.

Kada turime tokią plačią pastarosios pavardės etimologiją, be reikalo LPŽ autoriai jos ištakų ieško kaimyninėse kalbose. Slaviškoji forma atsiradusi čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, lenkų kalba tvarkomoje bažnyčios kanceliarijoje.

Žymiausias šios pavardės atstovas yra dr. Bronius Makauskas, istorikas, Varšuvos universiteto ir Lenkijos Mokslų Akademijos narys, “Lietuvos istorijos” autorius, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Lietuvos diplomatinių tarnybų darbuotojas.

Makrickas ir Makreckas – pavardė LPŽ autorių manymu atėjusi iš baltarusiškų pavardžių Mokrycki ir Makrecki bei lenkiškų Mokrzycki ir Mokrzecki ir yra sietinos su slaviškuoju būdvardžiu mokry “šlapias”. Galimas yra toks šių pavardžių aiškinimas baltarusių ir lenkų kalbose, tačiau mes neturėtume pamiršti ir to fakto, kad lietuvių tarmėse yra žinomas iš baltarusių kalbos paskolintas daiktavardis mokras “kutas, spurgas (šaliko, staltiesės, viršinės ir pan.)”. Tuo atveju pavardė *Makrys galėtų reikšti žmogų apšepusį, apdriskusį, apskurusį. Priesaga –ickas rodo, kad ji yra perredaguota svetimkalbėje kanceliarijoje, juo lengviau, kad primena anose kalbose esančias pavardes.

Maksimavičius – yra kilusi iš krikštavardžio Maksimas. Yra žinoma ir pirminė pavardė Maksimas. Tai veikiausiai rytų slavų kultūros Lietuvoje pamestas faktas. Nagrinėjamoji pavardė Maksimovič yra aptinkama Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje.

Į Lietuvą pavardė Maksimavičius galėjo ateiti jau galutinai suformuota. Tačiau žmonės turėjo jausti jos sandarą, nes ir patys ieškojo savo ausiai artimiau skambančios formos. Mūsų krašte žmonės vartojo tos pavardės lietuviškus variantus Maksimonis ir Maksymas. Yra žinomos giminingos, tačiau slaviškos darybos pavardės Maksimenka ir Maksimovas. Yra dar viena panaši lietuviškai skambanti pavardė – Maksvytis. Tačiau su nagrinėjama Maksimavičiaus pavarde neturi ji nieko bendra. Lietuvių kalboje, beje, ir dzūkų tarmėje, Rusijos sostinės vardas Maskva dėl metatezės išvirsta į Maksvą. Maskvos gyventojai buvo čia vadinami maskvėnais arba maskvyčiais. Dėl metatezės buvo jie įvardijami ir maksvyčiais. Žodis maksvytis dar reiškė ir rusą.

Šios pavardės žymesnis atstovas yra Juozas Maksimavičius, Ožkinių kaimo (Punsko valsčius) mokytojas, vėliau ūkininkas, lietuvių visuomenės veikėjas, pirmas LVKD CV pirmininkas, pirmo lietuvių kultūrinioo vakaro Punsko klrašte pokario metais organizatorius, kovotojas už lietuvių kalbos teises Punsko, Seinų ir Smalėnų bažnyčiose.

Antras šios pavardės atstovas Seinų krašte yra Petras Maksimavičius, Lenkijos lietuvių visuomenės ir  kultūros veikėjas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas.

Malijauskas – LPŽ teigimu yra atėjęs iš baltarusių ar ukrainiečių kalbų, kur yra žinoma pavardė Maliej, t.y. Maliejus. Dėl santykio maliej-:malij galima palyginti lk. Maciej su pavarde Macijauskas, kur lietuvių kalboje tarp balsio i ir priebalsio j dingsta balsis e.

Malijonis – yra mūsų kalbos išgalėmis sudaryta pavardė iš slaviškojo Maliejaus (žr. Malijauskas). Žinomas yra ir trumpesnis jos variantas – Malionis.

Malinauskas – yra slavų kalbų darinys, plg. lk. Malinowski, br. Malinouski, r. Malinovskij. Pavardė kilusi iš slaviško daiktavardžio malina “avietė”. Antai lenkų kalboje žinomas yra moteriškas vardas Malina. Į Lietuvą greičiausiai atėjusi ji su tą pavardę turėjusiais žmonėmis.

Marcinkevičius – yra labai paplitusi pavardė Lietuvoje ir kaimyninių slavų kraštuose. Kilusi ji iš krikštavardžio Marcinkus bei jo varianto Martinkus, kurie savo ruožtu yra sudaryti iš vardo Martynas. Plačiai paplitusios ir gretimos pavardės (taisyklingos ir netaisyklingos): Marcijonas, Marcikonis, Marcilionis, Marcinkus, Marcinonis, Marciulkas, Marciukėnas, Marciukonis, Marciulynas, Marciulionis, Marciūnas, Marcius, Marciuška, Marculinas, Marculynas, Marčiauskas, Marčilionis, Marčinka, Marčinkaitis, Marčinkus, Marčys, Marčiukaitis, Marčiukonis, Marčiulaitis, Marčiulynas, Marčiulionis, Marčius, Marčiušis, Marčiuška, Marčulionis bei Marcinavičius, Marcinkauskas, Marcišauskas, Marciukevičius, Marciulavičius, Marčiulevičius, Marčenka, Marčinauskas, Marčinkevičius, Marčinskas, Marčiukevičius. Pavardės forma Marčius skamba visiškai lietuviškai (plg. marti “sūnaus žmona”), bet tai atsitiktinė sutaptis. Yra ji parankiai suformuotas trumpinys iš tų pačių Marcinkaus grupės pavardžių.

Margevičius – suslavinta forma iš Margis.

Markevičius – yra slaviškos darybos pavardė, kilusi iš krikštavardžių Markus ar Morkus. Turi nemažai giminingų pavardžių. Dalis jų sudaryta iš lietuvių kalbos dėmenų, kaip antai: Markaitis, Markas, Markelionis, Markelis, Markeliūnas, Markišius, Markonis, kitos susidarusios slavų kalbose arba Lietuvos kanceliarijoje suslavintos: Markauskas, Markavičius, Markelevičius, Markovas.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punske gimęs Lietuvos rašytojas Anielius Markevičius (1923-2010).

Marteckas – veikiausiai yra kilusi iš krikštavardžio Martynas, tik pavardė turi suslavintą formą. Iš šio vardo lietuvių kalboje išriedėjo daugybė išvestinių pavardžių (žr. Marcinkevičius).

Masalskis – yra kiek įdomesnės darybos pavardė. Nesunku čia įžvelgti ryšį su pavarde Masys, kuri savo ruožtu veikiausiai yra kilusi iš krikšto vardo Matas, Motiejus, tiksliau sakant iš jo sulenkintos formos Maś arba iš vokiečių kalboje žinomų Tomo vardo formų Maaß, Maas iš (Tho)mas, iš kurio lietuvių kalboje atsirado MasiusMasys (žr. LPŽ Masys).

Masys atsirado išvestinės pavardės Maselis, Maselaitis, Maselionis, Maseliunas ir Maseliūnas (dėl raštininkų nemokšiškumo šalia taisyklingos priesagos –ūnas atsirado ir klaidinga priesaga –unas). Priesagą –el– dzūkai verčia į –al-, todėl vietoje Maselis jie ėmė tarti Masalis (kaip ir Staselis išvirto į Stasalį). Iš pastarosios formos lenkakalbė Lietuvos kanceliarija ir galėjo suformuoti pavardę Masalskis (plg. lenkiškas pavardes Kamiński, Żabiński).

Kitos giminingos pavardės: Masaitis, Masalis, Masalius, Masas, Masėnas, Masikaitis, Masikonis, Masilaitis, Masilionis, Masiliunas (klaidinga), Masiliūnas, Masiokas, Masionas, (su patronimine priesaga –onis), Masis, Masiukas, Masiulaitis, Masiulionis (kanceliarijoje arčiau slavų pastūmėta forma), Masiulionis, Masiulis, Masiuliūnas, Masiūnas, bei Macelskis, Masalskas, Masalskis, Masavičius, Masalskas, Maselskis, Masevičius, Masiauskas, Masickas, Masilevičius, Masiliauskas, Masiukevičius, Masiulevičius.

Pavardė Masalskis ir jos slaviškieji variantai plačiai yra paplitę Baltarusijoije, Rusijoje ir Lenkijoje. Šia pavarde turime visuose minėtuose kraštuose garsių žmonių. Viena jų – Ignotas Jokūbas Masalskis, gimęs Gardino srity, Vilniaus vyskupas. Jo rūpesčiu buvo rekonstruota Vilniaus katedra, kurią statė garsusis lietuvių architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Vyskupas steigė Lietuvoje manufaktūrinę pramonę, globojo meną, buvo pasižymėjęs visuomenės veikėjas. 1773-80 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos valstybės Edukacinės komisijos pirmininko pareigas. Toji Komisija atskyrė mokyklą nuo Bažnyčios. Vyskupas bandė atskirti Lietuvos bažnytinę organizaciją nuo Lenkijos Bažnyčios. Norėdamas įgyvendinti savo planus rėmėsi reakcinėmis jėgomis. Kai Ketverių metų seimas (1788-92) anuliavo Masalskio teises į Palangos, Maišiagalos ir Širvintų seniūnijas, stojo jis prieš Seimo reformas. 1794 m. T. Kosciuškos įsakymu suimtas, apkaltintas valstybės išdavyste ir Varšuvoje pakartas. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje.

Masionis – patroniminės –on– priesagos vedinys iš Masys (žr. Masalskis).

Mateika – plačiai paplitusi pavardė Lietuvoje, priklausomai nuo regiono kirčiuojama dvejopai: Matéika ir Mateikà. Gali ji būti iš krikšto vardo Motiejus (LPŽ). Tačiau galima jos sąsaja su veiksmažodžiu matyti. Tuomet ji reiškia gerai matantį žmogų.

Matulevičius – suslavinta iš Matulis.

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Povilas Matulevičius, Kreivėnų kaimo gyventojas, akmentašys, girnų meistras, mūsų krašto knygnešys.

Mazauskas – iš lk. Mazowski.

Mickevičius – pavardė, dažnai aptinkama Lietuvoje, Baltarusijoje ir kiek rečiau Lenkijoje. Ją suformuoti veikiausiai galėjusi lietuvių kalba. Šios pavardės ištakų ieškoti reikia vardažodyje Mickus, kuriame jau yra pejoratyvinė priesaga –k-. Be jos turime vardą Micius. Pastarojo kilmė gali būti net trejopa: 1. micas “paršas, meitėlis”; micė “kiaulė”; 2.  micinti “judinti, vizginti (uodegą); varginti”; 3. Micius ir Mickus galėjęs taip pat išsirutulioti iš slaviško vardo Dimitrijus, (plg. Jaśko – Jaśkiewicz), brus. Mićko (žr. LPŽ Mickevičius). Kadangi lenkų pavardėje Mickiewicz nėra minkšto priebalsio ć, matyt, Mickevičiams ištakas yra davęs vardas Mickus (o ne jo lenkiškoji forma Mićko). Tai paaiškintų, kodėl Lenkijos teritorijoje Mickevičių pavardė nėra plačiai paplitusi.

Mickaus lietuvių kalboje apstu giminingų pavardžių: Micka Mickaitis, Mickus, Mickeliūnas, Mickis, Mickys, Mickonis, Mickūnaitis, Mickūnas bei suslavintos formos: Mickavičius ir Mickelevičius (su liet. priesaga –el-).

Gausybė lietuvių kalbos vedinių iš Mickaus tik patvirtina nuomonę, kad ir Mickevičius nėra koks užeivis Lietuvoje, o giliai įsišaknijęs ir galiausiai dėmesingai kanceliarijos suslavintas.

Šią pavardę turėjęs ryškesnis žmogus yra dr. Bronius Mickevičius, Varšuvos universiteto geografijos docentas. Palaidotas Trakiškių (Punsko valsčius) kapinėse.

Miliauskas – suslavinta iš Milius. Taip įvardinta žmogų, veliantį milus.

Misiukonis – patroniminės priesagos vedinys iš Misius.

Moliušis – priesagos –– vedinys iš Molis.

Morys – gali būti siejamas su liet. morys “tinginys, dykūnas”. Ši pavardė perėjusi ir į lenkų kalbą – Mor.

Muliarčikas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Muliarčik ir lk. Mularczyk.

Murauskas – neretai tai slaviškos kilmės pavardė, plg. lk. Murawski, r. Muravskij (LPŽ). Tačiau yra galimybė, kad kai kuriais atvejais galėjo ji būti ir lenkakalbės kanceliarijos suformuota. Tai rodo esanti pavardė Mureika, kildinama iš liet. veiksmažodžio murti “prakaituoti, šlapti”. Taigi mureika buvęs žmogus, kuris dirbdamas greit pailsdavęs, prakaituodavęs. Galima palyginti ir kitą giminingą pavardę – Murelis, žr. Z. Zinkevičius “Lietuvių antroponimika” 175 p., kur rašoma: Murelis ir Muras, Mureika, Murinas (: murti “šlapti, mirkti; kaisti, prakaituoti”).

Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Punsko krašto choristas, Punsko bažnyčios ir Lietuvių kultūros namų giesmininkas Viktoras Murauskas.

Murinas – lietuvių kalboje turi apeliatyvą murinas “murzinas, purvinas, suprakaitavęs”. Dėl darybos plg. purvinas, paišinas. Žr. dar Burdinas.

 

Naliubavičius – Yra žinoma lietuvių turėta pavardė Beceilų parapijoje. Tai aiškiai slaviškos kilmės, plg. lk. lubić ar rus. liubitj “mėgti”.

Narkeliūnas – pavardė, kilusi iš Narkaus, kuri sietina su pavarde Norkus (žr. Moniuška, Norkus). Giminingos pavardės: Narkala, Narkelis, Narkis, Narkys, Narkūnaitis, Narkūnas bei Narkauskas, Narkavičius, Narkevičius, Narkunovičius.

Nevulis – LPŽ autoriai teigia, kad yra jos neaiškus santykis su pavarde Navulis, kuri savo ruožtu yra siejama su būdvardžiu naujas, iš kurio turime pavardę Naujelis.

Nometka – vardažodis, galbūt kilęs iš slaviško skolinio nometas “palapinė”. Tuomet būtų pejoratyvinės priesagos –k– vedinys, galėjęs reikšti žmogų, gyvenusį prastame name. Tokia pavardė aptinkama Seinų krašte, tačiau, matyt, yra reta, nes jos “LPŽ ” nepaduoda. Lenkų kalba ji yra vadinama Namiotko, tačiau tokia forma lenkų žodžių darybai nėra būdinga (plg. Moniuszko).

Norkus – panašiai kaip ir Noreika, pavardės sietinos su veiksmažodžiu norėti ar būdvardžiu norus. Tai pejoratyvinės priesagos –k– vedinys. Giminingos pavardės: Norka, Norkaitis, Norkas, Norkeliūnas, Norkys, Norkunas (dėl klaidos), Norkūnas bei Norkevičius.

Trakiškių kapinėse Punske ilsisi visuomenės veikėjas, tautinio sąjūdžio dalyvis, aušrininkas, literatas kun. Simonas Norkus–Norkevičius. 1881 m. paskirtas Punsko klebonu. Nustojęs sveikatos, iš šių pareigų pasitraukė.

Norvydas – pavardė sudaryta iš dviejų šaknų: nor– ir vyd-. Pirmoji šaknis siejama su daiktavardžiu noras, antrasis dėmuo vyd– sietinas su veiksmažiodžiu išvydo (plg. Vydūnas).

 

Oginskas – paprastai ši pavardė kildinama iš lenkų Ogiński, tik kad ši lenkų kalboje yra sunkiai etimologizuojama. Todėl šaknų reikia ieškoti lietuvių kalboje. LPŽ dar sieja ją su Aginsku (kuri iš Aginio, o ta sietina su ãginė “gyvatė, angis”), arba prileidžiama jos kilmę ir iš vietovardžio, tačiau vis nukreipiant į kitas pavardes, bet taip ir nenurodoma, iš kokios. Tuo tarpu visai tikėtina, kad ji siejasi su žemaičių donininkų oga “uoga” ir taip atrodo suslavinta Uogiaus „uogas mėgstančio ar besiverčiančio jų rinkimu žmogaus”.

Garsiausias iš Oginskų giminės yra Mykolas Kleofas Oginskis iš Rietavo, kunigaikštis, (gim. 1765 metų spalio 7 dieną, mirė 1833 spalio 15 dieną Florencijoje) – garsus kompozitorius ir mecenatas, Lietuvos didysis iždininkas (1793- 1796), didysis Lietuvos ginklakalys nuo 1789, Rusijos senatorius, Kosciuškos rėmėjas Lietuvoje, 1794 m. Lietuvoje sankylio dalyvis, emigracijos veikėjas. Palaidotas Florencijoje.

Mykolas Oginskis pats kūrė muziką ir Rietavo dvare laikė orkestrą, kuriame grojo ir Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Kunigaikštis, pastebėjęs jo gabumus, davė stipendiją ir pasiuntė berniuką studijuoti muzikos į Varšuvą.

Labiausiai žinomas Oginskio muzikinis kūrinys yra “Atsisveikinimas su tėvyne”.

Ožkinis – yra siejamas su liet. daiktavardžiu ožka.

Žinoma daug giminingos kilmės pavardžių: Oželaitis, Oželas, Oželenis, Ožėnas, Ožys, Ožiūnas, Ožkaitis, Ožkelenas (turėtų būti Ožkelėnas), Ožkelionis, Ožkelis bei Oževičius. Ši pavardė (lenkiškai rašoma Oszkinis) yra išlikusi Beceilų parapijoje ir tik patvirtintų (žr.) Beceilų kilmę.

 

Pacevičius – suslavinta iš Pacas (žr. Pac).

Paminėtinas yra šios pavartdės turėtojas Pacevičius (vardas nežinomas), pokario metais Punsko bažnyčios vargoninkas.

Pacenka – turi tą pačią šaknį, kaip ir Pacas, tai priesagos –enka vedinys (plg. Kazulis : Kazulenka).

Žymus šiai pavardei atstovaujantis žmogus yra Punsko krašto sūnus Petras Pacenka, kuris 1918 metais, kai čia lapkričio 15 dieną įsikūrė Punsko lietuviškas valsčius ir gyventojų visuotinio susirinkimo vardu pareiškė valią prisijungti prie Lietuvos, buvo jis išrinktas valsčiaus pirmuoju viršaičiu.

Pacukonis – (žr. Pacas) yra patroniminės priesagos –on– vedinys iš kitos patroniminės pavardės Pacukas “Paco sūnus”. Pastarosios negalima painioti su panašiai skambančiu žodžiu pacukas “žiurkė”, nes tai tik atsitiktinė jų fonetinė sutaptis. Taigi pažvelkime, kokį raidos kelią ši pavardė nuėjo: iš Ipatijaus lietuviai nelabai mokėdami tarti svetimus žodžius suformavo pirminę pavardę Pacas, kuri toliau išleido gyvuoti atžalą Pacukas, ir tik iš jos ilgainiui šio sūnų imta vadinti Pacukoniu.

Pajaujis – siejamas su liet. daiktavardžiu jauja „pastatas linams džiovinti ir minti“. Pajaujis būsiąs žmogus, gyvenęs prie jaujos, gal kaime turėjęs jaują. Kadangi ne kiekvienas ūkininkas turėdavęs jaują, todėl šitaip pavadintą žmogų reikia manyti buvus turtingą.

Punsko krašte Jonas Pajaujis buvo nusipelnęs agronomas ir visuomenės veikėjas. Jo veiklos vaisius – aplinkinių kaimų ekonominis ir žemdirbystės kultūros kilimas, buvęs juntamas dar ilgus pokario metus.

Antrasis žinomas Jonas Pajaujis yra Antrojo pasaulinio karo Lietuvos bėglys, Švedijos lietuvių visuomenės veikėjas.

Kitas šios pavardės nešiotojas yra pagardėjęs dainininkas Andrius Pajaujis, Lietuvoje žinomas sulenkinta forma Pojavis. Mat lenkai Pajaujui įrašė pase papvardę Pojawis, šis atvyko studijuoti į Vilnių, ir čia jį lietuviai perrašė kaip Pojavis, čia sukūrė šeimą ir gimus sūnui tokia iškreipta pavardė ir liko. Kai Andrius išgardėjo, žurnalistai net nežinodami, kaip tokią pavardę reikias kirčiuoti – Pójavis ar Pojãvis ir tuo atveju nežino, kaip tarti kamiene besantį o – trumpai ar ilgai.

Pakuckas – pavardė veikiausiai kilusi iš krikštavardžio Povilas (plg. rus. Paviel : Pacha). Tos pačios kilmės yra ir kita pavardė, jau labiau aplietuvinta – Pakutka.

Pakutka – žr. Pakuckas.

Palevičius – suslavinta iš Palys, kuri savo ruožtu kilusi iš asmenvardžio Napalys (iš Napoleonas).

Palionis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš Palys.

Paliūnas – greičiausiai patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Pala, Palys. Ši pavardė mūsų krašte neišlikusi, tačiau ją buvus liudijas likęs (žr.) Paliūnų kaimas. Nors fonetiškai labai artimai skamba pavardė Paliūnis, jos kilmė yra kita – ji rodo žmogų, gyvenantį prie liūno (žr. Pajaujis).

Pangonis – turi ir kitus pavardžių variantus: Pangonas, Pongonas bei Pongonis. Šių vardažodžių kilmė nėra lengvai ir vienareikšmiškai išaiškinama. Gali jos būti patroniminės priesagos –onis vediniai, plg. Janonis, Jokūbonis, Palionis. Tada lieka neaišku, iš kokio vardo paimta šaknis. Antra vertus – galima būtų manyti, kad tai sudurtiniai vardai, sudaryti iš dviejų šaknų: pan-gonis. Čia reiktų laukti pravardinės pavardės: pongonis (plg. naktigonis) – suprask „pono gyvulių piemuo“, juoba, kad turime ir pavardę Pongonis. Tačiau bene rimčiausią pavardės etimologiją padėtų atskleisti latvių ir prūsų kalbose išlikę žodžiai: la. pane „pamazgos, prastas gėralas“ (K. Būga „RR“, III t. 538 p.) bei pr. pannean „pelkė, samanynė“ (K. Būga I t. 529 p.). Šitai leistų manyti turėjus ir mums žodį *panė „raistynė, pelkė, drėgna ganykla“. Pangonis ir būtų tas piemuo, kuris ganęs gyvulius panėse, t.y. pelkėse, drėgnose balose.

Paplauskas – yra labai populiari pavardė ir Lietuvoje, ir kaimyniniuose slavų kraštuose (lk. Popławski, rus. Poplavskij). Etimologijos ieškoti reiktų, matyt, slavų kalbose.

Parakevičius – LPŽ šią pavardęgretina su lenk. Parakiewicz bei brus. Parakievič. Tačiau lenkų kalboje ši pavardė neturi etimologijos. Tai turėtų būti sulenkinta forma iš liet. Parakas.

Paransevičius – yra reta pavardė, aptinkama tik Alytaus rajone ir Punsko apylinkėse. Jos daryba nėra aiški. Veikiausiai bus ji susiformavusi iš vokiško daiktavardžio Ranzen “kuprinė, kukštera, kelionmaišis: arba šnek. pilvas”. Pirma reikšme žinomas ir rusų kalboje vartojamas žodis raniec. Tokią prielaidą patvirtintų lenkų kalboje išlikusi šios pavardės forma Forencewicz, kilusi veikiausiai iš vokiško Vorranzen ar Vorranz, kas ir galėtų reikšti iš priekio segamą kukšterą, arba pilvą. Kad toks mąstymas yra realus, rodo ir lietuviškos pavardės Pilvelis, Pilvenis, Pilvinis. Lietuvoje aptinkama dar pavardė Rancas (LPŽ) – aiškus germanizmas.

Ryškesnė šia pavarde asmenybė yra mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko licėjaus direktorius, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius, visuomenininkas.

Paškevičius – iš brus. Paškievič (iš rytų slavų asmenvardžio formos Paška).

Pauliukonis – ilgesnį kelią nuėjusi patroniminėmis priesagomis –uk– ir –onis, taigi esanti jau trečios gereacijos. Pirmoji buvo Paulius, kuri pavardės reikšmę įgavo iš krikštavardžio Paulius. Aptinkama gausybė šios šaknies įvairiausių vedinių: Paulaitis, Paulas, Paulėka, Paulėkas, Paulėnas, Paulikaitis, Paulikas, Paulikėnas, Paulikonis, Paulinas, Paulionis, Paulionka, Paulis, Paulys, Pauliukaitis, Pauliukas, Pauliukėnas, Pauliukynas, Pauliukys, Pauliūkonis (netaisyklinga) bei Paulauskas, Paulavičius, Paulevičius, Paulikevičius, Paulinskas, Pauliukevičius.

Pavasaris – yra vardažodis, kilęs nuo lietuvių metų dalies vardo pavasaris. Gretimos pavardės: Pavasaraitis, Pavaseris (dialektizmas), Povasaris bei Pavasarauskas.

Paznėkas – yra slaviškos kilmės pavardė, plg. brus. Pazniak, Pozniak.

Pečiulis – LPŽ autorių manymu yra lietuvių patroniminės priesagos –ulis vedinys iš krikštavardžio Petras slavų kalbose vartojamų formų Pietia, Pėčia ar kitaip (plg. liet. Jonulis, Juozulis, Petrulis). Ši pavardė labai plačiai žinoma visoje Lietuvoje gal dėl to, kad populiarus buvęs Petro vardas.

Matyt, ši numanoma giminystė su lietuviškuoju daiktavardžiu petys ir lėmė, kad minimoji pavardė susilaukė būrio giminingų vardažodžių – turinčių taisyklingas, netaisyklingas ir tarmines formas: Peciukonis, Peciulionis, Peciulis, Peciūnas, Peckis, Peckys, Peckus, Pecukonis, Pėča, Pečaitis, Pėčaitis, Pečanga, Pėčas, Pėčelis, Pečeliūnas, Pečėnas, Pečenis, Pečenkis, Pečenkus, Pėčia, Pečiagonis, Pečikonis, Pečinaitis, Pėčinis, Pečiokas, Pečionaitis, Pečis, Pėčys, Pečiukaitis, Pečiukas, Pečiukėnas, Pečiukomnis, Pečiulaitis, Pečiulionis, Pečiulisas (su dviguba galūne), Pečiulka, Pečiūnaitis, Pečiūnas, Pečiura Pečiūra, Pečiutaitis, Pečka, Pečkaitis, Pečkas, Pečkis, Pečkys, Pečkunas (netaisyklinga), Pečkūnas, Pečkus, Pečiulaitis (dviguba priesaga –ul-aitis), Pečulis, Petčiulis, Petelis bei Peciulevičius, Pecukevičius, Pečatauskas, Pečauskis, Pečetauskas, Pečevičius, Pečiatauskas, Pečiskis, Pečinkevičius, Pečiukevičius, Pečiulevičius, Pečiulskis, Pečkauskas.

Penkevičius – iš lenk. Pieńkiewicz.

Petronis – patroniminės priesagos –on– vedinys iš krikštavardžio Petras.

Petruškevičius – yra raštinės suslavinta Petruškos forma. Tai patroniminė pavardė, išvesta iš vardo Petras, iš jos susiformavo Petrušas ar Petrušis, kuri vėliau gavo pejoratyvinę priesagą –k-, todėl turime formą Petruška, o ši perėjusi per kanceliariją įgavo galutinę formą.

Šios pavardės rūšis pasirodė labai gaji ir pridygo aibės giminingų pavardžių: Petralis (dzūkiška forma), Petraitis, Petrašiūnas, Petreikis, Petrelionis, Petrelis, Petrelys, Petreliūnas, Petrenas (klaidinga), Petrėnas, Petrešiūnas, Petrėtis, Petrietis, Petrikis, Petrikonis, Petrila, Petryla, Petrilaiatis, Petrilionis, Petrionis, Petryša, Petrišiūnas, Petriškaitis, Petriškis, Petriūkštis, Petrokaitis, Petrokas, Petrolaitis, Petrolis, Petroliūnas, Petronis, Petrošaitis, Petrošas, Petrošis, Petrošiūnas, Petrošius, Petrošonis, Petrošūnas, Petručionis, Petrukaitis, Petrukėnas, Petrukonis, Petrulaitis, Petrulėnas, Petrulionis, Petrulis, Petruliūnas, Petrunaitis (netaisyklinga), Petrūnaitis, Petrūnas, Petruoka, Petruokas, Petruolė, Petrusaitis, Petrušaitis, Petruškaitis, Petrušiūnas, Petrušius, Petruškaitis, Petrušionis, Petrutis, Petružis, Petružys, bei Petrasevičius, Petrašauskas, Petraševičius, Petraševskis, Petrauskas, Petravičius, Petrelevičius, Petrevičius, Petrinauskas, Petrulevičius (su liet.priesaga –ul-), Petrusevičius.

Šia pavardę turinti ryškiausia asmenybė yra Lenkijos lietuvių visiuomeninės kultūros draugijos Centro valdybos sekretorius ir leidinio “Aušra” ilgametis redaktorius bei lietuviškų valandėlių redaktorius per Balstogės radiją Eugenijus Petruškevičius.

Pykys – LPŽ autorių teigimu ši pavardė yra greičiausiai vokiškos kilmės, plg. Pick ar Picke. Tačiau Z. Zinkevičius (“Lietuvių antroponimika”, 182 p.) nurodo panašių pavardžių (Pikas, Pikelis, Pikiela, Pikis, Pikiūnas, Pikutis) bei vietovardžių (Pikaičiai, Pikeliai, Pikelinė, Pikeliškės, Pikiškės, Pikuškės) ir gretina juos su lietuviškais žodžiais piktas, pykinti. Ši prielaida yra kur kas patikimesnė, nes sunku būtų patikėti, kad svetimoje dirvoje vokiškoji pavardė būtų galėjusi duoti tokį kiekį asmenvardžių ir vietovardžių. Taigi Pykys lietuviui reiškęs supykstantį žmogų.

Navininkų kaimo broliai Pykiai buvo mūsų krašte garsūs savamoksliai liaudies muzikantai.

Plikūnas – patroniminės priesagos –ūn– vedinys iš Plikis, Plikys. Taip galėjo būti pravardžiuojami neturtingi, nuskurdę, “pliki” žmonės. Žinoma ir gimininga pavardė Plikutis bei Plikavičius (raštinės padarinys).

Pliodaris – iš rusų Vardo Fiodor. Dzūkai nemokėdami tokių garsų samplaikos ištarti ėmė vadinti žmogų Pliodariu.

Ponukas – taip dzūkų buvęs pravardžiuojamas į ponus pretenduojantis, poniškų manierų besilaikąs, žmogus. Yra ir gretima pavardė Ponelis. Panašaus turinio yra Lietuvoje žinoma pavardė Panãvas, iš būdvardžio panavas “ponãvas, poniškas”. Žinomas jos turėtojas yra poetas Petras Panãvas.

Poskevičius – raštinėje išvestas iš Poska (sl. Pasjko “Povilas”). Yra ir antras Poskos variantas – tai Poška (lietuvių rašytojas poetas) – iš sl. Paško. Kitos giminingos pavardės: Poškaitis (Kazys Poškaitis – lietuvių choreografas, choreografinio žodyno tvarkytojas), Poškis, Poškys, Poškus bei Poškauskas, Poškevičius, ar pas mus net Sposkevičius.

Prabulis – greičiausiai pravardinės kilmės pavardė, plg. liet. prieveiksmį prabuliu “iš užpakalio per terpkojį” (LPŽ).

Žinomas pavardės turėtojas buvo Vytautas Prabulis – kovotojas už Lietuvos laisvę, partizanas, pabėgęs į Lenkiją ir norėjęs pasitraukti į Vakarus, tačiau 1949 m. gruodžio 13 d. apsuptas lenkų saugumiečių žuvo bunkeryje Šlynakiemio kaime kartu su Jonu Krikščiūnu (palaiadoti Suvalkuose, kapas nežinomas, kapinėse yra jiems skirtas tik simboliškas kapas).

Prakapas – iš krikšto vardo baltarusiškos formos Prokopij. Artimiausi giminaičiai: Prakapa, Prakapaitis bei Prakapavičius.

Praleika – veikiausiai iš krikštavardžio formos Fralenka (LPŽ).

Pranulis – patroniminės priesaagos –ul– vedinys iš Pranas (plg. Jonulis, Vinculis).

Puniškis – greičiausiai sietinas su vietovardžiu (žr.) Punia (taip buvo vadinama ir Punsko gyvenvietė) ir galėjęs reikšti Punios ar jos apylinkių gyventoją. Gimininga pavardė yra Punis – bene pravardinės darybos pavardė, sietina su veiksmažodžiu punyti “godžiai ėsti, ryti; mušti, pešti”. Taip buvęs pramintas ėdrus, valgus žmogus ar gal peštukas.

Puzauskas – esanti suslavinta forma iš pavardės Puzas, kuri sietina su liet. puzenti godžiai valgyti, kimšti”. Giminingos pavardės: Puza, Puzelis, Puzėnas, bei Pusauskis.

 

Račius – mūsų krašte neretai aptinkama pavardė. Ji turi savo apeliatyvą račius “ratų dirbėjas” (žr. Ročkos). Lenkų raštinė pateikia šios pavardės kitą formą – Racis (suprask – Racys). Toks buvo Seimų ir Punsko dzūkuose vartojamas antrinis šios pavardės variantas, plg. Bliūdžius ir Bliūdys. Iš čia ilgainiui atsirado ir suslavintoji forma – Racevičius. Žinomi ir kiti šios pavardės variantai: Racius, Racka, Rackaitis, Rackus, Račailis, Račaitis, Račalis, Račas,  Račyla, Račis, Račys, Račiūga, Račiuikaitis, Račiukas, Račiulaitis, Račiunas (per klaidą), Račiūnas, Račiuvaitis, Račka, Račkaitis, Račkelis, Račkis, Račkus bei Rackauskas, Rackevičius, Račelauskas, Račevičius, Račylkauskas, račinskas, Račkauskas.

Radvila – yra sudurtinis vardažodis. Jį sudaro dvi šaknys: rad– iš rasti (rado) ir vil-, kurią galima sieti su veiksmmažoodžiu viltis “tikėtis, turėti vilties”. Lietuvių kalboje yra ir daiktavardis radvila “rastinukas, rastas vaikas”.

Šalia pavardės moteriškosios formos yra žinoma ir vyriškoji forma – Radvilas, bei jos suslavintoji forma Radvilavičius. Pas mus gyvoji kalba dar prisilaiko pirmos formos, o raštinė visur perša suslavintą vedinį.

Su šia giminingos pavardės esti ir Radzvila  bei Radžvilas.

Ši pavardė populiari ir Lenkijoje (rašytoja Barbara Radziwiłłówna) bei Baltarusijoje.

Ratys – ratų meistras (žr. Račius).

Radzevičius – veikiausiai pavardės Radys suslavinta forma.

Radvilavičius – suslavinta forma iš Radvila.

Radžiūnas – patroniminės priesagos vedinys iš asmenvardžio Radys (žr. Radzevičius).

Ragelis – tai patroniminė (iš tėvo sūnui pavadinti) pavardė. Pirmoji jos forma buvo Ragas. Pradžioje turėjęs būti pravardžiuojamas galbūt kieto charakterio ar šykštus žmogus. Šio tipo pavardžių mūsų kalboje gausu: Ragainis, Ragaitis, Ragaišius, Ragėnas, Ragina, Raginaitis, Raginė, Raginis, Ragulis, Raguotis, Ragutis,  bei suslavintos formos: Ragaliauskas (priesaga –el– dzūkų tarmėje išvirtusi į –al-), Ragalinskas, Ragalskas, Ragalskis, Ragauskas, Ragavičius, Rageliavičius (iš Ragelis), Ragelskis (iš Ragelis), Ragevičius, Ragickas, Raginskas, Raguckas (iš Ragutis), Ragulevičius, Raguliauskas, Ragulskas, Ragulskis.

Ramanauskas – kilusi iš krikštavardžio Ramonas. Tai labai populiari pavardė slavų kraštuose (Romanowski).

Šia pavarde žymersnis asmuo – kun. Ramanauskas, buvęs Punsko parapijos klebonas.

Rantelis – nėra plačiai paplitusi pavardė, tačiau mūsų krašte žinoma. Ją galima sieti su liet. daiktavardžiu rantas “įpjova”. Tai būtų pravardinė pavardė. Šiame krašte pažįstamas priesagos –elis vedinio kirčio atkėlimas į šaknį (plg. Birgelis, Bubelis, Skustelis) rodytų taip pravardžiuojamą žmogų buvus nagingumu nepasižymintį meistrą.

Rėkus – siejama su liet. veiksmamžodžiu rėkti ar būdvardžiu rėkùs “daug rėkalojantis”.

Remindavičius – neaiškios kilmės suslavinta forma.

Rentelis – LPŽ autoriai skuba pabrėžti, kad tai skolinys iš vokiečių Rentel. Tačiau esamos aplinkinės pavardės: Rentas, Rentys leidžia visas jas sieti su liet. daiktavardžiu renta “tuščiakalbis žmogus” arba veiksmažodžiu rentauti “niekus kalbėti, taukšti”. Tai būtų priesagos –elis vedinys. Dėl kirčiuotos šaknies žr. Rantelis.

Rioglys – iš liet. rioglinti „nerangiai eiti, vilktis“. Ši pavardė Lenkijoje yra aptinkama Seinų parapijoje.

Rugienis –iš Rugys.

Ruginskas – suslavinta iš Rugys.

Rupinskas – suslavinta iš Rupys.

 

Sakavičius – jau suslavinta pavardės forma. Jos pirmtakas turėjo būti Sakas, sietinas su liet. daiktavardžiu sakai “medžių derva”. Kitos artimos pavardės: Sakelas, Sakelis, Sakėnas, Sakonis, Sakuotis, Sakutis

Saladuonis – yra dvikamienė pavardė. Antrasis dėmuo sietinas su duona, pirmasis su saladynai nuo alaus ir degtinės darymo atlikę tirščiai, žlaugtai” arba saladynis “salstelėjęs, suzmekęs”. Saladuoniu galėję būti pavadinti žmonės, valgę prastą duoną.

Saladuonio pavarde buvo paskutinis Vižainio parapijos, Eišeriškių kaimo žmogus, kuris XX a. aštuntame dešimtmetyje dar kalbėjo lietuviškai.

Samulevičius – pavardės forma, raštinėje suslavinta iš pavardės Samulis, kuri savo ruožtu yra priesagos –ul– vedinys iš pavardės Samas (greičiausiai liet. trumpinys iš krikšto vardo Samuelis.

Kitos artimos pavardės: Samelis, Samėnas, Samys, Samokaitis, Samolenis, Samolionis, Samolis, Samonis, Samuila, Samuilis, Samuitis, Samukaitis, Samukas, Samukėnas, Samulaitis, Samulėnas, Samulionis, Samuolaitis, Samuolis

Ryškiausia šią pavardę turinti asmenybė – Kanadoje gyvenantis Punsko krašto auklėtinis Valdas Samulevičius-Samonis, mokslų daktaras, tarptautinių politinių santykių specialistas.

Sanavaitis – yra sudzūkinta aiškiai pravardinė pavardė, kilusi iš Senavaitis (senavaitis “pareigų netekęs buvęs vaitas, kitaip viršaitis ar gal seniūnas”). Mūsų krašte ši pravardė ir išliko pavarde. Žinomos giminingos pavardės Sanvaitis ir Senvaitis.

Julius Senvaitis – Lietuvos karo bėglys, apsistojęs vakarinėje Lenkijoje. 1956 m. kilus Poznanėje riaušėms, jis buvo aktyvus dalyvis, vienas iš tų, kurie pagrobė atakuojantį tanką ir kovojo prieš lenkų armiją. Būtų sausai nusikepę, nes vėliau išlipo ir pabėgo, tačiau jį kaip įvykių herojų nufilmavo vakarų žurnalistai ir rodė per savo televiziją. Tuo būdu atsekė jį lenkų saugumas ir nuteisė 25-eriems metams kalėti. Grįžęs iš kalėjimo nerado nei žmonos, nei dukros. Gyvenimą baigė skurde. Globojo Dariaus ir Girėno paminklą jų tragiškos žūties vietoje – Pščelnike (buvusiame Soldine).

Sankauskas – tai slaviška pavardės forma. Lietuviškos formos – Sankūnas, Sankus.

Savickas – iš lenk. Sawicki ar brus. Savickij.

Savulis – būsianti bene patroniminės priesagos –ul– pavardė iš Savas. Ši pavardė į mūsų kraštą pateko pokario metais iš Vištyčio apylinkių drauge su karo bėgliais. Artimos pavardės: Savukas, Savukynas, Savulionis, Savulka.

Senda – LPŽ autorių teigimu yra neaiškios kilmės. Dzūkai ją taria Sanda. Gal tai vokiškos kilmės, plg. vok. senden „siųsti“.

Severinas – iš krikšto vardo Severinas.

Simonaitis – tai patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Simonas. Iš jo trumpinio Simas turime pavardes Simaitis, Simutis ir pan.

Į Punsko parapiją ši pavardė atkeliavo su kunigu ir žymiu Lietuvos visuomenės ir valstybės veikėju Motiejumi Simonaičiu (1860 – 1922) – kuris čia ilgus metus apaštalavo.

Gimė Puodžiškės kaime (dabartinio Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijoje). Baigė Seinų kunigų seminariją. 1899 m. paskirtas Punsko Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios klebonu, pakeisdamas nusenusį Simoną Norkų-Narkevičių. Kartu ėjo dvylikos gretimų parapijų dekano pareigas. Seinų vyskupo Antano Baranausko paragintas, bažnyčioje įrengė ąžuolinį neogotikinį altorių, kurio Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Kazimiero skulptūros buvo pagamintos Prancūzijoje. Kunigo pastangomis aikštė priešais bažnyčią buvo išgrįsta akmenimis.

1908 metai buvo ypatingi Punsko parapijos gyvenime. Dalis parapijiečių nusprendė atsiskirti ir toliau melstis Beceilų bažnyčioje. Kunigas Simonaitis pritarė tokiam žingsniui, dovanojo naujai parapijai bažnyčios inventorių. Po paskutinį kartą vykusių pamaldų punskiečiai palydėjo išeinančius iki būsimos parapijos ribų, o besijaučiantys lenkais nuėjo toliau Beceilų link. Po to Motiejus Simonaitis pradėjo sakyti pamokslus tik lietuviškai.

Simonaitis agitavo steigti lietuviškas mokyklas, organizavo vakarinius švietimo kursus suaugusiems. Jo pastangomis susikūrė Vartotojų kooperatyvas “Dzūkas”, įsisteigė vysk. M. Valančiaus propaguojama Blaivybės draugija. Kunigas buvo linksmo būdo, žmonių mėgiamas ir gerbiamas. 1906 m. gruodžio 16 d. įkuriama “Žiburio” organizaciją. Skyriaus, o jame įsiregistravo 76 žmonės, pirmininku išrenkamas Motiejus Simonaitis. Jis Punske atidaro knygyną, moko aplinkinių kaimų gyventojus ūkininkauti.

1917 metais buvo Suvalkų apskrities delegatu Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies Nepriklausomybę. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su bendraminčiais (žr.) Petru Pacenka ir Kazimieru Mielkumi 1919 m. lapkričio 15 d. valstiečių mitingo metu skelbia apie lietuviško Punsko valsčiaus įkūrimą. Lenkams užgrobus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą ir lietuviška veikla užgeso.

Kunigas toliau liko dirbti sielovados darbą Punsko parapijoje ir prašė žmonių melstis. Netrukus lenkų administracinės valdžios buvo suimtas ir įkalintas. Grįžo labai prislėgtas, sirguliavo ir 1922 metais mirė.

Sinkevičius – tai slaviškoji pavardės forma, kilusi iš krikštavardžio Sinkus. Atitinkamos lietuviškos pavardžių formos: Sinkonis, Sinkūnas, Sinkus, Sinkuvas…

Skirkevičius – yra suslavinta Skirkos pavardė. Skirka buvęs kompanijų nemėgstantis žmogus, plg. skyrus “vienišius, draugų nemėgstantis”. Pavardėje esanti pejoratyvinė priesaga –k– rodo menkinamąjį požiūrį į tokius draugų besišalinančius žmones.

Artimos pavardės: Skirgaila (dvikamienis asmenvardis skir-gaila, (žr. Skirkevičius, anrasis dėmuo sietinas u sen. liet. gailas “stiprus”), Skirgailas, Skirys, Skyris, Skirius, Skyrius, Skirkus, skirmantas, Skyrus, Skirutis

Skripka – pravardinė pavardė, sudaryta iš liet. vartojamo slavizmo skripka “smuikas”. Mūsų tarmėje žodis skripka reiškia dar įkyrų žmogų. Šitaip įvardinta mėgstantį griežti nervais.

Spalviongiausia šią pavardę paveldėjusi asmenybė yra Algirdas Skripka, ilgametis Lenkijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas, Lenkijos lietuvių kultūros draugijos pirmininkas, ilgametis Seinų apskrities administracijos darbuotojas, WSTW (Vaivadijos kaimo transporto bendrovės) ilgametis direktorius, Lietuvių namų Seinuose statybos komiteto pirmininkas, Šv. Kazimiero draugijos valdybos Seinuose narys.

Skùstelis – asmenvardis sietinas su veiksmažodžiu skusti “dalgiu menkus javus skabyti”. Taip įvardinta nepasiturintį ūkininką. Tai pabrėžia ir į šaknį iš priesagos atkeltas kirtis.

Slapikas – tai vėlgi pravardinė pavardė, sietina su liet. daiktavardžiu slapikas “slapta išperėtas viščiukas; slapukas, kas vengia viešumos, slapstosi nuo kitų”. Tokia pravardė rodo, kad žmonės įtariai žiūrėdavę į uždaro būdo kaimyną.

Slavėnas – patroniminės priesagos –ėn– vedinys iš Slava, Slavys, Slavas (LPŽ), kurie sietini su asmenvardžiu Slavas. Šalia šios pavardės vyriškosios formos žinoma ir moteriškosios formos pavardė Slavėna.

Kitos artimos pavardės: Slavynas – patroniminės priesagos –yn– vedinys, Slavikas, Slavykas bei Slavikauskas, Slavinskas.

Slovickas – iš lenk. Sławicki.

Slovikas – iš lenk. Sławik.

Stanelis – patroniminės priesagos –el– vedinys iš pavardžių Stanis ar Stanys, kurios yra trumpiniai iš slavų krikštavardžio Stanislovas.

Stanislovaitis – patroniminės priesagos –ait– vedinys iš krikštavardžio Stanislovas.

Stankevičius – yra gimininga pavardė su Stanaičiu ar Staneliu, tik ji nuėjo kiek ilgesnį raidos kelią. Kilusi iš to pačio krikštavardžio Stanislovas trumpinio Stanys. Vėliau gavusi pejoratyvinę priesagą –k–  sudarė naują asmenvardį Stankus. Pastaroji lenkakalbėje kanceliarijoje ir gavo galutinę pavardės formą.

Staselis – yra patroniminės priesagos –el- vedinys iš vardo Stasys. Mūsų kraštye žinoma tarminė pavardės forma – Stasalis.

Kitos artimos pavardės: Stasaitis, Staseliūnas, Staselka (su dviem priesagom –elk-), Stasėnas, Stasyla, Stasiliūnas, Stasinas, Stasionis, Stasys, Stasiškis, Stasytis, Stasiukaitis, Stasiūkaitis (netaisyklinga), Stasiukas, Stasiukėnas, Stasiukynas, Stasiukonis, Stasiulaitis, Stasiulionis, Stasiulis, Stasiuliūnas, Stasiūnaitis, Stasius bei Stasanauskas, Stasanauskis, Stasevičius, Stasilevičius, Stasinas, Stasinauskas, Stasinskis, Stasiukavičius, Stasiukevičius, Stasiulevičius.

Staskevičius – esanti pavardė, nuėjusi tuo pačiu raidos keliu, kaip ir
Stankevičius. Išriedėjusi iš vardo formos Stasys, laikui bėgant įgavo pejoratyvinę priesagą –k-, sudarydama naujadarą Staskus. Ši ilgainiui perėjusi per kanceliarijos mašiną išėjo nauju produktu, ir turime Staskevičių.

Šalia Stasio buvo ir gretima forma Stašys. Iš Jos ir kilo gretimų pavardžių virtinė: Stašionis, Stašis, Stašys, Stašiskis, Stašiulis, Stašiūnas Stašius, Staška, Staškis, Staškonis, Staškūnas, Staškus, bei Stašinskas, Staškauskas, Staškevičius.

Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra mkt. Jonas Staskevičius, Punsko pagrindinės mokyklos direktorius.

Stepanauskas – suslavinta iš Steponas.

Stepanavičius – suslavinta iš Steponas.

Stoskeliūnas – yra gan sudėtinga pavardė. Gimininga ji su visomis pavardėmis, kilusiomis iš krikštavardžio Stanislovas ar jo trumpinio Stanys bei Stasys. Tačiau šie vardai lietuvių kalbos tarmėse turėjo dvejopą šaknį: šalia minėtųjų buvo dar ir Stonys bei Stosys. Pastaroji asmenvardžio forma ir sudarė analizuojamos pavardės šaknį. Ilgainiui čia prisišliejo priesaga –k-, ir atsirado naujas asmenvardis – Stoskus. Stoskaus sūnus ir gavo pavardę Stoskelis, o šio sūnus buvo vadinamas Stoskeliūnu. Taigi ši pavardė esanti ketvirtos kartos ir turi tris priesagas: pejoratyvinę –k– ir dvi patronimines –el(i)ūn-.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Punsko licėjaus mokytojas ir visuomenės veikėjas Jonas Stoskeliūnas, baigęs prieš karą lituanistiką Kauno VD universitete. Prieš karą dirbo Alytaus vidurinėje mokykloje, po karo mokytojavo Elko, Suvalkų ir Punsko vidurinėse mokyklose.

Suraučius – yra, matyt, aplietuvinta pavardė, atėjusi, veikiausiai, iš baltarusių kalboje žinomo asmenvardžio Suravec, Suraucau rus. Surovec – LPŽ.

Mūsų krašte pokario metais buvo gerai pažįstamas Lenkijoje (Slavno miestelyje) apsigyvenęs Lietuvos patriotas Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV – 2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, mokytojas, publicistas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.

Iš Amerikos šeimai grįžus į Lietuvą, baigė lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas univesitete nutraukė.

Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovoja Druskininkų-Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo Komijoje – Abezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose.

Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Žlugus komunistiniam režimui šalyje, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.

O štai, atrodo, jo paties ranka rašyti ir Dainavio slapyvardžiu pasirašyti 2006-07-27 Suraučių pavardės aiškinimai.

“Savo visiškai neprofesionalia nuomone manau, kad pavadinimas susijęs su sūrumu (sūrumas savo ruožtu su druska). Nes Druskininkuose gana populiari pavardė Suraučius, tai tas sūrumas ne tik miesto pavadinime, bet ir gyventojų pavardėse atsispindi.

Bene žymiausia ir seniausia iš druskininkiečių giminių yra Suraučiai (lenk. Suroviec). Šios giminės protėviai yra minimi seniausiuose žinomuose Druskininkų kaimelį mininčiuose dokumentuose. Jei 17 a. dokum. pavardė dar rašoma – Surowczonis, tai vėlesniuose – 18 a. dokumentuose jau Surowiec. T. Narbutas, pasakodamas apie vieną liaudies gydytoją Surowiec’ą prisiminė, kad jį kaime vadino – Surutis (Sūrutis ). Šiuo metu giminė yra išplitusi Druskininkų apylinkėse ir nėra kaimo, kur nebūtų Suraučiaus, tačiau visų protėvis vienas – druskininkietis Jonas (sudariau genealogiją). Pvz., į Švendubrės kaimą Suraučius atsikėlė 18 a. pabaigoje, į Jaskonių kaimą 19 a. pradžioje ir t.t.

Pradžioje maniau, kad pavardė Suraučiai yra žinoma tik Druskininkuose ir apylinkėse. Bet, štai vartydamas 19 a. Ašmenos apylinkių RK bažnyčių civilinės būklės bylas, netikėtai, suradau vietinius valstiečius pavarde Surowiec.

Labai nustebau, kai tarp tos vietovės kaimų buvo ir gyvenvietė – Solemniki.

Šiap jau manoma, kad pavardė Suraučius yra pravardinės kilmės (gal tas, kas su druska kažką bendro turi, sūriai valgo ar sūrioje vietoje gyvena), tačiau, galbūt, Suraučius ar Suraučias senovėje galėjo reikšti ir tam tikrą druskininkų sluoksnį – mėsos produktų, maisto gamintojus – sūrintojus?

Štai 18 a. antros pusės, Liškiavos RKB civilinės būklės aktų bylose radau gyvenvietę – Posūriai, žinomas Vytauto dvaras – Posūriai (Poseur).”

Sutrinavičius – lenkakalbės kanceliarijos suslavinta pavardė, kurios šaknis sutr- sietina su liet. sutrà „netvarkingas, nešvarus, apsileidęs žmogus“.

Svetlauskas – suslavinta forma iš rus. svietlyj “šviesus”.

 

Šarka – iš liet. šarka.

Ščerbinskas – tai slavų (ukr., brus., lenk.) kilmės pavardė.

Šidlauskas – iš lenk. Szydłowski.

Šimčikas – lenkiškos darybos iš krikštavardžio Šimas.

Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.

Šiupšinskas – tai veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietina su liet. veiksmažodžiu šiupšenti “kuždėtis”. Asmenvardžio pirminė forma turėtų būti Šiupšys.

Škarnulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš neaiškios šaknies škarn-. Greta žinoma ir moteriškoji pavardės forma – Škarna.

Šliaužys – yra pravardinė pavardė, sietina su lietuvių veiksmažodžiu šliaužti “rėplioti, repečkoti, eiti repečkom”.

Žymesnis šios pavardės nešiotojas yra Antanas Šliaužys – buvęs Punsko licėjaus mokytojas, kultūros veikėjas, estradinio ansamblio “Punia”, vokalinio merginų sambūrio “Ulbuonėlės” ir Punsko kulrūros namų suaugusių vokalinio sambūrio “Sūduva” įkūrėjas ir vadovas, laimėjęs daugelį konkursų, buvęs Punsko pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir Punsko muzikos mokyklos direktorius.

Kitas žinomas ta pavarde yra Jonas Šliaužys – Augustavo parapinės bažnyčios ilgametis vargoninkas.

Štukauskas – yra suslavinta forma, pirminė buvusi Štuka, sietina su lietuvių kalboje žinomu germanizmu Stück “gabalas; išdaiga”.

Šuliauskas – yra suslavinta forma, turinti ir giminaičių: Šulekas, Šuliakas. Jie sietini su germanizmu Schule “mokykla”. Tokią pavardę galėjo gauti žmonės kuo nors susiję su mokykla, pvz. ten dirbę sargu ar pan.

Šuminskas – yra slaviškos kilmės pavardė, sietina su brus., rus. šum ar lk. szum “triukšmas”.

Žinomesnis šia pavarde žmogus yra Antanas Šuminskas – kunigas, buvęs Punsko parapijos klebonas, miręs 1967 m.

Šuščevičius – taip pat veikiausiai iškreipta suslavinta vardažodžio forma, sietinasu liet. šiušis ar šiūšis “kas apsileidęs, susivėlęs, nesusišukavęs”. Toji pavardės forma bus kilusi iš liet. daiktavardžio šuščius “apsileidėlis”.

 

Talaišis – yra tikriausiai iškreipta ir sutarminta pavardės forma. Ją LPŽ autoriai gretina su pavarde Toleišis, plg. Toleika, Toleikis, Tolenis, Toliliūnas, Tolišaitis, Tolišis, Tolišius, Toliūnas, Toliušis, Toliūšius, Tolušas, Tolušis, Tolutis… Reikia manyti, kad Talaišis reiškia atokiau nuo kaimo gyvenantį žmogų.

Talandis – veikiausiai sietinas su liet. veiksmmažodžiu talanduoti “karailiuoti, pakabintam vėjyje siūbuoti”. Talandžiu galėjęs būti pravardžiuojamas nepastovaus charakterio žmogus.

Trečiokas – yra sietinas su liet. kelintiniu skaitvardžiu trečias. Trečioku buvęs vadinamas trečias šeimoje vaikas.

Tumelis – yra patroniminės priesagos –elis vedinys iš asmenvardžio Tumas, kuris savo ruožtu galėjęs atsirasti iš krikštavardžio Tomas. Tačiau galima jį sieti ir su liet. veiksmažodžiu tumėti “tirštėti” ar daiktavardžiu tumė “tirščiai”. Gal tai buvęs kažkuria prasme kietaširdis arba stiprios valios žmogus?

Kitos giminingos pavardės: Tumelaitis, Tūmelaitis, Tumelionis, Tūmelis, Tumelliūnas, Tumėnaitis, Tumenas, Tumėnas, Tumeikis bei Tumauskas, Tumavičius, Tumelevičius, Tumilevičius.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra statybos technikas Vitalis Tumelis, Suvalkų lietuvių kultūros veikėjas.

 

Urbanavičius – suslavinta iš Urbonas.

Urinas – pg. LPŽ ši pavardė galbūt kilusi iš Gurinas.

Urinavičius – suslavinta forma iš Urinas.

Uzdila – asmenvardis sietinas su dzūkų tarmėje išsaugotu veiksmažodžiu ùzdinti “žadinti; skatinti, raginti”. Veiksmažodis ùzdinti yra, matyt, labai senas, veikiausiai mus pasiekęs dar iš jotvių laikų, nes ir Lietuvoje mažai žinomas, gyvojoje kalboje aptinkamas tik Dzūkijoje (Varėna) ir Žemaitijoje (Kretinga). 

Algis Uzdila, šio teksto autorius.

Šio veiksmamžodžio vedinys su priesaga –ila (plg. vaidila – 1 senovės lietuvių ir prūsų vyresnysis dvasininkas, žynys, 2. aktorius, vaidintojas, 3. lietuvių ir prūsų dainininkas, kanklininkas; kas skelbia kokią idėją, šauklys) rodo veikėją, turėjusį reikšti visuomenės organizatorių, žadintoją, šauklį kovai, todėl šitaip įvardinta žmogų, buvusį sumanų, kilmingąjį asmenį, visuomenės aktyvų narį, organizavusį krašto gynybą nuo kryžiuočių. Šitai patvirtintų ir Kaukaze aptinkamas žodis uzdènis 1. feodalinio Dagestano (autonominė respublika, įeinanti į Rusijos Federaciją, turkų dağ „kalnas“, persų stan „šalis“) laisvasis valstietis, 2. feodalinės Kabardos ir Adygėjos (Rusijos Federacijos autonominė respublika) bajoras“. Jotvišką pavardės kilmę rodytų ir šio asmenvardžio ištakos, esančios senojoje Jotvos teritorijoje.

Veiksmažodžio ùzdinti reikšmę patvirtina ir slavų išsaugota su baltais bendra šaknis, nors veiksmažodžio reikšmė yra ten susiaurėjusi ir iškreipta. Rusų uzditj, lenkų uzdać „žaboti“ (tik pažabotą arklį galima valdyti ir žadinti darbui), taip pat rusų ir lenkų uzda „apynasris, brizgilas“, bei lenk. wyuzdany „nesusivaldantis, nežabotas (išžabotas, išsižabojęs), nesuvaldomas; ištvirkęs, pasileidęs“.

Žymesni šia pavarde žmonės yra:

  1. Ryškiausią šia pavarde atstovą turime to paties giminės kamieno atplaišą – profesorių habilituotą daktarą Vytautą Juozą Uzdilą – pedagogą, Vilniaus pedagoginio instituto, vėliau – Vilniaus pedagoginio universiteto ir pagaliau Vilniaus edukologinio universiteto dėstytoją, daugelio mokslinių knygų ir straipsnių autorių, plačiai tyrinėjantį šeimos modelius ir jų likimus bei avo giminės kiltį.
  2. Juozas Uzdila – inžinierius, Gdansko lietuvių vieuomenės veikėjas, Lietuvių bendruomenėsGdansko skyriaus ilgametis pirmininkas.

 

Vaicekauskas – yra lenkiškos kilmės ir darybos pavardė, kilusi iš daiktavardžio Wojciech “Vaitiekus”.

Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vaicekauskas – Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos pirmininkas, Seinų “Žiburio” gimnazijos direktorius.

Vaičiulis – yra patroniminės priesagos –ulis vedinys iš asmenvardžio Vaičius, kuris savo ruožtu kilęs iš krikštavardžio Vaitiekus.

Kitos giminingos pavardės: Vaičaitis, Vaičalis, Vaičas, Vaičikonis, Vaičilionis, Vaičionis, Vaičis, Vaičys, Vaičiukas, Vaičiukėnas, Vaičiukynas, Vaičiukonis, Vaičiulaitis, Vaičiulėnas, Vaičiūlėnas (netaisyklinga), Vaičiulionis, Vaičiunas (netaisyklinga), Vaičiūnas

Ryškesni šia pavarde žmogus:

  1. Jonas Vaičiulis – Suvalkų apskrities teismo prokuroras.
  2. Jonas Vaičiulis – Punsko valsčiaus įstaigos sekretorius.

Vailionis – sietinas su liet. daiktavardžiu vailioti “trainioti, trinti”. Tai pravardinė pavardė. Taip galėjęs būti vadinamas nevalyvai dėvintis žmogus.

Vaina – sietina su liet. veiksmažodžiu vainoti “barti, kaltinti”. Plg. priežodį: Puodas katilą vainoja, kodėl dugnas jo juoduoja.

Šios pavardės ryškesnis atstovas yra Juozas Vaina – Suvalkų metalo dorojimo ir Suvalkų licėjaus mokytojas, ilgametis Punsko licėjaus mokytojas, Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos bendrasteigėjas (1957), visuomenės veikėjas, Punsko lietuvių kultūros namų pirmasis vedėjas, Punsko muziejaus įkūrėjas.

Jonas Vaina – Punsko licėjaus mokytojas, Punsko lietuvių kultūros namų direktorius, Kapelos “Klumpės” vadovas, visuomenės veikėjas.

Gretimos pavardės: Vaineikis, Vainelaitis, Vainila, Vainilaitis, Vainys, Vainiunas (netaisyklinga), Vainiūnas, Vainius, Vainiušis, Vainonis, Vainutis

Valenskas – būsianti slaviškos kilmės pavardė, plg. lenk. Wolański ir reiktų sieti su lenk. daiktavardžiu wola “valia”.

Valinčius – pavardė kilusi iš krikštavardžio Valentas.

Punsko krašte pasižymėjęs yra Vincas Valinčius – visuomenės veikėjas, savamokslis chorvedys.

Valukonis – yra patroniminės priesagos –onis vedinys iš vardažodžio Valukas (Valiukas). Giminingos pavardės: Valukynas bei Valiukevičius, Valukevičius.

Vasiliauskas – slaviškos kilmės pavardė (iš rus., brus., ukr. vardo Vasilij).

Vaškevičius – suslavinta iš (žr.) Vaškys.

Vaškys – dauguma šio tipo pavardžių veikiausiai yra kilę iš rytų slavų asmenvardžių, plg. rus. Васька, (plg. dar lenk. Waszkiewicz), tačiau kai kuriais atvejais neatmestina ir kita pavardės kilmė, kai šaknis vašk– gali būti sietina su liet. daiktavardžiu vaškas. Vaškiu galėjęs būti pravardžiuojamas žmogus, kuris laikęs bites ir pardavinėjęs vašką. Žinomos dar giminingos pavardės: Vaškaitis, Vaškas. Iš pavardžių Vaškas ar Vaškys kanceliarijoje atsirado suslavinta forma Vaškevičius.

Vavokas – Lietuvoje nesutinkama pavardė, greičiausiai iš lenk. Wowak.

Vaznelis – pavardė kilusi iš ankstesnės jos formos Vaznys, suteikiant jai patroniminę priesagą –elis. Ši sietina su lietuvių kalboje vartojamos svetimybės vaznys “teismo pasiuntinys”.

Vẽktorius – yra retos darybos pavardės pavyzdys. Sutinkami jo variantai: Vẽktaris ir Vẽkteris. Tokios pavardės sutinkamos tik apie Lazdijus ir Seinus. LPŽ autoriai linkę piršti jų germanišką kilmę ir lygina su pavardėmis Wächter (vok. wachen “budėti) ar Wechter.

Tačiau šios pavardės kilmę visiškai galima aiškinti ir lietuvių kalbos pagrindu: ištiktukas vekt “nusako: 1. staigų veiksmą; 2. atsitrenkimą; 3. sumikčiojimą” ar veiksmažodis vektelėti arba vekterėti “kiek sumiksėti” bei vekterti “stuktelėti, sukirsti”. Taigi Vektorius gali reikšti arba miksintį žmogų, arba peštuką, linkusį kirstis. Dėl priesagos –orius plg. giedorius, rūkorius. Ji atėjusi iš slavų kalbos, tačiau mūsų tarmėje labai gaji.

Žymesnis šios pavardės atstovas yra Algirdas Vektorius, Lietuvių kultūros draugijos Centro valdybos ilgametis sekretorius, Seinų šv. Kazimiero draugijos pirmininkas.

Venslauskas – yra lenkiškos kilmės pavardė, sudaryta iš lenk. vartojamo krikštavardžio Więcesław ar brus. Venceslav. Iš šio vardo trumpesnės lenk. formos Więcław ar brus. Venclav susidarė vardažodis Więcławski ar Venclavskij, iš kurių liet. kalboje atsirado Venslauskas, šalia giminingos formos Venclauskas (plg. Venclova).

Ryškiausias šios pavardės atstovas yra Kreivėnų kaimo gyventojas Juozas Venslauskas, ilgametis Punsko kultūros namų saviveiklos dalyvis, talentingas saviveiklinis aktorius.

Veprauskas – sietinas su liet. vepris “paršelis, meitėlis” (žr. vietovardį Vepriai). Kanceliarijos išdarkyta pavardė iš Vepras.

Žymesnis šios pavardės atstovas buvo Punsko parapijos bažnyčioje kunigu dirbęs Virginijus Veprauskas, pas mus atkeliavęs iš Lietuvos.

Vydra – yra plačiai žinoma pavardė Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijojs, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Slavų kalbose vydra “ūdra”.

Ryškesnis šios pavardės atstovas yra Jonas Vydra – Punsko pradinės mokyklos ir Punsko gimnazijos direktorius.

Viganauskas – sietina su lenk. pavarde Wyganowski ar Wygonowski.

Vilčiauskas – lenkų Wilczewski, lenkiškos darybos iš wilk “vilkas”.

Vilkelis – yra jau išvestinė pavardė su patronimine priesaga –elis. Pirminė buvusi Vilkas, sietina su liet, daiktavardžiu vilkas. Kitos artimos pavardės: Vilkė, Vilkeliškis, Vilkėnas, Vilkenis, Vilkinas, Vilkinis, Vilkis, Vilkys, Vilkišis, Vilkišius, Vilkiūnas, Vilkočius, Vilkončius, Vilkonis, Vilkūnas, Vilkuotis, Vilkus, Vilkutaitis

Ryškesnė šios pavardės asmenybė yra Algirdas Vilkelis, Lietuvių kultūros namų Seinuose direktorius.

Vinikaitis – patroniminės priesagos vedinys iš Vinikas, kuris reiškia vyndarį.

Vinikaitis buvo kuklus savamokslis didelių meninių gabumų žmogus, labiausiai į mūsų atminį įsirašęs žmogus, kuris kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir prancūziškai ir mielai vedžiodavo į Vygrių architektūrinį parką uižklydusius užsienio turistus.

Virbyla – turi keletą giminaičių: Virbila (plg. Vaitila), Virbilaitis. Jos sietinos su liet. virbas “rykštė, vytelė”. Gal tai buvęs žmogus, kuris iš vytelių pynęs krežius, pintines ir pan. Dėl iš slavų kalbų atėjusio panašaus žodžio verba “gluosnio šakelė” galėjo atsirasti ir gretimų pavardžių formų: Verbila, Verbyla

Vyšniauskas – būsianti kanceliarijoje suslavinta pavardė iš ankstesnės formos Vyšnia ar Vyšnius “vyšnių augintojas ar prekiautojas”. Įdomu, kad šios pavardės formos LPŽ nepateikia. Ten randame tik kitas artimas pavardes: Višnarauskas, Višnerauskas, Vyšnerauskas, Vyšneveckas, Višnevskis, Višniakas, Vyšnevskis (plg. lenk. Wiśniewski). Pavardės su trumpuoju i šaknyje veikiausiai ir bus skolintinės iš slavų.

Vitkauskas – yra suslavinta pavardės forma iš Vitkus, kuri galėjusi šaknį gauti iš vardo Vytautas, Vitas, įgijusi pejoratyvinę priesagą –k-.

Žymiausias šios pavardės atstovas yra Romas Vitkauskas – Seinų apskrities sènatos (apskrities viršininko) pavaduotojas.

 

Zabarauskas – LPŽ šią pavardę sieja su lenk. Zaborowski ar rus. Zaborovskij. Tačiau visai galima ir kita – lietuviškoji pavardės kilmė. Gali tai būti kanceliarijoje suslavinta jotviška pavardė Zabaras. Tai juo labiau tikėtina, kad šiame krašte išlikęs kaimo vardas (žr.) Zabariškės ir turi apeliatyvą zabaras “žabaras”.

Zablackas – lietuviškai pasakius būtų Užubalis. Tai lenkiškosios darybos mūsų krašte prigijusi pavardė.

Zakaras – iš krikštavardžio Zacharas.

Zakarauskas – yra slaviškosios darybos pavardė, kildinama iš krikštavardžio
Zacharas.

Zdanys – yra slaviškos kilmės pavardė (plg. lenk. Zdan, Zdancewicz, Zdaniewicz, Zdanowicz  ar rus. Ždanov

Šios pavardės paminėtinas atstovas yra iš Žvikelių kaimo kilęs kun. Romas Zdanys, Romoje gavęs teologijos mokslų daktarą, dėstęs Panevėžio kunigų seminarijoje, dirbęs Vilniaus kunigų seminarijoje rektoriaus pavaduotoju, ėjęs Vilniaus ir Panevėžio seminarijų teismų vyriausiojo teisėjo pareigas, buvęs Panevėžio kurijos kancleriu, šiuo metu sielovadoje darbuojasi Švaicarijoje.

Zelionis – Šios pavardės neaptiksime LPŽ. Ten rasime tik panašiai skambančių, bet gal kitą kilmę turinčių pavardžių: Zelenka, Zelianiakas, Zelianis, Zelianka, Zeliauskas, Zelionka… Jos (išskyrus pavardę Zelianis) gali būti slaviškos kilmės, išvestos iš šaknies lenk. zielony ar rus. zelionyj. Zelionis veikiausiai esantis paveldas iš jotvių kalbos, plg. Zabarauskas arba žr. gyvenvietę Zelva.

Zimnickas – iš lenk. Zimnicki.

Ryškiausi šios pavardės atstovai yra:

  1. Petras Zimnickas – gydytojas, Suvalkų ligoninės vidaus ligų skyriaus ordinatorius;
  2. Varšuvoje gyvenantis Darius Zimnickas – muzikos mokslų daktaras, kompozitorius.

 

Žalionis – labai tikėtina, kad tai jotviškos pavardės Zalys ar Zelys (žr. Zelionis) sulietuvintas variantas.

Žardeckas – yra kanceliarijos suslavinta pavardės forma, sietina su liet. daiktavardžiu žardas “iš karčių padarytas žaiginys linams ar žirniams džiovinti”.

Žebrauskas – iš pavardės Žebrys (žebras “murzinas žmogus”) kanceliarijos perdaryta pavardė. Yra žinomas ir kitas šios šaknies lietuviškas patroniminės priesagos –ūn– vedinys: Žebriūnas.

Žėkus – veikiausiai galūninis vedinys iš liet. daiktavardžio žėkas “judrus naktinis vabalas, žygas”. Tai būtų judrus, darbe ar žygyje spartus žmogus. Tokią išvadą paremtų ir kita panašios logikos pavardė – Žygas. Tačiau negalima atmesti dar kitos prielaidos, kad ši pavardė kilusi iš skolinio žėkas “žirnis”. Tuomet būtų ji mūsų krašte atneštinė pavardė, nes tokio skolinio žirniui nusakyti mūsų tarmė nevartoja. Kad ši pavardė gali būti nuo žėkus “mokinys” (LPŽ), bent mūsų kraštui būtų sunkiai priimtina išvada, kadangi tokia prasme šio žodžio čia nieks nevartoja.

Kitos giminingos pavardės: Žekaitis, Žekas, Žekys, Žeknis, Žeknys, Žekonis, Žėkonis, Žėkajuris bei Žėkauskas, Žekevičius, Žėkevičius.

Žievys – sietinas su liet. daiktavardžiu žievė.Gretima yra ir netaisyklingai užrašyta pavardė Žievis. Ta pavarde Punsko parapija turėjo kleboną Antaną Žievį.

Žilinskas – yra veikiausiai suslavinta pavardės forma iš Žilys ar vėliau Žilionis, kurios sietinos su liet. būdvardžiu žilas.

Žukauskas – yra slaviškos darybos pavardė, kildinama iš žuk “vabalas”. Lietuviškas atitikmuo galbūt būtų Žygas ar Žėkus.

Ką sako mūsų pavardės

Straipsnyje aptariamos Seinų krašto lietuviškai kalbančių gyventojų pavardės, kurios neabejotinai yra lietuvių kalbos produktas, ir tik labai retais atvejais galime aptikti iš svetur pasiskolintų ar parsineštinių svetimkalbių pavardžių. Nors autorius stengėsi pateikti kuo daugiau asmenvardžių, tačiau neturint visuotinio gyventojų sąrašo sunku buvo surinkti medžiagą ir ko nors neapleisti. Šaltiniais pasitarnavo Punsko, Seinų ir Suvalkų miesto bei apskrities, ar net ir Balstogės miesto, telefonų abonementų knygose pateikti sąrašai, tai vis dėlto nemažą dalį vardyno teko papildyti remiantis atmintimi.

Pavardės kalbos mokslo požiūriu yra įdomus dalykas. Jeigu lietuviški vardai yra labai seni, tai pavardės mūsų krašte formavosi, palyginti, ne taip seniai (dauguma jų nusistovėjo tiktai XVII-XVIII amžiais). Žymiai senesnės yra tik tos pavardės, kurios kilo iš senųjų, šiandien jau nevartojamų, vardų ar tiesiog pravardžių. Kad šios rūšies asmenvardžiai yra naujesnis – antrinis – produktas, rodo pati sąvokos įvarda – juk pavardė yra tai, kas eina po vardo. Dėl naujumo lengviau galima suvokti jų kilmę. Jeigu vardus gauname užgimę, tai pavardės yra paveldimos iš vyriškosios giminės pagal iš anų laikų atėjusią pažymėtą kokią asmens savybę – tėvo vardą, amatą, gyvenamąją vietą, kokią pastebėtą savybę, ir pan. Todėl jos žymia dalimi padeda atsekti senąją mūsų protėvių padėtį visuomenėje.

Lietuvos istorija pavardžių formavimosi tarpsniu nebuvo savarankiška. Nebuvus nepriklausomos valstybės, Lietuvoje tuo metu neturėta ir kanceliarijos sava kalba. Neskaitant anksčiau vyravusios senovinės slavų cerkvės ar lotynų kalbos, po Liublino unijos visoje valstybėje spėjo įsigalėti lenkiškoji raštvedyba, dar vėliau – vokiškoji (ypač Mažosios Lietuvos, kitaip sakant Karaliaučiaus ir Klaipėdos, krašte) ir pagaliau, dėl kaimynų (Rusijos, Vokietijos ir Austrijos) įvykdytų grobčių – Lietuvoje įsigali rusiškoji kanceliarija. Ir dėl šito žymia dalimi lietuviškos pavardės buvo visaip iškraipomos. O artimai bendraujant su atneštinėmis kalbomis, neretai ir pavardžių darybai turėjo įtakos lietuvių kalboje įsigalėjęs svetimų kalbų pagrindu susiformavęs žargonas. Taigi tokia pavardžių forma, kokia ir šiuo metu Lenkijoje yra oficialiai vartojama, dėl raštininkų menkos nuovokos praradusi yra savo etimologiją. Ir tik gyvojoje lietuvių kalboje išlaikytos formos yra žymiai arčiau tiesos ir dar leidžia kalbėti apie jų kilmę. Štai kodėl, siekiant atskleisti pavardžių kilmę, šiuo straipsniu bandoma prisikasti prie tų aplinkybių, kurios yra įamžintos mūsų vardyne.

Autorius siūlo platesniam skaitytojų ratui susidomėti, ką sako apie mūsų protėvių praeitį gyvojoje kalboje išsaugotos pavardės.

2017.07.02; 15:08

Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos karalystės iždiniai turtai

Juridiniai Gediminaičių iždinės išteklių klausimai nebuvo šiaip sau kokie formalūs dalykėliai ar dekoratyvinės formulės, kurių pasitaiko Krėvos akto retoriniuose pasažuose.

Abi pusės puikiai žinojo, kas turima galvoje ir ką žūtbūtinai dera iš anksto aptarti.

Juk reikalas lietė Gediminaičių dinastijos (kaip Dlugošas primena, Jogailos „tėvo ir senelio“) sukauptus turtus, kurių mastą netrukus galėjo pajusti visa lenkų aukštuomenė ir Krokuvos miestiečiai, atvykus jaunikiui Jogailai su lietuvių palyda į Jadvygos valdas.

Pats Dlugošas, aprašinėdamas Jogailos kelionę iš Lietuvos į Lenkiją, neužmiršta paminėti, kaip Jogaila „kartu su savo broliais ir daugybės dvariškių  palyda ir vežimais, kuriais veža savo savo iždinės lobius ir didžiulius įvairių daiktų turtus (thezauros suos et plurimam rerum variarum supelectilem ferentibus) atvyksta į Lenkiją.[1]  Dlugosz, 1386 m.).

Iš Dlugošo sužinome ir Jogailos atsivežto thezauro pobūdį.

Jau kitą dieną po susitikimo su Jadvyga, Jogaila atsiuntė jai per Vytautą, Morisą ir Švitrigailą didžios vertės dovanas iš  aukso, sidabro, brangenybes ir apdarus“.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galime neabejoti, kad iš savo atsivežtos iždo dalies Jogaila netrukus išmokėjo Krėvos sutartyje sutartą kompensaciją hercogui Vilhelmui 200 000 florinų už vedybų sutarties netesybas. Be to neužmirškim, kad netrukus Jogaila nemažiau elegantiškai sutvarkė ir kito buvusio pretendento į Jadvygos ranką ir sostą maištingojo Mazovijos kunigaikščio Ziemovito IV karingus užmojus susigrąžinti Lenkijos sostą pagal Piasto kilmę ir teisę. Matydamas, kaip negarbingai ir neteisingai (su pakviestos vengrų kariuomenės pagalba!) Mažosios Lenkijos didikai atmetė Ziemovito IV, tikrojo Piastų palikuonio teisę į Lenkijos sostą, Jogaila pasirūpino, kad Ziemovitui būtų išmokėta milžiniška pagal anuos laikus 600 000 sidabrinių Prahos grašių suma  (apie 2 gramai sidabro 1 grašyje Jogailos laikais; už 300 grašių galėtum nusipikti arklį), o Ziemovitas savo ruožtu 1386 m. pripažino Jogailos  valdžią, tampdamas Lenkijos vasalu. Idant vasalo padėtis per daug moraliai neprislėgtų garbingojo Piastų palikuonio, įžvalgusis Jogaila dar ištekino už Zemovito savo seserį Aleksandrą, o jos kraičiui pridėjo prie Ziemovito valdų ištisą Belzos kunigaikštystę. Šaunios vestuvės apvainikavo žiaurių dinastinių tarpusapio kovų ir ir didikų anarchijos pabaigą Lenkijos karalystėje (ypač Didžiojoje Lenkijoje), kur ilgam stojo civilizuotai valstybei būdinga vidinė tvarka ir paklusnumas aukščiausiajai valdžiai, šiuo atveju – Jogailai, „Lenkijos karaliui iš Dievo malonės“…

Iš to paties Dlugošo galime sužinoti, kad Jogailos atsivežti tezaurus nesiribojo tiktai monetomis. “Šlovingos Lenkijos karalystės istorijos“ autorius neužmiršta paminėti, kad „karalius Vladislovas (katalikiškas Jogailos krikštavardis) po karūnavimo, dosniai atsidėkodamas, apdovanoja gausiomis dovanomis visus žymesnius lenkų ponus. Ypatingą dosnumą parodė Krokuvos vaivadai Spytkui iš Melštino. Jam padovanojo savo basutes, prabangiai išdabintus brangakmeniais, auksu, didžiai vertingais perlais ir didelės vertės puošniais akmenėliais“ ( op .cit. , p.206-207).

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gražus aprašas, o bendrąja prasme Jogailos iždinius išteklius galima būtų įvertinti iš apmaudaus Dlugošo pastebėjimo, kad Jogaila savo atsivežtais turtais, kuriuos dalino lenkų didikams ir šlėktai po savo karūnavimo, ištvirkino lenkus, kadangi Jogailos „turtai pakeitė lenkų kuklumą į puikybę“ (op.cit. p. 203).

Maža to kuklusis kanauninkas Dlugošas daro gana kategorišką išvadą, kad

„Lenkų šlėkta, kuri iki tol buvo laikoma ant pavadžio toli nuo godumo, pradėjo pirmą kartą valdant lietuviui Vladislovui [Jogailai] kelti sprandus ir didžiuotis, ir nesaikingais pageidavimais draskyti Lenkijos karalystę. Tie įpročiai išsilaikė iki mūsų laikų, kai visur matome mažiau dorybės, o daugiau gobšumo“.

Visą tai apmąstydamas dievobaimingais lenkų Istorijos Tėvas su kartėliu prabyla, jog „lenkai, atmetę su pasidygėjimu ir lengvabūdiškai savus, paveldėjimo teisę turinčius kunigaikščius, kildinančius savo giminę iš krikščionių tėvų, paaukojo Dievui leidus už bausmę dėl jų, lenkų, nusižengimų, Lenkijos karūną pagonių dux/ui, svetimšaliui“ (op. cit., p. 204).

Būsimieji pagoniškos Lietuvos karalystės iždo tyrėjai, tikėkimės, pasinaudos gausesniais duomenimis ir dokumentais, tačiau ir šiandien galima teigti, jog Krėvos akte numatytas Lietuvos karalystės Gediminaičių iždinės turtų paaukojimas ir naudojimas abiejų karalysčių – Lietuvos ir Lenkijos – labui, yra svarbus dinastinės unijos tarp Lietuvos ir Lenkijos aspektas.

Istoriniai Gediminaičių idėjos rezultatai abiems karalystėms

Plačiau pažvelgus, galima būtų daryti išvadą, kad būtent Krėvos sutarties pakte atspindėtas tikslinis iždo panaudojimas abiejų karalysčių reikalams, galėtų stipriai paremti dviejų Gediminaičių idėją, kurią O.Haleckis, kaip matėme, apibūdino kaip Jogailos ir Vytauto sumanytą dviejų karalysčių sutartinį valdymą.

Žinoma, O.Haleckio sintezė gali būti diskutuojama dėl vienokių ar kitokių detalių, tačiau savo bendra reikšme, be abejo, randa patvirtinimą ne istoriografiniuose ginčuose, o istorinės raidos realybėje.

Prisiminkime  Gediminaičių idėjos įkūnijimo rezultatus abiems Gediminaičiams dar gyviems būnant:

„Užtenka priminti, kad Anžu dinastijos valdymo laikais Lenkija buvo maža valstybė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neapsisprendusiomis Kujavija, dobriniškomis ir voluiniškomis žemėmis, o jai iš Rytų grėsmingai laikėsi Liuksemburgai, iš Šiaurės – Kryžiuočių ordinas iš Rytų lietuvių ir totorių antpuoliai, viduje valstybę niokojo vidinės kovos Didžiojoje lenkijoje. Ogi Jogailos viešpatavimo metais čekai ir vengrai siūlė lenkų karaliui savas karūnas, Brandenburgija turėjo atiduoti lubuska žemę, Skandinavijos kraštai sudarinėjo taikos sutartis su Lenkija, buvo sutriuškintas keliasi karais Vokiečių ordinas, užtikrinta siena su Lietuva, totorių ordų chanai ieškojo lenkų-lietuvių valstybės paramos kovose dėl Skrajaus, o Moldavija, Besarabija ir Volinė pripažino leno priklausomybę ir lenkiškos karūnos viršenybę. Kai prieš Jogailos įžengimą į Lenkijos sostą rytinės Lenkijos srytys, antpuolių nuniokotos, teturėjo maždaug vos 2 gyventijus vienam kv.kilometrui, tai XV_XVI a. jų skaičius išaugo iki keliolikos“.

Tokie tad Krėvos akto vaisiai Lenkijai.

Tačiau Lenkija tebuvo dalis abiejų Gediminaičių valdomos valstybės.

Sutartinai ir kantriai rutuliojo savo strategiją Gedimino anūkai Jogaila ir Vytautas iki lemiamojo Žalgirio mūšio ir štai istorinis rezultatas lenkų istoriko mediavisto, Jogailos epochos tyrinėtojo Stefano M.Kučinskio (Stefan Maria Kuczyński, 1904 – 1985) paskaičiavimais:

„Žalgirio epochoje lenkų- lietuvių valstybė jau buvo didžiausiu teritoriniu atžvilgiu valstybiniu organizmu Europoje, didesniu už vokišką Romos imperiją ir už Maskvos kunigaikštiją, apimdama 1 milijoną 200 tūkstančių kv.km.“[2]

Deja, „senesnieji lenkų istorikai, eidami paskui Dlugošą, nepripažino karaliui Jogailai ne tik gabumų ir kultūros, bet ir karinio talento, ir darė iš jo beraštį analfabetą. Jie net akimirkai nesusimąstė, kad valdant tam tariamam analfabetui, ir, pasak Dlugošo, „lėkšto proto ir mažų gabumų prasčiokui“, Lietuva ir Lenkija tapo didžiausia ir viena galingiausių valstybių Europoje“.

Dviejų Gediminaičių įkūnyta idėja smarkiai pakeitė ir Lietuvos likimą:

„Lietuva, kuri ateinant į sostą Jogailai [1377 m, po Algirdo mirties – A.B.] buvo padalinta į skaitlingas paveldėtas dalis (Jogaila turėjo vienuolika brolių, apie keturiolika pusbrolių iš tėvo pusės), o jų valdytojai  vykdė savarankišką, neretai pražūtingą visai valstybei politiką, prisijungdami prie kaimyninių kraštų  prieš savąjį didįjį kunigaikštį, taigi toji Lietuva buvo suvienyta „aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio“ Jogailos ir jo bendravaldžio  pavaduotojo ( wspolrządcy i zastępcy) didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto rankose.“

Lenkų istoriko pastebėjimu, „pirmaisiais Jogailos valdymo [Lietuvoje – A.B.] metais, kai priešai supo kraštą iš visų pusių ir aiškėjo gniuždanti kryžiuočių persvara, lietuviai ėmė svarstyti, ar ne laikas palikti tėvų žemę ir ieškotis kur nors svetur sau tėviškės (Dlugosz, Dziela wszystkie, t.IV, p. 467), tačiau paskutiniaisiais bendro Jogailos ir Vytauto valdymo metais (wspolrządow Jagielly i Witolda) viešpatavo taika su Maskva, totorių ordos ieškojo paramos lenkų-lietuvių valstybėje, o Vokiečių ordinas po Melno taikos (1422 m.) jau niekados daugiau nepuolė lietuviškų teritorijų“. (op. cit., p. 72-73).

Štai dviejų Gediminaičių strategijos ir glaudaus bendradarbiavimo istoriniai rezultatai, kaip juos pamatė XX a. antrosios pusės lenkų istorikas.

Kodėl lenkų didikai ir senesnieji lenkų istorikai to nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti? St. M.Kučinskis turi savo atsakymą:

„Vien tik lenkų XV šimtmečio didikų išdidumas ir tautinis XIX amžiaus istorikų šovinizmas bei okcidentalizmas neleido jiems pastebėti Jogailos, „laukinio barbaro“ iš Rytų, akivaizdaus iškilumo virš „vakarietiškų“ Mažosios Lenkijos ponų“ (op. cit.,p. 78).

Kiek pastebėjau, St.M. Kučinskis nemini Gediminaičių idėjos žymiausio autoriaus O. Haleckio, nors socialistinėje Lenkijoje gal ir nebuvo sąlygų minėti, o juo labiau plėtoti emigranto O.Haleckio idėjas ir istorines koncepcijas.

Visai dėl kitų politinų priežasčių bei nuotaikų, manyčiau, O.Haleckio interpretacijos ir išankstinės dviejų Gediminaičių idėjos koncepcija nepatiko ir, suprantama, negalėjo patikti tarpukario lenkų istorikams, dirbusiems karinio Lietuvos prijungimo prie Pilsudskio Lenkijos šovinistinėje atmosferoje.

Kaip ten bebūtų, palikime tiek dviejų Gediminaičių bendros strategijos idėją, tiek konkretų Gediminaičių iždinės turtų punktą Krėvos akte būsimiems istorikų tyrimams, o patys, aptarę Krėvos akto užfiksuotus titulus bei ryškesnes interpretacijas istoriografijoje, tęskime toliau Lietuvos karalystės juridinio statuso aptarimą platesniame nei Krėvos aktas  istoriniame bei teisiniame kontekste.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Pabaiga)

2017.06.22; 09:00

[1] https://dlugosz.polona.pl/en/roczniki/ioannis-dlugossi-annales-seu-cronicae-incliti/2587

[2] Kuczynski St.M. Rzeczywistość historyczna w „Krzyżakach” Henryka Sienkiewicza, Warszawa, PIW, 1967, p.38.

Istoriografinė demagogija šaltinio tyroje

Mes jau matėme, kad Lietuvos karalystės paminėjimas Krėvos akte dažniausiai būdavo ignoruojamas, šimtmečiais nutylimas arba pakeičiamas kokias nors pakaitalais (valstybė, tiesiog Lietuva ir kt.). 

Prisiminus senovę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet visa tai būdavo daroma, kaip sakant, patyliukais, be jokių komentarų ar paaiškinimų, vengiant atkreipti visuomenės dėmesį į Lietuvos karalystės titulą 1385 m. dokumente.

E.Gudavičiui to, atrodo, maža ir jis imasi pagrįsti Lietuvos karalystės titulo ignoravimą ir keitimą visokiais pakaitalais, apkaltindamas A.Andriulį, kad šis, „komentuodamas Krėvos sutartį, remiasi ne originaliu tekstu, o jo lietuvišku vertimu [pateiktu leidinyje „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – V., 1955. T.1, p.72 – A.B.] Tai labai netikslus vertimas“ (ten pat, p. 144).

Visi žinome, kokiomis sąlygomis 1955 m. buvo pradėti leisti šaltiniai lietuvių kalba ir kokie šio leidinio trukūmai, kuriuos dar turėsime progos aptarti. Tačiau įdomiausia, kad išdidžiai kritikuodamas Krėvos akto „labai netikslų vertimą“ sovietmečio leidinyje, nepriklausomos Lietuvos istorikas siūlo ir gina visiškai neteisingą Lietuvos karalystės titulo vertimą.

Atvirai pasakus, man trūksta žodžių trumpai nusakyti chaotišką E.Gudavičiaus lingvistinę argumentaciją, tad pateiksiu vardan šentos ramybės, visą ją ištisai, nes vargu ar galima joje ką nors supainioti arba atpainioti.

Ir taip:

“Tai labai netikslus vertimas: „thezaurus“  reikia versti ne „turtu“, o „lobiu“. Taigi ir išvada [A.Andriulio – A.B.], kad „Jogaila savo turtą nesutapatina su Lietuva, t,y. Lietuvos nelaiko savo turtu“ yra klaidinga: ir lobiai, ir žemės yra Jogailos turtas, kaip rodo to paties Krėvos akto originalus tekstas bei visa feodalinės nuosavybės samprata.

Deja, tai ne vienintelė klaida, kai išvados daromos iš šaltinio blogo vertimo bei neišmanant viduramžių diplomatikos stereotipų.

Vertimo žodžiai „abiejų karalysčių, tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos“ taikomi originalaus teksto „regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae“. Čia pažodžiui „regnum „ verčiama „karalyste“. Betgi tai ne vienintelė žodžio „regnum“ prasmė. Juk viduramžiais nebuvo nusistovėjusio (o pradžioje apskritai nebuvo) termino „valstybė“. Plačiau buvo vartojamas „dominium“ (pirmiausiai reiškęs „valdą“; iš jo kilo lenkų „panstwo), tačiau vartotas ir ir „regnum“; „regnum“ reiškė ir „valdymą“. Tokių pavyzdžių nesunku surasti. Galima net nurodyti šiek tiek ir Krėvos aktui analogiškų sakinių, kur Lietuvoje „karaliaujama“, bet greta ir tiksliai pažymimas jos bei Lenkijos rangas. Todėl [mano pabraukta – A.B.] „abi karalystės“, net jei ir vergiškai verstume šį tekstą, tėra stereotipinis išsireiškimas, neturintis politinės reikšmės. Ten, kur susiduriame  su pastarąja, pvz., Krėvos akto intutiliacijoje apie jokį Jogailos „karališkumą“ Lietuvos soste nėra ir kalbos“ (p144).

Kaip galima būtų vertinti šitokią „lingvistiškai politinę“ Krėvos teksto analizę?

Pradėsiu nuo to, kas man labiausiai patiko, o būtent nuo pareiškimo apie „vergišką teksto vertimą“, kai lotyniškas „regnum“ verčiamas „karalyste“... Tiesiog pasidarė įdomu, ką pasakytų apie šitokį tiesų šviesų  XX a. istoriko pareiškimą garsusis XVIII a. lenkų istorikas, jėzuitas, poetas  A. Naruszewicz/ius, rašęs lotynų kalba eiliuotus panegirikus ano meto aristokratams, pačiam karaliui Poniatowskiui, kuris, beje,  parūpino poetui Nemenčinės, vėliau Anykščių klebonijas, kada jėzuitų ordinas tapo uždraustas daugelyje Europos šalių.

Juk būtent A.Naruševičius pirmasis savo „Lenkų tautos istorijoje“ pateikė Krėvos akto ištrauką, išvertęs ją į lenkų kalbą…

Ir kokia gėda! Oficialusis Abiejų Tautų karaliaus  dvaro istorikas pateikė «vergišką teksto vertimą» :

« przyniesie z sobą pan nasz ksiąže wielki Jagiello wszystkie skarby swoje na podzwigniencie i odzyskanie utrat obu krolewstw Polskieko i Litewskiego »[1]

(pažodžiui: atneš su savim mūsų ponas didysis kunigaikštis Jogaila visus savo turtus abiejų karalysčių – Lenkiškos ir Lietuviškos – galiai pakelti ir nuostoliams atlyginti).

Galima būtų pareikšti, kad Naruszewicz vertė ne iš originalo…

Bet vargiai. Krėvos aktą savo veikale jis cituoja ir verčia, aiškiai pabrėždamas, kad «mes pasirėmeme originalu (My poszllismy za originalaem ; p. 207). >>

Gal garsusis «Lenkų tautos istorijos» autorius prastai mokėjo Krėvos akto originalo kalbą, tai yra – lotynų kalbą ?

Vėl kažkaip neišeina…

Juk Adomas Naruševičius visoje Abiejų Tautšų respubje anksti pagarsėjo, kaip lotyniškai rašęs poetas ir didžiųjų antikos rašytojų Horacijaus ir Tacito vertėjas į lenkų kalbą…

Gal reikėtų prikišti Naruševičiui, kad «neišmanė viduramžių diplomatikos stereotipų“?

Bet vėlgi, visi žino, kad tas pats Naruševičius buvo karaliaus patarėjas istorijos klausimais, turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininko titulą bei pareigas (nuo 1781 m.), sudarė tekstų rinkinį, skirtą antikos politinei istorijai „Historia polityczna państw starożytnych od pewnego towarzystwa napisana“ ir t.t…

Dar galima būtų pareikšti, kad Naruševičius, matyt, buvo koks didis Lietuvos patriotas ir stengėsi išgarsinti senovės Lietuvą, versdamas Krėvos aktą su Lietuvos karalytės titulu …

Nors vargu, jei prisiminsime, kad būtent Naruševičius padėjo paskutiniajam Lenkijos karaliui Augustui Poniatovskiui rašyti 1793 m. gegužės 3 d. Konstitucijos projektą, tos pačios Konstitucijos, kurioje Lietuvos vardas liko net nepaminėtas…

Kas gi čia išeina?

Negi oficialusis Abiejų Tautų Respublikos istorikas A. Naruševičius, savo meto intelektualinės aristokratijos atstovas, ėmė ir pateikė tėvynainiams ir ainiams “vergišką” Krėvės akto vertimą?

Deja, deja…

Naruševičiaus vertimas iš lotynų kalbos į lenkų kalbą buvo ir lieka be priekaištų, verčiant “regnum” į “krolewstwo”, nors Krėvos akto pastraipa apie abi – Lietuvos ir Lenkijos – karalystes jau seniai nepatiko lenkų istorikams ir šiandien, atrodo, netinka jų vergiškiems pasekėjams Lietuvoje.

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors jiems toli iki XVIII a. erudito, kuris ne tik taisyklingai išvertė punktą apie abi karalystes, bet numanydamas savo meto skaitytojų abejones dėl Lietuvos karalystės, komentaruose, be kita ko, primena, kad “Livonijos kryžiuočiai 1367 m. sutartyje su Algirdu ir Kęstučiu vadina juos karaliais, idant atskirtų nuo kitų žemesnių dux/u (od innych pomnieszych dukow) – Pacem latrunculorum inter nos et Olgerden ac Kiejstutn fratres reges Letoviaes. Tie patys [livoniečiai – A.B.] sutartyje su Jogaila 1380 m. tą patį karaliaus titulą jam duoda. – Pacem et et treugas ordinari fecimus inter nos et terram nostram et magnum regem Letotoviae Jagallonem. – Ab istis vero pace et treugis rex Kiejstut etc. – 1385 m.” (p.203). Primena A.Naruszewicz ir Dubysos sutartis (1385 m.), kur Jogaila taip pat tituluojamas didžiuju Lietuvos karaliumi (Cum inclyto Jagalone magno rege Litvanorum etc.).

Kitas dalykas, kad XVIII a. istorikas neturi atsakymo, kodėl karaliais buvo tituluojami ir Algirdas, ir Kęstutis, ir Jogaila. Jis tik iškelia du spėjimus: „Atrodo, kad Jogaila, o ir jo tėvas Algirdas jau mąstė apie karalių titulus, o gal jiems popiežius tai žadėjo, kaip anksčiau Kęstučiui“ (op. cit., p. 203).

Šiuo atžvilgiu A. Naruszewicz laikosi mūsų jau aptartos (žr. IV knygos dalį) lenkų tradicijos ir tikėjimo, kad karaliaus titulas pasiekiamas tik su katalikišku krikštu ir popiežiaus palaimininimu.

Lietuvos karalystės iždo klausimas Krėvos akte

Tradicinėje istoriografijoje, kiek pastebėjau, Lietuvos karalystės iždo klausimas Krėvos sutartyje ne tik kad nesvarstomas, bet ir neminimas.

Iš dalies tai susiję, mano manymu, su visos Krėvos akto pastraipos apie abi karalystes ignoravimu, nutylėjimu arba mūsų apžvelgtu perdirbinėjimu verčiant iš lotynų kalbos į lenkų, vėliau – į lietuvių ir kt. kalbas.

Prisiminkim pastraipos lotynišką tekstą: In huius rei robur, evidentiam et firmitatem idem Jagalo dux magnus promittit, universos thezauros suos ad recuperationem defectuum regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae, ponere et exhibere et hoc, nisi eadem domina Ungariae filiam suam Hedvigim reginam Poloniae praenarratam sibi matrimonialiter copulavit.

Net rimčiausiuose praeities ir dabarties lietuvių istorikų veikaluose šis akto punktas dažniausiai lieka net nepaminėtas arba nesvarstomas (žr.: A.Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje – 1936, p. 106; Z.Kiaupos, J.Kiaupienės, A.Kuncevičiaus Lietuvos istorijoje – 1995; p.145; E.Gudavičiaus Lietuvos istorijos I tome – 1999, p. 163; akademinėje Lietuvos istorijoje, III t. – 2011, p.544; ir kt.).

Tuo tarpu būtent šis punktas Krėvos akto tekste itin svarbus ir laukia atidžios analizės viduramžių teisės kontekste. Nesu istorikas nei teisininkas, bet būčiau linkęs manyti, kad Krėvos akto visas sakinys „promittit… copulavit“, vertas atidesnio dėmesio.

Ir vėl pradėkime nuo tikslių ir netikslių vertimų problemos, kuri aiškiausiai išryškėjo mūsų svarstytoje teisės žinovo  A.Andriulio ir istoriko E. Gudavičiaus polemikoje.

Jau aptarėme „abiejų karalysčių“ tikslius ir netikslius vertimus, panagrinėkime ne mažiau svarbų segmentą „universos thezauros suos … ponere et exhibere“.

E. Gudavičius prikišo A.Andriului, kad šis be reikalo pasitiki žodžio thesauros vertimu į „turtas“. Istoriko nuomone, „thesaurus“ reikia versti ne „turtu“, o „lobiu“, kaip teikia 1951 m. išleistas „Lotynų-lietuvių kalbų žodynas“ (Vilnius).

Iš to patikslinimo E.Gudavičius išveda kitą, jau principinį priekaištą, esą A. Andriulio „išvada, kad „Jogaila savo turtą nesutapatina su Lietuva, t.y. Lietuvos nelaiko savo turtu“ yra klaidinga: ir lobiai, ir žemės yra Jogailos turtas, kaip rodo to paties Krėvos akto originalus tekstas bei visa feodalinės nuosavybės samprata“ (ten. Pat., p.144).

Vertimo požiūriu „lobis“, deja, nė kiek negeresnis variantas už „turtą“.

Mano galva, čia turime ne šiaip sau bendrinės lietuvių kalbos taikymo bendriniam lotynų kalbos žodynui problemą. Manyčiau, kad šis sutarties punktas slepia savyje specifines viduramžių terminijos prasmes.

Jas nelengva atsekti, kadangi senosios graikų kalbos Tezauro (θησαυρός – lobis, lobynas) sąvoką XIX a. buvo pasisavinę kalbininkai, sudarinėję įvairių sričių žodynus. O kalbos tezaurų triumfą, ko gero, nulėmė  pirmieji XVIII– XIX a. sandūroje pasirodę Vakarų Europoje senovės indų garsaus sanskritinio tezauro vertimai. Beje, ir sanskrito tezauras, sukurtas III–IV a., atitiko senovės graikų sąvoką. Jis vadinosi Amarakoša, kas reiškė autoriaus Amaro (sanskrit. – Nemirtingojo) sukauptą košą, tai yra – žodžių lobį, dėžutę, rinkinį. Dalykiški europiečiai netrukus prikūrė įvairių terminologinių tezaurų, kuriuose telkė vienos ar kitos srities terminus, tarpusavyje susijusius žodžius (sinonimus, antonimus ir pan.). Ši tradicija savaip atsispindėjo ir mūsų dažnai cituojamo Lietuvos istorijos šaltinių rinkinio pavadinime, kurį surašė dviejų tomų sudarytojas Skarbiec…

Viduramžiais tesaurus reiškė daug paprastesnį ir konkretesnį dalyką, o būtent – pinigų, brangenybių, dokumentų ir pan materialinių brangenybių ir vertybių  saugyklą. Kaip rašo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ sudarytojas, lenkų istorikas ir etnografas Zigmantas Gliogeris (Zygmunt Gloger, 1845 – 1910), rinkęs medžiagą, beje, ir Lietuvoje savo  XIX a. kelionėse laiveliu Nemunu nuo Gardino iki Kauno ir nuo Kauno iki Jurbarko[2], nuosavus tesaurus viduramžiais ir vėliau „turėjo „karaliai, kunigaikščiai, turtingi žmonės ir bažnyčios“. Saugyklų forma kito ir visados priklausė nuo savininko: kartais tai buvo patikimai metalu apkaustytos dėžės, o kartais atskiri sutvirtinti pastatai, primenantys koplyčiais, ir žinoma, valdovų turtų saugyklos, įrengtos patikimose patalpose. Idant skaitytojas galėtų lengviau įsivaizduoti, apie ką šnekama, pateiksiu iš „Senosios Lenkijos enciklopedijos“ paskutiniojo Gediminaičių dinastijos atstovo Žygimanto Augusto tesauro aprašą:

„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą „labai mėgęs brangenybes. Parodė man savo rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų ( 150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.

Visos tos vertybės po karaliaus mirties išsisklaidė beveik be pėdsako. Buvo apkaltinti ponai Mniškai (oskarżano panów Mniszków), kad nemaža lobyno dalis atsidūrė pas juos“[3].

Atsakingas už tesauro, lobių saugyklos, prižiūrą bei tvarkymą žmogus, pasak ZYGMUNT GLOGER buvo vadinamas tesaurariuju, arba lenkiškai skarbnik, tai yra – „pareigūnas, kuris pono turtus renka ir saugo. Piastų dvaruose jau buvo lobių saugyklos. 1237 m dokumente yra pateiktas lenkiškas pareigūno pavadinimas „skarnik“, o 1291 m. dokumente – lotyniškas thesaurarius. Jogailaičių laikais „skarbnik“ buvo titularinė įstaiga […] Lietuvoje „didžiuoju thesaurariuju (skarbnikem wielkim“ buvo vadinamas lietuviško lobyno Vilniuje saugotojas“ (ten pat, IV t., skarbnik). Kadangi kiekvienas kunigaikštis turėjo savo dvare kokią nors savo lobių saugyklą, į kurią buvo kraunami mokesčiai ir duoklės, dvaro thesaurariaus (podskarbiego) pareigybė buvo viena iš seniausių Piastų Lenkijoje (ten pat, Podskarbiowie).

Jei prisiminsime, kad Abiejų tautų respublikoje buvo penki „podskarbie“ – du didieji: Lenkjos ir Lietuvos, du valdovų rūmų – lenkų ir lietuvių, o penktas – prūsiškose žemėse, manau, bus aišku, į kur aš lenkiu: mes kalbame apie valstybinius iždus ir iždininkus.

Manau, kad šitokiame istoriniame kontekste ir derėtų analizuoti Krėvos akto punktą apie Jogailos universos thezauros suos.

Vedybinėje Krėvos sutartyje abiems pusėms didžiai svarbus turėjo būti Jogailos turtų saugyklos, kitaip sakant – Lietuvos iždinės likimo klausimas ir, manau, neatsitiktinai, jis stovi pirmuoju dalykiniu akto punktu, pirmiau už visus kitus, nors, kaip sakiau, istoriografijoje jis dažniausiai net neminimas, tarsi visus istorikus būtų užhipnotizavęs minėtas žodis „applicare“

Lenkų pusei negalėjo nerūpėti Gediminaičių iždinės turtų klausimas, tačiau ir lietuvių pusei, kuriai atstovavo Jogaila ir jo broliai bei pusbrolis Vytautas, ne mažiau svarbu, manyčiau, buvo tiksliai išsiaiškinti ir surašyti Gediminaičių iždinės turtų likimą po Jogailos vedybų su Jadvyga.

Štai čia mes ir matome Krėvos sutartyje užfiksuotą kompromisinį sprendimą: Jogailos teisė į Gediminaičių iždinės turtus privalo būti aukojama ir naudojama (ponere et exhibere) abiejų karalysčių – tiek Lenkijos karalystės, tiek Lietuvos karalystės reikalams. Nusakyta ir sąlyga, kad šita Jogailos teisė ims galioti tik po to, kai Jogaila ir Jadvyga suguls į vedybinį guolį ir tokiu būdu užbaigs vedybinės sutarties įkūnyjimą.

Pastaroji sąlyga, manyčiau, atsirado neatsitiktinai: ir jaunosios pusė (lenkiškoji bei vengriškoji), ir jaunikio lietuviškoji pusė jau gavo gerą pamoką iš Jadvygos sutuoktuvių su vokiečių hercogu Vilhelmu dramatiškos istorijos, kuri kaip tik tuo metu buvo triukšmingai aptarinėjama ir Europos dvaruose, ir popiežaius kurijoje. Nei lenkai, nei lietuviai nenorėjo nieko panašaus, tad Krėvos akte buvo sudėti, kaip sakoma, visi teisinių kauzulių žaibolaidžiai.

Galima būtų manyti ir teigti, kad šiuo Krėvos sutarties punktu buvo numatyta ir užfiksuota atskirų Lietuvos ir Lenkijos iždų būtinybė, kurią teigė ir gynė visi be išimties Lietuvos valdovai iki pat Abiejų Tautų Respublikos panaikinimo po 1791 m. gegužės 3 konstitucijos priėmimo, kur naujai paskelbtoje Lenkijos karalystėje jau neliko net Lietuvos vardo nei ankstesnio statuso. Beje, net po to Lietuvos didikai nepasidavė ir privertė Lenkijos pusę papildyti skubotai ir mažuma balsų priimtą 1791 m. gegužės 3 konstituciją atskirų aktu „Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymu“ (Zaręczenie wzajemne obojga narodow).

Šis aktas  įstatymiškai „garantavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bendrose iždo ir Karo komisijose tiek pat narių, kiek turėjo Lenkija, o naujoje Policijos komisijoje – trečdalį. Nustatyta, kad Iždo ir Karo komisijų vadovai paeiliui bus Lenkijos ir Lietuvos piliečiai. Iždo kasa liks ir Lietuvoje. Paliktas Lietuvai ir Iždo teismas“.[4]

Gal kai kam pasirodys, kad nėra jokio ryšio tarp Krėvos akto teisnių punktų ir mano paminėtų vienų iš paskutiniųjų valstybinius Lenkijos ir Lietuvos santykiius įstatymiškai įtvirtinančių dokumentų. Ir vis dėlto esu linkęs manyti, jog struktūrinės reikšmės klausimas dėl Lietuvos iždo likimo dviejų valstybių unijose buvo keliamas nuo pat pradžių jau Krėvos akte ir jame užfiksuotas, kaip nauja Jogailos teisė ir pareiga naudoti Gediminaičių iždinės išteklius ne tik Lenkijai, kurios karaliumi Jogaila tampa po vedybų su Jadvyga įkūnijimo, bet ir Lietuvos karalystei, kurią jis paliks, įsikurdamas Lenkijos karalių rūmuose.

Neatsitiktinai, ko gero, būtent šį Krėvos akto punktą perpasakodamas Dlugošas jau visiškai atvirai falsifikavo sutarties tekstą, kuriame neliko ne tik abiejų karalysčių, bet ir pačios Lietuvos paminėjimo, pateikiant visai kitokį punkto aprašymą, atseit Jogaila „pažada, kad atveš į Lenkijos karalystę visus savo lobius (universos thezauros suos) kartu su paveldėtais iš tėvo ir senelio lobiais, ir juos panaudos išimtinai Lenkijos karalystės naudai“ (Jan Dlugosz, 1385 m.,p.189).

Įdomi Krėvos akto „interpretacija“, bet galbūt neverta stebėtis, kai paaiškėja vardan ko taip įdomiai „interpretavo“ būtent šį sutarties punktą garbusis Krokuvos kanauninkas ir Jogailos sūnų auklėtojas Janas Dlugošas.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

2017.06.20; 09:00

(Bus daugiau)

[2] Z. Gloger, Dolinami rzek. Opisy podróży wzdłuż Niemna, Wisły, Bugu i Biebrzy… – Warszawa, 1903;  lietuvių kalba: Nemunu: upių slėniais, 1992.

[3] Encyklopedia staropolska ilustrowana Encyklopedia staropolska ilustrowana (Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija), 4 t. 19001903 m., 7 leid. 1996 m.

[4] Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės. Istorijos bruožai. – Vilnius, 2010, p.299

B. Istoriografinės interpretacijos

Mūsų aptartas paskutinysis interregnm Lietuvoje laikotarpis ir jį formaliai užbaigusi dinastinė Jogailos ir Jadvygos vedybų sutartis, patvirtina 1385 m. Krėvos pilyje, susilaukė milžiniškos ir neregėtai prieštaringos istoriografijos įvairiose šalyse.

Didžiasią dėmesį jai dėl suprantamų istorinių aplinkybių nuolatos skyrė, be abejo, lenkų istorikai.

Romantinės istoriografijos palikimas

Iš karto reikia pasakyti, kad skirtingos lenkų istorikų mokyklos anaiptol ne vienodai interpretavo Krėvos akto tekstą.

Lietuvoje didžiausią atgarsį, berods, sukėlė  lenkų XIX a. pabaigos romantinio pokrypio istoriografinė Varšuvos mokykla (Szkola Warszawsak), kuriai artimi buvo ir naujai (1921…) atkurto lenkiško Vilniaus universiteto istorikai H.Lowmianskis, Koneczny ir kt., kurie asmeniškai išgyveno Vilniaus prijungimo (…) prie Pilsudskio Lenkijos įvykius ir  aktyviai rutuliojo 1386 m. Krėvos akto  interpretaciją, kaip Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę liudijimą ir drauge įrodymą. 

Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos inkorporavimo į Lenkjos karalystę koncepciją priėmė iš lenkų istoriografijos autoritetų ne vienas rusų, ukrainiečių  istorikas, tačiau logiškai paaiškinti jos negalėjo. Labai tipiška šiuo atžvilgiu įžymaus ukrainiečių Hruševskio pozicija, kuomet jis tiesiai šviesiai rašė apie Jogailos pažadą „applicare“ ( prijungti, priglasti) Lietuvą prie Lenkijos:

„Atsižvelgiant į apibendrintą (загальній ) ne labai aiškią šio postulato stilistinę išraišką Krėvos akte (o ir vėlesniuose kniazių vasalinėse priesaikos raštuose) galima abejoti, ar lietuvių kniaziai, kartu su Jogaila, suvokė visą jo tolimų pasekmių reikšmę. Iš to laikotarpio mes neturime svarbiausių principinės reikšmės lietuviškų aktų, kurie leistų mums visiškai užtikrintai atsakyti į šį klausimą“.[1]

O klausimas, mano galva, artimas minėtam Lowmianskio klausimui: „Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“

Ieškodamas bent kiek logiškesnio atsakymo Hruševskis iškėlė prielaidą, kad Krėvos akto tekstą nevienodai suprato dvi aktą pasirašiusios juridinės pusės.

Lenkų pusė, padiktavusi, matyt, ne vieną sutarties sąlygą, Hruševskio manymu, „applicare“ postulatą suvokė ir vėliau interpretavo taip, kad jis

„numatė visų Lietuvos d.k., žemių prijungimą prie Lenkijos (се мало бути злученнє всїх земель в. кн. Литовського до Польщі) tikrąja to žodžio prasme. Tai yra, apvainikavus Jogailą Lenkijos karaliaus karūna, Lietuvos d.k., kaip valstybinis organizmas atitinkamai turėjo nustoti egzistuoti, kadangi visos jos [LDK] žemės darėsi sudėtinėmis Lenkijos valstybės dalimis, Lenkijos provincijomis (всї його землї ставали складовими частинами, провінціями Польської держави).

Būtent šios interpretacijos vėliau laikėsi dauguma lenkų istorikų, kurie visaip ją grindė, rašydami Lietuvos istorijos puslapius po Krėvos sutarties.

Kaip suprato Krėvos sutarties paaždus ir „aplicare“ postulatą lietuviškoji sutarties davėjų pusė, Hruševskis tik spėlioja įvairiomis prielaidomis.

Istorikas neabejoja, kad pats Jogaila

„vėliau, siekdamas savo dinastinių tikslų, užėmė lenkų ponų poziciją interpretuojant [applicare] postulatą. Ar tai reiškė, kad jis jau 1385 m., vedamas tokių dinastinių paskatų, sąmoningai darė šią nuolaidą Lenkijai ir savo paties, didžiojo kunigaikščio įtaka, apskritai labai stipria d. kunigaikštystėje (взагалї очень сильным y в.князївстві), privertė kitus kniazius patvirtinti šį pažadą? Galbūt šio pažado reikšmė buvo miglota kniaziams? O gal jie paprasčiausiai šį pažadą laikė niekiniu, vertindami, kaip priverstinį, tačiau būtiną Jogailos tikslui – Lenkijos karūnai – pasiekti?

Sakyčiau, kad mes negalime duoti kategoriškų atsakymų į šiuos klausimus. Tačiau galima laikyti tikru dalyku tai, kad ne viskas šiame sudarytame sutarties traktate buvo vienodai aišku abiems pusėms. Pavyzdžiui, negali būti abejonės, kad Jogaila, duodamas tokius toli siekiančius pažadus lenkų Karūnai, neturėjo supratimo, kokį vaidmenį jam teks atlikti Lenkijos valstybėje, užsidėjus tą lenkišką karūną.

Kaip ten bebūtų buvę iš lietuviškos sutarties sudarymo pusės, akivaizdu, kad lenkiškajai pusei šis Krėvos akto [applicare] postulatas tampa išeities tašku santykiuose su Lietuvos d.k. ilgiems šimtmečiams“ (op. cit., ten pat).

Savo ruožtu, atsigręždami į lietuvių rašytas Lietuvos istorijas bei istoriografinius tyrimus, galime tvirtinti, kad juose būdavo dedamos nemažos analitinės pastangos, ginčijant lenkiškos pusės romantines interpretacijas ir atkakliai, nuo XX a. pirmųjų dešimtmečių (ypač atgavus Lietuvos valstybinę nepriklausomybę), įrodinėjant Lietuvos, taigi ir Vytauto įteisintos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybinį savarankiškumą ir po 1414 m. Harodlės sutarties, ir po 1569 m. Liublino sutarties, kuomet buvo po audringų konfliktų juridiškai įteisinta abiejų tautų unija:

„Naujoji  federacinė valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika ar tiesiog Respublika [Rzeczpospolita; Žečpospolita]. „Buvo skelbiama, kad sukuriama vienalytė Respublika, kurioje dvi valstybės, dvi jų tautos susilieja į vientisą visuomenę. Respublikoje turėjo būti renkamas bendras valdovas, vienu metu skelbiamas ir Lenkijos karaliumi, ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ [2] ir t.t.

Tie dalykai, tikiuosi, visiems ar bent daugumai lietuvių yra žinomi, ir ne tam juos čia primenu, kad norėčiau pakartoti mokyklines tiesas.

Mano tikslas išryškinti ir priminti, kaip mėgdavo sakyti puikus prieškario lietuvių istorikas kunigas Juozas Statkauskas, jog arčiausiai fakto tiesos turėtų būti nei viena, nei kita Krėvos akto sudarytojų juridinė pusė. 

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gana beprasmiška būtų, nors, deja, dažniausiai taip atsitinka, stoti mūru vienoje ar kitoje pusėje ir ginti vienos ar kitos pusės interesus.

„Faktinis  Lietuvos ir Lenkijos, Vytauto ir Jogailos santykis“

Tendencingo advokatavimo beprasmiškumą Krėvos akto istoriografijoje (advokataujant lenkiškajai arba lietuviškajai sutarties pusei) bene pirmasis ryžtingai nusakė įžymus lenkų istorikas Oskaras Haleckis, kurį mes jau minėjome II knygos dalyje.

Lenkų istoriografijos Lvovo mokyklos atstovas O.Haleckis, darydamas 1930 m. pranešimą apie Vytautą Didįjį lenkų istorikų visuotiniame suvažiavime apie Vytautą Didįjį, pabrėžė, jog

„rytinės Europos istorijoje, ypač senųjų laikų, maža rastume figūrų, kurios žadintų tokį gyvą ir visuotinį įvairių epochų ir įvairių tautų istorikų susidomėjimą, kokį kelia miręs prieš pusę tūkstančių metų Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas“.

Įvertindamas visos Vytauto istoriografijos antkstenius įdirbius ir naujas užduotis, O.Haleckis nubrėžė svarbiausias sritis, tebelaukiančias tyrimų, galinčių bei privalančių aiškinti ir pagrįsti Vytauto ne tik poltinės, bet ir kultūrinės, religinės politikos mastus ir vaisius santykiuose su vokiečiais ir čekais, su jo siekais Livonijoje ir totorių valdomose Rusios bei Ukrainos žemėse, Juodosios jūros pakrantėse, kur Vytautas

„įgijo, nepaisant pralaimėjimo prie Vorsklos, tokią persvarą prieš visas ordas, kokios nebuvo pasiekęs joks Lietuvos valdovas. Jis galutinai užvaldė Juodosios jūros pakrantes iki Dniepro žiočių, ko savo metu nepajėgė padaryti Kijevo Riurikaičiai ir ko vėliaus nesugebės išlaikyti Jogailaičiai. Vytautui valdant vienintelį kartą istorijoje nuo tautų kraustimosi laikų iki pat XX amžiaus imtinai šių pakrančių problema buvo išspęsta krikščioniškojo pasaulio naudai ir čia galime įžvelgti vieną įspūdingiausių sėkmių, nors mažiausiai ištirtų“ (ten pat, p. 162).

Ir vis dėlto O.Haleckis daugiausia skyrė dėmesio Lenkijos ir Lietuvos, Vytauto ir Jogailos santykių aptarimui, iškeldamas naujo istorinių šaltinių pažinimo bei interpretavimo lygio būtinybę.

Senosios istorinių šaltinių interpretacijos, pradedant Krėvos aktu ir kitomis sutartimis 1386-1401 m. laikotarpiu, sukėlė XX a., pasak O. Haleckio, rimtų abejonių. Mes jau esame aptarę O.Haleckio reakciją į anuomet, kaip jis sako, „šviežias Jano Adamso tyrimų išvadas“, atmetančias Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystę teiginius ir anachronistinius „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės“ ir „Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių“ terminus iki XV a. pirmųjų dešimtmečių (žr. knygos II dalį).

Savo ruožtu O.Haleckis iškėlė, mano galva, naują ir perspektyviausią tyrinėjimų kryptį, kuri „liečia jau ne teisinį, o faktinį Lietuvos ir Lenkijos, Vytauto ir Jogailos santykį“.

Nauja kryptis reikalautų palikti nuošalyje ankstesnės istoriografijos dvi kraštutines temas: kas turėjo kam didenės ir kokios (teigiamos/neigiamos) įtakos – Jogaila Vytautui ar Vytautas Jogailai. O.Haleckio teigimu, dera kalbėtį apie unikalų Vytauto ir Jogailos bendravimą ir ilgametį bendradarbiavimą. O šiame kontekste,

„Niekas, mūsų nuomone, neišryškina geriau judviejų ilgamečio, solidaraus bendradarbiavimo, negu žinomas palyginimas, probėgšmais jau minėtas istoriografijoje, bet produktyviai nepanaudotas iliustruojant judviejų neįprastus santykius. O pastarieji buvo nuostabiai panašūs į Algirdo ir Kęstučio santykius.

Kaip žinome, abu didieji Gedimino sūnūs planavo, kad judviejų sėkmingiausieji sūnūs savo ruožtu bendrai valdys lietuvių valstybę, vienas Vilniuje, kitas Trakuose. Ir štai atsitiko taip, kad po ginčų ir nesusipratimų laikotarpio, kurio kruvini įvykiai palyginti greitai nugrimzdo užmarštin, Jogaila ir Vytautas iš tikrųjų kartu ir tarsi bendrai ėmė valdyti, tačiau naujoje, palyginus didesnėje lenkų-lietuvių valstybėje, vienas Krokuvoje, kitas Vilniuje. Kaip Algirdo ir Kęstučio laikais, dabar vyresnis brolis vėl buvo viršesnis už jaunesnį, kurio faktinė įtaka vienok nebuvo mažesnė, juo labiau, kad jų santykiai rėmėsi ne įstatymo raide, o paties gyvenimo reikalavimais.Vėlgi iš tų reikalavimų kilo darbo pasidalinimas, kai vienam atiteko daugiausia Vakarų reikalai, o antram – daugiausia Rytų; daugiausia, bet ne absoliučiai, nes iš esmės, kaip tai su nuostaba tvirtino svetimšaliai, abu jie sudarė vievieningą derinį (obaj stanowili jedno), o tas jų glaudus solidarumas buvo tokia kardinali bendros valstybės gerovės sąlyga, kad kiekvienas jos pažeidimas pražūtingai atsiliepdavo valstybės likimui“ (ten pat, p. 167).

Kaip matome, lenkų istoriko žodžiai gyvai atliepia mūsų cituotiems testamentiniams Vytauto laiškams iš Trakų į Krokuvą Jogailai…

Prieš Antrąjį pasaulinį karą O.Haleckio suformuluotos koncepcijos plėtojimas vėliau nutrūko, nors pats istorikas tikėjo, kad jo pasvarstymai, tolimi nuo iškeltų užduočių išsprendimo, turėtų tik sužadinti diskusijas“ (ten pat, p.168).

Deja, kraštutinai paaštrėję lietuvių ir lenkų priešiškumai po Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimo prie autokratinės J. Pilsudskio Lenkijos valstybės, neigiamai atsiliepė ir lenkų bei lietuvių istorikų tyrimams, kurie neretai įgaudavo vienašališko patriotinio užsiangažavimo atspalvius.

Lietuvos istoriografija tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ne vienu atveju tarsi sugrįžo į XVIII a. publicistinius „lenko ir lietuvio pokalbius“, įrodinėjant, kas daugiau padarė gero ar blogo po tos garsiosios 1385 m. Krėvos sutarties…

Savaime suprantama, kad vėl iš naujo subujojo visos nusenusios idėjos apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos karalystę, apie teisinę, netgi vasališką Lietuvos priklausomybę nuo Lenkijos ir pan.

Reikia pripažinti, kad Krėvos akto panašios interpretacijos gyvos ir šiandien, tad manau ir mums bus ne pro šalį šiek tiek nukrypti nuo titulų nagrinėjimo ir vis dėlto pasiaiškinti, kodėl nusenusios interpretacijos tokios gajos ir nuolatos čia vienur, čia kitur išdygsta.

Pirmiausia tenka pastebėti, jog nemaža dalis istoriografinių interpretacijų iki šiolei tebelieka daugiau ar mažiau susijusios su lenkų senųjų kronikų liudijimais bei vetinimais, kartais – pusiau fantastiniais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.08; 05:25

[1] М. Грушевський. Історія України-Руси. Том IV. Розділ II. С. 3. – tas pat: http://litopys.org.ua/hrushrus/iur40203.htm

[2] Zigmantas Kiaupa. Jūratė Kiaupienė. Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – Lietuvos istorijos institutas (Vilnius), Lituanistikos tyrimo ir  studijų centras ( Chicago). – Vilnius, 1995, p. 271.

Testamentinis Vytauto Didžiojo įspėjimas

Vytauto laiškuose atsakoma aiškiai: Lenkijos valdovas vis dažniau nustojo derinti savo politiką su Lietuvos valdovu, ir štai pasekmės Lenkijai tarptautinėje arenoje:

“Bet kas gero Jums ir karalystei iš to išeis, ak varge! pajusite!..“ (1429, gegužės 3 d.).

Lietuvos istoriografijoje, kiek pastebėjau, įprasta interpretuoti aptariamus laiškus daugiau emociniame, taip sakant, įžeisto Vytauto ir lietuvių bajorų pažeisto orumo lygmenyje, mielai cituojant sakinius apie tai, kad lietuvius ypač įžeidė

„tas skirsnis, kurį aptikome minėtoje Jūsų pasiuntinybės rašto [Romos karaliui Žygimantui I Liuksemburgiečiui] kopijoje, būtent: karūnavimosi atveju minėti [lietuvių] bajorai, pasitikėdami tokiu autoritetu ir garbe, gali išdrįsti po mūsų mirties išsirinkti tokį karalių, kokio norės, neatsiklausę Jūsų Lenkijos baronų…“.

Be abejo, Lietuvos karaliaus savarankiško rinkimo Lietuvoje teisė ypač rūpėjo lietuvių bajorams ir pačiam Vytautui, ir lietuvių pasipiktinimas suprantamas. Tačiau tai tik dalinis Vytauto keliamos problemos klausimas, kurį jis, beje, buvo numatęs išspręsti ir be jokio lenkų baronų sutikimo ar nesutikimo (žr. priedas 1). 

Viduramžių raiteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vytauto testamentinių laiškų patosas ir tikslas, kaip man atrodo, ne titulai ir ne statusai, o judviejų su Jogaila valdomų valstybių likimas, kurio sėkmės garantas yra abiejų valdovų nuo seno puoselėtas bendras abiejų valstybių valdymas, nuolat asmeniškai tariantis ir priimant lemtingus sprendimus.

Laiškuose yra aiškiai išskirta vienos valstybės dviejų dalių terminija „Jūsų karalystė“ (Lenkija“ ir „Mūsų pusė“ (Lietuva). Dėl Lietuvos Vytautas ramus:

„Kitų naujienų neturime, išskyrus tai, kad mūsų pusėje didžiai ramu, taika, ir girdime vien gera“ (1429, gegužės 24).

Didžiausią nerimą Vytautui kelia dramatiški politiniai įvykiai Lenkijos kaimynystėje: husitų sukilimas Čekijoje ir karas žemėse aplink Lenkiją. Lietuvos valdovo nuomone, Jogaila nebesitaria su Vytautu aktualiausiais tarptautiniais klausimais, pasiduoda pašalinių patarėjų įtakai, vadinamajai „naujai Lenkijos tarybai“, kuri iš esmės pairusi ir nebeatlieka savo vaidmens Lenkijoje, pasidavusi vienos grupuotės (kanclerio Jano ir priešiško Vytautui Piotro Šafrancų) diktatui:

„…ko tik tie Šafrancai nori ar pataria, Jūs taip ir darote, ir jų patarimai nusveria, niekuomet neatmetami. Jie taip įprato elgtis, kad nepaiso visuotinių krašto susirinkimų, nenorėdami juose dalyvauti, o jei kada atvyksta, tai tik susirinkimo pabaigoje, kitiems prelatams ir baronams išeinant, ir tuomet visus prelatų ir įtakingesniųjų tarybos narių apsvarstytus ir nutarus sprendimus patys vieni pakeičia ir kitaip apverčia“.

Iš teksto akivaizdu, kad Vytautas turėjo Lenkijos ponų taryboje ir net karaliaus miegamajame savo patikimas „akis ir ausis“:

„O jei kartais [Šafrancai] į susirinimą atvyksta, nenori su kitais tartis, bet laukia, kol kiti išeis, tuomet tučtuojau žengia į Jūsų miegamąjį, pasiryžę su Jumis svarstyti taip, kaip jie nori. O jei, priešingai, jie atvyksta į tarybą, tai tasai pakambarinis sėdi atokiai, įsispraudęs į miegamojo kampą, niekam nepritardamas. Kitiems tarybos nariams iš miegamojo išeinant, jis, pirmiausia pripuolęs prie Jūsų, šnibžda į ausį tol, kol visa, kas tarybos narių buvo nuspresta, pakeičia ir kitaip apverčia. O Jūs paklūstate jų patarimams ir dedatės į širdį, tuos laikydami vertingiausiais, kurie privertė paniekinti mūsų ir ir baronų patarimus. Juk mes jums naudingiau galėtume patarti…“ 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Algimantas Bučys

Vertindamas Lenkijos politiką aktualiausių to meto įvykių kontekste (o Šafrancai buvo husitų, kovojusių su Žygimantu I ir visa katalikškąja Europa šalininkai, Lietuvos valdovas pateikia Lenkijos valdovui savo diagnozę:

“Visame krikščionių pasaulyje auga nemaža Jūsų ir Jūsų karalystės nešlovė“, stengiasi perspėtį Jogailą apie „Jums ir Jūsų karalystei iš to kilsianti pavojų“.

Kitaip sakant, Vytautui skaudu ir rūpi, kad tarp jo ir Jogailos didėja savitarpio nesupratimo plyšys.

Galima būtų manyti, remiantis tradiciniu Lietuvos istoriografijos lietuvišku kanonu, esą Vytautui rūpi tik kuo greitesnis Lietuvos atsiskyrimas nuo Lenkijos, tik Lietuvos valstybinės nepriklausomybės deklaravimas ir siekimas.

Tuo tarpu paskutinieji Vytauto laiškai Jogailai liudija, kad didžiausią nerimą Vytautui prieš mirtį kėlė rūpestis išsaugoti didingą Gediminaičių dinastijos idėją: plėsti Lietuvos valdas ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, prijungiant prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, Lenkijos karalystę, ir bendromis lietuvių bei lenkų karinėmis pajėgomis sutriuškinti agresyvųjį Vokiečių ordiną, jau kelis šimtmečius nuožmiai puolusį ir kolonizavusį slavų ir baltų žemes.

Kuomet Vytautas rašė Jogailai savo paskutinius laiškus, Vokiečių ordino sutriuškinimas (1410 m.) jau buvo praeityje, dabar svarbiausias klausimas buvo dviejų lietuvių sutartinai valdomų dviejų valstybių likimas. Vytauto nuomone, sėkmingą likimą tuometinėje karų ir diplomatinių klastų draskomoje Europoje galėjo lemti tik glaudus, laiko išbandytas ir vienintelis patikimas abiejų valdovų bendradarbiavimas, neįsileidžiant jokių pašalinių poveikių ir įtakų.

Gediminaičių idėjos sužlugdymas

Deja, sprendžiamoji Valdžia jau slydo iš senstančio Jogailos rankų „Jo karalystėje“. Lemtingi sprendimai nebepriklausė nuo senuko karaliaus, kuris net apsiverkdavo žeminamas vyskupo Z.Olesnickio, net laiškai jo vardu, kaip jis atsiprašė Vytauto, būdavo parašomi be jo žinios…

Grandiozinis abiejų Gediminaičių projektas ėmė nebetekti vienijančios ir vieningos abiejų valdovų – Jogailos ir Vytauto – galios. Tarsi numatydamas Abiejų Tautų Respublikos žlugimą po kelių šimtų metų, Vytautas diagnozuoja grėsmingą situaciją:

„To mes iš jūsų nesitikėjome. Tai, kas tik tarp mūsų galėjo būti išdėstyta, paskelbėte svetimoms šalims, nors buvo daugybė galimybių mums per pasiuntinius pranešti. Mylimas broli! Kiek tik ir kokių tik nesutarimų ir nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname, bet pagal tą taisyklę šito nepadarėte“ ( 1249, vasario 17).

Mums šiandieną būtų daugiau negu naivu norėti, kad kažkas po Vytauto ir Jogailos mirčių galėtų pratęsti ar bent išgelbėti dviejų genialių politikų Gedimno anūkų geopolitinį istorinį projektą.

O vis dėlto ir šiandien atsiranda norinčiųjų reanimuoti Gediminaičių idėją. Deja, dauguma politinių dabarties projektų primena greičiau nostalginius norus gyventi praeities didybės palaimoje ir viltyje. Tie bandymai nūnai įgauna tiesiog priešingas prasmes, kuomet šiuolaikinių  geopolitinių ir  politizuotų istorijos projektų (pvz., Intermarium[1]) kūrėjai nori žūtbūt išlaikyti Lietuvą ir Latviją slaviškos (lenkų arba  rusų) tradicinės geopolitinės įtakos  zonoje.

Vienas iš konkrečių dinastinės Gediminaičių idėjos padarinių Jogailos ir Vytauto veikloje buvo galutinis Lietuvos valstybės statuso pakitimas iš Lietuvos karalystės į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kuri tik XV a. įgavo savo titulinį vardą ir teisinį pamatą.

Kitaip sakant, savo tyrime mes nuėjome netrumpą kelią, apžvelgę Lietuvos valdovų titulatūrą rusinų, rusų, lenkų, vokiečių ir lotynų istoriniuose šaltiniuose, ir galime tik patvirtinti pradžioje (II knygos dalis) išdėstytą lenkų istoriko J.Adamso ir lietuvių istorikės Loretos Skurvydytės išvadas:

1) iki  Jogailos persėdimo į Lenkijos sostą, pasak paties J.Adamus išretintų žodžių, „Titulo „Wielkie Księstwo’ [lietuviškai būtų „Didžioji Kunigaištystė” – A.B.] tais laikais iš viso neaptinkame… Ir tiktai 1430 m. galima jį pirmą kartą užfiksuoti”;

2) „Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ (L.Skruvydaitė).

3) „Todėl akivaizdus anachronizmas yra šnekėjimas apie „Wielkie Księstwo litewskie” (”Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę”) anais laikais, tai yra – iki XV a. pirmųjų dešimtmečių“ (Jan Adamus).

Vytauto karūnavimo ceremoniją, kaip žinome, sąmoningai sužlugdė Lenkijos vyskupas Olesnickis ir jo intensyvios 1430 m. intrigos. Po Vytauto mirties abi sąvokos tampa tradicija: „Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi „Magnus Dux Lythwaniae, Russiae, etc.“ Valstybė, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis esąs, tame pačiame akte vadinama Magnus Ducatus Lithuaniae et Russiae.“ (L.Skurvydaitė).

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.04; 06:00

[1] Intermarum (lot. – tarp jūrų; lenk. Międzymorze; Juzefo Pilsudskio po Pirmojo pasaulinio karo sumanyta federalinė ateities valstybė Centrinėje ir Rytų Europoje, kurioje turėjo dominuoti Lenkija. Pagal Pilsudskio sumanymą šią valstybę turėjo sudaryti Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Čekija. Ši federalinė valstybė turėjo būti naujas Abiejų Tautų Respublikos variantas, besitęsiąs nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Genialus dviejų Gedimnaičių valstybės projektas

XIII šimtmetyje prasidėjusi teritorinė Lietuvos valdovų užkariaujamų žemių plėtra pirmiausia į Rytų Europos kraštus (dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas) XIV amžiuje apsivainikavo didžiausios visoje Europoje valstybės sukurimu.

Mes vėliau atskirai aptarsime tą keistą dilomatinės viduramžių retorikos manevrą, kurio dėka XIII a. Lietuvos karalystę nuo XIV a. pražios imta vadinti kunigaikštyste, nors ir su paguodžiamu pompastiniu epitetu – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai atskiras diplomatinis epizodas Lietuvos istorijoje.

Betgi nepriklausomai nuo, kaip imta vadinti nuo XIV a. pradžios Lietuvos karalystę (o ją lenkų kronikose, kaip matysime, imta vadinti ne tik Dižiąja Lietuvos kunigaikštyste, bet ir žymiai paprasčiau – naująja Lenkijos karalystės provincija), joks didžiulės valstybės pavadinimas negalėjo pakeisti jos imperinės struktūros ir tipologijos, kurią ne taip seniai aptarė ir įrodė Z.Norkus savo studioje „Nepasiskelbusi imperija“. Lietuvos istorikai, tikėkimės, ilgainiui atskleis ir išaiškins visą diplomatinės istorijos procesą, pavertusį rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos karalystę, o vėliau ir Lietuvos „nepasiskelbusiąją imperiją“ eiline kunigaikštyste, nors ir su minėtu epitetu „Didžioji“.

Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo tarpu mums svarbu pabrėžti, kad būtent du gediminaičiai XIII a. pabaigoje galutinai įjungė Lietuvos viduramžių valstybę į Rytų ir Vidurio Europos arealą, padovanoję pasaulio geopolitikams dar vieną valstybinės struktūros idėją. Mes ją vadinsime Gediminaičių idėja, nors lenkai iki šiolei vadina Jogailaičių idėja (Idea Jagiellonska), susiedami tiktai su Jogailos dinastija ir tuo susiaurindami ir net sugriaudami pačios idėjos kilmę bei paskirtį.

Turiu galvoje genialų ir vis dėlto, kaip šiandien žinome, per daug  rizikingą dviejų Gediminaičių – Vytauto ir Jogailos – strateginį sumanymą prijungti prie anuometinės didžiulės, jųdviejų tėvų – Kęstučio ir Algirdo – sukurtos Lietuvos imperijos dar vieną teritoriją, o būtent – tuometinę Lenkijos karalystę.

Mano spėjimu, idėjos pamate glūdėjo karaliaus Gedimino politinis credo: plėsti Lietuvos karalystės ribas ne tik ir ne tiek  ginkluotais  užkariavimais, bet ir senoviniu, gerai išmėgintu visoje Europoje dinastinių vedybų keliu.

Puikiai suprantu, kad ši hipotezė tiesiogiai kertasi su Lenkijos kronikose ir istoriografijoje šimtmečiais skelbta fantastine teorija, esą milžiniška Gediminaičių Lietuva svajojo ir veržėsi prisiglausti („amžiams prisišlieti“) prie anuomet mažytės ir susikaldžiusios Lenkijos, kurią valdė svetimšalis Vengrijos karalius, o po jo mirties – tarpusavyję besipešantys regioniniai didikai.

Iš visos tos ilgaamžės istoriografinės mitologijos vis vieną nuolatos kyšo, kaip yla iš maišo, esminis sveiko proto klausimas, kurį labai aiškiai suformulavo įžymus lenkų istorikas H.Lovmianskis (Henryk Łowmiański, 1898 – 1984) savo studijoje „Jogailaičių politika” (Polityką Jagiellonów), kuri buvo parašyta dar tarpukario Lenkijoje, bet cenzūros uždrausta spausdinti ir išleista tik 1999 m. jau po istoriko mirties.

Istoriko klausimas, prilygstantis žinomos pasakos herojaus šūksniui „O juk karalius nuogas!“, skambėjo taip:

„Ar lietuviai tam sukūrė imperiją, kad ją lengva širdimi paaukotų Lenkijai?“[1].

Tą patį sveiko proto klausimą lenkiškajam istoriografijos kanonui kėlė ir ukrainiečių istorikas Gruševskis, susiejęs pagrindinį Krėvoje pasirašytą Jogailos piršlybų aktą su visų pasirašiusiųjų brolių (Skirgaila, Kaributas, Lengvenis) ir pusbriolio Vytauto vieninteliu sumanymu: „pasiekti  Jogailai Lenkijos karūną“[2].

Vytauto dalyvavimas Krėvoje (1385 m. rugpjūčio 14 d.) patvirtinant piršlybų sutartį gali atrodyti keistokas po visų tų išdavysčių, neteisybių, netekčių ir skriaudų, kurias jis buvo patyręs iš Jogailos šeimos nuo pat savo įkalinimo ir tėvo Kęstučio nužudymo (1382 m. rugpjūčio 15 d.)  toje pačioje Krėvos pilyje.

Tai tik viena iš mįslių Lietuvos istorikams, jei prisiminsime dar vieną, gal pirmąją mįslę, kurią pateikė būsimiems istorikams jaunasis Vytautas, dalyvaudamas slapta nuo Kęstučio vadinamoje Dovydiškių „medžioklėje“, kur buvo pasirašyta mūsų jau minėta išdavikiška Jogailos sutartis su Vokiečių ordino magistru prieš Kęstutį. Naivu manyti, kaip mėgina vienas kitas istorikas, gindamas Vytauto vardą, esą jaunas Kęstučio sūnus  dalyvavo medžioklėje, bet nenutuokė, kas iš tikrųjų vyksta Dovydiškėse.

Panašių mįslių galima prisimninti daug daugiau, tačiau rūpi ne jų kiekis, o esmė: visus sunkiai mums suprantamus Vytauto poelgius nuolatos žymėjo gana glaudus, tegu ir slaptas sutarimas ir net bendradarbiavimas su Jogaila.

Ką tai galėtų reikšti, jei Lietuvos istorigrafijoje turime kalnus literatūros apie jaunojo Vytauto kovas su Jogaila dėl savo tėvonijos, valdžios ir t.t.?

Dviejų Gediminaičių strateginis bendradarbiavimas

Mėgindami spėti Jogailos ir Vytauto bendravimo ir prieštaravimų mįsles, galėtume, mano galva, mažiau spėlioti iš „istoriografinės kavos tirčių“, o pasiklausyti paties Vytauto, kuomet jis savo ilgo ir audringo gyvenimo pabaigoje prisiminė ir įvertino savo ir Jogailos santykių esmines nuostatas.

Turiu galvoje priešmirtinius Vytauto laiškus Jogailai. Mano nuomone, tai didingi, daugelį Lietuvos karalystės likimo paslapčių paaiškinantys dokumentai, kurio tekstas ir reikšmė, atrodo, taip ir liko deramai neįvertintas politinės Lietuvos istorijos aprašinėtojų ir aiškintojų. Taigi dar kartą grįžkime prie istorinių šaltinių, įsiskaitykime į vienus iš paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai, kuriuos galima būtų pavadinti dvasiniu Vytauto Didžiojo testamentu.

Vytautas diktuoja pirmąjį laišką (1429, vasario 17) jau po Lucko suvažiavimo (1429, sausis), kuriame įvyko lemtingas lenkų delegacijos susikirtimas su Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi šalininkais, demonstratyviai išvykstant iš Lucko ir išsivežant Lenkijos karalių Jogailą, ką tik pritarusį Vytauto karūnavimi[3].

Neįtikėtina, bet Vytautas nei skundžiasi, nei priekaištauja Jogailai dėl lenkų sužlugdytos Vytauto karūnavimo idėjos bei tvarkos, kurią pasiūlė suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperijos imperatorius ir Vengrijos karalius Zigmuntas I Liuksemburgietis.

Priešingai, galbūt užgniaždamas ameninę nuoskaudą ir interesą, Vytautas rašo, jog esminis dalykas ir savotiška valstybinė tragedija yra ne karūnos klausimas. Pasak jo, ne jis pats, o imperatorius „pradėjo bylą dėl karūnos, apie kurią, Dievas liudininkas, anksčiau nieko nežinojome nei galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme“. Rašoma, be abejo, išlaikant visą valdovo orumą pagal ano meto korespondencijos etiketą. Tačiau paklausykime, ką Vytautas siekia pranešti Jogailai;

„…kai Jo šviesybė [Žygimantas I Liuksemburgietis, trumpai anuomet vadintas Romos karaliumi] primygtinai į mus dėl jos [karūnos bylos]  kreipėsi, atsakėme šitaip tardami: „Pone Karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti, ypač kad esame įprate spręsti kartu su Lenkjos karaliumi ir t.t., mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“.

Mano galva, pastaroji frazė yra tikrasis raktas į valstybinių Jogailos ir Vytauto santykių istoriją nuo pat jaunystės iki žilos senatvės. Tai strateginis raktas, kurį, be abejo, įvairiais metais pakeisdavo skirtingi taktiniai rakteliai, kurių stverdavosi Jogaila arba Vytautas savo asmeniniais interesais.

„Karūnos byla“ čia Vytautui tarsi ne itin rūpi, tad „kuomet Ponas Romos Karalius pasakė norįs pats dėl tos bylos su Jūsų šviesybe kalbėtis, atsakėme: “Tebūnie tai Jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos“.

Toliau Vytautas primena Jogailai, kad

kitą rytą, eidami kaip paprastai pas Jūsų šviesybę, susitikome Poną Romos Karalių su šviesiausiąja savo gyvenimo palydove, stovinčius tarpduryje prie laiptų, kur turėjome eiti. Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo Ponas Lenkijos karalius, su kuriuo tarėmės apie tą reikalą [Vytauto karūnavimą Lietuvos karaliumi]. Jis tam pritarė“. Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su ponia Karaliene“. Tą ir padarėme. O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos karalius pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam [Vytauto karūnavimui] pritariate ir tuo džiaugiatės“.

Toliau nuskamba gana netikėti laiško žodžiai:

Mes lietuviškai Jums tarėme:“Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais ir baronais, ir mes panašiai padarysime“.

Netikėtumas čia toks, kad Vytautas staiga prabyla lietuviškai, nekreipdamas dėmesio į šv. Romos imperatorių ir jo žmoną, kurie, be abejo, negalėjo suprasti, ką Vytautas kalba Jogailai. Viena vertus, tai gana netikėtas poelgis imperatorių poros akivaizdoje, kadangi ne itin derinasi su dvaro etiketo normomis. Atrodo, Vytautas nelabai norėjo rodyti kokią ypatingą pagarbą pompastikos mėgėjui Zigmantui I.

Kita vertus, čia turime dar vieną nuorodą į labai artimus Vytauto ir Jogailos santykius, kumet jiedu naudodavosi aplinkiniams vokiečiams ir lenkams nesuprantama lietuvių kaba, norėdami apsitarti itin svarbiais reikalais ar planais, kurių neturėtų girdėti pašalinės ausys. Plačiai žinomas ir dažnai istorografioje minimas atvejis, kuomet Vytautas su Jogaila, ruoždamiesi lemtingam Žalgirio mūšiui, pereidavo į pokalbį lietuvių kalba, kad aplinkiniai  nesuprastų, ką numato ir nusprendžia abu lietuviai valdovai.

Tas Jogailos ir Vytauto paprotys, kurį galime vadinti paprasčiausiu manevru apsikeičiant ypač slapta informacija ir konfidencialiomis žiniomis, ne kartą užfiksuotas šaltiniuose, nes, matyt, nustebindavo aplinkinius klausytojus.

Mums gi čia svarbu pabrėžti, kad Jogaila su Vytautu nuo seno turėjo ne tik savo daugiau ar mažiau slaptus ketinimus bei planus, kuriuos savaip užšifruodavo lietuvių kalbos žodžiais, nesuprantamais kitiems pokalbio dalyviaims.

Nežinome ir vargu ar sužinosime, ką pamanė ponas Romos Karalius ir jo „šviesiausioji gyvenimo palydovė“, staiga išgirdę Jogailos miegamajame nesuprantamus Vytauto žodžius Jogailai ir tokį pat nesuprantamą jiems Jogailos atsakymą, bet, kita vertus, kodėl mums tai turėtų rūpėti…

Visas tolimesnis šio ir kitų paskutiniųjų Vytauto laiškų Jogailai emocinis ir diplomatinis patosas nukreiptas į vieną pagrindinį Vytauto priekaištą, o greičiau – lemtingą Lietuvos valdovo Vytauto įspėjimą Lenkijos valdovui Jogailai: „mielas broli“, jeigu mes tvarkysime Lietuvos ir Lenkijos reikalus nesitardami, tai yra sulaužydami mūsų prisiimtą ir gal abipusiai prisiektą principą „be vieno pritarimo kitas nieko nedaro“, pasekmės bus liūdnos mudviejų valdomoms valstybėms.

Kodėl liūdnos Lenkijai?

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.06.01; 06:18

[1] Henryk Łowmiański.Polityka Jagiellonska., Poznan, 2006, p. 60

[2] Михайло Грушевський ІСТОРІЯ УКРАЇНИ-РУСИ ТОМ IV. XIV — XVI ВІКИ — ВІДНОСИНИ ПОЛЇТИЧНІ ; cit. ir versta iš: http://libclub.com/G/Grushevskiy/Grushevskiy-242-17.htm, p. 17

[3] Diplomatines intrigas dėl Vytauto karūnavimo ir įvykų Lucko suvažiavime žr. šios knygos I priede.

Krėvos aktas – ne vienintelis Lietuvos karalystę liudijantis šaltinis

Mūsų jau apžvelgti ir dar neapžvelgti (beje, ne kiekybės siekiame) Lietuvos valdovų karališki titulai ir jų variantai bei keitimai, be abejo, buvo visais  bekaralmečiais, sakyčiau, daugiau vidinių dinastijos kovų reikalas, negu tarptautinės diplomatijos ar Europos viešosios nuomonės dalykas. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašiai, kaip šių dienų skaitytojai nedaug ką žino apie Algirdaičių kovas dėl Lietuvos Didžiojo karaliaus titulo, tolimesni nuo Lietuvos vidinių reikalų metraštininkai ir Vakarų kronikų autoriai laikėsi senai įtvirtintos lotynų bei vokiečių šaltiniuose tradicijos tituluoti Lietuvos valdovus karaliais, nepaisant jokių valdžios ar tikybos pokyčių pačioje Lietuvoje.

Antai XV a. pradžioje, tai yra – jau po Jogailos vedybų ir net po Žalgirio mūšio, nuošalesnėje nuo Lietuvos ir net Lenkijos aktualijų vokiškoje Silezijoje (dabar Lenkjos teritorija), cisterų ordino (ordinis Cysterciensis) vienuolyne buvo rašomas 970-1410 m. įvykių sąvadas „Trumpoji Silezijos kronika“ ( lot. Breve chronicon Silesiae ). Įvykius Silezijoje vienuoliai nuolat papildydavo žiniomis apie Lenkiją, Bohemiją (Čekiją), Lietuvą, ir, matyt, XV a. pradžioje atsirado platesnė žinutė apie lietuvių valdovus, dalyvavusius tarptautinėje arenoje.

Kronikos autoriui, kuris naudojo ankstesnes lenkų kronikas, atrodo, buvo  svarbu paaiškinti, kas gi tie lietuviai, kurie labai neigiamai aprašinėjami senosiose lenkų kronikose.

Taigi, Silezijos kronikos sudarytojas, kuris, drįstu manyti, nebuvo skaitęs šiuolaikinių Lietuvos istorikų, labai trumpai papildė savo kroniką dviem žinutėm apie du itin svarbius įvykius Lietuvos karalystėje.

Pirmiausia jis praneša, kad

 1386 Viešpaties Dievo metais „lietuviai ir jų karalius atsivertė į Kristaus tikėjimą“ (Litwani et rex eorum ad fidem convertuntur Cristi[1]).

Akivaizdu, kad sąvado sudarytojas visiškai natūraliai suvokia šio krikšto ceremoniją, kaip lietuvių pagonių karaliaus atsivertimą į kitokią tikybą. Karaliaus titulas čia, kaip ir mūsų anksčiau apžvelgtuose popiežiaus Inocentijau IV laiškuose ( XIII a.), nieko dėtas ir nesikeičia nuo krikšto. Tą patį mes konstatavome lotyniškoje Livonijos dokumentikoje ir vokiečių kronikose, kur lietuvių pagonių karaliaus Mindaugo titulas nepasikeitė nuo to, kad Mindaugas atsivertė į Kristaus tikėjimą.

Čia pat seka antroji informacinė kronikos žinutė.

Silezijos sąvado kronikininkas smulkiau nusako įvykį ir jo reikšmę:

„tasai karalius …atsiversdamas paėmė sau į žmonas Vengrijos karaliaus dukterį, buvo pakrikštytas Krokuvoje tenykščio vyskupo, ir tokiu būdu dar gavo šios karalystės provincinę valdžią“ (qui eciam optinuit regnum eiusdem provincine; ibidem).

Galimas dalykas, pastarasis sakinys turi dar ir kitų viduramžių teisės aspektų, kuriuos nelengva išversti į dabartinę šnekamąją kalbą, tačiau, galima manyti, jog Silezijos kronikos autorius puikiai žinojo, jog Vengrijos karalystė turi savo karūnos provincinę dalį – Lenkijos karalystę, kurią testamento teisėmis į savo valdžią buvo gavęs lietuvių karaliaus žmonos tėvas Vengrijos karalius Liudvikas Didysis po lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo mirties.

Tokiu atveju, Silezijos kronika suvokia lietuvių karaliaus vedybas su Vengrijos karaliaus dukterimi, kaip Lietuvos ir Vengrijos valdovų dinastines vedybas, kurios davė lietuvių karaliaus valdžion atskirą Vengrijos karūnos kraštą  – provincinę [Krokuvos]  karalystę.

1878 metais tapyto Jano Mateikos paveikslo ŽALGIRIO mūšis fragmentas

Tai visiškai nauja ar bent netradicinė Lietuvos istoriografijoje teisinė Jogailos ir Jadvygos vedybų koncepcija, kuri daugel kam gali atrodyti visiškai nepagrįsta ir neįtikėtina, kadangi Lietuvos bei Lenkijos istoriografija visas šių dinastinių vedybų interpretacijas grindžia pirmiausia  Krėvos akte išdėstytomis piršlybų aplinkybėmis, titulais, pažadais, kuriuos, kaip matėme, skirtingai interpretuoja istorikai jau ne vieną šimtmetį.

Tuo tarpu Silezijos kronikos autorius, manau, nebuvo skaitęs Krėvos akto nuorašų ir nepatyrė šimtmetinio istoriografinių nuomonių presingo. Teisinė vedybų pusė jam atrodo visiškai aiški: lietuvių karalius veda vengrų karaliaus dukterį ir gauna savo valdžion Vengrijos karūnos dalį – Lenkijos karalystę, kurią ne vienas anuometinis šaltinis, kaip matėme Vladislovo Lokietkos atveju, vadindavo Krokuvos karalyste.

Gruboka schema, tačiau iš principo atspindi viduramžių dinastinių vedybų tipiškus procesus bei tikslus. Niuansai šiuo atveju Silezijos kronikos autoriui, tolimam ir nuo Lietuvos, ir nuo Krokuvos politinių aistrų bei patriotinių ambicijų, matyt, nelabai svarbūs atrodė.

Galimas dalykas jis buvo girdėjęs, jog lenkų didikai jau buvo suspėję dvylikametę Vengrijos karaliaus dukrelę išsirinkti ir paskelbti „Lenkijos karaliumi“, po to dar Jogailą išsirinkti Lenkijos karaliumi, po to abu „karalius“ apvesdinti, tačiau visos tos diplomatinės gudrybės nuošalesniam stebėtojui galėjo atrodyti tik antraeiliai dalykai galutinio rezultato akivaizdoje: lietuvių karalius dinastinių vedybų dėka tapo Lenkijos karalystės valdovu.

Beje, daugtaškis mano pateiktoje citatoje nereiškia, kad kažką praleidau nepacitavęs. Jis tik žymi, pasak šaltinio leidėjo W. Arndt/o, tuščią vietą, kurioje turėtų būti įrašytas lietuvių karaliaus vardas. Gal autorius nežinojo lietuvių karaliaus pagoniško vardo, tik patį faktą, jog lietuviai ir jų karalius priėmė krikštą. Akivaizdu, jog kalbama apie Jogailą, kadangi pranešama, jog atsivertęs į Kristaus tikėjimą lietuvių karalius gavo Vladislovo vardą.

Dar toliau seka informacinė žinutė, jog 1410 m.

aukščiau minėtas karalius sulaukė triumfo Prūsijoje, nuniokojo kraštą, užėmė daugelį miestų ir tvirtovių, išskyrus Marienburgą. Tame kare žuvo ordino magistras kartu su nesuskaičiuojama daugybe kryžniašių ir kitų svetimšalių riterių“.

Pastarasis pranešimas sileziečiams turėjo būti gerai žinomas ir net skaudus, kadangi 1410 m. prie Vokiečių Ordino prisijungė samdinių sąlygomis Silezijos „riteriai iš daugelio miestų, kiekvienas atsivesdamas nuo 10 iki 52 ietininkų“ [2]

XV a. įrašas Silezijos kronikoje, gal būt  vienas iš paskutiniųjų lotyniškų tekstų, kur dar rašoma apie lietuvių karalius iki atsivertimo į Kristaus tikėjimą. Čia jį priminiau tik tam, kad papildyčiau kol kas itin kuklų šaltinių sąrašą, kurio dokumentai patvirtina lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės titulus iki katalikybės priėmimo.

Turiu galvoje – Krėvos akte minimą, bet istoriografinėse akto interpretacijose (ir net vertimuose) nutylimą Lietuvos karalystę (regnum Litvaniae ).

Dvi epitafijos Jadvygai iš Dlugošo analų apie „sutartimi sujungtas lenkų ir lietuvių karalystes”

Laikui bėgant pagoniškos Lietuvos karalystės prisiminimai blėso ir Lietuvos kaimynų lotyniškuse bei vokiškuose tekstuose, ir pačioje Lietuvoje.

Lemiamą žodį tradicinėje Lietuvos istoriografijoje šiuo atžvilgiu, be abejo, tarė didysis lenkų paleoistorikas Janas Dlugošas (Jan Długosz; 1415 – 1480), kuris savo garsioje kronikoje nepaprastai tiksliai įgarsino XV a. viduryje savo globėjo vyskupo Z.Olesnickio strateginę idėją: panaikinti Lietuvos valstybinį suverenumą ir paversti Lietuvą viena iš Lenkijos karalystės provincijų.

Tuo tikslu ir siekiu Dlugošas iš principo neigė senovės Lietuvos karalystės titulą bei statusą, visur vadindamas ją kunigaikštyste.

Aš nesirengiu čia leistis į Dlugošo raštų vertinimą.

Priminsiu tik tą iškalbingą faktą, kad Jogailos sūnūs ir kiti Jogailaičių dinastijos atstovai buvo ne kartą uždraudę platinti Dlugošo kroniką. Praktiškai veikalas buvo saugomas savotiškame, kaip dabar pasakytume, specfonde, kuriuo naudotis galima buvo tik su specialiu aukščiausios valdžios leidimu.

Taip elgtasi, manau, ne tik todėl, kad Jogailaičius piktino nuolatiniai Dlugošo išpuoliai prieš Jogailą ir jo artimuosius, prieš jo pasirinktas ir, nepaisant lenkų didikų protestų, Lenkijos karalienėmis karūnuotas žmonas ir pan.

Manau, kad Jogailaičių dinastijos atstovams nepriimtina buvo ir esminė Dlugošo nuostata visaip nuvainikuoti ikikrikščionišką Lietuvą, pavaizduoti ją kaip laukinį ar pusiau laukinį kraštą, kuriam „civilizacijos saulę“ atnešė tik Lenkijos įsiūlytas Lietuvos krikštas po Jogailos vedybų su Jadvyga.

Dlugošo darbą tęsė ir kiti paleoistorikai bei lenkų Istorijos Tėvo kūrybingi perrašinėtijai bei kompiliatoriai, kuriems buvo leista naudotis Dlugošo veikalu (Mechovita, Kromeris, M.Belskis ir kt), ir visų jų tekstais patikliai rėmėsi vėlesnieji įvairių šalių istorikai ir beletristai. Dlugošo gerbėjams noriu priminti, jog ir man jis labai patinka dėl tiesaus žodžio sakymo, bet jo vaizdingos plunksnos įtaką nurodo ir patys lenkai.

„Keletą šimtmečių, – jau XIX a. pabaigoje rašė puikus lenkų istorikas ir tekstologas A. Semkovičius, – Dlugošo veikalas maitino lenkų visuomenę, tačiau vietoje jo kiti skynėsi laurus. Dlugošą paprasčiausiai sutrumpino Miechovitas, bet išsunkęs vos kelis pagyrimo žodžius, išdrįso teigti, esą prieš jį – Miechovitą – dar nėra buvę parašytos tikros istorijos […] Nusirašinėjo nuo Dlugošo ir Kromeris, bet ir jis nematė reikalo priminti Dlugošo nuopelnus[3]

Ilgai netruko, ir Dlugošo kronikos istoriniai duomenys, teiginiai ir vertinimai su visais prasimanymais perėjo ne tik į kitas lenkų kronikas (paskutinioji reikšmingesnė parašyta Janko Čarnkiečio [Janko z Czarnkowa, lot. Jancone de Czarnekow; 1320 – 1387], bet ir Naujųjų laikų istoriografijos veikalus.

Ir, žinoma, į populiariausius istorinės beletristikos kūrinius.

Pakanka prisiminti žymų čekų kilmės Lenkijos istoriką Karolį Šajnochą (Scheynoha de Wtellensy; vėliau Karol Szajnocha; 1818 – 1868), kuris nepaprastai išgarsėjo Lenkijoje savo keturių tomų veikalu „Jadvyga ir Jogaila. 1374 – 1413” (Jadwiga i Jagiełło ,1861).

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rinkdamas savo veikalui istorinę medžiagą iš įvairiakalbių istorinių šaltinių Šajnocha turėjo progos akivaizdžai įsitikinti, kaip Dlugošo idėjos ir net prasimanymai su dalykinėmis klaidomis keliauja iš vienos kronikos į kitą, iš vieno autoriaus knygos į kito autoriaus kūrinį. Kiekvieno tomo kiekvienam skyriui pateikęs išsamius komentarus su šaltinių nuorodomis, Šajnocha ne kartą buvo priverstas konstatuoti Dlugošo paklaidų plitimą lenkų istoriografijoje. Nesismulkindami iki atskyrų pavyzdžių dėstymo, atkreipkime dėmesį, kad komentaruose kone standartiškai kartojasi Šeinochos teiginiai: „Visi kronikų autoriai pakartojo Dlugošo žinią ir galiausiai gimė „amžių padavimas”[4] apie…”; „paskui Dlugošą nuėjo visi vėlesnieji istorikai, ypač Naruševičius…” (op. Cit, p.674) ir t.t.

O juk, prisiminkime, Adomas Naruševičius (Adam Stanisław Tadeusz Naruszewicz, 1733 – 1796) buvo, kap žinome, paskutiniojo unijinės Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliaus Augusto Stanisovo Poniatovskio oficialusis istoriografas.

Natūralu, kad per kelis šimtmečius Lietuvos karalystės statusas ir lietuvių ikikrikščioniškų karalių titulai buvo ištrinti ne tik iš lenkų, bet ir iš lietuvių tautos istorinės atminties.

Bet štai kazusas, kuris patvirtina, kad neįmanoma, kaip lietuviai sako, paslėpti ylos maiše.

Rašydamas apie karalienės Jadvygos mirtį Janas Dlugošas ties 1399 m. žiniomis apie karalienės mirtį, vardina įvairius atsiliepimus apie jos nuopelnus ir čia pat įdeda epitafiją, kuri, pasak jo, buvo užrašyta ant jos antkapio.

Štai ką ten galime perskaityti. Jadvyga pavadinama Lenkų žvaigžde ir sakoma, kad šitoji Liudviko dukra (cituoju):

Tarsi sagtis sujungė susipykusias

Lenkų ir lietuvių karalystes nuoširdžia sutartimi.

Pacituosiu ir lenkišką vertimą iš lotynų kalbos, kaip jis pateikiamas naujausiame lenkiškame Dlugošo analų vertime:

Jakby klamra spoila zwasnione krolewstwa

Polakow i Litwinow serdecznym przymierrzem[5]

Lenkų literatūros specialistai šios epitafijos autorystę įvairiai aiškina, bet akivaizdu, kad lenkų poetas, rašęs epitafiją, matyt, iš karto ar neilgai trukus po Jadvygos mirties (1399 m.), visai nuoširdžiai tiek Lenkiją, tiek Lietuvą vadina karalystėmis.

Akivaizdu, kad tuo metu propagandinė Dlugošo ir kitų metraštininkų kampanija dar nebuvo įsibėgėjusi ir, matyt, Lenkijoje vyravo bendras supratimas, kad Jadvygos ir Jogailos jungtuvėmis buvo nuoširdžiai sujungtos dvi karalystės – lenkų ir lietuvių.

Jadvygai skirta epitafija, beje, atkartota Dlugošo analuose ir daug vėliau.

Cituoti ir lotyniškai…

Tiek dėl istorinės ylos, išlindusios iš istoriografinio maišo. Ir ne kur kitur, o paties Dlugošo chrestomatiniame lenkų istorijos veikale…

Ir vis dėlto lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės titulai po Krėvos unijos ėmė sparčiai nykti lotyniškuose ir net vokiškuose šaltiniuose, kuomet juose buvo paliečiama ikiunijinė Lietuvos praeitis.

Paskutinį teisinį tašką čia padėjo, kaip isšsiaiškinome II knygos dalyje, 1414 m. Harodlės sutartis tarp Jogailos ir Vytauto.

Suratyje aiškiai nusakyti abiejų valdovų titulai ir įtvirtintas naujas buvusios Lietuvos karalystės statusas bei titulas atskirame Lietuvos bajorų akte, kur tie bajorai savo parašais patvirtintame „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajorų akte“ sutartinai ir jau oficialiai įteisina naują terminą „Lietuvos didžioji  karalystė“ (Actum nobilum Magni Dukatus Lithuaniae[6]).

Čia, kaip sakoma, nieko nepridėsi nei atimsi.

Nuo to meto galima ir privalu Lietuvos valstybę tituluoti ir vadinti Lietuvos didžiąja kunigaikštyste.

Tačiau neišleiskime iš akių mums labiausiai rūpimo pagrindinio klausimo: kas atsitiko su ankstesniu nepriklausomos Lietuvos karalystės statusu, oficialiai 1413 m. pakeitus Lietuvos karalystės statusą į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės stausą, kai Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila prisiėmė dar ir Lietuvos Aukščiausiojo kunigaikščio statusą bei titulą (Rex Poloniae atque Supremus dux Lithuaniae), o jo pusbrolis Vytautas prisiėmė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio (Magnus dux Lithuaniae) statusą ir titulą?

Ką sau galvojo 1413 m. abu Gediminaičiai, išėję nugalėtojais iš ilgai užtrukusio Lietuvos interregnum politinio ir titulinio chaoso?

Kadangi istoriniai šaltiniai čia, be abejo, tyli ir tylės, pamėginsiu pateikti savo spėjimą.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.26; 15:18

[1] Breve chronicon Silesiae // Scriptores Rerum Silesiacarum. Hg. von G. A. Stenzel. Bd. 1. Breslau, 1835, p. 37.

[2] Voigt (Marienburg, I), p. 266

[3] Aleksander Semkowicz .Krytczny Rozbior Dziejow Polskich Jana Dlugosza ( do roku 1384).Krakow, 1887, p. V.

[4] Karol Szajnocha. Jadwiga i Jagiełło. 1374 – 1413., Warszawa, 1974, t. 2, p. 629. Čia ir toliau m ano versta iš lenkų klb.

[5] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 71. Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos . Aleksander Semkowicz .Krytczny Rozbior Dziejow Polskich Jana Dlugosza ( do roku 1384).Krakow, 1887, p. 5.

[6] Žr. „ Actum nobilium Magni Dukatus Lithuaniae“. In: 1413 m. Horodlės  aktai.( Dokumentai ir tyrinėjimai).- Lietuvos istorijos institutas. Polska Akademija umiejętnosci – Vilnius/ Krakow, 2013, p. 29- 35.

Klaidinantys Krėvos akto vertimai iš lotynų kalbos

Stengiuosi, kaip minėjau, remtis pirminiais istorijos šaltiniais. Tai nėra toks paprastas užsiėmimas, kaip gali atrodyti iš šalies.

Šiek tiek liūdna, šiek tiek gėda, bet ir viltinga, kad bent XXI šimtmečio pradžioje lietuvių istorikai galėjo atvirai, nepriklausomos Lietuvos Prezidento rūmuose, pristatydami pirmąją naujos serijos Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kos do­ku­men­tai knygą (1385 m. rug­pjū­čio 14 d. Krė­vos ak­tas., Vil­nius, Ža­ra, 2002), prisipažinti, kad iki tol neturėjome to­kio šal­ti­nių rin­ki­nio, ku­rį bū­tų pa­ren­gę pa­tys lie­tu­vių is­to­ri­kai.

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Net tą patį Krėvos aktą, saugomą Lenkijoje, lietuviai istorikai žinojo ir galėjo interpretuoti tiktai iš lenkų paskelbtų fragmentų ar lenkiškų vertimų. Situaciją pagerino ir kitas pradėtas leisti serijinis leidinys Istorijos šaltinių tyrimai (redkolegijos pirmininkas A.Dubonis), kurio pirmasis tomas (sudarytas Dariaus Ananavičiaus ir Dariaus Barono) pasirodė 2008 m.

Tačiau kartoju, nežinai žmogus, ar verkti, ar džiaugtis, kai skaitai optimistinius mūsų spaudos pranešimus, jog XXI šimtmetyje pagaliau pir­mą kar­tą per vi­są mū­sų ša­lių is­to­ri­ją lie­tu­vių moks­li­nin­kai ga­lė­jo ty­ri­nė­ti Krė­vos ak­to per­ga­men­tą, savarankiškai at­lik­ti teks­to ver­ti­mą iš ori­gi­na­lo į lie­tu­vių kal­bą ir t.t.

Ir ką gi mes gavome?

Naujausias Krėvos akto vertimas, pažymėtas moksliniu Lietuvos istorijos instituto leidinio indeksu, teikia labai keistą itin svarbios Lietuvos istorijai  teksto vietos vertimą.

Ten, kur lotyniškai rašoma apie Jogailos įsipareigojimą iš savo turtų kompensuoti galimus „abiejų karalysčių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos“ – nuostolius (regnorum utrorumque, tam Poloniae, quam etiam Litvaniae), kažkokiu stebuklingu būdu išnyksta titulas „karalystė“. Vertime vietoje „abiejų karalysčių“ atsiranda šiaip sau „dvi valstybės“, atseit žadama padengti „abiejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – nuostolius“[1]).

Jau minėjau, kad man tokie teksto vartimai nesuvokiami ir nepateisinami nei tekstologiniu šaltiniotyros požiūriu, nei šaltinių vertimo akademinės praktikos normomis. Ypač kai kalbame ne apie kokią nors savo išmanymu istoriko išsiverstą šaltinio citatą kokioje monografijoje ar laikraštiniame interviu.

Čia juk susilaukėme kruopščiai parengto pirmojo leidinio daug žadančioje serijoje „Lietuvos užsienio politikos dokumentai“, galime džiaugtis, kad leidinyje paskelbti dokumentai smulkiai aptariami visais įmanomais aspektais: nurodoma, kad Krėvos akto tekstą sudaro 26 eilutės, kuriose tilpo 560 lotyniškų žodžių, ir visas tas tekstas surašytas tamsiai rudu rašalu ant neišvaizdaus vidutinės kokybės pergamento (op. cit., p. 39). Specialistai kruopščiai ir kantriai aptarė dokumentą ir jo  nuorašą paleografiniu požiūriu. Aiškinosi rašto grafinę išvaizdą ir estetinį jo vaizdą, lyginant su įvairiais kitais epochos dokumentais, siekiant ką nors konkretesnio pasakyti apie aktą surašiusį asmenį ir aplinką, iš kurios jis galėjo būti“.

Atidžiai išnagrinėta mažųjų ir didžiųjų raidžių rašyba, atskirų raidelių užrašymai ir net raidžių pradžios užrašymo ypatybės ir t.t., svariai įrodant, kad dokumentas nėra vėlesniųjų laikų falsifikatas ir tikrai „neprieštarauja XIV a. paskutinio ketvirčio dokumentų puošybinėms tendencijoms.

Taigi naujieji tyrimai neneigia akto parašymo datos (1385), tačiau chronologiškai griežtai jos ir neapriboja. Likdama mokslinio tikslumo stovykloje, paleografinę analizę Rūta Čapaitė užbaigia išvada, jog rašto tyrimas „neneigia akto parašymo datos (1385 m.), tačiau chronologiškai griežtai jos ir neapriboja. Tokia rašto grafika ir estetika šaltiniuose sutinkama ir anksčiau, ir vėliau“(op. cit., p.). Maža to leidinyje pateikiam nuodugni Rimšos studija, kurioje aptariami neišlikę, bet buvę prie dokumento prikabinti aktą pasirašiusių Vytauto, Kaributo, Skirgailos, Lengvenio, Jogailos antspaudai ir užrašai juose pagal išlikusius piešinius etc.

Ir štai toje, kaip sakoma, mokslinio  medaus statinėje akį rėžia deguto šaukštas – konkreti lotyniškai užrašyta titulinė formulė „regnum“ (karalystė) išverčiama į lietuvių kalbą, išmetus karalystės titulą

Kitaip sakant – abi karalystės – tiek  Lietuvos karalystė, tiek Lenkijos karalystė netikėtai paverčiamos valstybėmis… be jokio titulo!

Šitoks istorinio dokumento teksto vertimas niekaip nepateisinamas. Bet vėlgi, nebūčiau linkęs kuo nors kaltinti puikios vertėjos Eugenijos Ulčinaitės, juoba kad ir čia už jos pečių stovi, ko gero, vis ta pati  anachronistinė tradicija, kurią jau esame aptarę, kalbėdami apie karalių titulus dalinančius arba atimančius istorikus.

Čia būtina pastebėti, kad šitaip Krėvos aktas dažniausiai verčiamas į lenkų kalbą nuo seno. Beveik visuose Lenkijos mokyklų vadovėliuose ir interneto svetainėse pateikiamas senasis, XX a. pradžios H.Mosnickio vertimas iš jo 1919 m. išleistos knygos „Unia Litwy z Polską. Dokumenty i wspomnienia“ (Warszawa- Lublin- Lodz), kur matome jau standartu paverstą Lenkijos ir Lietuvos karalysčių „perdirbimą“ į šiaip sau valstybes“, nors Mosnickis išsisuko iš viso be jokio titulavimo ir net be žodžio „valstybė“, atseit, „kaip Lenkija, taip ir  Lietuva“ (tak Polska, jak Litwa ), ir… amen…

Jokių karalysčių – nei Lietuvos karalystės, nei Lenkijos karalystės.

Krėvos aktas –  Lietuvos karalystę liudijantis dokumentas

Sunku suprasti tokias ir panašiais šaltinių vertimo machinacijas.

Kiekvienas vertimas, mano galva, tėra vertėjo sąžinės, kompetencijos ir talento kūrinys, negalintis atstoti originalo. Anksčiau, kaip minėta, lietuvių istorikų tyrimus greta visokiausių cenzūrų pančiojo dar ir tas faktas, kad tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje jiems tekdavo neretai rašyti Lietuvos istorijos puslapius be realios galimybės pamatyti istorinių šaltinių ir dokumentų originalus, o Krėvės aktas lietuviams iš viso nebuvo rodomas, tad visi versdavosi lenkiškais vertimais.

Dabar gavome prieigą prie originalo, o nusenusių vertimo standartų neatsikratome.

Nežinia, kiek ilgai lenkų ir lietuvių istorikams tradicionalistams pavyks blokuoti savo leidiniuose teisingus šaltinių vertimus, ir jų vietoje brukti nusenusias arbai tendencingai palaikomas klišes, verčiant Lithuanian regnum (Lietuvos karalystė) į Lietuvos „valstybę“, „kraštą“ ar „kunigaikštystę“ ir pan.

Galima tik karčiai pasiguosti, kad teisingi ir adekvatūs originalui Krėvos akto vertimai jau ima vis dažniau rodytis kitomis kalbomis.

Antai, lenkų teisės istorikas Grzegorz Kazimierrz Walkowski neseniai paskelbė Krėvos akto naują vertimą tiek į lenkų kalbą, tiek į anglų. Ir abiem atvejais išvertė mus dominančią akto pastraipą korektiškai, neatsižvelgdamas į jokią politinę ar istoriografinę konjunktūrą Lenkijoje ar svetur.

Vertime į lenkų kalbą skaitome „królestw obu, tak Polski, jak i Litwy“.

Analogiškai anglų kalba – „both Polish and Lithuanian Kingdoms.[2]

Mūsų artimiausi kaimynai baltarusių istorikai taipogi vis dažniau atsisako lenkiško vertimo kalkių ir patys verčia Krėvos tekstą iš lotyniško originalo. Anksčiau baltarusių istorikai teikdavo vertimus iš lenkų kalbos ir, žinoma, juose nebuvo vietos „Lietuvos karalystei“, „Lietuva“ ir tiek.[3].

Džiugu, kad mūsų dienomis Baltarusijos istoriografijoje teises įgauna korektiškas Krėvos akto vertimas, kur skaitome apie „abi karalystes, tiek lenkų, tiek lietuvių“ (абодвума каралеўствамі, як Польшчай, так і Літвой[4])…

Kada mūsų nepriklausomoje Lietuvoje bus atsisakyta klaidingų vertimų ir atstatyta tekstologiškai teisinga, neiškraipyta Krėvos akto tekste užfiksuota Lietuvos karalystės titulatūra šiuolaikinės Lietuvos leidiniuose, elektroninėse enciklopedijose ir įvairių mokyklų vadovėliuose bei rekomenduojamų skaitinių publikacijose, deja, sunku pasakyti ir net įsivaizduoti.

Kol kas ir Lietuvos istorijos instituto akademiniuose leidinuose, ir viešoje erdvėje dauginamas tas pats nekorektiškas Krėvos akto vertimas, kur atkakliai nutylima ir slepiamas „Lietuvių karalystės“ titulas, teikiant vietoje jo nieko nesakančią abstrakčią klišę „Lietuvių valstybė“.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.24; 15:00

[1] 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.22.

[2] Union in Kreva 1385 A.D. Translation from Latin into English Walkowski Grzegorz Kazimierz, 2013. Cit. pagal: http://polishkingdom.co.uk/unionkreva.html

[3] Pvz., Minske  rusų kalba 2012 m. pradėtoje leisti chronologinėje  monografijų serijoje „Istorija velikogo kniažestva litovskogo ot  roždenija do liublinskoj uniji (1236 -1569), ili 333 goda borjby za vozvyšenije i vyžyvanije“ pateikiami dokumentų priedai. Penktoje serijos knygoje „Jogailo i vitovt – borjba za vlastj (1382 – 1392) radame Krėvos akto  tekstą lenkiškai, žinoma, be „Lietuvos karalystės“, ir vertimą į rusų  kalbą pagal tradicinę lenkišką klišę (lenk. „tak Polska jak Litwa“ =  „как Литва, так и Польша“ rusiškai), p. 154-155.

[4] Naują vertimą speciai internetinei svetainei padarė A. Lickevičius (А. Ліцкевіч).Cit. pagal: starbel.narod. ru. http://archive.today/baDH

Krėvos sutarties dalyvių titulai ir juridiniai statusai (nuotakos pusė)

Viduramžiais titulai, o ypač valdovų titulai, buvo daug rimtesnis ir svarbesnis dalykas, negu mums šiandien atrodo. Neretai titulas lemdavo lemtingus posūkius valstybės raidoje. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys (Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keisti dalykai Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo istorijoje prasidėjo kaip tik nuo titulų painios įvairovės, kurią čia būtina trumpai priminti.

Lenkijoje po kelių šimtų metų dalinių ksionžentų (ksiąžęta, ducis) tarpusavo vaidų bei kovų XIV a. antroje pusėje sustiprėjo valstybinės vienybės siekis, kurį galutinai įkūnijo Kazimieras Didysis (Kazimierz III Wielki; 1310 – 1370), tapęs ketvirtuoju per visą tautos istoriją legitiminiu visos Lenkijos karaliumi ir Lenkijos karalystės juridinio statuso atkūrėju (žr. knygos IV dalį).

Tačiau Kazimieras Didysis, nepalikęs vyriškos giminės paveldėtojų, pats prieš mirtį atidavė Lenkijos sostą svetimšaliui ir kitataučiui  valdovui, o būtent – savo sesers Elžbietos vyrui Vengrijos karaliui Liudvikui I (pranc. Louis Ier d’Anjou; vengr. Nagy Lajos, lenk. Ludwik Węgierski, Andegaweński ; 1326 – 1382), nors dar buvo Lenkijoje  gyvų Piastų dinastijos palikuonių.

Lenkija atsidūrė kaimynų valdovų rankose.

Maža to – jau mirties patale gulėdamas Kazimieras Didysis padovanojo savo anūkui Kazimierui Slupskiui Sieredžiaus, Lečynės ir Dobrynės žemes (Sieradzkiej, Łęczyckiej i Dobrzyńskiej) su visais miestais, o tai reiškė faktišką Mažosios Lenkijos atskėlimą nuo Didžiosios Lenkijos, valstybės teritorinė vienybė buvo suskaldyta. Taigi, po Kazimiero Didžiojo mirties Lenkiją ėmę valdyti svetimšaliai, atvirai kalbant, valdė ją labai prastai. Mūsų minėtas Liudvikas Anžujietis, gavęs iš savo dėdės Kazimiero Didžiojo sostą, nesiteikė net gyventi Lenkijoje, kurios, pasak jo, „oras jam buvęs per atšiaurus“.

Pats Liudvikas I iš tėvo pusės buvo garsios prancūziškos Anžu dinastijos atstovo Vengrijos karaliaus soste Karolio I (pranc. Charobert d’Anjou-Sicile; vengr. Károly Róbert; 1288 – 1342) sūnus. Bet galima spėti, kad ne vien dėl garsios dinastijos ar giminystės ryšio paskutinis lenkiškos Piastų dinastijos valdovas Kazimieras Didysis dar 1336 m. pažadėjo atiduoti Lenkijos karaliaus sostą Vengrijos karaliui. Lenkijos karalystės sosto teisių perdavimas Vengrijos karaliui buvo savotiškas atlygis už karinę, diplomatinę bei finansinę Vengrijos pagalbą Lenkijai. Vengrija su savo aukso kasyklomis tuo metu jau buvo tapusi įtakinga Europos valstybe, tad Kazimieras Didysis ne kartą rėmėsi Vengrijos karaliaus parama savo karuose su rusinais ir vokiečiais.

Taigi, vos tik bevaikis Kazimieras mirė, Lenkijos sostas atiteko Liudvikui I, kuris skubiai atvyko į Lenkiją ir iš karto buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, prisidėdamas (nuo 1370 m) Lenkijos karaliaus titulą prie savo itin turtingos titulatūros – Vengrijos, Dalmatijos, Chorvatijos, Ramos, Serbijos, Halicjos, Lodomero, Komanijos, Bulgarijos, Lenkijos karalius, Salerno kunigaikštis, Montte Sant Angelo valdovas…

Užsidėjęs Lenkijos karaliaus karūną Liudvikas tuoj pat grįžo į Vengriją, su savim išsiveždamas visas Lenkijos karalystės regalijas, idant lenkams nekiltų pagundos karūnuoti kokį kitą pretendentą. Lenkiją paliko valdyti regentės teisėmis (iš lot. regens – valdantis; nesančio monarcho valdžią vykdantis) savo motinai Elžbietai Lokietkienei (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380), tarp kita ko, kaip minėjom, Lietuvos karaliaus Gedimino dukters, nuo 1333 m.  Lenkijos karalienės Aldonos Onos Gediminaitės (apie  1309- 1339), anytai[1].

Maža to – Liudvikas dar nurėžė nuo Lenkijos teritorijos Silezijos žemes, prijungęs prie Vengrijos karalystės. Neužmirškim, jog prieš tai ne kas kitas, o Kazimieras Didysis atidavė Kryžiuočių ordinui visą Pamarį su miestais ir priėjimu prie Baltijos jūros. 

Lietuvos Karalystės pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, kaip rašo lenkų istorikas, „pakanka prisiminti, kad valdant senos prancūzų grafų Anžu (Kapelingų) dinastijos atstovams, Lenkijos karalystė buvo maža valstybėlė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neužtikrintais Kujavais, Dobžynės ir Vielunos žemėmis, o jai grėsė iš Vakarų Liuksemburgų dinastija, iš Pietų – Kryžiuočių ordinas, iš Rytų – lietuvių ir totorių antpuoliai, be to – valstybė buvo nuniokota pilietinio karo Didžiojoje Lenkijoje“[2]

Savo ruožtu, kai mirė Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas I, Lenkiją oficialiai vis dar valdė  Liudviko paskirti regentai – jo paties motina Elžbieta Lokietkienė (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380) ir kiti du Liudviko I statiniai, neturėję, savaime suprantama, Lenkijos karaliaus titulo. Teisiniu požiūriu Liudviko motina niekados nebuvo Lenkijos karaliene, o Lenkiją valdė Liudviko pavedimu kaip regentė.

Lenkijoje prasidėjo interregnum laikotarpis, ne itin ilgas, bet kupinas įnirtingų tarpusavio kovų dėl vieno ar kito pretendento teisės atsisėsti į Lenkijos karaliaus sostą.

Čia būtina pažymėti, kad Krėvos sutarties neakivaizdinė dalyvė ir Jogailos piršlybų delegacijos adresatė Elžbieta Bosnietė, nuotakos Jadvygos motina, pas kurią keliavo į Vengriją lietuvių ir lenkų atstovai, taipogi niekados nebuvo karūnuota Lenkijos karaliene, kaip ir regentė Elžbieta Lokietkinė.

Taigi Krėvos sutartyje Elžbietai Bosnietei suteiktas titulas buvo gana dekoratyvus, diplomatiškai pagražintas: „Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karalienė“ (…dei gracia Regina Ungarie, Poloniae, Dalmacie etc.).

Kita vertus, diplomatinės retorikos srityje ir Elžbieta Lokietkienė, ir jos marti Elžbieta Bosnietė mėgdavo pavadinti save „Lenkijos karaliene“ (regina Poloniae). Šiuo požiūriu Elžbietos Bosnietės titulavimas Krėvos akte „Lenkijos karaliene“ psichologiškai, bet ne teisiškai pateisintas lygiai taip pat, kaip Jogailos titulavimas tame pačiame akte slaviškos kilmės titulu „Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum).

Tuo tarpu pačios nuotakos titulas Krėvos akte yra nusakytas bene tiksliausiai juridiniu požiūriu – kreipiantis į motiną, jos duktė Jadvyga  vadinama „Lenkijos karaliene“:

„ …Šviesiausia valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didijį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingą ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę“ (pro tanto saluberrimo misterio suscipiat vestra maiestas eundem dominum Jagallonem magnum ducem in filium et inclitissimam principem Hedvigim filiam vestram carissimam, reginam Poloniae, sibi in legitimam consortem copulantes. – vert. E.Ulčinaitės).

Deja, ir Jadvygos titulas Krėvos akte nebuvo preciziškai tikslus.

Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae)

Vengrijos ir Lenkjos karalius Liudvikas I neturėjo sūnų, bet mirdamas paliko tris dukteris, kurios, deja, negalėjo sėsti į Lenkijos karalystės sostą, kadangi Lenkų tradicijos draudė sodinti į Lenkijos valdovų sostą moteriškę.

Minėtos Lenkijos interregnum laikotarpio sumaištys ir kovos iš dalies sustiprėjo kaip tik dėl to, kad visų trijų Lenkijos dalių – Mažosios Lenkijos su Krokuvos centru, Didžiosios Lenkijos su Gniezno centru, o taip pat nepriklausomos Mazovijos – didikai nesutarė ne tik dėl būsimo Lenkijos karaliaus kandidatūros, bet ir dėl Liudviko I dukterų teisės karaliauti Lenkijoje.

Pats Liudvikas vienu metu buvo numatęs atiduoti abu Vengrijos ir Lenkijos sostus vyresniajai dukrai Marijai, kurią buvo pažadėjęs išleisti už šv. Romos imperatoriaus Karolio IV sūnaus Žygimanto Liuksemburgiečio, kuris, beje, pagal motinos liniją buvo Lietuvos karaliaus Gedimino proanūkis, Aldonos Gedminaitės anūkas.

Medininkų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau Liudvikui I mirus, našlė Elžbieta Bosnietė skubos tvarka, kitą dieną po vyro laidotuvių, surengė dvylikametės Marijos karūnavimą „Vengrijos karaliumi“. Toks titulas buvo pirmą kartą Vengrijos istorijoje suteiktas moteriškei, siekiant, ko gero, pabrėžti jos monarchiškas teises ir užkirsti kelia Zigmunto Liuksemburgiečio pretenzijoms į Vengrijos karaliaus sostą. Mažametės Marijos karališkąją valdžią, be abejo, perėmė ir vykdė regentės teisėmis ne kas kitas, o Elžbieta Bosnietė.

Elžbieta Bosnietė, kaip minėta, niekados nebuvo karūnuota nei Vengrijos, nei Lenkijos karaliene, tačiau atkakliai kovojo, kad jos dukterys paveldėtų sostus: Marija – Vengrijos, o Jadvyga – Lenkijos.

Vengrijos karaliumi karūnuotos Marijos vedybos su kokiu nors įtakingu Europos valdovu sunkiai sekėsi. Pradžioje motina savo keturiolikmetę dukterį Mariją (1371 – 1395), kuri jau buvo vaikystėje pagal sutartį sutuokta su Zigmuntu Liuksemburgiečiu, sutuokė 1385 m. balandžio mėnesį „neakivaizdiniu“ būdu (nedalyvaujant jaunikiui) su Prancūzijos karaliaus Karolio V sūnumi Liudviku Orleaniečiu. Deja, niekas vedybų nepripažino, o Marijos tėvo pažadus prisimindamas šaunusis Zigmuntas Liuksemburgietis, su kuriuo vėliau tiek visokių keistų derybų turėjo Vytautas ir Jogaila, ryžtingai įsiveržė su savo kariuomene į Vengriją ir, nepaisydamas Elžbietos protestų, pats 1385 m. lapkričio 11 d. vedė jau „ištekėjusią Mariją“…

Elžbieta Bosnietė nepasidavė ir pasikvietė į pagalbą Neapolio karalių Karolį III (Carlo III di Napoli,; 1345 – 1386). Gaila, bet ji nenumatė, kad Karolį III palaikys jos priešai Vengrijoje, Dalmatijos ir Kroatijos baronai, kurie atvykusį Karolį paskelbė Vengrijos karaliumi Karolio II vardu, kaip vyriausiąjį Anžu dinastijos itališkos atšakos atstovą. Išgirdęs apie Karolio atvykimą į Vengriją, naujais Marijos vyras Zigmuntas Liuksemburgietis skubiai sugrįžo į Bohemiją (Čekiją), o Karolis atžygiavęs nuvertė nuo sosto, jo įsitikinimu, neteisėtą „Vengrijos karalių Mariją“, ir pats buvo karūnuotas Vengrijos karaliumi 1385 m. gruodžio 31 d., dalyvaujant nelaimingoms ir pažemintoms Elžbietai Bosnietei ir jos dukrai Marijai.

Tačiau Elžbieta Bosnietė nenorėjo pasiduoti ir šį kartą. Netrukus ji pasikvietė naująjį Vengrijos karalių į svečius į savo rūmus, o ten atvykęs (1386 m. vasario 7 d.) patiklusis Anžujietis, vos kelis mėnesius pakaraliavęs Vengrijoje, buvo Elžbietos meilužio vengro Mikolajaus Garos ir jo bendrininko Forgačo nudurtas Bosnietės apartamentuose, pačiai Elžbietai, kaip praneša metraštininkai ir istorikas beletristas K.Šajnocha, dalyvaujant ir šaukiant: „Gerai rėžk, Forgačai, gausi Gimešą ir Gačą!“ Nežinau, ar gavo Forgačas valdyti žadėtus už žmogžudystę miestus, bet pačiai Elžbietai viskas baigėsi kraupiai, nes perdurtasis Karolis II Vengrietis mirė nuo žaizdų, o gal tiesiog buvo pribaigtas vasario 24 d. Tiesa, po Karolio II pašalinimo, keturiolikmetė Marija vėl buvo sugrąžinta į Vengrijos karaliaus sostą, o jos motina Elžbieta Bosnietė toliau valdė Vengriją regentės teisėmis, nenujausdama savo šiurpaus tragiško likimo [3]

Savo oficialaus vyro Zigmunto pagaliau išvaduota Marija (vėlgi kraupoka istorija) tarsi iš anksto atkartojo būsimąją Jadvygos mirtį: dvidešimt ketverių metų Mariją mirė 1395 m. gimdydama, kartu mirė ir naujagimis kūdikis.[4]

Kodėl suminėjau visus šius įvykius Vengrijoje ir jų tikslias datas?

Norėjau, kad skaitytojas lengviau įsivaizduotų istorinę aplinką, kurioje tuo pačiu metu, tais pačiais mėnesiais Lietuvoje ir Lenkijoje vyko pasirengimai ir derybos dėl Jogailos vedybų su jaunesniąją Elžbietos Bosnietės dukterimi ir Marijos seserimi Jadvyga:

1384 m. pas Jogailą atvyksta speciali lenkų ponų delegacija su pasiūlymu vesti Jadvygą; 1385 m. sausio 18 d. Jogailos ir Jadvygos vedybų reikalu į Krokuvą atvyko Jogailos brolio Skirgailos vadovaujama delegacija; 1385 m. kovo pražioje lietuvių ir lenkų delegacija vyksta į Vengriją pas Elžbietą Bosnietę ir gauna jos sutikimą vedyboms; 1386 m. sausio 11 d. Mažosios Lenkijos atstovai susitinka su Jogaila Volkoviske ir pakviečia į Liubšiną, kur vasario  2 d. lenkų šlėktos suvažiavime jis paskelbiamas išrinktu kandidatu į Jadvygos vyrus ir Lenkijos sostą; vasario 12 d. Jogaila iškilmingai įjoja į Krokuvos karalių rūmus Vavelyje; vasario 15 d. pats Jogaila ir keli jo giminaičiai iš palydos pakrikštijami katalikais, kiti giminaičiai atsisako katalikiško krikšto, kadangi jau yra priėmę krikštą graikų pravoslaviškomis apeigomis; vasario 18 d. arkivyskupas Bodzanta sutuokia trečią dešimtį įpusėjusį Jogailą su dvylikamete Jadvyga; kovo 4 d. įvyksta iškilminga Jogailos karūnavimo ceremonija, ir Jogailai uždedama ant galvos skubiai pagaminta karūna, kadangi senoji Lenkijos karalių karūna, kaip sakyta, buvo Liudviko išsivežta ir liko Vengrijoje, kur, atrodo, pradingo be pėdsako.

Sakytum, viskas tuo ir pasibaigė, tačiau… Jogailai tai buvo tik pradžia galutiniam ir teisėtam įsitvirtinimui Lenkijos karaliaus soste.

Visos vėlesnės problemos buvo susijusios su pačios Jadvygos statusu Lenkijoje ir jos titulu.

Lenkijoje atsikartoje Jadvygos sesers Marijos istorija.

Lenkų didikai, panašiai kaip Vengrijos baronai, nenorėjo sutikti, kad Lenkijos karaliaus soste sėdėtų moteriškė. Liudvikui I ir Elžbietai Bosnietei teko per kelis kartus įvairiomis progomis dėrėtis ir dosniomis privilegijomis nusipirkti lenkų ponų balsus, kad jie sutiktų vienai ar kitai Vengrijos karaliaus Liudviko I dukterei pripažinti teisę į Lenkjos karaliaus sosto paveldėjimą. Papirkimo formos buvo įvairios: pirmiausia  lengvatos lenkų ponams (gerokai sumažinta lenkų šlėktos duoklė karaliui ir visiškai atšaukta šlėktos prievolė eiti karinę tarnybą už Lenkijos ribų). Savo ruožtu lenkų šlėkta, pasimokiusi iš Liudviko I karaliavimo laikų, išsidėrėjo, kad Lenkijos sostą paveldėjusi Liudviko I duktė turės pastoviai gyventi Lenkijoje. 

Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pradžioje pirmiausia turėta galvoje vyriausioji Liudviko I ir Elžbietos Bosnietės duktė Kotryna, bet ši pasimirė septintus metus eidama (1377). Vėliau kandidate buvo numatyta Marija, bet galiausiai, po atkaklių lenkų šlėktos tarpusavio ginčų bei vaidų, buvo pasirinkta Slovakijoje gimusi Liudviko I duktė Jadvyga su sąlyga, kad ji nuolatos gyvens Lenkijoje.

Taigi jaunutė Jadvyga (vengr. Anjou Hedvig, lenk. Jadwiga Andegaweńska; 1372 – 1399), dar Vengrijoje jai gyvenant, jau buvo tituluojama Vengrijos ir Lenkijos karaliaus dukterimi (Hedvigis filia regis Ungarie et Polonie). Vėliau, kuomet jos motina našlė Elžbieta Bosnietė apsisprendė Jadvygai atiduoti Lenkijos valdymo teises, nepilnametė mergaitė gavo naują heres Polonie (lot. Lenkijos paveldėtoja) titulą[5], nors anksčiau jai buvo numatytas Vengrijos sostas ir Jadvyga buvo tituluojama Vengrijos paveldėtoja (heres Ungarie )[6]

Šiaip ar taip po ilgų derybų su Lenkijos didikais, reikalavusiais, kad Jadvyga apsigyventų Lenkijoje, dešimtmetė Jadvyga atvyko į Lenkiją ir 1384 m. rudenį buvo lenkų arkivyskupo karūnuota, gaudama oficialų titulą Hedvigis Dei Gracia Rex Poloniae (Jadvyga iš Dievo malonės Lenkijos karalius), lygiai taip kaip jos vyresnioji sesuo Marija buvo tapusi „Vengrijos karaliumi“ .

Galima būtų pasišaipyti iš keblios situacijos, kai Lietuvos valdovas turėjo vesti „Lenkijos karalių”, o dešimtmetis/dešimtmetė „Lenkijos karalius” turėjo ištekėti už Lietuvos valdovo. Tačiau lenkiška tvarka buvo nediskutuojama. Panašioj sitacijos vėliau atsidūrė ir Steponas Batoras, kuomet jam piršo „Lenkijos karalių” Oną Jogailaitę. Skirtumas tik toks, kad šį kartą nuotaka buvo vyresnė už jaunikį[7]. ….

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

2017.05.16; 19:38

(Bus daugiau)

[1] Plačiau apie Lenkijos karalienę Aldoną Oną Gedminaitę, pirmąją Kazimiero Didžiojo žmoną žr.: Rudzki Edward. Polskie królowe. t. I. Žony Piastow i Jagielonow. Warszawa, 1985, p.23-29

[2] (Kuczynski, Sienkiewizc, p. 39).

[3] Po Karolio II nužudymo prasidėjo sukilimas prieš Elžbietos Bosnietės valdžią Chorvatijoje. 1387 m. vasarą ją pačią kartu su Marija pagavo keliaujančias nužudyto Karolio šalininkai ir įkalino vaizdingoje Kroatijos pilyje Novigrade. Kadangi Zigmantas Liuksemburgietis žygiavo jų gelbėti, bet per daug neskubėjo vaduoti nei uošvienės, nei žmonelės, greitesnė pasirodė kerštingoji Karolio našlė neapolietė Margarita, nuo pat pradžių prieštaravusi vyro sumanymui sėsti į Vengrijos sostą. Jos paragintas chorvatas sargybinis, turėjęs saugoti abi belaisves, įėjo į pilies kambarį ir Marijos akyse pasmaugė (1387 m. sausio 17 d.) jos motiną Elžbietą Bosnietę. Kitą dieną jos lavonas buvo demonstratyviai pakabintas pilies bokšte, skelbiant, kad tas pats likimas laukia ir dukters Marijos, jei gelbėtojai nepasitrauks nuo pilies. Šitaip kraupiai baigė savo audringą gyvenimą Jogailos pirmoji uošvė Elžbieta Bosnietė.

[4] Lenkų rašytojas istorikas Ježy Jankovskis (Jerzy Jankowski ;1937–2001), rinkęs šaltinių duomenis Lenkijos monarchinių dinastijų kilmės bei degradacinio nuosmukio tyrimams, tvirtina, jog „Anžu dinastijos būdingas bruožas buvo itin greitas ištisų dinastijos atšakų išmirimas. Galima su didele tikimybe pripažinti (Można z dużym prawdopodobieństwem przyjąć), kad karalius Liudvikas buvo apsikrėtęs sifiliu (król Ludwik był zarażony syfilisem), nes paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido atsiskyręs vienuolyne, o kronikos autorius rašė, jog tuo metu sirgo raupsais. Raupsai čia tikriausiai niekuo dėti, nes Europoje jie jau pradėjo nykti. Liudviko susirgimas buvo greičiausiai paveldima liga, kurią jam perdavė tėvas, Karolis Robertas, taipogi savo gyvenimo pabaigoje neapleisdavęs pilies kambarių. Atrodo, kad Karolį Robertą užkrėtė jo antroji žmona Beatričė Liuksemburgietės 1317 m., kadangi jo nesantuokinis sūnus, gimęs iki šios datos, sulaukė šešiasdešimties metų amžiaus, kai tuo tarpu kiti jo vaikai, išskyrus Liudviką, mirdavo ankstyvoje jaunystėje. Jauname amžiuje ir be palikuonių mirė ir Liudviko dukterys: Koryna, Marija ir Jadvyga.[…] Sifilis tapo ir Jogailaičių giminės liga, nes pasireiškė būtent trečioje kartoje tarp Kazimiero Jogailaičio sūnų“ (Plačiau žr.: Jerzy Jankovski Monarsze sekrety. Wrocław 1995; http://toporzel.pl/teksty/krole.html)

[5] Jarosław Nikodem: Jadwiga król Polski. Wrocław: Ossolineum, 2009, p. 98

[6] J. Wyrozumski, Królowa Jadwiga między epoką piastowską a jagiellońską, Kraków , 1997, p. 92;

[7] Panaši situacija pasikartojo XVI a., kuomet Ona Jogailaitė (lenk. Anna Jagiellonka, 1523 – 1596), gediminaičių palikuonio Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir italės Bonos Sforcos duktė, buvo išrinkta po tėvo mirties Lenkijos valdove su oficialiu titulu Anna Dei Gratia Rex Poloniae (Ona iš Dievo malonės Lenkijos karalius). Nuo Jadvygos titulo Onos Jogailaitės titulas skyrėsi tik tuo, kad prie jo buvo pridėtas dar vienas titulas – „Ona… Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Kaip kadaise Jogaila, taip šiuo atveju Onos Jogailaitės būsimasis vyras, atsikviestas iš Vengrijos Steponas Batoras (vengr. Báthory István, 1533 – 1586) įkliuvo į komišką titulinę painiavą: turėjo vesti „Lenkijos karalių“ ir priedo – „Didįjį Lietuvos kunigaikštį“ … senmergę Oną. Gal ir neverta stebėtis, kad garsus karo vyras keturiasdešimtmetis su trupučiu Batoras, vedęs 53- erių metų Oną, po pirmosios vestuvinės nakties privengė žmonos ir dažniausiai gyvendavo Lietuvos Gardine, kaip prasitarė A.Šapoka, „iš dalies dėl to, kad nereikėtų kartu gyventi su savo sena žmona Ona“ (Lietuvos istorija, Kaunas, 1936, p. 294).

Ribinė situacija viduramžių Lietuvos istorijoje

Politiniai interregnum konfliktai, kuriuos mes peržvelgėme tik vienu mums rūpimu titulatūros aspektu,  įgavo dar platesnį pobūdį, kuomet  į kovą su Jogaila įsijungė ir Kęstutaitis Vytautas, atsidūręs laisvėje.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maža to – ilgainiui ryškėjo konfliktai  tarp pačios Julianos sūnų Algirdaičių: kiekvienas karalaitis norėjo atsisėsti Vilniaus soste, bet ilgainiui liko tik du aršiausi pretendentai – Jogaila ir jo brolis jaunėlis Švitrigaila. Švitrigailos kova nusitęsė iki pat metų, kuomet jis pagaliau pasidavė etc. (žiūr. Matusas).

Visi tie įvykiai plačiai žinomi nuo mokyklos suolo, bet nedera užmiršti, kad Lietuvos karaliaus sostas tebebuvo neužimtas arba, viduramžiškai lotyniškai tarus, „vacante“, tai yra – laukiantis teisėto valdovo.

Lemtingą ribą (1385 – 1413 m.) nulėmė oficialus Lietuvos dinastinių valdovų statuso kitimas, savaime panaikinęs senuosius, iki 1385 m. egzistavusius  lietuvių karalių  titulus. Nuo XIV – XV a. sandūros ėmė vis labiau įsitvirtinti dviprasmė Lietuvos valstybės situacija, ėmė plisti nauji diplomatiniai Lietuvos valstybės ir jos valdovų įvardinimai.

Kas gi įvyko 1385 m.?

Atrodytų, nieko ypatingo: vienas iš daugelio Lietuvos valstybės valdovo Algirdo (1296 – 1377)  sūnų, o būtent Jogaila (1351\ 1363 – 1434), sulaukęs brandoko amžiaus, pagaliau nusprendė vesti.

Po ilgokų žvalgytuvių Rusioje, kur ieškota tinkamos nuotakos,  po ilgokų derybų su piršliais iš Mažosios Lenkijos (Krokuvos), kurie, berods, pirmieji (istorikai lig šiolei nesutaria, kas buvo piršlybų iniciatorius) ėmė piršti Jogailai savo ankstesnio karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, pats Jogaila pasiuntė savo pasiuntinius  į Vengriją, kur gyveno nuotakos motina – Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karaliaus Liudviko I našlė Elžbieta Bosnietė. Ten buvo detaliai tartasi  dėl vedybų laiko bei sąlygų ir pagaliau 1385 metų vasarą buvo surašyta keistoka dinastinių vedybų sutartis, kurią Lietuvai priklausiusioje Krėvos pilyje (dabartinė Baltarusija) patvirtino čia susirinkę lietuvių ir lenkų elitinės valdžios atstovai. Iš jaunikio  pusės sutartis buvo patvirtinta paties Jogailos ir jo trijų brolių (Skirgailos, Kaributo, Lengvenio) bei pusbrolio Vytauto antspaudais, dalyvaujant iš nuotakos pusės atvykusiems į Krėvos pilį Elžbietos ir lenkų ponų iš Krokuvos pasiuntiniams.

Sutartis keistoka, be abejo, ne todėl, kad Mažosios Lenkijos didikai pasistengė ištekinti už trečią dešimtmetį įpusėjusio Jogailos  dvylikametę Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I dukterį Jadvygą – viduramžiais amžiaus skirtumas neturėjo jokios reikšmės dinastinėms vedyboms politiniais tikslais.[1].

Seniausias tarpvalstybinės reikšmės dokumentas, sudarytas tarp Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir jų pasirašytas, buvo vadinamoji Krėvos sutartis. Mes neliesime milžiniškos istoriografijos, kuri atsirado sutarties teksto pagrindu. Nesistebiu, kad šio teksto tyrėja J.Kiaupienė įvardino Krėvos akto istoriografijos visumą „interpretacijų liūnu“[2]. Šimtametės diskusijos interpretuojant tekstą pagimdė aibes ginčų: ar iš tikrųjų Krėvos sutarties juridine galia Lietuvos valstybė pavirto Lenkijos karalių valdoma sudėtine Lenkijos karalystės dalimi? Ar tikrai Lietuva  po šio akto tapo Lenkijos provincija, kuri turėjo šiokį ar kitokį valstybinį suverenitetą ir nuolatos kovojo dėl jo padidinimo bei stiprinimo iki pat XVIII a. pabaigos, kai Ketverių metų seimo sprendimais ir gegužės 5 d. konstitucijos tekstu Abiejų tautų Respublika buvo panaikinta ir jos vietoje paskelbta Lenkijos karalystė su vienu karaliumi valstybės soste, kuris turėtų būti paveldimas, bet ne šlėktos išrinktam karaliui atiduodamas?

Mums nėra reikalo gilintis į beribį istoriografinį liūną, juolab, kad po J.Kiaupienės sudaryto ir išleisto Krėvos dokumentų leidinio, kuriame, beje, sudėti, esminiai taškai istoriografinių tyrimų evoliucijoje iki pat mūsų dienų, daug kas paaiškėjo. Deja, galutinio taško čia dėti neįmanoma dėl daugelio neatsakytų iki šiol klausimų, kurias primena pati leidinio sudarytoja (žr.:  p.68). Leidinyje apžvelgęs Krėvos akto diplomatinį pobūdį S.C.Rowellas konstatavo jog „pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas“, kad jis nėra falsifikatas, kad „jame yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas“[3].

Įdomu, kad ir lenkų XIX a. pradžios intelektualai puikiai suvokdavo ir aiškiai apibūdindavo vedybinę dokumento prigimtį ir juridinę esmę. Pirmasis visą Krėvos akto tekstą lotyniškai paskelbęs literatūros istorikas, filosofas ir psichologas M.Višnevskis (Michał Wiszniewski; 1794 – 1865) apibūdino Krėvos dokumentą juridiškai ir nurodė du jo adresatus. Pirmiausia Jogailos diplomas (dyploma) skiriamas per vengrų pasiuntinius  nuotakos motinai –  karalienei Elžbietai, vengrų ir lenkų karaliaus Liudviko našlei (wdowy po Liudviku Krolu węgerskim i polskim), o po to – lenkų ponams (tudziež panom polskim). Taigi Jogaila šiuo raštu patvirtina savo paties ir savo brolių vardu tuos pažadus, kuriuos buvo davęs Elžbietai per savo pasiuntinius į Vengriją brolius Skirgailą ir Borisą (dane…objetnice… potwierdza)[4]. Žodžiu, raštas suvokiamas kaip piršlybose duotų pažadų patvirtinimas ne tik Jogailos, bei ir jo brolių vardu.

Išlikusiame Krėvos sutarties arba Krėvos akto originale bei nuoraše randame nemaža raštu užfiksuotų titulų, kurie XIV a. pabaigoje turėjo būti oficialūs ir abiem sutarties pusėm aiškūs bei priimtini.

Panagrinėkime juos visus iš eilės.

Tai principnės svarbos, mano manymu, dalykas, kadangi leidžia mums išsiaiškinti, kas ir kokia juridine teise remdamasis davė priešvedybinius pažadus Vengrijos karalienei Elžbietai, būsimos žmonos motinai.

Krėvos sutarties davėjo  titulai ir juridinis  statusas (jaunikio pusė)

Titulatūros požiūriu žvelgiant į Krėvos aktą, kuris pradedamas žodžiais „Mes, Jogaila“ (Nos Jagalo) nesunku pastebėti ganą painią pagrindinio veikėjo, kitaip sakant – dokumento davėjo  Jogailos titulų įvairovę.

Mes jau esame apžvelgę Jogailos titulus, kuriuos jis naudojo įvairiose sutartyse ir kitokiuose tuolaikiuose  Lietuvos valstybiniuose  dokumentuose iki Krėvos sutarties.

Lyginant juos su Krėvos sutarties tekstu pirmiausia krinta į akis, kad priešvedybinėje sutartyje su Lenkijos karalienės Jadvygos motina ir lenkų atstovais, Jogaila niekur nepavartojo anksčiau taip mėgiamų titulų Lietuvos karalius , Didysis Lietuvos karalius.

Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl? Akivaizdu, kad atsakingoje tarptautinėje priešvedybinėje sutartyje, kur vienaip ar kitaip privalo būti aptartos piniginių bei teritorinių operacijų sąlygos, nė viena iš sutarties sudarytojų pusių nenorėjo ir negalėjo naudotis savavališkai sau suteiktais titulais. Juk kiekviena titulo dalis praktiškai reiškė ne ką kitą, o valdovo valdžioje esančiais žemių teritorijas. Galima neabejoti, kad būsimosios nuotakos pusė (vengrai ir lenkai) puikiai žinojo tuometinį Jogailos statusą, kuris buvo tolimas nuo visos Gediminaičių valstybės karaliaus statuso.

Nemaža dalis Algirdaičių, kaip matėme, atsisakė pripažinti Jogailą Didžiuoju karaliumi, tad jis negalėjo turėti šio titulo, nors jo motina, Algirdo našlė Julijona visai teisėtai buvo tituluojama Didžiąja Karaliene.

Kaip tik dėl to Krėvos sutartyje nematome Jogailos paveldėto, bet po išdavikų Jogailos sutarčių su Vokiečių ordinu  Kęstučio anuliuoto ir paties Jogailos 1381 m. atsižadėto Didžiojo karaliaus titulo. Pastarojo titulo gavimas bei turėjimas buvo susijęs ne tik su testamentine buvusio didžiojo Lietuvos karaliaus valia, žodžiu išsakyta, anot metraščių, prieš pat mirtį, bet ir atitinkamomis aukščiausios valdžios karalystėje perdavimo bei patvirtinimo ceremonijomis, kurių, deja, nebuvo įvykdyta pasipriešinus daliai Algirdaičių.

Kita vertus, skaitant Krėvos sutartį, priklausančią tradiciniam (Rowell) žanrui, matome, kad lietuviškoji pusė nori kuo palankiau pristatyti jaunikį. Sutartis, kaip seniai tyrėjų nustatyta, susideda iš kelių skirtingo žanro dalių, ir būtent pirmojoje, piršlio oracijos dalyje, tai yra –  Krėvos  akte  atpasakotoje piršlio kalboje Vengrijoje ir paties Jogailos vardu susakytame piršlio pažadų patvirtinime,  lietuviai, kiek įmanydami stengiasi išaukštinti hierarchinę Jogailos padėtį Lietuvoje.

Ir vis dėlto daugiausia, ką jie galėjo padaryti, atsispindi jau pačioje pradžioje pateiktame retoriniame Jogailos titule: Mes, Jogaila, Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis, taip pat Rusios valdovas ir prigimtinis paveldėtojas“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum Rusiaeque dominus et haeres naturalis“).

Titulas retorinis ir net dekoratyvinis, kadangi prieštarauja pačiai Krėvos dvasiai, kur visokeriopai akcentuojamas Jogailos pažadas priimti krikštą ir  savo brolius su visais lietuviais pakrikštyti. Kitaip sakant, Jogaila piršlio šnekoje pristatomas ir pats prisistato kaip nekrikštas pagonis, tačiau Krėvos akte iš pat pradžių skelbiasi esąs didysis kunigaikštis iš Dievo valios (virtute Dei dux magnus).

Koks gi Dievas malonėjo paskelbti nekrikštą pagonį didžiuoju dux/u?

Akivaizdu, kad čia ne Dievo, o guvaus raštininko darbas ir jo paslaugi malonė surašant pompastiškos piršlio oracijos tekstą. Tiksliausiai tuometinę Jogailos hierarchinę būklę Gediminaičių dinastijoje, mano manymu, atspindi Krėvos akte dar paprotinės teisės sąvokas išsaugojęs titulas „princeps“, tai yra – vyriausias pagal amžių dinastijos atstovas.

Prie jo čia pat pridėtas jau slaviškos kilmės titulas „princeps Jagalo dux magnus Litwanorum etc“, kuris, kaip matėme, aptarinėdami Rytų ir Vakarų slavų titulus, turi pabrėžti dinastijos atstovo valdžią „vyriausiame mieste“ ( rusišk.  stareišyj stol) arba „svarbiausioje kunigaikščių būveinėje“ (lenk. główna siedziba książęca). Viduramžiais svarbiausia lenkų kunigaikščių (dux) būveinė buvo laikoma Krokuva[5], o Lietuvos svarbiausioji sostinė nuo XIV a. pradžios tapo Vilnius, kuris Gedimino dokumentuose  jau vadinamas „mūsų karališkasis miestas“.

Prie šio išplėstinio Jogailos titulo Krėvos akte visai teisėtai pridedamas papildomas titulas „dominus et haeres naturalis“, kadangi piršlybų sutarties patvirtinimo akte turėjo būti nurodyta  jaunikio juridinė teisė į tėvo jam skirtą paveldą, pabrėžiant jog jis yra Rusios valdovas (dominus) ir paveldėtojas (haeres) pagal kraują (naturalis).

Betgi ir šis titulas pateiktas Krėvos akte, ypač jo vertimuose iš lotynų kalbos į kitas kalbas, gana abstrakčiai. Ką galėjo reikšti Krėvos sutarties patvirtinimo metu titulas Rusios valdovas (Rusiae dominus)? Kokios „Rusios“ valdovas ir paveldėtojas galėjo būti 1385 m. Jogaila, jeigu net kelių Lietuvos karalystei priklausiusių Rusios žemių valdovai, tarp jų – pirmosios santuokos Algirdaičiai, atsisakė pripažinti Jogailos viršenybę ir netgi jo teisę sėdėti Vilniaus soste?

Šie juridinės prigimties klausimai ypač svarbūs, tačiau, be abejo, nepalankūs ir nepageidaujami priešvedybinėje sutartyje. Manau, būtent todėl Krėvos akte atsirado dar vienas neteisėtas ar bent jau deklaratyvus punktas, kai pats Jogaila patvirtina visus  dosnius savo piršlio pažadus lenkų ponams bei ir nuotakos motinai Elžbietai ne tik Krėvoje susirinkusių, bet ir „čia nesančių“ brolių vardu: „kartu su žemiau įrašytais mūsų broliais, savaime suprantama, ponais Skirgaila, Kaributu, Vytautu ir Lengveniu, lietuvių kunigaikščiais (ducibus Litwanorum), o taip pat ir kitų mūsų brolių, čia dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu, patvirtiname… (in persona aliorum fratrum nostrorum, praesentium et absentium, processisse…) ir tt..

Dosnus piršlybinių pažadų dalinimas sutarties sudaryme nedalyvaujančių karališkos dinastijos atstovų, juo labiau brolių, vardu buvo, be abejo, drąsus, tačiau rizikingas dalykas, taip ir likęs pergamento skiautėje. Ne vienas brolis beveik iš karto atsisakė paklusti Jogailai ir Jogailą parėmusiam Vytautui Kęstutaičiui netrukus teko tiesiog iš vestuvių Krokuvoje puotos skubėti į Lietuvai priklausančią Rusią malšinti sukilusių Jogailos brolių, o vėliau ir pačiam Vytautui prisėjo stoti į ginkluotą  kovą su Lenkijos soste įsitvirtinusiu Jogaila.

Beje, valstybinės reikšmės pažadų dalinimas nedalyvaujančių dinastijos atstovų vardu nebuvo vien tik etikos klausimas ar nekalta gudrybė.

Turint galvoje Krėvos akto dvasią ir tikslą, reikalas lietė esmines  juridines „nedalyvaujančių brolių“  paveldo teritorijas ir teises.

Kiekvienas Algirdo sūnus turėjo savo valdžioje jam atitekusias etnines arba provincines Lietuvos karalystės žemes, kurių galbūt net nemanė nei priglausti, nei prišlieti, nei prijungti prie Lenkijos karalystės, kaip žadėjo Jogailos piršliai ir jis pats Krėvos akte įrašydamas lemtingą punktą: „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti (Jagalo dux saepedictus promittit terras suas Litvaniae et Rusiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare).

Jei laikysimės juridinio teksto raidės ir preciziškos prasmės, privalėsime konstatuoti, jog „minėtas dux Jogaila“ pažada tik jam pačiam Lietuvoje bei Rusioje priklausančias „savo žemes“ (terras suas) prijungti prie Lenkijos karūnos.

O kokios žemės teisiškai priklausė Jogailai Rusioje ir Lietuvoje 1385 m. vasarą?

Neabejotinai – tiktai domenai. Visa kita buvo juridiniu požiūriu ginčytina ir būtų teisėta tik tuomet, jeigu visi Krėvos pilyje „dalyvavę ir nedalyvavę“ broliai sutiktų tapti Jogailos vasalais ir duotų jam, kaip teisėtam magnus dux,  ištikimybės priesaiką.

 O to kaip tik ir trūko, jei kalbėsime apie „nedalyvaujančius brolius“. Bet Krėvos pilyje 1385 m. vasarą, atrodo, visi sutarties dalyviai skubėjo kiekvienas savo sumetimais – reikėjo raštu užfiksuoti piršlybų pažadų oficialų patvirtinimą, o apytikriai išsireiškimai bei terminai, kuriuos vėliau istorikai traktavo kaip kas išmanydamas, matyt, nebuvo atidžiau aptarti, o gal ir sąmoningai palikti detaliau nenusakyti, kad ateityje galėtų būti įkūnyti pagal galimybes ir aplinkybes.

Būtent to ir ėmėsi šiek tiek vėliau Jogaila, atsisėdęs Lenkijos soste, kai pradėjo skubiai ir atkakliai rinkti iš savo brolių ir kitų karališkos dinastijos atstovų, valdžiųjų įvairias Rusios žemes, vasalinės priesaikos raštus.

Tik surinkus tuos raštus Jogaila gavo juridinę teisę vadinti save Rusios valdovu, nes prieš tai jis buvo tik savojo „Rusios domeno“ valdovas, tai yra – tėvo jam paskirtų Rusios žemių valdytojas. Kitaip sakant, garsusis Krėvos sutarties sakinys, kad „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti“ juridiškai gali ir turėtų būti traktuojamas tiksliai 1385 m. istoriniame kontekste.

O tai galėtų reikšti nieko kito, išskyrus tai, kas akte įrašyta: minėtas vyriausias Algirdaitis Jogaila pažada savo žemes (terras suas) Lietuvoje ir Rusioje prijungti prie Lenkijos karūnos karalystės visiems laikams.

Tas istorinis faktas, kad 1385 m. Jogailai priklausiusios žemės  Lietuvoje ir jo domenas Rusioje anaiptol nesutapo nei su visa etninės Lietuvos karalystės teritorija, nei su visomis Lietuvos karūnai priklausančiomis Rusios žemėmis, turėjo būti ir buvo akivaizdus abiems Krėvos sutarties juridinėms pusėms.

Identiškai suvokė Krėvos akto juridinę esmę ir Janas Dlugošas, kuris, nors labai troško visos Lietuvos valstybės prijungimo prie Lenkijos karalystės, vis dėlto aiškiai formulavo juridinę Krėvos akto davėjo pasiūlą: Jogaila „jam priklausiusias Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios žemes, kuriose turėjo pagal paveldėtą titulą ir įsigytą teisę pilną ir teisėtą valdžią, užrašė Lenkijos karalystei“ ir t.t. (Jagiełło „podległe mu ziemie Litwy, Żmudzi i Rusi, nad którymi z tytułu dziedzicznego i nabytego prawa sprawował pełną i prawowitą władzę, zapisał na zawsze królestwu Polskiemu, zjednoczył z nim, wcielił do niego” (Długosz, X, s. 202).

Tas pat, nors ne taip detaliai teisiniu požiūriu, įrašyta ir Krėvos akte:  Jogaila pažada prijungti savo žemes (terras suas), kadangi juridinis lotynų kalbos terminas „sua“ reiškia ne tik ir šiuo teisiniu atveju ne tiek įvardį „savas, sava“ (suus, sua), kiek „nuosavybę“, šiuo atveju –  „nuosavas žemes“, o ne šiaip sau – „savo žemes“.

Trumpai tarus, Krėvos akto davėjas Jogaila negalėjo duoti nei pažadėti duoti daugiau, negu įstatymiškai turėjo 1385 m. vasarą. Kokiu stebuklingu būdu Jogailos paveldėtos iš tėvo domeninės žemės („paveldėtos nuosavos žemės“) pavirto vėlesnėje lenkų istoriografijoje „visa Lietuva ir visa Rusia“, kurias Jogaila esą prijungęs 1385 m. sutartimi prie Lenkijos karalystės visiems laikams, būtų geras klausimas, jeigu jis nepriklausytų, kaip netrukus matysime, istoriografinės mitologijos sričiai, kur juridinių terminų ir titulų tikslumas vaidina žymiai mažesnįvaidmenį už patriotines istorikų vizijas.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

 (Bus daugiau)

2017.05.08; 05:28

[1] Tiek Jogailos, tiek Jadvygos amžių nustatyti nėra lengva, nes istorikai iki šiol pateikia labai įvairias judviejų gimimo datas. Galimi Jogailos gimimo metai nurodomi įvairiuose šaltiniuose maždaug tarp 1351 ir  1363 metų, o Jadvygos gimimo data nurodoma dvejopai – 1373 m. arba 1374 m.

[2] Kiaupienė J. 1385 metai, Krėva: pasiklydę tarp tikrovės ir mito. – in.: 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.46.

[3] Rowell S.C. Krėvos aktas: diplomatijos ir diplomatikos apžvalga“ – in. 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.71-72.

[4] Michał Wiszniewski. Pomniki historyi i literatury polskiey. T.4, Krakow, P.92http://books.google.lt/books?id=ioIAAAAAcAAJ&pg=PR7&lpg=PR7&dq=jedna+bez+Pogoni,+kiedy+jeszcze&source=bl&ots=4M1JbwDbCc&sig=5Ko5zX2tacAGruYGne6w5XlzsV4&hl=lt&sa=X&ei=1OU0VKLaA-LQygPolYIw&ved=0CCMQ6AEwAA#v=onepage&q=jedna%20bez%20Pogoni%2C%20kiedy%20jeszcze&f=false

[5] Seniausiais laikais Krokuvos žemė priklausė Didžiosios Moravijos karalystei, o X a. pabaigoje (apie 960 m.) perėjo į čekų valdovų Boleslovo I ir Boleslovo II Pšemislidų valdžią. Bet pačioje amžiaus pabaigoje ( apie 999 m.) Krokuvą užkariavo lenkų kunigaikštis Boleslovas Narsusis , čeko Boleslovo II anūkas, ir įjungė į Piastų valstybę. Po to, kai 1000 m. Krokuvoje buvo įkurta vyskupystė ir 1038 m. mieste įsikūrė lenkų kunigaikštis Kazimieras Atnaujintojas ( Kazimierz I  Odnowiciel ( 1016 – 1058) Krokuva tapo  visų kitų  lenkų kunigaikščių geidžiama „svarbiausiojo kunigaiškio būveine“. Kas sėdėjo Krokuvoje, nominaliai buvo vadinamas vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu.

Valdovų titulatūros devalvacija bekaralmečiu

Stiprėjant nuožmiai pretendentų į Lietuvos didžiojo karaliaus sostą tarpusavio kovai, palaipsniui prasideda savavališkas titulų naudojimas, dažnai neatitinkantis realios padėties bei galios nei pagal paveldėjimo teisės hierarchiją, nei pagal realų Lietuvos karalystės sostinės Vilnius valdymą.

Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių (princų) tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.

LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisinė šio paskutiniojo  bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad pradžioje tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs. Kęstutis turėjo didžiojo karaliaus brolio teises ir savo paties paveldėtas teises į nemažą dalį etninės Lietuvos paveldo, tekusio jam nuo tėvo Gedimino.

Tolimesni įvykiai Lietuvoje visiems žinomi iš mokyklinių vadovėlių: Kęstutis kilniadvasiškai patikėjo neva priešmirtiniais Algirdo žodžiais apie Jogailos paskyrimą Didžiuoju karaliumi ir parėmė vyriausiąjį Didžiosios karalienės Julijonos sūnų.

Mums iš pat pradžių svarbu atkreipti dėmesį į Algirdo našlės Julijonos titulus, sutinkamus tuometiniose rašytiniose šaltiniuose. Jų, be abejo, nėra daug, kadangi našlė tėra buvusio Lietuvos Didžiojo karaliaus žmona, tačiau visi jie tuo labiau įdomūs ir svarbūs.

Vieni paskutiniųjų, dar Algirdui gyvam esant, liudijimai apie dinastijos titulus yra susiję su 1377 m. pradžios Vokiečių ordino karo žygiu iš Prūsijos į Lietuvą, kur jungtinė kariuomenė (apie 12 000 ) pasiekė Trakus ir Vilnių. Tame kontekste ordino Didysis magistras Vilniaus pilis gynusį Algirdą tituluoja „Didžiuoju karaliumi ir visos karalystės viešpačiu“ (Magnus rex Algard tocius Regni dominus), pridurdamas, kad kartu su juo apgulime buvo „jo žmona karalienė ir jo vaikai“ (cum uxore sua regina et liberis suis“).

Trakų pilį gynusį Kęstutį magistras vadina „Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu“ (Principale principis Miliciae Litwinorum Kanstottthi).

Logiška būtų manyti, kad Jogailai atiteko ne tik sostas, bet ir tėvo titulas „Didysis Lietuvos karalius“.

Tačiau mums žinomoje, vienoje iš pirmųjų Jogailos ir Kęstučio kartu pasirašytoje 1379 m. sutartyje su Vokiečių ordino magistru Kniprode pats Jogaila prisistato vokiškai „aukščiausioju Lietuvos hercogu“ (Wir, Jagel, obirster herczoge der Littouwin), o Kęstutis Trakų hercogu (herczoge zcu Tracken). Kiek čia atsitiktinumo ir priklausomumo nuo vokiečio raštininko, sunku pasakyti.

Kita vertus, galime kelti hipotezę, kad 1379 m. jau buvo aišku, jog anaiptol ne visi broliai sutiko pripažinti Jogailą teisėtu Algirdo įpėdiniu Vilniaus soste (Andrius Algirdaitis jau 1377 m. ėmė maištauti ir burti koaliciją prieš Jogailą). O juk Didžiojo Lietuvos karaliaus statusas tikriausiai reikalavo visuotinio Algirdo įpėdinių pritarimo, gal ir pritarimo plačiajame Lietuvos seime, kurio buvimą gina pirmosios Lietuvos istorijos autorius Strijkovskis, o paskui jį ir lotyniškai rašęs Albertas Vijūkas-Koalavičius, S.Daukantas, T.Narbutas ir kt. istorikai[1] .

Galima skeptiškai žiūrėti į pirmųjų Lietuvos istorikų teiginius apie Lietuvos seimų ar suėjimų veiklą ar buvimą, tačiau naivu būtų manyti, jog Lietuva anuomet buvo išimtis pasaulio tautų istorijoje ir jai nežinomi buvo nei karinės aristokratijos, nei sritinių valdovų suėjimai sprendžiant aukščiausio dinasto išrinkimą ir pripažinimą. Kaip matysime (IX knygos dalyje) turime ir tiesioginų karaliaus įteisinimo liudijimų istoriniuose šaltiniuose.

Tuo tarpu Jogailos titulas, susvyravęs dėl brolių protestų Rusioje, dar labiau neteko legitiminio pamato po to, kai Kęstutis sužinojo apie slaptas išdavikiškas našlės Julijonos ir jos vyriausiojo sūnaus Jogailos derybas su vokiečių ordinu. Aukščiausias Jogailos statusas ir valdžia praktiškai buvo paneigta ir panaikinta, kuomet Kęstutis 1381 m lapkritį karine jėga nuvertė Jogailos valdžią, ištremdamas sąmokslininkus iš Vilniaus.

Pasak, Z.Ivinskio, „Kęstučio apsiausta, Vilniaus pilis labai greitai pasidavė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šeimą. Radęs sutarties su ordinu raštą – išdavystės įrodymą turėdamas savo rankose, jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą, Kęstutis ne tik jį paleido, bet dar jam davė valdyti Vitebską, kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas[2].

Deja, ištremtas iš etninės Lietuvos į pravoslavišką Lietuvos valstybės  provinciją Jogaila kartu su motina toliau rezgė intrigas, slaptas sutartis, sąmokslus.

Įsidėmėtina, jog dar iki išdavystės išaiškinimo ir tremties Jogaila taikos paliaubų sutartyje (1380.II.27) su Livonijos magistro pasiuntiniu Rygoje yra tituluojamas tėvo Algirdo titulu „Didysis Lietuvos karalius“ (magnum regem Lethowie Iagillonem), o Kęstutis tituluojamas tiesiog „karaliumi“ (rex Keyn|stuthe), kurio žemių taikos sutartis neturėtų apimti[3].

Garsioje išdavikiškoje Dovydiškių 1380 m. sutartyje su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Jogaila tituluoja save „Aukščiausiuoju Lietuvos karaliumi“ (Wir, Jagel, obirster kung der Littouwen). Pažymėtina, kad toje pačioje Dovydiškių sutartyje Kęstutis jau niekaip netituluojamas, tik vadinamas „giminaičiu“ (unsers vettern Kinstutten), kurio žemių ir Žemaitijos pasižada praktiškai neginti užpuolus kryžiuočiams, nors pats Jogaila tarsi žygiuosiąs Kęstučiui ir žemaičiams į pagalbą.

Pašalinus Jogailą iš Lietuvos karaliaus sosto, išdavikiškos intrigos nesibaigė, jas dar labiau kurstė Vokiečių ordino diplomatai.

Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tremtyje atsidūrusiai Algirdo našlei Julijonai vokiečių ordino didysis kontūras Vilhelmas Helfenšteinas rašo laišką (1382 m.), po senovei tituluodamas ją „šlovintąga Valdove  Karaliene“, „Jos Didenybe“ (virtuosa Domina Regina Vestre magnitudinis). Intriga vėl kreipiama prieš Kęstutį, kuris laiške vadinamas, neminant vardo, tiesiog „anuo“, kuris „niršta nelyginant piktas šuo (canis rabidus), regzdamas piktadarybes ne tik priš krikščionis, bet ir prieš lietuvius, nuo kurio kasdien kuo labiau siekiame Jus apsaugoti, nes iš kitų išgirdome, jog išduoda lietuvių karalystę (ad regnum an holat Litwinorum), taigi, gali taip išduoti ir sūnų Jogailą, o gentis ir tvirtoves su visa karalyste sau prisijungti“ (sibi gentes et castra cum toto regno valet subiugare)[4].

Nesunku įsivaizduoti, kas dėjosi po to, kai Jogaila 1382 m. sudarė slaptą sąjungą su savo broliais Skirgaila bei Kaributu ir, Kęstučiui išjojus malšinti specialiai sukilusį tuometinį Severų Naugardo kniazių Kaributą, atžygiavo prie Vilniaus, kur jam be mūšio vokiečių pirkliai įteikė miesto raktus. Netrukus pasitelkęs kryžiuočių kariuomenę Jogailą užėmė ir Kęstučio tėvoniją Trakus, atiduodamas juos valdyti savo broliui Skirgailai. Tęsdamas Kęstutaičių dinastijos naikinimą, Jogaila, užėmęs Vilnių, atėmė Naugarduką iš Vytauto brolio Tautvilo (mirė 1390), kuriam teko kartu su Vytautu 1382 m. bėgti iš Lietuvos ir ieškoti paramos Vokiečių ordine.

Trumpai tarus, visas tas dinastinių bei politinių interesų chaosas baigėsi, kaip visi žinome, klastingu Kęstučio ir Vytauto suėmimu, kurį surengė Jogaila su kryžiuočių kariuomenės parama. Lietuvos didžiojo karaliaus brolis Kęstutis netrukus buvo nužudytas vis toje pačioje nelemtoje lietuviams Krėvos pilyje, iš kurios Vytautui pavyko sumaniai pabėgti.

Daugelyje to laikotarpio (1380- 1382 m. ) istorinių dokumentų, rašytų ne slavų kalbomis, taigi – nenaudojant slaviškos titulų sistemos), tiek Jogaila, tiek jo motina Julijona tituluojami paveldėtais iš didžiojo karaliaus Algirdo titulais.

Antai, atsidėkodamas Vokiečių ordinui už pagalbą kovose su Kęstučiu ir vardan tolimesnės taikos Jogaila sudarė kelias vadinamąsias Dubysos sutaris, kuriomis pasižadėjo priimti katalikų tikėjimą ir atidavė vokiečiams Žemaitiją iki Dubysos upės. Išliko trys sutarčių tekstai ir visuose Jogaila tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi (grosir konig zcu Lyttauwen).

Maža to, visose 1382 m. spalio 31 d. tekstuose matome, kad Jogaila tituluoja save didžiuoju Lietuvos karaliumi iš Dievo malonės (Wir, Jagal von Gotis gnaden grosir konig zcu Lyttauwen).

Ypač reikšmingoje trečioje sutartyje, kuria atiduodamos Prūsijos ir Livonijos ordinams Žemaitijos žemės į Vakarus nuo Dubysos, nurodoma, jog visa tai vykdoma ne tik Lietuvos karaliaus iš Dievo malonės Jogailos valia, pritariant jo broliui Skirgailai, bet ir, cituoju, „mūsų mylimos motinos Julijonos, Lietuvos Didžiosios karalienės patarimu bei sutikimu (mit rathe metewissen und volbort unser liben muter Julianne, der grossen koniginnen czu Littowen).

Dubysos sutartys nebuvo kažkokia išimtis. 1383 m. balandžio 15 d. karališku raštu Jogaila leidžia Liublino miesto pirkliams prekiauti Lietuvos žemėse ir lotyniškai tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi“ (nos Jagal magnus rex Litwanie).

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, Vokiečių ordino magistras vardan savo interesų priėmė Jogailos diplomatinį žaidimą. Jeigu pradžioje, rengdamasis Dubysos sutartimis, didysis Vokiečių ordino magistras savo laiškus (1385.[IV.21], 1385.[IV.23]), adresuodavo ne kažkokiam „didžiajam karaliui Jogailai“, o visiškai pagrįstai tiktai „dux/ui“  ir „valdovui“ (Jagaloni, magno duci Litwinorum et domino Russye), tai netrukus susigriebė. Kviedamas Jogailą susitikti Dubysos saloje generalinis Teutonų ordino magistras Konradas Zolneris (Conradus Czolner de Rotinsteyn)  savo laiške (1385.[V.23]) titulavo Jogailą jau solidžiau – „Didžiuoju lietuvių karaliumi“ (Jagalone, magno rege Litwinorum).

Akivaizdu, kad visi šie titulai, išskyrus Didžiosios karalienės Julijonos atvejį, buvo jau nepakankamai legitimūs Jogailos atveju, kadangi, kaip minėjome, liko nepripažinti nemažos gyvų Gediminaičių dinastijos Algirdaičių, Jogailos brolių, neminint jau Kęstučio įvykdytų Jogailos nušalinimo nuo Lietuvos sosto veiksmų bei procedūrų, kurias, beje, turėjo oficialiai pripažinti pats Jogaila, davęs ištikimybės priesaiką Kęstučiui po arešto 1381 m. lapkritį Vilniuje.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

 (Bus daugiau)

2017.05.08; 05:28

[1] Paprotinio lietuvių seimo nutarimą dėl Jogailos žr.: Strijikowski, Kojelavičius (p.263), Daukantas, Raštai, t.1, p.327), Narbutas , (t.5, p.235) ir kt.

[2] Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka. –  Kaunas , 1936, p. 98

[3] Čia ir toliau cituojamos sutarčių tekstų ištraukos pagal: http://www.starbel.narod.ru/razn/d095.htm

[4] T.Narbutas. „Lietuvių tautos istorijos“ V tomo priedai. II priedas, p. 517.

Gedimino dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas

Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila –  buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.

Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.

1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.

Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami. 

Karalius Kęstutis

Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:

„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam  savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.

Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:

„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.

Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):

„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .

Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2]

Karalius Algirdas

Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.

Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.

Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus  ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:

„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.

A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).

Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.

Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.

Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų  tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.

Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].

Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.

Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:

„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).

Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.

Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).

Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.

1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs  išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.

Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…

Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta… 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).

Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.

Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.

Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.

Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.04; 05:28

[1] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88

[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius?Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm

[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.

[4] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.

[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.

A. Istorinių šaltinių duomenys

Aiškesnis datavimo požiūriu paskutinis, lemtingas Lietuvos istorijoje interregnum, prasidėjęs 1377 m., kai mirė Lietuvos valdovas Algirdas ir Lietuva vėl atsidūrė interregnum situacijoje, kuri šį kartą užsitęsė ilgam ir, kaip matysime, baigėsi Lietuvai gana liūdnai – regnum (karalystės) titulo praradimu.

Pretendentai į Didžiojo karaliaus sostą ir titulą

Mirdamas Algirdas paliko, kaip sakoma, visą pulką sūnų. Čia reikia turėti omenyje Algirdo vaikus nuo dviejų  žmonų.

Pasak itin kruopštaus dokumentų tyrėjo lietuvių istoriko Jono Matuso, „su pirmąja žmona, Vitebsko kunigaikštyte, Algirdas turėjo 5 sūnus: Andrių, Dimitrą, Kastantiną, Vladimirą ir Teodorą. Iš antrųjų gi jungtuvių [su Julijona, Tvėrės kunigaikštyte, kniaziaus Aleksandro dukra – A.B.] gimė dar 7 vaikai: Jogaila Vladislovas, Skirgaila Ivanas, Kaributas Dimitras, Lengvenis Simanas, Karigaila Kazimieras, Vyguntas Aleksandras ir Švitrigaila Boleslovas. Be sūnų būta keletas ir dukterų“[1].

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viduramžių teisės požiūriu visi jie buvo teisėti Algirdo sūnūs (apie neteisėtus, kurių ganėtinai turėdavo viduramžių Europos valdovai,  mes nieko nežinome ir, ačiū Dievui, nesame įpareigoti per daug žinoti)[2].

Kaip jie būdavo tituluojami XIV a.?

Atsakymas aiškus: jie būdavo tituluojami taip, kaip juos privalu buvo tituluoti tėvo jiems paskirtose valdose.

Visi pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos, Vitebsko kniaziaus dukters, sūnūs gavo iš Algirdo valdas Rusioje, taigi visi buvo oficialiai tituluojami kniaziais.

To negana – gavę iš Algirdo valdas kuriame nors tėvo valdytame krikščionių krašte Algirdaičiai turėdavo priimti krikštą pagal to krašto bažnytines apeigas. Kitaip jie būtų nepriimtini vietiniams krašto gyventojams, kurie nepakęstų pagonių valdovų savo žemėje. Visi pirmosios žmonos pagimdyti sūnūs gavo valdas Rusioje, kur priėmė krikštą pagal Bizantijos ortodoksų Bažnyčios apeigas, paprasčiau anuomet vadintas „graikų apeigomis“ (po grečeskomu obriadu) ir tuo pačiu metu  gavo, kaip minėta, vietoje savo pagoniškų vardų naujus, dažniausiai slaviškus vardus.

Pagoniškųjų pirmosios žmonos sūnų vardų mes neretai net nežinome, visi jie įėjo į istoriją slaviškais vardais.

Andrius valdė kniaziaus titulu Polocką (1342 – 1387) ir per savo vietininką Pskovą (1342 – 1348);

Dimitras ar Dimitrijus tapo kniaziumi Briansko žemėse;

Konstantinas tapo Čartorisko kniaziumi, Vladimiras – Kijevo, Fiodoras – Rantos kniaziais.

Liūdna, bet akivaizdu, kad nežinioje išnyko ne tik jų pagoniški vardai, bet ir jų dvasinės bei genetinės sąsajos su Tėvyne.

Panašus likimas laukė ir antrosios santuokos vaikų.

Ne vienas antrosios žmonos Julijonos iš Tverės (rus. Ульяна Александровна Тверская, apie 1325 – 1392) sūnus taipogi priėmė krikštą graikų ortodoksų apeigomis ir gavo slaviškus krikšto vardus bei kniazių titulus.

Skirgaila tapo kniaziumi Ivanu Polocke, Karutas – kniaziumi Dmitrijum Severų Naugarduke ir pan.

Taigi didesnė Algirdo palikuonių dalis pakeitė tikybą, tapo krikščionių pravoslavų kniaziais ir daugmaž ramiai gyveno Rusioje, palaipsniui slavėdami ir ištirpdami su savo palikuonimis slavų čiabuvių masėje.

Dinastijos retėjimas ir nutautėjimas (karalaičiai virsta kniaziais)

Dera įsidėmėti, kad kartu su stiprėjančia Gediminaičių tarpusavio kova už Algirdo sostą, toliau vyko savaiminis pagoniškos atšakos nykimas, lietuvių elito slavėjimas, o kas blogiausia – grėsmingas valdančios Lietuvą dinastijos retėjimas, išskydimas ir išsekimas.

Davę pradžią, kaip matėme, gausingoms kilmingųjų aristokratų Gediminaičių palikuonių giminėms Rusioje, patys Gediminaičiai ilgainiui nutautėjo ir išnyko iš Lietuvos.

Be  abejo, naivu ir neteisinga būtų manyti, kad palikę Lietuvą pirmosios kartos Gediminaičiai liko nežinomi ar nepaliko pėdsako istorijoje. Priešingai – ne vienas jų vertas monografijų ir kultūrinės istorijos tyrėjų dėmesio.

Prisiminkim, pavyzdžiui, ketvirtąjį Algirdo sūnų iš pirmosios santuokos su Marija Jaroslavna († 1346) krikščionišku vardu Vladimiras, kuriam Algirdas 1362 m. atidavė valdyti Kijevą. Lietuviams Vladimiro Algirdaičio vardas beveik nieko nesako, tačiau pažvelkime, ką jis nuveikė Padnieprėje valdydamas Kijevą. Politiškai Kijevas pradžioje dar buvo pavaldus totorių Aukso Ordai ir p.277 (in : Velikije kniazja Olgerd i keistyt).

Ne ką pasako šiuolaikiniams lietuviams ir Andriaus Algirdaičio (1325 – 1399) bei Dmitrijaus Algirdaičio (? – 1399) vardai, nors turbūt daugelis yra girdėję apie Dmitrijų Donskojų, Maskvos kniazių (1350 – 1389) – totorių nugalėtoją garsiajame Kulikovo lauko už Dono mūšyje prieš karvedį Mamajų. O juk abu Algirdaičiai ir buvo vieni svarbiausių mūšio herojų,  atsivedę savo „lietuviškus pulkus“ (į pirmąjį pergalingą mūšį prieš totorių Aukso Ordą).

Neatsitiktinai abu Algirdaičiai pašlovinti rusų poetinėje sakmėje „Zadonščina“ (Uždonė), sukurtoje, kaip teigia rusų literatūros istorikai, netrukus po Kulikovo mūšio (1380 m.).

Nežinomas autorius trumpai, bet vaizdingai apibūdina Algirdaičius:

O lakštingala, vasaros paukšte, tau derėtų čiulbėti šlovę dviems Lietuviškos žemės broliams Algirdaičiams, Andriui ir jo broliui Dmitrijui, ir dar Dmitrijui Voluiniečiui! Juk tai sūnūs drąsūs, sakalai medžiokliniai karo dienomis ir karvedžiai garsūs, trimitams gaudžiant jie buvo lopšyje vyturiuojami, šalmais pridengiami, nuo ieties galo kepsniu maitinami, aštraus kardo išauginti Lietuvos žemėje.

Šiuo poetiniu epu remdamasis, lenkų istorikas J.Ochmianskis išvedė anksčiau Lietuvos istorikams nežinomą seniausią Gediminaičių dinastijos grandį[3], kadangi sakmėje prabyla ir abu Algirdaičiai:

Ištaria Andrius Algirdaitis savo broliui: „Brolau Dimitrijau, abu esam tikri broliai, Algirdo sūnūs, Gedimino anūkai esame, o Skalmanto proanūkiai. Surinksim, brolau, mylimus šaunios Lietuvos ponaičius, o patys sėsim ant savo eiklių žirgų ir pažvelgsim į sraunųjį Doną, šalmais pasemsim vandens, atsigersim ir išbandysim savo lietuviškais kardais totoriškų šalmų tvirtybę, o vokiečių skrajomis ietimis išmėginsime musulmoniškų šarvų nėrinius“.

Ir taria jam Dmitrijus: „Brolau Andriau, nepagailėsim savo gyvybės už žemę, už rusišką, ir už tikybą krikščionišką ir už nuoskaudas didžiojo [Maskvos] kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus.[…] Balnok, brolau Andriau, savo eiklius žirgus, mano jau parengti – pirmiau tavų pabalnoti. Išjosim, brolau, į lygų lauką, apžiūrėsim savo pulkus, kiek, brolau, su mumis narsios lietuvijos. O su mumis narsios lietuvijos septynios dešimtys tūkstančių šarvuotų kariūnų“[4].

Svetimšalių sakmėse bei metraščiuose liko išgarsinti šie ir kiti Algirdaičiai, kurių rusiški vardai sutinkami visose Rusijos istorijose, tačiau tie rusiški vardai ir tėvavardžiai mums jau nebeleidžia net nuspėti lietuviškos jų kilmės ir priklausomybės Gediminaičių dinastijai[5].

Deja, beveik visi šie ir kiti toli nuo Lietuvos atsidūrę Gediminaičiai ir jų palikuonių atšakos Rusioje ilgainiui išnyko iš Lietuvos istorijos ir dar greičiau – iš lietuvių tautos atminties.

Panašus likimas vėliau ištiko ir Gediminaičių dinastijos tęsėjus Lenkijoje – Jogailaičių dinastiją, kuri Lenkijoje ir visoje Europoje paliko nemaža kilmingos aristokratijos palikuonių karališkuose dvaruose, kur net nebuvo numanoma lietuviška jų kilmė.  

Tuo tarpu pačioje Lenkijoje Gedimnaičių dinastija sulenkėjo ir atsidūrė politinėje nebūtyje kartu su paskutinio Jogailaičio bevaikio Zygmunto II Augusto mirtimi 1572 m. Paskutinį Gediminaičių dinastijos atstovą vargu kas šiandien Lietuvoje beprisimintų, jeigu ne jo legendinė didžioji meilė Lietuvos didiko Jurgio Radvilos dukrai Barborai Radvilaitei, kuri vis dėlto per aibę prieš ją nukreiptų intrigų sugebėjo tapti Lenkijos karaliene 1550 m. gruodžio 7 d., gali sakyti, prieš pat savo mirtį 1551 m. gegužės 8 d.

Netrukus nebegyva sugrįžo karste į Lietuvą – palaidota Vilniaus katedroje.

Lietuvoje likę Gediminaičių dinastijos Algirdaičiai

Lietuvai priklausiusiose Rusios žemėse atsidūrusių Algirdo sūnų likimai, be abejo, skyrėsi nuo pasilikusiųjų etninėje Lietuvoje.

Čia likę Julijonos sūnūs Algirdaičiai turėjo kartu su savo energingąja motina nemaža priežasčių nerimauti iš karto po Algirdo mirties.

Gedimino pilies statyba. Dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, raižė Boleslawas Pucas. 1882 m. Medžio raižinys. LNM

Pasak lietuvių istoriko A.Kučinsko, parašiusio bene geriausią studiją apie Kęstutį ir apskritai apie pagonišką etninę Lietuvos valstybę, Algirdo našlė Julijona, pravoslavų tikybos uoli išpažinėja, troško „aprūpinti savo vaikų ateitį (Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio, Karigailos, Vyganto (ar Vygunto) ir Švitrigailos).

Juk ji buvo septynių sūnų motina, kurių nė vienas dar nebuvo gavęs jokios dalies ir sėdėjo namie, nors jau keletas jų buvo suaugę vyrai. Reikėjo tad jiems surasti vietas. Rusų žemėse seniai įsigyvenusius Algirdaičius buvo pavojinga užkabyti, todėl Julijonos žvilgsnis nukrypo į vakarus. Kadangi jos sūnūs buvo pagonys, tai, gal būt, ji, tuo pasinaudodama, tikėjosi jiems surasti vietos tikrojoje Lietuvoje ar Kęstučio žemėse, kurios dar buvo mažiau paskirstytos valdyti atskiriems asmenims“[6].

Mums nėra reikalo leistis į didžiulės istoriografijos ir net grožinių kūrinių susilaukusios[7] paskutiniojo bekaralmečio politinių intrigų nagrinėjimą,  taigi liekame titulatūros problemų ribose.

Kokį titulą galėjo paveldėti iš Algirdo titulatūros tas laimingasis iš visų sūnų, kuriam pavyktų atsisėsti į Algirdo sostą?

Visa tai buvo gana neaišku ir painu, kol tęsėsi Lietuvos bekaralmetis neišrinkus naujojo karaliaus.

Tiksliau – ne tik naujojo karaliaus, bet galbūt ir naujo imperatoriaus, kadangi Lietuva tuo metu, pagal lietuvių istoriko bei sociologo Zenono Norkaus naujausius tyrimus ir išvadas jo studijoje „Nepasiskelbusi imperija“, jau buvo įgavusi visus imperijai būtinus teritorinius ir struktūrinius matmenis.

Kitaip sakant, XIV a. pabaigos interregnum Lietuvai iškėlė ne tik naujo valdovo, bet ir jo titulo problemą būsimam teisėtam Algirdo įpėdiniui tuometinės Lietuvos valstybės soste. 

Rimčiausiu ir teisėtu pretendentu į „Didžiojo karaliaus, visos karalystės valdovo“ (magnus rex tocius regni dominus) titulą paveldėjimo teisėmis turėjo tapti vyriausias Algirdo sūnus.

Tačiau katras?

Iš dviejų Algirdo vedybų buvo du sūnūs, kurie galėjo pretenduoti į sostą, o pagal amžių vienas iš vyriausių ir aktyviausių buvo sūnus iš pirmosios santuokos būtent mūsų jau minėtas Andrius Algirdaitis (lietuviškas vardas Vingaudas, 1325 – 1399), taigi jam ir priklausė pagal tradiciją visos juridinės teisės į Lietuvos valstybės sostą.

Vyriausias sūnus iš antrosios santuokos buvo Jogaila, bet jis buvo gerokai jaunesnis (gimęs po 1351 metų), tad kitų brolių akyse negalėjo sėsti į Lietuvos valstybės sostą.

Gediminaičių dinastijoje kilo rimtas pretendentų į sostą konfliktas.

Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.

Teisinė šio antrojo bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs.

Gedimino dinastijos žemaitiška atšaka

Istorinių šaltinių analizė privertė atkreipti dėmesį į svarbų XIV a. interregnum aspektą, kurį iki šiolei slegia tradicinis tabu, nepatariantis  gilintis į etninius konfliktus Lietuvos istorijoje.

Pradėdami faktiškai nuo tuščio lapo, pirmiausia turime paaiškinti, kaip etninis aspektas gali pasireikšti karališkų dinastijų istorijoje.

Daug nešnekėdamas, noriu prisipažinti, kad laikausi archajiško etninės priklausomybės principo, kuris daugelyje pasaulio tautų paprotinėje ir net juridinėje teisėje etninės priklausomybės pagrindiniu kriterijumi laiko ne tėvo, bet motinos etninį identitetą. Tarkim, archaiškoje judaizmo sistemoje, išlaikančioje savo reikšmę ir naujaisiais laikais, žydu galima laikyti tiktai žydės motinos pagimdytąjį žmogų. Tėvo vaidmuo ir juridinis statusas čia neprilygsta motinos lemiamam ženklui.

Gedimino dinastijos žemaitiškąją atšaką išskiriu pagal tą pačią archajišką tradiciją. Tai reiškia, kad karaliaus Kęstučio žmonos Birutės jam pagimdyti trys sūnūs – Vytautas, Žygimantas ir Tautvilas – tikrai  priklauso pirmajai žemaitiškajai Gediminaičių dinastijos atšakai.

Nežinome, kas buvo pirmoji Kęstučio žmona, pagimdžiusi jam tris sūnus – Patriką, Vaidota ir Butautą. Visi trys neišliko Lietuvos istorijoje ryškesniais dalyviais.

Patrikas, pagal A.Šapoką, Patirgas, „vyriausiais Kęstučio sūnus, 1348-1365 metų laikotarpiu buvo nuolatinis Algirdo ir Kęstučio žygių palydovas ir, palyginti, anksti mirė“[8].

Antrasis sūnus iš pirmosios santuokos Vaidotas buvo Kauno pilies įgulos vadas ir gynė 1362 m. pilį, kurioje, kaip manė vokiečių ordino magistras, turėjo, pasak kronikos, būti ir pats karalius Kęstutis (Rex Kynstud), pabėgęs iš kryžiuočių nelaisvės. Kauno pilį, „iš akmenų mūrytą ir aukšta mūrine siena sutvirtintą, sunku buvo užimti, ypač abiems karaliams [Algirdui ir Kęstučiui] pasirodžius su savo pajėgomis (…ambobus eciam regibus …apparentibus). Vis dėlto pilis buvo užimta, „į nelaisvę paimtas vienas Kęstučio sūnus, pilies viršininkas su sūnumi ir 37 kiti; likusieji, apie 2000 rinktinių ir stiprių vyrų, žuvo nuo kalavijų arba nuo ugnies“.[9] Manoma, kad Vaidotas buvo vėliau tėvo išpirktas iš kryžiuočių ir veikiausiai su broliu Tautvilu valdė Naugarduko žemes.

Beje, Kęstučio sūnus Vaidotas istoriografijoje neretai būdavo sutapatinamas su Kęstučio anūku Vaidotu, kuris buvo Kęstučio kito sūnaus iš pirmosios santuokos Butauto sūnus.

Butautas įėjo istorijon savo bandymu 1365 m. užgrobti valdžią Lietuvoje, kol Algirdas ir Kęstutis buvo išvykę į Voluinę padėti broliui Liubartui-Dimitrui, kuris vienintelis iš Gedimino sūnų nebuvo gavęs savo dalies etnografinėje Lietuvoje, buvo vedęs Vladimiro kunigaikštytę ir nuolat kovojo su lenkais dėl jam priklausančių Haličo-Voluinės žemių. Žlugus sąmokslui, Butautas, A.Šapokos žodžiais tariant, „išbėgo Karaliaučiun ir apsikrikštijo Henriko vardu. Nuvykęs Vakarų Europon buvo Romos ciesoriaus [vok. Kaiser des Heiligen Römischen Reiches; Šventosios Romos imperatorius] Karolio IV pakeltas kunigaikščiu (Henricus dux Lithuaniae) ir gyveno jo dvare ( 1369 – 1381†), paprastai vadinamas „lietuvių karaliumi Henriku“.

Butauto sūnus Vaidotas, turėdamas vos šešiolika metų, taip pat pabėgo nuo savo dėdės Kęstučio globos į Prūsus (1381 m.), iš kur nuvyko pas ciesorių (Karolį IV), norėdamas priimti krikštą“ (A.Šapoka, ten pat). Pasak Z.Ivinskio, šis Kęstučio anūkas, „iš ordino žemių patekęs į Vakarus, po studijų Prahos universitete, nuo 1401 m. tapo antruoju Krokuvos universiteto rektoriumi“[10]

Tuo tarpu paties Kęstučio ir jo dinastinių palikuonių likimas Lietuvoje ėmė klostytis tragiškai.

Lietuvos istoriografijoje turime itin gausią literatūrą, skirtą aptarti Jogailos konfliktinius santykius su Kęstučiu po Algirdo mirties 1377 m. Nesikartodamas politinių įvykių atpasakojimais, pamėginsiu sutelkti dėmesį ties dinastiniu konfliktu tarp Algirdaičių ir Kęstutaičių.

Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos etninė ir religinė esmė

Pradėčiau nuo retai, o gal ir visai mus dominančiame kontekste neminėto Jogailos laiško ( 1383 m. sausio 6 d.) Vokiečių ordino magistrui Konradui Ciolneriui (Konard Zolner von Rottenstein), kuriame Jogaila, įsitvirtinęs Vilniuje, gana piktai atsako į tarpininkaujančio magistro siūlymą leisti pabėgusiems pas magistrą Kęstutaičiams – Vytautui ir jo broliui Tautvilui – sugrįžti į Lietuvą ir gauti kurią nors jiems priklausančių tėvonijų dalį. Jogailos atsakymas kategoriškas:

„Mes patenkintume prašymą dėl Vytauto ir Tautvilo, jeigu būtų padoru ir mūsų garbei derėtų savo užantyje gyvates slaugyti (quod deberemus serpentem in sinu ponere)“.

Literatūroje mėgstama pacituoti pastarąją vaizdingą metaforą, nors retai mėginta iššifruoti jos potekstės visumą dinastiniame kontekste.

Tuo tarpu tame pačiame Jogailos laiške magistrui slypi raktas į vieną, mano nuomone, esmingiausių XIV a. interregnum Lietuvoje paslapčių.

Mėgindamas aiškintis kryžiuočių įvairias teritorines pretenzijas, Jogaila kviečia magistrą derinti savo interesus su Jogailos interesais bei rūpesčiais. Štai čia ir atsiranda mįslinga Jogailos frazė:

„Dėl jūsų mėginimų prikalbinti Žemaičius pereiti į jūsų pusę, prašome jūsų palankumo, idant nustotumėt kokiais bebūtų būdais traukti juos į savo pusę, kadangi Žemaičiai pasidavė mums ir mūsų mylimam broliui Skirgailai, ir dar dėl to, kad mes ir be šito reikalo patiriame daug  priešiškumų iš mūsų gentainių ir iš lietuvių (a nostris hominibus et Litvanis)“.

Keista atskirtis: Jogaila tarsi sąmoningai atskiria „savo gentainius“ nuo „lietuvių (Litvanis)“.

Viduramžių neolotynų kalba buvo gerokai nutolusi nuo klasikinės pagoniškos Romos lotynų kalbos, tad šiandien nelengva tiksliai išversti, kas turėta Jogailos galvoje, rašant apie „multas adversitates“ (lot. adversitates – priešiškumai, nemalonumai, negandos), kurias jis patiriąs ir nuo savo genties, ir nuo lietuvių.

Pateikdamas Jogailos laiško referatą savo „Diplomatikos lobyne“ lenkų istorikas I.Danilowicz išvertė mus dominantį laiško fragmentą į lenkų kalbą, nevengdamas tautinio atspalvio: „poniewaž i tak doznajemy wiele przykrosci od naszego i litewskiego ludu“.

Lenkiško vertimo prasmė leidžia suprasti, kad lenkų istorikas Jogailos laiške įžiūri nusiskundimą dėl nemalonumų, kuriuos jam kelia du veikėjai: „mūsų liaudis“ ir „lietuvių liaudis“.

Bet ir šiuo atveju, neaišku, ką gi Jogaila pavadino „mūsų liaudimi“ ar „mūsų gentainiais“ (nostra hominibus).

Gal tai Rusioje gyvenantys Jogailos broliai su savo giminaičiais ir pavaldiniais?

Tuokart tektų prisiminti būtent vyriausiąjį Algirdo sūnų Andrių, kuris tuo metu tikrai sukilo prieš Jogailos pripažinimą Algirdo sosto paveldėtoju ir ėmė telkti karines pajėgas, ieškojo sąjungininkų Livonijoje ir Maskvoje karo žygiams prieš Jogailą. Pirmosios žmonos sūnūs  vasalų teisėmis valdė Rusioje jiems tėvo didžiojo karaliaus Algirdo paskirtus miestus, turėdami vietinių kniazių titulus, – Andrius valdė Polocką, jo brolis Dmitrijus – Brianską, Trubčevską, Starodubą. Prieš juos nusiteikė, iš kitos pusės, Lietuvoje gyvenę minėti antrosios žmonos Julijonos sūnūs[11].

Pastarieji nenorėjo pripažinti nei vyresniųjų brolių Rusios kniazių, nei Algirdo brolio Kęstučio teisių į Didžiojo karaliaus sostą.

Savo ruožtu nelabai aišku, ką Jogaila vadina „lietuviais“ (Litvanis), kurie jam kelia daug nemalonumų.

Iš laiško matome, jog egzistuoja ir trečiasis veikėjas: „Žemaičiai“ (Žemayti, omnes Žemayti), kurie tuo metu pakluso Jogailai ir jo mylimam broliui Skirgailai…

Kaip ten bebūtų, palikime šiuos klausimus politinės istorijos specialistams, mėgstantiems narstyti panašius siužetus, juo labiau kad šioje jogailiškoje trijų „liaudžių“ dėlionėje įdomiausiai atrodo ne pati istorinių veikėjų trijulė, kuri tikrai atspindėjo tris politines interregnum laikotarpio stovyklas: „Algirdaičiai“, „Žemaičiai“ ir „Lietuviai“.

Man įdomiausia, kad Jogaila „savo liaudį“ atskiria nuo „lietuvių“.

Ką tai galėtų reikšti?

Lietuvos istoriografija, kuri iki šiolei tik retkarčiais bandė išsivaduoti nuo politinės istoriografijos pančių ir žengti vieną kitą žingsnį į šiuolaikinės kultūrinės antropologinės istorijos žvalgomas teritorijas, šiam klausimui neskiria dėmesio, tarsi nemato reikalo svarstyti šį klausimą.

Informacijos šaltinis – Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.04.30; 12:18

[1] Matusas Jonas. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Pirmas leidimas 1938 m. Kaune; cit. pagal antrą leidimą – Vilnius, Mintis, 1991, p.17.

[2] Algirdo vedybų ir vaikų istoriografija prieštaringa. Žr. svarbiausius tyrimus : Wolff J. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: «Synowie Gedymina», «Olgierd i Kiejstut» i «Bracia Władysława Jagiełły». — Kraków, 1886; Wasilewski T. Synowie Giedymina W. ks. Litwy a następstwo tronu po nim // Annales Universi-tatis Marie Curie-Sklodowska. — Sectio F. Historia. — 45, 1990, p. 124—137; Wasilewski T. Trzy małżeństwa wielkiego księcia Litwy Olgierda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Kultura średniowieczna i staropolska. -Warszawa. 1991, p. 673—682; Wasilewski T. Daty urodzin Jagiełły i Witolda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Przegląd Wschodni — T. l.,  Z. l.,  1991, p. 15—34; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999; Nikodem J. Synowie Giedymina. Próba ustalenia kolejności urodzeń // Genealogia. Studia i Materiały Historyczne. 13. — 2001, p.7—30;

[3] Ochmanski, Jerzy. Giedyminowicze – „Prawnuki Skolomendowy“ . In: Dawna Litwa. Studia historyczne. – Olsztyn, 1986, p.19-24.

[4] Mano versta iš senosios rusų kalbos pagal: Задо́нщина; «Слово о великом князе Дмитрии Ивановиче и о брате его, князе Владимире Андреевиче, как победили супостата своего царя Мамая» – http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=4980#_edn24

[5] Zadonščina įvardina greta abiejų brolių Algirdaičių ir Dmitrijų Voluinietį (Дмитрий Волынский; Дмитрий Боброк-Волынский), dar vieną Kulikovo mūšio herojų, kuris daugelio šiuolaikinių istorikų teigimu, buvo Gedimino šeštojo sūnaus Karijoto ( mirė apie 1362 m.) jaunesnysis sūnus, taipogi Gedimino anūkas, talentingas karvedys, vadovavęs rusų pasalos pulkui tame pačiame mūšyje, dalyvavęs nuo 1371 m. daugelyje Dmitrijaus Donskojaus karo žygių. Dmitrijus Karijotaitis laikomas Rusijos kunigaikščių Volynskių ( Волынскиe) dinastijos pradininku.

[6] Dr.A.Kučinskas. Kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas. – Leidykla Sakalas, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1938, p.157

[7]  Naujausiais gausioje bibliografijoje kol  kas tebėra lietuvių rašytojo  Vydo Asto romanas „Amžinoji kryžkelė“, Vilnius, 2013.

[8] Šapoka, A. Lietuva iki Vytauto. – in: Vytautas Didysis. 1350-1430/ Parašė A.Šapoka, Z.Ivinskis, V.Dėdinas ir kt.; Red. P.Šležas. – „Sakalas“, Kaunas, 1930, p. 2.

[9] Henrikas Latvis. Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė akademikas Juozas Jurginis. Recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. – Mokslas, Vilnius, 1991, p. 186.

[10] Ten pat, p. 275

[11] Rowellas savo kapitaliniame „Lithuanian ascending. A pagan empire within east-central Europe“ (1994), lietuviškai: Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje , 1295 – 1345“ paskelbė bene pilniausias ir rimčiausiai pagrįstas Gediminaičių (lent. 2), Algirdaičių (lent. 2a) ir Kęstutaičių (lent. 2b) genealogines lenteles. Iš Algirdo pirmos santuokos įvardinti penki sūnus Andrejus (valdęs Polocką; žuvo 1399 m.), Dmitrijus (vald. Brianską; žuvo 1399), Konstantinas (vald. Čartoriską; m.1390), Vladimiras (vald. Kijevą; m. 1398) ir Fiodoras (vald Ratną; m.1400), dukterys – trys. Iš Algirdo antros santuokos įvardinti: Jogaila (1386 – 1434), Skirgaila Ivanas (m.1397), Lengvenis-Semionas ( m.1431), Karigaila Kazimieras (m. 1390), Vygandas Aleksandras (m. 1392), Kaributas Dmitrijus (žuvo 1399) ir Švitrigaila Boleslovas (m.1452), dukterys – penkios. Istoriografijoje bei populiarioje istorinėje literatūroje gali rasti ir kitokių genealoginių variantų.